Vilniaus apygardos teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu liudytojas M. S. parodė, kad įvykio dieną apie pietus jo sutuoktinei paskambino kaimynė J. V., paklausė, ar gali atvežti vaikus, sutuoktinė pasakė, kad gali. Kaimynė atvežė vaikus, pasakė, kad kažkas atsitiko su A. D., tikriausiai jis negyvas. J. V. paskambino Bendruoju pagalbos numeriu. Vėliau kaimynei paskambino iš greitosios pagalbos ir paklausė, ar žmogus juda ar nejuda. J. V. pasakė, kad nežino, ji pas kaimynus, atvežė vaikus, tuomet jos buvo paklausta, ar ji gali pažiūrėti, ar žmogus juda. Ji pasakė, kad ji bijo ir neis ten, kur guli žmogus. Tuomet liudytojas su sutuoktine nuėjo į įvykio vietą, o J. V. su vaikais liko jų namuose. Greitosios pagalbos darbuotojas J. V. pasakė, kad, jeigu žmogus nerodo gyvybės ženklų, prie jo arti neiti. M. S. nurodė, kad, jis su sutuoktine atėję į įvykio vietą, pašaukė A. D. vardu. Jis neatsiliepė ir kaip tik tuo metu atvažiavo policija. Po poros minučių atvažiavo greitoji medicinos pagalba. Policija su greitosios medikais apžiūrėjo kūną. Prie namo esančiame pastate ant grindų gulėjo kitas žmogus, greitosios medikai ir šį žmogų apžiūrėjo, kalbėjo su juo. Greitosios pagalbos darbuotojai gana ilgai apžiūrėjo vyrą. Liudytojas su sutuoktine stovėjo toliau, todėl nelabai ką matė. Po kažkiek laiko tą vyrą išvežė. To kito asmens iš karto nepamatė, jį pamatė tuomet, kai atvažiavo policija. Vaikštinėjo ir pamatė, kad priestate kažkas guli ant grindų. Apytiksliai tuo pačiu metu vyrą pamatė ir policijos pareigūnai. Policininkai, kai liudytojas su sutuoktine pamatė tą asmenį, iš karto prie jo nėjo, laukė, kol atvažiuos greitoji medicinos pagalba, kuri atvažiavo greitai. Policininkai vyro paklausė, ar jis gyvas, pasakė jam, kad policija atvažiavo. Tas žmogus niekaip nereagavo. Kai atvažiavo greitoji medicinos pagalba, vyrą apžiūrėjo su policininkais ir nuvedė į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar vyras buvo sužalotas, galimai jam pasakė, kad ant rankos buvo kažkokia žaizda. Ką tas žmogus kalbėjo su medikais, neatsiminė, tolokai buvo, todėl nelabai girdėjo. J. V. sakė, kad buvo atvažiavęs A. D. draugas. J. V. nieko nepasakojo apie tą įvykį, tik sakė, kad iš vakaro buvo atvažiavęs minėtas vyras. Liudytojas yra nukentėjusiosios ir mirusiojo kaimynas. Tarp liudytojo ir kaimynų namų yra apie 150 metrų atstumas. Naktį prieš tą įvykį nieko nebuvo girdėti. Tarp namų auga krūmai, todėl nelabai matyti, kas prie namo vyksta, negirdėjo pagalbos šauksmų. Vyras galimai buvo užsidengęs kažkokia paklode, ar jis buvo apsirengęs, nematė. M. S. aiškino, kad J. V. ir A. D. tarpusavyje yra kalbėję apie draugą vardu „V.“. Jis nežino, ar šis draugas turėjo sveikatos problemų, keistenybių. J. V. ir A. D. nuolatos gyveno name, svečiai pas juos lankydavosi, bet ne kiekvieną dieną. J. V. ir A. D. yra normalūs žmonės, jokių konfliktų su jais nebuvo. Negirdėjo, kad tarp jų ir kitų asmenų būtų buvę kokių nors konfliktų. Liudytojas įvykių išvakarėse nepastenėjo pro šalį pravažiuojančių automobilių ar pašalinių asmenų. Nežinojo, kad pas kaimynus į svečius atvažiavo draugas. Prie J. V. ir A. D. namo galima privažiuoti ne tik pro liudytojo namus. Galimybė kažkam patekti pas kaimynus liudytojui ir sutuoktinei nematant, yra. Dažniausiai pas kaimynus kažkas atvažiuoja ne pro liudytojo namą. Anksčiau jokių nusikaltimų aplinkui nebuvo padaryta. Galbūt A. D. buvo sakęs, kad jo draugo elgesyje yra kažkokių keistenybių, bet per daug apie tai nekalbėjo. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad davė tokius parodymus, jie užfiksuoti teisingai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. S. parodė, kad jis yra J. V. ir A. D. kaimynas. Jų namai stovi kaimynystėje. Santykiai su J. V. ir A. D. buvo kaimyniški, draugiški, nesipykdavo, gyveno taikiai. Iš jo namo, kuris yra ant nedidelės kalvos, kaimynų namo nesimatė, nes vaizdą užstojo krūmai, bet, išėjus į jo kiemą ir paėjus kiek toliau, galima matyti kaimynų namo kiemą. Yra dar vienas kaimynas, kuris gyvena atokiau, bet iš ten visai nieko nesimato. Nuo jo namo iki J. V. ir A. D. namo yra maždaug 200 metrų atstumas. J. V. su A. D. nesipykdavo, augino du mažamečius vaikus. Policija pas juos nesilankydavo, alkoholiu jie nepiktnaudžiavo. Buvo normali šeima. Pas juos lankėsi šeimos nariai, kurie atvažiuodavo į svečius. Liudytojas 2021 m. birželio 25 d. apie 21.30 val. grįžo namo. Neatkreipė dėmesio, ar pas kaimynus buvo kažkas atvažiavęs į svečius. Buvo užsiėmęs savais reikalais. Jis matė kaip J. V. su vaikais išvažiavo. J. V. su juo nesikalbėjo, kai išvažinėjo. Prieš J. V. išvažiuojant iš namų, nesigirdėjo nei riksmų, nei barnių. Buvo ramu. Girdimumas pas juos kaime geras. Labai ramu. Vakare buvo geras oras. Miegojo su atidarytu langu. Per naktį jokio triukšmo, barnių, konfliktų negirdėjo. A. D. ir J. V. namuose buvo ramu. Atsikėlė apie 07.00 val. Apie 08.00 val. nuėjo nupurkšti bulves nuo kolorado. Bulves purškė gal iki 12.00 val. Purkšdamas nieko negirdėjo, nei pagalbos šauksmų, nei riksmų. Nematė, kas vyko kaimynų namo kieme. Jo bulvių laukas yra nuokalnėje, už krūmų ir atokiau nuo kaimynų namo. Po vidurdienio, t. y. arčiau 13.00 val., paskambino J. V.. Ji paklausė, ar gali pas juos atvesti vaikus, pasakė, kad A. D. turbūt negyvas guli kieme. J. V. paskambino į greitąją ir į policiją. Greitojoje paprašė prieiti prie kūno ir pažiūrėti, ar A. D. gyvas, bet J. V. neišdrįso, todėl prie kaimynų namų priėjo liudytojas. Iki A. D. kūno nebuvo arti priėjęs. Buvo nuo jo gal už 5 metrų. Matė, kad vyras guli prieangyje. Jis dejavo. Nieko nesakė. Jis nebuvo prie vyro priėjęs. Labai greitai atvažiavo policija ir greitoji medicinos pagalba. A. D. kūno padėties nekeitė. Nebuvo prie jo net priėjęs. Jis nežinojo, kad pas A. D. namuose yra svečių. V. V. yra matęs pas A. D. svečiuose, bet asmeniškai jo nepažįsta, neteko su juo bendrauti. A. D. daug apie V. V. kalbėjo, sakė, kad anksčiau dirbo kartu. Pasakojo, kad lankėsi pas V. V. name (duomenys neskelbtini), sakė, kad V. V. truputį neadekvatus, A. D. sakė, kad V. V. lyg ir vaidenasi. Bet A. D. nedetalizavo savo pasakojimų apie V. V., bendrom frazėm kalbėjo. Kaip ir sakė, asmeniškai V. V. nepažinojo, su juo nebendravo. Dieną prieš įvykį nematė V. V. A. D. namuose ir kieme, pas A. D. dieną prieš įvykį nebuvo užėjęs. Nematė, kad pas A. D. dieną prieš įvykį būtų kas nors atvažiavęs. Jei pas A. D. atvažiuotų kokia nors mašina, jis matytų, jei būtų namuose. Kaip jau sakė, nuo praėjusios dienos vakaro iki kol atvažiavo policija ir greitoji, jokio triukšmo, pagalbos šauksmų, barnių, riksmų, sklidusių nuo kaimynų namo ar jų kiemo, negirdėjo. Nuo tos vietos, kur buvo jis, iki tos vietos, kur prieangyje gulėjo V. V., buvo gal 5-6 metrai, girdėjo dejones, kas dejavo, iš pradžių nesuprato. Kai atvažiavo policininkai, pamatė, kad iš prieangio buvo išvestas V. V.. Nematė, ar V. V. buvo sužalotas. Daugiau nieko parodyti negali (t. 2, b. l. 105-107).

Teismo posėdžio metu liudytojas D. J. parodė, kad jis su kolega nuvyko į įvykio vietą, kurioje buvo rastas vyriškis be sąmonės. Atvykę rado nuogą, kruviną vyriškį, ant kieme buvusio automobilio matėsi daug kraujo dėmių. Su kolega iškvietė medikus, pradėjo apžiūrėti kiemą, galvojo, kad galbūt kažkur yra dar nukentėjusių žmonių. Kieme buvęs pranešėjas pasakė, kad name yra dar vienas žmogus. Tas žmogus buvo apsikrovęs kažkokiomis medžiagomis. Liudytojas su kolega dar kartą iškvietė medikus. Apžiūrėję kiemą, rado įvairių daiktų, taip pat ir peilį, atsuktuvą. Kai atvyko į įvykio vietą, joje galimai buvo vyras ir moteris. Kai atvyko, pirmiausiai iškvietė medikus, nes rado kruviną, nuogą vyriškį, matėsi durtinė žaizda, jis buvo be gyvybės ženklų. Tuomet buvo apžiūrimas kiemas, galvojo, kad dar yra nukentėjusių asmenų. Tikriausiai įvykio vietoje buvę asmenys nurodė, kad name yra dar vienas žmogus. Iš pradžių to asmens nepastebėjo, bet žmonės pasakė, kad galimai yra dar vienas žmogus, jis buvo apsiklojęs rūbais ar kažkokia medžiaga. Liudytojas teigė, kad jis su kolega pagalvojo, jog tai taip pat nukentėjęs asmuo, todėl dar kartą iškvietė medikus. Su tuo asmeniu nieko nedarė, laukė medikų, nes ant laiptų buvo kraujo, matėsi peilis, nenorėjo vaikščioti po įvykio vietą. Su tuo žmogumi neteko bendrauti, su juo bendravo kiti kolegos, bet liudytojas girdėjo, kad jis eidamas sakė, jog juos užpuolė, kas užpuolė, nežino. Kai atvyko į įvykio vietą, verandos durys buvo atidarytos. Tyrėjas V. V. lipo pro langą į namą. D. J. teigė, kad jis nežino, kas galėjo įvykti įvykio vietoje. Tikriausiai vyko grumtynės, nes ant automobilio matėsi kraujo, kraujo buvo ir prie šalia esančio medinio lauko tualeto, kieme buvo numestas peilis, atsuktuvas. Neatsimena, ar žmogus, kuris buvo po drabužių krūva, buvo apsirengęs. Jis nebuvo kruvinas, medikai jį išvedė dėl delno įpjovimo. Kai pamatė žmogų, kuris buvo apsiklojęs rūbais ar kažkokia medžiaga, šis žmogus nesikreipė pagalbos. Liudytojas ir kolega pasakė žmogui palaukti, kol atvažiuos medikai, nes nenorėjo vaikščioti po įvykio vietą. Tas žmogus, tikriausiai suprato, kad į įvykio vietą atvyko policija. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas šiuos parodymus patvirtino.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas D. J. parodė, kad 2021 m. birželio 26 d. jis dirbo pamainoje su kolega D. R.. Jie 13.13 val. gavo iškvietimą į (duomenys neskelbtini), kur buvo rastas vyro lavonas. Atvykęs į nurodytą vietą, pamatė kieme gulintį vyriškos lyties lavoną, lavono krūtinėje žiojėjo didžiulė durtinė žaizda. Prie jų priėjo vyras ir moteris, kurie pasakė, kad jie yra mirusio vyro kaimynai, jog mirusiojo sugyventinė pas juos atvažiavo su vaikais ir paprašė ateiti, pažiūrėti, kas jos sugyventiniui yra, nes ji pamatė daug kraujo, labai išsigando, be to, automobilyje buvo mažamečiai vaikai. Sugyventinė liko su mažamečiais vaikais pas juos namie, o jie atėjo. Vėliau buvo nustatyta, kad mirusysis yra A. D., gimęs (duomenys neskelbtini). Šalia mirusiojo stovėjo automobilis „Toyota Corolla“, vast. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo visas kruvinas. Visur buvo labai daug kraujo, kruvini peiliai, žemėje buvo įsmeigti peiliai, atsuktuvai, aplink buvo išmėtyti įrankiai. Kieme dar stovėjo raudonos spalvos automobilis VW „Golf“. Verandos durys buvo atidarytos, stiklai nesudužę. Daugiau jokių žmonių iš pradžių aplinkui nepamatė, apėjo su kolega aplink namą, ėjo link ūkinių pastatų apžiūrėti teritoriją. Tuomet, grįžus prie verandos, kaimynai pasakė, kad verandos viduje kažkas alsuoja. Pažiūrėjus į vidų, nieko nepamatė, vėliau išgirdo šnopavimą, vėl nieko neįžiūrėjo, tada pamatė, kad kažkas slepiasi po drabužių krūva. Drabužių krūva sujudėjo, pamatė, kad tai žmogus, jis apsivertė ant šono bei „išsilukšteno“ iš tos drabužių krūvos, pamatė, kad tai vyras, jis tiesiog gulėjo, jokios pagalbos neprašė, nieko nesakė, liudytojas vyro veido nematė. Radę dar vieną asmenį, iškvietė papildomą greitosios ekipažą. Kaip vėliau buvo nustatyta, rastas vyras yra V. V., gimęs (duomenys neskelbtini) Su vyru jis nekalbėjo, su juo bendravo tik medikai iš GMP. Kai vyrą perkėlė į greitosios pagalbos automobilį, į įvykio vietą jau buvo atvažiavę NVRS pareigūnai. Prie jų priėjo V. V. bei paklausė, ar jie buvo namo viduje, atsakė, kad ne. V. V. nuėjo į verandą, pabandė įeiti pro duris į namo vidų, jos buvo užrakintos, todėl jis įlipo pro pravertą langą ir iš vidaus atrakino duris. Kur rado raktą, jis negirdėjo. Namo kieme buvo labai daug pripėduota, matėsi, kad matomai kieme vyko kažkokios grumtynės. Aplink buvo viskas kruvina, buvo kruvinas „Toyota Corolla“ automobilis, kiemo WC, namo įėjimo laipteliai. NVRS apžiūrint įvykio vietą, jie liko ją saugoti. Jiems dar būnant įvykio vietoje, atvažiavo mirusiojo mama, brolis bei dar kažkokia moteris. Mirusiojo brolis pasakė, kad V. V. turi psichikos sutrikimų, panašių į šizofrenijos požymius, pasakė, kad jam yra negerai su galva, bet, kas būtent jam yra negerai, jie nekonkretizavo (t. 2, b. l. 116-117).

Teismo posėdžio metu liudytojas V. V. parodė, kad buvo iškvietimas dėl to, jog kažkoks žmogus rado galimai nužudytą žmogų. Atvykus į įvykio vietą, joje rado negyvą žmogų su durtinėmis smurto žymėmis. Šis žmogus gulėjo lauke. Verandoje buvusį žmogų sulaikė patruliai, kurie į įvykio vietą atvyko anksčiau. Įvykio vietoje stovėjo kruvinas automobilis, buvo apžiūrėtas tualetas, kuris taip pat buvo kruvinas. Liudytojas aiškino, kad į namą jis įlipo pro langą, rado ant šaldytuvo, kuris buvo prie išėjimo/įėjimo durų spynos raktą. Namo spynos nebuvo pažeistos, buvo atidarytas langas, galbūt įvykio vietoje buvo grumtynių požymių. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar namo langas buvo išlaužtas, tačiau jis buvo praviras, apačioje buvo kažkokios kopėčios, galimai buvo stiklų. Tikrai visur buvo labai daug kraujo. Pačiame name nebuvo kraujo, namo durys uždarytos. Verandos durys buvo atviros arba svyruojančios, į verandą buvo galima patekti laisvai, joje buvo kažkokių rūbų, daiktų, o durys į namo vidų buvo užrakintos. Liudytojas negalėjo nurodyti, ar jis kiek nors bendravo su sulaikytu asmeniu, galimai jis buvo kažkiek sužalotas. Tikriausiai tas vyras, kuris buvo sulaikytas, buvo apsirengęs tamsiai. Namas buvo užrakintas, raktą surado namo viduje. Į namo vidų pakliuvo pro atidarytą langą. Tas asmuo, kuris buvo sulaikytas, prieš tai gulėjo verandoje. V. V. negalėjo nurodyti, ar pats matė asmenį, gulintį verandoje, ar jam kažkas pasakė, jog asmuo gulėjo verandoje. Nežino, ką kalbėjo sulaikytas asmuo, tačiau jis atrodė kaip nesuprantantis, nežinantis, ką veikia įvykio vietoje. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad šie parodymai užfiksuoti teisingai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas V. V. parodė, kad jis yra Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjas. Jis 2021 m. birželio 26 d. dirbo pagal iš anksto nustatytą ir patvirtintą darbo grafiką su tos pačios tarnybos vyresniąja tyrėja I. B.. Pamainą pradėjo nuo 12.00 val. ir turėjo dirbti iki 24.00 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvaus valdymo skyriaus budėtojas 2021 m. birželio 26 d., apie 13.20 val., priskyrė A lygio įvykį (pavojus gyvybei). Turėjo vykti į (duomenys neskelbtini), kur buvo du vyrai – vienas iš jų galimai miręs, o dėl antro nebuvo aišku. Atvykus į nurodytą vietą, vienbučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme jau buvo trys policijos ekipažai ir du greitosios medicinos pagalbos automobiliai. Viename iš greitosios pagalbos automobilių gulėjo V. V., kuriam medikas teikė pirmąją pagalbą. V. V. buvo sužalota dešinė ranka, t. y. įpjautas rodomasis pirštas, kuris stipriai kraujavo, ir įpjautas dešinės rankos riešas (žaizda nekraujavo). Kitų sužalojimų nebuvo. V. V. mūvėjo tamsios spalvos džinsines kelnes, susegtas juodu diržu, buvo užsidėjęs dvejus vyriškus marškinius (languotus). Vieni marškiniai buvo mėlynos spalvos langeliais, o kiti buvo rudos spalvos langeliais. Abeji marškiniai buvo atsegti (marškiniai buvo susegami sagomis). V. V. aiškino, kad, būnant name ir miegant, jis buvo užpultas nepažįstamų asmenų. Kada jis buvo užpultas, kas jį užpuolė, V. V. negalėjo paaiškinti. Jis buvo labai išblyškęs, jam drebėjo rankos, kalba buvo nerišli. Paklaustas kaip susižalojo savo ranką, pastarasis nieko paaiškinti negalėjo. Jis negalėjo pasakyti ir to, kas atsitiko su A. D.. V. V. teigė, kad nieko neprisimena, nežino, kas atsitiko ir kodėl A. D. guli negyvas. Priėjus prie minėto namo, šalia įėjimo į priemenę laiptelių, lauke, ant žemės gulėjo visiškai nuogas A. D. kūnas. Kūnas gulėjo ant nugaros. Jo krūtinės srityje, kiek dešiniau ir arčiau krūtinkaulio žiojėjo didelė žaizda. Kūnas gulėjo tarp laiptelių į priemenę ir šalia čia stovinčio lengvojo (kaip vėliau paaiškėjo nukentėjusiojo) automobilio „Toyota“. Minimas automobilis buvo išteptas krauju. Priemenės laipteliai taip pat buvo kruvini. Ant laiptelių pirmos pakopos gulėjo kruvinas peilis. Antras peilis gulėjo šalia laiptelių. Šis taip pat buvo kruvinas. Priemenės durys buvo medinės. Durų viršuje buvo nedideli langeliai. Ji buvo sveiki, nesudaužyti. Priemenės durys nebuvo išlaužtos, jos buvo pilnai atidarytos. Priemenės durys buvo dviejų dalių. Užėjus į priemenę, joje buvo užrakintos medinės durys. Šios durys vedė į namą. Durys rakinamos įleidžiama spyna. Durys, spyna ir durų stakta buvo be pažeidimų. Priemenėje ant kilimo matėsi labai nežymios kelios dėmės kraujo. Pakėlus priemenės kilimą, kitoje jo pusėje ir ant grindų po kilimu kraujo dėmių nebuvo. Priemenės dešinėje pusėje stovėjo nedidelis staliukas, ant kurio gulėjo baltas, išteptas krauju žiebtuvėlis, šalia jo buvo peleninė su nuorūkom. Ant priemenės kilimo voliojosi keletas rūbų, plastikinis nepermatomas maišas su kažkokias rūbais. Ant jų kraujo pėdsakų nebuvo. Išėjus iš priemenės, pasukus į kairę pusę, priėjo prie lango, šalia kurio gulėjo rėmas nuo lango (nuo uodų), kuris buvo išteptas krauju. Langas buvo atidarytas pilnai į vidaus pusę. Šalia lango prie namo sienos buvo priremtas medinis gaminys su dalinai įstiklintomis angomis. Atitraukus šį gaminį, liudytojas per langą įlipo į namo vidų. Šalia lango buvo išskleista ir nepaklota lova, šalia lovos stovėjo maistu užkrautas stalas, kambaryje ant grindų mėtėsi peiliai ir cigaretės. Šis kambarys buvo pereinamas. Iš jo galima buvo patekti į miegamąjį kambarį ir į virtuvę. Pereinamajame kambaryje, ant grindų buvo išmėtyti peiliai, cigaretės. Įėjimo į namą durys, kurios yra priemenėje, buvo užrakintos. Durų spynoje rakto nebuvo. Raktas buvo padėtas ant šaldytuvo, kuris stovėjo prie įėjimo į namą durų. Paėmęs raktą nuo šaldytuvo jis atrakino įėjimo duris iš vidaus. Atrakinęs duris pateko į priemenę. Namo įėjimo durys ir name esantys langai, išskyrus vieną, per kurį įlipo į vidų, buvo uždaryti. Namuose, lovoje pereinamajame kambaryje, ant namo grindų, ant patalynės ir ant name esančių daiktų kraujo dėmių ar panašių į jas, vizualiai nesimatė. Prieš liudytoją į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų paklausė, kur buvo V. V., kai jie atvyko. Pareigūnas (D. R.) paaiškino, kad V. V., atvykus į įvykio vietą, gulėjo ant kairio šono priemenėje ant grindų, jis buvo įsivyniojęs į baltą paklodę ir nieko nekalbėjo. V. V. dešinės rankos pirštas kraujavo. Jis buvo nuvežtas į greitosios pagalbos automobilį. Kai jie bendravo su V. V., kuriam medikai teikė pirmąją pagalbą, pastarasis paaiškino, kad vilki nukentėjusiojo A. D. rūbais. Kur yra jo paties rūbai, V. V. negalėjo paaiškinti. Anot jo, jis nieko neprisiminė. Negalėjo pasakyti, kas įvyko, tik pasakė, kad kažkas jį užpuolė, kas – nežino, kad jis nieko neprisimena, nežino kaip ir kada susižalojo (t. 2, b. l. 110-113).

Teismo posėdžio metu liudytoja L. V. parodė, kad apie įvykį ji žino tik tiek, kiek jai pasakojo V. V.. V. V. penktadienį po naktinio darbo iš karto išvažiavo į Vilnių pas draugą, nes draugas jam surado autodetalę. Jis liudytojai paskambino 20.00 val. ir pasakė, kad jis jau Vilniuje, susitiko su A. D., kuris paėmė detalę ir dabar jie važiuoja pas A. D., pasakė, kad viskas gerai, jog paskambins. Liudytoja sūnui kitą dieną neskambino, nes galvojo, jog jis grįš sekmadienį. Praėjo sekmadienis, nesulaukė sūnaus, tačiau jam neskambino. Pirmadienį iš ryto pradėjo jam skambinti, bet niekas neatsiliepė. Paskambino A. D., bet ir šis neatsiliepė. Tuomet paskambino A. D. sutuoktinei ir paklausė, kas atsitiko, nes nei V. V., nei A. D. neatsiliepia. A. D. sutuoktinė pasakė, kad atsitiko nelaimė – V. V. yra areštinėje, o A. D. penktadienį laidos. L. V. teigė, kad ji tuomet paskambino V. V. draugui, kuris dirba Vilniuje, paprašė nueiti į policijos komisariatą ir sužinoti, kas atsitiko, bet jis nieko nesužinojo. Viską sužinojo anūkas M. K., jis paskambino ir pasakė, kad liudytoja paruoštų rūbų ir jis atvažiuos. M. K. atvažiavo ir pasakė, kad liudytoja sūnaus nematys ne mažiau kaip šešiolika metų, nes jį uždarys į Rokiškį. Po penkių dienų gavo laišką iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kuriame buvo parašyta, kur ji gali paskambinti ir kad gali susitikti su sūnumi. Tuomet paskambino kitam V. V. draugui, kuris gyvena Šiauliuose, paprašė, kad jis nuvežtų į Kauną. Kai ten nuvažiavo, susitiko su sūnumi. Susitikimo metu sūnus iš karto pasakė, kad jis nekaltas, kas atsitiko, jis nematė ir negirdėjo. Sūnus sakė, kad, kai atvažiavo pas A. D., jie kartu prasėdėjo vos ne visą naktį, A. D. pasakė, jog labai pavargo, kad eis miegoti. A. D. pasakė, kad eis dar į lauką. V. V. teigė, kad jis atsigulė ir iš karto užmigo. Ryte atsikėlė, norėjo išeiti į lauką, pamatė, kad stiklas sudaužytas, tada išstūmė duris, išėjo į lauką ir pradėjo A. D. ieškoti. A. D. rado prie tvenkinio, šis jau buvo negyvas, iš karto paskambino J. V.. V. V. sakė, kad atsibudęs jis išėjo pro duris, durys sunkiai atsidarė, išstūmė jas ir išėjo į lauką. Liudytoja nežino, ar V. V. tempė A. D. kūną nuo tvenkinio kranto, jis apie tai nieko nesakė. Sūnus jokių sveikatos problemų neturėjo. Jos anūkas M. K. 2012 metais pasakė, kad reikia pakalbėti apie palikimą, nes V. V. greitai reikės priežiūros. Ji anūką išvijo. Anūkas pagrasino, kad paduos liudytoją į teismą. Po dviejų dienų anūko tėvas taip pat grasino, kad paduos liudytoją į teismą. Tuo metu V. V. dirbo Vilniuje ir gyveno pas M. K.. Sūnui pasakė, kad nebandytų daugiau pas M. K. važiuoti, nes šis jį nunuodys. Sūnus pasakė, kad jis visiškai sveikas, jokių vaistų nevartoja, pas jokį gydytoją nevaikšto. V. V. sveikatos istorija tuščia, ten yra tik medicininės komisijos išvados dėl darbo. Sūnus niekada nesiskundė, kad girdi balsus, jog jį kažkas persekioja. Su juo jokių problemų nebuvo. L. V. teigė, kad, kai ji pakliuvo į avariją, negalėjo vaikščioti, tuomet sūnus iš Vilniaus atvažiavo gyventi pas ją. Sūnus negyveno kartu, kai liudytojos sutuoktinis dar buvo gyvas. Jis tuo metu Vilniuje nuomojo gyvenamąsias patalpas. Pas M. K. V. V. gyveno prieš 10 metų. Kai sūnus atvažiavo gyventi į Panevėžį, iš karto užsiregistravo Darbo biržoje, po pusantros savaitės įsidarbino. V. V. nevartoja alkoholio, niekada nesielgė agresyviai. V. V. su liudytoja gyveno nuo 2013 metų, niekada nekonfliktuodavo. V. V. nepabėgo iš kariuomenės.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. V. parodė, kad V. V. yra jos sūnus. Jis gyvena kartu su ja (duomenys neskelbtini). V. V. 2021 m. birželio 25 d. grįžo namo iš darbo apie 07.30 val. Nuėjo miegoti, o po to atsikėlęs nuvažiavo į autoservisą. Grįžęs iš autoserviso pasakė, kad važiuos į Vilnių pirkti detalės automobiliui. Jis pranešė, kad važiuos pas savo draugą A. D., nes šis surado detalę. V. V. iš namų išvažiavo apie 17.00 val. Kažkur apie 20.00 val. jai paskambino ir pranešė, kad detalę nupirko ir jis liks nakvoti pas savo draugą, dar minėjo, kad seniai nesimatė su A. D., todėl „pabaliavos“. Daugiau ji su V. V. nekalbėjo. Kitą dieną jam skambino, tačiau niekas neatsiliepė. Vėliau ji iš A. D. sutuoktinės sužinojo, kad V. V. areštinėje, o A. D. negyvas. Daugiau su ja nekalbėjo. V. V. jokiomis psichinėmis ligomis nesirgo, jokių vaistų nevartojo (t. 2, b. l. 127-128).

Teismo posėdžio metu liudytojas A. A. parodė, kad apie įvykį jis beveik nieko nežino. Jam paskambino draugas iš Panevėžio, pasakė, kad V. V. dingo, jog savaitgalį išvažiavo pas draugą, kad mama rūpinasi, jam skambina, nes jam darbe reikia būti, o jo dar nėra. Liudytojas su V. V. susipažino besimokydamas Vilniaus inžinerijos institute, nes papuolė į tą pačią grupę. Jie abu nebaigė instituto, po pirmo kurso išėjo, iš karto (duomenys neskelbtini) metais buvo pakviesti į armiją. Grįžę iš armijos, buvo susitikę, palaikydavo ryšį. Žino, kad V. V. pabėgo iš armijos, nes buvo tokie laikai. Jie kartu su R. P. buvo išvažiavę į (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) kartu gyveno namelyje ant ratų. Tuo metu nepastebėjo neįprastų dalykų V. V. elgesyje, viskas buvo normaliai. R. P. pirmas išvažiavo iš (duomenys neskelbtini), o liudytojas su V. V. pasiliko ir dviese apsigyveno name. Liudytojui pasirodė keista, kad, kai V. V. baigėsi automobilio technikinės apžiūros galiojimas, V. V. išvažiavo į Lietuvą, po kurio laiko grįžo, o tuomet nieko nesakęs vėl išvažiavo į Lietuvą. A. A. teigė, kad jis tik iš namo savininko sužinojo, jog V. V. išvažiavo. Liudytojas vakare dar su V. V. kalbėjo, o ryte neatsisveikinęs jis išvažiavo. Jis nėra pastebėjęs agresijos požymių V. V. elgesyje. Žino, kad toks A. D. buvo, gal ir buvo jį susitikęs gatvėje. V. V. yra kalbėjęs apie A. D., sakydavo, kad važiuoja pas A. D.. Paskutinius 8-9 metus su V. V. nebuvo susitikęs, jis 4-5 metus net telefono nekeldavo. Praėjusiais metais ankstyvą pavasarį paskambino, o kur jis buvo dingęs ir ką darė, nežino. V. V. galvojo, kad jam „čipą“ įsiuvo būnant armijoje. Jam balsai pradėjo girdėtis gal kokiais (duomenys neskelbtini) metais, sakydavo, kad jį seka. Liudytojas sakydavo, kad V. V. reikia darbo, jog galva būtų užimta. Atrodė, kad V. V. nesąmones kalba. Tuo metu apie (duomenys neskelbtini) metus jis dažnai kalbėdavo, kad girdi balsus, o po to jis dingo, nekontaktavo jokiais būdais. Liudytojas yra girdėjęs, kad V. V. turėjo vartoti kažkokius vaistus, nuo ko tie vaistai buvo, nežino. Asmeniškai nematė, kad V. V. vartotų vaistus. Apie tai, kad V. V. turi vartoti vaistus, girdėjo iš R. P.. Būdavo, kad liudytojas susitinka su V. V., kalba apie šeimos reikalus ir jis pradeda sakyti, kad jam įkyrėjo tie balsai. Kalba apie balsus atsirasdavo ne į temą, todėl vengdavo kalbos apie balsus. Neteko matyti agresyvaus V. V. elgesio. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad davė tokius parodymus, jie užfiksuoti teisingai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. A. parodė, kad jis gimė (duomenys neskelbtini), tačiau užaugo (duomenys neskelbtini). Jis (duomenys neskelbtini) metais mokėsi Vilniaus Universitete statybos institute, ten susipažino su V. V.. Jie su V. V. mokėsi vienoje grupėje ir kartu nuomojosi būstą Vilniaus mieste. Po pirmo kurso juos iš instituto išmetė, o po dviejų savaičių juos paėmė į kariuomenę. Jis tarnavo (duomenys neskelbtini), o V. V. kažkur (duomenys neskelbtini), tačiau jis iš kariuomenės pabėgo, ir jo ieškojo. Liudytojas po kariuomenes apsigyveno Šiauliuose, o V. V. Vilniuje. Jie su V. V. visą laiką palaikė ryšius. Šiauliuose pradirbo apie 10 metų ir paskui (duomenys neskelbtini) metais išvažiavo dirbti į (duomenys neskelbtini), po dvejų ar trijų metų jis grįžo į Lietuvą. Po to jis gyveno Šiauliuose ir po kažkiek laiko išvažiavo dirbti į (duomenys neskelbtini), tačiau šį kartą su V. V.. (duomenys neskelbtini) jie gyveno kartu, o vėliau V. V. net neatsisveikinęs išvyko į Lietuvą, o jis pasiliko (duomenys neskelbtini) ir tik po poros metų grįžo į Lietuvą. Dar po kariuomenės V. V. pradėjo kalbėti nesąmonės, skundėsi, kad jį seka, jog kariuomenėje jam įtaisė „čipą“ ir jis girdi balsus. Kai buvo (duomenys neskelbtini) jis minėjo, kad mažiau girdi balsus, jog matyt ten bangos neseka jo ir jis yra ne taip pasiekiamas, sakydavo, kad jį seka vyriausybė ir žvalgyba. Jis labai dažnai kalbėjo apie tai, kad girdi balsus, praktiškai apie tai kalbėdavo kiekvieną kartą, kai matydavosi. Fakto, kad V. V. lankytųsi pas gydytojus, nežino. Pats V. V. jam nieko nesakė, tik girdėjo, kad turėjo vartoti kažkokius vaistus, kokius tiksliai nežino. Kiek kartų jie kartu sėdėjo prie stalo, bendravo, gėrė alkoholinius gėrimus, jis išgėręs paliesdavo temą, kad jį seka ir tada tapdavo piktas, labai pyko, kad jį seka. V. V. pyktis pasireikšdavo taip, kad jis tapdavo neramus, užsidegdavo cigaretę. Kai V. V. tik paliesdavo temą dėl sekimo, liudytojas nenorėdavo būti su juo, tai jis tada nustodavo apie tai kalbėti. Liudytojas mano, kad V. V. žodžiai yra tiesiog kliedesiai. Jis (duomenys neskelbtini) metais praėjo „Minesota“ programą Vilniuje ir nustojo gerti alkoholinius gėrimus, nuo tuo laiko su V. V. nematė ir su juo nebendravo. Jie 2020 metais telefonu kažkiek bendravo, tačiau gyvai V. V. nematė. A. D. jis nepažįsta asmeniškai, yra girdėjęs apie jį iš V. V. kalbų, kad yra toks draugas, tarp jų buvo draugiški santykiai. Apie A. D. jis nieko nežino, nei kur šis gyvena, nežino, ar turi šeimą. A. D. buvo V. V. draugas, V. V. apie jį atsiliepdavo tik gražiai (t. 2, b. l. 120-121).

Teismo posėdžio metu liudytojas M. K. parodė, kad jis sužinojo, jog V. V. yra įtariamas nužudymo byloje, nes jam paskambino tyrėja ir pakvietė į komisariatą. Dar prieš tai paskambino V. V. draugas R. P. ir pasakė, kad kažkas negerai, jog neranda savo automobilio, kurį paskolino V. V., kuris išvažiavo pas A. D.. Anksčiau su dėde V. V. buvo labai geri santykiai, tačiau apie 8 metus iš viso nebendrauja, nes kilo pyktis dėl turto. V. V. turėjo sveikatos problemų. Jis prieš 10 metų dirbo (duomenys neskelbtini), bendraudavo su juo „Skype“, pastebėjo, kad ne tas žmogus, kad kažkas ne taip. Jis pradėjo sakyti, kad jį seka, todėl suprato, jog jam kažkas negerai. Kai V. V. grįžo iš (duomenys neskelbtini), pasiėmė jį Alytuje, parsivežė namo, pamatė, kad jam visai negerai. V. V. buvo įsitikęs, kad jį seka, jis atsikėlęs naktį klausydavosi radijo, pradėjo kalbėti, jog kažkokie ženklai rodosi. V. V. nevežė pas senelius, surado jam psichiatrą. V. V. nenorėjo važiuoti pas psichiatrą. Liudytojas teigė, kad jis susiskambino su A. D. ir šiaip ne taip prišnekino V. V. vykti pas psichiatrą, užregistravo ir nuvežė. Ten jis su psichiatre išsišnekėjo. Preliminari diagnozė buvo, kad įtariama, jog yra psichozė, kuri ilgainiui negydoma perauga į šizofreniją. Psichiatras išrašė kažkokių tablečių. Po kelių dienų lupdamas bulves, liudytojas pastebėjo, kad V. V. spjauna tas tabletes į šiukšlių dėžę. Dėdei pasakė, kad pastebėjo jo tokius veiksmus. Tuomet V. V. po truputį pradėjo gerti vaistus. V. V. buvo nuvežtas pas liudytojo senelius. Po kažkiek laiko jie susitiko, paklausė dėdės, ar jis dar geria vaistus, pasakė, kad tai geria, tai negeria. Paklausė, kodėl negeria, jis pasakė, kad dėl vaistų jam viskas nutolsta. Liudytojas seneliams sakė apie V. V. problemas, bet jiems atrodė, kad viskas gerai. Bandė su juo kalbėti, kad jam reikia į ligoninę gulti, bet nepavyko. Viskas tęsėsi apie du metus, o po to nutrūko bendravimas. Su kitais dėdės draugais nebendravo, tik su A. D.. V. V. pas psichiatrą vežė prieš 10 metų, koks tai buvo psichiatras, neatsiminė. Tai buvo privatus psichiatras – moteris, rado ją pagal skelbimus. Su V. V. santykiai galimai nutrūko 2012 metais. M. K. teigė, kad V. V. pas senelius nuvežė, nes negalėjo jo amžinai laikyti savo gyvenamojoje vietoje, be to, pergyveno dėl savo šeimos saugumo. V. V. naktį atsikeldavo, pardėdavo radijo klausyti. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad davė tokius parodymus, jie užfiksuoti teisingai.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas M. K. parodė, kad V. V. yra jo dėdė, jo mamos brolis. Jie su dėde gana glaudžiai anksčiau bendravo, maždaug prieš 11 metų V. V. išvažiavo į (duomenys neskelbtini), su juo bendravo „Skype“, pradėjo įtarti, kad kažkas negerai, iš kalbos manieros ir kalbėjimo pradėjo įtarti, kad jam kažkas su psichika. Prieš devynis metu V. V. grįžo namo, liudytojas jį pasitiko Alytuje, jis grįžo autobusiuku. V. V. pradėjo kalbėti, kad jis yra sekamas, jog, važiuodamas per Lenkiją, matė ženklus, kad ženkluose matė informaciją apie jį, liepdavo išjungti vairuotojui radijo grotuvą, nes jis girdėdavo signalus. Liudytojas nusivežė V. V. pas save namo. Per kelias dienas rado privatų psichiatrą, nepamena nei klinikos pavadinimo, nei psichiatro pavardės, kažkur senamiestyje, tuo metu dar sunkiai orientavosi gatvėse. Pamena, kad tai buvo moteris. Labai sunkiai, bet įkalbėjo V. V. kreiptis pagalbos. V. V. gydytojai nieko nepasakojo. Kai jis pradėjo pasakoti, ką jam yra sakęs V. V., šis išsidavė, kad jį seka, jog gydytoja taip pat yra prieš jį nusiteikusi ir jam pavojinga. Jam gydytoja nustatė psichozę, kuri negydoma išsivysto į šizofreniją. V. V. buvo išrašyti vaistai. Liudytojas V. V. po gydytojo parsivežė pas save namo. Pas močiutę paleisti bijojo, dėl močiutės ir senelio saugumo. V. V. pas liudytoją pagyveno apie 2 savaites. Pastebėjo, kad vaistų jis negeria. Prie jo V. V. tabletę įdėdavo į burną, o jis, skusdamas bulves, šiukšlių dėžėje rado tabletę, taip suprato, kad vaistų negeria. Matydamas V. V. būseną ir supratęs, kad, atsižvelgiant į jo elgesį ir mąstymą, jam ir jo šeimai gresia pavojus išsiuntė V. V. gyventi atgal į Panevėžį pas senelius. Jis ten gyveno apie pusę metų. Liudytojas atvažiuodavo pas senelius ir matė, kad V. V. užeina bangom, matydavo iš žvilgsnio bei judesių, kad jam negerai, bet V. V. to nepripažino, o kol žmogus nepripažįsta, kad jam psichikos sutrikimai, tol niekas jo negydo. Maždaug prieš 5 metus V. V. įsidarbino Vilniuje ir pasiprašė leisti pagyventi pas liudytoją, jam V. V. pasirodė sveikesnis, todėl jis jį priėmė pas save pagyventi. Pagyveno 5 mėnesius. Tuo metu mirė senelis. Tuomet V. V. pradėjo gvieštis viso seneliams priklausančio turto. Jie ilgai tylėjo, nes žinojo apie jo būklę. Per senelio mirties metines, jie vis dėlto pradėjo su močiute kalbėti, kad taip negali būti, jog taip pat yra ir dukra ir taip negali būti. V. V. pradėjo šaukti ant močiutės, kad jis ją paliks vieną, jog ji viena savimi nepasirūpins. Močiutė išsigando ir juos visus išvarė. Nuo to laiko močiutė su jais nebebendrauja, nes V. V. buvo mylimiausias jos vaikas. V. V. po to pokalbio iš jo namų išsikraustė. Liudytojas buvo minėto pokalbio dėl turto iniciatorius, todėl, žinodamas V. V. būseną, tikėjosi, kad kažkada atvažiuos santykių aiškintis ir pas jį. Paskutinius metus jis su juo visiškai nebendravo, tačiau iš giminių yra girdėjęs, kad V. V. nusipirko kažkur (duomenys neskelbtini) sodybą, kaip jis mano, norėjo slėptis nuo to įsivaizduojamo persekiojimo (t. 2, b. l. 123-124).

Teismo posėdžio metu liudytojas R. P. parodė, kad jam paskambino V. V. mama ir pasakė, kad jo tris dienas nėra, dingo, paprašė paieškoti jo Vilniuje. Liudytojas paskambino 112, informavo, kad dingo jo automobilis, nes V. V. buvo paskolinęs automobilį. Su liudytoju susisiekė tyrėja, apklausė jį, o kitą dieną jis nuvažiavo iš įvykio vietos paimti automobilį. V. V. liudytojui skambina. V. V. sakė, kad yra nekaltas. R. P. teigė, kad jis V. V. pažįsta nuo vaikystės. V. V. buvo paslaugus žmogus, bet jam po (duomenys neskelbtini) metų būdavo persekiojimo manija. Liudytojas bandė jį nuraminti, paaiškinti, kad jie per daug maži žmonės, jog juos kažkas persekiotų, bet jis nenusiramino, rodė internete, kad yra „sučipuoti“ žmonės. V. V. pasakė, kad ramintųsi ir nežiūrėtų tokių nesąmonių. Tris metus jie visai nebendravo, tuomet V. V. paskambino ir paprašė paskolinti automobilį. M. K. yra sakęs, kad dėl V. V. buvo kreiptasi į gydytoją. Apie tai sužinojo tik tuomet, kai V. V. sugrįžo iš Vilniaus į Panevėžį. Gal ir buvo V. V. išrašyti vaistai, bet su juo apie tai nekalbėjo, V. V. vengė tos temos. V. V. klausė, kaip jo sveikata, jis sakydavo, kad viskas gerai, jog nereikia jam jokių vaistų. Su V. V. buvo nutrūkęs ryšys, tris metus nebendravo. Liudytojas bandė skambinti V. V. žinomu telefonu, tačiau išaiškėjo, kad jis telefono numerį pakeitė. Su V. V. buvo (duomenys neskelbtini). Liudytojas (duomenys neskelbtini) išbuvo du mėnesius. Per tuos du mėnesius V. V. elgesys nepasirodė keistas. Kartu (duomenys neskelbtini) dirbo ir A. A.. A. A. pasiguodė, kad V. V. išvažiavo su jo kompiuteriu ir parašė raštelį, kad jam be kompiuterio bus geriau. Pagarsinus liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad davė tokius parodymus, jie užfiksuoti teisingai. M. K. yra V. V. sūnėnas, pradžioje tarp jų santykiai buvo geri, vėliau pašlijo. Kodėl santykiai pašlijo, nežino. V. V. nebuvo konfliktiškas, buvo geras žmogus, visada ištiesdavo pagalbos ranką, jokio fizinio smurto nebūdavo, agresijos taip pat, jis nesidomėjo peiliais, šaltaisiais ginklais. Liudytojas patikslino, kad V. V. iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą grįžo keleiviniu autobusiuku, o jo automobilis buvo atgabentas tralu, liudytojui nepasirodė, kad V. V. lyg būtų nuo kažko bėgęs.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas R. P. parodė, kad jis pažįsta V. V., kuris yra jo vaikystės draugas. Paskutinius 2-3 metus nebendravo, (duomenys neskelbtini) per V. V. gimtadienį paskambino jam ir pasveikino su gimtadieniu. Tuomet vėl nebendravo. Maždaug prieš 2 savaites jam paskambino V. V. pasakė, kad jam sugedo automobilis ir gal jis galėtų kokią mašiną paskolinti. Jis labai dvejodamas paskolino savo mirusio tėčio automobilį VW „Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) V. V. paprašė automobilio savaitei. Nesulaukęs po savaitės automobilio bei V. V. skambučio, jis 2021 m. birželio 24 d. paskambino V. V. ir paklausė, ar gali paimti atgal automobilį, nes jau buvo praėjusi savaitė. V. V. paprašė leisti pasinaudoti automobiliu dar savaitę, nes pasak jo, automobiliui reikia keisti kuro siurblį ir reikia važiuoti į Vilnių detalės. Jis sutiko, kad dar V. V. pasilaikytų automobilį. Liudytojui 2021 m. birželio 30 d. paskambino kažkokia moteris, ji neprisistatė, paklausė, kur yra V. V.. Jis pasakė, kad nežino, kad matomai Vilniuje, moteris jam pasakė, kad jis negrįžo namo jau dvi paras. Tuomet jam paskambino vyras, kuris pasakė, kad jis yra V. V. pusbrolis, savo vardo nepasakė. Paklausė, ar žino, kur V. V.. Paklausė, kur jis šiuo metu randasi, jis pasakė, kad dirba Vilniuje, paprašė jo ieškoti, bet jis nežinojo, kur galėtų ieškoti V. V., ir paskambino 112. Po šio skambučio jam paskambino policijos pareigūnai. Tuomet jam vėl paskambino V. V. pusbrolis, pasakė, kad kalbėjo su A. D. žmona, kuri jam pasakė, kad A. D. miręs, o V. V. uždarytas. Jis paskambino V. V. sūnėnui M. K. ir pasakė, kad kažkas atsitiko, jog šis ieškotų V. V.. Jis pradėjo ieškoti internetiniuose puslapiuose ir rado informaciją apie nužudymą. Kiek jam žinoma, V. V. serga psichikos liga, kokia nežino, bet jam buvo persekiojimo manija. Jam reikėjo gydytis, gerti vaistus. Kiek jam žinoma, Vilniuje V. V. yra gydęsis kažkokiame privačiame psichikos sveikatos centre. Apie tai daugiau gali papasakoti M. K., nes jis tarpininkavo dėl gydymosi. Jis (duomenys neskelbtini) metais su V. V. išvažiavo į (duomenys neskelbtini). Liudytojas (duomenys neskelbtini) pabuvo du mėnesius ir grįžo į Lietuvą, V. V. pasiliko keliems metams. V. V., grįžęs iš (duomenys neskelbtini), atsivežė persekiojimo maniją. (duomenys neskelbtini) su taip pat kartu buvo bei ilgiau su V. V. buvo likęs A. A.. Kiek vėliau buvo susitikę kartu pabendrauti, išgerti, A. A. stengiasi vengti kalbų apie (duomenys neskelbtini). V. V. jam pasakojo, kad jam po oda yra įsiūti „čipai“, kad jį seka. Iš (duomenys neskelbtini) V. V. atlėkė namo per parą laiko, lyg nuo kažko bėgdamas, važiavo pats vienas be poilsio. V. V. sūnėnas papasakojo, kad jis rado V. V. gydytoją-psichiatrą, paėmė V. V. pas save namo, norėjo jį pagydyti. Buvo priėmęs jį gyventi į savo butą. Vieną dieną rado vaistus išmestus į šiukšlių dėžę, kadangi suprato, kad V. V. nebesigydo, paprašė jo grįžti į Panevėžį, nes sūnėno žmona laukėsi kūdikio ir jie jo bijojo (t. 2, b. l. 130-131).

Teismo posėdžio metu ekspertė J. D. nurodė, kad tvirtina ekspertizės akte padarytą išvadą, jog baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu V. V. sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – paranoidine šizofrenija, jis negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ekspertizės atlikimo bei šiuo metu jis serga minėtu lėtiniu psichikos sutrikimu, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Jam rekomenduojamas priverstinis gydymas, t. y. stacionarinis stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje griežto stebėjimo sąlygomis, t. y. Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. V. V. ekspertiniame skyriuje daugiau nei dvi savaites buvo tiriamas 2022 m. vasario mėnesį. Tyrimo metu buvo įvertinta visa turėta baudžiamosios bylos medžiaga, buvo vertinamas klinikinis stebėjimas bei atliktas psichologinis įvertinimas. Atliekant ekspertizę, labiausiai rėmėsi bylos medžiaga ir liudytojų parodymais, nes pats tiriamasis viso ekspertinio tyrimo metu buvo neatviras, įtarus, negatyvus, labai formalaus kontakto, vengė konkretizuoti savo patirtus buvusius psichozinius išgyvenimus, buvo nusiteikęs priešiškai ekspertų atžvilgiu ir išsakė kliedesius, susijusius su ekspertais, neva ir jie įtraukti į visą sistemą, kuri jį veikia ir kuri jį persekioja. Kontaktas su V. V. buvo labai sunkus, buvo vadovaujamasi klinikiniu ligos vaizdu, stebėjimu, bylos medžiaga. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos paaiškėjo, kad pirmieji ligos simptomai pasireiškė tarnybos armijoje metu, kai V. V. pabėgo iš armijos. Grįžęs iš armijos jis pasakojo, kad jam po oda buvo įsiūti „čipai“, kurių pagalba jis yra persekiojamas tam tikrų tarnybų, (duomenys neskelbtini) žvalgybos. Vėliau jis labai dažnai keitė gyvenamąsias vietas, jam nesusiklostė šeimyninis gyvenimas. Tiksliai nustatyti nepavyko, tačiau (duomenys neskelbtini) m. ar (duomenys neskelbtini) m. artimųjų dėka jis buvo konsultuotas psichiatro dėl neadekvataus elgesio, kai grįžo iš užsienio ir išsakė klausos haliucinacijas, persekiojimo kliedesius, neva jis visos kelionės metu girdėjo signalus, matė ženklus, informuojančius apie jo buvimo vietą, jautėsi persekiojamas. Kai buvo konstatuotas psichozinis sutrikimas, jam buvo skirtas gydymas, kurio jis vengė, vaistų nevartojo. Liga negydoma progresavo. Liudytojai yra nurodę, kad V. V. vaidendavosi, jog buvo persekiojimo manija, esą jis buvo sekamas tam tikrų tarnybų, (duomenys neskelbtini) žvalgybos, jis išsakė klausos haliucinacijas, medžiagoje yra aprašyti ir elgesio pakitimai, neadekvatumai. Jis dėdavosi folijos kepurėles, kad jo nesusektų, buvo įsitempęs, baimingas. Ekspertė aiškino, kad tyrimo metu turėjo du V. V. surašytus testamentus, buvo braižytos schemos, kuriose atsispindėjo mąstymo nenuoseklumas, sisteminiai poveikio, persekiojimo kliedesiai. Po nagrinėjamo įvykio jis buvo baimingas, įtarus, nebendravo, jo kalba buvo nerišli, jis nejudėjo, iš karto po įvykio aiškino, kad buvo neva užpultas nepažįstamų žmonių ir tiesiog gynėsi. V. V. Lazdynų ligoninėje po įvykio buvo konsultuotas neurochirurgo ir jam konstatuota amnezija, t. y. tam tikras atminties sutrikimas, kai asmuo neprisimena konkrečiai visų įvykio detalių. Įvertinusi visus duomenis, ekspertų komisija konstatavo, kad V. V. buvo lėtinio psichikos sutrikimo, t. y. paranoidinės šizofrenijos paūmėjimo būsenoje, galimai lydimo oneiroidinio sąmonės sutrikimo, t. y., kai išsivysto prieblandinė būsena, susiaurėjus sąmonei, kai viskas atrodo kaip per rūką, būna iškreiptas aplinkos vaizdas, suvokimas ir sąmonės pritemimas su orientacijos sutrikimu. Jis pats negalėjo paaiškinti, kas įvyko. Visa tai leido teigti, kad V. V. įvykio metu negalėjo suprasti veikos pavojingumo, negalėjo visapusiškai, kritiškai įvertinti situacijos, numatyti savo poelgio pasekmių ir adekvačiai organizuoti savo elgesio, negalėjo suvokti veikos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Ambulatorinės teismo psichiatrijos ekspertizės metu taip pat buvo konstatuoti endogeninio procesinio sutrikimo požymiai – mąstymo formos sutrikimai, smulkmeniškumas, savitos išvados. Psichologiniame įvertinime taip pat buvo tam tikrų pakitimų. Ekspertė teigė, kad buvo stebima V. V. kritikos stoka, jis nepripažino, jog serga psichikos sutrikimu, kad pas jį yra problemų, buvo stebimi disimuliacijos reiškiniai, t. y. liguistų išgyvenimų slėpimas, vengimas kalbėti apie tai. Tyrimo metu buvo matoma psichozės būsena, įtarumas, priešiškumas. Taigi, remiantis visais šiais duomenimis, buvo rekomenduotas gydymas griežto stebėjimo sąlygomis, nes V. V. nėra kritiškas ir jo veiksmai, kaip sergančio lėtiniu psichikos sutrikimu, yra neprognozuojami, negalima pasakyti, kaip jis elgsis vienoje ar kitoje jam nepalankioje situacijoje. Jis yra socialiai pavojingas, todėl ir rekomenduojamas gydymas griežto stebėjimo sąlygomis, kad asmuo kuo ilgesnį laiką būtų psichiatrų akiratyje, kuo ilgesnį laiką būtų gydomas. Iš griežto stebėjimo sąlygų V. V. vėliau gali pereiti į sustiprinto režimo sąlygas, o dar vėliau į bendro stebėjimo sąlygas. Jis nė karto nebuvo reikiamai gydytas psichiatrų, o serga jau seniai. Vėliau negydoma liga progresavo, nes jis negavo reikiamo gydymo, išsivystė rimti sutrikimai. Nagrinėjami įvykiai galimai yra ligos negydymo pasekmė. Sergančių psichikos ligomis asmenų elgesys paprastai yra neprognozuojamas, negalima prognozuoti, kada bus paūmėjimas, ypač jei asmuo nėra gydomas. Ekspertė tvirtino, kad sunku prognozuoti, kada bus paūmėjimas, kada išsivystys psichozė ir bus psichikos būsenos pablogėjimas. Gydytojai spręs, koks gydymas yra reikalingas. Pirmiausiai jam turėtų būti taikomas medikamentinis gydymas, neuroleptikai, vėliau socialinė reabilitacija, yra įvairios formos ir programos. V. V. nėra kritiškas savo būklei, nelaiko savęs ligoniu, sergančiu, nemano, kad jam reikia vartoti vaistus. Ambulatorinėmis sąlygomis jis niekur nevaikščiotų ir niekur nesikreiptų, visą tą situaciją vertintų iš kliedesinės interpretacijos, kad yra persekiojamas, yra veikiamas ir norima su juo susidoroti. Disimuliacija – tai liguistų išgyvenimų slėpimas, neišsipasakojimas, ką jis jaučia, kas jo galvoje ir kokios mintys, kokie suvokimai, slėpimas visų išgyvenimų. V. V. yra nebendradarbiaujantis, jis išsakė kliedesius ir ekspertų atžvilgiu, buvo įtarus, priešiškas, nusiteikęs negatyviai. Aplinkybę, kad V. V. anksčiau buvo gydytas, galima matyti iš bylos duomenų, liudytojų parodymų, jo sūnėnas, berods, juo rūpinosi, vežiojo. Jeigu kreipėsi privačiai į psichiatrą, tai ekspertams nebuvo pateikta medicininė dokumentacija, todėl ir atsakyta į klausimą, kad objektyvių duomenų, jog praeityje kažkada jam būtų diagnozuotas sutrikimas, nebuvo. Yra duomenys, kad V. V. neva vieną kartą buvo konsultuotas psichiatro. Ekspertė negalėjo paaiškinti, kodėl praeityje jokių smurtinių veiksmų, kurie leistų kitiems asmenims įtarti, jog V. V. sirgo psichine liga, nebuvo ir kas iššaukė tokį jo agresijos bei smurto protrūkį, nes asmenų, sergančių psichikos sutrikimais, elgesys yra neprognozuojamas, o duomenys, kad jis buvo keistas, jog jam buvo blogai su psichika, yra byloje ir jų buvo pakankamai. Esant nustatytam sutrikimui, yra pažeistos emocijos, mąstymas ir valia, o orientacija daugiau demencijos, silpnaprotystės klausimas. Šiuo atveju V. V. konstatuotas lėtinis psichikos sutrikimas, ne silpnaprotystė, todėl jis galėjo būti ir orientuotas, galėjo dirbti. Lėtiniai psichikos sutrikimai šiai dienai nėra pagydomi, galimos ilgesnės ar trumpesnės remisijos, t. y. ligos požymių aprimimas. Kai atsiranda kritika, kai asmuo pats pripažįsta, kad serga, turi problemų dėl psichikos, savarankiškai pats vartoja medikamentus ir socialiai tampa adaptuotas, tada jau galima sulaukti ir remisijos, tada galima bendradarbiauti, tartis ir galima skirti gydymą ambulatorinėmis sąlygomis. Galima simuliuoti savo psichikos būklės pablogėjimą, bet simuliacija nebuvo stebima, buvo stebimas priešingas reiškinys, t. y. disimuliaciją.

Teismo posėdžio metu ekspertė A. G. nurodė, kad ji pritaria pateiktai išvadai. Apibendrinus psichologinio įvertinimo rezultatus, konstatuojant, kad kontaktas buvo labai formalus, tiriamasis tuo metu buvo nerimastingas, gynybiškas, vertinimo metu jam nustatytas abstraktus su rezonavimo elementais mąstymas, stebėtas nežymus apibendrinimo lygio netolygumas, asociacijų formalumas, tyrimo metu buvo įtariamas ir mąstymo turinio sutrikimas, asmenybės struktūroje vyravo gynybiškumas, egocentriškumas, įtarumas, aukštas nerimas, kritikos stoka. Tiriamajam buvo būdinga tendencingai klaidingai interpretuoti kitų veiksmus, taip pat ir ekspertų, išryškėjo nepakankama, apsunkinta socialinė adaptacija. V. V. inkriminuojamos veikos padarymo metu nebuvo fiziologinio afekto būsenoje, nes jam nustatoma diagnozė – paranoidinė šizofrenija. Tyrimo metu nustatyta, kad V. V. jokio psichikos sutrikimo nesimuliavo ir psichiatrė ekspertė patvirtino, kad tai buvo disimuliacija, buvo matoma kritikos stoka. Taigi prognozuoti V. V. kritiškumą į savo padėtį yra sudėtinga.

Teismo posėdžio metu ekspertė R. D. nurodė, kad ji tvirtina komisijos pateiktas išvadas, neturi nieko papildyti. Ekspertizės akte nurodyta, kad apie (duomenys neskelbtini) metus V. V. prasidėjo psichozinė simptomatika ir neadekvatus elgesys, apie tai jis pradėjo kalbėti anksčiau, tačiau tai esmės nekeičia – ar tai truko 9-10 metų, ar 14 metų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad liudytojai jau iš seniau stebėjo neadekvatų elgesį, neadekvačius pasisakymus. Jis labai greitai pabėgo iš (duomenys neskelbtini), tarsi nuo ko nors bėgdamas, dėvėjo aliuminio folijos kepuraites, siekdamas apsisaugoti nuo spinduliavimo, tai yra toks tipinis kliedesių pasireiškimas. Ekspertizės metu V. V. slėpė savo liguistus išgyvenimus, buvo akivaizdu, kad jis jų turi, pasakojo nenuosekliai, pateikė neadekvačius pasisakymus. Psichologinio tyrimo metu buvo nustatyta, kad yra liguistas simptomų slėpimas, neadekvatus elgesys, įvykdytas nusikaltimas – nužudymas, todėl buvo rekomenduotos griežto stebėjimo sąlygos. Apie tai, kokia dabar yra jo būsena, gali pasakyti gydytojai iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės, kurie jį stebi, mato ir gydo.

Teismo posėdžio metu specialistas E. B. dėl peilio, kuris specialisto išvadoje nurodytas kaip peilis Nr. 4, o įvykio vietoje buvo paimtas kaip peilis Nr. 11, paaiškino, kad buvo gauti penki peiliai, kadangi tyrimas buvo atliktas su penkiais peiliais, atitinkamai visi peiliai ir buvo sunumeruoti. Numeracija yra skirta tik atliktam tyrimui, tačiau peiliai buvo įvardinti pagal ankstesnį eiliškumą. Jeigu, pavyzdžiui, ikiteisminio tyrimo pareigūnų numeracijos eiliškumas buvo 6, 7, 8, 9, 11, tai tyrime jie atitinkamai bus sunumeruoti – 1, 2, 3, 4, 5. Tiesiog tyrimui pateikti objektai buvo sunumeruoti pagal jų kiekį. Apžiūros įpakavimuose surašyta, koks, kuris peilis yra – juos galima nustatyti, t. y., kad Nr. 4 atitinka Nr. 11, identifikacija yra atsekama. Čia negali būti klaidos, nes visos pakuotės yra įvardintos ir nurodyta numeracija. Visi požymiai yra surašyti išvadoje, šiuo atveju duota išvada yra tikėtina, nes nepakanka individualių požymių, kad galima būtų nustatyti kategoriškai. Išvadoje yra surašyta, kuo remiantis yra duota išvada, kuo atmesti kiti peiliai. Kitais peiliais, kurie buvo pateikti, sužalojimas negalėjo būti padarytas, sužalojimas galėjo būti padarytas tik su peiliu Nr. 4. Iš tyrimui pateiktų peilių tik šis vienas galėjo būti panaudotas.

Teismo posėdžio metu liudytojas M. J. parodė, kad V. V. yra jo pacientas, jis gydomas nuo (duomenys neskelbtini). Išreikštų psichozinių epizodų, agresyvaus elgesio, reikšmingų vidaus tvarkos taisyklių pažeidimų per visą laikotarpį, kai V. V. yra Rokiškio ligoninėje, nebuvo užfiksuota nuo pat jo atvykimo. V. V. elgiasi pakankamai ramiai, gal tik pačioje pradžioje streso buvo daugiau, buvo labiau įsitempęs, reaguodavo ūmiau, pasakydavo ir pakeltu tonu, kas jo nuomone ne taip vyksta, bet taip buvo pirmą mėnesį, vėliau jis adaptavosi ir dabar elgesys ramus. V. V. išlieka gan formalus, uždaras, neatviraujantis, bendrauja daugiau buitinėmis temomis. Domisi, kaip susisiekti su artimaisiais ar gauti kokią nors paslaugą, nueiti į užimtumo veiklą. Jo mąstymas rigidiškas, nelankstus, jis išsako tam tikrus savo nusistatymus, tačiau vertinti, ar tai yra kliedesiai ar tiesiog tam tikros idėjos, sudėtinga, nes jis tomis temomis mažai bendrauja, domisi ezoterika. V. V. laikosi dienotvarkės, jam skiriamo gydymo, nors save laiko sveiku, mano, kad jis gydomas neteisėtai ir neteisingai, nepripažįsta nužudęs draugą, aiškina, kad jis tik svečiavosi ir pamatė jau negyvą savo draugą. Apie draugą atsiliepia ir prisimena gan šiltai, emociškai gan santūriai reaguoja, t. y., jeigu ryšys su kažkokiu žmogumi yra artimas, tai kalbant apie tai, paprastai žmogus ir emociškai reaguoja, o V. V. atveju emocinio reagavimo mažiau, galimai tai susiję su jo liga, nes šiam sutrikimui būdingas emocinis blankumas. V. V. vaistus geria, nors ir nenoriai, visada, bent jau pradžioje, pasakydavo, kad jam vaistai nereikalingi, bet neatsisakydavo išgerti. Jis vartoja vieną vaistą. Liudytojas teigė, kad Rokiškio ligoninėje paprastai pacientai būna sunkūs, retai kuriam pakanka vieno vaisto, V. V. atveju tai pakankama dozė. Sunkūs ligoniai – tai tie, kurie būna rezistentiški gydymui, kitose įstaigose jų nepavyksta išgydyti. V. V. yra įsitikinęs, kad jam gydymas nereikalingas, jis laiko save sveiku. Jis visapusiškai orientuotas – tiek laike, tiek aplinkoje, tiek savyje, situacijoje taip pat pakankamai gerai orientuojasi, mąstymas vietomis stokoja nuoseklumo, apie kliedesius liudytojas nurodė, kad nieko negali pasakyti, nes su V. V. mažai pavyksta pakalbėti apie jo įsitikinimus ir požiūrius. Jis domisi ezoterika, parapsichologiniais dalykais. Liudytojas teigė, kad jis iš V. V. priešiškumo nejaučia, tiesiog bendravimas vyksta formaliai, jaučiamas uždarumas ir atsiribojimas, vengimas atvirauti, į kiekvieną užduodamą klausimą, kuris nepatinka, V. V. pasako, kad nenori kalbėti arba pakeičia temą. Paranoidinė šizofrenija yra lėtinis psichikos sutrikimas, reikalaujantis gydymo visą gyvenimą, nes nėra tokių vaistų, kuriais šiuo metu būtų galima išgydyti šią ligą, tačiau ji gali būti valdoma vaistų pagalba. Kol kas V. V. reikalingas nuolatinis gydymas. Šiuo metu jis sugeba adaptuotis, prisitaikyti prie skyriaus aplinkos, nebuvo psichozinių epizodų, sugeba susivaldyti, jis yra impulsyvokas, bet pykčio efektai trumpalaikiai, todėl vaistų pagalba jam pavyks sukontroliuoti savo emocijas. Impulsyvumą jam padeda suvaldyti vaistai. Pačioje pradžioje, pirmą mėnesį, kol pradėjo gauti vaistus, jis buvo impulsyvesnis, jis reaguodavo pikčiau, dirgliau, jį daugiau kas erzindavo, dabar jis ramesnis. Tai gali būti susiję tiek su vaistų veikimu, tiek su adaptacija skyriuje. Pagal dabartinę būklę jis gali būti gydomas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis. Liudytojas mano, kad bendro stebėjimo stacionarinėmis gydymo sąlygomis V. V. gali būti gydomas, o dėl ambulatorinių gydymo sąlygų nerizikuotų, nes psichikos sutrikimas niekur nedingęs, kontroliuojamoje aplinkoje, skyriuje jis stebimas, ištisą parą prižiūrimas specialistų, jis laikosi nustatytos dienotvarkės, o ne gyvena savo nuožiūra, yra priverstas vartoti vaistus, kurių atžvilgiu jis yra nusistatęs neigiamai. V. V., gydomas ambulatoriškai, vaistų tikriausiai negers, nes jis laiko save sveiku. Bendrojo stebėjimo sąlygos nuo griežto stebėjimo sąlygų skiriasi tuo, kad yra šiek tiek skirtingi saugumo reikalavimai. Ligoninėje taikomas stacionarinis priverstinis gydymas yra trijų lygių – bendro stebėjimo, sustiprinto stebėjimo ir griežto stebėjimo. Bendro stebėjimo gydymas yra pats laisviausias, pacientai yra atviri, jie bet kada gali išeiti į koridorių, vaikščioti kaip įprastinėje ligoninėje, tačiau ligoninė yra saugoma ir iš skyriaus išeiti kada nori negalima. Yra organizuojamos užimtumo veiklos, kuriose tie, kas nori, gali dalyvauti. Sustiprinto ir griežto stebėjimo skyriuose pacientai būna uždaryti savo palatose, jie yra lydimi į užimtumo veiklas, skiriasi ne laikymo sąlygos, o santykis tarp pacientų skaičiaus ir darbuotojų skaičiaus, einant į kažkokias veiklas. Tikėtina, kad V. V. išbūtų bendro stebėjimo sąlygomis, nes jis sugeba save kontroliuoti, šiuo metu psichikos būsena pakankamai stabili, nėra agresijos, neadekvataus elgesio, netrikdo kitų pacientų.

Ikiteisminio tyrimo metu V. V. parodė, kad kaltės nepripažįsta visiškai. Psichiatrinėse ligoninėse nėra gydytas, psichinėmis ligomis nesirgo, narkotinių medžiagų nevartoja. Jis nuolat gyvena Panevėžyje. Turi namus (duomenys neskelbtini), su mama yra bendrasavininkai, apie tris metus gyveno (duomenys neskelbtini), bet dažnai grįždavo ir į Lietuvą. Apie pusantrų metų gyveno (duomenys neskelbtini). Šiuo metu, kaip ir minėjo, gyvena Panevėžyje su mama. Jis 2021 m. birželio 25 d. susiskambino su A. D., nes jam reikėjo automobilio detalės, jis pasiskolino automobilį iš R. P., išvyko į Vilnių. Į Vilnių atvažiavo apie 18.00 val., su A. D. susitiko prie BRC Ukmergės plente. Su jo automobiliu nuvažiavo į autoservisą, kur važiavo, negali nupasakoti, nes Vilniaus nepažįsta. Paėmę autodetalę, grįžo prie jo palikto automobilio. Jis sėdo į savo automobilį, A. D. į savo automobilį ir jie nuvažiavo į Avižienių „Maxima“. Nupirko produktų bei atvažiavo pas A. D. namo. Namie buvo A. D. žmona su vaikais. A. D. pakvietė jį pabūti, nes seniai matėsi. Pas A. D. atvažiavo apie 19.00 val. Atvažiavus jie su A. D. nuėjo maudytis į tvenkinį. Nusimaudžius, A. D. jam davė savo marškinius, kad neišsiteptų drabužių. A. D. žmona, kol kepė mėsa, su jais pasėdėjo, pavalgė ir su vaikais išvažiavo pas motiną. Apie 22.00 val. A. D. žmona išvažiavo su vaikais pas savo motiną, jie su A. D. liko dviese. Jiems sėdint, A. D. į beržo kamieną pradėjo mėtyti peilius, atsuktuvus, jis priėjo prie A. D. ir pasakė, kad tai yra pavojinga, jog taip nedarytų. Tarp jų konfliktų nebuvo, sėdėjo draugiškai. Jis buvo po naktinės pamainos, jautėsi pavargęs, buvo išgėręs, todėl pasakė A. D., kad jau norėtų eiti miegoti. A. D. palydėjo jį namo, parodė, kur yra WC. Kiek buvo valandų, nežino. Jie A. D. telefone pažiūrėjo žinias ir jis nuėjo miegoti. Miegojo didesniajame kambaryje. Jam parodęs miegojimo vietą A. D. išėjo. Jis jo daugiau nematė. Naktį nesikėlė. Jis miegojo su drabužiais, su džinsais ir A. D. jam duotais marškiniais. Atsibudo apie 05.00 val. ryto. Jis priėjo prie verandos durų, per verandos stikliukus pamatė, kad A. D. guli ant žemės, kad A. D. krūtinėje žaizda. Jis negalėjo atidaryti durų, jos gal buvo ant kabliuko uždarytos, jis nežino, nepastebėjo, negalėjo suprasti, kodėl durys neatsidaro ir duris išlaužė. A. D. kieme gulėjo nuogas. Gulėjo ant suoliuko. Jis A. D. nelietė. Atsirėmė į savo VW „Golf“, jam iš rankos bėgo kraujas, kur susižeidė ranką, nežino. Jam pasidarė silpna, jis kažkaip nuėjo iki verandos. Ten nugriuvo, gulėjo, jam buvo silpna. Girdėjo, kaip namie skamba A. D. telefonas. Jis A. D. nežudė, nežino, kas su juo atsitiko. Kol jis buvo su A. D. kartu, niekas nebuvo pas juos atvažiavęs, jie buvo dviese. Gulint verandoje, girdėjo kaip grįžo namo A. D. žmona, išgirdo, kaip ji šaukia A. D.. Jis A. D. nežudė, naktį jokio triukšmo ir jokių grumtynių negirdėjo. Kas nužudė A. D., nežino. Kas įvyko A. D. kieme, taip pat nežino (t. 3, b. l. 133-134).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklėje užfiksuotų duomenų matyti, kad 2021 m. birželio 26 d. 13.13 val. J. V. pranešė, jog ji atvykusi pas savo sugyventinį ir priėjusi prie namo laiptų pamatė gulintį sugyventinį, šalia jo gulėjo peilis. Pranešėja negalėjo nurodyti, ar jos sugyventinis gyvas. Ji, ištikta šoko, pabėgo pas kaimynus. Pranešėja bijo prieiti arčiau (t. 1, b. l. 13).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 3 kuopos 2 būrio vyriausiojo patrulio D. J. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2021 m. birželio 26 d. dirbant kartu su vyriausiuoju patruliu D. R., apie 13.13 val., iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Operatyvinės veiklos skyriaus gavo pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) atvykusi pranešėja rado negyvą savo vyrą. Atvykus į nurodytą vietą rado nuogą, kruviną vyriškį be gyvybės ženklų, kaip vėliau paaiškėjo – A. D.. Šalia stovėjo automobilis „Toyota Corolla“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo kruvinas. Nužudytojo krūtinėje matėsi galimai durtinė žaizda. Namo viduje, koridoriuje ant žemės, gulėjo V. V., kuris nebendravo, sunkiai judėjo. Šalia lauko durų, ant kruvinų laiptų, buvo padėtas kruvinas peilis. Apžiūrėjus įvykio vietą detaliau, kieme rastas į žemę įsmeigtas peilis ir atsuktuvas su geltona rankena, taip pat ant žolės matėsi kraujo žymės, lauko tualetas taip pat buvo kruvinas. Atvykusi GMP brigada Nr. 0852 apžiūrėjo koridoriuje gulėjusį V. V., kuris dėl rankos sužalojimų buvo išvežtas į Lazdynų ligoninę. GMP automobilyje V. V. paaiškino, kad juos su draugu A. D. kažkas užpuolė, tačiau daugiau detalių papasakoti negalėjo. Ant V. V. rankos matėsi kraujo žymės. Atvykus GMP 5609 konstatavo A. D. mirtį. Šalia įvykio vietos buvo A. D. sugyventinė J. V., kuri paaiškino, kad iš namų buvo išvykusi pas uošvius nuo 2021 m. birželio 25 d. vakaro ir savo sugyventinį A. D. paliko namuose nurodytu adresu, o įvykio dieną namo kieme rado be sąmonės gulintį savo sugyventinį A. D. ir nubėgo pas kaimynus bei iškvietė policiją (t. 1, b. l. 16).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Elektrėnų policijos komisariato Reagavimo skyriaus tyrėjo S. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad 2021 m. birželio 26 d., apie 14.10 val., iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojo buvo gautas pranešimas, jog (duomenys neskelbtini) buvo įvykdyta žmogžudystė, tikslinga panaudoti tarnybinį šunį aplinkybių aiškinimui bei įrodymų rinkimui. Atvykus į nurodytą vietą jį pasitiko įvykio vietoje dirbę pareigūnai, kurie paaiškino, kurioje vietoje įvyko įvykis, sulaikytas įtariamasis, reikia išsiaiškinti, ar iš įvykio vietos niekas nepasišalino, įvykio vietoje surinkti su įvykiu susijusius objektus. Panaudojus tarnybinį šunį „Lordą“ buvo patikrintas visas sklypo perimetras, tačiau pėdų, vedančių iš sodybos, neaptikta, buvo patikrinta pieva šalia medinio gyvenamojo namo bei krūmynai esantys rytinėje, pietinėje, vakarinėje pusėse, tačiau tyrimui vertingų daiktų nerasta (t. 1, b. l. 17).

Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikalstamų veikų registravimo skyriaus tyrėjo V. V. tarnybinio pranešimo matyti, kad atvykus į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), lauke šalia namo įėjimo rado A. D. lavoną. Apžiūrint įvykio vietą nustatė, kad vienas iš namo langų yra pilnai atidarytas, o namo durys užrakintos. Į namo vidų pateko per atidarytą langą, viduje ant šaldytuvo buvo rastas vienas metalinis sidabrinės spalvos raktas, kuris tiko atrakinti įėjimo duris (t. 1, b. l. 19).

Žemesnės instancijos teismas

Iš kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas J. V. skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą (toliau – BPC) garso įrašas. Protokole užfiksuota, kad moteris BPC operatorei nurodo, jog vakar vyras su draugu baliavojo, ji skambino, tačiau neprisiskambino, atvažiavo, sustojo šiek tiek toliau, iš tolo pamatė peilį, kraują, galimai gulintį savo vyrą. Moteris BPC operatoriai nurodo, kad, kur yra draugas, nežino, kas yra įvykio vietoje nematė, nes toliau paėjusi nebuvo, ji su vaikais atvažiavo pas kaimynus. Moteris BPC nurodo įvykio vietos adresą, taip pat dar kartą pakartoja, jog su vaikais nuvyko pas kaimynus, paaiškina, kad lyg prie durų kažkur ant laiptų matė peilį. BPC operatorė yra informuojama, kad moteris apie 22.00 val. savo vyrą ir jo draugą paliko namuose, vyrai jau buvo pradėję vartoti viskį. Moteris teigia, kad vyras jai nepaskambino, taip pat neatsiliepė į jos skambučius. BPC operatorei prašius moters prisistatyti, ji nurodo, kad yra J. V.. J. V. aiškina, kad ji nežino, ar jos vyras gyvas, ji bijo prieiti prie gulinčio vyro (t. 1, b. l. 29-32).