Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovei R. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Remiantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi ir 322 straipsniu, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjančiam teismui pripažinus, kad tai yra būtina, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įvertinęs apeliacijos objektą ir byloje esančią medžiagą, apeliacinės instancijos teismas mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, o teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas šiuo atveju gali būti pasiektas ir rašytinio proceso priemonėmis (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

16. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio bei atmetė ieškovės reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo, taip pat atmetė ieškovės reikalavimus dėl dalies administravimo mokesčio bei delspinigių priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių faktinių bylos aplinkybių

17. Atsakovė elektroniniu būdu 2024 m. balandžio 2 d. portale www.finbee.lt (toliau – ir portalas) užpildė paraiškos formą, prašydama suteikti 3731 Eur paskolą 76 mėn. namų remontui (paskolos paskirtis).

18. Ieškovė ir atsakovė 2024 m. balandžio 2 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 41781479 (toliau – ir Paskolos sutartis), kuria ieškovė suteikė atsakovei 4100 Eur dydžio paskolą (skolintojų paskolinta suma, 3731 Eur paskolos suma ir 369 Eur paskolos sutarties sudarymo mokestis) 76 mėnesių laikotarpiui namų remontui. Sutarties specialiose sąlygose nurodyta, kad administravimo mokestis sudaro 0,07 proc. (mokamas kas mėnesį), sutarties sudarymo mokestis 9 proc. (skaičiuojamas nuo skolintojų paskolintos sumos); bendra paskolos gavėjo mokama suma (paskolos suma + palūkanos + sutarties sudarymo mokestis + administravimo mokestis + kiti galimi mokesčiai); paskolos palūkanų norma 22 proc., bendra paskolos kainos metinė norma 27,46 proc.

19. Ieškovė suteikdama atsakovei paskolą atsakovės 369 Eur sutarties sudarymo mokestį be atskiro pavedimo įskaitė į atsakovės sąskaitą, refinansavo 1600 Eur atsakovės įsiskolinimą bendrovei UAB IPF Digital Lietuva, o 2131 Eur paskolos sumą / likutį ieškovė tiesiogiai 2024 m. balandžio 3 d. pervedė atsakovei į asmeninę banko sąskaitą.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

22. Ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – UAB „Finansų bitė“ informaciją ir pažymą apie UAB „Finansų bitė“ investicijas, prašo juos priimti. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, atsakovei nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių apie tai nepranešęs bylos šalims, dėl to ieškovės naujai teikiami įrodymai buvo savalaikiai nepateikti esant objektyvioms aplinkybėms. Bendrovės kaip skolintojos investuota suma į su atsakove sudarytą Paskolos sutartį buvo 495 Eur bendros skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 450,73 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 12,07 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 44,27 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Bendrovė investavo į visas paskolas.

23. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog ieškovė paminėtus įrodymus galėjo ir turėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes priteistinas sumas skaičiavo, taikydama VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintą išimtį. Vadinasi, privalėjo suprasti, kad pirmosios instancijos teismas patikrins, ar yra šios išimties taikymo pagrindas. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad prašo priimti sprendimą už akių, tad kartu su ieškiniu galėjo ir turėjo pateikti visus tokiam sprendimui priimti reikalingus įrodymus. Įrodymų pateikimo poreikis yra akivaizdus iš VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalies dispozicijos (pabrėžtinas žodis „kiekvienam“).

25. Jei priimtų šiuos duomenis, apeliacinės instancijos teismas turėtų vertinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą naujais aspektais, kurie nebuvo tiriami ir vertinami pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą. Kita vertus, tokie įrodymai lemtų naujų aplinkybių nagrinėjimą, o tai taip pat neatitiktų CPK 306 straipsnio 2 dalies nuostatų. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovės pateikti nauji įrodymai neturi įtakos sprendžiant ginčijamą klausimą, nes, siekiant pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi įrodyti investavusi ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą, tuo tarpu ieškovė pateikė duomenis apie jos investicijas į suteiktus vartojimo kreditus.

26. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovė yra verslo subjektas, profesionaliai veikianti tarpusavio skolinimo platformos operatorė ir vartojimo kredito davėja, byloje buvo atstovaujama profesionalaus teisininko (kartu su ieškiniu pateikta Sutartis dėl teisinių paslaugų), dėl to jai yra / turi būti žinoma, kokios aplinkybės tokio pobūdžio bylose turi būti įrodinėjamos, taip pat žinoma procesinė pareiga proceso metu įrodymus teikti laiku, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo apeliacinės instancijos teisme priimti ieškovės pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).

Dėl sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių

27. Vartojimo kreditų teikimą ir tarpusavio skolinimo veiklą reguliuoja VKĮ, kurio paskirtis yra nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais, nuostatos.

28. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, įtraukta į Viešąjį tarpusavio skolinimo platformos operatorių sąrašą, administruojanti internetinę tarpusavio skolinimo platformą www.finbee.lt, kurioje buvo sudaryta Paskolos sutartis. VKĮ 2 straipsnio 14 dalis nustato, kad tarpusavio skolinimo platformos operatorius yra juridinis asmuo, kuris administruoja tarpusavio skolinimo platformą. Sutarties Bendrųjų sąlygų 1.14 punkte numatyta, kad organizatorė yra UAB „Finansų bitė“, įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą Viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą. Ieškovė taip pat yra įtraukta į Viešąjį vartojimo kredito davėjų sąrašą (VKĮ 22 straipsnis).

29. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio apibrėžtis įstatyme nėra pateikta. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024, yra išaiškinęs, jog ši sąvoka turi apimti įvairius mokesčius, nepriklausomai nuo jų pavadinimo, kuriuos taiko tarpusavio skolinimo platformos operatorius už savo, kaip operatoriaus, teikiamas tarpininkavimo paslaugas, sudarant ir administruojant vartojimo kredito sutartis per internetinę tarpusavio skolinimo platformą. Atitinkamai, tiek sutarties sudarymo mokestis, tiek administravimo mokestis vertinami sistemiškai, kaip vieningas atlygis ieškovei (tarpusavio skolinimo platformos operatorei) ir patenka į VKĮ 25³ straipsnio reguliavimo sritį.

30. Tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamo atlygio skaičiavimo ir mokėjimo tvarką reglamentuoja VKĮ 25³ straipsnio 6 ir 6¹ dalių nuostatos. Sutarties sudarymo metu (2024 m. balandžio 2 d.) galiojusios redakcijos (redakcija, galiojanti nuo 2023 m. sausio 1 d.) VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje numatyta, kad ne mažiau kaip 75 procentų tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir (arba) vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vilniaus apygardos teismas jau minėtoje 2024 m. lapkričio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-2006-1187/2024 yra išaiškinęs, jog ši įstatymo norma tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą, kurią draudžiama viršyti, todėl vertintina kaip imperatyvioji.

31. Minėti reikalavimai netaikomi tuo atveju, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos. Vartojimo kredito gavėjo bankroto atveju tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimai vartojimo kredito gavėjui tenkinami po to, kai visiškai patenkinami paskolos davėjų reikalavimai (VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalis).

32. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad paskolos išmokėjimo metu išskaičiuodama sutarties sudarymo mokestį iš skolintojų paskolintos sumos, vadovavosi VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, leidžiančia jai netaikyti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su ieškovės argumentu, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nurodytą išimtį.

33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatyta išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų, nepaisant jog tokiais atvejais investuojama ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.

34. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme neįrodė, jog turėjo teisę pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi. Teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentui, jog ieškovės nurodoma aplinkybė, kad ji yra suteikusi atsakovui 12 proc. paskolos sumos, nepatvirtinta įrodymais. Siekdama pasinaudoti VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtinta išimtimi, ieškovė turi investuoti ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos į kiekvieną per tarpusavio skolinimo platformą sudaromą vartojimo kreditą. Šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų ieškovė pirmosios instancijos teismui nepateikė. Vien Lietuvos banko duomenimis pagrįstas faktas, kad ieškovė yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą, savaime nepatvirtina, kad ieškovė faktiškai suteikė kiekvienam vartojimo kredito gavėjui (įskaitant atsakovą) ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos.

35. Remiantis Lietuvos banko nuomone, pateikta Vartojimo kredito teikimo gairėse, patvirtintose Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 241-69, tarpusavio skolinimo platformos operatorius, norėdamas pasinaudoti VKĮ 253 straipsnio 61 dalyje nurodyta išimtimi, turėtų ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos investuoti į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą. Tai reiškia, kad išimtis neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai, pavyzdžiui: tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja tik į dalį vartojimo kreditų (tam tikro reitingo vartojimo kreditus ar pan.) arba tik į tuos vartojimo kreditus, kai nesusirenka pakankamai paskolos davėjų, nesvarbu, kad tokiais atvejais tarpusavio skolinimo platformos operatorius investuoja ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos (Gairių 44.6 punktas).

36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nei ieškovės teiginiai apie savo investuotą sumą nei, tai, kad ieškovė į bendrąsias sutarties sąlygas įtraukė nuostatą (Sutarties Bendrųjų sąlygų 3.23 punktas), jog į kiekvieną paskolą investuojama ne mažiau kaip 12 procentų paskolos sumos, nepatvirtina realaus įstatymo reikalavimus atitinkančio investavimo fakto į kiekvieną vartojimo kreditą, suteikiamą per tarpusavio skolinimo platformą (CPK 178 straipsnis). Juo labiau, kad pati ieškovė apeliaciniame skunde aiškiai nurodė, jog ji veikia kaip tarpininkė tarp platformoje užsiregistravusių skolintojų (investuotojų) ir paskolų gavėjų, o atsakovei tiek suteiktą paskolos sumą, tiek sutarties sudarymo mokestį sudaro būtent platformoje užsiregistravusių investuotojų lėšos. Nurodytos aplinkybės pripažįstamos pagrindu ieškovės argumentui dėl VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje įtvirtintos išimties taikymo atmesti. Įvertinus tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento Paskolos sutarties sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), atmetė ieškinio reikalavimą dėl šio mokesčio priteisimo, taip pat nustatė, kad ieškovė iš atsakovės gautomis įmokomis yra padengusi šio neteisėto mokesčio dalį – 14,55 Eur (369 Eur – 354,45 Eur), kuri turi būti grąžinta atsakovei, šia suma mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas.

37. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai suskaičiavo priteistino sutarties administravimo mokesčio sumą, nes skaičiavimus atliko už atsakovės įmokomis padengtą paskolos sumą, tačiau VKĮ 25³ straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad skaičiavimai turi būti atliekami už grąžintas įmokas. Kaip matyti iš paskolos grafiko bei remiantis Lietuvos banko patvirtintų vartojimo kredito teikimo gairių 44.5 punkte nurodytais skaičiavimais, įmoką apima ne tik paskolos suma, tačiau ir palūkanos, todėl apeliantės vertinimu, pirmos instancijos teismo skaičiavimai neatitinka VKĮ įtvirtintos skaičiavimo tvarkos.

38. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog sutarties administravimo mokestį pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų skaičiavo pagal padengtą paskolos sumą, tačiau padengtąją paskolos sumos dalį panaudojo ne galutinei priteistino sutarties administravimo mokesčio sumai nustatyti, o proporcijai, kurią pritaikius, buvo apskaičiuota ieškovei priklausančio administravimo mokesčio dalis. Kadangi administravimo mokestis pagal Sutarties sąlygas išskaidytas visam paskolos terminui (žr. www. finbee.lt portalo naudojimosi sutarties 2.1 punktą), tai jo mokėjimo įmokos sudaro tam tikrą pastovią kiekvienos įmokos dalį. Šios dalies dydis yra proporcingas grąžinamai paskolos daliai. Todėl proporcijos metodas buvo tinkamas ieškovei priklausančiai administravimo mokesčio sumai, kai atsakovė yra sumokėjusi tam tikrą paskolos sumos dalį (68,04 Eur), apskaičiuoti. Pirmosios instancijos teismas šį proporcijos metodą pritaikė teisingai. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra ieškovei mokėtinos administravimo mokesčio sumos, priešingai ji yra gavusi 4,01 Eur (6,23 Eur – 2,22 Eur) permoką, kuri turi būti grąžinta atsakovei, mažinant kitas ieškovei iš atsakovės priteistas sumas, yra teisinga.

Dėl delspinigių

39. Ieškovė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad 14,87 Eur netesybos (delspinigiai) įskaitomos į priteistus nuostolius (negautas pajamas) ir papildomai nepriteisiami, kadangi delspinigius ir nuostolius prašoma priteisti už skirtingus laikotarpius. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiuo ieškovės argumentu.

40. Kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovė teismo be kita ko prašė priteisti 333,61 Eur dydžio paskolos palūkanas pagal Paskolos sutartį už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 16 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. (ieškinio 1 b reikalavimas); 25,96 Eur nuostolių atlyginimą (pagal Paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas, kurias sudaro Paskolos sutartyje įtvirtintos 22 proc. metinės palūkanos skaičiuojamos pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d. (ieškinio 1 d reikalavimas), 22 proc. nuostolių atlyginimą (pagal Paskolos sutartį ieškovės negautas pajamas), skaičiuojamus už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki Paskolos sutarties termino pabaigos (2030-07-15), nuo pagal Paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta Paskolos įmokų grafike, neviršijant bendros 2674,49 Eur sumos) (ieškinio 1 d 1 reikalavimas), taip pat 14,87 Eur delspinigių (ieškinio 1 f reikalavimas). Iš prie ieškinio pridėtos Delspinigių apskaičiavimo pažymos (ieškinio 10 priedas) matyti, kad ieškovės delspinigius skaičiavo už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d. Taigi, kaip matyti iš ieškinio reikalavimų, ieškovės prašomų priteisti netesybų (delspinigių) laikotarpis (2024-07-15 – 2024-11-14) iš esmės nesutapo su jos reikalavimu priteisti 25,96 Eur nuostolius (2024-11-15 – 2024-11-26), jis tik sutapo su prašymu priteisti 333,61 Eur dydžio paskolos palūkanas (2024-­07-16 – 2024-11-14).

41. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais, įtvirtintais tiek bendrosiose sutarčių teisės normose, tiek ir atitinkamas sutartis reguliuojančiose teisės normose. Bendrieji kreditorių teisių gynimo būdai yra šie: teisė reikalauti įvykdyti prievolę natūra, sustabdyti priešpriešinį vykdymą, reikalauti nuostolių, netesybų ir palūkanų, reikalauti pakeisti sutartį ar ją nutraukti, įskaitant ir sutarties nutraukimą nustačius papildomą terminą sutarčiai įvykdyti, kt. Priklausomai nuo sutarties pažeidimo kreditorius gali rinktis vieną ar kelis gynimo būdus, jeigu bendrą jų taikymą leidžia pasirinktų gynimo būdų prigimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012).

42. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Mokėjimo (pelno) palūkanos yra atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog palūkanų skaičiavimo pradžios ir pabaigos momentai priklauso nuo palūkanų atliekamos funkcijos. Mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga gali būti nustatyta įstatymu arba šalių sutarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis).

43. CK 6.71 straipsnio 1 dalis numato, kad netesybos (bauda, delspinigiai) – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta. Šios straipsnio 3 dalis numato, kad už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. Sutartinė civilinė atsakomybė netesybų mokėjimo forma skolininkui gali būti taikoma kartu su sutarties nutraukimu (CK 6.217 – 6.222 straipsniai), o kai sutartis neįvykdoma praleidus terminą – kartu su reikalavimu įvykdyti prievolę natūra (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.213 straipsnio 1 dalis).

44. Palūkanų ir netesybų institutai turi bendrų bruožų – tiek kompensuojamųjų palūkanų, tiek netesybų tikslas yra kompensuoti dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Praktikoje kompensuojamoji palūkanų ir netesybų paskirtis pasireiškia tuo, kad, kreditoriui iš skolininko reikalaujant atlyginti ir netesybas, ir palūkanas, atlyginama tik didesnioji suma, apimanti mažesniąją. Kita vertus, palūkanų institutą nuo netesybų skiria tai, kad netesybos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos. Kreditorius, siekiantis gauti pelną už pinigų perleidimą naudoti skolininkui, turėtų sutartyje nustatyti skolininko pareigą mokėti pelno (mokėjimo) palūkanas, nes netesybos kompensuoja tik dėl prievolės neįvykdymo patirtus nuostolius. Sutarties, kurioje nėra sutarta dėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir šių palūkanų mokėjimas nenustatytas įstatymo, pažeidimo atveju kreditorius galėtų reikalauti tik netesybų ir kompensuojamųjų palūkanų, kurios, atsižvelgiant į kompensuojamąją abiejų institutų paskirtį, būtų įskaitytos viena į kitą, priklausomai nuo to, kuri suma didesnė.

45. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui įvertinus, kad ieškovės prašomos priteisti palūkanos yra priskirtinos mokėjimo (pelno) palūkanoms ir atsižvelgiant į tai, kad pelno (mokėjimo) palūkanų paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą, todėl pelno (mokėjimo) palūkanų ir netesybų kreditorius gali reikalauti kartu.

46. Pažymėtina, kad Sutarties Bendrųjų sąlygų 7.5 punktu šalys susitarė, kad pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais paskolos gavėjui taikomos netesybos (delspinigiai) ir yra lygios 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ir skaičiuojami už ne ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį kiekvienai vėluojančiai įmokai. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir šalių sudarytos sutarties turinį, konstatuoja, kad šalių sutarties bendrosiose ir specialiosiose Sutarties sąlygose dėl pavėluotų įmokų atvejais mokamų netesybų ir palūkanų, aiškiai nurodyta, jog už laiku nesumokėtą paskolos sumą iki realaus kredito gavėjo įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, skaičiuojamos metinės 22 proc. palūkanos atlieka mokėjimo funkciją ir nėra kompensuojamojo pobūdžio. Už visas tokias laiku nesumokėtas sumas (išskyrus paskolą), atsakovei taikoma civilinė atsakomybė netesybų forma - skaičiuojami 0,05 procentų dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną nuo laiku nesugrąžintų ir/ar nesumokėtų sumų iki atitinkamos sumos bus pilnai ir tinkamai sumokėtos paskolos davėjai, kurie atlieka kompensuojamąją funkciją ieškovei ir yra jos minimalūs nuostoliai dėl įvykdyto mokėjimo prievolės įvykdymo termino pažeidimo. Dėl šios priežasties ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovės per šalių sutartą terminą nesumokėjus paskolos sumos, skaičiuoti už laiku nesumokėtą paskolą mokėjimo palūkanas už naudojimąsi ieškovės (investuotojų) pinigais ir delspinigius (netesybas) nuo atitinkamos sumos už uždelstą atsiskaityti laiką (iki sutarties nutraukimo). Byloje nėra ginčo dėl ieškovės paskaičiuotos 14,87 Eur sumos delspinigių dydžio, todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė ieškovei iš atsakovės tokio dydžio delspinigius.

47. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs 14,55 Eur (369 Eur – 354,45 Eur) sutarties sudarymo mokesčio permoką ir 4,01 Eur (6,23 Eur – 2,22 Eur) sutarties administravimo mokesčio permoką, neteisingai atliko iš atsakovės priteistinos mokėjimo palūkanų sumos skaičiavimus, kadangi į permokos sumas nepagrįstai įtraukė 2,22 Eur sumą, kurią ieškovė įgijo sutarties administravimo mokesčio dalį, tačiau neįtraukė 14,55 Eur sutarties sudarymo mokesčio permokos. Dėl to atsakovės permoka ieškovei dėl neteisingai paskaičiuoto sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių dalies sudarytų ne 6,23 Eur (2,22 Eur sutarties sudarymo mokesčio permoka + 4,01 Eur sutarties administravimo mokesčio permoka), o 18,56 Eur (14,55 Eur sutarties sudarymo mokesčio permoka + 4,01 Eur sutarties administravimo mokesčio permoka).

48. Konstatavus nutarties 47 punkte nurodytas aplinkybes ir apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovė pagrįstai reikalavo priteisti jai iš atsakovės 14,87 Eur delspinigius, skaičiuotinus už laikotarpį nuo 2­024 m. liepos 15 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d., atitinkamai keistinos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl delspinigių ir mokėjimo palūkanų priteisimo, priteisiant ieškovei iš atsakovės 315,05 Eur (333,61 - 18,56) palūkanas ir 14,87 Eur delspinigius.

Dėl procesinių palūkanų

49. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nurodydamas priteistą sumą padarė aiškų rašymo apsirikimą, kadangi bendra iš atsakovės priteistina suma sudarė ne 6 690,79 Eur (tikėtina, kad pirmosios instancijos teismas į šią sumą įtraukė ir 2 674,49 Eur, t.y., paskolos dalies likutį, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike), o ne 4016,3 Eur (3 662,96 + 327,38 + 25,96). Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl delspinigių ir mokėjimo palūkanų priteisimo, priteisiant ieškovei iš atsakovės 315,05 Eur palūkanas ir 14,87 Eur delspinigius, pakeistina ir skundžiamo dalis dėl iš atsakovės ieškovės naudai priteistinų 5 procentų dydžio metines palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dalis, nurodant, kad šios palūkanos priteistinos nuo 4018,84 Eur sumos (3 662,96 + 315,05 + 25,96 + 14,87).

Dėl procesinės bylos baigties

50. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl Paskolos sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių, iš esmės tinkamai taikė ir aiškino VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies normas, dėl šių dalių priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tačiau, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti jai netesybas (delspinigius), nesutapus skaičiavimo laikotarpiams, nepagrįstai juos įskaitė į priteistus nuostolius (negautas pajamas), neteisingai apskaičiavo sutarties sudarymo ir administravimo mokesčių permoką, padarė rašymo apsirikimą, nurodant bendrą iš atsakovės ieškovės naudai priteistiną sumą, dėl to pakeistinos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalys dėl delspinigių ir mokėjimo palūkanų priteisimo, priteisiant ieškovei iš atsakovės 315,05 Eur (333,61 - 18,56) Eur palūkanas ir 14,87 Eur delspinigius, taip pat nurodant, kad ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo 4018,84 Eur sumos.

51. Dėl kitų ieškovės apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

52. CPK 93 straipsnio 5 dalyje numatyta, jeigu apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai.

53. Kadangi perskaičiavus iš atsakovės priteistinas sumas ieškovės apeliacinis skundas patenkintas labai nežymiai (0,06 proc.; 4018,84 Eur/4016,3 Eur x 100 proc.)), vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, iš atsakovės priteistina bylinėjimosi išlaidų suma neperskaičiuotina, taip pat nepriteistinos ir ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 22 d. sprendimą už akių pakeisti ir išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2024 m. balandžio 2 d. Paskolos sutarties Nr. 41781479 sąlygas dėl sutarties sudarymo mokesčio.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų bitė“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

3 662,96 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų šešiasdešimt dviejų eurų 96 ct) negrąžintą paskolą;

315,05 Eur (trijų šimtų penkiolikos eurų į ct) palūkanas;

25,96 Eur (dvidešimt penkių eurų 96 ct) nuostolių (negautų pajamų) atlyginimą už laikotarpį nuo 2024 m. lapkričio 15 d. iki 2024 m. lapkričio 26 d.;

22 (dvidešimt dviejų) procentų nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo teismui dienos 2024 m. lapkričio 28 d. iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2030 m. liepos 15 d.), nuo pagal paskolos sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, kaip nurodyta paskolos įmokų grafike, neviršijant 2 674,49 Eur sumos;

5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (4018,84 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2024 m. gruodžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

14,87 Eur delspinigius;

713,61 Eur (septynių šimtų trylikos eurų 61 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovės R. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei – 15,86 Eur (penkiolika eurų 86 ct). Mokėti į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, nurodant įmokos kodą 5662. Mokėjimą patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas Kauno apylinkės teismo Jonavos rūmų raštinei (Vasario 16-osios g. 3, Jonava, 55169, el. p. jonavos.rumai@teismas.lt).

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka sprendimą už akių priėmusiam teismui per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 (dvidešimt) dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos skųsti jį apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmus.“

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.