- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-22
- Bylos Nr.
- e2A-297-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01350-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Dalia Kačinskienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- K. V.
- Kategorijos
- 1.1.4.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.11Įrodymų vertinimas
- 3.3.1.11Naujų įrodymų ir motyvų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimai
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Egidijos Tamošiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1388-390/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto ieškinį atsakovui K. V. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo partneriai“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo K. V. 75 691,60 Eur skolos ir 6 proc. metines procesines palūkanas.
2. Ieškovė nurodė, kad Kauno apygardos teismui 2017 m. sausio 17 d. nutartimi iškėlus UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutui bankroto bylą, buvusi bendrovės direktorė E. Č. 2017 m. vasario 28 d. perdavė bankroto administratorei bendrovės dokumentus, kuriuos patikrinusi, administratorė nustatė, kad: 1) 2004 m. sausio 28 d. UAB „Geltona“ (pradinė skolininkė), AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“, atstovaujama direktorės V. R., (kreditorė) ir K. V. (naujasis skolininkas) sudarė trišalę skolos perkėlimo sutartį, kurios 2.2 papunktyje numatyta, jog naujasis skolininkas už pradinę skolininkę sumoka kreditorei 70 000 Lt 2004 m. sausio 28 d. patalpų pardavimo sutartyje nustatytais terminais; 2) 2004 m. sausio 28 d. P. M. individuali įmonė „Lipdė“ (pradinė skolininkė), AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“, atstovaujama direktorės V. R., (kreditorė) ir K. V. (naujasis skolininkas) taip pat sudarė trišalę skolos perkėlimo sutartį, kurios 2.2 papunktyje nustatyta, jog naujasis skolininkas už pradinę skolininkę sumoka kreditorei 40 000 Lt 2004 m. sausio 28 d patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje nustatytais terminais; 3) 2004 m. kovo 19 d. UAB „Erdvės norma“ (pradinė skolininkė), AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“, atstovaujama direktorės V. R., (kreditorė) ir K. V. (naujasis skolininkas) sudarė trišalę skolos perkėlimo sutartį, kurios 3.3 papunktyje įtvirtinta, kad šia trišale skolos perkėlimo sutartimi susitariama, jog pradinė skolininkė – UAB „Erdvės norma“, esant kreditorės AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“ sutikimui, kurį ji išreiškia pasirašydama šią sutartį ir 2004 m. kovo 19 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartyje sutikdama, kad už parduotą turtą jai sumokėtų tretieji asmenys, perkelia savo 80 000 Lt skolą pagal 2004 m. kovo 19 d. patalpų pirkimo–pardavimo sutartį naujajam skolininkui. Ieškovės teigimu, 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo 19 d. sudarytomis trišalėmis skolos perkėlimo sutartimis atsakovas K. V. įsipareigojo sumokėti ieškovei už UAB „Geltona“, P. M. individualią įmonę „Lipdė“ ir UAB „Erdvės norma“ iš viso 55 027,80 Eur (190 000 Lt) sumą. Tačiau patikrinusi bendrovės dokumentus administratorė nustatė, kad pagal bankrutavusios bendrovės 2017 m. sausio 28 d. debitorių sąrašą K. V. įsiskolinimas sudaro 42 429,33 Eur, todėl 2017 m. balandžio 13 d. raginimu bankroto administratorė kreipėsi į atsakovą, prašydama sumokėti 42 429,33 Eur skolą, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Neoficialiais bankroto administratorės duomenimis, K. V. ir ieškovės buvusią vadovę E. Č. sieja giminystės ryšiai (dukra ir tėvas). Be to, K. V. trišalių skolos perkėlimo sutarčių sudarymo metu buvo bendrovės akcininku, o bendrovės dalyvis turi veikti bendrovės naudai ir, prisiėmęs įsipareigojimų bendrovei, turi juos laiku (nustatytais terminais) ir tinkamai įvykdyti. Kadangi įstatymo numatyto dydžio (6 proc.) kompensacinės palūkanos šiuo atveju sudaro 33 262,27 Eur sumą, iš viso atsakovo skola ieškovei – 75 691,60 Eur.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovo 42 429,33 Eur skolą, 27 707,50 Eur kompensacinių palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą 70 136,83 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gruodžio 12 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
4. Spręsdamas dėl ieškinio senaties termino eigos teismas nurodė, kad senaties termino eiga ieškiniui dėl skolos priteisimo iš atsakovo pareikšti prasidėjo 2004 m. rugsėjo 30 d., o baigėsi 2014 m. rugsėjo 30 d., todėl kreditorė praleido bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą. Tačiau teismas akcentavo, kad ginčą inicijavęs subjektas yra bankrutuojanti bendrovė, o administratorė, reikšdama ieškinį, gina visų kreditorių teises, todėl nustatęs, jog bankroto administratorė apie trišales skolos perkėlimo sutartis sužinojo tik 2017 m. vasario 28 d., perėmusi iš buvusių bendrovės vadovų dokumentus, taip pat pažymėjęs, kad nuo 2006 m. spalio 5 d. iki 2014 m. vasario 19 d. ir nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2017 m. vasario 6 d. UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto vadovo pareigas ėjo atsakovo artima giminaitė (dukra) ir, tikėtina, dėl to ieškovė neatliko tinkamai savo pareigų (nereiškė reikalavimo skolininkui pagal galiojančias skolos perkėlimo sutartis), o bankroto administratorė ieškinį teismui pateikė operatyviai, teismas priėjo išvadą, jog šiuo konkrečiu terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, o tai sudaro pagrindą ieškinio senaties terminui atnaujinti.
5. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nėra ginčo dėl minėtų skolos perkėlimo sutarčių sąlygų ir prisiimtų įsipareigojimų, atsakovas sudarytų sandorių neginčija. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė nurodė, jog atsakovo skola pagal bendrovės debitorių sąrašą yra 42 429,33 Eur ir būtent tokią sumą prašo priteisti iš atsakovo, teismas sprendė, kad ši suma priteistina ieškovei iš atsakovo.
6. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovas yra fizinis asmuo, todėl privalo mokėti ne 6, o tik 5 proc. dydžio metines palūkanas už prašomą priteisti laiku atsakovo nesumokėtą sumą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad kompensacinių palūkanų suma yra 27 707,50 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Atsakovas K. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Ieškovė skolą įrodinėja 3 dokumentais (sutartimis), kurių bendra suma – 55 027,80 Eur. Tačiau ieškiniu prašoma priteisti tik 42 429,33 Eur sumą, nustatytą pagal bendrovės 2016 m. rugpjūčio 31 d. debitorių sąrašą, kurio dalyje „Pirkėjų skolos“ nurodyta, kad K. V. įsiskolinimas sudaro 42 429,33 Eur, skolos susidaryto data – 2005 m. rugsėjo 30 d. Šis atsakovo 42 429,33 Eur įsiskolinimas nepagrįstas nei mokesčio mokėtojo buhalterinės apskaitos dokumentais, nei apskaitos registrais. Jei buvo padaryta klaida, ar buvo atliktas patikslinimas ir suma nuo 190 000 Lt buvo sumažinta iki 146 500 Lt, tam turėjo būti surašyti patikslinamieji apskaitos dokumentai. Be to, sutartys, kurių pagrindu reiškiamas ieškinys, sudarytos 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo 19 d., o debitoriaus įsiskolinimo atsiradimo data debitorių sąraše nurodyta 2005 m. rugsėjo 30 d., bet tokios sumos buhalterinis dokumentas, registras teismui nepateiktas. Taigi, teismui teikiami apskaitos dokumentai neatitiko to laikotarpio norminio akto – Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) redakcijos, galiojusios nuo 2003 m. gruodžio 18 d. iki 2007 m. birželio 20 d. Darant prielaidą, kad 42 429,33 Eur debitoriaus įsiskolinimas, kurio atsiradimo data sąraše nurodyta 2005 m. rugsėjo 30 d., buvo įrašytas dėl abejotinų susidariusių aplinkybių, sprendžiant valstybės akcijų pirkimą, bet dokumentas neišsaugotas, apskaita turėjo galimybę iškelti šį debitorių į beviltiškas skolas, t. y. pasinaudoti Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 25 straipsniu, Finansų ministro 2002 m. vasario 11 d. įsakymu patvirtintomis Skolų beviltiškumo bei pastangų susigrąžinti šias skolas įrodymo ir beviltiškų skolų sumų apskaičiavimo taisyklėmis, bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsniu. Konkrečiu atveju nuo 2005 m. rugsėjo 30 d. iki šio Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) įsigaliojimo nustatytas 3 metų įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti terminas yra pasibaigęs 2008 m. rugsėjo 30 d., o 10 metų įsiteisėjusio teismo sprendimo pateikimo vykdyti senaties terminas suėjo 2015 m. rugsėjo 30 d. Bendrovė nesprendė finansinių problemų, vadovaudamasi šiais teisės aktais.
7.2. Ieškovė nepateikė nė vieno balanso, apskaitos registro, su kuriuo būtų galima sulyginti, sutikrinti debitoriaus 42 429,33 Eur skolos atsiradimo sumą ir datą. Iš valstybės įmonei Registrų centrui, taip pat bankroto byloje pateiktų balansų atsakovo nustatyta, kad 2006 m. balanse „pirkėjų įsiskolinimas“ skola yra 141 599 Lt, t. y. 4 601 Lt mažesnė už iš K. V. priteistą sumą. Bet jau 2016 m. rugpjūčio 31 d. balanse debitoriaus įsiskolinimas vėl padidėjo. Jei K. V. įsiskolinimas būtų realus, buhalteriškai toks atvejis niekaip negali būti paaiškinimas, kaip tik buhalterinės apskaitos klaidomis.
7.3. UAB „Restauracija“ 2002 m. birželio 10 d. pirko 11 196 akcijų iš atsakovo, o 2003 m. vasario 14 d. pirko 5 305 akcijų iš 10 akcininkų. 2003 m. vasario 14 d. bendrovė 16 501 akcijas pardavė E. Č.. UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas balanse neliko UAB „Restauracija“ akcijų nuosavybės. E. Č. akcijas (16 501) supirko iš UAB „Restauracija“ ir 9 akcininkų, iš UAB „Erdvės norma“ (1 860), iš K. V. (3 356) ir 2003 m. balandžio 4 d. turėjo 26 072 akcijas, kurias išlaikė iki bendrovės bankroto. Per laikotarpį nuo 2003 m. vasario 14 d. iki 2003 m. gegužės 6 d. K. V. nusipirko 3 364 akcijas iš 4 akcininkų, UAB „Geltona“, UAB „Statybos projektai ir įranga“. Iki šios datos visos akcijos buvo 10 Lt nominalios vertės už akciją. 2003 m. gegužės 26 d. K. V. nusipirko iš valstybės įmonės Valstybės turto fondo 20 459 paprastąsias AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“ vardines akcijas, po 14 Lt už akciją (iš viso atsakovas buvo įsigijęs 23 823 akcijas). Tačiau 20 459 akcijos į ieškovės balansą buvo užpajamuotos nominalia verte po 10 Lt, kaip anksčiau turėtos akcijos, vietoje 14 Lt už akciją. Taigi, pajamuojant 20 459 akcijas 2003 metais, atsakovas prarado 81 836 Lt finansinį turtą, kuris turėjo būti užpajamuotas balanse. Galimai šia suma buvo sumažintas bendrovės nuostolis, nes tie metai bendrovei buvo nuostolingi. Taigi, bendrovė nesivadovavo verslo apskaitos standartais, nes balanso nuosavo kapitalo dalyje ji turėjo užpajamuoti akcijų priedus už 81 836 Lt ir atitinkamai turto dalyje, kaip kitą finansinį turtą – atsakovo vardu finansinį turtą už 81 836 Lt sumą. Kadangi nepateiktas 2003 m. balansas ir finansinių ataskaitų rinkinys, negalima nustatyti, kaip buvo atliktas akcijų pajamavimas, kodėl neatsirado atsakovo 81 836 Lt finansinis turtas. Nepateiktas ir 2004 m. 146 500 Lt sumos pirkėjų įsiskolinimo dokumentas. Taigi, iš atsakovo priteista skola ir kompensacinės palūkanos neatitinka ieškovės 2003 m. gegužės 6 d – 2016 m. rugpjūčio 31 d. buhalterinių, balansinių duomenų turinio. Ieškiniui pagrįsti pateikti dokumentai neatitinka norminių teisės aktų.
7.4. Tik atlikus ieškovės ūkinės finansinės apskaitos tyrimą, atstačius realią padėtį akcijų pirkime, galima būtų nustatyti ūkio subjekto turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydžius, struktūrą, o taip pat būtų galima nustatyti, ar K. V. yra skolingas bendrovei, ar vis dėlto bendrovė skolinga atsakovui akcinio kapitalo dalį. Teismas šių aplinkybių netyrė, vadovavosi išskirtinai administratorės pateiktomis sutartimis, taip neatskleisdamas bylos esmės. Teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas, o tai lėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Teismas privalėjo nurodyti šalims, kokios faktinės bylos aplinkybės nagrinėjamu atveju yra svarbios tam, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai. Nepakanka tik nurodyti, kad ieškovė privalo įrodyti ieškinį. Vien įrašai protokole apie tai, kad šalims užduoti klausimai, išaiškintos jų teisės teikti įrodymus, negauta prašymų dėl bylos papildymo, nepatvirtina, jog teismas įvykdė pareigą rūpintis tinkamu bylos išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad atsakovas prašė teismo išduoti liudijimą informacijai gauti, tačiau teismas tokio prašymo netenkino. Ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas skolingas bendrovei, o teismas skundžiamame sprendime akivaizdžiai perkelia įrodinėjimo pareigą atsakovui. Teismas neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų aplinkybių, nedavė nurodymo dėl įrodymų, patvirtinančių skolos atsiradimą, pateikimo, todėl sprendimas naikintinas. Bylos aplinkybėms tinkamai ištirti reikia surinkti naujų įrodymų ir iš naujo nustatyti teisiškai reikšmingas aplinkybes.
7.5. Bendrovės atstovų pasikeitimas nesuteikia pagrindo atnaujinti senaties termino. Tai, kad bendrovės vadovai galimai netinkamai vykdė savo pareigas ir nesikreipė dėl skolos išieškojimo anksčiau, tik patvirtina pirmiau nurodytus atsakovo argumentus, jog nebuvo tinkamai vedama bendrovės buhalterinė apskaita ir nebuvo aišku, kokią sumą atsakovas yra skolingas ieškovei bei ar apskritai jis skolingas. Sprendime nurodytos aplinkybės dėl momento, kada administratorė sužinojo apie trišales skolos perkėlimo sutartis, ir dėl atsakovo giminystės ryšių su buvusia vadove nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Pastebėtina, kad E. Č. vadovaujant ieškovei nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2017 m. vasario 6 d., jau buvo suėjęs senaties terminas, be to, administratorė nepateikė jokių įrodymų, jog galimai tiek E. Č., tiek prieš ją buvę vadovai buvo nesąžiningi ir veikė priešingai bendrovės interesams, tyčia nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo iš atsakovo.
Atsiliepimas
8. BUAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos institutas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Ieškovės pateiktas debitorių sąrašas yra patvirtintas buvusios bendrovės direktorės E. Č. ir vyr. buhalterės J. M. parašais. Atsakovas nenurodo jokių svarių priežasčių, kad skolos nebuvo. Nėra pagrindo laikyti, kad minėti dokumentai yra nepagrįsti ar neatitinkantys tikrovės.
8.2. Atsakovas, kritiškai vertindamas debitorių sąrašą, kuriame yra nurodoma K. V. skola, prieštarauja pats sau, nes kitoje apeliacinio skundo dalyje jis savo skolą pripažįsta, bet vertina ją, kaip beviltišką ir galėjusią būti nurašyta pagal teisės aktus. Pažymėtina, kad, norėdamas skolą pripažinti beviltiška, kreditorius privalo imtis aktyvių veiksmų skolai susigrąžinti, pavyzdžiui, kreiptis į skolininką su raginimu dėl skolos apmokėjimo, į teismą, antstolį dėl skolos išieškojimo, o nurodytiems veiksmams neduodant rezultatų, turėdamas duomenų, kad skolininkas negalės įvykdyti savo prievolės, gauti antstolio surašytą aktą ir vykdomąjį dokumentą, pagal kurį išieškojimas nebuvo įvykdytas. Kadangi ieškovės vadovės pareigas ėjo atsakovo artima giminaitė (dukra) E. Č., tikėtina, kad dėl šios priežasties ji netinkamai atliko savo, kaip bendrovės vadovės, pareigas ir nesiėmė jokių veiksmų skolai pagal galiojančias skolos perkėlimo sutartis išieškoti. Neįvykdžius paties atsakovo cituojamų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, negalima laikyti, kad K. V. skola yra beviltiška.
8.3. Atsakovas neteikia jokių įrodymų, kad jis būtų sumokėjęs ieškovei skolą pagal nurodytas trišales skolų perkėlimo sutartis bei neneigia paties skolos buvimo fakto. Atsakovas savo poziciją bando įrodyti neva esančiomis buhalterinėmis apskaitos klaidomis bei suėjusiu ieškinio senaties terminu. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių atsakovo skolos ieškovei buvimo faktą. Tai akivaizdu ir iš nagrinėjamos bylos teismo posėdžių įrašų – nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas teismo posėdyje pripažino skolą, tačiau jis neteisingai aiškino skolos išnykimo pagrindą, t. y atsakovas nurodė, kad gautus pinigus pagal trišales sutartis investavo į UAB Kauno projektavimo restauravimo ir statybos instituto akcijas, todėl laikė, jog žalos nepadarė. Tik apeliaciniame skunde atsakovas pradėjo neigti skolos buvimą.
8.4. Atsakovas apeliaciniame skunde prieštarauja teismo sprendimui atnaujinti ieškinio senaties terminą, tačiau nepateikia jokių svarbių priežasčių, kodėl senaties terminas nagrinėjamu atveju negalėtų būti atnaujintas. Teismas teisingai išaiškino situaciją dėl ieškinio senaties atnaujinimo šioje byloje. Ieškinio senaties termino praleidimą lėmė priežastys tiesiogiai susijusios su ieškovės valdymu. Nuo trišalių skolos perkėlimo sutarčių sudarymo iki ieškovės bankroto bylos iškėlimo bendrovė buvo valdoma pagrindinio akcininko ir valdybos nario K. V. ir su juo susijusių asmenų. Akivaizdu, kad K. V. bei K. V. artimi giminaičiai (žmona, dukra), valdę bendrovę dešimt metų po sutarčių sudarymo, nesiėmė jokių veiksmų skolai išieškoti iš K. V. ir nebuvo sąžiningi ieškovės atžvilgiu, savo teises, susijusias su bendrovės valdymu, įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, taip tikslingai ir sąmoningai praleisdami senaties terminą, siekdami išvengti K. V. atsakomybės už skolą. Ieškinio senaties termino atnaujinimas, esant tokioms aplinkybėms, atitinka teisingumo principą, nes ieškovei (atstovaujamai kreditorių, bankrutavusios bendrovės ir viešojo interesais veikiančios bankroto administratorės) suteikiama galimybė ginti bendrovės, kreditorių pažeistas teises ir interesus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
16. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šiuo atveju ieškinio dėl skolos priteisimo senaties termino praleidimas gali būti pateisintas svarbiomis termino praleidimo priežastimis, ieškinio senaties terminą atnaujino ir, konstatavęs, jog atsakovas neginčija sudarytų trišalių skolos perkėlimo sutarčių, kurių pagrindu ieškovė reiškia reikalavimą, ir pagal jas prisiimtų įsipareigojimų, priteisė ieškovei iš atsakovo 42 429 Eur skolą, 27 707,50 Eur kompensacines palūkanas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
17. Apeliantas K. V., prašydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teigia, kad tik atlikus ieškovės ūkinės finansinės apskaitos tyrimą, būtų galima nustatyti, ar atsakovas skolingas ieškovei ar galbūt ieškovė skolinga atsakovui akcinio kapitalo dalį. Kadangi teismas aplinkybių dėl netinkamo ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo netyrė, o tik vadovavosi ieškovės bankroto administratorės pateiktomis sutartimis, teismas, apelianto nuomone, neatskleidė bylos esmės, pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias normas ir priėmė neteisėtą sprendimą. Be to, atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino ieškinio senaties terminą.
Dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrįstumo
18. Nesutikdama su apelianto K. V. skunde išdėstyta pozicija dėl senaties termino atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos galimybės teismui, jeigu pastarasis pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, atnaujinti praleistą terminą, yra ne kartą nurodęs, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, o atsižvelgiant į įvairias aplinkybes – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos dviejų viešųjų interesų – užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą – pusiausvyros (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018; 2019 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-421/2019; kt.).
19. CK arba kituose įstatymuose neįtvirtintos svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis laikytinos aplinkybės, kurias nustačius būtų pagrindas atnaujinti pasibaigusį ieškinio senaties terminą. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Nagrinėjant ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, turi būti įvertinta, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvieną konkrečią situaciją būtina vertinti individualiai, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai atsižvelgiant į asmens gebėjimą įvertinti susiklosčiusią teisinę situaciją, asmens amžių, išsilavinimą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-421-1075/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
20. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas atnaujino ieškinio senaties terminą, atsižvelgęs ne tik į šios bylos pobūdį, t. y. aplinkybę, kad ieškinys pateiktas bankroto administratorės, atstovaujančios ne tik bendrovės, laiku nepateikusios ieškinio, bet ir visų jos kreditorių interesus, kuri (administratorė) faktiškai apie atsakovo skolą ir trišales skolos perkėlimo sutartis galėjo anksčiausiai sužinoti tik 2017 m. vasario 28 d., kai buvusi bendrovės vadovė perdavė administratorei dokumentus, bet ir į tai, kad ieškovei didžiąją dalį laiko po minėtų sutarčių, iš kurios kildama atsakovo skola, pasirašymo iki pat bankroto bylos iškėlimo, vadovavo atsakovo artima giminaitė – dukra E. Č..
21. Atsakovas, teigdamas, kad ieškinio senaties terminas atnaujintas nepagrįstai, neginčija, jog bankroto administratorė anksčiausiai 2017 m. vasario 28 d. galėjo sužinoti apie trišales skolos perkėlimo sutartis ir su jomis susijusią atsakovo skolą, bei veikė pakankamai rūpestingai ir operatyviai, teikdama teismui ieškinį dėl skolos iš atsakovo priteisimo, taip pat neginčijo, kad ieškovės vadovybė per daugiau nei 10 metų nesiėmė jokių veiksmų jos buhalterinės apskaitos dokumentuose užfiksuotai atsakovo skolai atgauti. Savo ruožtu apeliaciniame skunde išreikšdamas nesutikimą su teismo išvadomis dėl teismo įvardintų priežasčių pripažinimo svarbiomis, atsakovas tik deklaratyviai pažymėjo, kad bendrovės atstovo pasikeitimas, administratorės sužinojimo apie sandorius momentas ir atsakovo giminystės ryšiai su buvusia bendrovės vadove, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau šių savo teiginių niekaip plačiau nepaaiškino ir nepagrindė, o vien tik deklaratyvaus nesutikimo su teismo motyvais pareiškimas nėra pakankamas sprendimo išvadoms nuginčyti.
22. Be to, nors, kaip pastebėjo atsakovas, E. Č. vadovaujant bendrovei nuo 2016 m. vasario 29 d. iki 2017 m. vasario 6 d., ieškinio senaties terminas, kaip kad ir konstatavo pats pirmosios instancijos teismas, jau buvo suėjęs, atsakovo dukra bendrovei vadovavo ir kitu laikotarpiu – nuo 2006 m. spalio 5 d. iki 2014 m. vasario 19 d., kai ieškinio senaties terminas dar akivaizdžiai nebuvo pasibaigęs. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, aiškindama senaties termino praleidimo priežastis, pagrįstai akcentuoja, kad nuo pat trišalių skolos perkėlimo sutarčių sudarymo (2004 m. sausio 28 d ir 2004 m. kovo 19 d.) iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, ieškovės valdyme nuolat dalyvavo arba pats atsakovas K. V. asmeniškai, arba su juo artimai susiję asmenys. Antai, K. V. buvo ieškovės akcininkas ir valdybos narys nuo 2003 m. gegužės 6 d. iki 2012 m. gegužės 15 d., o nuo 2012 m. gegužės 15 d. akcininke ir valdybos nare tapo M. V. (buvusi atsakovo sutuoktinė), perėmusi iš atsakovo 47,75 proc. bendrovės akcijų. Likusius turimus 7,42 proc. akcijų atsakovas perleido savo dukra E. Č., kurios akcijos po tokio perleidimo sudarė 45,22 proc. visų bendrovės akcijų ir kuri, kaip minėta, buvo bendrovės vadovė.
23. Nors atsakovas pabrėžia, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog E. Č. ar kiti vadovai tyčia nesikreipė į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo, siekdami išvengti pastarojo atsakomybės, pastebėtina, kad, viena vertus, šioje byloje nėra sprendžiamas vadovų atsakomybės klausimas, todėl įrodymų apie tyčinį bendrovės vadovų vengimą atgauti skolą reikalavimas iš bankroto administratorės, siekiant pastarajai pagrįsti senaties termino atnaujinimo galimumą, neatitiktų protingumo principo ir ieškinio senaties instituto esmės, kita vertus, ieškovės vyr. buhaltere nemažai laiko dirbusi J. M. 2018 m. gegužės 16 d. teismo posėdyje iš esmės pripažino ne tik tai, jog K. V. buvo skolingas ieškovei, bet ir aplinkybę, kad bendrovės vadovybė apie tai žinojo, tačiau dėl neaiškių (liudytojos nepaaiškintų) priežasčių nesiėmė jokių veiksmų skolai atgauti.
24. Įvertinusi pirmiau nurodytus aspektus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių visumos pakanka ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbumui CK 1.131 straipsnio 2 dalies taikymo prasme pagrįsti, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuo atveju ieškinio senaties termino bendrovės bankroto administratorei, užtikrinančiai tiek pačios bendrovės, tiek ir jos kreditorių, interesus, atnaujinimas atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl senaties termino atnaujinimo pagrįsta ir teisėta.
Dėl ginčo esmės
25. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme.
26. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas pirmiau nurodytą teisės normą, apeliacinio skundo pagrindas gali būti tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-10/2013; 2017 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-701/2017).
27. Atsakovas, nesutikdamas su ieškovės bankroto administratorės reikalavimu priteisti skolą bendrovei, tiek savo pirminiame 2018 m. sausio 19 d. atsiliepime į ieškinį, tiek 2018 m. sausio 22 d. patikslintame atsiliepime, neginčydamas trišalių skolos perkėlimo sutarčių pasirašymo bei neneigdamas skolos ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksavimo teisingumo, dėstė aplinkybes apie tai, kaip minėtos trišalės skolų perkėlimo sutartys atsirado. Atsakovas teigė, kad jo vardu aukcione buvo perkamos ieškovės (tuo metu akcinės bendrovės) akcijos, už kurias 190 000 Lt suma buvo apmokėta trečiųjų asmenų – UAB „Erdvės norma“, UAB „Geltona“ ir IĮ „Lipdė“, lėšomis, paskolintomis pagal su šiais juridiniais asmenimis sudarytas paskolos sutartis, o pats atsakovas sumokėjo 96 426 Lt. Su pastarosiomis paskolos davėjomis buvo pasirašytos ieškovės turto pirkimo sutartys, pagal kurias paskolos davėjos įgijo iš ieškovės tam tikrą nekilnojamąjį turtą už tokią pat kainą, kiek kiekviena iš jų pagal paskolos sutartis suteikė ieškovės akcijoms, įgytoms atsakovo vardu, apmokėti, todėl, atsakovo teigimu, siekiant įforminti registre turto nuosavybės teisės perėjimą, buvo sudarytos trišalės skolos perkėlimo sutartys, pagal kurias atsakovas įsipareigojo, kaip naujas skolininkas, sumokėti kreditorei (ieškovei) pradinių skolininkių (turto pirkėjų) pagal turto pirkimo sutartis mokėtinas sumas. Kadangi, atsakovo įsitikinimu, įsigijus akcijas, buvo įsigytas ir bendrovės (ieškovės) turtas, jis, nors ir neginčydamas skolos perkėlimo sutarčių egzistavimo ir jų pasirašymo fakto, teigė manantis, kad nėra kam nors (be kita ko, ir ieškovei) skolingas, nes jokios žalos jai nepadarė.
28. Iš esmės tokios pat pozicijos atsakovas laikėsi ir 2018 m. gegužės 16 d. teismo posėdyje, kuriame nurodė tikintis, kad nėra skolingas, nes ėmė paskolas akcijoms pirkti tam, jog galėtų įforminti turto perleidimą ilgametėms nuomininkėms (paskolų davėjoms). Atsakovas teismo posėdyje pripažino, kad trišales skolų perkėlimo sutartis skaitė, jų sąlygas suprato, tačiau laikėsi pozicijos, jog jokios žalos ieškovei nepadarė, bet priešingai, išpirko pusę ieškovės akcijų, taip užtikrinęs, kad joks kitas asmuo jų neprivatizuos, todėl, atsakovo nuomone, jis nebėra skolingas ieškovei.
29. Taigi, kaip matyti iš to, kas išdėstyta, jokių apeliaciniame skunde dėstomų aplinkybių apie neteisingai atliktą atsakovo įgytų akcijų užpajamavimą ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentuose ir dėl to atsakovo galimai prarastą 81 836 Lt finansinį turtą, dėl galbūt netinkamo ieškovės buhalterinės apskaitos tvarkymo ir todėl atsakovo skolos nebeegzistavimo ar kitokio jos dydžio, taip pat dėl ieškovės galimybės atsakovo skolą pripažinti beviltiška teisės aktų nustatyta tvarka, atsakovas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nebuvo nurodęs, šias aplinkybes atsakovas pirmą kartą išdėstė tik apeliaciniame skunde. Savo ruožtu apeliaciniame skunde remdamasis faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kurie nebuvo nurodyti pirmosios instancijos teismui ir, vadovaujantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos plačiau šioje nutartyje nenagrinėjami, atsakovas K. V. nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, netyręs ir nevertinęs šių aplinkybių, neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad faktiškai atsakovas pirmosios instancijos teisme nei paties skolos fakto, nei jos dydžio neginčijo, o trišalėse skolos perkėlimo sutartyse nurodytų įsipareigojimų ieškovei nevykdymą grindė tik bendro pobūdžio paaiškinimais, kad „nesijaučia skolingas ieškovei“, nes padarė jai „gerą darbą“, išpirkdamas akcijas, o taip pat absoliučiai jokiais argumentais nepagrįstu (nepaaiškintu) įsitikinimu, kad UAB „Erdvės norma“, UAB „Geltona“, IĮ „Lipdė“ ir K. V., pirkdami pastarojo vardu ieškovės akcijas, įgijo ir ieškovei priklausantį turtą.
30. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktas trišales skolų perkėlimo sutartis, kuriose atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo sumokėti kreditorei (ieškovei) už pradines skolininkes UAB „Erdvės norma“, UAB „Geltona“ ir IĮ „Lipdė“ atitinkamai 80 000 Lt, 70 000 Lt ir 40 000 Lt sumas, taip pat ieškovės pateiktą direktorės E. Č. ir vyr. buhalterės J. M. pasirašytą 2017 m. sausio 28 d. debitorių sąrašą, pagal kurį atsakovo skola bendrovei sąrašo sudarymo metu sudarė 42 429,33 Eur, skolos apmokėjimo terminas – 2005 m. rugsėjo 30 d., bei atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neginčija nei pačių trišalių skolos perkėlimo sutarčių, nei jose esančių sąlygų, visiškai pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą dėl skolos iš atsakovo priteisimo (CPK 185 straipsnis).
31. Pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą patvirtina ir kiti byloje esantys, ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, kaip antai 2004 m rugsėjo 30 d. atsakovo K. V. pasirašytas pareiškimas, adresuotas AB „Kauno paminklų restauravimo projektavimo institutas“ tuometiniam vadovui A. B., kuriame K. V. nurodė pripažįstantis 2004 m. sausio 19 d. (tikėtina, turima galvoje 2004 m. kovo 19 d. – teismo pastaba) ir 2004 m. sausio 28 d. trišalėmis skolos perkėlimo sutartimis prisiimtus įsipareigojimus, tačiau dėl susiklosčiusios sudėtingos situacijos siūlė sušaukti bendrovės valdybos posėdį bei priimti nutarimą atidėti K. V. prievolių pagal 2004 m. sausio 28 d. ir 2004 m. kovo 19 d. trišales skolos perkėlimo sutartis vykdymą vieniems metams. Pastebėtina, kad kaip matyti iš ieškovės pateikto debitorių sąrašo, būtent 2005 m. rugsėjo 30 d. data, t. y lygiai po vienų metų nuo minėto atsakovo pareiškimo ieškovės vadovui surašymo, ir buvo nurodyta, kaip atsakovo skolos apmokėjimo diena. Jokių patikimų ir įrodymais pagrįstų argumentų, kodėl atsakovas, jo teigimu, manęs, kad nėra skolingas ieškovei, nes jos pačios labui išpirko akcijas, surašė pirmiau nurodytą pareiškimą bendrovei, apeliantas nepateikė, apsiribodamas tik deklaratyviu pastebėjimu, kad taip padaryti reikėjo dėl buhalterinės apskaitos, tačiau šio teiginio niekaip plačiau nepakomentavęs (CPK 178 straipsnis).
32. Aplinkybę, kad atsakovas buvo iš tikrųjų skolingas ieškovei, patvirtino ne tik jau minėta vyr. buhalterė J. M. teismo posėdyje, bet ir paties atsakovo dukra, buvusi ieškovės direktorė E. Č., kuri 2017 m. spalio 7 d. el. laiške, atsakydama į bankroto administratorės prašymą suteikti papildomą informaciją šios skolos klausimu, nurodė, kad kiek jai žinoma, ši skola atsirado K. V. įsigyjant bendrovės akcijas, trišalių sutarčių su trečiaisiais asmenimis pagrindu, o šios sutartys yra atiduotos administratorei su pagrindiniais bendrovės dokumentais.
33. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes bei atsižvelgusi į tai, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme nereiškė jokių abejonių dėl ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų, be kita ko, ir debitorių sąrašo, patikimumo, neginčijo ginčo sutarčių galiojimo ir jų pasirašymo fakto, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles ar nesirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu. Pačiam atsakovui pirmosios instancijos teismui nenurodant aplinkybių, išdėstytų apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas ne tik neturėjo jokios pareigos, bet ir teisės peržengti bylos nagrinėjimo ribas ir (ar) nurodyti ieškovei įrodinėti aplinkybes, dėl kurių iš esmės net nebuvo ginčo tarp šalių, todėl apelianto skundo argumentai, kad teismas neištyrė ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai bandė perkelti atsakovui įrodinėjimo pareigą ir nesirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, atmestini, kaip visiškai nepagrįsti.
34. Papildomai pastebėtina, kad nors atsakovas, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nesirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, apeliuoja į tai, kad teismas netenkino atsakovo prašymo išduoti teismo liudijimą informacijai gauti, iš bylos medžiagos matyti, kad 2018 m. kovo 1 d. atsakovo pateiktas prašymas išduoti teismo liudijimą, atsakovo teigimu, reikalingą siekiant gauti iš šioje byloje nedalyvaujančių juridinių asmenų UAB „Erdvės norma“, UAB „Geltona“ ir IĮ „Lipdė“ nuomos sutartis priešieškiniui dėl paskolos sutarčių nuginčijimo paruošti, teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartimi buvo atmestas dėl to, kad atsakovas pateikė tik jo surašytus prašymus dėl informacijos suteikimo, adresuotus UAB „Erdvės norma“, UAB „Geltona“, IĮ „Lipdė“, kurie, teismo vertinimu, neįrodo, jog atsakovas iš tikrųjų kreipėsi dėl jo nurodomų duomenų pateikimo ir juos jam buvo atsisakyta pateikti. Pažymėtina, kad po šios nutarties atsakovas jokių papildomų įrodymų apie negalėjimą gauti jam būtinus dokumentus teismui neteikė, be to, 2018 m. gegužės 16 d. posėdyje teisėjo paklaustas, ar kokios nors iš šiai bylai aktualių sutarčių yra ginčijamos ir ar atsakovas jas ruošiasi ginčyti, patvirtino, kad nieko neginčija ir nenurodė siekiantis ar norintis jas ginčyti. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, netenkinęs atsakovo prašymo išduoti teismo liudijimą, jokių proceso teisės normų nepažeidė, o tokio atsakovo prašymo byloje buvimas pats savaime nenulėmė teismo pareigos savo iniciatyva tirti šalių byloje neįrodinėtas ir (ar) neginčytas aplinkybes.
35. Apibendrindama pirmiau išdėstytas faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad astakovo K. V. apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės teisingą ir teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.
36. Kadangi ieškovė nepateikė bylinėjimosi išlaidų patyrimo apeliacinės instancijos teisme faktą bei dydį patvirtinančių įrodymų, jai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimas nepriteisiamas (CPK 93, 98 straisnis).
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. birželio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.