Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eglės Kiaurakytės ir Aušrelės Mažrimienės,

nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu dalyvaujant pareiškėjams E. G. ir R. G., pareiškėjų atstovui advokatui Karoliui Kakliui, atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovui Vidmantui Baranauskui,

2023 m. liepos 18 d. nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjai E. G. ir R. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – VSDFV Panevėžio skyrius) 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“ (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjams lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją;

3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai skunde nurodė, kad nesutikdami su VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, jį apskundė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba), kuri 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. ( 18.2E ) I-8582, paliko VSDFV Panevėžio skyrius sprendimą nepakeistą.

VSDFV Panevėžio skyrius sprendimu nepagrįstai atsisakė neskirti E. G. lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos šeimai, auginančiai neįgalų vaiką M. G., gimusį 1981 m. spalio 5 d., nes M. G. iki sukankant 18 metų nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialus slaugos poreikis.

Atsakovas priimdamas sprendimą nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI MSEK 2000 m. vasario 10 d. invalidumo pažymėjimu. Pareiškėjai nurodė, kad ši ekspertizė yra pakartotinė. Jie kartu su prašymu atsakovui pateikė daugybę dokumentų, patvirtinančių, jog M. G. nuo pat gimimo yra visiškai neįgalus, jam neterminuotai ir nepertraukiamai iki šiol yra nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos Kauno VI MSEK M. G., kai jam buvo 16 metų, atliko pirminę ekspertizę, kurios metu nustatė 1 grupės invalidumą, invalidumo priežastis – „iš vaikystės“, invalidumas nustatytas be termino, nustatyta, kad M. G. reikalinga pastovi globa, taip pat priimtas sprendimas skirti kompensacijas už specialiąsias transporto priemones. M. G. išduota invalidumo pažyma serija MSE-1 Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai įsitikinę, kad atsakovas privalėjo vadovautis būtent šia invalidumo pažyma. Ji atitinka Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytus reikalavimus.

Pažymima, kad VSDFV Panevėžio skyriaus bei trečiojo suinteresuotojo asmens priimti sprendimai yra administraciniai sprendimai - teisės aktų reglamentuotu būdu ir forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui, todėl tokie sprendimai turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Atsakovės priimamuose sprendimuose motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas, tai siejama su teisėtumo principu, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Teigiama, kad nagrinėjamu atveju VSDFV Panevėžio skyrius aukščiau įvardintų reikalavimų nesilaikė.

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti neįgaliųjų socialinės integracijos organizavimo principai, tarp jų – neįgalumo kompensavimo principas, kuris reiškia, kad neįgalumo pasekmės kompensuojamos neįgaliesiems skirtomis įvairiomis piniginės ir nepiniginės paramos formomis, bei skirtingų poreikių tenkinimo principas, kuris reiškia, kad neįgalieji sudaro labai įvairialypę visuomenės grupę, todėl teikiant paramą atsižvelgiama į skirtingus neįgaliųjų poreikius. Skirtingi neįgaliųjų poreikiai tenkinami skirtingomis specialiosios pagalbos priemonėmis, pavyzdžiui, finansinės pagalbos priemonėmis - transporto išlaidų arba lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos.

Akcentuojama, kad Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnio 3¹ dalyje nustatyta, kad teisę gauti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją šeima turi ir tuo atveju, kai šio įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nurodytam neįgaliam vaikui (kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia arba nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis), kuriam sukako 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis. Taip pat, įsakyme dėl Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo 2.2 punkte nurodyta, kad šeimos turi teisę gauti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Teigiama, kad kompetentingų institucijų ir įstaigų yra konstatuota, kad pareiškėjų sūnus M. G. nuo pat gimimo yra visiškai neįgalus, jam reikalinga pastovi (nuolatinė) priežiūra, globa ir slauga, taip pat nustatytas poreikis specialiajam transportui. Tokie neginčytini faktiniai duomenys nustatyti 1997-11-14 LR SADM Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos - Kauno VI MSEK (kai M. G. buvo 16 metų) invalidumo pažymėjime, todėl akivaizdu, kad Pareiškėjai atitinka šio skundo 6.5 punkte aptartus reikalavimus, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijai gauti.

Pažymima, kad pareiškėjų sūnus yra silpnesnioji šalis, santykiuose su valstybinėmis institucijomis. Pareiškėjai, nesutikdami su skundžiamu sprendimu, vienareikšmiškai nurodo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus spręsdamas dėl Pareiškėjams priklausančios lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skyrimo, nesivadovavo jai pateikta aktualia rašytine medžiaga, nevertino teisiškai reikšmingų ir teisės aktuose nurodytų aplinkybių, kurias būtina vertinti, todėl darė nepagrįstas išvadas ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo keliamus motyvų išdėstymo adekvatumo, aiškumo, pagrįstumo, draudimo nuslėpti aplinkybes bei motyvus reikalavimus ir dėl to priėmė naikintiną sprendimą. Atsakovė visiškai neįsigilino į faktinę situaciją, ignoravo faktą, kad Pareiškėjų sūnui M. G. visiška negalia ir specialusis slaugos poreikis kompetentingos institucijos buvo nustatytas dar 1997 metais, kuomet jis buvo nepilnametis, todėl akivaizdu, kad Atsakovė priėjo nepagrįstos ir neteisėtos išvados, dėl šių priežasčių 2021 m. spalio 14 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus sprendimas Nr. VPE_SP1E-33578 turi būti naikinamas

Pareiškėjai E. G. ir R. G. palaiko skundą jame išdėstytų pagrindu ir prašo jį tenkinti.

Pareiškėjų atstovas advokatas Karolis Kaklys skunde išdėstytų argumentų pagrindu prašo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal teismui pateiktus šias išlaidas patvirtinančius dokumentus.

Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos transporto lengvatų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio bei Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 2.2 papunkčio nuostatas, lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacija skiriama ir mokama šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba neįgalų vaiką (įvaikį), kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. neterminuotam laikui buvo pripažinta visiška negalia (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui tęsiamas slaugos poreikio nustatymas po 18 metų nepertraukiamai (vietoje specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

Atsakovas nesutinka, kad VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, prieštaraujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, galiojantiems teisės aktams bei jų teisiniam aiškinimui.

Teigiama, kad pareiškėjai prie savo skundo pridėjo eilę neįgaliojo M. G. medicininių dokumentų kopijų, įrodančių jo sveikatos būklę, tačiau įrodymų, kad M. G. iki 18 metų sukakties dienos buvo nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, arba iki 2005 m. birželio 30 d. buvo neterminuotam laikui pripažinta visiška negalia, nepateikė. Iš pateiktų dokumentų galima tik konstatuoti, kad M. G. specialusis nuolatinės slaugos poreikis iki 18 metų nebuvo nustatytas, o jam, neterminuotam laikui, pirmą kartą visiška negalia buvo nustatyta nuo 2000 m. vasario 10 d., kada jam jau buvo sukakę 18 metų. Taigi, E. G. neatitiko Įstatyme įtvirtintų imperatyviųjų sąlygų šiai kompensacijai gauti, todėl atsakovas atsisakydamas skirti ją elgėsi atsakingai, sąžiningai vertino pateiktus dokumentus. Pažymėjo, kad iki 2005 m. liepos 1 d. asmens sveikatos būklę vertinti, medicininius dokumentus išduoti ir visišką negalią asmenims iki 18 metų nustatyti buvo pavesta asmens sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinei komisijai ar Valstybinei medicininei socialinės ekspertizės komisijai, o nuo 2005 m. liepos 1 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 18 straipsniu specialųjį nuolatinės slaugos poreikį asmenims nustato Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliu – ir NDNT). Atsakyti, kodėl gydytojų komisija, nuo gimimo kiekvieną kartą vertindama M. G. sveikatos būklę, jam iki 18 metų nenustatė specialiojo nuolatinės slaugos poreikio, o pirmą kartą „visišką negalią“ neterminuotai nustatė tik 2000 m., esant jam jau 18 m., VSDFV Panevėžio skyrius negali, nes tai yra ne jo kompetencijos ribose. Todėl pareiškėjų argumentas, kad atsakovas nevertino M. G. sveikatos būklės bei visų pateiktų medicininių dokumentų yra niekinis. Juos vertinti privalėjo ne atsakovas, o kvalifikuotos gydytojų komisijos.

Akcentuojama, kad priimto sprendimo teisėtumą patvirtino ir Fondo valdyba, kuri išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka išnagrinėjusi 2021 m. spalio 12 d. E. G. skundą dėl VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimo, pareiškėjo E. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą paliko nepakeistą.

Pažymima, kad priimant VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimą atsakovas nesivadovavo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno VI MSEK 2000 m. vasario 10 d. invalidumo pažymėjimu serija MSE-1 Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi jame nėra įrašyta „visiška negalia“.

Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų pagrindu prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Fondo valdyba su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą nurodė, kad Fondo valdyba pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 dalies nuostatas yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija Fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimams ir veiksmams (neveikimui) apskųsti.

Fondo valdyboje 2021 m. spalio 21 d. buvo gautas pareiškėjo E. G. skundas, kuriuo jis nesutiko su VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“. Fondo valdyba, išnagrinėjusi minėtą skundą ir prie jo pridėtus dokumentus, nustatė, kad pareiškėjo sūnui M. G., gim. 1981 m. spalio 5 d., iki jam sukankant 18 metų (18 metų jam sukako 1999 m. spalio 5 d., t. y. iki 2005 m. liepos 1 d. visiška negalia nebuvo nustatyta). Teismui pateiktoje Valstybinės medicininė socialinės ekspertizės komisijos 1997 m. lapkričio 14 d. išduotoje invalidumo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys patvirtina, kad ši komisija nustatė, jog M. G. „reikalinga pastovi globa“ (o ne visiška negalia ar specialusis nuolatinės slaugos poreikis). Taigi, iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui visiška negalia nustatyta nebuvo, todėl darytina išvada, jog jis neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, Fondo valdyba 2021 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-8582 pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Panevėžio skyrius 2021 m. spalio 14 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai atsisakė skirti pareiškėjui kompensaciją. Pareiškėjų skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą VSDFV Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą ir įpareigoti šį skyrių išmokėti pareiškėjams automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021-10-14 sprendimo Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“, kuriuo pareiškėjams atsisakyta skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje teikiamų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas E. G. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrių dėl lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos išmokos. Fondo valdybos Panevėžio skyrius 2021-10-14 priėmė sprendimą Nr. VPE_SP1E-33578 „ Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu konstatuota, kad iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis slaugos poreikis, todėl pareiškėjas E. G. (gim. 1981-10-05) neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų. Sprendimuose nurodoma, kad būtina sąlyga gauti kompensaciją yra ta, jog neįgaliam vaikui iki sukankant 18 metų Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) būtų nustačiusi specialųjį nuolatinės slaugos poreikį arba iki 2005-07-01 sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų konsultacinė komisija arba Valstybinė medicininė socialinės ekspertizės komisija būtų nustačiusi visišką negalią.

Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos skiriamos ir mokamos vadovaujantis Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsniu ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. A1-668.

Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad šeima (artimieji giminaičiai, įtėviai, vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjai (rūpintojai), neįregistravę santuokos ir bendrą ūkį tvarkantys asmenys) (toliau – šeima) turi teisę vieną kartą per 6 metus gauti iki 64 BSI dydžio lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją pagal faktines išlaidas pagrindžiančius dokumentus, jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį ir jei šeima atitinka vieną iš šių kriterijų: 1) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia; 2) augina neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis.

Pagal Tvarkos aprašo 2.2 papunktį šeimoms (artimiesiems giminaičiams; įtėviams; vaiko, kuriam nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), globėjams (rūpintojams); sutuoktiniams arba neįregistravusiems santuokos ir bendrą ūkį tvarkantiems asmenims), auginančioms namuose neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam iki 2005 m. birželio 30 d. nustatyta visiška negalia, arba neįgalų vaiką (įvaikį, globotinį, rūpintinį) iki 18 metų, kuriam nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (toliau – neįgalus vaikas), jei bent vienas iš šeimos narių turi vairuotojo pažymėjimu patvirtintą teisę vairuoti lengvąjį automobilį (toliau – šeimos, auginančios neįgalų vaiką). Šeimos turi teisę gauti šią kompensaciją ir toliau, jeigu neįgaliam vaikui, sukakus 18 metų, nepertraukiamai nustatyta visiška negalia ir (ar) specialusis nuolatinės slaugos poreikis (jei vietoj specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nebuvo nustatytas specialusis nuolatinės priežiūros (pagalbos) poreikis).

Kaip jau paminėta šiame sprendime, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimas grindžiamas tuo, kad iki 18 metų sukakties dienos pareiškėjų sūnui M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) nebuvo pripažinta visiška negalia ar nustatytas specialusis slaugos poreikis, todėl jis neatitiko Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų.

Atsižvelgiant į tai vertintina ar pareiškėjų sūnui iki jam sulaukiant pilnametystės ((duomenys neskelbtini)) pagal galiojantį teisinį reglamentavimą buvo teisinės prielaidos ir pagrindai spręsti dėl visiškos negalios pripažinimo, ar galiojantis teisinis reglamentavimas numatė tokią pareigą globėjams ar rūpintojams siekiant pasinaudoti valstybės teikiama ir garantuojama tiksline kompensacija. Taipogi vertintini ir analizuotini byloje pateikti rašytiniai įrodymai, siekiant nustatyti M. G. faktinę būklę, o būtent ar asmuo visiškos negalios neįgaliuoju de facto pagal pateiktus duomenis pripažintas iki jam sulaukiant pilnametystės ar vėliau.

Lietuvos Respublikos neįgaliųjų socialinės integracijos įstatyme (redakcijoje nuo 1999 m. sausio 1 d. galiojusioje iki 2005 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad „invalidumas yra tokia kompetentingų įstaigų nustatyta asmens būklė, kai šis dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai arba iš dalies negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinant savo teisių ir pareigų (3 straipsnio 1 dalis). Pagal pasireiškimo lygį invalidumas skirstomas į tris grupes (I, II, III) (3 straipsnio 2 dalis). Minėto įstatymo 3 dalyje apibrėžiama, kad invalidas – tai bet kurio amžiaus asmuo, kuris dėl įgimtų ar įgytų fizinių ar psichinių trūkumų visai ar iš dalie negali pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų. Atsiranda nauja sąvoka, kurios nebuvo ankstesnėse įstatymo redakcijose, tai visiškos negalios invalidas – tai bet kurio amžiaus invalidas, kurio fizinė ir psichinė negalia visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, judėti, dirbti, integruotis ir būti ekonomiškai savarankišku (3 straipsnio 4 dalis). Nustatyta, kad invalidumo ir visiškos negalios invalidumo medicininius ir socialinius kriterijus reglamentuoja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (3 straipsnio 5 dalis). Minėto įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad invalidumą nustatančios komisijos priima sprendimus dėl 1) invalidumo fakto, pobūdžio, priežasties, atsiradimo laiko, grupės, termino, bendrojo ir profesinio darbingumo netekimo laipsnio; 2) invalidų medicininės, profesinės ir socialinės reabilitacijos priemonių; 3) invalidų ugdymo, mokymo, darbo pobūdžio ir sąlygų; 4) invalidų nuolatinės slaugos būtinumo; 5) specialių kompensacijų priemonių invalidams; 6) visiškos negalios pripažinimo. Taigi įstatyme atsiranda naujas sprendimas, t. y. visiškos negalios pripažinimas, kurio nebuvo iki 1999 m. sausio 1 d. Pažymėtina, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. minėtame įstatyme nebeliko invalidumo sąvokos, reglamentuojamas neįgalumas, kuris gali būti trijų lygių – sunkus, vidutinis ir lengvas.

Iš teismui pateiktos 1997-11-14 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno MSEK invalidumo pažymos serija MSE-1 Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad M. G., gim. atlikus ekspertizę, kuri pradėta 1997-11-04 ir baigta 1997-11-14, pripažintas pirmos grupės invalidu iš vaikystės, be termino, nurodant, kad nedarbingas (reikalinga pastovi globa). MSEK taip pat priimtas sprendimas dėl specialaus automobilio, nurodant, kad skirtina kompensacija už spec. transporto priemones.

2000-02-10 M. G. išduotas invalidumo pažymėjimas serija MSE-1 Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo konstatuota, kad atlikus pakartotinę ekspertizę (atlikta nuo 2020-02-03 iki 2020-02-10) nustatyta pirma invalidumo grupė „visiška negalia“, invalidumo priežastis – nuo vaikystės. Invalidumas nustatytas be termino visam laikui, darbingumo grafoje nurodyta – „reikalinga pastovi globa ir slauga“.

Byloje taip pat teikiami 1982-1988 metų medicininių dokumentų išrašai, kurių išvadose nurodoma, jog pareiškėjų sūnui M. G. yra nustatytas vaikų (duomenys neskelbtini)- sunki forma. 1992-06-30 medicininėje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. G. yra nustatytas (duomenys neskelbtini )– sunki forma, jam yra reikalinga nuolatinė slauga.

2007-12-19 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog M. G. yra nedarbingas nuo 2000-02-03 neterminuotai, nedarbingumo priežastis yra invalidumas nuo vaikystės.

2009-04-01 VŠĮ Kauno Šilainių poliklinikos siuntime į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Nr. 18-5-202, nurodyta, kad ligonis yra I grupės invalidas su visiška negalia nuo vaikystės, visiška negalia pripažinta iki 2005-07-01, diagnozė –(duomenys neskelbtini), funkcijų sutrikimas yra sunkus. (Duomenys neskelbtini), asmuo yra visiškai priklausomas.

2018-09-13 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbingumo lygio pažymoje DL-1 Nr. –(duomenys neskelbtini) nurodyta, kad M. G. darbingumo lygis 0 proc. Dėl ligos ar būklės atsiradusios nuo vaikystės, nedarbingumo lygis nustatytas nuo 2018-06-25 iki senatvės pensijos sukakties dienos.

2018-06-26 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažymoje SP Nr. –(duomenys neskelbtini), nurodyta, kad M. G. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (neterminuotai) ir specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (neterminuotai).

2018-09-10 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimų kontrolės skyriaus sprendimu dėl M. G. darbingumo lygio Nr. –(duomenys neskelbtini), nuspręsta M. G. nustatyti 0 proc. darbingumo lygį nuo 2018-06-25 iki senatvės pensijos amžiaus sukakties dienos. Toks darbingumo lygis nustatytas, nes asmeniui nuo vaikystės yra nustatytas (duomenys neskelbtini) (savarankiškumo funkcijos įvertintos 0 balų), ligos lėtinės ir atsiradusios nuo vaikystės.

2018-03-28 Alytaus apylinkės teismo sprendime, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2YT-510-314/2018, nustatyta, kad M. G. yra neįgalus nuo gimimo, dėl gimdymo traumos nesėdi, nevaikšto, nevaldo rankų, jam neišlavėjusi kalba, nesupranta savo veiksmų, dėl pastovių ir negrįžtamų sutrikimų jis negali pagal savo galimybes, sugebėjimus bei poreikius dalyvauti visuomeniniame gyvenime, tvarkyti asmeninių reikalų, palaikyti asmeninių santykių, pasirūpinti savo asmeniniu ir socialiniu gyvenimu, negali tinkamai ir savarankiškai įgyvendinti savo socialinių teisių ir pareigų. Todėl M. G. teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu turtinių santykių srityje ir asmeninių neturtinių santykių srityje (savitvardos įgūdžių, sveikatos priežiūros, šeimos santykių ir kt. srityse) bei jo globėja paskirta motina R. G..

ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymo 29 straipsnyje nurodyta, kad šis įstatymas ir kiti teisės aktai, susiję su šiuo įstatymu ir jo įgyvendinimu, neturi pabloginti asmenų, kuriems iki šio Įstatymo įsigaliojimo buvusia tvarka buvo nustatytas invalidumas, materialinės ir socialinės padėties.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje galima rasti principą, pagal kurį, norminių teisės aktų pakeitimais turi būti vengiama nepagrįsto asmenų padėties bloginimo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad dėl savo sveikatos sutrikimų įgiję tam tikras teises asmenys gali tikėtis, jog šiems sutrikimams esant nuolatinio pobūdžio, atitinkama teisė išliks (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3135/2012). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas, inter alia remdamasis teisėtų lūkesčių apsaugos principu, yra pripažinęs Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimus panašiose situacijose, kada, socialinės apsaugos srityje pasikeitus nacionalinei teisei, pablogėjo dėl sveikatos būklės remtinų asmenų padėtis, nors jų sveikatos būklė iš esmės nepasikeitė (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2004 m. spalio 12 d. sprendimas Kjartan Asmundsson prieš Islandiją byloje, pareiškimo Nr. 60669/00, 2015 m. vasario 10 d. sprendimas Bélné Nagy prieš Vengriją byloje, pareiškimo Nr. 53080/13).

Įvertinus aukščiau išdėstytą ir cituojamų medicininių dokumentų turinį bei kompetentingų institucijų išvadas apie M. G. sveikatos būklę, teismas konstatuoja, kad sisteminis įrodymų vertinimas leidžia teigti, jog M. G. visiškos negalios neįgaliuoju de facto buvo pripažintas iki jam sulaukiant pilnametystės. Pažymėtina ir tai, kad jau 1997-11-14 Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno MSEK invalidumo pažymoje serija MSE-1 Nr. (duomenys neskelbtini), kuria M. G. buvo pripažintas pirmos grupės invalidu iš vaikystės, be termino, MSEK buvo priimtas sprendimas dėl specialaus automobilio, nurodant, kad skirtina kompensacija už spec. transporto priemones. 2018-06-26 Neįgalumo ir darbingumo nustatymo pažymoje SP Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat buvo nurodyta, kad M. G. nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis (neterminuotai) bei nustatytas specialusis transporto išlaidų kompensacijos poreikis (neterminuotai).

Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad M. G. atitinka sąlygas, pagal kurias Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnis ir Lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensacijos mokėjimo tvarkos aprašo 2.2 p. nuostatos numato teisę į lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Akcentuotina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-502/2021).

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko)) 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju, atsižvelgus į nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, formalus Transporto lengvatų įstatymo 7 straipsnyje bei Tvarkos aprašo 2.2 papunktyje nustatytų reikalavimų taikymas, neįvertinus susiklosčiusios pareiškėjų individualios situacijos, prieštarautų teisingumo principui. Teismo vertinimu, atsakovo pateiktas teisės aktų nuostatų aiškinimas reikštų formalų požiūrį į viešąjį administravimą ir pažeistų Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintą proporcingumo principą (administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Įvertinus minėtų aplinkybių ir bylos rašytinių įrodymų visumą darytina išvada, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimas Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“ naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Pareiškėjai reiškia ir išvestinį reikalavimą įpareigoti atsakovą išmokėti lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją.

Administraciniai teismai remiantis ABTĮ nuostatomis spręsdami ginčą patikrina, ar administravimo subjektas veikė jam suteiktos kompetencijos ribose ir nustatęs pažeidimą, remiantis ABTĮ 92 straipsnio nuostatomis privalo nustatyti teismo sprendimu viešojo administravimo subjektui atitinkamus įpareigojimus. Pažymėtina, kad administracinis teismas taip pat privalo išspręsti bylą taip, kad pažeista teisė būtų apginta ir kad ginčas teismo sprendimu būtų išspręstas iš esmės ir kad nebūtų sukuriama tokia situacija, jog priimtas sprendimas sudaro sąlygas kilti naujam ginčui dėl to paties dalyko.

Šiuo atveju pareiškėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą priimti sprendimą išmokėti pareiškėjams lengvojo automobilio įsigijimo ir techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją siejamas su viešojo administravimo subjekto administracinės procedūros atlikimu, t. y. jo kompetencijai priskirtų funkcijų vykdymu) ir sprendimo, priskirto jo kompetencijai, priėmimu. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma teismą įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją nepriskirtinas teismo kompetencijai, nes tai viešojo administravimo subjekto prerogatyva, todėl skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai 2022-04-11 prašymu prašo iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kurias sudaro - 500 Eur už skundo parengimą; 200 Eur už atstovimą ir 22,50 Eur sumokėtas žyminis mokestis. 2023-07-13 papildomai teikiamu prašymu prašoma priteisti 600 Eur už atstovavimą teisme, pasirengimą bylos nagrinėjimui, 36,00 Eur patirtas vertimo išlaidas. Viso prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma 1358,50 Eur

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kuriai priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.

Nagrinėjamu atveju, teismui skundą tenkinus iš dalies, t. y. iš pareikštų dviejų reikalavimų patenkinus vieną reikalavimą pareiškėjai įgijo teisę reikalauti išlaidų atlyginimo proporcingai tenkintų reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-730-492/2020; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-693-525/2016).

Pareiškėjai patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia 2021 m. gruodžio 7 d. sąskaita Nr. 2021120701, 2021 m. gruodžio 8 d. banko išrašu, 2022 m. balandžio 11 d. pinigų priėmimo kvitu, 2023 m. liepos 13 sąskaita Nr. 2023071301, 2023 m. liepos 13 d. SEB patvirtinimu apie lėšų įskaitymą ir 2023 m. liepos 13 d. kasos pajamų orderiu.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Byloje nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2021 m. gruodžio 16 d. (2021 m. IV ketvirtis), todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus 2021 m. II ketvirčio vidutinis darbo užmokesčio mėnesinis brutto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis siekė – 1566,4 Eur.

Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 3916,00 Eur (1566,4 * 2.5). Pareiškėjai už skundo parengimą advokatui sumokėjo 500,00 Eur, t. y. pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad advokatui už pasirengimą teismo posėdžiui ir jų interesų atstovavimą teismo posėdyje sumokėjo 800,00 Eur (200 + 600). Atkreiptinas dėmesys, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama teismine praktika pasirengimas teismo posėdžiui bei atstovavimas teismo posėdyje taip pat yra laikytinos vienos rūšies išlaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-114-438/2017; 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-786-442/2017).

Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 0,1. Teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda (Rekomendacijų 9 punktas).

Remiantis teismo 2022 m. balandžio 12 d. informacinės pažymos duomenimis 2022 m. balandžio 12 d. (2022 m. II ketvirtis) vykusio teismo posėdžio pradžia 09:02 val., pabaiga – 09:43 val. t. y. teismo posėdis iš viso vyko 41 min. Remiantis Rekomendacijų 9 punkto nuostatomis darytina išvada, kad posėdžio trukmė yra viena valanda.

Šiuo atveju aktualus yra 2021 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 1679,3 Eur. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog už vieną atstovavimo teisme valandą maksimali priteistina suma siekia 167,93 Eur (1729,9 x 0.1 x 1 val. ).

Remiantis teismo 2023 m. liepos 18 d. informacinės pažymos duomenimis 2023 m. liepos 18 d. (2023 m. III ketvirtis) vykusio teismo posėdžio pradžia 14:00 val., pabaiga – 15:34 val. t. y. teismo posėdis iš viso vyko 1 val. 34 min. Remiantis Rekomendacijų 9 punkto nuostatomis darytina išvada, kad posėdžio trukmė yra dvi valandos.

Šiuo atveju aktualus yra 2023 m. I ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 1959,9 Eur. Įvertinus minėtas aplinkybes darytina išvada, jog už dvi atstovavimo teisme valandą maksimali priteistina suma siekia 391,98 Eur (1959,9 x 0.1 x 2 val.).

Taigi už atstovavimą teismo posėdžio metu pareiškėjų prašoma priteisti 800 Eur išlaidų atlyginimo suma viršija Rekomendacijų maksimalų dydį ir gali būti priteista ne didesnė nei 559,91 Eur išlaidų atlyginimo suma.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pareiškėjai turi teisę į 1059,91 Eur (500 + 559,91) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų parengimu ir atstovavimu teisme, atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad skundas tenkintas iš dalies, skundas iš esmės yra tenkintas 50 proc. apimtimi, reiškia, kad išlaidų atlyginimui taikytinas koeficientas 0,5.

Įvertinus anksčiau išdėstytą, pareiškėjų prašymas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo tenkintinas iš dalies ir iš atsakovės VSDFV Panevėžio skyriaus priteistinas 529,95 Eur (1059,91 : ½) bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas 22,50 Eur ir išlaidos už vertimo paslaugas 36,00 Eur priteistinos visa apimtimi.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 41, 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus 2021 m. spalio 14 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-33578 „Dėl atsisakymo skirti lengvojo automobilio įsigijimo ir jo techninio pritaikymo išlaidų kompensaciją E. G.“.

Kitoje dalyje pareiškėjų E. G. ir R. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjams iš atsakovės Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus priteisti 529,95 Eur procesinių dokumentų parengimo ir atstovavimo teisme išlaidų atlyginimą ir 58,50 Eur kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.