- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-31
- Bylos Nr.
- 2A-367-480/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-00538-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“
- Atsakovas
- V. P.
- Trečiasis asmuo
- A. V., A. M., D. M., M. K., E. K., A. P., R. P., E. P., D. P., A. R., R. R., A. L.
- Išvadą teikia
- Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybės įmonė Registrų centras
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) V. P., atstovaujamo advokatės L. G., apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos už patiektą šilumą ir kitas paslaugas bei delspinigių, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, tretieji asmenys: A. V., A. M., D. M., A. V., A. V., M. K., M. K., E. K., A. P., R. P., E. P., D. P., A. R., R. R., A. L., institucijos teikiančios išvadas byloje: Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos tarnyba, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, Valstybės įmonė Registrų centras.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Byloje kilo ginčas dėl bendraturčio pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šiam asmeniui priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė UAB „Litesko“ prašo priteisti iš atsakovo V. P. 406,89 Eur skolą, 42,74 Eur delspinigių, 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 20,87 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškovė nurodo, kad atsakovas gyvena name adresu: (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovė centralizuotai tiekia šilumą. Nors atsakovo butas Nr. 5 yra atjungtas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, tačiau šiame name kiti gyventojai gauna centralizuotą šilumą ir dėl to už namo atsakovui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. susidarė 406,89 Eur skola. Pažymėjo, kad name bendro naudojimo patalpos yra gyventojų rūsiai, laiptinė ir šiluminio mazgo patalpa.
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. P. su UAB „Litesko“ pareikštu ieškiniu nesutiko, mano, kad ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, nes ieškinį pateikė neįgaliotas ieškovės atstovas. Taip pat atsakovas nurodė, kad namo bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos ir jose nėra jokių šildymo prietaisų ir jų niekada nebuvo nuo namo pastatymo, namo gyventojai yra žodžiu susitarę neįrenginėti šildymo prietaisų bendro naudojimo patalpose, tai yra laiptinėje ir rūsiuose, todėl mano, kad ieškovės taikoma skaičiavimo metodika neatitinka esamos padėties. Nurodo, kad ieškovė nepagrįstai neįskaičiuoja butų savininkų turimų rūsių plotų, tuo iškraipydama butų savininkams priklausančią tikrąją dalį namo bendrųjų patalpų, kadangi rūsiai yra butų priklausiniai, ir šilumos energijos paskirstymas name turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Atsakovas nuo savo buto centralizuoto šildymo atsijungęs apie 20 metų, butą šildo elektra, židiniu, turi rūsį, naudojasi laiptinės patalpomis. Atsakovas prašo taikyti šešių mėnesių ieškinio senatį delspinigiams bei palūkanoms, ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Marijampolės apylinkės teismas 2018 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovei UAB „Litesko“ iš atsakovo V. P., 406,89 Eur skolą už tiektą šilumos energiją ir kitas paslaugas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., 42,74 Eur delspinigius, 5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (449,63 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. vasario 1 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 20,87 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad į namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją bei iki 2013 m. birželio 30 d. vykdė šildymo sistemų priežiūrą. Ieškovė apskaičiuodama atsakovui tenkančią apmokėti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, pagrįstai taikė Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, kuris nustatant šilumos kiekį patiektą pastatui šildyti yra taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu.
6. Teismas pažymėjo, kad Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateiktoje išvadoje dėl nagrinėjamo ginčo nurodė, kad tam, jog daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebūtų taikomas apmokėjimas už pastato bendrosioms reikmėms suvartotą šilumos kiekį, šilumos tiekimas turi būti nutrauktas visose bendrojo naudojimo patalpose, ne tik laiptinėse. Nurodė, kad šiluma į pastato butus ar kitas patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų. Šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojant inžinerinę sistemą priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrosioms reikmėms. Kadangi ieškovė tiekia centralizuotą šildymą kitų namo butų savininkams, todėl šilumos tiekimas namo bendrojo naudojimo patalpose nėra nutrauktas ir todėl visi namo bendraturčiai, taip pat ir atsakovas, privalo apmokėti jiems tenkančią šilumos kiekio bendrosioms reikmėms dalį. Teismas nustatė, kad ieškovė pagrįstai apskaičiavo atsakovui mokėjimo sumas už daugiabučio namo bendro naudojimo patalpų šildymą.
7. Teismas sprendė, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog tarp ieškovės ir atsakovo nėra sudaryta rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis ir, kad laiptinėje, rūsio patalpose nėra radiatorių, neturi reikšmės atsakovo pareigai atsiskaityti su ieškove už bendrų patalpų šildymą. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų, šiuo atveju atsakovo kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčio, ir šilumos tiekėjo – ieškovės – konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas.
8. Teismas padarė išvadą, jog atsakovo pareiga mokėti už šilumą, tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, atsiranda iš pareigos išlaikyti turtą (CK 4.76 straipsnis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2018 m. sausio 22 d. priimtame sprendime administracinėje byloje Nr. eI-19-858/2017, pabrėžė, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį.
9. Teismas pažymėjo, kad pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkai privalo apmokėti už pastate sunaudotą šilumą, net ir tada, kai daugumos savininkų sutikimu šilumos tiekimas bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas – tačiau tokiu atveju pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį apskaičiuojant vartotojui tenkantį šilumos kiekį, laikoma, kad visa šiluma buvo sunaudota asmeninio naudojimo patalpose bei pastato šildymo sistemos vamzdynuose pristatant šilumą nuo šilumos punkto iki vartotojo buto (bet ne pastato bendrojo naudojimo patalpose).
10. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškinį pasirašė neturintis teisės atstovauti ieškovei asmuo. Taikyti ieškinio senatį taip pat nėra pagrindo, kadangi kaip matyti iš pateikto delspinigių skaičiavimo, ieškovė teisingai apskaičiavo delspinigius už šešis mėnesius ir nepraleido CK 1.125 straipsnyje nustatyto termino.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas V. P., atstovaujamas advokatės L. G., prašo Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti kaip neįrodytą arba bylą grąžinti nagrinėti iš naujo į pirmos instancijos teismą, kad būtų nustatyti tikrieji atsakovai ir atskleista bylos esmė, taip pat, kad nebūtų apribota atsakovo teisę į apeliaciją bei prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 306 straipsnio 3 dalis.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nusprendė kaip prejudicinėmis vadovautis aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjant kitas bylas tarp ieškovės ir atsakovo, nes kitos bylos neturi prejudicinės galios šioje byloje, kadangi šioje byloje dalyvauja tretieji asmenys, kurie nedalyvavo kitose bylose tarp ieškovės ir atsakovo.
11.2. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino, kad byloje ieškovu yra nurodytas UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“, kuris apskritai negali būti ieškovu, nes neturi juridinio asmens teisių. Nurodė, kad jei ieškinys ir yra pareikštas UAB „Litesko“ vardu, tai šį ieškinį pareiškė asmuo, kuris neturėjo teisės atstovauti ieškovui, nes ieškinio pareiškimo metu nebuvo ieškovo darbuotojas. UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra savarankiškas darbdavys, o filialo darbuotojai nėra laikomi filialo steigėjos UAB „Litesko“ darbuotojais. Nors ieškinys buvo pareikštas paties ieškovo UAB „Litesko“, tačiau ieškinį pasirašė UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ darbuotoja D. D., tačiau kartu su ieškiniu nėra pateikti jokie įrodymai, jog ši darbuotoja buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja.
11.3. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai ignoravo teisinę reikšmę dėl butų savininkų 2013 m. kovo 13 d. susitarimo ir 2017 m. birželio 19 d. susitarimo, kad sutartis dėl atsakovo namo bendro naudojimo patalpų šildymo nebuvo niekada sudaryta, nes šios bendro naudojimo patalpos niekada nebuvo centralizuotai šildomos bendru visų butų savininkų susitarimu, kuriuo atsakovas buvo atleistas nuo mokesčio už nešildomų bendro naudojimo patalpų šildymą.
11.4. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovas pagrįstai reikalauja iš atsakovo mokėti už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms tenkančią šilumos energijos dalį, nors jose šildymo prietaisai (radiatoriai) buvo demontuoti.
11.5. Pirmos instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovas į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, priklausančių ginčo daugiabučio namo butų savininkams, pažeisdamas proporcingumo principą. Pažymėjo, kad teismas turi įvertinti, jog ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą.
11.6. Nurodė, kad ieškovas iki šiol nėra pateikęs savo atliktų skaičiavimų detalizavimo, todėl nei atsakovas, nei teismas negali patikrinti ieškovo atlikto šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų aritmetinio ir metodinio teisingumo, ypač įvertinus, kad ieškovo pateiktose lentelėse nėra nurodyta jokių pirminių duomenų - nėra nurodytas visas name suvartotas šilumos energijos kiekis, nėra aišku, kaip apskaičiuotas šilumos kiekis bendroms reikmėms, nenurodyta, kiek šilumos energijos suvartota karšto vandens ruošimui, kokie visų namo butų ir jų priklausinių plotai arba tūriai buvo naudojami šilumos energijos paskirstyme, nes skaičiavimų detalizavimas nėra pateiktas.
11.7. Pažymėjo, kad ieškovas nepagrįstai skaičiavo delspinigius nuo visos ieškinio sumos, nors turėjo teisę skaičiuoti tik nuo susidariusios šilumos energijos tiekimo skolos už šešis mėnesius iki ieškinio pareiškimo, nes tai nėra viena skola, o daug atskirų skolų, atsiradusių kiekvieną mėnesį išrašytos sąskaitos pagrindu, kurių senatis prasideda kiekvieną mėnesį iš naujo.
Atsiliepimas
12. Ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama komercijos skyriaus vadovės D. J., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apelianto V. P. apeliacinį skundą atmesti, o Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti galioti.
Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1.1. Pažymėjo, kad bendrovė šilumos energiją name skirsto vadovaudamasi teisės aktais. Šilumos energijos priskyrimą apeliantui tyrė, vertino visos įmanomos kompetentingos institucijos bei teismai civilinėse bylose tarp tų pačių šalių. Tiek teismų sprendimuose, tiek kompetentingų institucijų išvadose yra ne po kartą argumentuotai atsakyta į apelianto prieštaravimus, dėstomus argumentus. Jose nustatyta, jog šilumos energija name paskirstoma bei šilumos dalis atsakovui priskiriama tinkamai, vadovaujantis teisės aktais.
1.2. Nurodė, kad nepagrįsta apelianto pozicija, jog kitose bylose, kuriuose dalyvavo ieškovė ir atsakovas, nustatytų faktų negalima laikyti prejudiciniais, kadangi tose bylose dalyvavo skirtingi tretieji asmenys. Ieškovė pažymėjo, kad teismai nagrinėjo konkrečią/tapačią situaciją tarp ieškovo ir atsakovo dėl konkrečiame name šilumos paskirstymo tvarkos ir butui priskiriamo šilumos kiekio. Ginčas, nagrinėtas ankstesnėse bylose ir šioje byloje yra analogiškas, skiriasi tik skolos susidarymo laikotarpis.
1.3. Apeliantas kelia tą patį klausimą, tuo pačiu pagrindu, dėl kurio yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau ir - LAT). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad UAB „Litesko“ filialo atstovė, atstovaujanti byloje, yra kita nei LAT nagrinėtos bylos atveju, tačiau įgaliojimai, suteikiantys teisę atstovauti, ieškinio pateikimo principai yra tapatūs. Be to, šios civilinės bylos teismo posėdžių metu, kartu su UAB „Litesko“ filialo atstove dalyvaudavo ir UAB „Litesko“ atstovė (teisininkė), kuri palaikydavo ieškinį ir filialo teisininkės atstovavimo ieškovui teisėtumą, pagrįstumą.
1.4. Byloje nėra duomenų, kad namo bendraturčiai priėmė sprendimą neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, kad toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjui. Nagrinėjamu atveju ieškovė, neturėdama namo bendraturčių ar namo bendro naudojimo objektų administratoriaus pranešimo neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą, savo iniciatyva negali ir neturi pagrindo atsisakyti taikyti šilumos paskirstymo metodo. Nurodė, kad faktas, jog laiptinėje nėra radiatorių, patvirtina tik radiatorių nebuvo faktą, tačiau nepatvirtina, kad namas nenaudoja šilumos bendro naudojimo patalpoms šildyti ir namo bendriems poreikiams tenkinti.
1.5. Pažymėjo, kad LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 jau yra išnagrinėjęs ieškovės ir atsakovo ginčą ir pripažinęs atsakovui tenkančią pareigą mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, tačiau apeliantas ir toliau neapmoka ieškovės pateikiamų sąskaitų. Minėtoje byloje kasacinis teismas yra konstatavęs, kad atsakovas kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos, ir atsakovas, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai turi atsakyti ieškovei už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją.
1.6. Nurodė, kad nesuprantamas apelianto prašymas dėl delspinigių ir palūkanoms sutrumpinto šešių mėnesių termino skaičiavimo, nes delspinigiai priskaityti tik už šešis mėnesius, o penkių procentų metines palūkanas už priteistą sumą prašoma priteisti nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
Žemesnės instancijos teismas
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
14. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, apeliacinės instancijos teismas mano, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
15. Ieškovė UAB „Litesko“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo už namo jam tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymą už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. 406,89 Eur skolą, 42,74 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
16. Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. (toliau – atsakovas arba apeliantas) nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo ieškinys tenkintas visiškai.
17. Byloje ginčas kilo dėl bendraturčio prievolės mokėti už dalį daugiabučiam namui patiektos ir apskaitytos šilumos energijos, tenkančios bendro naudojimo patalpoms šildyti, kai šiam asmeniui (atsakovui) priklausantis nuosavybės teise butas yra atjungtas nuo centralizuoto šilumos tiekimo.
18. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).
19. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
20. Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo yra suformuluotos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-499-403/2017 16 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
21. Aiškindamas CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatas kasacinis teismas yra nurodęs, kad šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2008). Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012).
22. Šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015 (toliau – išnagrinėta civilinė byla) nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.
23. Kasacinės instancijos teismas išnagrinėtoje byloje konstatavo, kad atsakovas, kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakingas už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu jis turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos ir atsakovas, kaip kiekvienas kitas bendraturtis, proporcingai savo daliai atsako ieškovui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją.
24. Išnagrinėtoje civilinėje byloje buvo nagrinėjamas tų pačių šalių ginčas, kilęs iš tų pačių teisinių santykių, ieškinio pagrindas ir dalykas iš esmės tapatūs (skiriasi tik skolos susidarymo laikotarpis), buvo tiriamos tos pačios aplinkybės, kurios yra reikšmingos ir šioje byloje, ir visa tai negali paneigti išnagrinėtoje byloje nustatytų aplinkybių prejudicinės reikšmės. Tokia teisinė situacija lemia, jog nustatytos aplinkybės negali būti kvestionuojamos ir pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas nebėra galimas. Vien tai, kad nagrinėjamoje byloje dalyvauja ir tretieji asmenys, kurie nedalyvavo išnagrinėtoje byloje, nėra pagrindas iš naujo įrodinėti ir (ar) kitaip vertinti išnagrinėtoje byloje nustatytus faktus ir aplinkybes, nes ginčas byloje sprendžiamas tarp bylos šalių. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje vadovavosi prejudicinę reikšmę turinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis išnagrinėtoje civilinėje byloje.
25. Apeliantas apeliaciniame skunde kelia vėl tą patį klausimą, kad ieškinį pareiškė asmuo, kuris neturėjo teisės atstovauti ieškovės, dėl kurio iš esmės buvo pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartyje. Be to, teigdamas, kad byloje ieškovu yra nurodytas UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“, kuris apskritai negali būti ieškovu, nes neturi juridinio asmens teisių, vėliau pats apeliantas paneigia šiuos savo teiginius, nurodydamas, kad nors ieškinys buvo pareikštas paties ieškovo UAB „Litesko“, tačiau ieškinį pasirašė UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ darbuotoja D. D.; kartu su ieškiniu nebuvo pateikti jokie įrodymai, kad pastaroji buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Šiuos ir juos detalizuojančius argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes ieškinį pareiškė UAB „Litesko“, o ji pasirašė turinti teisę atstovauti ieškovę D. D.
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje konstatavo, kad juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Juridinio asmens filialas yra struktūrinis juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų (CK 2.53 straipsnio 1 dalis). Pagal to paties straipsnio 2 dalį juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo. Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako pagal juridinio asmens prievoles. Šių normų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad tinkama šalimi byloje pripažintina įmonė, turinti juridinio asmens statusą, tačiau jai atstovauti, esant įmonės pavedimui, gali tiek pačios įmonės, tiek ir filialo darbuotojai, nepriklausomai nuo to, kad juridinis asmuo suteikia filialui darbdavio teises darbo teisės normų prasme ir dėl to darbo sutartis su filialo darbuotojais sudaro filialo valdymo organas. Filialo veiksmai, atliekami tiek per valdymo organus, tiek ir darbuotojus, santykiuose su trečiaisiais asmenimis sukuria teisinius padarinius jį įsteigusiam juridiniam asmeniui. Dėl to pripažintina, kad CPK 56 straipsnio 2 dalies prasme juridinio asmens darbuotojais laikytini ir jo filialų darbuotojai.
27. Išnagrinėtoje byloje nustatytas faktas, kad ieškinį pasirašiusi ieškovo (UAB „Litesko“) generalinio direktoriaus įgaliojimą turinti bendrovės filialo juristė G. J. yra turintis teisės atstovauti ieškovui asmuo, turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje. Nagrinėjamu atveju yra tik kita ieškovės atstovė, tačiau įgaliojimai, suteikiantys teisę atstovauti, yra tapatūs. Pakartotinis tų pačių aplinkybių vertinimas nebėra galimas.
28. Kaip ir išnagrinėtoje byloje, nagrinėjamoje byloje yra pateiktas ieškovės generalinio direktoriaus 2016 m. balandžio 4 d. įgaliojimas, kuriuo ieškovės (UAB „Litesko“) generalinis direktorius įgalioja bendrovės filialo juristę D. D. atstovauti bendrovės (ieškovo) ir jos filialų vardu teismuose, nagrinėjant civilines bylas, įskaitant ieškinio (priešieškinio) pateikimą, t. y. šiuo įgaliojimu bendrovės vadovas aiškiai suteikė teisę (išreiškė valią) bendrovės filialo juristei D. D., turinčiai aukštąjį teisinį išsilavinimą, atstovauti bendrovei bei jos filialams nagrinėjant civilines bylas visuose Lietuvos Respublikos teismuose. Byloje esantys dokumentai patvirtina ieškinį pasirašiusios ieškovės atstovės atitiktį CPK 56 straipsnio 2 dalyje nurodytiems reikalavimams.
29. Išnagrinėtoje civilinėje byloje kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012).
30. Nuo 2014 m. gruodžio 2 d. įsigaliojo Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui netaikomas apmokėjimas už daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kai šilumos tiekimas daugumos savininkų sutikimu bendrojo naudojimo patalpose yra nutrauktas. Iki šio momento butų ir (ar) kitų patalpų savininkai, nesvarbu, koks buvo pasirinktas jiems asmeniškai priklausančių patalpų šildymo būdas, turėjo pareigą atsiskaityti už šilumos dalį, tenkančią daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139-611/2017). Pažymėtina ir tai, kad viena vertus, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalies nuostatos neturi atgalinio veikimo galios, ir, kita vertus, net ir taikant minėtą nuostatą, išlieka galioti Šilumos paskirstymo metodo Nr. 5 punktas 3.1.2 dėl šilumos kiekio dalies pastato bendrosioms reikmėms priskyrimo, kai pastate nėra bendrojo naudojimo patalpų arba bendrojo naudojimo patalpose šildymo prietaisai teisėtai neįrengti ar teisėtai demontuoti.
31. Nagrinėjamoje byloje atsakovas yra pateikęs 2013 m. kovo 13 d. butų savininkų raštą, kuriame konstatuota, kad namo laiptinė ir rūsys nešildomi, o taip pat 2017 m. birželio 19 d. butų savininkų sprendimą dėl bendrojo naudojimo patalpų šildymo, kad jų (t. y. daugiabučio namo butų savininkų) sprendimu visos namo bendro naudojimo patalpos nešildomos nuo 1993 m. ir toliau nebus šildomos. Tačiau byloje nėra duomenų, kad daugiabučio namo bendraturčiai ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y. skolos susidarymo laikotarpiu) buvo priėmę sprendimą, jog bendro naudojimo patalpų šildymas nereikalingas ir neskaičiuoti mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymą ir toks sprendimas buvo pateiktas šilumos tiekėjui (ieškovei).
32. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2015 m. birželio 12 d. nutartyje išaiškinus, kad atsakovas turi pareigą atsiskaityti už ginčo laikotarpiu tiektą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisant to, kad atsakovo butas buvo atjungtas nuo centrinio šildymo, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, o apelianto aiškinimas, kad gyventojai buvo sutarę visą name suvartotą centralizuotą šilumos energiją paskirstyti tik tarp centralizuotai šildomų butų, o atsakovą atleisti nuo mokesčio už bendro naudojimo patalpas, visiškai neatitinka 2013 m. kovo 13 d. rašto (susitarimu jo net nepavadinsi) turinio ir neišlaikytų CK 6.38, 6.50 straipsnių sąlygų, ir todėl negali būti taikomas, suponuoja atsakovo pareigą apmokėti jam tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms sunaudotos šilumos energijos dalį pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnių nuostatas, taip pat ši pareiga įtvirtinta Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje.
33. Daugiabučiame name nuo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos šildomos ne visos jame esančios patalpos, juose yra nuo centralizuotos šildymo sistemos šildomų bendrojo naudojimo patalpų ir konstrukcijų. Atsižvelgiant į tai, daugiabučiame name suvartotas šilumos kiekis šių patalpų savininkams ginčo laikotarpiu buvo skirstomas pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. 03-19 patvirtintą metodą Nr. 4 ir 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 03-41 patvirtintą Šilumos bendrojo naudojimo patalpos kiekio nustatymo ir paskirstymo metodą Nr. 5, kuris taikomas kartus su metodu Nr. 4.
34. Nei Šilumos paskirstymo metode Nr. 5, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta reikalavimo ir/ar formulių ir/ar metodikos, kurių pagrindu šilumos tiekėjas, pastatų bendrojo naudojimo šildymo sąnaudas paskirstydamas visiems be išimties butų ir kitų patalpų savininkams proporcingai jiems priklausančiam patalpų plotui (5 metodo 5.1.1 punktas), turėtų pareigą/galimybę išskaičiuoti atskiro pastato suvartotą šilumos energijos kiekį ir jį skirstyti tik šio pastato butų ir kitų patalpų savininkams ir/ar išskaičiuoti kiekvieno vartotojo faktiškai suvartotą šilumos kiekį.
35. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, išnagrinėjusi Seimo nario M. V. kreipimąsi pagal atsakovo prašymą dėl mokėjimų už bendro naudojimo patalpų šildymą nuo pastato šildymo sistemos atsijungusiems vartotojams, nustatė, kad šiluma skirstoma vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis (2011 m. rugpjūčio 24 raštas Nr. R2-1668). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 12 d. nutartyje yra išaiškinęs, kad visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) – turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK 4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti. Nagrinėjamoje byloje Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nagrinėjamu klausimu yra pateikusi išvadas 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. R2-(T)-1779 ir 2017 m. liepos 14 d. raštu Nr. R2-(T)-1997 dėl pastato bendrojo naudojimo patalpose vartojamos šilumos energijos, plotų skaičiavimo tvarkos, mokesčio už šilumos kiekį bendrosioms reikmėms paskirstymo teisėtumo. Ieškovė yra pateikusi Šilumos energijos apskaitos prietaisų vartotojų suvartotos šilumos energijos apskaičiavimui suvestinių duomenų ataskaitas, mokesčių už daugiabučio namo, adresu (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpų šildymui paskaičiavimus pagal Metodą Nr. 5 ginčui aktualiu laikotarpiu. Todėl nėra pagrindo teigti, kad šilumos energijos paskirstymo ir mokesčio skaičiavimo teisėtumas neįrodytas. Nesant faktinės situacijos pakitimų, plačiau apie šilumos paskirstymo metodų parinkimo ir taikymo teisinį reglamentavimą bei jų tinkamumą, mokėjimo sumos apskaičiavimo teisėtumą apeliacinės instancijos teismas nepasisako, kadangi šis klausimas jau buvo aptartas įsiteisėjusioje Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-1397-480/2014), priimtoje išnagrinėjus to paties atsakovo V. P. apeliacinį skundą.
36. Apelianto teiginiai dėl ieškovės nepagrįstai priskaičiuotų delspinigių yra subjektyvaus pobūdžio ir deklaratyvūs. Ieškovė teisingai delspinigius priskaičiavo tik už 6 mėnesius, neviršijant Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarime Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (pakeistas 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1161) nustatyto jų dydžio – po 0,02 procento nuo priklausančios mokėti sumos už kiekvieną pavėluotą dieną, ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai juos priteisė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-994/2001; kt.). Todėl, nors reikalavimas priteisti delspinigius pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo prievolės sumokėti už gautą šilumos energiją pažeidimo, tačiau terminas reikalauti skolos už bendro naudojimo patalpų šildymą nepraleistas, todėl šie delspinigiai gali būti priteisiami už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio pareiškimo, nes kreditoriaus teisių pažeidimas vyko kiekvieną dieną iki ieškinio pareiškimo. Ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl atsakovas privalėjo laiku sumokėti už gautą šilumos energiją bendro naudojimo patalpoms šildyti, o, to nepadarius, ieškovė pagrįstai apskaičiavo delspinigius minėto Vyriausybės nutarimo pagrindu (CPK 185 straipsnis).
37. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.).
38. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu pagrįstai sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma suponuoja išvadą, jog ieškovė įrodė ieškinio pagrįstumą. Teismas nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai, teisingai aiškino ir taikė prejudicinius faktus. Įvertinęs aplinkybių visumą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas, apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme apeliantui neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
40. Iš apelianto valstybei priteistina 23,78 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą
Priteisti iš atsakovo V. P., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 23,78 Eur (dvidešimt tris eurus 78 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, kodas 73000, įmokos kodas 5660.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.