Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-1397-480/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-09-15
Bylos Nr.: 2A-1397-480/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-04347-2012-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Albina Rimdeikaitė
Atsakovas: V. P.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
35.5pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1397-480/2014Teisminio proceso Nr. 2-28-3-04347-2012-8Procesinio sprendimo kategorijos: 30.9.1; 35.5; 121.18;121.21; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. rugsėjo 15 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-71-896/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, veikiančio uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ vardu, ieškinį atsakovui V. P. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo 1 094,87 Lt skolą, 72,32 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad atsakovas gyvena name, kuriam ieškovė centralizuotai tiekia šilumą. Atsakovo butas yra atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos, tačiau jis gyvena name, kuriame kiti namo gyventojai gauna centralizuotą šilumą ir dėl to už laikotarpį nuo 2010-10-01 iki 2012-08-31 susidarė atsakovo 1094,87 Lt skola už namo bendro naudojimo šildymą.

Atsiliepimas

Atsakovas ieškinį prašė atmesti kaip nepagrįstą, ieškovę nubausti 20 000 Lt bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, ieškovės atstovei skirti baudą už dokumentų klastojimą ir melagingus parodymus. Jo nuomone, ieškovė neįrodė, jog ginčo namo patalpos šildomos centralizuotai. Tai, kad šios patalpos nėra centralizuotai šildomos, kad jose nėra ir niekada nebuvo jokių šildymo prietaisų, nustatyta Vartotojų teisių apsaugos tarnybos. Tarnyba taip pat konstatavo, kad ieškovės taikoma skaičiavimo metodika neatitinka esamos padėties. Izoliuotas vamzdis nėra šildymo prietaisas, rūsyje esantys izoliuoti vamzdžiai yra skirti tiekti šilumą į butus, kurie naudojasi centralizuotu šildymu, o už šią sunaudotą šilumą atsiskaito butų savininkai. Neteisinga reikalauti mokėti už kituose butuose sunaudotą šilumą, kurios atsakovas negauna. Ieškovė įstatymų nustatyta tvarka privalėjo pasinaudoti privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, tačiau ja nepasinaudojo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2013 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo V. P. 1094,87 Lt skolą, 72,32 Lt delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (skolą bei delspinigius) nuo bylos iškėlimo teisme (2012-10-30) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 74 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Litesko“ bei 10,85 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas iš Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2011 m. kovo 31 d. protokolo nustatė, kad buvo svarstytas Seimo nario M. V. prašymas dėl UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ atsakovui siunčiamų sąskaitų už šildymą pagrįstumo. Valstybinė energetikos inspekcija 2011 m. kovo 7 d. rašte Nr. (17)2R-149 nurodė, kad nors atsakovas yra atsijungęs nuo daugiabučio namo centrinio šildymo sistemos, privalo apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Valstybinė energetikos inspekcija įpareigojo ieškovą nuo 2010 m. lapkričio mėn. perskaičiuoti atsakovo butui priskiriamą šilumos kiekį, kartu ir priskaičiuotas mokėjimo sumas už butui tenkančių pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą, naudojant tik tų buto patalpų plotą, kurios buvo šildomos iki centrinio šildymo atjungimo, nes, nustatant, koks šilumos kiekis bendrojo naudojimo patalpų šildymui tenka atsakovo butui, skaičiavimuose turi būti naudojamas tas buto naudingas plotas, kuris iki atjungimo buvo šildomas nuo bendros namo šildymo sistemos. Atsakovui priklausančio priestato (pastatyto 1999 m. kovo mėn.) plotas neturi būti įtrauktas į buto bendrą naudingąjį plotą, nes pradinėje pastato projektinėje dokumentacijoje šis plotas nebuvo įtrauktas į bendrą pastato šildomą plotą.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas nesilaikė išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes ieškovo reikalavimas kildinamas iš prievolinių teisinių santykių, o Valstybinei energetikos inspekcijai tokio pobūdžio ginčų nagrinėti nėra priskirta, nes juos, vadovaujantis CPK 22 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja teismas. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo tik dėl skolos priteisimo, jis nepatenka tarp ginčų, kuriems Energetikos įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka. Be to, teismas sutiko su ieškovo argumentu, kad šalių ginčą dėl mokėjimo už bendrojo naudojimo šildymą proporcingai atsakovo turimai turto daliai 2011 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau išsprendė Valstybinė energetikos inspekcija (toliau – ir Inspekcija). Aplinkybė, kad Inspekcija pasisakė dar neįsigaliojus privalomai ginčų nagrinėjimo tvarkai, neturi teisinės reikšmės, nes nuo 2012 m. sausio 1 d., kai išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tapo privaloma, faktinės šalių santykių aplinkybės nepasikeitė.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovui bendrąja daline nuosavybe priklausančiame name bendrojo naudojimo patalpas sudaro laiptinė ir rūsio patalpos. Laiptinėje nėra sumontuoti šildymo įrenginiai – radiatoriai, tačiau bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo juose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendrosios šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas, todėl šiluma yra suvartojama ne tik bendro naudojimo patalpose, bet ir bendruose šilumos įrenginiuose, kurie bendros dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovui. Rūsio patalpose yra išvesti izoliuoti šildymo vamzdžiai, kuriais tiekiama šilumos energija į namo butus (išskyrus atsakovo butą). Teismas konstatavo, kad pagal įstatymuose, reglamentuojančių daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, įtvirtintą bendrąją taisyklę, atsakovas privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti, kadangi yra savininkas bendrosios dalinės nuosavybės daugiabučiame gyvenamajame name. Teismas taip pat išaiškino, kad vadovaujantis Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 „Dėl Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 70-3201), laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti skolą (2010-10-01 – 2013-08-31), šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal standartines sąlygas tarp šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygų. Todėl sutartį nagrinėjamu atveju tarp šalių teismas laikė buvus sudarytą konkliudentiniais veiksmais.

Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, kad daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi apmokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti, todėl visa į namą tiekiama energija turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnį, daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Teismas konstatavo, jog, nors atsakovo butas nėra šildomas centriniu šildymu, jam tenka prievolė apmokėti jam tenkančią dalį šilumos, suvartojamos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti. Atsakovas nepateikė teismui duomenų, kad jis būtų bendru susitarimu su kitais gyvenamojo namo bendraturčiais, visiškai ar iš dalies atleistas nuo šilumos energijos, tenkančios gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, mokėjimo. Todėl atsakovo pareiga mokėti už šilumą, tenkančią bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, atsiranda iš pareigos išlaikyti turtą. Patenkinęs ieškinį, teismas atmetė atsakovo prašymus dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas V. P. apeliaciniu skundu (2 t. b. l. 1-25) prašo: 1) panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtu bei skirti ieškovei iki 20000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; 2) jei ieškinys nebus paliktas nenagrinėtu – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą, įtraukti į bylą išvadą teikiančias institucijas Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie AM, Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Valstybinę metrologijos inspekciją; įpareigoti ieškovę pateikti šilumos apskaitos žurnalą už visą ginčo laikotarpį, apskaitos mazgo eksploatavimo instrukciją, šilumos tiekimo apskaitos sistemos metrologines patikras už visą ginčo laikotarpį ir pateikti įrodymus, kurių atsakovas gauti negali: atsakovo name ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį suvartotą šilumos energiją ir atsakovo ginčo laikotarpiu kiekvieną mėnesį suvartotą šilumos energiją. Apeliantas nurodo šiuos motyvus:

1. Teismas netinkamai vertino byloje šalių pateiktus įrodymus. Atsakovas įrodė, kad (duomenys neskelbtini) bendro naudojimo patalpos nėra ir nebuvo šildomos centralizuotai, nes jose nėra ir niekada nebuvo šildymo įrenginių. Tai raštu patvirtino Vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir namo gyventojai, žodžiu patvirtino UAB „Litesko“ liudytojas. Šilumos energijos tiekimo standartinės sąlygos nebegalioja nuo 2012-10-01, įsigaliojus Energetikos ministro 2012-08-14 įsakymui Nr. 4-818 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003-06-30 įsakymo Nr. 4-260 „Dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų patvirtinimo ir jį keitusių įsakymų pripažinimo netekusiais galios“. Šios sutarties ieškovė tinkamai nevykdė ir pažeidinėjo, pateikdama klaidingas sąskaitas už faktiškai nešildomas bendro naudojimo patalpas pagal ieškovės neteisėtai pritaikytus šilumos paskirstymo metodus, o šilumos ir karšto vandens apskaitą name vykdė nesilaikydama teisinės metrologijos reikalavimų. Ieškovė teigia, kad šildymo įrenginiai šio namo bendro naudojimo patalpose buvo, bet juos vartotojai išmontavo. Atsakovas įrodė, kad ieškovė klastoja dokumentus, bei duoda melagingus parodymus. Ieškovė neįrodė kokie teisės aktai nurodo, kad būtina mokėti už šildymą, kai patalpos nėra šildomos. Ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtu arba atmestas kaip nepagrįstas, o ieškovei turi būti skirta bauda iki 20000 Lt už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, t. y. pareiškus visiškai nepagrįstą ieškinį.

2. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, ieškinys yra paliktinas nenagrinėtu, nes ieškovė nesilaikė privalomos išankstinės skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos. Ginčams dėl šilumos paskirstymo metodo taip pat yra nustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pagal Energetikos įstatymo 34 str. 3 d. Teismas nepagrįstai sprendė, kad privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo pasinaudota 2011-03-07, kai ginčą tarp šalių sprendė Valstybinė energetikos inspekcija, nors tuo metu išankstinė privaloma tvarka negaliojo. Teismas pažeidė pamatinį teisės principą, jog įstatymai atgal negalioja, taip pat pažeidė materialinės ir procesinės teisės normas (CPK 3 str. 8 d., EĮ 2 d. ir 3 d.) bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Šalių ginčui yra taikytina tiek Energetikos įstatymo 34 str. 2 d. (dėl šildymo tiekimo ir apmokėjimo pažeidimų), tiek 34 str. 3 d. (dėl šilumos paskirstymo teisėtumo) nustatyta privaloma išankstinė ginčo nagrinėjo ne teisme tvarka, kurios privalumą teismas turi įvertinti vadovaudamasis tik įstatymu. Privalomos išankstinės bylos sprendimo ne teisme tvarkos instituto taikymo nepaisymas yra pagrindas sprendimą naikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Šilumos ūkio įstatymas nereglamentuoja išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos, nes reglamentuoja tik pasirinktinę skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarką, kuri nėra tapati privalomai tvarkai. Ieškovė tvirtina, kad Šilumos ūkio įstatymas kaip specialusis įstatymas turi viršenybę Energetikos įstatymo kaip bendrojo įstatymo atžvilgiu, tačiau tokios viršenybės Šilumos ūkio įstatymas nenustato, išimčių nenumato ir Energetikos įstatymas. Abu šie įstatymai laikytini specialiaisiais Civilinio proceso kodekso atžvilgiu.

3. Teismas netinkamai kvalifikavo ginčo pobūdį. Nors ieškovė formaliai prašo priteisti iš atsakovo įsiskolinimą už šilumos energiją neva suvartotą atsakovo bendro naudojimo patalpų šildymui (o ne tariamą žalą, padarytą neva neteisėtu atsakovo bendro naudojimo patalpų atjungimu nuo centralizuoto šildymo), tačiau faktiškai ieškovė įrodinėja, kad atsakovas, neteisėtai atjungdamas bendro naudojimo patalpas nuo centralizuoto šildymo, įvykdė civilini deliktą ir šio delikto pagrindu ginčija atsakovo teisę pakeisti bendro naudojimo patalpų šildymo būdą ir šių bendro naudojimo patalpų šildymo būdo pakeitimo teisėtumą, nors ir žino, kad ši šiluma buvo suvartota atsakovo kaimynų butuose. Dėl ginčo įsiskolinimo yra kalta pati ieškovė, nes ji, sąmoningai klaidingai aiškindama teisės aktus, atsakovo namui taikė netinkamą šilumos paskirstymo metodiką, neteisėtai priskirdama atsakovams centralizuotos šilumos dalį, kurią faktiškai suvartojo ne atsakovas, o jo kaimynai savo butuose. Atsakovas ginčija ieškovės nurodytą aplinkybę, kad ginčo bendro naudojimo patalpos šildomos centralizuotai, taip pat ginčija ieškovės pritaikytos šilumos paskirstymo metodo teisėtumą ir pagrįstumą, be to, ieškovė neigia atsakovo tvirtinimus, kad ieškovė šilumos energiją apskaitė pagal metrologinių patikrų neturinčius apskaitos prietaisus. Atsižvelgiant į tai, tikrasis bylos nagrinėjimo dalykas yra ne tik įsiskolinimas už bendro naudojimo patalpų šildymą, bet ir šilumos apskaita, jos paskirstymo metodai ir parinkimo aplinkybės.

4. Teismas šiol neatsižvelgė į tai, kad ieškinys faktiškai yra pareikštas ne CK 4.76, bet prievolių teisės normų (CK šeštoji knyga) pagrindu, dėl to netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką. Aplinkybė, kad atsakovas yra buto savininkas, svarbi tik taikant CK 4.76 straipsnio nuostatas, tačiau nėra reikšminga sprendžiant, ar yra pagrindas tenkinti ieškinio reikalavimus vadovaujantis prievolių teise. Ieškovė nepagrįstai tvirtina, kad atsakovas privalo mokėti už centralizuotai nešildomas bendro naudojimo patalpas pagal CK 4.76 straipsnį, reglamentuojantį bendraturčių prievolę tinkamai prižiūrėti bendrą turtą. Sprendžiant dėl daugiabučio gyvenamojo namo butų savininkų, kaip bendrojo naudojimo objektų bendraturčių, prievolės prižiūrėti bendrą turtą svarbu atriboti, kurios išlaidos yra skirtos bendram turtui išlaikyti ir išsaugoti, o kurios – butų savininkų poreikiams tenkinti. Pastaruoju atveju tai būtų paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės, o prievolių teisės normos (LAT 2006-05-03 nutartis c. b. Nr. 3K-3-309/2006). Šioje civilinėje byloje svarbu nustatyti, kurios ieškinyje nurodytos išlaidos buvo skirtos tik turtui išlaikyti ir saugoti. Akivaizdu, kad tai yra išlaidos laiptinių valymui, šilumos ir sistemų priežiūra, tačiau prie šių išlaidų negalima priskirti įmokų už šilumos energiją, šaltą ir karštą vandenį, cirkuliaciją, ypač kai bendros patalpos nėra centralizuotai šildomos. Pastarosios įmokos yra susijusios ne su gyvenamojo namo išlaikymu ir išsaugojimu, o su name gyvenančių asmenų vartojimo poreikių patenkinimu. Todėl ieškovė privalėjo atskirti išlaidas, skirtas bendro naudojimo objektų priežiūrai, nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti.

Šalies argumentai

5. Ieškovė nepagrįstai ir neteisėtai parinko ir taiko atsakovo name Komisijos metodus Nr. 4 ir Nr. 5, nors atsakovas pateikė įrodymus, jog bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos. Ieškovė ieškinyje teigia, kad atsakovas privalo mokėti už bendrų patalpų centralizuotą šildymą net ir tada, kai minėtos patalpos nėra šildomos centralizuotai. Taip pat ieškovė nepagrįstai nusprendė, kad bendro naudojimo patalpos gali būti šildomos ne tik šildymo prietaisais, bet ir kitais nenustatytais būdais. Ieškovės argumentai, kad bendro naudojimo patalpos yra šildomos centralizuotai, nes per jas eina centralizuoto šildymo vamzdynai, atmestini, nes šilumos perdavimo įrenginiai (vamzdynai) nėra skirti patalpų šildymui. Nors atsakovo name esanti pastato šildymo ir karšto vandens sistema laikoma pastate įrengtas techninių priemonių kompleksu, skirtu į pastatą perduotai arba pastate gaminamai šilumai ir (ar) karštam vandeniui į patalpas pristatyti, tačiau bendro naudojimo nesant šildymo prietaisų, atsakovas nelaikytinas centralizuoto šildymo vartotoju, nes jam dalinės nuosavybės teise priklausančiose bendro naudojimo patalpose nėra naudojami jokie šildymo prietaisai, nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų.

6. Teismas turėjo įvertinti, kad vienas iš byloje taikytino teisinio reguliavimo, skirto silpnesniosios sutarties šalies gynimui, yra vartotojų teisių apsaugos institutas. Teismas turi pareigą būti aktyvus ir vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Šioje byloje būtina įvertinti visų ieškovės taikytų standartinės šilumos tiekimo sutarties sąlygas, įskaitant šilumos paskirstymo metodikas, jų parinkimo tvarką ir taikymą, nes tai taip pat yra tos pačios sutarties sąlygos. Šioje byloje ieškinio reikalavimas yra grindžiamas ieškovės atsakovui primesta nesąžininga šilumos vartojimo ir tiekimo sutartimi, kurioje ieškovė taikė sutartyje nenumatytas ir individualiai neaptartas sąlygas - Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas šilumos paskirstymo ekvivalentinio ploto metodiką bei metodiką Nr. 5, apie kurią atsakovas net nebuvo asmeniškai informuoti, o ši metodika, kaip standartinė sutarties sąlyga, nebuvo individualiai aptartos ir nebuvo suderintos su Vartotojų teisių apsaugos tarnyba, kaip to reikalauja Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 4 d.

Šalies argumentai

7. Ieškovė taip pat neteisėtai ir nepagrįstai priskaičiavo delspinigius, nes delspinigiai nėra numatyti jokioje sutartyje dėl centralizuotai nešildomų bendro naudojimo patalpų šildymo, o įstatymas jokių palūkanų ir (arba) delspinigių nenumato. Dėl šios priežasties ieškovė neturi teisės reikalauti nei palūkanų, nei delspinigių.

8. Apeliantas prašo Vartotojų teisių apsaugos tarnybą įtraukti kaip instituciją, byloje teikiančią išvadą, ar nepažeidžiamos vartotojų teisės, kai vartotojas verčiamas mokėti už faktiškai negautą šilumos energiją ir ribojama jo teisės savo nuožiūra pirkti prekes ir paslaugas - rinktis bendro naudojimo patalpų šildymo būdą, nes šio fakto nustatymui būtinos specialiosios žinios; įtraukti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, kaip instituciją, byloje teikiančią išvadą, ar ieškovė tinkamai parinko šilumos paskirstymo metodą, ir ar tinkamai skirstė šilumos energiją atsakovo name; įtraukti Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie AM kaip instituciją, byloje teikiančią išvadą, ar atsakovo namo bendro naudojimo patalpose atlikti šildymo būdo pakeitimo darbai yra paprastojo remonto darbai; įtraukti Valstybinę metrologijos inspekciją išvadai pateikti, ar ieškovė teisėtai ir teisingai apskaitė šilumos energiją, apskaitai naudodama šilumos ir karšto vandens skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų.

Ieškovė UAB „Litesko“, atstovaujama UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“, atsiliepime į apeliacinį skundą (2 t. b. l. 32-38) prašo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas naujomis aplinkybėmis, jame keliami nauji reikalavimai, nurodoma, kad sprendimas naikintinas pagrindais, kurie nebuvo keliami pirmosios instancijos teisme. Ieškovės kaip šilumos tiekėjo valia, kam priskirti šilumą, kiek jos priskirti ir kokiu būdu, yra visiškai apribota ir aiškiai reglamentuota teisės aktų. Šalių ginčą dėl privalomumo mokėti atsakovui už bendro naudojimo šildymą proporcingai turimai turto daliai 2011-03-07 sprendimu Nr. 17(2R)-149 jau yra išsprendusi Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos, kuri atsakovo skundą atmetė dalyje, jog jam ieškovė neteisėtai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Atsakovas šio sprendimo neskundė nei administracinių ginčų komisijai, nei administraciniam teismui. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011-08-24 sprendimu Nr. R2-1668 taip pat išnagrinėjo atsakovo skundą dėl mokėjimų už bendrojo naudojimo patalpas patalpų šildymą nuo pastato šildymo sistemos atsijungusiems vartotojams bei nustatė, kad šilumą ieškovė skirsto vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, todėl pakartotinis ginčo nagrinėjimas dėl tęstinio įsiskolinimo už teikiamą šilumos energiją ikiteismine tvarka pažeistų CPK 7 straipsnyje įtvirtintus proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus. Aplinkybė, jog VEI ir Komisija dėl aukščiau nurodytų klausimų pasisakė dar neįsigaliojus privalomai ginčų nagrinėjimo tvarkai neturi teisinės reikšmės, kadangi nuo to, ar tvarka privaloma, ar ne, nepriklauso institucijų išsakoma pozicija teisės aktų sureguliuotais klausimais, kadangi nuo 2012-01-01, kuomet išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka tapo privaloma, šių institucijų kompetencija, jos ribos, apibrėžtos priėmus Šilumos ūkio įstatymą ir jo pakeitimus, nesikeitė. Todėl šiuo atveju liko išspręsti tik skolos priteisimo klausimą, kurį teisės aktų nustatyta tvarka yra įgalioti spręsti tik teismai. Ieškovė neginčija aplinkybės, kad atsakovo butui šilumos energija nėra tiekiama, tačiau jis išlieka daugiabučio namo bendrasavininku ir jam lieka galioti teisės aktuose įtvirtintos bendraturčių teisės ir pareigos. Atsakovas klaidina teismą, kad bendro naudojimo patalpose yra įrengtas vietinis šildymas. Nors ginčo namo laiptinėse šilumos prietaisai yra demontuoti, atjungti namo bendro naudojimo patalpų šildymą nuo centralizuotos šildymo sistemos yra technologiškai ir fiziškai neįmanoma, neatjungus viso namo. Bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo juose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendros šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas. Be to, šiluma, suvartota bendro naudojimo patalpoms šildyti, yra suprantama plačiai, t. y. visa šiluma, suvartota daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (įskaitant ir tą šilumą, kurią atiduoda izoliacinė medžiaga padengti namo šildymo vamzdynai, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams, bei tą šilumą, kurią į bendro naudojimo patalpas (laiptinę) atiduoda šildomų patalpų sienose įmontuoti šildymo vamzdžiai). Pagal šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir skirstymo metodą Nr. 5, aplinkybė, jog atsakovo laiptinėje nėra šildymo prietaisų, nėra reikšminga priskiriant šilumą bendro naudojimo patalpoms. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalį, metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Be to, namo bendraturčiai turi teisę patys nuspręsti dėl bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo, taip pat ir dėl išlaidų pasidalijimo už name bendrai suvartotą šilumos kiekį. Teisė skaičiuoti delspinigius ieškovei atsirado pagal 1995-01-25 Vyriausybės nutarimą Nr. 24, kuris atskiras normas nustato privačioms įmonėms ir valstybinėms įmonėms. 1995-01-26 buvo patvirtintas (įsigaliojo 1995-02-08) įstatymas dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, kuris nustatė pareigą fiziniams asmenims mokėti delspinigius už neapmokėtas paslaugas savivaldybės ir valstybės įmonėms. Nutarimas buvo pakeistas 1996-08-13 įstatymu Nr. I-1493, kuriuo delspinigių suma nuo 0,02 procento padidinta iki 0,04 procento. Šio pakeitimo pagrindu 1996-10-04 Vyriausybės nutarimu Nr. 1161 pakeistas aukščiau nurodytas Vyriausybės nutarimas Nr. 24, taip pat pakeičiant palūkanų normas, o ne subjektų, galinčių skaičiuoti delspinigius, ratą. Ieškovės teisės į ieškinio pareiškimą CPK nustatyta tvarka įgyvendinimas nėra susijęs su piktnaudžiavimu, todėl atsakovo prašymas skirti ieškovei baudą yra visiškai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Bylos medžiaga nustatyta, kad nors atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas, adresu (duomenys neskelbtini), atjungtas nuo centralizuotai teikiamos šilumos, tačiau jis yra name, kuriam ieškovė centralizuotai teikia šilumą. Už namo atsakovui tenkančios bendrojo naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. susidarė atsakovo 1 094,87 Lt skola.

Byloje kilo ginčas dėl bendraturčio pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą.

Apeliantas (atsakovas) teigia, jog ieškovė neįrodė kokie teisės aktai nurodo, kad būtina mokėti už šildymą, kai patalpos nėra šildomos, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje šalių pateiktus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; iš esmės teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

Pažymėtina, jog butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe nustatytos CK 4.83 straipsnyje. Bendraturčių tarpusavio santykiuose jų teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šių santykių tarp bendraturčių įgyvendinimui taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos bei principai. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo sumokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 str.). Daugiabučio gyvenamojo namo buto (patalpų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto ir kitų patalpų savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). LR šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir CK 4.76 straipsnyje, pagal kurį kiekvienas iš bendraturčių privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas.

Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog daugiabučio namo gyventojams yra suteikiama teisė savo nuožiūra pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol jie metodo nepasirenka patys, šiluma tiekiama bendro naudojimo patalpoms šildyti yra tiekiama bei patiektas šilumos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė apskaičiuodama atsakovui tenkančią apmokėti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. O3-41 „Dėl komisijos rekomenduojamo šilumos paskirstymo metodo patvirtinimo“ patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5 (toliau – metodas Nr. 5). Šis metodas nustatant šilumos kiekį patiektą pastatui šildyti yra taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovė, priskirdama šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė metodą Nr. 5. Duomenų, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant metodo Nr. 5 nustatytą tvarką bei nevykdant Valstybinės energetikos inspekcijos prie Energetikos ministerijos 2011-03-07 raštu Nr. (17)2R-149 duoto įpareigojimo, nėra. Pažymėtina, kad tiek Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2011-03-07 rašte Nr. (17)2R-149, tiek ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2011-08-24 rašte Nr. R2-1668, išnagrinėjusios apelianto keliamas ginčo problemas, konstatavo, jog ieškovė pagrįstai priskaičiuoja mokėjimo sumas už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą. Minėtame rašte Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pažymėjo, kad šiluma skirstoma vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis. Nustačius paminėtas aplinkybes ir esant paminėtam teisiniam reglamentavimui, apelianto argumentai dėl jam priskaičiuotinos bendrų patalpų šildymui tenkančios šilumos dalies apskaičiavimo netinkamu metodu atmestini kaip nepagrįsti. Kad taikytas metodas iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojų teises ir interesus, išnagrinėjus bylos medžiagą, nenustatyta. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsakovas ir kiti gyvenamojo namo gyventojai manydami, kad bendroms patalpoms patiektas šilumos kiekis namo gyventojams turėtų būti paskirstomas remiantis kitu nei metodu Nr. 5, turi teisę kreiptis dėl to į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ar nustatyta tvarka pasirinkti vieną iš jos rekomenduojamų taikyti metodų.

Atsakovo pareigai atsiskaityti su ieškove už bendrų patalpų šildymą aplinkybė, jog tarp jų nėra sudaryta rašytinė šilumos pirkimo –pardavimo sutartis ir kad laiptinėje, rūsio patalpose nėra radiatorių, reikšmės neturi. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų (nagrinėjamu atveju apelianto - daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčio) ir šilumos tiekėjo – ieškovės - konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas (CK 1.71 str., ginčo skolos susidarymo metu galiojusių Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9, 11 punktų nuostatos). Apeliacinės instancijos teismas pritaria ieškovės atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad bendro naudojimo patalpoms šildyti suvartota šiluma suprantama plačiai – tai visa suvartota šiluma daugiabučio namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose (įskaitant ir tą šilumą, kurią išskiria izoliacine medžiaga padengti namo šildymo ir karšto vandens vamzdynai rūsyje, laiptinėse, šilumos punkto patalpose, kurie bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso visiems daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkams) bei šiluma, kurią į daugiabučio namo bendro naudojimo patalpas skleidžia šildomų patalpų sienose įmontuoti šildymo vamzdynai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka buvo pasinaudota 2011-03-07, kai ginčą tarp šalių sprendė Valstybinė energetikos inspekcija, nors tuo metu išankstinė privaloma tvarka negaliojo. Atsakymą į šiuos apelianto argumentus pateikė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 30 d. nagrinėjamoje byloje priimtoje nutartyje, joje konstatavęs, kad bylos šalių santykiai pirmosios instancijos teismo tinkamai kvalifikuoti kaip prievoliniai, dėl kurių EĮ 34 straipsnio 2 ir 3 dalių reikalavimai kreiptis pirmiau į Inspekciją ar Komisiją nei į teismą, netaikomi. Atsižvelgiant į tai, nors pirmosios instancijos teismo išvada, jog išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka buvo pasinaudota 2011-03-07, klaidinga, ji neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, nes pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtu nepasinaudojus privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka nėra (CPK 296 str. 1 d. 1 p.).

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl nepagrįstai ieškovės priskaičiuotų delspinigių (ir teismo priteistų delspinigių), nes ieškovei tokių delspinigių skaičiavimą nustato LR Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 (jo pakeitimas 1996 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 1161) 1.1 ir 3.1 punktai.

Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.), todėl netenkintini apelianto prašymai dėl Vartotojų teisių apsaugos tarnybos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinės metrologijos inspekcijos įtraukimo į bylą, o taip dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis bei pažymi, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui nėra teisiškai reikšmingi ir įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui nedaro, todėl dėl jų nepasisako.

Remiantis išdėstytais argumentas, apeliacinio skundo motyvais naikinti ar keisti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo, Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėja Albina Rimdeikaitė