Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

Teismo posėdžio metu ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Litesko“ atstovės D. J. ir R. T. ieškinį palaikė. Atstovės nurodė, kad atsakovas gyvena name adresu (duomenys neskelbtini) kuriam ieškovė centralizuotai tiekia šilumą. Nors atsakovo butas Nr. 5 yra atjungtas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos, tačiau šiame name kiti gyventojai gauna centralizuotą šilumą ir dėl to už namo atsakovui tenkančios bendro naudojimo patalpų dalies šildymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d. susidarė 406,89 Eur skola. Nurodė, kad name bendro naudojimo patalpos yra gyventojų rūsiai, laiptinė ir šiluminio mazgo patalpa. Namo gyventojai nėra pasirinkę skaičiavimo metodo, todėl ieškovė atsakovo namui taiko du skaičiavimo šilumos metodus : Nr. 4 ir Nr. 5. Metodas Nr. 4 taikomas tiems namo gyventojams, kurie gauna pilną centralizuotą šildymą, o atsakovui taikomas metodas Nr. 5, kuris skirtas tiems gyventojams, kurie yra atsijungę nuo centralizuoto šildymo. Ieškovė nurodė, kad namo bendro naudojimo patalpos šildomos centralizuotai, o tiekiama šiluma suvartojama namo bendro naudojimo patalpose ir įrenginiuose. Bendro naudojimo patalpos yra šildomos ne tik nuo juose įrengtų radiatorių, bet ir nuo namo bendrosios šildymo sistemos šilumos vamzdynų paviršių bei per šildomas patalpų sienas, šiluma yra suvartojama ne tik bendro naudojimo patalpose, bet ir bendruose šilumos įrenginiuose, kurie bendros dalinės nuosavybės teise priklauso ir atsakovui, todėl ta aplinkybė, kad namo laiptinėje ir rūsiuose nėra radiatorių, šiuo atveju nėra svarbi. Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindžia tiek Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio 2 dalies ir 25 straipsnio, tiek Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.76, 4.82, 4.83 straipsnių nuostatomis. Atsakovas savo prievolės laiku ir tinkamai atsiskaityti nevykdė, todėl ieškovė prašo priteisti iš atsakovo susidariusią 406,89 Eur skolą laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. balandžio 30 d., o taip pat 42,74 Eur delspinigius, skaičiuojant po 0,02 procentus nuo priklausančios mokėti sumos už kiekvieną pavėluotą dieną už 6 mėnesius vadovaujantis 1995 m. sausio 26 d. LR įstatymu Nr. 1-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“. Taip pat ieškovė prašo priteisti iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas 20,87 Eur, kurias sudaro sumokėtas 20 Eur žyminis mokestis ir 0,87 Eur mokestis už Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą. Nurodo, kad atsakovo pateikti atsikirtimų į ieškinį argumentai yra nepagrįsti.

Teismo posėdyje nurodė, kad UAB „Litesko“ vardu ieškinį pareiškė asmuo D. D. neturėjęs teisės atstovauti ieškovę, nes ieškinio pateikimo metu nebuvo ieškovės darbuotoja. UAB „Litesko“ filialas „Marijampolės šiluma“ yra savarankiškas darbdavys, o filialo darbuotojai nėra laikomi filialo steigėjo UAB „Litesko“ darbuotojais. Nors ieškinys buvo pareikštas pačios ieškovės UAB „Litesko“, tačiau jį pasirašė UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja D. D. , kartu su ieškiniu pateikdama UAB „Litesko“ įgaliojimą, bet kartu su ieškiniu nebuvo pateikti įrodymai, kad D. D. tuo metu buvo ne tik UAB „Litesko“ filialo „Marijampolės šiluma“ darbuotoja, bet ir UAB „Litesko“ darbuotoja. Todėl mano, kad ieškinys turėjo būti laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, nes ieškinį pateikė neįgaliotas ieškovės atstovas. Taip pat atsakovas teigė, kad ieškovė neįrodė, jog namo patalpos šildomos centralizuotai. Nurodė, kad namo bendro naudojimo patalpos nėra centralizuotai šildomos ir jose nėra jokių šildymo prietaisų ir jų niekada nebuvo nuo namo pastatymo, namo gyventojai yra žodžiu susitarę neįrenginėti šildymo prietaisų bendro naudojimo patalpose, tai yra laiptinėje ir rūsiuose, todėl mano, kad ieškovės taikoma skaičiavimo metodika neatitinka esamos padėties. Ieškovė nepagrįstai neįskaičiuoja butų savininkų turimų rūsių plotų, tuo iškraipydama butų savininkams priklausančią tikrąją dalį namo bendrųjų patalpų, kadangi rūsiai yra butų priklausiniai, ir šilumos energijos paskirstymas name turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, o ne plotą. Teigė, kad ieškovė, skaičiuodama jo butui, kuris nesinaudoja ieškovės paslaugomis ir esant namo gyventojų žodiniam susitarimui nuo namo pastatymo nešildyti bendro naudojimo patalpų, pažeidžia Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnio 2 dalį. Ieškovė neteisėtai reikalauja mokėti už kituose butuose sunaudotą šilumą, kurios jis negauna. CK yra aiškiai nurodyta, kad vartotojas moka tik už tas paslaugas, kokias pagal pasirašytą sutartį gauna. Jis sutarties su ieškove nėra sudaręs. Nuo centralizuoto šildymo atsijungęs apie 20 metų, savo butą šildo elektra, židiniu, turi rūsį, naudojasi laiptinės patalpomis. Į kitus butus ieškovė tiekia šilumos energiją, todėl tų butų savininkai ir turi mokėti ieškovei už tiekiamą šilumą. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų jo įsiskolinimui pagrįsti, nepateikė skaičiavimų detalizavimo. Atsakovas prašo taikyti šešių mėnesių ieškinio senatį delspinigiams bei palūkanoms, ieškinį atmesti ir iš ieškovės priteisti jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija į teismo posėdį neatvyko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (3 tomo b. l. 69). Išvadoje atsakė į pateiktus klausimus ir atkreipė dėmesį, kad tam, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebūtų taikomas apmokėjimas už pastato bendrosioms reikmėms suvartotą šilumos kiekį, šilumos tiekimas turi būti nutrauktas visose bendrojo naudojimo patalpose, ne tik laiptinėse. Be to, neteisinga sieti šilumos tiekimo nutraukimą bendrojo naudojimo patalpose vien su radiatorių demontavimu (arba aplinkybe, kad bendrojo naudojimo patalpose radiatoriai nebuvo įrengti). Pastatas (daugiabutis) yra vienas konstrukcinis ir inžinerinis elementas. Pastatą sudarančios sienos perdangos ir kiti elementai sudaro vientisą konstrukciją, kuri negali būti daloma, nepažeidus visos konstrukcijos. Tas pats pasakytina ir apie pastato vidaus inžinerines sistemas, kurios yra vienas vienetas. Šilumos tiekimo sistema yra viena iš pastate įrengtų inžinerinių sistemų. Šiluma į pastato butus ar kitas patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų. Šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojant inžinerinę sistemą priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrosioms reikmėms. Kadangi ginčo namo rūsio patalpose išvesti izoliuoti vamzdžiai, galima daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju šilumos tiekimas namo bendrojo naudojimo patalpose nėra nutrauktas, todėl visi daugiabučio namo bendraturčiai, taip pat ir atsakovas, privalo apmokėti jiems tenkančią šilumos kiekio bendrosioms reikmėms dalį, remiantis CK 4.82 straipsnio 3 ir 7 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis. Vadovaujantis Metodo Nr. 5 nuostatomis, name suvartota šiluma bendrosioms reikmėms paskirstoma proporcingai butų (patalpų) naudingajam plotui. Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių, patvirtintų Komisijos 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-121 „Dėl Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių patvirtinimo“, 5.3 punkte nustatyta, kad būsto naudingasis plotas – tai gyvenamųjų kambarių ir kitų būsto patalpų (virtuvių, sanitarinių mazgų, koridorių, įstatytų spintų, lodžijų ir kitų šildomų patalpų) bendrasis grindų plotas. Į naudingąjį būsto plotą neįeina balkonų, terasų, rūsių, nešildomų lodžijų grindų plotas. Ši nuostata Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse buvo įtvirtinta vadovaujantis Statybos techniniu reglamentu STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310, kuris panaikintas 2014 m. liepos 29 d. Šiuo metu plotų skaičiavimo tvarka įtvirtinta Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ (2 tomo b. l. 79–81, 143).

Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės įmonė Registrų centras į teismo posėdį neatvyko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (3 tomo b. l. 41). Išvadoje atsakė į pateiktus klausimus ir nurodė, jog Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr.70/40765) įregistruotas nekilnojamasis daiktas – pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr.5198-9001-5008, adresas (duomenys neskelbtini). Pastato bendras plotas – 778,29 kv. m, naudingas plotas – 595,65 kv. m, gyvenamasis plotas – 367,41 kv. m, pagalbinis naudingas – 228,24 kv. m, pagalbinis nenaudingas plotas – 1,89 kv. m, rūsių plotas – 228,24 kv. m. Kadastro duomenų nustatymo data – 1992 m. gruodžio 7 d. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 145.6., 145.2., 145.4. ir 147.1. punktų nuostatomis daroma išvada, kad sandėliukų patalpos, esančios gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nepriskirtinos prie naudingojo butų savininkų butų ploto (2 tomo b. l. 138–140).

Išvadą byloje teikianti institucija Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba į teismo posėdį neatvyko, pateikė teismui prašymą bylą nagrinėti jiems nedalyvaujant (3 tomo b. l. 70). Pateiktoje išvadoje nurodė, kad Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, įgyvendindama Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą funkciją, įstatymų nustatyta tvarka kontroliuoti sutarčių standartines sąlygas ir ginčyti nesąžiningas vartojimo sutarčių sąlygas, vertina tik raštu išreikštų vartojimo sutarčių, sudarytų tarp vartotojo ir verslininko sutarties sąlygų turinį, bet ne sutarties šalių veiksmus vykdant sutarties sąlygas. Įvertinusi teismo pateiktą civilinės bylos Nr. 2-1290-329/2017 medžiagą, taip pat atsižvelgdama į ieškinyje nurodytas aplinkybes, t. y. į tai, kad rašytinė šilumos energijos pirkimo- pardavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudaryta, o šalis sieja šilumos energijos tiekimo - vartojimo santykiai, kilę iš konkliudentinių veiksmų bei į tai, jog ginčas šioje byloje yra kilęs būtent dėl skolos už šilumos energiją ir suteiktas šilumos ir karšto vandens sistemos priežiūros paslaugas priteisimo, Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba pažymi, kad teisės aktų nėra įgaliota pagal kompetenciją pateikti išvados dėl civilinėje byloje Nr. 2-1290-329/2017 kilusio ginčo ir pasisakyti dėl šalių suformuluotų klausimų (2 tomo b. l. 78).

Atsakovas teigia, jog ieškovė neįrodė jo prievolės mokėti už paslaugą, kuria jis negauna ir nesinaudoja.

Butų ir kitų patalpų savininkų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe nustatytos CK 4.83 straipsnyje. Bendraturčių tarpusavio santykiuose jų teisės ir pareigos yra konkrečiai apibrėžtos įstatymo, todėl turi prievolinių teisinių santykių požymių. Dėl to šių santykių tarp bendraturčių įgyvendinimui taikytinos ne tik daiktinės teisės, bet ir prievolių teisės normos bei principai. Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo sumokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76 str.). Daugiabučio gyvenamojo namo buto (patalpų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto ir kitų patalpų savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 str. 5 d.). LR šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje įtvirtinta, kad daugiabučio namo buto ir (ar) kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Toks teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir CK 4.76 straipsnyje, pagal kurį kiekvienas iš bendraturčių privalo apmokėti išlaidas bendram turtui išlaikyti.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas. Taigi daugiabučio namo gyventojams yra suteikiama teisė savo nuožiūra pasirinkti vieną iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kol jie metodo nepasirenka patys, šiluma tiekiama bendro naudojimo patalpoms šildyti bei patiektas šilumos kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkančiu metodu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė apskaičiuodama atsakovui tenkančią apmokėti dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, rėmėsi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintu Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Šis metodas nustatant šilumos kiekį patiektą pastatui šildyti yra taikomas tais atvejais, kai dalis vartotojams priklausančių patalpų teisėtai atjungtos nuo centralizuoto šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietu kuru ar kt.) (1.4 p.). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo name atsakovo butas yra atjungtas nuo centrinės šildymo sistemos, ieškovė, priskirdama šilumą už bendro naudojimo patalpų šildymą atsakovui, pagrįstai taikė metodą Nr. 5. Atsakovas, prieštaraudamas ieškovės taikomam skaičiavimo metodui, konkrečių duomenų, kad ieškovės reikalaujama priteisti suma būtų apskaičiuota pažeidžiant metodo Nr. 5 nustatytą tvarką, nepateikė.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija pateiktoje išvadoje dėl nagrinėjamo ginčo nurodė, kad šilumos priskyrimo bendrosioms reikmėms teisiniai pagrindai įtvirtinti CK 4.76 straipsnyje, 4.82 straipsnio 3 dalyje, Šilumos ūkio įstatymo 25 straipsnyje. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytą teisinį reglamentavimą ir teismų suformuotą praktiką, Komisija atkreipė dėmesį, kad tam, kad daugiabučio namo butų ir (ar) kitų patalpų savininkui nebūtų taikomas apmokėjimas už pastato bendrosioms reikmėms suvartotą šilumos kiekį, šilumos tiekimas turi būti nutrauktas visose bendrojo naudojimo patalpose, ne tik laiptinėse. Be to, neteisinga sieti šilumos tiekimo nutraukimą bendrojo naudojimo patalpose vien su radiatorių demontavimu (arba aplinkybe, kad bendrojo naudojimo patalpose radiatoriai nebuvo įrengti). Pastatas (daugiabutis) yra vienas konstrukcinis ir inžinerinis elementas. Pastatą sudarančios sienos perdangos ir kiti elementai sudaro vientisą konstrukciją, kuri negali būti daloma, nepažeidus visos konstrukcijos. Tas pats pasakytina ir apie pastato vidaus inžinerines sistemas, kurios yra vienas vienetas. Šilumos tiekimo sistema yra viena iš pastate įrengtų inžinerinių sistemų. Šiluma į pastato butus ar kitas patalpas tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų. Šilumos nuostoliai, susidarantys eksploatuojant inžinerinę sistemą priskiriami prie šilumos kiekio, tenkančio bendrosioms reikmėms. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė tiekia centralizuotą šildymą kitų namo butų savininkams, todėl šilumos tiekimas namo bendrojo naudojimo patalpose nėra nutrauktas ir todėl visi namo bendraturčiai, taip pat ir atsakovas, privalo apmokėti jiems tenkančią šilumos kiekio bendrosioms reikmėms dalį (2 tomo b. l. 79-81).

Atsakovas ir kiti gyvenamojo namo gyventojai, manydami, kad bendroms patalpoms patiektas šilumos kiekis namo gyventojams turėtų būti paskirstomas remiantis kitu nei metodu Nr. 5, turi teisę kreiptis dėl to į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją ar nustatyta tvarka pasirinkti vieną iš jos rekomenduojamų taikyti metodų.

Taip pat teismas sprendžia, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog tarp ieškovės ir atsakovo nėra sudaryta rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis ir kad laiptinėje, rūsio patalpose nėra radiatorių, neturi reikšmės atsakovo pareigai atsiskaityti su ieškove už bendrų patalpų šildymą. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta butų ir kitų patalpų savininkų, šiuo atveju atsakovo kaip daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpų bendraturčio, ir šilumos tiekėjo – ieškovės – konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas (CK 1.71 str., ginčo skolos susidarymo metu galiojusių Ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinių sąlygų, Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 9, 11 punktų nuostatos).

Išvadą byloje teikianti institucija Valstybės įmonė Registrų centras pateiktoje išvadoje nurodė, jog Nekilnojamojo turto registre (registro įrašo Nr.70/40765) įregistruotas nekilnojamasis daiktas – pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr.5198-9001-5008, adresas (duomenys neskelbtini). Pastato bendras plotas – 778,29 kv. m, naudingas plotas – 595,65 kv. m, gyvenamasis plotas – 367,41 kv. m, pagalbinis naudingas – 228,24 kv. m, pagalbinis nenaudingas plotas – 1,89 kv. m, rūsių plotas – 228,24 kv. m. Kadastro duomenų nustatymo data – 1992 m. gruodžio 7 d. Remiantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 „Dėl Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių“ patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 145.6. punktu gyvenamosios patalpos naudingasis plotas yra visų kambarių (gyvenamojo ploto), verslo patalpų (verslo ploto) ir šiltų pagalbinių patalpų (pagalbinio naudingojo ploto) plotų suma. Taisyklių 145.2. punkte nurodyta, kad pagalbinis plotas yra visų gyvenamųjų patalpų, išskyrus kambarius, verslo patalpas, rūsius (pusrūsius) ir garažus, plotų suma. Taisyklių 145.4. punkte nurodyta, kad rūsio (pusrūsio) patalpų plotas skaičiuojamas pagal jų faktišką paskirtį: pusrūsyje įrengtų kambarių plotas įskaičiuojamas į gyvenamąjį, pagalbinių patalpų – į pagalbinį, verslo patalpų – į verslo, garažo patalpų – į garažo, naudojamų tiesioginei rūsio (pusrūsio) paskirčiai – į rūsio (pusrūsio) plotą. Taisyklių 147.1. punkte nurodyta, kad rūsio (pusrūsio) patalpos, į kurias patenkama tiesiog iš gyvenamosios patalpos, įskaičiuojamas į šios gyvenamosios patalpos bendrąjį plotą. Todėl atsižvelgiant į nurodytus matininkų nustatytus kadastro duomenis bei Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių nuostatas daroma išvada, kad sandėliukų patalpos, esančios gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) nepriskirtinos prie naudingojo butų savininkų butų ploto (2 tomo b. l. 138–140).

Lietuvos Respublikos daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalimi, bendrojo naudojimo objektai yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė, kurią sudaro bendrosios pastato konstrukcijos, bendrosios pastato inžinerinės sistemos, pastato bendrojo naudojimo patalpos, vietiniai inžineriniai tinklai, bendrojo naudojimo žemės sklypas. Minėto straipsnio 3 punkte numatyta, kad pastato bendrojo naudojimo patalpos ir kitos pastato dalys tai pastato laiptinės, holai, koridoriai, galerijos, palėpės, sandėliai, rūsiai, pusrūsiai ir kitos patalpos, bendrojo naudojimo balkonai, lodžijos, terasos, jeigu jie nuosavybės teise nepriklauso atskiriems savininkams.

Taigi, atsižvelgęs į minėtas įstatyminės normas, teismas atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimus į ieškinį, jog ieškovė, apskaičiuodama bendraturčiams tenkančią mokesčių dalį už bendro naudojimo patalpų šildymą, nepagrįstai neįskaičiuoja butų savininkų turimų rūsių plotų, tuo iškraipydama butų savininkams priklausančią tikrąją dalį namo bendrųjų patalpų, kadangi rūsiai yra butų priklausiniai, ir šilumos energijos paskirstymas name turėjo būti atliktas pagal patalpų tūrį, o ne plotą.