Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donatos Kravčenkienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikdama Kauno apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (atsakovo) K. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 23 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės E. Š. ieškinį atsakovui K. Š. ir atsakovo K. Š. priešieškinį ieškovei E. Š. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

10. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Nagrinėjamu atveju ginčas apeliacinėje instancijoje pirmiausiai kilo dėl Nekilnojamojo turto, šalių (sutuoktinių) įgyto santuokos metu, teisinio statuso nustatymo ir jo padalijimo (nukrypimo nuo lygių dalių principo (ne)taikymo) bei kompensacijos dydžio nustatymo nutraukiant šalių santuoką.

13. Atsakovas viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog ginčo Nekilnojamasis turtas tarp šalių turi būti padalintas, vadovaujantis šiais kriterijais:

13.1. visų pirma, būtina laikyti, kad 2013 m. rugpjūčio mėn. už 311 000 Lt (90 071 Eur) įgytas Nekilnojamasis turtas šiuo metu, pagal 2024 m. lapkričio 30 d. atliktą turto vertės nustatymo ekspertizę, yra 259 000 Eur vertės;

13.2. antra, būtina laikyti, kad atsakovas asmeninėmis lėšomis, 2006 metais pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą (duomenys neskelbtini) už 160 000 Lt (46 339,20 Eur), įvertinus infliaciją, taip pat investavęs iki santuokos sudarymo turėtas santaupas ir kitą turtą, pasiskolinęs lėšas iš pažįstamo, prisidėjo prie ginčo Nekilnojamojo turto įgijimo 51,45 proc.;

13.3. trečia, konstatavus, kad atsakovas asmeninėmis lėšomis prie ginčo Nekilnojamojo turto prisidėjo 51,45 proc., būtina laikyti, kad tarp šalių (sutuoktinių) dalintino Nekilnojamojo turto dalis yra 48,65 proc. arba 126 003,56 Eur, kas reiškia, kad kiekvienam iš sutuoktinių priklausytų po 24,325 proc. arba 63 001,75 Eur ginčo Nekilnojamojo turto;

13.4. be to, turi būti atsižvelgta į tai, kad atsakovas, jau gyvenant skyrium nuo ieškovės, savo asmeninėmis lėšomis – ne mažiau, kaip 25 734,35 Eur suma, prisidėjo prie ginčo Nekilnojamojo turto pagerinimo (įvažiavimo į kiemą išklojimas trinkelėmis, tvoros, vartų įrengimas, fasado apklijavimas klinkerio plytelėmis, garažo įrengimas), todėl šia 25 734,35 Eur suma turi būti mažinama ieškovei priklausanti Nekilnojamojo turto dalis, t. y. iš ieškovei priklausančios 63 001,75 Eur Nekilnojamojo turto dalies turėtų būti atimama 25 734,35 Eur suma už atsakovo asmeninėmis lėšomis atliktus Nekilnojamojo turto pagerinimus.

14. Taigi, anot atsakovo, ginčo Nekilnojamąjį turtą natūra priteisus atsakovui, sprendžiant dėl ieškovei iš atsakovo priteistinos kompensacijos dydžio, turi būti nukrypstama nuo lygių dalių principo, t. y. ieškovei iš atsakovo priteisiant 37 267,40 Eur dydžio kompensaciją (259 000 Eur Turto vertė – 51,46 proc. atsakovo asmeninių lėšų investavimas į Turto įgijimą = 126 003,56 Eur (arba 48,65 proc.) / 2 = 63 001,75 Eur kiekvienam sutuoktiniui priklausanti Turto dalis – 25 734,35 Eur atsakovo asmeninėmis lėšomis atliktas Turto pagerinimas).

17. Atsakovas K. Š. su pirmosios instancijos teismo šioje ginčo dalyje padaryta išvada nesutiko ir pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė (i) pakeisti teismo sprendimą dalyje, kuria nuspręsta priteisti ieškovei E. Š. iš atsakovo K. Š. 129 500 Eur kompensaciją už atsakovui natūra tenkantį nekilnojamąjį turtą, ir priteisti ieškovei iš atsakovo 37 267,40 Eur kompensaciją už atsakovui natūra tenkantį nekilnojamąjį turtą; panaikinti dalyje, kuria ieškovei E. Š. iš atsakovo K. Š. priteistos bylinėjimosi išlaidos ir šioje dalyje priimti naują sprendimą - kiekvienai šaliai paliekant jos patirtas bylinėjimosi išlaidas; arba (ii) panaikinti visą Kauno apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18. Taigi, apeliacijos objektą nagrinėjamu atveju sudaro Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimo dalies, kuria nuspręsta nenukrypti nuo lygių dalių principo dalijant tarp šalių (sutuoktinių) santuokos metu įgytą ginčo Nekilnojamąjį turtą, priteisiant ieškovei E. Š. iš atsakovo K. Š. 129 500 Eur kompensaciją už atsakovui natūra tenkantį ginčo Nekilnojamąjį turtą; taip pat dalies, kuria tarp šalių paskirstytos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Ši prezumpcija turi svarbią reikšmę tiek materialiosios, tiek proceso teisės atžvilgiu. Pirma, ši prezumpcija reiškia, kad sutuoktinis, teigiantis, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, nes jis yra įgytas sudarius santuoką, neprivalo šio teiginio įrodinėti, nes ši aplinkybė preziumuojama pagal įstatymą. Antra, sutuoktinis teigiantis, kad tam tikras turtas, įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, privalo šį teiginį įrodyti (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija yra nuginčijama, tačiau šią prezumpciją galima ginčyti tik leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnio 2 dalis).

20. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. Bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

21. CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

22. Preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Nors šis teisinis reglamentavimas užtikrina sutuoktinių turtinį lygiateisiškumą, to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kad nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti šio kodekso nustatytais atvejais. Sąlygos, kai sutuoktinių turtas gali būti padalytas nelygiomis dalimis, nustatytos CK 3.123 straipsnio 1 dalyje. Joje pateikiamas pavyzdinis aplinkybių, kurioms esant galimas nukrypimas nuo lygių dalių principo, sąrašas (nepilnamečių vaikų interesai, vieno sutuoktinio sveikatos būklė, turtinė padėtis arba kitos svarbios aplinkybės). Šis sąrašas nėra baigtinis, galimybė kitas aplinkybes pripažinti reikšmingomis ir dėl jų nukrypti nuo minėto principo palikta teismo diskrecijai, įvertinus kiekvienos konkrečios bylos teisiškai reikšmingas aplinkybes.

23. CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos. Siekiant nustatyti, ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto (sprendžiant, ar sutuoktinis turėjo asmeninio turto, lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kuriant bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, turi būti atsižvelgiama į CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus); ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę (tai gali būti akivaizdus faktas, pavyzdžiui, asmenine nuosavybe turėto buto išmainymas į didesnį, įgyjamą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, arba faktas, nustatomas ištyrus aplinkybių visumą, pavyzdžiui, kokiu tikslu buvo naudojamos sutuoktinių turėtos asmeninės lėšos); kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020).

24. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2014; kt.). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių šalių įrodinėjamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas civilinio proceso tvarka konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo; įstatymo nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą dėl tam tikrų aplinkybių buvimo tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Civiliniame procese vadovaujamasi pirmiau nurodyta įrodymų pakankamumo taisykle, todėl teismas išvadą dėl faktų buvimo gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; kt.).

25. Nagrinėjamu atveju apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktinio sutuoktinių gyvenimo skyrium momentą, su kuriuo siejamas santuokos nutraukimo turtinių teisinių pasekmių atsiradimas, atmestini, kaip nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, jog pačios ieškovės procesinė pozicija tam tikrais bylos nagrinėjimo dalyką sudariusiais klausimais – dėl kalto dėl santuokos iširimo asmens (vieno iš sutuoktinių ar abiejų sutuoktinių), dėl kilnojamojo turto (transporto priemonių) padalijimo – keitėsi, atitinkamai tikslinant ieškinio reikalavimus, atsisakant kai kurių iš jų, dėl dalies reikalavimų šalims sudarius taikos sutartį, tačiau tai neturi reikšmės ir įtakos sprendžiant absoliučiai kitą klausimą – dėl sutuoktinių faktinio gyvenimo skyrium pradžios. Nors ir šiuo klausimu ieškovė, kaip visiškai pagrįstai apeliaciniame skunde pastebi atsakovas, nebuvo nuosekli, viena vertus, teigdama, jog šalys iki ieškinio pareiškimo apie penkerius metus buvo nutolę, gyveno atskirus gyvenimus ir jų nebesiejo bendri ūkiniai reikalai, kita vertus, teisminės mediacijos proceso metu sutikdama, jog šalių santuokinis gyvenimas faktiškai nutruko 2019 m. sausio 1 d., o vėliau nagrinėjant bylą teisme ir apeliacinio proceso metu sutiko, jog santuokos nutraukimas turėtų sukelti padarinius turtinėms teisėms nuo 2021 m. rugsėjo 1 d., tačiau esant tokiai situacijai, kuomet tiek pati ieškovė, tiek atsakovas buvo nenuoseklūs dėl jų faktinio gyvenimo skyrium pradžios ir aplinkybių, dėstė subjektyvius ir skirtingus paaiškinimus šiuo klausimu, esant kasacinio teismo išaiškinimams, jog bendru ūkio tvarkymu ir gyvenimu laikomos situacijos, kuomet asmenys bendroms reikmėms naudoja savo lėšas, kartu rūpinasi būsto išlaikymu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, tiek vieni kitiems buitinę paramą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020), pirmosios instancijos teismas, nustatydamas šį momentą, visiškai pagrįstai rėmėsi objektyviais įrodymais ir duomenimis apie faktinį ieškovės išsikraustymą iš bendrų šeimos namų nuo (duomenys neskelbtini), po kurio nebebuvo tvarkomi bendri iki tol tvarkyti ir šalių susitarimu buvę paskirstyti reikalai, susiję su apmokėjimu už namui tiekiamas komunalines paslaugas, bendro maisto sau ir dukterims pirkimu ir pan.

26. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčo Nekilnojamasis turtas – žemės sklypas, gyvenamasis namas ir kiti pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dėl to dalintinas tarp sutuoktinių lygiomis dalimis (nenukrypstant nuo lygių dalių principo), atsakovas akcentavo aplinkybę, jog VĮ „Registrų centras“ Nekilnojamojo turto registre šis turtas yra įregistruotas tik jo vieno vardu ir registre nėra jokios žymios apie turto priklausymą abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas dar kartą pažymi, kad įstatyme nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas reiškia, kad turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis). CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte expresis verbis numatyta, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo tiek abiejų sutuoktinių, tiek vieno jų vardu, o nagrinėjamu atveju byloje neginčytinai nustatyta faktinė aplinkybė, jog ginčo Nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), nors ir įgytas bei registruotas viešajame registre atsakovo, t. y. vieno sutuoktinio vardu, tačiau buvo įgytas po santuokos sudarymo – (duomenys neskelbtini) Turto pardavimo iš varžytinių aktu, t. y. abiem sutuoktiniams faktiškai gyvenus bendrą santuokinį gyvenimą, praėjus 17 metų nuo santuokos sudarymo ir dar po ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimo 8 metus faktiškai tokį šeimyninį gyvenimą gyvenus.

27. Šiuo aspektu kasacinis teismas, aiškindamas CK 3.88 straipsnio 3 dalies normą dėl registracijos reikšmės registruoto turto statusui (bendroji jungtinė ar asmeninė ir pan.) sistemiškai su kitomis susijusiomis normomis, yra nurodęs, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019). Tad šiuo atveju konstatavus, jog ginčo Nekilnojamasis turtas buvo įgytas santuokos metu už bendras sutuoktinių lėšas, laikytina, jog Nekilnojamojo turto registre atliktas įrašas apie Nekilnojamojo turto registraciją tik atsakovo vardu, nenulemia turto teisinio režimo bei priklausomybės ir nepaneigia ginčo Nekilnojamojo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos.

28. Apelianto teigimu, ginčo turtas laikytinas asmenine atsakovo nuosavybe arba jį dalinant turėjo būti iš esmės nukrypta nuo lygių dalių principo, kadangi šis turtas tiek įgytas, tiek iš esmės pagerintas buvo vien tik asmeninėmis atsakovo piniginėmis lėšomis. Vis dėlto, kompleksiškai įvertinusi byloje esančius įrodymus – šalių paaiškinimus, gausią rašytinę medžiagą, proceso pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų parodymus – apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali pritarti atsakovo argumentams ir sprendžia, jog, kaip visiškai pagrįstai konstatavo itin išsamiai, detaliai ir kruopščiai šiuos įrodymus ištyręs bei įvertinęs pirmosios instancijos teismas, ginčo Nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš bendrų santuokos metu abiejų sutuoktinių sukauptų bei pasiskolintų piniginių lėšų, įstatyminės prezumpcijos atsakovas nepaneigė, jo subjektyviai nurodytos faktinės aplinkybės tiek dėl asmeninių lėšų panaudojimo Turto įsigijimui, tiek dėl esminio šio Turto pagerinimo iš asmeninių lėšų byloje negali būti laikomos pagrįstai įrodytomis.

30. Kasacinio teismo išaiškinta, jog teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose. Taigi, jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesutaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012). Nagrinėjamu atveju tą aplinkybę, jog įsigyjant turtą nebuvo aiškiai išreikšta sutuoktinio – konkrečiai atsakovo – valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybės, patvirtinta tiek tai, jog nei Turto pardavimo iš varžytinių akte, nei jokiame kitame sandoryje, registracijos dokumente nebuvo nurodyta ir išviešinta, jog nepaisant to, jog Nekilnojamas turtas įgyjamas santuokos su ieškove metu, jis įgyjamas išimtinai asmeninėn atsakovo nuosavybėn. Kaip visiškai teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei nuosavybės įgijimo į turtą dokumente (akte), nei viešame registre nėra jokių žymų apie tai, jog šis Nekilnojamasis turtas yra asmeninė atsakovo nuosavybė, nėra jokia forma išreikštas ir ieškovės sutikimas/ pripažinimas dėl tokio turto teisinio statuso.

31. Kadangi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti, bendrajai jungtinei nuosavybei nustatyti būtina įvertinti ne tik pajamų ar turto šaltinį ir įgijimo laiką, bet ir naudojimo paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018; 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-18-313/2021), o nagrinėjamoje byloje patvirtinta ir nenuginčyta, jog ginčo Nekilnojamajame turte faktiškai šeimyninį gyvenimą ilgą laiką gyveno, kūrė, turtą gerino, bendriems šeimos interesams naudojo abu sutuoktiniai iki jų faktinio gyvenimo skyrium pradžios. Kitaip tariant, byloje esantys įrodymai rodo, kad visą laiką nuo Turto įsigijimo, ginčo Turtas buvo faktiškai ir realiai naudojamas, valdomas, tvarkomas, išlaikomas, gerinamas abiejų sutuoktinių bendrai, t. y. bendru darbu ir lėšomis. Byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad atsakovas per tuos keliolika metų nuo Turto įgijimo (iki nagrinėjamo teismo proceso dėl santuokos nutraukimo pradžios) būtų kėlęs ir kvestionavęs turto priklausomybės abiem sutuoktiniams teisinį statusą, reiškęs ieškovei vienokias ar kitokias pretenzijas dėl turto, ėmęsis veiksmų teisiškai įforminti ir išviešinti savo galimai asmeninę nuosavybę į Nekilnojamąjį turtą.

32. Be to, atsakovas neįrodė, jog Nekilnojamojo turto įgijimui už nurodytą jo kainą – 311 000 Lt buvo panaudotos išimtinai ar didžiąja dalimi vien jo asmeninės lėšos. Apeliaciniame skunde akcentuojamos aplinkybės, jog ginčo turtas buvo įsigytas už lėšas, gautas 2006 m. gegužės 19 d. pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), taip pat už asmeniškai jo iš J. A. paskolintas pinigines lėšas, o pagerintas už lėšas, gautas 2017 m. rugsėjo 15 d. pardavus jam asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, adresu (duomenys neskelbtini), negali būti laikomos pagrįstai įrodytomis.

33. Pirma, tai, jog visos gautos pardavus butą (duomenys neskelbtini), lėšos (160 000 Lt) buvo panaudotos būtent ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimui, paneigia: 1) itin ilgas atotrūkis tarp šio sandorio sudarymo ir ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimo: nuo buto (duomenys neskelbtini) pardavimo iki ginčo Nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) įsigijimo buvo praėję daugiau nei 7 metai, per kuriuos gautos lėšos galėjo nuvertėti dėl infliacijos ar/ir būti panaudotos kitiems šeimos ir atsakovo vykdytos darbinės veiklos poreikiams tenkinti; b) tai, jog byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, išskyrus subjektyvius atsakovo paaiškinimus, jog visos šios daugiau nei 7 metus galimai laikytos lėšos buvo panaudotos būtent turto (duomenys neskelbtini) įsigijimui, ypač turint omenyje, kad butas (duomenys neskelbtini) parduotas už 160 000 Lt, per ilgus metus pinigai už butą (duomenys neskelbtini) neabejotinai nuvertėjo, ginčo Nekilnojamasis turtas įsigytas net už 311 000 Lt; c) pats atsakovas, duodamas paaiškinimus ir atsakydamas į pirmosios instancijos teismo klausimus, buvo nedviprasmiškai nurodęs, jog už parduotą butą (duomenys neskelbtini) gauti pinigai „uždirbo kitus pinigus“, už juos atsakovas pirko automobilius, taigi, pinigus panaudojo savo verslui ir kitų pinigų uždirbimui, vertėsi ta papildoma individualia automobilių pirkimo – remonto – pardavimo veikla, kuria ir verčiasi iki šiol.

34. Antra, kaip matyti iš ginčo šalių banko sąskaitos išrašų, prieš pat ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimą J. A. iš tikrųjų 2013 m. rugpjūčio 12 d. pervedė į atsakovo banko sąskaitą pinigines lėšas (15 000 Lt), tą pačią dieną į atsakovo banko sąskaitą buvo įnešti ir grynieji pinigai (26 007,72 Lt), kurie, tikėtina, irgi galėjo būti pasiskolinti iš J. A., tačiau byloje nėra jokių įrodymų, jog visi šie pinigai, iš kurių neabejotinai buvo atsiskaityta už įsigytą varžytinėse Nekilnojamąjį turtą, t. y. kurie buvo panaudoti bendro šeimos gyvenamojo būsto įsigijimui, buvo paskolinti išimtinai pačiam atsakovui bei buvo kreditoriui grąžinti (o kad paskola santuokos metu buvo grąžinta pilna apimtimi, ginčo tarp šalių nėra) išimtinai iš kokių nors asmeninių atsakovo lėšų, o ne iš bendrai santuokoje abiejų sutuoktinių uždirbtų piniginių lėšų, iš darbinės ar kitokios veiklos gautų pajamų, kurios pagal CK 3.89 straipsnį laikomos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

35. Trečia, CK 3.98 straipsnio 2 dalis nustato sutuoktinio teisę į kompensaciją tais atvejais, kai turtui, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, įsigyti buvo panaudotos ir asmeninės vieno sutuoktinio lėšos. Įstatymas neįtvirtina būtinybės kompensaciją išmokėti pinigais, todėl tam tikrais atvejais dalijant bendrą sutuoktinių turtą kompensuojamos sumos dydžiu faktiškai gali būti nukrypstama nuo bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad siekiant nustatyti ar yra pagrindas taikyti CK 3.98 straipsnio 2 dalį, turi būti įvertintos šios aplinkybės: ar vienas iš sutuoktinių, ar jie abu iki sukuriant bendrąją jungtinę nuosavybę turėjo asmeninio turto (sprendžiant, ar sutuoktinis turėjo asmeninio turto, lėšų, kurios galėjo būti panaudotos kuriant bendrosios jungtinės nuosavybės objektą, turi būti atsižvelgiama į CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtus kriterijus); ar sutuoktinių turėtas asmeninis turtas buvo panaudotas kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę; kokio dydžio asmeninės investicijos buvo padarytos kuriant bendrąją jungtinę nuosavybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-157-378/2020).

36. Nors 2017 m. rugsėjo 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi iš tikrųjų buvo parduotas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklausęs butas, adresu (duomenys neskelbtini), už 41 200 Eur, kurių dalis galėjo būti panaudota namo pagerinimui, tačiau atsakovui tiksliai nenurodžius ir jokiais objektyviais įrodymais (sutartimis, čekiais, kvitais, banko sąskaitų išrašais ar kt.) nepagrindžius konkrečių panaudotų sumų, konkrečių pagerinimų atlikimo laiko ir masto, pačiam pripažinus ir pateikus sąskaitas faktūras apie tai, jog dalis pagerinimo darbų (pvz., šilumos siurblio įrengimas ir namo šildymo sistemos sutvarkymas, tvoros ir vartų įrengimas) buvo atlikti 2016-2017 metais, t. y. iki minėtos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo, taip pat esant byloje nustatytoms aplinkybėms, jog ta pačia 2017 m. rugsėjo 15 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas ir šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausęs turtas – garažas, už kurį gauti pinigai taip pat galėjo būti panaudoti Namų valdos pagerinimui, esant byloje objektyviems rašytiniams įrodymams, jog visą laiką po ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimo tiek atsakovas, tiek ieškovė dirbo ir gavo pajamas iš darbinės ar papildomos individualios veiklos, kurias taip pat galėjo panaudoti ginčo Turto pagerinimui, spręsti apie tai, jog bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusio turto pagerinimas buvo esminis, jog jis buvo atliktas išimtinai ar didžiąja dalimi vien iš atsakovo asmeninių lėšų, nustatyti konkretų tokių lėšų dydį, atlikto pagerinimo mastą ir pan., teismas neturi objektyvios galimybės ir pagrindo.

37. Be to, kaip visiškai teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovo pateiktos lokalinės sąmatos, kuriomis buvo grindžiami, kaip nurodoma, atsakovo atlikti Nekilnojamojo turto pagerinimo darbai apie 25 000 Eur vertei, visų pirma, nėra pagrįstos jokiais rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais apie darbų atlikimo momentą, panaudotas medžiagas ir pan.; antra, lokalinėse sąmatose nurodyti darbai atlikti iki teismo nustatytos santuokos nutraukimo šalių turtinėms teisėms taikytinos (duomenys neskelbtini) datos, dėl ko pirmosios instancijos teismas konstatavo, ir nėra pagrindo tam nepritarti, kad atsakovo nurodyti Nekilnojamojo turto pagerinimo darbai buvo atlikti šalims dar vedant bendrą ūkį.

38. Nors atsakovas nurodo, kad prie Nekilnojamojo turto pagerinimo yra prisidėjęs ir ženklią lėšų suma (viso proceso metu nebuvo įvardinta konkreti suma), gauta realizavus juvelyrinius dirbinius bei senovines monetas, tačiau vėlgi, į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų objektyviai spręsti dėl šių atsakovo teiginių realumo (pvz., paveldėjimo teisės liudijimas, dokumentai/ kvitai apie šio turto realizavimą ar pan.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai įvertino šiuo klausimu (dėl monetų ir juvelyrinių dirbinių) pateiktus liudytojų parodymus (kadangi jokių rašytinių įrodymų nėra pateikta) ir pagrįstai juos laikė nepakankamais, abstrakčiais ir nepatikimais, neleidžiančiais objektyviai pagrįsti atsakovo nurodomas aplinkybes dėl lėšų, gautų realizavus iš tėvų paveldėtas vertingas monetas ir juvelyrinius dirbinius, gavimo ir jų panaudojimo ginčo turto pagerinimui. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu neturi pagrindo nepritarti.

39. Kaip visiškai pagrįstai savo sprendime sprendė pirmosios instancijos teismas, jo 57 -59 punktuose itin detaliai ištyręs byloje esančių įrodymų visumą, labiau tikėtina, jog ginčo Nekilnojamojo turto įsigijimui šiuo atveju buvo panaudotos bendros per visą iki tol buvusių virš 17 metų santuokos laikotarpį abiejų sutuoktinių sukauptos (tiek uždirbtos, tiek galimai kitais būdais sutaupytos) piniginės lėšos.

40. Nors apeliaciniame skunde atsakovas itin daug dėmesio skiria aplinkybei, jog įsigyjant Turtą iš ieškovės tėvų nebuvo skolinamos / dovanojamos jos nurodytos 70 000 Lt lėšos, teigdamas, jog šios aplinkybės ieškovė neįrodė nei savo motinos, kurią galėjo prašyti apklausti liudytoja, parodymais, nei ją patvirtina kokie nors rašytiniai įrodymai, ieškovės tėvai finansiškai tuo metu nebuvo pajėgūs paskolinti / padovanoti tokią pinigų sumą, tačiau atsakovo argumentus pakankamai paneigia tiek ieškovės paaiškinimai, tiek gausūs jos pateikti rašytiniai įrodymai (2025 m. kovo 17 d. DOK-32089) – O. M. rašytiniai parodymai pas notarą, dokumentai dėl vykdytos ūkininkavimo veiklos ir gautų pajamų/išmokų/santaupų, įskaitant banko sąskaitos išrašus, iš kurių visumos galima daryti pagrįstą išvadą dėl ieškovės tėvų pajėgumo ir galimybės suteikti ieškovės nurodomo dydžio paskolą. Kita vertus, net ir laikant aplinkybę dėl minėtos pinigų sumos paskolinimo / padovanojimo iš ieškovės tėvų pusės neįrodyta, tai nepakeičia ir nepaneigia galutinio vertinimo ir išvados bei prezumpcijos, jog ginčo Nekilnojamasis turtas buvo įgytas iš bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvusių lėšų, nes bet kuriuo atveju atsakovas procese liko neįrodęs aplinkybės, jog turtas buvo įgytas išimtinai iš jo asmeninių lėšų, jo asmeninių paskolų ir buvo įgytas būtent jo asmeninėn nuosavybėn, tiek jam pačiam, tiek ieškovei tą suvokiant, pripažįstant, tokią jų abiejų suderintą valią išreiškiant. Kitaip tariant, bet kuriuo atveju, nepriklausomai nuo to, ar byloje būtų įrodyta aplinkybė dėl galimo 70 000 Lt skyrimo ginčo turtui įgyti iš ieškovės tėvų pusės (juo labiau, ieškovei nereiškiant procese jokių su tuo susijusių reikalavimų – nei dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo, nei dėl turto pripažinimo jos asmenine nuosavybe), įstatyminė po santuokos sudarymo turto įgijimo bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybės prezumpcija iš priešingai teigiančio atsakovo pusės lieka nepaneigta.

41. Apibendrinant nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog nagrinėjamoje byloje apeliantas (atsakovas) neįrodė, jog ginčo Nekilnojamasis turtas santuokos metu būtų arba įgytas, arba iš esmės pagerintas didžiąja dalimi iš asmeninių atsakovo lėšų, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šiuo nagrinėjamu atveju būtų paneigta bendrosios sutuoktinių nuosavybės prezumpcija arba būtų pagrindas, dalijant tarp šalių (sutuoktinių) santuokos metu įgytą Nekilnojamąjį turtą, nukrypti nuo lygių dalių principo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

42. Apeliantas (atsakovas) apeliaciniame skunde, be kita ko, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kuria ieškovei iš atsakovo priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir šioje dalyje prašo priimti naują sprendimą – kiekvienai šaliai palikti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

43. Ieškovės patikslintą ieškinį patenkinus pilna apimtimi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškovei iš atsakovo priteisė visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 10 217,50 Eur.

44. Vertindamas atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės klausimą, teismas, visų pirma nurodydamas, kad priešieškinio vienas reikalavimas netenkintas, vienas reikalavimas tenkintas iš dalies, o dėl vieno reikalavimo ginčo galiausiai byloje nebuvo, sprendė, kad šiuo atveju neįmanoma apskaičiuoti tikslios neturtinio reikalavimo tenkinimo dalies; antra, įvertinęs atsakovo priešieškinio reikalavimų skaičių bei šių reikalavimų tenkinimo dalį, sprendė, kad iš esmės yra patenkinta ¼ atsakovo reikalavimų, dėl to iš ieškovės atsakovo naudai priteisė ¼ dalį jo patirtų 5 950 Eur bylinėjimosi išlaidų – 1 487,50 Eur (5 950 Eur *0,25).

45. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (1 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (2 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

46. CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.

48. Kaip matyti, abi šalys reiškė (patikslintus) reikalavimus: (i) nutraukti santuoką dėl abiejų šalių kaltės; (ii) išspręsti pavardžių klausimą nutraukus santuoką; (iii) ieškovė atsisakė savo reikalavimo dėl santuokos nutraukimo ir teisinių pasekmių turtinėms šalių teisėms atsiradimo nustatymo termino; tuo tarpu atsakovas priešieškinyje reiškė reikalavimą nustatyti santuokos nutraukimo terminą nuo (duomenys neskelbtini), kurį pirmosios instancijos teismas tenkino tik iš dalies – nustatė, kad šalių santuoka nutrauktina ir teisinės pasekmės turtinėms šalių teisėms atsiranda nuo (duomenys neskelbtini); (iv) abi šalys nesilaikė griežtos pozicijos dėl Nekilnojamojo turto priteisimo kuriai nors iš jų, t. y. tiek ieškovė, tiek ir atsakovas reiškė alternatyvius reikalavimus, prašydami ginčo Nekilnojamąjį turtą priteisti arba vienai, arba kitai iš šalių; (v) esminis ginčas byloje kilo dėl kompensacijos už kitai šaliai priteisto Nekilnojamojo turto dydžio priteisimo: ieškovė viso proceso metu laikėsi pozicijos, kad Nekilnojamasis turtas laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir turi būti dalinamas nenukrypstant nuo lygių sutuoktiniams priklausančių dalių, t. y. priteisiant Nekilnojamąjį turtą vienai iš šalių, kitai šaliai priteistina ½ dalis Nekilnojamojo turto vertės kompensaciją; atsakovas savo ruožtu laikėsi pozicijos ir priešieškinyje reiškė reikalavimą, kad dalinant ginčo Nekilnojamąjį turtą, būtų nukrypta nuo lygių dalių principo, laikant, kad asmeninė atsakovo Nekilnojamojo turto dalis bendrajame Turte sudaro virš 50 proc., taip pat, pasak atsakovo, iš bendrosios Nekilnojamojo turto vertės turėjo būti atimama virš 25 000 Eur suma už atsakovo asmeninėmis lėšomis atliktus turto pagerinimus.

49. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas pilna apimtimi patenkino būtent ieškovės reikalavimą – visą Nekilnojamąjį turtą priteisęs atsakovui, ieškovei iš atsakovo priteisė ½ dalį arba 129 500 Eur Nekilnojamojo turto vertės kompensaciją (259 000 Eur Turto vertė, nustatyta ekspertizės aktu, dėl ko tarp šalių nebuvo ginčo / 2), o atsakovo reikalavimą dėl apskaičiuojamo kompensacijos dydžio (259 000 Eur Turto vertė – 51,46 proc. atsakovo asmeninių lėšų investavimas į Turto įgijimą = 126 003,56 Eur / 2 = 63 001,75 Eur kiekvienam sutuoktiniui priklausanti Turto dalis – 25 734,35 Eur atsakovo asmeninėmis lėšomis atliktas Turto pagerinimas) atmetė pilna apimtimi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme tarp šalių neturėjo būti skirstomos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdamas teisingumo ir sąžiningumo principų, sprendė dėl ¼ dalies atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš ieškovės, todėl šioje dalyje nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje naikinti arba keisti.

50. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi esminės reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktą).

Dėl procesinės bylos baigties

51. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies turinį, apeliacinio skundo argumentus bei faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad abiejų ginčo šalių argumentai buvo įvertinti bendrame byloje surinktų įrodymų kontekste, o skundžiami faktai nustatyti išsamiai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, šalių pozicijas bei liudytojų teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus / parodymus. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tiek nekilnojamojo turto padalinimą, tiek priteistinos kompensacijos dydžio nustatymą, tame tarpe ir nukrypimo taisyklės nuo lygių dalių principo (ne)taikymą, nenukrypo nuo kasacinio teismo šiais aspektais formuojamos praktikos, todėl naikinti / keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais pagrindais nėra pagrindo, tad skundžiamo sprendimo dalys, kuriomis teismas (i) priteisė ieškovei E. Š. iš atsakovo K. Š. 129 500 Eur kompensaciją už atsakovui natūra tenkantį nekilnojamąjį turtą, ir kuria (ii) ieškovei iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas, paliktinos nepakeistomis (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

52. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

53. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą ir palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apelianto (atsakovo) K. Š. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.

54. Ieškovė E. Š. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos rašytiniais įrodymais ir neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Atsižvelgiant į nurodytą, ieškovės E. Š. naudai iš apelianto (atsakovo) K. Š. priteistina 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Apelianto (atsakovo) K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei E. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo K. Š. (a.k. (duomenys neskelbtini) 2 420 Eur (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos.