- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-777-302/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Kačinskienė, Romualda Janovičienė, Danutė Gasiūnienė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Ieškovas
- R. T., P. T., S. T., J. T.
- Kategorijos
- 3.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danutės Gasiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, bei ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų įstatyminės atstovės R. T., apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2107-262/2015 pagal ieškovų R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamų įstatyminės atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai), patikslintą ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai), patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, po 21 222,62 EUR (73 277,47 Lt) kiekvienam turtinei ir neturtinei V. T. patirtai žalai atlyginti.
Nurodė, kad 2004-03-18 Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas patenkino Vilniaus apygardos prokuratūros prašymą ir V. T. skyrė suėmimą iki 2004-04-18 dėl įtarimų, jog V. T., dirbdamas UAB „Falck security“ apsaugos darbuotoju ir saugodamas AB „Hansa bankas“ Vilniaus regiono skyriaus Tuskulėnų klientų aptarnavimo poskyrį, 2004-01-06 20.20 val. su ikiteisminio tyrimo nenustatytais asmenimis, pagrobė didelę pinigų sumą įvairia valiuta. V. T. suėmimo terminas nuolat buvo pratęsiamas ir tik Lietuvos apeliacinio teismo 2004-11-05 nutartimi konstatuota, kad vien ta aplinkybė, jog jis yra įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, negali būti pakankamu pagrindu toliau taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Panaikinus kardomąją priemonę jam buvo paskirtos dvi kitos: rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir paso paėmimas, o visi prašymai nutraukti V. T. atžvilgiu užbaigti ikiteisminį persekiojimą buvo ne kartą atmetami. 2005-08-01 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu baudžiamoji byla V. T. atžvilgiu buvo nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, t.y. nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, o skundas dėl ikiteisminio tyrimo pagrindo pakeitimo į BPK 212 str. 1 d. (nepadarius inkriminuojamos veikos) atmestas. 2013-03-07 V. T. mirė. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-3701-04 Vilniaus apygardos prokuratūros 2014-01-21 nutarimu suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui buvo nutrauktas. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, įtvirtintą ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalyje, bet ir BPK 1 str. 1 d. Ieškovai tvirtino, kad turtinę žalą sudaro butų kainų skirtumas (iki suėmimo V. T. ketino pirkti butą už 130 000 Lt, tačiau tik po ikiteisminio tyrimo nutraukimo analogiškas butas buvo įsigytas už 206 000 Lt), nuompinigiai už laikotarpį, kada šeima buvo priversta pratęsti buto nuomos terminą, bei V. T. suėmimo laikotarpiu nemokėtas darbo užmokestis. Tuo tarpu neturtinė žala yra grindžiama V. T. dvasiniais išgyvenimais, atsiradusiu netikrumo ir nesaugumo jausmu, pasitikėjimo valstybės saugomomis ir deklaruojamomis vertybėmis praradimu dėl nepagrįsto V. T. baudžiamojo persekiojimo, taip pat esminiu gyvenimo kokybės pablogėjimu.
Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad valstybės institucijos ir konkrečiai prokuroras veikė neteisėtai bei pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, nustatytą CK 6.246 str. 1 d. ir BPK 1 str. 1 d. Išteisinamasis nuosprendis reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo persekiojimo prasme, bet toks nuosprendis savaime nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su tam tikru kaltinimu susiję procesiniai veiksmai, taip pat ir taikytos procesinės prievartos priemonės, buvo neteisėti. Be to, ieškovai neįrodė žalos dydžio bei priežastinio ryšio tarp galimai neteisėtų veiksmų ir žalos.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija su ieškiniu taip pat nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad suėmimu buvo siekiama užtikrinti netrukdomą bylos nagrinėjimą tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Be to, pažymėjo, kad ieškovai nepagrindė prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos dydžio.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminis tyrimas byloje buvo pradėtas nustatyta tvarka, suėmimas buvo grindžiamas procesiniu ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimu, todėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio požiūriu suėmimas buvo teisėtas, ikiteisminis tyrimas atliktas pagal įstatymą, todėl ieškovai negali teigti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo nesilaikoma BPK nuostatų. Be to, pažymėjo, jog ieškovai, nustatydami padarytą žalą ir turėtas išlaidas, privalėjo atsižvelgti į tai, kad kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu ir nurodyti, kada kokią patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų bei kokiu teisiniu pagrindu patirta žala turi būti kompensuojama.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovams iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 2 245 Eur turtinės žalos ir 11 585 Eur neturtinės žalos, lygiomis dalimis, kitoje dalyje ieškinys buvo atmestas.
Teismas pažymėjo, kad nors valstybė turi pareigą taikyti atitinkamas baudžiamojo persekiojimo ir procesines poveikio priemones asmeniui, kuris yra pagrįstai įtariamas padaręs nusikaltimą, tačiau šių priemonių taikymas turi būti proporcingas siekiamam tikslui. Kardomosios priemonės (suėmimo) taikymas turi užtikrinti įtariamojo dalyvavimą ikiteisminiame tyrime, bylos nagrinėjime teisme. Teismas nustatė, kad V. T. kardomoji priemonė buvo taikyta šiek tiek daugiau nei po dviejų mėnesių nuo įvykusios nusikalstamos veikos, o po daugiau nei vienuolikos metų baudžiamoji byla nutraukta, kadangi nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę. Teismo nuomone, du mėnesiai yra pakankamas laiko tarpas įtariamajam bėgti ir slapstytis, slėpti daiktus, galinčius turėti reikšmės tiriant nusikaltimą, paveikti liudytojus ir derinti savo parodymus su bendrininkais, tačiau byloje nėra duomenų, kad per du mėnesius V. T. būtų bent bandęs tai daryti, o tai, kad po dviejų mėnesių įtariamajam buvo be didelių vargų įteiktas panešimas apie įtarimą, suponuoja išvadą, kad V. T. neturėjo minties bėgti ir slapstytis. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas darė išvadą, jog V. T. dalyvavimas ikiteisminiame tyrime galėjo būti užtikrintas švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis, o nutartys dėl V. T. suėmimo buvo priimtos formaliais pagrindais, nenustatant svarbių priežasčių dėl griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo taikymo. Pirmos instancijos teismo manymu, aplinkybė, kad baudžiamoji byla buvo nutraukta nesurinkus pakankamai įrodymų dėl V. T. nusikalstamų veiksmų, parodo, kad vienuolika metų vykęs tyrimas buvo atliekamas neatidžiai ir neprofesionaliai, neužtikrinant V. T. teisių ir interesų tinkamesnėmis priemonėmis nei suėmimas. Iš nustatytų aplinkybių, teismas darė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė CK 6.246 str. 1 d. ir BPK 1 str. 1 d. nuostatų pažeidimu, kadangi tirdami nusikalstamą veiką pareigūnai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, neužtikrino greito ir išsamaus nusikalstamos veikos ištyrimo.
Teismas, remdamasis CK 6.249 str. 1 d., nurodė, kad ieškovų turtinė žala gali būti konstatuota tik kaip negautas V. T. darbo užmokestis, kadangi nėra pakankamai įrodymų, jog būtent dėl suėmimo buvo nepasirašyta kreditavimo sutartis. Teismas abejojo ir nuomos pinigų už butą traktavimu kaip ieškovų turtine žala, kadangi tai, teismo vertinimu, nėra tiesioginiai nuostoliai, susiję su V. T. suėmimu ir pareigūnų neteisėtais veiksmais, todėl ieškovams buvo priteista tik V. T. darbo užmokesčio dydžio turtinė žala.
Be to, pirmos instancijos teismo įsitikinimu, nepagrįsto pranešimo dėl sunkios nusikalstamos veikos įvykdymo pateikimas ir nepagrįstai taikytos procesinės prievartos priemonės galėjo sukelti V. T. gilius dvasinius išgyvenimus ir emocinę depresiją, pabloginti gyvenimo kokybę. Teismas patirtą neturtinę žalą įvertino 40 000 Lt (11 585,00 EUR).
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Ieškovai R. T., P. T., S. T. ir J. T., atstovaujamas įstatyminės atstovės R. T. (V. T. teisių perėmėjai) apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, ieškinį tenkinant visiškai.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas, nepaisydamas CK 6.272 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto visiško nuostolių atlyginimo principo, nepagrįstai sumažino prašomą priteisti turtinės žalos dydį nuo 21 222,62 Eur kiekvienam ieškovui iki 2 245 Eur. Teismas iš esmės net nemotyvavo savo sprendimo nepriteisti butų kainų skirtumo, apsiribodamas bendro pobūdžio teiginiu „nėra pakankamai įrodymų“. Priešingai pirmos instancijos teismo išvadai, buto neįsigijimą sąlygojo ne 2004-03-03 kreditavimo sutarties nepasirašymas, o visa eilė veiksnių, kuriems esminę įtaką turėjo V. T. patraukimas baudžiamojon atsakomybėn ir suėmimas. Patraukus V. T. baudžiamojon atsakomybėn ir jį suėmus, ieškovė R. T., nežinodama, kada jis bus paleistas iš suėmimo ir ar vėl galės pradėti dirbti, t.y. gauti pajamas, nebuvo užtikrinta, jog turės galimybę kreditą grąžinti. Be to, buvo grėsmė, kad lėšos dėl V. T. pareikšto įtarimo įvykdžius sunkų nusikaltimą, apskritai nebus išduotos. Maža to, dėl vyrui pareikštų kaltinimų buvo kilusi grėsmė ir R. T. prarasti savo darbo vietą.
2. Pirmos instancijos teismas savo sprendimą sumažinti neturtinės žalos sumą argumentavo neaiškiai ir nepakankamai, neatsižvelgė į realius neteisėto laikymo suimtu ir neatsakingai atlikto ikiteisminio tyrimo padarinius V. T., nepateikė aiškių kriterijų, kuriais buvo remiamasi vertinant ieškovų neturtinio reikalavimo pagrįstumą, todėl nepagrįstai sumažino prašytą priteisti neturtinės žalos sumą iki 40 000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovai nepagrindė įrodymais, jog būtų patyrę turtinę žalą dėl buto pabrangimo. Į bylą pateikta 2004 m. kovo 3 d. kreditavimo sutartis Nr. 0570-04IV, tačiau ant šios sutarties nėra V. T. parašo, todėl laikytina, kad ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad butą buvo susitarę pirkti iki V. T. buvo skirta kardomoji priemonė – suėmimas.
2. Pagrįsta ir pirmos instancijos teismo išvada dėl to, jog ieškovų prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra per didelis bei neatitinkantis teismų praktikos.
Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius atsiliepime į ieškovų apeliacinį skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmos instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, palikti nepakeistą.
Nurodė šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas atmesdamas ieškinio reikalavimą kaip turtinę žalą priteisti butų kainų skirtumą ir buto nuomai išleistus pinigus, tyrė visus į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei pačių ieškovų paaiškinimus ir padarė pagrįstą išvadą, kad šioje dalyje ieškinio reikalavimai yra nepagrįsti. Nesutiktina su apeliantų teiginiu, jog nuoseklūs R. T. ir V. T. veiksmai rodo realų jų ketinimą įsigyti šeimos gyvenamąjį būstą. Kreditavimo sutartis su banku ieškovės prašymu buvo nutraukta 2005-01-25, t.y. po to, kai V. T. buvo paleistas iš suėmimo. Be to, pati R. T. teismo posėdžio metu paaiškino, jog V. T. po suėmimo vėl dirbo toje pačioje įmonėje, kurioje dirbo ir prieš suėmimą, taigi jis ir toliau gavo tokias pat pajamas kaip ir iki suėmimo, todėl jo atžvilgiu vykęs ikiteisminis tyrimas negali būti laikomas pagrindine priežastimi, kodėl T. šeima tuo metu atsisakė savo planų įsigyti nuosavą būstą.
2. Nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo. Realiai V. T. reputacija nenukentėjo – jo sutuoktinė R. T. paaiškino, kad po suėmimo V. T. grįžo į tą patį darbą, be to, nepateikta jokių įrodymų, kad sumažėjo jo bendravimo galimybės, todėl ieškovų teiginiai apie V. T. reputacijos sumažėjimą ir didelius dvasinius išgyvenimus vertintini kaip deklaratyvūs.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius apeliacini skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą, sumažinant atsakovams priteistinos žalos atlyginimo dydį. Be to, prašo prie bylos prijungti naują rašytinį įrodymą, t.y. 2004-03-05 pranešimo Nr. 1-V5-3546 apie ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-03701-04 eigą kopiją.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Pirmos instancijos teismo išvada, kad suėmimas V. T. buvo paskirtas be pagrindo, buvo padaryta visiškai nepagrįstai. Suėmimas buvo skirtas esant jo skyrimo sąlygoms (švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis nebuvo įmanoma užtikrinti, kad V. T. nepaveiktų liudytojų ir galimų bendrininkų), taip pat buvo skirtas esant jo pagrindams – siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo dalyvavimą procese. Iš pradžių, kai V. T. nebuvo pareikšti įtarimai, jam nebuvo jokio pagrindo siekti išvengti ikiteisminio tyrimo, nes jo atžvilgiu tyrimas nebuvo atliekamas, tik vėliau tyrimo eigoje surinkus duomenų, leidusių įtarti V. T. galimu minėtų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu, buvo taikytas suėmimas. Tai, kad vėliau ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas dėl to, kad objektyviai nebuvo galima surinkti įrodymų, išnaudojus visas tuo metu įmanomas priemones, negali reikšti, jog jis buvo suimtas neteisėtai.
2. Nėra pagrindo sutikti ir su pirmos instancijos išvada, kad aplinkybė, jog byla buvo nutraukta nesurinkus pakankamai įrodymų dėl V. T. nusikalstamų veiksmų, parodo, jog vienuolika metų vykęs ikiteisminis tyrimas, buvo atliekamas neatidžiai ir neprofesionaliai, neužtikrinant V. T. teisių ir interesų tinkamesnėmis priemonėmis nei suėmimas. Banko apiplėšimas yra itin retas nusikaltimas, šiuo atveju neabejotinai įvykdytas ne vieno asmens, kruopščiai suplanuotas, todėl jo ištyrimas buvo objektyviai apsunkintas. Net ir pripažinus, kad buvo atlikti neteisėti veiksmai, būtina atsižvelgti į teismų praktikoje suformuotą taisyklę, kad ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas yra pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė.
3. Nepagrįstai pirmos instancijos teismas ieškovams priteisė neturtinę žalą. Į bylą nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad dėl suėmimo būtų kilę neigiamų padarinių suimtojo sveikatai. Profesiniam gyvenimui tai jokios įtakos taip pat neturėjo, tai teismo posėdžio metu patvirtinto ir pati R. T.. Be to, būtina atsižvelgti ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais, suėmimų pratęsimo teisėtumas buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismo. V. T. atžvilgiu naudotos procesinės prievartos priemonės buvo proporcingos siekiamiems tikslams. Tai patvirtina ir V. T. elgesys. V. T. kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje metu nelegaliai buvo įsigijęs ir naudojosi mobiliuoju telefonu, kuriuo bandė susisiekti ne tik su žmona, tačiau ir su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, šiais veiksmais buvo galimai bandoma paveikti liudytojus. 11 585 Eur sumos priteisimas neatitinka ir naujausios teismų praktikos šiuo klausimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta c..b. Nr. 3K-3-563/2014). Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti ir visą dėl taikyto suėmimo negautą darbo užmokestį kaip turtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius atsiliepime į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą nurodė, kad sutinka su visais skundo argumentais.
Šalies argumentai
Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys būtų atmestas.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo šiuos nesutikimo su pirmos instancijos teismo sprendimu argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas tik formaliai įvertino nutartis dėl suėmimo pratęsimo, tačiau visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kurios buvo aptariamos, nagrinėjant prokuroro prašymą dėl kardomosios priemonės – suėmimo, pratęsimo ir paskyrimo. Vien tik iš nutarčių skirti kardomąją priemonę – suėmimą, turinio spręsti apie tai, kad jos priimtos formaliais pagrindais, būtų nepagrįsta. Be to, pirmos instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl tos aplinkybės, kad minėtos nutartys dėl suėmimo skyrimo ir pratęsimo buvo peržiūrėtos instancine tvarka. Taip pat pirmos instancijos teismas nepagrįstai susiejo ilgą baudžiamosios bylos tyrimo terminą ir bylos nuraukimą su kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo neteisėtumu. Šis pagrindas turėtų būti laikomas savarankišku ieškinio pagrindu, kurio pagrįstumas turėjo būti įrodytas ieškovų reikalaujant žalos atlyginimo.
2. Priteistas neturtinės žalos dydis yra per didelis, kadangi jis neatitinka kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į apeliacinius skundu nurodė, kad sutinka su kitų atsakovo atstovų apeliaciniais skundais.
Nurodo šiuos argumentus:
1. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai susiejo baudžiamosios bylos ilgą tyrimo terminą ir bylos nutraukimą su kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo neteisėtumu. Šis pagrindas yra savarankiškas ieškinio pagrindas, kurio pagrįstumas turėjo būti įrodytas ieškovų.
2. Pirmos instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nebuvo pagrįstas visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, dėl ko buvo pažeistos CPK 185 straipsnio 1 dalyje ir 263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos proceso teisės normos, taip pat buvo pažeistos ir netinkamai taikytos CK 6.246, 6.247, 6.249 ir 6.272 straipsniuose įtvirtintos materialinės teisės normos, reglamentuojančios valstybės civilinės atsakomybės sąlygas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos ieškovės apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.
Dėl naujų įrodymų prijungimo prie bylos
Atsakovo atstovas Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyrius prašo prie bylos prijungti naujus rašytinius įrodymus, t.y. 2004-03-05 pranešimo Nr. 1-V5-3546 apie ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-03701-04 eigą kopiją. Nurodo, kad teikiant atsiliepimą į ieškinį prie šios civilinės bylos nebuvo prijungta ikiteisminio tyrimo medžiaga, todėl nebuvo aišku, kokie įrodymai joje yra. Paaiškėjus, jog šio dokumento ikiteisminio tyrimo medžiagoje nėra, jis yra teikiamas su apeliaciniu skundu.
Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti. Pastebėtina, jog nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas net nepaaiškina, kokias svarbias nagrinėjamai bylai aplinkybes šis dokumentas turėtų patvirtinti ar paneigti. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovės pateiktas rašytinis įrodymas neturi esminės reikšmės nagrinėjamam ginčui, todėl jį atsisakytina priimti.
Dėl valstybės civilinės deliktinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese
Kaip matyti iš bylos medžiagos nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese (CK 6.272 str.), aiškinimo ir taikymo.
Valstybės pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, įtvirtinta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje. Kasacinio teismo praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Taigi civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008; 2012 m. sausio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012).
Esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti vertinamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo veiksmų teisėtumas sprendžiant dėl valstybės prievolės atlyginti žalą, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ir, kiek tai susiję su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – Konvencija) garantuojamų teisių apsauga, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje. Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi principinių nuostatų, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikaltimą; civilinės atsakomybės aspektu reikšminga aplinkybė – ikiteisminio tyrimo ar baudžiamosios bylos nutraukimo, asmens išteisinimo pagrindas; reikšminga ir tai, kaip įvertintas baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumas baudžiamojo proceso teisės normų nustatyta tvarka; visą šią informaciją laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aspektu turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas ir padarytų teisinių išvadų pagrindu spręsti apie pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrįstumą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2008 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-364/2008; 2009 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009;kt.).
Faktas, jog ikiteisminis tyrimas asmens atžvilgiu buvo nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais jokiu būdu negali suponuoti išvados dėl asmens pripažinimo nekaltu. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje laikosi principinės nuostatos, jog net ir išteisinamojo nuosprendžio reabilituojančiais pagrindais priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti, t. y. išteisinamojo nuosprendžio priėmimas reiškia asmens visišką reabilitavimą baudžiamojo proceso prasme, bet toks nuosprendis, nors ir būdamas reikšminga aplinkybė, nėra pagrindas civilinėje byloje savaime konstatuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas, kardomosios priemonės pritaikymas bei kiti su kaltinimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti ab initio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006, 2007 m. balandžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007; 2012 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012 ir kt.).
Be to, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012, 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2014). Kiekvienu atveju, sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, vertintina kaip ir kiek proporcingai ikiteisminio tyrimo veiksmai suvaržė asmens teises, kiek tai truko, kokias pasekmes turėjo ir pan.
Kaip matyti iš patikslinto ieškinio turinio, ieškovai teisę į neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais padarytos žalos atlyginimą grindžia tuo, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuratūros pareigūnai ir teismai pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą, nepagrįstai V. T. iškeldami baudžiamąją bylą (pareiškė įtarimą), taikydami pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, ir ją tęsdami net virš aštuonių mėnesių, nors vėliau ikiteisminis tyrimas įtariamojo atžvilgiu buvo nutrauktas. Be to ir baudžiamoji byla taip pat buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senačiai.
Pirmos instancijos teismas, vertindamas minėtų ieškovų argumentų pagrįstumą, darė išvadą, jog nutartys dėl V. T. suėmimo priimtos formaliais pagrindais, nenustatant svarbių priežasčių dėl griežčiausios kardomosios priemonės – suėmimo, taikymo. Su tokia kategoriška pirmos instancijos teismo pozicija teisėjų kolegija sutikti negali, kadangi, kaip patvirtina bylos medžiaga, suėmimų pratęsimų V. T. teisėtumas buvo tikrinamas aukštesnės instancijos teismo ir tik paskutinį kartą pratęsus suėmimo terminą Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi, nekonstatuodamas joje jokių ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų ar teisėjų veiksmų neteisėtumo, nusprendė, jog suėmimo termino pratęsimas virš aštuonių mėnesių yra per ilgas laiko tarpas taikyti V. T. pačią griežčiausią kardomąją priemonę. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, vien tik iš nutarčių skirti kardomąją priemonę – suėmimą, turinio, ignoruojant faktą, jog jos buvo vertinamos baudžiamojo proceso normų nustatyta tvarka, spręsti apie tai, jog jos yra priimtos formaliais pagrindais, yra nepagrįsta.
Teismas, spręsdamas dėl pareikšto tokio pobūdžio ieškinio, vadovaudamasis CPK 176–185 straipsniais, ištiria įrodymus bei juos vertina kompleksiškai, atsižvelgdamas į jų reikšmę tiek civilinio, tiek baudžiamojo proceso aspektais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2010; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012; 2014 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014; kt.). Pažymėtina, kad skiriant kardomąsias priemones ar kitas procesines prievartos priemones asmens kaltumo klausimas nesprendžiamas, šios priemonės taikomos pagal jų taikymo metu turimus duomenis. Įvertinus baudžiamosios bylos duomenis, darytina išvada, kad suėmimas iki Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutarties priėmimo buvo skirtas esant jo skyrimo sąlygoms ir pagrindams – siekiant užtikrinti netrukdomą ikiteisminį tyrimą ir įtariamojo dalyvavimą procese. Ikiteisminio tyrimo metu buvo gautos šios specialistų išvados: 2004-03-03 specialisto išvada Nr. 11-605,11-683 (b.b. t. 1, b.l. 185-190), 2001-01-09 teismo medicinos specialistų išvados Nr. 143 ir Nr. 270-143/04 (b.b. t.2, b.l. 28-31, 32-33), 2004-02-09 specialisto išvada Nr. 11-152, 11-234 (b.b. 1 T., b.l. 163-168) 2004-02-26 specialisto išvada dėl V. T. apklausos poligrafu (b.b. T. 2, b.l. 55), kurios leido V. T. įtarti galimu jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu. V. T. atsisakė papildomai tirtis poligrafu (b.b. T.2, b.l. 56), neatvyko į parodymų patikrinimo vietą, kas taip pat suteikė papildomą pagrindą išvadai, jog jis galimai dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme. Be to, ir telefoninių pokalbių su V. T. bendradarbiais išklotinės (b.b. T. 3, b.l. 17-39; 69-80) suteikė pagrindą abejoti V. T. nekaltumu.
Teisėjų kolegijos vertinimu, visų šių faktinių duomenų visuma sudarė pakankamą pagrindą pareikšti įtarimus V. T. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BPK 178 straipsnio 3 dalyje, įvykdymo ir skirti V. T. kardomąją priemonę – suėmimą, o tai, kad vėliau ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas, negali reikšti, jog V. T. apskritai buvo neteisėtai suimtas. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad šiuo atveju ikiteisminis tyrimas 2005-08-01 Vilniaus apygardos prokuratūros nutarimu V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas BPK 212 straipsnio 2 punkto pagrindu, t.y. nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo (b.b. T. 5, b.l. 186-188). Šis nutarimas buvo peržiūrėtas instancine tvarka ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2005-09-16 nutarimu V. T. skundas dėl ikiteisminio tyrimo pagrindo pakeitimo į BPK 212 str. 1 d. (nepadarius inkriminuojamos veikos) buvo atmestas (b.b. T.5, b.l. 200-201). Taigi akivaizdu, jog ikiteisminis tyrimas V. T. atžvilgiu buvo nutrauktas ne reabilituojančiais pagrindais, o tik dėl to, jog išnaudojus visas galimybes nebuvo galima surinkti pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo, kas savaime nereiškia asmens reabilitavimo ir negali būti tapatinama su asmens išteisinimu.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju būtų pagrindas V. T. suėmimą pripažinti neteisėtu tik nuo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. spalio 11 d. nutarties, kuri Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. lapkričio 5 d. nutartimi buvo panaikinta, priėmimo, t.y. laikotarpiu viršijančiu 8 mėnesius, kuris sudaro 26 dienas. Būtent tiek laiko prokuroro ir teismo veiksmai pripažintini neteisėti, šis neteisėtumas yra konstatuotas ir aukštesniojo teismo procesiniame dokumente.
Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, jog nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovų turtinė žala gali būti konstatuota tik kaip laikotarpiu nuo paskutinio suėmimo pratęsimo iki jo panaikinimo negautas V. T. darbo užmokestis, kuris, teismo skaičiavimu, sudaro 237,67 Eur. Į bylą yra pateikta 2004-01-13 pažyma dėl V. T. priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2003-09-01 iki 2003-12-31 (1 T., b.l. 44), iš kurios matyti, kad šiuo laikotarpiu V. T. gavo 3 874,93 Lt su darbo teisiniais santykiais susijusių pajamų. Šis laikotarpis turėjo iš viso 85 darbo dienas. Įvertinus šiuos duomenis darytina išvada, kad V. T. vienos darbo dienos vidutinis darbo užmokestis sudarė 45,59 Lt. Laikotarpiu, kuriuo V. T. buvo neteisėtai suimtas, t.y. nuo 2004-10-11 iki 2004-11-05, buvo 18 darbo dienų. Byloje kitų duomenų nesant, darytina išvada, jog per laikotarpį, kurį V. T. buvo neteisėtai suimtas, jis vidutiniškai būtų gavęs 820,62 Lt algos, kas atitinka 237,67 Eur.
Nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad Kreditavimo sutarties nepasirašymą ir visas buto nuomos išlaidas sąlygojo būtent V. T. suėmimas. Šioje dalyje kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų neatkartoja. Nėra priežastinio ryšio tarp V. T. suėmimo ir ieškovu nurodytos kredito sutarties nepasirašymo bei tarp buto nuomos ir patirtų šiai nuomai išlaidų. Nenustačius priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip vienos iš CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos –padarytos žalos dydžio. Dėl to teisėjų kolegija nepasisako dėl ieškovų apeliacinio skundo argumentų, kurie susiję su konkretaus žalos dydžio nustatymu.
Taip pat pastebėtina, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai susiejo baudžiamosios bylos ilgą tyrimo terminą ir bylos nutraukimą su kardomosios priemonės – suėmimo, skyrimo neteisėtumu V. T.. Kaip jau minėta pastarojo atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta 2005-08-01 nesurinkus pakankamai duomenų pagrindžiančių jo kaltę dėl inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo, o ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-1-3701-04 buvo nutrauktas 2014-01-21 suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui buvo nutrauktas. Po bylos nutraukimo V. T. akivaizdu, kad jo atžvilgiu joks ikiteisminis tyrimas ar tam tikri veiksmai nebuvo atliekami, byloje buvo tiriamos kitos aplinkybės su kitų nusikaltime dalyvavusių asmenų nustatymu ir paieška, todėl šis tyrimas niekaip neįtakojo V. T. teisių. Sutiktina su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniame skunde pateikta nuomone, jog šis pagrindas, t.y. per ilgas baudžiamasis procesas, galėtų būti savarankiškas ieškinio pagrindas, tačiau ieškovai šiuo pagrindu patikslintame ieškinyje nesirėmė.
Nurodytų argumentų kontekste darytina išvada, jog ieškovams būtų teisinis pagrindas priteisti tik 237,67 Eur turtinės žalos atlyginimo.
Dėl apeliacinių skundų dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo
Pagal CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą, procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialinių subjektinių teisių perėmimo ginčo teisiniame santykyje galimybės. Tokiu atveju perėmęs materialiąsias teises asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo. Procesinio teisių perėmimo apimtį taip pat lemia atitinkamų materialiųjų subjektinių teisių perėmimo apimtis: jeigu tam tikrų materialiųjų subjektinių teisių negalima perimti, pavyzdžiui, kai materialusis teisinis reikalavimas neatskiriamai susijęs su konkrečiu asmeniu, tai negalima perimti ir jo procesinių teisių, susijusių su šių teisių gynyba. Todėl sprendžiant klausimą, ar konkrečiame ginčo materialiajame teisiniame santykyje galimas teisių perėmimas, būtina išsiaiškinti ginčo teisinio santykio pobūdį ir nustatyti byloje pareikštų reikalavimų ryšį su iš bylos dėl mirties pasitraukusios šalies asmeniu.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste V. T. neturtinę žalą, kurią jis įvertino 200 000 Lt suma, buvo įvardinęs kaip jo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jo orumo pažeminimą bei reputacijos pablogėjimą taip pat sumažėjusias bendravimo galimybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyti V. T. psichologiniai išgyvenimai yra glaudžiai susiję su paties V. T. asmeniu, jo jausmais bei psichine gerove ir patenka į CK 5.1 straipsnio 3 dalyje nustatytą asmeninių neturtinių teisių paveldėjimo ribojimo sritį. Ankstesnėje savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas yra tiesiogiai dėl to pasisakęs, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, nepereina teisių perėmėjams, kadangi neturtinė žala tokiu atveju atsiranda pažeidus asmenines neturtines vertybes, kurios yra neatsiejamai susijusios su asmeniu, patyrusiu šią žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2007-02-22 nutartis c. b. Nr. 2-127/2007, 2007-05-31 nutartis c. b. Nr. 2-339/2007). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-05-15 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A525-1010/2013, taip pat buvo konstatuota, kad mirus asmeniui jo neturtinės žalos reikalavimo teisė, kuri yra neatskiriamai susijusi su neturtinę žalą patyrusiu asmeniu, negali būti perimama teisių perėmėjo. Dėl to, jog draudimas paveldėti teisę į neturtinės žalos atlyginimą egzistuoja, buvo pasisakyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-02-05 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-4/2014. Nors teismai, akcentuodami tos bylos konkrečias aplinkybes ir jų išskirtinumą (asmeniui padarytos žalos turinį sudaro būtent tai, kad jam buvo atimta gyvybė), ir pripažino sutuoktinei ir dukrai teisę paveldėti jų sutuoktinio / tėvo dėl valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų patirtą neturtinę žalą, tačiau, įvertinus minėtos kasacinio teismo nutarties turinį, matyti, jog tokį teismo sprendimą, kuriuo buvo nukrypta nuo bendros nuostatos, kad teisė reikalauti atlyginti neturtinę žalą, nepereina teisių perėmėjams, iš esmės sąlygojo tik bylos faktinių aplinkybių išskirtinumas (žala asmeniui neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais padaryta jam esant gyvam, tačiau toks asmuo mirė tardymo izoliatoriuje - kalėjime prieš dvejus metus iki baudžiamosios bylos jam nutraukimo reabilituojančiais pagrindais, todėl nespėjo pasinaudoti savo teise pareikalauti žalos atlyginimo). Akcentuotina, kad minėtu atveju asmeniui padarytos žalos turinį sudarė būtent tai, kad jam buvo atimta gyvybė. Tokių ar net panašių aplinkybių nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
Apibendrinant darytina išvada, kad nors ir pripažįstant, jog teisė į neturtinės žalos atlyginimą išimtiniais atvejais ir gali būti perimama, tačiau ar ši teisė gali būti vertinama kaip išimtinai susijusi su asmeniu, ar būtų teisinga ir protinga ją atlyginti nukentėjusiojo įpėdiniams, turi būti visada sprendžiama kiekvienu individualiu atveju atskirai, atsižvelgiant į civilinės atsakomybės tikslus, pažeistos vertybės pobūdį, kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes, siekiant teisingo žalos atlyginimo toje konkrečioje byloje. Ieškovams nenurodžius ir teismui jokių nagrinėjamos bylos išimtinių aplinkybių nenustačius, konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju teisė į neturtinę žalą dėl patirtų V. T. asmeninių išgyvenimų, kurie buvo susiję su neteisėtais procesiniais veiksmais baudžiamajame procese, negalėjo būti paveldima, todėl V. T. mirus, ji negalėjo būti toliau įgyvendinama.
Tokiu atveju byla dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nutrauktina (CPK 293 str. 7 p.).
Bet kuriuo atveju negalima paneigti to, kad ieškovai buvo artimai susiję su V. T., todėl neteisėti procesiniai veiksmai baudžiamajame procese V. T. atžvilgiu galėjo turėti neigiamą poveikį ir patiems ieškovams, todėl išaiškintina, jog jie įstatymų nustatyta tvarka turi galimybę patys inicijuoti teisminius procesus dėl asmeniškai jų patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl bylos procesinės baigties
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog pirmos instancijos teismas neteisingai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės civilinę deliktinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų procesinių veiksmų baudžiamajame procese, be to, netinkamai taikė CPK 48 straipsnį, reglamentuojantį procesinių teisių perėmimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovų apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus tenkintinas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos tenkintinas iš dalies, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimas pakeistinas, nurodant, kad ieškovų ieškinys dalyje dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, ieškovams iš atsakovės lygiomis dalimis priteistina 237,67 Eur turtinės žalos atlyginimo, civilinė byla dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nutrauktina, o kitoje dalyje ieškinys atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:
Priteisti ieškovams R. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), P. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), S. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), J. T. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)), atstovaujamam įstatyminės atstovės R. T., iš Lietuvos valstybei atstovaujančios Teisingumo ministerijos (juridinio asmens kodas 188604955) 237,67 Eur (du šimtai trisdešimt septyni eurai šešiasdešimt septyni euro centai) lygiomis dalimis turtinės žalos atlyginimo.
Kitoje dalyje ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Civilinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo nutraukti“.