Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Bingelienės apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų (toliau – ir Marijampolės apylinkės teismas) 2024 m. kovo 6 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. ir G. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 3 dalį, 229 straipsnį išteisinti, nepadarius šių nusikalstamų veikų.

E. S. bei G. K. skirtos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti palikti galioti, o įsiteisėjus nuosprendžiui nuspręsta jas panaikinti.

Nukentėjusiųjų M. M., M. M., L. M. ir J. M. civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Taip pat Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinis ieškinys dėl 12 926,36 eurų turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu.

Iš valstybės G. K. priteista 1 700,00 eurų jo patirtų advokato pagalbos šios bylos procese išlaidų.

Taip pat nuspręsta kaltinamiesiems E. S. bei G. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisminio proceso metu pratęstą procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą į jų turtą iki įsiteisės nuosprendis palikti galioti, o nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. G. K. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, 229 straipsnį išteisintas, dėl kaltinimo tuo, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, tai yra, pagal darbo sutartį dirbdamas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus šeimos gydytoju, veiklos adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pataisos namai (dabar – (duomenys neskelbtini) kalėjimas), ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-157 patvirtintą pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus gydytojo aprašymą būdamas atsakingas už šias pareigas einančio darbuotojo funkcijų vykdymą, užtikrinant teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, privalėdamas žinoti ir savo darbe vadovautis Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo patvirtinimo“, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo procedūros aprašu, patvirtintu įstaigos direktoriaus 2018 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-140, o taip pat būdamas atsakingas už Lietuvos medicinos normos MN 14:2019 „Šeimos gydytojas“, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. kovo 18 d. Nr. V-328 įsakymu „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2019 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė “ vykdymą, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelę žalą ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent, 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val., (duomenys neskelbtini) namuose (dabar – (duomenys neskelbtini) kalėjime), esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, eidamas laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus šeimos gydytojo pareigas, žodžiu pranešus bendrosios praktikos slaugytojai E. S., kad nuteistajam M. M., gulinčiam ant grindų kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 11, reikalinga medicininė pagalba, nusikalstamai nerūpestingai apžiūrėti minėto nuteistojo nenuvyko, pasakydamas, jog nueis apžiūrėti, kai apžiūrės iš anksto užsiregistravusius nuteistuosius, tuo pat metu nesiaiškindamas tikrosios paciento būklės sunkumo masto, pas M. M. nuėjęs tik apie 14.46 val., nors esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS0 < 9 balai), nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, tuo pažeisdamas teisės aktuose nustatytą reikalavimą teikti būtinąją medicinos pagalbą, t. y., Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kuriame nurodyta, kad, gelbstint asmenų, kuriems dėl nelaimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivalinių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo yra būtina medicinos pagalba, gyvybę, pirmąją medicinos pagalbą privalo nedelsiant suteikti sveikatos priežiūros, farmacijos specialistai bei kiti asmenys, buvę kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar gyvybei pavojingo ūmaus susirgimo vietose, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7 punkto reikalavimą privalėti būtinąją medicinos pagalbą laisvės atėmimo įstaigose laikomiems pacientams, kaip ir laisvėje esantiems asmenims, teikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka užtikrinant paciento apsaugą, ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju pirmąją medicinos pagalbą pacientui suteikia laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai pagal savo kompetenciją, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo patvirtinimo“ 7 punkto reikalavimą būtinąją medicinos pagalbą asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikti visiems pacientams, kuri teikiama etapais: pirmiausia suteikiama pirmoji medicinos pagalba, po to – skubioji medicinos pagalba, 13 punkto reikalavimą, nustatant skubiosios medicinos pagalbos teikimo indikacijas, vertinant ūmią klinikinę paciento būklę, priskiriant pacientą skubiosios medicinos pagalbos kategorijai ir teikiant skubiąją pagalbą pacientams, privalėti vadovautis lentelių 3 ir 2 skiltimis, Lietuvos medicinos normos MN 14:2019 „Šeimos gydytojas, patvirtinto Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2019 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-328 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 14:2019 „Šeimos gydytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo, 10.1 punkto reikalavimą privalėti teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo procedūros aprašo, patvirtinto Įstaigos direktoriaus 2018 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-140, 6.4 punkto reikalavimą privalėti būtinąją (pirmąją ir skubiąją) medicinos pagalbą asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikti visiems pacientams, kuri teikiama etapais: pirmiausia suteikiant pirmąją medicinos pagalbą, po to – skubiąją institucinę pagalbą, kai kuriais atvejais tai gali būti vykdoma vienu metu“ ir, esant pacientui be sąmonės, ir todėl priskirtam I skubios medicinos pagalbos kategorijai, nedelsiant neatliko paciento fizinės apžiūros ir gyvybinių funkcijų įvertinimo, neužtikrino būtinosios medicinos pagalbos suteikimo, nustatęs kritinę paciento būklę davė nurodymą nedelsiant kviesti greitosios medicinos pagalbą, po ko 14.54 val., buvo iškviesti Viešosios įstaigos “ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties“ darbuotojai, kurie atvyko 14.49 ir nuo 15.00 val. atliko gaivinimą, tačiau 15.24 val. konstatavo M. M. mirtį, tokiu būdu dėl neatsargumo laiku neatliko savo pareigų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., tokiais savo veiksmais padarydamas didelės neturtinės žalos M. M., J. M. bei nepilnamečiams M. M. sūnums M. M. ir L. M..

2. E. S. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, 229 straipsnį išteisinta, dėl kaltinimo tuo, kad ji, būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, tai yra, pagal darbo sutartį dirbdama Laisvės atėmimo vietų ligoninėje Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja, veiklos adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namai (dabar – (duomenys neskelbtini) kalėjimas), ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-157 patvirtintą pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareigybės aprašymą būdama atsakinga už šias pareigas einančio darbuotojo funkcijų vykdymą, užtikrinant teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybę, privalėdama žinoti ir savo darbe vadovautis Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 1R-65, Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymu, Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymu, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo patvirtinimo“, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo procedūros aprašu, patvirtintu Įstaigos direktoriaus 2018 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-140, o taip pat, būdama atsakinga už Lietuvos medicinos normos MN 28:2019 „Bendrosios praktikos slaugytojas“, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu V-591 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ vykdymą, dėl neatsargumo neatliko savo pareigų, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelę žalą ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, o būtent: 2020 m. vasario 4 d., apie 12.45 val., (duomenys neskelbtini) namuose (dabar – (duomenys neskelbtini) kalėjime), esančiuose adresu (duomenys neskelbtini), laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriuje, eidama laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareigas, telefonu gavusi pareigūnų pranešimą, kad nuteistajam M. M., gulinčiam ant grindų kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 11, reikalinga medicininė pagalba, nusikalstamai nerūpestingai apžiūrėti minėto nuteistojo neatvyko, o pakartotinai kviečiama atvyko apie 13.46 val. ir, esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS0 < 9 balai), nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, tuo pažeisdama teisės aktuose nustatytą reikalavimą teikti būtinąją medicinos pagalbą, t. y., Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymo 19 straipsnio 3 dalies reikalavimą, kuriame nurodyta, kad, gelbstint asmenų, kuriems dėl nelaimingo atsitikimo, avarijų, ekologinių ir gaivalinių nelaimių arba dėl ūmaus susirgimo yra būtina medicinos pagalba, gyvybę, pirmąją medicinos pagalbą privalo nedelsiant suteikti sveikatos priežiūros, farmacijos specialistai bei kiti asmenys, buvę kartu su nukentėjusiaisiais ar ligoniais nelaimingų atsitikimų ar gyvybei pavojingo ūmaus susirgimo vietose, Lietuvos Respublikos slaugos praktikos ir akušerijos praktikos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies reikalavimą privalėti pagal kompetenciją pacientams teikti asmens sveikatos priežiūros paslaugas, Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. V-1103/1R-279 „Dėl Asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo ir teikimo asmenims, laikomiems laisvės atėmimo įstaigose, tvarkos aprašo patvirtinimo“ 7 punkto reikalavimą privalėti būtinąją medicinos pagalbą laisvės atėmimo įstaigose laikomiems pacientams, kaip ir laisvėje esantiems asmenims, teikti vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka užtikrinant paciento apsaugą, ūmios gyvybei pavojingos ligos ar nelaimingo atsitikimo atveju pirmąją medicinos pagalbą pacientui suteikia laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai pagal savo kompetenciją, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. V-208 „Dėl Būtinosios medicinos pagalbos teikimo tvarkos ir masto aprašo patvirtinimo“ 7 punkto reikalavimą būtinąją medicinos pagalbą asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikti visiems pacientams, kuri teikiama etapais: pirmiausia suteikiama pirmoji medicinos pagalba, po to – skubioji medicinos pagalba, 13 punkto reikalavimą, nustatant skubiosios medicinos pagalbos teikimo indikacijas, vertinant ūmią klinikinę paciento būklę, priskiriant pacientą skubiosios medicinos pagalbos kategorijai ir teikiant skubiąją pagalbą pacientams, privalėti vadovautis lentelių 3 ir 2 skiltimis, Lietuvos medicinos normos MN 28:2019 „Bendrosios praktikos slaugytojas, patvirtinto Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-591 „Dėl Lietuvos medicinos normos MN 28:2011 „Bendrosios praktikos slaugytojas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo, 10.1 punkto reikalavimą privalėti teikti būtinąją medicinos pagalbą teisės aktų nustatyta tvarka, Būtinosios medicinos pagalbos teikimo procedūros aprašo, patvirtinto Įstaigos direktoriaus 2018 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. V-140, 6.4 punkto reikalavimą privalėti būtinąją (pirmąją ir skubiąją) medicinos pagalbą asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikti visiems pacientams, kuri teikiama etapais: pirmiausia suteikiant pirmąją medicinos pagalbą, po to – skubiąją institucinę pagalbą, kai kuriais atvejais tai gali būti vykdoma vienu metu“ ir, esant pacientui be sąmonės, ir todėl priskirtam I skubios medicinos pagalbos kategorijai, nedelsiant neatliko paciento fizinės apžiūros ir gyvybinių funkcijų įvertinimo, neužtikrino būtinosios medicinos pagalbos suteikimo, po ko 14.54 val. buvo iškviesti Viešosios įstaigos “ (duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties“ darbuotojai, kurie atliko gaivinimą ir 15.24 val. konstatavo M. M. mirtį, tokiu būdu dėl neatsargumo neatlikusi savo pareigų, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., gim. (duomenys neskelbtini) m., tokiais savo veiksmais padarydama didelės neturtinės žalos M. M., J. M. bei nepilnamečiams M. M. sūnums: M. M. ir L. M..

3. Marijampolės apylinkės teismas nuosprendyje padarė išvadą, kad M. M. mirtį lėmė visa eilė objektyvių ir subjektyvių veiksnių – tiek paties M. M. veiksmai ir jo turimos ligos (alkoholio vartojimas apie mėnesį laiko iki jo patalpinimo į areštinę, lėtinės ligos – aortos aterosklerozės ir kepenų riebalinės distrofijos morfologiniai pokyčiai, epilepsija ), tiek kalėjimo departamento ir areštinių pareigūnų veiksmai (suteikus medicininę pagalbą areštinėje, jokie medicininiai dokumentai nebuvo perduoti (duomenys neskelbtini) kalėjimui), tiek (duomenys neskelbtini) kalėjime netinkamai organizuota pristatomų nuteistųjų (areštantų) medicininė apžiūra, nenustatyta skubios medicininės pagalbos teikimo tvarka ir kas ir kaip yra už tai atsakingas, tiek (duomenys neskelbtini) kalėjimo darbuotojų veiksmai (laiku nereagavimas į esamą situaciją bei tinkamos pagalbos suteikimas nuteistajam). Teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad E. S. dėl neatsargumo aplaidžiai atliko savo pareigas, dėl ko fizinis asmuo patyrė didelės žalos (mirė M. M.), nes nėra jokių objektyvių įrodymų, kad tuo metu, jei kaltinamoji ir būtų tinkamai atlikusi nuteistojo apžiūrą (patikrinusi pulsą, širdies veiklą ), nuteistasis būtų likęs gyvas. Be to, visi teisme apklausti specialistai (ekspertai) sutiko, kad, laiku suteikus būtinąją pirminę pagalbą, M. M. būtų likęs gyvas arba būtų miręs. Teismo vertinimu, kaltinamosios E. S. veiksmuose nėra būtino nusikaltimo, numatyto BK 132 straipsnio 3 dalyje, objektyvaus veikos požymio, t. y. priežastinio ryšio tarp padarytos veikos (neveikimo) ir kilusių pasekmių. Nesant įrodymų apie tai, kad laiku suteikus būtinąją medicinos pagalbą nuteistajam M. M., pastarasis būtų likęs gyvas arba miręs, negalima teigti, jog E. S. dėl neatsargumo neatliko savo pareigų, dėl ko kiti fiziniai asmenys patyrė didelės žalos.

3.1. Taip pat teismas padarė išvadą, kad kaltinamojo G. K. veiksmai – kai jam E. S. apie 13.50 val., pranešė, kad reikia apžiūrėti nuteistąjį M. M., tačiau neįrodyta, kad buvo būtinosios skubios pagalbos poreikis, ir jam, apie 14.40 val., atvykus apžiūrėti nuteistojo, atliko suaugusio žmogaus apžiūrą bei konstatavo, kad asmuo yra gyvas, dėl ko davė nurodymus kviesti skubią greitąją medicininę pagalbą, ėmėsi priemonių, jog nuteistasis būtų išneštas iš savo kameros į tinkamas gaivinimui patalpas, iškvietė su visa medicinine įranga gaivinimui savo skyriaus medicinos personalą, po ko, 14.56 val., atvykus greitosios medicininės pagalbos personalui, pradžioje pačiam, o po to ir greitosios pagalbos darbuotojams gaivinant nuteistąjį, 15.24 val. buvo konstatuota paciento mirtis – negali būti siejami su neatsargiu (nusikalstamai nerūpestingu savo pareigų neatlikimu ir gyvybės atėmimu dėl neatsargumo, pažeidžiant kaltinime nurodytas specialiąsias saugumo elgesio taisykles.

3.2. Teismo nuomone, nustatyti kaltinamosios E. S. bei G. K. veiksmai nebuvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – nuteistojo M. M. mirtimi, todėl jų veiksmuose nėra inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje, objektyvių veikos požymių, dėl ko jie dėl inkriminuotų veikų turi išteisinti, nes nepadarė nurodytų nusikaltimų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 303 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu).

3.3. Teismas atsižvelgęs į tai, kad E. S. bei G. K. išteisinami, nes jų veiksmuose teismas nenustatė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nukentėjusiųjų M. M., M. M., L. M. ir J. M. civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pareikštas civilinį ieškinį dėl 12 926,36 eurų turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtus, nurodymas, kad civiliniai ieškovai turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto tvarka ). Taip pat teismas padarė išvadą, kad išteisinus kaltinamąjį G. K., nenustačius, kad jis padarė jam inkriminuotus nusikaltimus, valstybė privalo atlyginti jo patirtas advokato atstovavimo išlaidas.

II. Apeliacinio skundo, atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo:

– G. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, ir paskirti 80 MGL (4 000,00 eurų) dydžio baudą;

– G. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 132 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti jam 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant G. K. per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, paskirti G. K. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimą 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

– E. S. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 229 straipsnyje, ir paskirti 80 MGL (4 000,00 eurų) dydžio baudą;

– E. S. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK132 straipsnio 3 dalyje, ir paskirti 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 8 punktu, paskirtos 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui, įpareigojant E. S. per laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 3 dalimi, 68² straipsniu, paskirti E. S. baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti darbą, susijusį su medicinos bei gydymo paslaugų teikimu, atėmimą 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

– Nukentėjusiųjų J. M., M. M., M. M. ir L. M. civilinius ieškinius tenkinti iš dalies, ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų G. K. ir E. S. nukentėjusiesiems J. M., M. M., M. M. ir L. M. po 10 000,00 (dešimt tūkstančių) eurų neturtinei žalai atlyginti;

– Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius civilinį ieškinį tenkinti visiškai, ir priteisti solidariai iš kaltinamųjų G. K. ir E. S. 12926,36 eurus turtinei žalai atlyginti.

4.1. Skunde pabrėžiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarė teisės taikymo klaidų ir nukrypo nuo suformuotos praktikos, taip pat nepakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, netinkamai – selektyviai, nelygindamas tarpusavyje – įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, todėl teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, dėl to E. S. ir G. K. buvo nepagrįstai išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį.

4.2. Prokurorės nuomone, priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo atsižvelgta į ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis gautus tiriant nukentėjusiųjų iškeltą versiją dėl galimo bausmės atlikimo vietos įstaigos pareigūnų smurto prieš arešto bausmę atlikusį M. M.. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog M. M. nuo atvykimo į bausmės atlikimo įstaigą buvo agresyvus, nes liudytojo A. K. parodymai patvirtina, kad M. M. atvežtas į bausmės atlikimo vietą, buvo ramus, jis buvo patalpintas į kamerą su kitais nuteistaisiais, elgėsi visiškai ramiai. Ir tik apie 22.00 val. M. M., būdamas toje kameroje, pradėjo elgtis keistai, neadekvačiai, dėl to kiti nuteistieji paprašė jį išvesti iš šios kameros.

4.3. Taip pat prokurorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo atliktu liudytojo R. V. parodymų vertinimu ir pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas ir pirminiai duomenys buvo renkami dėl nuteistojo M. M. mirties priežasties nustatymo. Kai mirusiojo artimieji iškėlė versiją dėl galimo pareigūnų smurto prieš M. M. naudojimo ir net jo nužudymo, buvo peržiūrima ir analizuojama vaizdo medžiaga, pradėtas vidinis tarnybinis patikrinimas dėl pareigūnų veiksmų ir specialiųjų priemonių panaudojimo. Peržiūrint vaizdo medžiagą, stebint pareigūnų veiksmus, analizuojant pareigūnų tarnybinius pranešimus dėl specialiųjų priemonių panaudojimo, stebint medikų elgesį dėl medicininės pagalbos suteikimo M. M., tiek ikiteisminį tyrimą atlikusiai pareigūnei, tiek ikiteisminį tyrimą kontroliavusiai prokurorei kilo pagrįsta abejonė, ar M. M. laiku buvo iškviesti medikai, o vėliau, surinkus dar daugiau medžiagos, ikiteisminiame tyrime buvo iškeltas klausimas dėl to, kada apie nuteistojo būklę buvo informuoti medikai, ar jie laiku atėjo jo apžiūrėti, ar suteikė būtinąją pagalbą. Dėl šios priežasties pareigūno R. V. tarnybiniame pranešime buvo nurodyta papildoma informacija. Taip pat liudytojo R. V. parodymai analogiški buvo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tikrinant jo parodymus ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktas parodymų patikrinimas vietoje, kurio metu buvo patvirtinti šio liudytojo parodymai, kad atstumas nuo vietos, kurioje jis buvo, kai E. S. atėjusi sakė gydytojui G. K., kad būtina skubiai apžiūrėti asmenį, buvo nedidelis ir jis galėjo girdėti jos žodžius.

4.4. Skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė dujų prieš M. M. panaudojimo faktui. Priešingai, nei teigiama pirmos instancijos teismo nuosprendyje, yra nustatyta, kad buvo panaudotos ašarinės dujos – tai užfiksuota tarnybiniame pranešime dėl dujų panaudojimo, taip pat užfiksuota, kad dujų srovė buvo silpna, nepavyko jų panaudoti – jos nepasiekė nuteistojo (5 t., b. l. 16–18). Kaltinamųjų versiją, kad jiems atėjus prie M. M. kameros, po dujų panaudojimo praėjus kelioms valandoms, dar buvo juntamas intensyvus dujų kvapas ir net „smogas“ paneigia ne tik pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose dėl specialiosios priemonės – dujų panaudojimo užfiksuoti parodymai, bet ir vaizdo įrašai, iš kurių nematyti, kad prie kameros Nr. 11 atėję pareigūnai ir E. S., o vėliau ir G. K. bent kažkaip reaguotų į neva ten buvusį stiprų dujų kvapą. Be to, bylos nagrinėjimo metu teismo medicinos ekspertas V. V. parodė, kad dujos M. M. mirčiai įtakos neturėjo.

4.5. Prokurorė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvados, nes ši išvada parengta įvertinus visą surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, gydymo istoriją, medicininius dokumentus ir kalėjime dirbančių medikų veiklą reglamentuojančius norminius aktus, vertinimą atliko ir išvadą pateikė specialių žinių turintys asmenys. Be to, visiškai neįtikimas ir nelogiškas yra E. S. aiškinimas, kad apie M. M. „gyvybingumą“ ir pagalbos suteikimo jam nereikalingumą ji sprendė iš „kakle pulsuojančių kraujagyslių“, judančio žandikaulio, reagavimo į pilamą vandenį. Apeliantė pažymi, jog normaliomis sąlygomis nėra galimybės vizualiai matyti kakle pulsuojančios kraujagyslės, pulsą kakle galima užčiuopti, tačiau ne matyti. Todėl E. S. parodymai turėjo būto vertinti tik kaip jos gynybinė versija, kuri nepagrįsta jokiais kitais įrodymais ir rodo jos neprofesionalų požiūrį. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nebuvo nustatyta, kada tiksliai M. M. prarado sąmonę, nebuvo nustatyta jo sveikatos būklė tuo metu, todėl negalima kaltinti E. S., kad ji dėl nusikalstamo nerūpestingumo neatliko savo pareigų. Tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad tiek Akreditavimo tarnybos išvadoje, tiek Deontologinio tyrimo išvadoje nustatyta, kad laiku nesuteikus M. M. medicininės pagalbos jis mirė.

4.6. Skunde nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad M. M. sveikatos būklė laiku nenustatyta dėl pareigūnų kaltės, nes jie neva nesiėmė jokių priemonių, kad nuteistajam būtų suteikta būtina medicininė pagalba. Tačiau prokurorės teigimu, tokias teismo išvadas paneigia bylos medžiaga, nes neginčytinai nustatyta, kada pareigūnai pradėjo kviesti medikus. Dėl nesusikalbėjimo (medikams buvo pasakyta, kad pagalba būtina areštantui, tačiau nepasakyta (ar neišgirsta), kad jis tuo metu buvo baudos izoliatoriuje) informacija kalėjimo medicinos darbuotojus galimai pasiekė kažkiek vėliau, tačiau pareigūnai medikus M. M. būklei įvertinti kvietė ne vieną kartą ir laiku.

4.7. Prokurorė pažymi, kad E. S. dirbo (duomenys neskelbtini) ligoninėje Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus (duomenys neskelbtini), o G. K. dirbo (duomenys neskelbtini) Pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus (duomenys neskelbtini), veiklos adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) namai (dabar – (duomenys neskelbtini) kalėjimas), tai yra jų darbdavys yra ne (duomenys neskelbtini) kalėjimas, o Laisvės atėmimo vietų ligoninė. Ir savo darbe jie vadovavosi (privalėjo vadovautis) ne (duomenys neskelbtini) kalėjimo nustatytomis pristatomų nuteistųjų priežiūros ir skubios medicininės pagalbos suteikimo taisyklėmis, o kaltinime nurodytomis, jų darbą reglamentuojančiomis, teisės normomis. Taip pat apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į teismų praktiką suformuotą bylose – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. kovo 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2024 ir Panevėžio apygardos teismo 2023 m. spalio 20 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1A-107-334/2023, kuriose buvo sprendžiamas kaltės ir priežastinio ryšio klausimai kaltinant asmenį pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį.

4.8. Prokurorės nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė E. S. ir G. K. išteisinimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį pagrindą. Nors apylinkės teismas vertino, kad kaltinamųjų veiksmuose nebuvo jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų požymių, padarė išvadą, kad nusikalstamos veikos nebuvo padarytos, kas atitinka BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte nurodytą išteisinamojo nuosprendžio priėmimo pagrindą, tačiau nurodė, jog sprendimą priima vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu. Prokurorė pažymi, kad sprendimas išteisinti šiuo pagrindu priimamas tada, kai teismas nustato, jog kaltinamajame akte nurodyta nusikalstama veika buvo padaryta, tačiau nenustatyta, kad ją padarant dalyvavo kaltinamasis (-ieji), toks išteisinimo pagrindas įpareigoja teismą imtis BPK 303 straipsnio 6 dalyje nurodytų veiksmų (perduoti bylą prokurorui, kad šis imtųsi priemonių tą nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti).

4.9. Taip pat prokurorė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo naratyvu dėl neva pernelyg ilgai trukusio ikiteisminio tyrimo, kas galimai turėjo neigiamos įtakos kaltinamiesiems, pažymi, kad ikiteisminis tyrimas užtruko dėl objektyvių priežasčių, nes iš pradžių – 2020 m. vasario 4 d. ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl arešto bausmę atlikusio M. M. mirties priežasties nustatymo. Vėliau buvo tiriamos M. M. artimųjų iškeltos jo sumušimo ir net nužudymo versijos, buvo paskirti papildomi tyrimai. Be to buvo skiriami specialūs tyrimai – Valstybinei akreditavimo tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos, o gavus jos išvadą – paskirtas Deontologinis tyrimas. Šių tyrimų atlikimas ir išvadų pateikimas užtruko daugiau nei 1,5 metų. Gavus Deontologinio tyrimo išvadą buvo pakeista ikiteisminio tyrimo kryptis ir tyrimas tęsiamas būtent dėl medikų veiksmų. Ikiteisminio tyrimo trukmei turėjo įtakos ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu Lietuvos Respublikoje dėl COVID-19 pandemijos buvo paskelbtas karantinas ir įvesti ilgalaikiai apribojimai, kas taip pat turėjo įtakos tyrimo trukmei. Tačiau pirmosios instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į visas šias, aukščiau aptartas, aplinkybes ir išsakė nepagrįstą kritiką, taip galimai sumenkindamas prokuratūros, kaip institucijos, organizuojančios ir kontroliuojančios ikiteisminį tyrimą bei palaikančios valstybinį kaltinimą, prestižą.

4.10. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados yra nepagrįstos ir neteisingos, nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje surinktų įrodymų teismas tinkamai neišanalizavo, nelygino ir nevertimo su kitais byloje surinktais įrodymais laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, taip pat nuosprendyje, kaip reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, nėra išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai dėl priimto išteisinamojo nuosprendžio. Apeliantės nuomone, byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, pripažintinų įrodymais, pagrindžiančiais G. K. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje ir 132 straipsnio 3 dalyje padarymo, bei E. S. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 229 straipsnyje ir 132 straipsnio 3 dalyje padarymo.

5. Atsiliepime į Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo G. K. gynėjas advokatas Modestas Sriubas prašo netenkinti apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros G. K. naudai apeliacinėje instancijoje patirtas išlaidas advokato pagalbai atlyginti, kurių dydis bus pateiktas iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pabaigos.

5.1. Gynėjas pabrėžia, kad Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų teisėjas 2024 m. kovo 6 d. nuosprendyje išsamiai įvertino aplinkybes dėl liudytojo R. V. parodymų ir padarė pagrįstą išvadą, kad šio liudytojų parodymų apie neva girdėtus E. S. pasakytus žodžius nepatvirtina jokie kiti bylos įrodymai. Gynėjo nuomone, ikiteisminio tyrimo metu buvo selektyviai vadovaujamasi tik pavieniais įrodymais jų pačių atrinktais byloje, o ne surinktų įrodymų visuma ir nepagrįstai surašytas kaltinamasis aktas, taip pat nerinkti įrodymai, leidžiantys nustatyti objektyvias aplinkybes, tame tarpe ir dėl liudytojo R. V. parodymų (ne)pagrįstumo (pvz.: dėl kokių priežasčių R. V. tarnybinį pranešimą surašė tik po 20 dienų; nepaimti ir neįvertinti patalpų vaizdo kamerų įrašai, kuriuose turėjo būti fiksuotas būtent slaugytojos E. S. atėjimas į patalpą pas gydytoją G. K., nenustatytas ir neapklaustas areštantas, kuris buvo patalpoje pas gydytoją G. K., kai slaugytoja E. S. pateikė informaciją apie areštantą M. M.; nenustatyti ir neapklausti kiti du areštantai, kurie buvo gretimoje patalpoje, laukę konsultacijos pas gydytoją G. K.). Pastarieji įrodymai būtų leidę objektyviai nustatyti slaugytojos E. S. ir liudytojo R. V. buvimo vietas, kai slaugytojos buvo pateikta informacija apie areštantą M. M. ir netgi slaugytojos pateiktos informacijos turinį.

5.2. Gynėjas pažymi, kad ši byla specifinė dėl to, kad vertinimo dalykas – kokia M. M. sveikatos būklė buvo, kas ją įtakojo, kas sukėlė ar galėjo sukelti būklės paūmėjimą/pablogėjimą, slaugytojos ir gydytojo asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vertinimas ir medicininio priežastinio ryšio, ar M. M. būtų išgyvenęs dėl savo būklės ir ją įtakojančių veiksnių, nustatymas. Tačiau prokurorė ignoruoja eilę svarbių aplinkybių, kurios neabejotinai turi įtakos dėl bylos dalyko ir išteisintųjų kaltės vertinimo. Iš pateiktų specialių medicininių mokslo žinių turinčių asmenų išvadų ir paaiškinimų, kad ikiteisminio tyrimo metu M. M. atvejį vertinusiems specialistams ir ekspertams turėjo būti pateikti išsamūs ir visi duomenys, kurie siejasi su M. M. sveikatos būkle ir jos pablogėjimo įvykio aplinkybėmis, t. y. tiek, kad dar iki atvežant į (duomenys neskelbtini) namus, areštinėje M. M. buvo įvykę epilepsijos priepuoliai, tiek, kad prieš M. M. buvo kelis kartus panaudotos konkrečios dujos, jų kiekis ir duomenis apie jas. Visi šie duomenys galėjo turėti įtakos specialistų ir ekspertų išvadoms šioje byloje, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo tokie duomenys renkami ir pateikiami vertinimui.

5.3. Gynėjas, nesutikdamas su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog tiek Akreditavimo tarnybos išvadoje, tiek Deontologinio tyrimo išvadoje nustatyta, kad laiku nesuteikus M. M. medicininės pagalbos jis mirė, pažymi, kad Akreditavimo tarnyba, apibendrinusi išvadoje išdėstytas faktines aplinkybes, konstatavo, jog: 2020 m. vasario 4 d. 11.18 val. slaugos administratorius, bendrosios praktikos slaugytojas J. S., esant antros kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (Psichikos ir elgesio sutrikimai: 8.1. agresija arba smurtas, keliantys grėsmę pačiam pacientui ir aplinkiniams; 8.2. intensyvus psichomotorinis sujaudinimas, kai reikalingas fizinis asmens laisvės suvaržymas dėl grėsmės sau ar aplinkiniams), pacientui neatliko objektyvios apžiūros ir nesuteikė/neinicijavo būtinosios medicinos pagalbos; 2020 m. vasario 4 d. 13.46 val., bendrosios praktikos slaugytoja E. S., esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – CCS) < 9 balai) nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, taip pat nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos; gydytojas G. K. 2020 m. vasario 4 d. apie 14.45 val., pacientui atliko suaugusio žmogaus specialųjį gaivinimą, tačiau po gaivinimo neužpildė paciento medicinos dokumentų. Taigi nustatė, kad jokių klinikinių paslaugų trūkumų gydytojui G. K. neturi, o jam nurodytas trūkumas yra tik dokumentacijos pildymo trūkumas, kuris siejamas su apie 15.00 val. gydytojo suteikto gaivinimo įforminimu. Specialisto išvadoje Nr. DM 6(41)/2022 padaryta išvada, kad netrukus apie nesąmoningą pacientą sužinojęs gydytojas G. K. turėjo nedelsiant teikti prioritetą būtent tokiam pacientui, atidėjus neskubių pacientų apžiūras, yra sąlyginė išvada, priklausanti nuo faktinių aplinkybių, t. y. kuo pagrįsta byloje, kad gydytojas G. K. iš slaugytojos E. S. sužinojo apie būtent nesąmoningą pacientą.

5.4. Gynėjo nuomone, jei slaugytoja E. S. apie 13.46 val. vertino M. M. kaip sąmoningą, tai ji negalėjo apie 13.50 val. (pagal kaltinimą) teikti priešingai, kai pati ikiteisminio ir teisminio proceso metu patvirtino apie M. M. sąmoningumą. 2023 m. vasario 17 d. įtariamojo apklausos metu E. S. nurodė, kad ji priėjo prie gydytojo, pasilenkė ir jam tyliai, bet labai rimtai pasakė, kad būtina skubėti į baudos izoliatorių apžiūrėti asmenį. Pranešė tokiu būdu, tai yra elgėsi ramiai, kad nesukeltų sąmyšio tarp gyvoje eilėje esančių nuteistųjų. G. K. pasakė, kad tuoj nueis. Ji tuomet stovėjo šalia jo ir sakė, kad eitų jau dabar. Jis jai pasakė, kad atleis nuteistuosius ir nueis. Įtariamoji nurodė, jog paciento būklė apžiūros metu leido suprasti, kad jo gaivinti tikrai nereikėjo, tačiau matė, kad yra reikalinga gydytojo apžiūra ir paskirtas gydymas. 2024 m. sausio 15 d. teisiamojo posėdžio metu E. S. šiuo parodymus patvirtino ir papildomai paaiškino, kad tada ji nuskubėjo į kalėjimo režimo patalpas pranešti gydytojui, jis atleidinėjo pacientus, ten buvo gyva eilė, jis juos atleidinėjo, pasakė jam, kad reikia į ten nueiti, jis atsakė, kad nueisi, ji paklausė kada jis nueis, jai gydytojas atsakė, kad greit, atleis pacientus ir nueis. E. S. atsakydama į prokurorės klausimus nurodė, kad su gydytoju bendravo kalėjimo režimo patalpose, ji jam pasakė, kad skubėtų į tą kamerą kur yra areštantas gulintis ant grindų. Ten buvo pareigūnai, nuteistųjų buvo gyva eilė, o pareigūnai stovėjo gretimai, jie nėjo su ja. Ji manė, kad pasakė suprantamai aiškiai, kad reikia skubėti į 11 kamerą pas areštantą. Apie jo būklę neįvardino, tik pasakė, kad yra gulintis ir reikalinga jūsų apžiūra. Atsakydama į gynybos klausimus E. S. nurodė, kad neįvardino gydytojui, kad yra kažkokios skubios pagalbos poreikis. Sakydama pasilenkė prie gydytojo, nes yra kalėjimas, jie labai greit reaguoja į kiekvieno pasakymą, kad nekiltų kažkoks sąmyšis tarp nuteistųjų, kad čia seselė sako eikit daktare. Taip pat E. S. nurodė, kad pareigūnai yra ne medikai, pareigūnams gal taip atrodė, bet kad gulintis ji informavo, apie sąmonės būklę nemano, kad galėjo sakyti, gal pareigūnui Rimvydui taip atrodė, čia nieko blogo, kad jis taip suprato.

5.5. Gynėjas akcentavo ir tai, kad 2023 m. gegužės 15 d. įtariamojo apklausos metu G. K. nurodė, kad kai ji atėjo trečią kartą į laikrodį nežiūrėjo, bet galėjo būti apie 14.20 – 14.30 val. Tikslaus laiko neužfiksavo. Slaugytoja įėjusi į kalėjimo režimo sektorių, su prižiūrėtoju nekalbėjo, o iškart pasuko link jo, atidarė, įėjo ir uždarė paskui save duris, pasilenkė ir tyliai, kad negirdėtų priešais jį sėdintis nuteistasis, pasakė, kad „daktare, norėtų, kad ir jūs pažiūrėtumėt tą areštantą“. Jis paklausė, kokį areštantą, jis juos visus jau priėmė. Atsakė, kad tą, kuris patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 11. Atsakė, kad gerai. Pasakė, kad jam dar liko du nuteistieji, jis juos priims ir nueis. Slaugytoja pasakė: „tik nepamirškite“. Jis jai pasakė, kad tikrai nepamirš. Slaugytoja apsisukusi išėjo. Priėmė priešais jį prie stalo sėdintį nuteistąjį, dar du nuteistuosius, kurie laukė priėmimo koridoriuje, ir apsirengęs išėjo. 2024 m. sausio 15 d. teisiamojo posėdžio metu G. K. nurodė, kad jam bepriiminėjant kitus nuteistuosius, atėjo slaugytoja E. S., ji įėjo, pasikalbėjo su pareigūnais ir apsisukusi išėjo, o jis dirbo toliau, slaugytoja atėjus pakalbėjo su pareigūnais, pakalbėjo ir vėl išėjo. Trečią kartą jo kabinete dar sėdėjo nuteistasis, slaugytoja įėjo į kalėjimo režimo ir bausmės skyriaus koridorių, prižiūrėtojas R. V. liko prie durų. Ji įėjo, užsidarė duris, priėjo prie jo ir stovėdama nugara pasilenkusi jam tyliai pasakė, kad norėtų, kad ir jis pažiūrėtų areštantą. Paklausus kokį areštantą, ji atsakė, kad tą kuris yra kamerų tipo patalpoje Nr. 11, slaugytoja apsisukusi išėjo. Atleidęs tą asmenį kuris sėdėjo prie jo stalo ir dar du, maždaug per 10 min. nusileido pasiėmęs ligos istoriją į kamerų tipo patalpas. Atsakydamas į gynybos klausimus G. K. nurodė, kad jis kaip gydytojas į jos pasiūlymą, nebuvo nei skubiai, nei neskubiai, ji pasakė, daktare, norėtų, jog ir jis pasižiūrėtų tą areštantą. Jis atsakė gerai, kai apžiūrės pacientų, ji atsakė, gerai, tik nepamirškit. Apie paciento būklę pasakymų nebuvo. Gynėjo įsitikinimu 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val. slaugytojos E. S. gydytojui G. K. tiek verbaliniu (žodžiu) būdu, tiek elgesiu pateikta informacija leido gydytojui suprasti ir numatyti, kad M. M. būklė nėra neatidėliotina, neatitinka kokia nors kategorijos skubiosios medicinos pagalbai, gali būti suteikta vėliau, kai gydytojas apžiūrės dar kelis iš anksto užsiregistravusius nuteistuosius.

6. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Išteisintasis G. K. ir jo gynėjas advokatas Modestas Sriubas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, išteisintosios E. S. gynėja advokatė Egidija Belevičienė prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir iš valstybės jos ginamajai priteisti 500,00 eurų už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

7. Iš prokurorės apeliacinio skundo matyti, jog jame nesutinkama pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, neįvertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, netinkamai vertino liudytojo R. V. parodymus bei Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą, sureikšmino aplinkybę dėl dujų panaudojimo, taip pat nurodė neteisingą išteisinimo pagrindą. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

9. Nuosprendyje teismo išvados turi būti grindžiamos įrodymais, išdėstant jų vertinimo motyvus. Teismas, priimdamas nuosprendį, turi aiškiai nustatyti faktines bylos aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti teisingai, ir aiškiai nurodyti, kokie įrodymai jas patvirtina arba paneigia. Nuosprendis turi nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333/2003, Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-417/2014). Nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi glaustai, tiksliai, nuosekliai ir sudaryti logišką visumą, išvados turi būti argumentuotos, įtikinamos ir nekelti abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, Nr. 2K-338-511/2017). Baudžiamojoje byloje esantys prieštaravimai turi būti patikrinti ir teismo įvertinti, dėl tų pačių aplinkybių nuosprendyje negali būti prieštaringų išvadų. Išvados turi būti padarytos įrodymų analizės pagrindu. Tačiau, kita vertus, teismo nuosprendyje nereikalaujama išdėstyti visų ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu surinktų duomenų. Teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-48/2009, Nr. 2K-7-304-976/2016).

10. Esminiu įrodymų vertinimo nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-270-628/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo nuosprendžio ar nutarties priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

11. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, teisiamajame posėdyje ištyrė byloje surinktus įrodymus ir juos nuosekliai išdėstė nuosprendyje bei jais tinkamai pagrindė savo išvadas. Kaip minėta, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į įrodinėjimo dalyką ir ribas, sprendžia, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo logiką, atsakant į gynybos ar kaltinimo iškeltus argumentus, analizuojant bylai reikšmingus teorinius ir praktinius klausimus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo pakankamai išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. Teismas savo išvadas grindė teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais bei jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius G. K. ir E. S. išteisinimo dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikos padarymo motyvus.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, vertinant įrodymus, nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai G. K. ir E. S. išteisino dėl neatsargumo neatlikus savo pareigų, dėl ko fiziniai asmenys patyrė didelę žalą ir dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., pažeisdami teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Priešingai nei nurodoma prokurorės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, bei priėjo pagrįstos išvados dėl G. K. ir E. S. veiksmų teisinio vertinimo. Nenustatyta pagrindo sutikti su prokurorės pateikiamu faktinių aplinkybių vertinimu, formuojančiu priešingą išvadą nei padaryta pirmosios instancijos teismo. Juolab, kad apeliaciniame skunde nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir atliktu įrodymų vertinimu, apsiribota tik pavienių duomenų vertinimu.

13. Atsakydama į prokurorės skundo argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teismų praktikoje pažymima, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-7-97-895/2019 ir kt.).

14. E. S. buvo kaltinama tuo, kad eidama laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus bendrosios praktikos slaugytojo pareigas, 2020 m. vasario 4 d. apie 12.45 val., telefonu gavusi pareigūnų pranešimą, kad nuteistajam M. M., gulinčiam ant grindų kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 11, reikalinga medicininė pagalba, nusikalstamai nerūpestingai apžiūrėti minėto nuteistojo neatvyko, o pakartotinai kviečiama atvyko apie 13.46 val. ir, esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS0 < 9 balai), nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, tai yra esant pacientui be sąmonės, ir todėl priskirtam I skubios medicinos pagalbos kategorijai, nedelsiant neatliko paciento fizinės apžiūros ir gyvybinių funkcijų įvertinimo, neužtikrino būtinosios medicinos pagalbos suteikimo, po ko 14.54 val. buvo iškviesti Viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties“ darbuotojai, kurie atliko gaivinimą ir 15.24 val. konstatavo M. M. mirtį, tokiu būdu dėl neatsargumo neatlikusi savo pareigų, pažeisdama teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., tokiais savo veiksmais padarydama didelės neturtinės žalos M. M., J. M. bei nepilnamečiams M. M. sūnums – M. M. ir L. M..

15. G. K. buvo kaltinamas tuo, kad eidamas laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus šeimos gydytojo pareigas, 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val., žodžiu pranešus bendrosios praktikos slaugytojai E. S., kad nuteistajam M. M., gulinčiam ant grindų kamerų tipo patalpose kameroje Nr. 11, reikalinga medicininė pagalba, nusikalstamai nerūpestingai apžiūrėti minėto nuteistojo nenuvyko, pasakydamas, jog nueis apžiūrėti, kai apžiūrės iš anksto užsiregistravusius nuteistuosius, tuo pat metu nesiaiškindamas tikrosios paciento būklės sunkumo masto, pas M. M. nuėjęs tik apie 14.46 val., nors esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS0 < 9 balai), nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos, ir, esant pacientui be sąmonės, ir todėl priskirtam I skubios medicinos pagalbos kategorijai, nedelsiant neatliko paciento fizinės apžiūros ir gyvybinių funkcijų įvertinimo, neužtikrino būtinosios medicinos pagalbos suteikimo, nustatęs kritinę paciento būklę davė nurodymą nedelsiant kviesti greitosios medicinos pagalbą, po ko 14.54 val., buvo iškviesti Viešosios įstaigos „(duomenys neskelbtini) greitosios medicinos pagalbos stoties“ darbuotojai, kurie atvyko 14.49 ir nuo 15.00 val. atliko gaivinimą, tačiau 15.24 val. konstatavo M. M. mirtį, tokiu būdu dėl neatsargumo laiku neatliko savo pareigų, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles dėl neatsargumo atėmė gyvybę M. M., tokiais savo veiksmais padarydamas didelės neturtinės žalos M. M., J. M. bei nepilnamečiams M. M. sūnums – M. M. ir L. M..

16. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nuteistojo M. M. mirtį lėmė ne E. S. ir G. K. veiksmai (neveikimas), o visa eilė objektyvių ir subjektyvių veiksnių – tiek paties M. M. veiksmai ir jo turimos ligos (alkoholio vartojimas apie mėnesį laiko iki jo patalpinimo į areštinę, lėtinės ligos – aortos aterosklerozės ir kepenų riebalinės distrofijos morfologiniai pokyčiai, epilepsija), tiek Kalėjimo departamento ir areštinių pareigūnų veiksmai (suteikus medicininę pagalbą areštinėje, jokie medicininiai dokumentai nebuvo perduoti (duomenys neskelbtini) kalėjimui), tiek (duomenys neskelbtini) kalėjime netinkamai organizuota pristatomų nuteistųjų (areštantų) medicininė apžiūra, nenustatyta skubios medicininės pagalbos teikimo tvarka ir kas ir kaip yra už tai atsakingas, tiek (duomenys neskelbtini) kalėjimo darbuotojų veiksmai (laiku nereagavimas į esamą situaciją bei tinkamos pagalbos suteikimas nuteistajam ). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, kurios sąlygojo M. M. mirtį.

17. Pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, be kita ko, atsako tas, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles. Pripažįstant asmenį kaltu pagal šį baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti šios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumą: veiką (teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padarinius (įvykis, kurio metu žuvo žmogus) ir priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos; specialios elgesio saugumo taisyklės gali būti nustatytos tiek įstatymais, tiek įstatymų įgyvendinamaisiais ar vietinio (lokalinio) pobūdžio teisės aktais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5-942/2015, 2K-217-699/2015, 2K-181-489/2017).

18. Teismų praktikoje, taikant BK 132 straipsnio 3 dalį, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar asmens padarytas teisės aktų nustatytų specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis. Turi būti įvertinami ne tik asmens padaryti teisės aktų nustatyti specialių elgesio saugumo taisyklių pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padariniams atsirasti, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo įvykio, sukėlusio BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytus padarinius, priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-333-693/2018, 2K-206-303/2019). Teisėjų kolegija pažymi, sprendžiant asmens kaltės klausimą, turi būti įvertinama objektyvių įvykio aplinkybių visuma: kitų įvykio dalyvių veiksmai, taip pat asmeninės kaltininko savybės – profesinė ir gyvenimiška patirtis bei kitos aplinkybės. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) ir sprendžiant priežastinio ryšio tarp veikos ir kilusių padarinių bei kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Galėjimas numatyti padarinius reiškia asmens realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstami padariniai. Apie tai turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju įvertinus realią situaciją, kaltininko asmenines savybes ir kitas bylos aplinkybes.

19. BK 229 straipsnis nustato baudžiamąją atsakomybę už tarnybos pareigų neatlikimą – valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens nusikalstamą neveikimą, kuris pasireiškia savo pareigų neatlikimu ar netinkamu atlikimu dėl neatsargumo, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Savo pareigų neatlikimas yra neteisėtas valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens neveikimas, t. y. tų pareigų, kurios priklauso jo kompetencijai ir yra būtinos tarnybos interesams užtikrinti, neatlikimas, nepasinaudojimas savo teisėmis, kurias suteikia teisės aktai, o netinkamas savo pareigų atlikimas yra pareigų vykdymas ne taip, kaip to reikalauja teisės aktai, arba nekokybiškai, atmestinai, tai irgi iš esmės teisės aktų reikalavimų nevykdymas savo darbinėje veikloje, t. y. neveikimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-228/2008). BK 229 straipsnyje nurodyto neatsargaus nusikaltimo sudėtis yra materialioji, nusikaltimas laikomas baigtu kilus baudžiamajame įstatyme nurodytiems padariniams – didelei turtinio ar kitokio pobūdžio žalai valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Visais atvejais tarnybos pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas – tai nevykdymas pareigos, kuri priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai. Būtinas BK 229 straipsnio sudėties požymis yra priežastinis ryšys tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (didelės žalos), todėl byloje turi būti nustatyta, kad būtent netinkamas tarnybos pareigų atlikimas objektyviai ir dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą, jokie kiti reikšmingi veiksniai prie didelės žalos kilimo neprisidėjo ir jos nenulėmė. Traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 229 straipsnį turi būti nustatyta ir kaltės forma – neatsargumas (nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas).

20. Pagal teismų praktiką, kai dėl tarnybos pareigų neatlikimo kitas asmuo netenka gyvybės, sunkiai ar nesunkiai sutrikdoma jo sveikata, o kaltininkas numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti tokių padarinių, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba nors ir nenumatė, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis (pagal BK 229 straipsnį ir BK 132, 137 arba 139 straipsnio atitinkamas dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-1/2014).

21. Prokurorė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį neįvertino visų ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, nes padarė klaidingą išvadą, jog M. M. nuo pat jo pristatymo į (duomenys neskelbtini) kalėjimą elgėsi agresyviai. Nors iš dalies galima sutikti su tuo, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra ne visiškai tiksli, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, M. M. į (duomenys neskelbtini) kalėjimą buvo pristatytas 2020 m. vasario 3 d. ir patalpintas į kamerą su kitais nuteistaisiais, tačiau dėl savo netinkamo elgesio tos pačios dienos vakarą buvo perkeltas kamerų tipo patalpas. Tiek iš (duomenys neskelbtini) kalėjimo pareigūnų parodymų, tiek ir iš byloje esančių vaizdo įrašų, kurie apžiūrėti kitų objektų pažiūros protokolais matyti, jog M. M. elgėsi agresyviai, niokojo kameros inventorių, nakties metu trukdė kitiems nuteistiesiems miegoti ir tokia jo būklė tęsėsi iki tol, kol pareigūnai pastebėjo jį gulintį ant kameros grindų. Būtent toks M. M. elgesys sąlygojo ir specialiųjų priemonių (antrankių ir dujų) panaudojimą jo atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis pirmosios instancijos teismo netikslumas nėra esminis ir nėra pagrindo konstatuoti, jog jis turėjo esminės reikšmės išvadų padarymui, dėl kurių abejoti apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, tai yra tiek aplinkybes iki M. M. pristatymo į (duomenys neskelbtini) kalėjimą, tiek ir visus įvykius jau būnat (duomenys neskelbtini) kalėjime.

22. Iš G. K. parodymų duotų skirtingose proceso stadijose matyti, jos jis kaltu neprisipažino, o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, be kitų aplinkybių nurodė, kad 2020 m. vasario 4 d. darbe buvo nuo 8.00 val. Po 9.00 val., atliko nuteistųjų, kurie buvo užsiregistravę apžiūrą, Grįžęs po pietų, nuo 13.30 val. priiminėjo iš anksto užsiregistravusius nuteistuosius kalėjimo režimo ir arešto bausmės skyriaus priėmimo patalpoje. Dirbdamas girdėjo kalbą apie kažkokį areštantą, patalpintą į arešto bausmės ir kalėjimo režimo patalpas. Sėdėdamas veidu į budinčiojo postą ir duris, matė, kad slaugytoja E. S. buvo du kartus atėjusi į kalėjimo režimų sektorių, tačiau pakalbėjusi su prižiūrėtojais išėjo. Atėjusi trečią kartą, priėjo prie jo, pasilenkė ir tyliai pasakė, kad nori, kad jis apžiūrėtų vieną areštantą, esantį kamerų tipo patalpų kameroje Nr. 11. Tuo metu prižiūrėtojas R. V. buvo prie jo kabineto durų. Jis pasakė, jog pabaigs apžiūras ir ateis, po ko E. S. išėjo. Baigęs apžiūras nuėjo į kamerų tipo patalpas apžiūrėti areštanto. Eidamas koridoriumi pajuto dujų kvapą, kurios sukėlė gerklės perštėjimą, provokavo sausą kosulį, todėl mano, jog buvo panaudotos pipirinės dujos. Priėjęs prie kameros Nr. 11, paprašė prižiūrėtojų atidaryti išorines duris. Matė nusiaubtą kamerą, ant nulaužto gulto, galva į duris, gulėjo aukštielninkas vyras. Kūnas buvo melsvai violetinio atspalvio, burna pravira, į aplinką nereagavo, žvilgsnis nukreiptas į vieną tašką, jis nekvėpavo. Tada prižiūrėtojams pasakė, kad asmuo jau miręs. Prižiūrėtojas atsakė, kad niekas iš medikų ilgai neatėjo, o atėjusi slaugytoja E. S. pabuvo ir kažkur išėjo. Jis liepė nedelsiant atrakinti grotas. Įėjęs į kamerą pasilenkė prie žmogaus ir tikrino pulsą. Užčiuopęs pulsą, pareigūnams liepė skubiai kviesti greitąją medicinos pagalbą, atnešti neštuvus, o pats nubėgo į postą ir paskambino į medicinos skyrių, liepė skubiai atnešti defibriliatorių ir kvėpavimo aparatą „AMBU“. Kadangi širdies veikla buvo, nebuvo jokio reikalo daryti išorinio širdies masažą. Be to, kameroje nebūtų buvę įmanoma tai daryti dėl vietos stokos ir kalno šiukšlių po gultu. Tada su neštuvais išnešė M. M. į konvojavimo patalpą, kur tikrino kvėpavimo takus. Asmuo nekvėpavo, pulso neužčiuopė, todėl pradėjo daryti širdies masažą. Atėjusioms slaugytojoms ir slaugos administratoriui liepė sutraukti į švirkštą adrenaliną, paruoši AMBU maišą ir defibriliatorių ir tuo metu įėjo greitosios medicinos pagalbos darbuotojai. Pastarieji patikrino asmens būklę, medikė pasakė, kad žmogus jau miręs. Defibriliatoriaus panaudoti nespėjo, nes greitai atvyko greitosios medicinos darbuotojai, 15.24 val. buvo konstatuota M. M. mirtis. Po įvykio jis klausė E. S., kodėl ši nesakė, kad tai skubus atvejis, į ką ši atsakė, kad nemanė, kad tai skubu. E. S. jam neužsiminė, kad pacientas nekvėpuoja, nėra pulso ar nereaguoja į aplinką, todėl nesupranta, kodėl prižiūrėtojas R. V. teigia, jog E. S. jam pasilenkusi sakė, kad žmogus be sąmonės. R. V. net ir fiziškai niekaip negalėjo girdėti, nes jis stovėjo už daugiau kaip 10 metrų, už dvigubų stiklinių uždarytų durų.

23. Iš išteisintojo G. K. pirmiau paminėtų parodymų matyti, jog jis neigia aplinkybę, jog 13.50 val., į jo darbo vietą, kurioje jis priiminėjo nuteistuosius, atėjusi bendrosios praktikos slaugytoja E. S. nurodydama, jog reikia apžiūrėti areštantą, jį informavo, jog asmuo, kurį reikia apžiūrėti yra be sąmonės, nekvėpuoja, nėra pulso ar nereaguoja į aplinką, tai yra, jog atvejis priskiriamas I skubios medicinos pagalbos kategorijai. Taip pat G. K. duodamas parodymus nurodė, kad pareigūno R. V. parodymai yra neteisingi, nes E. S. nesakė tokios aplinkybės, kurią pareigūnas nurodė savo 2020 m. vasario 24 d. tarnybiniame, taip pat jis net negalėjo girdėti, kad jam sakė slaugytoja, nes jis kalbėjo tyliai, o pareigūnas buvo 10 metų atstumu.

24. Savo kaltės nepripažino ir E. S., kuri pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 2020 m. vasario 4 d. apie 8.20 val., baigė dalinti vaistus ir pareigūnai paprašė baudos ir kalėjimo režimo patalpose apžiūrėti kameroje Nr. 11 esantį agresyvų areštantą. Pareigūnai pasakojo, kad jis naktį siautėjo, kėlė pavojų jiems. Atidarius pirmąsias metalines duris, pro grotas pamatė stovintį areštantą. Išvaizda buvo baisi – akys išvirtę, skleidė neaiškius garsus, liejo pyktį, nuo jo sklido aštrus, nemalonus kvapas. Kameroje metalinė lova buvo sulaužyta, viskas buvo nulaužyta, vaizdas buvo siaubingas. Apie šio asmens sveikatos būklę neturėjo jokios informacijos, nes medicininiai dokumentai iš ankstesnės įstaigos perduoti nebuvo. Grįžusi į medicinos skyrių, apie 9.00 val., per rytinį pasitarimą apie šį nuteistąjį ir jo būklę visiems papasakojo. Tuo metu buvo gydytojas G. K., J. S., D. Ž., R. E., I. D. ir R. B., tačiau niekas nesureagavo. Toliau vykdė jai prisikirtus darbus, kažkuriuo metu J. S. klausė ar buvo nuėjęs apžiūrėti areštanto, tačiau tas nieko neatsakė. Po 12.00 val. paskambino J. S. ir liepė perduoti I. D. nueiti pas areštantą. Apie 13.00 val. pareigūnai skambino apie tris kartus, trečio skambučio metu atsiliepė ji, pareigūnai paprašė ateiti pas areštantą. Kadangi tuo metu turėjo dalinti vaistus, nuėjusi į šalimai esančią patalpą, kur buvo D. Ž., R. E. ir tuo metu atėjusi I. D.. Joms pasakė, kad jos nueitų pas areštantą, nes yra iškvietimas. I. D. paskambino į areštinę pasitikslinti informaciją, kam ko reikia. Areštinėje patikslino, jog viskas yra gerai ir niekam jokios pagalbos nereikia. Vėliau paaiškėjo, kad pagalba buvo reikalinga ne areštinėje, o baudos izoliatoriuje esančiam asmeniui. Skambinęs pareigūnas tiesiog nenurodė, kad reikia ateiti į baudos izoliatorių. Praėjus geram pusvalandžiui, apie 13.30 val. – 13.40 val., vėl paskambino pareigūnai ir paprašė ateiti į baudos izoliatorių. Pareigūnas klausė ar jos ateis, ar neateis. Ji paklausė, kam čia ko reikia, nes areštinėje niekam pagalbos nereikia. Tuomet patikslino, jog pagalba reikalinga ne areštinėje, o baudos izoliatoriuje, blogai jaučiasi areštantas, guli ant grindų. Pasiėmusi skubios pagalbos rinkinį ir nuėjo į baudos izoliatorių. Kai nuėjo prie kameros Nr. 11, pareigūnai atidarė pirmąsias metalines duris ir už grotų pamatė gulintį areštantą M. M.. Pareigūnai grotų neatidarė, nes asmuo buvo neprognozuojamas, galvojo, kad gali apsimesti, simuliuoti blogą savijautą. Pasilenkusi pro grotas matė, kad jis akivaizdžiai kvėpuoja, ant kaklo įžvelgė pulsuojančias kraujagysles ir buvo akivaizdu, kad jis buvo gyvas ir jo gaivinti tuo metu tikrai nereikėjo. Vienas iš pareigūnų atnešė puodelį vandens ir pro grotas užpylė ant veido. Jis į vandenį sureagavo, sumirksėjo, sujudėjo, leido oro pūtimo garsus, tarsi norėdamas nuo veido nusipūsti vandenį. Šie požymiai jai leido suprasti, kad jo gaivinti nereikia. Apie 14.00 val. nuėjo pas gydytoją G. K., kuris tuo metu apžiūrėjo nuteistuosius kalėjimo režimo patalpose. Priėjo prie gydytojo, pasilenkė ir jam tyliai pasakė, kad būtina nueiti į baudos izoliatorių apžiūrėti asmenį, kuris guli ant grindų. G. K. atsakė, kad tuoj nueis. Sakė, kad paskambins. Išteisintosios nuomone, ji atliko savo pareigas, įvertinus areštanto būklę, apie tai nedelsiant informavo gydytoją, kuris turėjo priimti sprendimus dėl paciento būklės ir jo gydymo. Paciento būklė apžiūros metu leido suprasti, kad jo gaivinti tikrai nereikėjo, tačiau matė, kad yra reikalinga gydytojo apžiūra, kuris turėjo paskirti gydymą. Apie 14.00 val., kai buvo nuėjusi apžiūrėti M. M., poreikio pirmajai pagalbai nebuvo, nes ji įvertino vizualiai gyvybines funkcijas, jos buvo, asmuo, kvėpavo. Pulso, širdies veiklos netikrino dėl savo saugumo, nes administratorius J. S. prieš tai liepė neiti į kameros vidų.

25. Iš pirmiau paminėtų išteisintosios parodymų matyti, kad ji nuosekliai paaiškino aplinkybes dėl kurių ne iš karto buvo nuvykta apžiūrėti asmens, nes iš pradžių buvo manoma, jog pagalba reikalinga asmenims, kurie atlieka arešto bausmę. Iš esmės, tai, kad iš pradžių buvo suklysta kam reikalinga pagalba nurodė ir liudytoja I. D.. Taip pat išteisintoji viso proceso metu tvirtino, jog nors į kamerą, kurioje buvo M. M. įėjusi nebuvo saugumo sumetimais (dėl prieš tai buvusio M. M. agresyvaus elgesio), tačiau per grotas įvertino jo būklę, tai yra ji matė, kad M. M. kvėpuoja, ant kaklo įžvelgė pulsuojančias kraujagysles. Jos nuomone buvo akivaizdu, kad M. M. buvo gyvas ir jo gaivinti tuo metu tikrai nereikėjo. Vienas iš pareigūnų atnešė puodelį vandens ir pro grotas užpylė ant veido. M. M. į vandenį sureagavo, sumirksėjo, sujudėjo, leido oro pūtimo garsus, tarsi norėdamas nuo veido nusipūsti vandenį. Šie požymiai jai leido suprasti, kad jo gaivinti nereikia.

26. Prokurorė apeliaciniame skunde, nurodo, kad pirmiau minėti išteisintųjų parodymai vertintini kritiškai, kaip jų siekis išvengti atsakomybės. Taip pat anot prokurorės, E. S. nurodytas aplinkybes apie tai ką ji pasakė atėjusi gydytojui G. K., paneigia liudytojo R. V. 2020 m. vasario 24 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės bei jo parodymai, kuriuos jis davė liudytojo apklausos metu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

27. Nekyla abejonių, kad 2020 m. vasario 24 d. (duomenys neskelbtini) namų Saugumo valdymo skyriaus jaunesnysis specialistas R. V. savo tarnybiniame pranešime nurodė, jog 2020 metų vasario 4 d. vykdant tarnybą arešto bausme ir kalėjimo režimu nuteistų nuteistųjų priežiūros poste apie 13.50 val. atėjo bendrosios praktikos slaugytoja E. S.. Priėjo prie gydytojo G. K., kuris tuo metu priiminėjo sergančius nuteistuosius. Priėjusi E. S. gydytojui G. K. sakė, kad uždaroje zonoje kameroje guli nuteistasis praradęs sąmonę. Pasiūlė skubiai eiti pažiūrėti sąmonę praradusį nuteistąjį. G. K. atsakė, kad kai baigs priiminėti sergančius nuteistuosius, nueis ir apžiūrės tą nuteistąjį. Apie 14.46 val. baigęs priiminėti nuteistuosius, gydytojas G. K. apsirengė ir išėjo. (t. 1, b. l. 95–96).

28. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas R. V. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo perskaityti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi ir nurodė, kad 2020 m. vasario 4 d. dirbo Saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto pareigose. Atsimena, kad į kalėjimo režimo patalpas pas gydytoją G. K., kuris tuo metu priiminėjo nuteistuosius, atlėkė seselė E. S. ir garsiai pasakė, kad kamerų tipo patalpose guli nuteistasis. G. K. atsakė, jog apžiūrės nuteistuosius ir nueis pažiūrėti. Tada E. S. išėjo. Gydytojas, baigęs apžiūrą, po kurio laiko išėjo. Liudytojas patvirtino, kad atėjusi slaugytoja E. S. gydytojui G. K. pasakė, kad uždarojoje zonoje yra praradęs sąmonę nuteistasis, kurį reikia skubiai apžiūrėti. Girdėjo kai G. K. atsakė, kad apžiūrės nuteistąjį ar nuteistuosius ir nueis pažiūrėti. Taip pat liudytojas nurodė, kad tarnybinį pranešimą 2020 m. vasario 24 d. dėl informacijos pateikimo surašė dėl to, kad jam taip liepė J. S., kurio pareigų tiksliai neatsimena. J. S. tarnybinį pranešimą liepė rašyti gal dėl to, kad jam buvo pasakęs, jog girdėjo, kaip E. S., atėjusi pas gydytoją, pasakė jam apie be sąmonės esantį asmenį. Kodėl tarnybinis pranešimas buvo surašytas praėjus 20 dienų po įvykio jis neatsimena. Tikslios datos nepamena, bet dirbo kalėjimo režimo poste. Tame pačiame pastate, tik kitose patalpose, kuriose yra stiklinės durys ir stiklinės sienos, gydytojas G. K. priiminėjo pacientus. Jis stovėjo prie įėjimo durų, kur įleido darbuotojus. Be jo į tas patalpas niekas įeiti negalėjo, nes jis turėjo taip vadinamą praėjimo „čipą“. Į postą atėjo seselė E., kurios pavardės nepamena, kurią praleido pro vartelius, ir kuri tik įėjusi pasakė, kad „triume“ guli žmogus be sąmonės ir jį reikia apžiūrėti. Prie gydytojo pasilenkusi nebuvo ir pašnibždomis nekalbėjo. Jis girdėjo kaip G. K. atsakė, kad apžiūrės nuteistąjį ar nuteistuosius ir nueis pažiūrėti. Atleidęs vieną, ar kelis pacientus, G. K. išėjo.

29. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabejojo liudytojo R. V. parodymais apie jo girdėtas aplinkybes ką E. S. pasakė gydytojui G. K. apie M. M. sveikatos būklę, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šio liudytojo parodymų vertinimo ir jų reikšmės visų kitų byloje surinktų įrodymų kontekste.

30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. V. tarnybinį pranešimą surašė tik 2020 m. vasario 24 d., tai yra po įvykio praėjus 3 savaitėms. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu R. V. negalėjo paaiškinti, kodėl tarnybinį pranešimą surašė tik 2020 m. vasario 24 d., jo teigimu tarnybinį pranešimą jam liepė surašyti J. S.. Jis atsimena, jog kažkuriuo metu buvo atėjusi bendrosios praktikos slaugytoja E. S. ir gydytojui G. K. pasakė, kad uždarojoje zonoje yra praradęs sąmonę nuteistasis, kurį reikia skubiai apžiūrėti, tačiau nors pirmosios instancijos teisme patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu, tačiau prieš tai nurodė, kad į kalėjimo režimo patalpas pas gydytoją G. K., kuris tuo metu priiminėjo nuteistuosius, atlėkė seselė E. S. ir garsiai pasakė, kad kamerų tipo patalpose guli nuteistasis, o G. K. atsakė, jog apžiūrės nuteistuosius ir nueis pažiūrėti. Teisėjų kolegija sutinka su prokurorės teiginiais, kad iš pradžių ikiteisminis tyrimas pradėtas M. M. mirties priežasties nustatymui, kurio eigoje gavus M. M. artimųjų pateiktus duomenis apie jo sužalojimą buvo vertinami bausmės atlikimo vietų pareigūnų veiksmai, o galiausiai buvo vertinami ir įstaigoje dirbusių medikų veiksmai. Tačiau pažymi, kad R. V. nurodytų aplinkybių apie M. M. būklę ir E. S. pasakytus žodžius G. K. nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys, be to, tai ir nebuvo esminė išteisinimo aplinkybė.

31. Kaip jau buvo minėta pirmiau, tiek E. S., tiek G. K. kategoriškai neigė aplinkybę, jog E. S. atėjusi pas G. K. pasakė, jog uždarojoje zonoje yra praradęs sąmonę nuteistasis, kurį reikia skubiai apžiūrėti. E. S. teigė, jog tokių aplinkybių net negalėjo nurodyti, nes apžiūros metu nenustatė, jog M. M. būtų buvęs be sąmonės. Be to, iš dalies E. S. nurodytas aplinkybes apie M. M. būklę patvirtina ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausto liudytojo V. S. parodymai, kad atėjusi E. S. nuteistąjį apžiūrėjo vizualiai pro apsaugines grotas, jų atidaryti neprašė. M. M. buvo gyvas, kvėpavo. Tikslių jos žodžių jis neatsimena, bet kiek suprato, tai M. M. būklė nebuvo bloga. E. S. pasakė, kad gydytojas G. K. yra viršuje areštinės patalpose ir ji eina su gydytoju pasitarti. Nurodymų, kad reikia M. M. sveikatos būklę stebėti negavo. Gal po valandos areštanto apžiūrėti atėjo gydytojas G. K.. Atrakinus kameros duris, gydytojas paprašė atrakinti ir atidaryti kameros grotas ir pasilenkęs prie M. M. kažką darė. Atsistojo ir atsisukęs pasakė, kad M. M. yra miręs, po ko netikėtai liepė kviesti greitąją pagalbą. Taip pat liudytojas J. S. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad E. S. atėjus apžiūrėti nuteistojo M. M., ten nuėjo ir jis, M. M. gulėjo ant grindų, kvėpavo. Liudytojas M. R. taip pat parodė, kad iki E. S. atėjimo M. M. buvo sąmoningas, jis kvėpavo, buvo atmerktos akys. Liudytojas K. L. apklausos metu nurodė, kas atėjusi E. S. M. M. vizualiai apžiūrėjo, ji pareigūnams neminėjo, kad M. M. sveikatai ar gyvybei gresia pavojus. Taip pat iš 2020 m. vasario 24 d. J. S. tarnybinio pranešimo kuris surašytas vertinant 2020 metų vasario 4 d. vaizdo įrašus ir juose užfiksuotus įvykius, be kita ko nurodyta, jog 13.45 val. būdamas tarnybinėse patalpose pamatė, kad E. S. eina į uždarąją zoną, 13.48 val. atėjęs į uždarąją zoną ir priėjęs prie 11 kameros išgirdo, kaip E. S. pasakė, kad ji nieko negali padėti, reikia kviesti gydytoją G. K., sakė, kad reikia pabandyti lieti vandens, gal sureaguos į šį dirgiklį. Jis kojomis paspardė grotas, nuteistasis gulėjo ant grindų ir leido neaiškius garsus. K. L. atnešė stiklinę vandens, vandenį liejo šalia nuteistojo, nuteistasis į išlietą vandenį sureagavo sujudėdamas (1 t., b. l. 94 ). Atsižvelgus tiek į išteisintųjų parodymus, tiek ir liudytojų J. S., K. L., V. S. bei M. R. parodymus ir kitus pirmosios instancijos teisme patikrintus duomenis, nėra pagrindo nesutikti su apylinkės teismo išvadoms dėl R. V. parodymų atitinkamo vertinimo. Teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog 2020 m. vasario 4 d. 13.45 val., kuomet E. S. vizualiai apžiūrėjo M. M., šis buvo be sąmonės, tai yra esant pirmos kategorijos skubiosios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau – GCS0 < 9 balai), kuomet medicininė pagalba privalo būti suteikta nedelsiant. Byloje nėra pakankamai tai patvirtinančių įrodymų ir tai kelia pagrįstų abejonių, kurios vertinamos išteisintųjų naudai.

32. Teisėjų kolegija nesutinka ir su prokurorės skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai daug dėmesio skyrė dujų prieš M. M. panaudojimo faktui, kita vertus, tai neturėjo esminės reikšmės G. K. ir E. S. išteisinimui.

33. 2020 m. vasario 4 d. (duomenys neskelbtini) namų saugumo valdymo skyriaus jaunesniojo specialisto V. S. ir jaunesniojo specialisto M. R. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad šių metų vasario 4 d. apie 11.10 val., radijo ryšio pagalba gavo pranešimą iš jaunesniojo specialisto V. S., kad arešto bausmę atliekantis M. M. jam administracijos paskirtoje kameroje daužo, laužo įstaigos inventorių, šaukia, elgiasi agresyviai. Nuėjus iki minėtos kameros, arešto bausmę atliekančiam nuteistajam M. M. davė ne vieną nurodymą nusiraminti, bet šis į jo nurodymus nereagavo, toliau niokojo įstaigos inventorių. Todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 2 punktu buvo panaudota psichinė prievarta, nuteistasis buvo įspėtas, kad jeigu nevykdys jam duotų nurodymų, prieš jį bus panaudotos specialiosios priemonės ašarinės dujos, tačiau nuteistasis ir toliau neketino nusiraminti laužė ir gadino kameros inventorių, mėtydamas jį į kameros durų grotas. Mėginant užeiti į kamerą minėtas nuteistasis sulaužytos lovos rėmą metė į šalia stovinčius pareigūnus, taip agresyviai parodydamas, kad nepaklus teisėtiems reikalavimams nusiraminti. Minėtam nuteistajam nevykdant nurodymų, esant agresyviam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pataisos pareigūnų veiklos įstatymo bei 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 6 dalimi, prieš ankščiau minėtą nuteistąjį buvo bandoma panaudotai ašarines dujas. Tačiau esant jų trūkumui po paspaudimo dujos nesuveikė. Todėl buvo bandoma panaudoti dar kartą, tačiau srovė buvo labai silpna ir nepasiekė minėto nuteistojo. Įvykio metu buvęs ir jį matęs sveikatos priežiūros skyriaus administratorius J. S. po dujų panaudojimo nepriėjo apžiūrėti nuteistojo, kadangi kameroje esantis nuteistasis ir toliau elgėsi agresyviai ir siautėjo. Apie 12.40 val. nuteistasis nusiramino, tada buvo informuotas Sveikatos priežiūros skyrius.

34. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad (duomenys neskelbtini) kalėjimo pareigūnai laikydamiesi teisės aktų galėjo M. M. atžvilgiu panaudoti dujas ir tai padarė, tačiau apeliacinio skundo argumentai nepaneigia E. S. ir G. K. parodymų, kad jiems einant apžiūrėti M. M. buvo jaučiamas panaudotų dujų kvapas. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su prokurorės teiginiu, jog ekspertas V. V. parodė, kad dujos M. M. mirčiai įtakos neturėjo. 2020 m. balandžio 30 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyrius specialisto išvadoje Nr. M 23/2020(09) konstatuota jog M. M. mirtis įvyko nuo alkoholinės kardiomiopatijos. Tai patvirtina širdies morfologiniai pokyčiai bei katamnestiniai duomenys. Tai komplikavosi progresuojančiu širdies ir kepenų veiklos nepakankamumu. Kraujyje rasta 0,023 mg/l diazepamo, 0, 030 mg/l nordazepamo. M. M. lavone konstatuoti sužalojimai (nosyje, abiejų blauzdų srityse, veide, petyje, žaste ir kitur) įtakos mirčiai neturėjo, nes jie padaryti tik kūno paviršiuje esančiuose minkštuosiuose audiniuose. M. M. lavone rasti aortos aterosklerozės ir kepenų riebalinės distrofijos morfologiniai pokyčiai. Konstatuotus kūno sužalojimus nukentėjusysis galėjo pasidaryti pats (4 t., b. l. 56–58 ). 2020 m. gegužės 29 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyrius specialisto išvadoje Nr. pM 6/2020(09) nurodyta, jog M. M. lavone kokių nors liekamųjų reiškinių, kurie rodytų, kad jo atžvilgiu buvo panaudotos ašarinės dujos, konstatuota nebuvo (4 t., b. l. 64–65 ). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas V. V. patvirtino abi savo išvadas, tačiau atsakydamas į proceso dalyvių užduotus klausimus nurodė, jog dėl dujų nebuvo atliekamas joks tyrimas ir pateikdamas išvadą, jis nedisponavo duomenimis apie dujų panaudojimą. Nors pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas J. R., nurodė, kad panaudotos dujos galėjo būti faktorius įtakojęs M. M. būklę, nes iš bylos medžiagos matyti, jog dujos ten figūravo, tačiau pateikta išvada nesikeistų, nes išvada nėra kategoriška joje nurodyta galimybė neatmetama. Be to, ekspertas nurodė kad tiek jo turimos žinios, tiek ir eksperto V. V. išvada, kurioje nei apie dujas, nei apie kitas galimas mirties priežastis informacijos nėra, patvirtina, jog rengdamas išvadą V. V. neturėjo tokios informacijos. Taigi iš pirmosios instancijos teisme apklaustų ekspertų paaiškinimų matyti, jog tyrimas dėl panaudotų dujų įtakos M. M. mirčiai nebuvo atliekamas, o šiuo metu negalima atlikti tyrimo dėl galimo dujų poveikio mirusiajam, nes visi mėginiai saugomi 3 metus laiko. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, nors ir objektyvią, tačiau visgi akivaizdžią aplinkybę dėl ilgai užsitęsusio ikiteisminio tyrimo.

35. Taip pat nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos išvadą. Prokurorė, nesutikdama su minėtos išvados vertinimu, pabrėžia, kad išvada parengta susipažinus ir išnagrinėjus visą surinktą ikiteisminio tyrimo medžiagą, gydymo istoriją, medicininius dokumentus ir kalėjime dirbančių medikų veiklą reglamentuojančius norminius aktus. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad išvadą parengė atitinkamos kvalifikacijos specialistai ir ją rengiant buvo vertinami visi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, tačiau šios aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl šio tyrimo vertinimo.

36. 2020 m. lapkričio 9 d. Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos paslaugų kokybės priežiūros skyriaus neplaninio asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės patikrinimo Nr. D11-295/2020 ataskaitoje Nr. D17-202-(1.27) padaryta išvada, kad 2020 m. vasario 3 d. – 2020 m. vasario 4 d. pacientui M. M. asmens sveikatos priežiūros paslaugos biudžetinėje įstaigoje Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo suteiktos pažeidžiant Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų ir Įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus. 2020 m. vasario 4 d. 13.46 val., bendrosios praktikos slaugytoja E. S., esant pirmos kategorijos skubios medicinos pagalbos indikacijoms (4. Sąmonės praradimas ir nereagavimas į skausmą arba reakcija pagal Glasgow komų skalę (toliau - GCS) < 9 balai), nedelsiant, tuo pat metu vertinant paciento būklę, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos. 2020 m. vasario 4 d. apie 14.45 val., šeimos gydytojas G. K., atlikęs pacientui suaugusio žmogaus specialųjį gaivinimą, neužpildė Paciento medicinos dokumentų. Kaip jau buvo minėta šios nutarties 31 punkte nėra pagrindo išvadai, kad E. S. apžiūrint M. M., jam buvo reikalinga neatidėliotina pagalba, kuri privalo būti suteikta asmeniui kuris yra be sąmonės ar nereaguoja į skausmą. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, kad Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, rengdama savo išvadas, rėmėsi liudytojo R. V. nurodytomis aplinkybėms, kad jis girdėjo kaip E. S. G. K. pasakė, jog reikalinga apžiūrėti pacientą kuris yra be sąmonės, nors minėto liudytojo parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš pirmiau minėtos Akreditavimo tarnybos ataskaitos matyti, jog ji G. K. veiksmuose nenustatė jokių klinikinių paslaugų trūkumų, tik tai, jog tinkamai neužpildė dokumentų po atlikto gaivinimo. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant asmens kaltės klausimą, nė vienas iš įrodymų pats savaime neturi išskirtinės įrodomosios galios, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, t. y. teismo išvados turi būti pagrįstos abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

37. Nors prokurorė apeliaciniame skunde nurodė, kad tiek Akreditavimo tarnybos išvadoje, tiek ir Deontologinio tyrimo išvadoje nustatyta, kad laiku nesuteikus M. M. medicininės pagalbos jis mirė, tačiau iš prokurorės minimų išvadų turinio matyti, jog jose padarytos kiek kitokios išvados nei pati nurodė.

38. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyrius specialisto išvadoje Nr. DM 6(41)/2022(01), nurodyta, jog galimybė, kad (duomenys neskelbtini) namų medicinos darbuotojų veiksmai/neveikimas galėjo turėti įtakos M. M. mirčiai, neatmetama. Taip pat neatmetama galimybė, kad laiku suteikus M. M. būtinąją medicinos pagalbą, jis galėjo išgyventi. Kategoriškai atsakyti į šiuos klausimus nėra galimybės, kadangi 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val., kuomet nesąmoningam pacientui buvo iškviesta slaugytoja, tačiau tuo metu nebuvo atlikta paciento fizinė apžiūra, todėl nėra žinoma detalesnė informacija apie jo tuometinę sveikatos būklę. Bendros praktikos slaugytoja E. S. 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val., esant pacientui be sąmonės ir todėl priskirtam I skubios medicinos pagalbos kategorijai, nedelsiant neatliko paciento fizinės apžiūros ir gyvybinių funkcijų įvertinimo, nesuteikė būtinosios medicinos pagalbos. Netrukus apie nesąmoningą pacientą sužinojęs G. K. turėjo nedelsiant teikti prioritetą būtent tokiam pacientui, atidėjus neskubių pacientų apžiūras (4 t., b. l. 77–84).

39. Kaip matyti iš bylos medžiagos, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pateikta ir Konsultacinė išvada, apklausti ekspertai V. V., J. R. ir V. K. ir P. P., kurie kiekvienas patvirtino savo duotas išvadas, ir vieningai sutiko, jog kategoriškai atsakyti į klausimus, ar (duomenys neskelbtini) kalėjimo medicinos darbuotojų veiksmai (neveikimas) galėjo turėti įtakos M. M. mirčiai, ar laiku suteikus būtinąją medicininę pagalbą, M. M. galėjo išgyventi galimybės nėra, kadangi nėra žinoma detalesnė informacija apie M. M. sveikatos būklę 2020 m. vasario 4 d. apie 13.50 val. Taigi, tiek iš specialistų išvados, tiek ir iš ekspertų paaiškinimų matyti, jog dėl duomenų trūkumo nebuvo padaryta kategoriška išvada, dėl išteisintųjų veiksmų (neveikimo) įtakos M. M. mirčiai ir tai nesiejama tarpusavyje tiesioginiu priežastiniu ryšiu. Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014).

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamo nuosprendžio išvadų nepaneigia ir prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti teismų praktikos pavyzdžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-19-594/2024 ir Panevėžio apygardos teismo nutartis byloje Nr. 1A-107-334/2023). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teismams, sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į aplinkybes tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliaciniame skunde nurodomose nustatytos aplinkybės skiriasi nuo faktinių aplinkybių, nustatytų nagrinėjamoje byloje, todėl prokurorės minimi procesiniai sprendimai aptariamu klausimu nėra reikšmingi ir jai teisėjų kolegija nesivadovauja.

41. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas G. K. ir E. S. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį, išteisino pagrįstai, tačiau kaip pagrįstai pažymėjo prokurorė savo apeliaciniame skunde, nurodydamas išteisinimo pagrindą padarė prieštaringas išvadas. Iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kaltinamųjų veiksmuose nėra inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje, objektyvių veikų požymių, dėl ko jie dėl inkriminuotų veikų yra išteisinami, nes nepadarė nurodytų nusikaltimų. Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad asmenis išteisina remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalimi, tačiau šios dalies punkto nenurodė, o priimdamas nuosprendį be kitų baudžiamojo proceso kodekso straipsnių vadovavosi BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, kuriame numatyta, kad išteisinamasis nuosprendis priimamas jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad šioje byloje nepakanka įrodymų konstatuoti objektyviųjų nusikalstamų veikų, numatytų BK 132 straipsnio 2 dalyje, 229 straipsnyje, požymių, todėl, akivaizdu, kad nenustačius bent vieno nusikalstamos veikos sudėties požymio, asmuo yra išteisinamas dėl to, kad tokia veika iš viso nepadaryta, t. y. pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktą, ką ir turėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, tačiau nurodydamas išteisinimo pagrindą suklydo ir nors tai nėra esminis baudžiamojo įstatymo pažeidimas ar aiškiai netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas, tačiau tokiu būdu netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, konstatuoja, kad G. K. ir E. S. yra išteisinami nepadarę veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių. Esant šioms aplinkybėms, pirmiau paminėtas pirmosios instancijos teismo padarytas netikslumas ištaisytinas nuosprendį šioje dalyje pakeičiant ((duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl proceso išlaidų

43. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, 2024 m. gegužės 3 d. išteisintojo G. K. gynėjas advokatas Modestas Sriubas pateikė prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas – 1 100,00 eurų, kartu pateikdamas dokumentus apie G. K. atsiskaitymą advokatui už atsipiepimo į prokurorės apeliacinį skundą parengimą, gynybą apeliacinės instancijos teisme bei už prašymo parengimą (t. 9, b. l. 8–10). Taip pat 2024 m. gegužės 29 d. išteisintosios E. S. gynėja advokatė Egidija Belevičienė pateikė sąskaitą faktūrą Nr. EB 176 ir prašė iš valstybės priteisti 500,00 eurų jos ginamajai už teisnių paslaugų suteikimą (susipažinimą su apeliaciniu skundu, pasirengimą posėdžiui ir dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu) apeliacinės instancijos teisme.

44. Pagal BPK 106 straipsnio 3 dalies nuostatas, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, tokiu atveju, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, be bylos sudėtingumo, jos apimties, kitų svarbių aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26-1073/2023), būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-303/2014, 2K-8-696/2015, 2K-84-699/2015, 2K-373-976/2018 ir kt.). Teismų praktikoje išaiškinta, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas gali sumažinti proceso dalyvio prašomų atstovavimo išlaidų sumą, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodyta atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102-222/2016, 2K-152-303/2017, 2K-347-976/2018, 2K-144-222/2020), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-976/2023).

45. Atsižvelgdamas į tai, kad apeliacinis procesas buvo pradėtas prokurorės iniciatyva, o jos apeliacinis skundas iš esmės atmetamas, įvertinęs atlygintinų išlaidų dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes (išteisintuosius gynė tie patys advokatai, išteisintojo G. K. gynėjas parengė atsiliepimą į prokurorės apeliacinį skundą, byloje nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla išnagrinėta per du teismo posėdžius), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog už apeliacinio proceso metu patirtas išlaidas išteisintųjų gynėjų prašymai dėl jų ginamųjų patirtų išlaidų priteisimo tenkintini visa apimtimi, G. K. priteisiant 1 100,00 eurų, o išteisintajai E. S. 500,00 eurų dydžio sumas iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegijos vertinimu, prašomos priteisti sumos laikytinos ne per didelėmis ir atitinkančiomis teisingumo, protingumo, proporcingumo bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministrės 2022 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 1R-184 patvirtintų „Rekomendacijų dėl baudžiamosiose ir administracinių nusižengimų bylose atlygintinų išlaidų advokato ar advokato padėjėjo suteiktoms paslaugoms apmokėti nustatymo“ nustatytus proceso išlaidų apskaičiavimo kriterijus, todėl turi būti atlygintos iš valstybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Bingelienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2024 m. kovo 6 d. nuosprendį pakeisti:

– G. K. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

– E. S. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį išteisinti, nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Priteisti G. K. naudai 1 100,00 (vieną tūkstantį šimtą) eurų už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme metu iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Priteisti E. S. naudai 500,00 (penkis šimtus) eurų už patirtas proceso išlaidas, skirtas advokato teisinėms paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme metu iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.