Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I2-9743-386/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-04-29
Bylos Nr.: I2-9743-386/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01605-2026-5
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Romanas Klišauskas
Pareiškėjas: A. N.
Atsakovas: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo: Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I2-9743-386/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01605-2026-5Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.7; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. balandžio 29 d.Klaipėda

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Romano Klišausko,

2026 m. balandžio 15 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas A. N. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Atsakovas, Migracijos departamentas) 2026 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 26S45038 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad jis pateikė Atsakovui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis ketino tęsti darbo santykius UAB „Termobela“, ten dirba tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju pagal neterminuotą darbo sutartį. Skundžiamu Sprendimu atsisakyta pakeisti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl jis privalės nutraukti darbo sutartį darbuotojo pareiškimu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 55 straipsnio 1 dalį, todėl Sprendimas tiesiogiai pažeidžia jo ekonominius ir socialinius interesus, teisę dirbti Lietuvos Respublikoje.

Sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ, Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu „Išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui “. Pareiškėjas pažymi, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas.

Migracijos departamentas nenagrinėjo jokių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų Pareiškėjo anksčiau atliktus veiksmus ir jų pobūdį, kurie patvirtintų, kad jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali realiai grėsti valstybės saugumui, o tik rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvada. Sprendimu padarytos išvados neatitinka byloje esančių faktinių aplinkybių, todėl toks Sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Pareiškėjas negali apsiginti nuo slaptos Valstybės saugumo departamento išvados apie jį, nes nežino įslaptintos informacijos. Sprendime nenurodyti konkretūs motyvai, kokiais remiantis Pareiškėjas laikytinas kaip realiai „keliantis grėsmę valstybės saugumui“. Vien aplinkybės, kad Pareiškėjas anksčiau (prieš beveik 5 metus) yra dirbęs Baltarusijoje „MTZ“ gamykloje eiliniu darbuotoju, neužimdamas jokių reikšmingų ar vadovaujamų pareigų (reikėjo po mokyklos baigimo užsidirbti pragyvenimui ir pradėti ekonominę veiklą), periodiškai grįžta į savo kilmės šalį Baltarusiją, kurioje yra jo giminės ir socialiniai ryšiai (draugai ir pan.), nesant kitų pagrįstų duomenų, kad jo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, nesuteikia pagrindo Sprendimo išvadai, kad jis realiai atlieka kokius nors neteisėtus ir valstybės saugumui grėsmę keliančius veiksmus.

Pareiškėjas pažymi, kad jis niekada nėra palaikęs ar pateisinęs Baltarusijos režimo, Rusijos režimo ir jos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje ar Krymo okupacijos, todėl tai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad Pareiškėjas išreiškia paramą Baltarusijos režimui ar Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, kad Pareiškėjas remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, keliančią grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kad Pareiškėjas yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Baltarusijos ir/ar Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teigia, kad Sprendimas priimtas iš esmės remiantis vien tik įslaptinta Valstybės saugumo departamento medžiaga (raštas Nr. 18-723), Pareiškėjui ji nežinoma. Skundžiamas Sprendimas iš esmės yra pagrįstas įslaptintais duomenimis, kurie turėjo lemiamą reikšmę Migracijos departamentui priimant ginčijamą Sprendimą, kas akivaizdžiai nedera su Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika bei Konstitucinio Teismo doktrina, susijusia su teise į gynybą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra konstatavęs, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) nežinoma vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija.

Šalies argumentai

Pareiškėjas nurodo, kad asmuo turi teisę būti informuotas apie sprendimo jo neįleisti į šalį pagrindą, nes nacionalinis saugumas negali būti priežastis nesuteikti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, nes tokiu atveju teisių gynimas tampa neveiksmingas (Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnis), todėl nepagrįsta Sprendimo išvada, kad „Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti A. N. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų“.

Pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią akte turi būti nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą.

Sprendime netinkamai įvertinti byloje esantys įrodymai. Atsakovas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neištyrė bylos faktinių aplinkybių, neįvertino Pareiškėjo individualios situacijos (buvimo Lietuvoje trukmės nuo 2024-04-24 iki 2026-04-24, leidimą laikinai gyventi, išduotą darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, nuo 2024 m. gegužės mėn. iki dabar pareiškėjas yra įdarbintas Lietuvoje, „MTZ“ gamykloje nedirba nuo 2021 m. ir ši aplinkybė nebuvo pagrindas išduoti šiuo metu galiojantį leidimą gyventi),. Pareiškėjo teigimu, skundžiamu Sprendimu pažeista teisinga valstybės interesų ir Pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų pusiausvyra, pažeistos Konvencijos 6 straipsnio nuostatos.

Atsiliepimas

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, jog VSD išvada nėra įslaptinta. VSD išvadoje pateikti duomenys buvo nurodyti ginčijamame Migracijos departamento sprendime.

Motyvai yra nurodyti Sprendime – „kad asmuo prieš atvykdamas į Lietuvą dirbo Baltarusijos Respublikai strategiškai svarbaus gamybos sektoriaus įmonėje, reiškia, kad jis privalėjo būti lojalus Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, tai taip pat reiškia, kad asmuo ateityje, turėdamas galimybę atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi, gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduotims vykdyti, be to, turėto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu asmuo periodiškai lankėsi Baltarusijoje, kas kelia papildomų kontržvalgybos rizikų ir galimai sudaro palankias sąlygas Baltarusijos Respublikos specialiosioms tarnyboms užmegzti ir (ar) palaikyti kontaktus, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui“.

Atsakovas pažymi, kad nei laikotarpis prieš kiek laiko Pareiškėjas nutraukė darbo santykius „MTZ“, nei darbo pareigos nepašalina grėsmės, juo labiau, kad darbo santykiai nutrūko neseniai (prieš 5 metus).

Tai, kad esą Pareiškėjas nepalaiko Rusijos Federacijos/Baltarusijos režimo, prieštarauja karui Ukrainoje, nesudaro pagrindo paneigti užsieniečio keliamos grėsmės Lietuvos valstybei, ypač pabrėžiant, kad Baltarusijos Respublikos piliečiai priskiriami politiškai pažeidžiamų (galinčių pademonstruoti labilius įsitikinimus dėl Rusijos veiksmų ir politikos) asmenų grupei ir dėl to jų keliama rizika yra specifinė.

Atsakovas pažymi ir tai, kad Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jo tarnyba buvo nutraukta būtent dėl jo nelojalumo Baltarusijos Respublikai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų Pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Baltarusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš režimą, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti Pareiškėjo lojalumo Baltarusijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, ar asmuo gali būti vertinamas kaip Baltarusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis,

Nesutinka su Pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas nevertino individualių su Pareiškėju susijusių aplinkybių. Atsižvelgus į Migracijos departamento 2026-02-20 sprendime Nr. 26S45038 vertintas aplinkybes, t. y. Pareiškėjo socialinius-ekonominius ryšius, šeimyninius ryšius, ryšį su Lietuvos Respubliką, darytina išvada, kad ir Pareiškėjo argumentai apie netinkamai atliktą tyrimą yra nepagrįsti.

Nesutinka su Pareiškėjo teiginiais apie pažeistą teisingą valstybės interesų ir Pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų pusiausvyrą. Atsižvelgiant į LVAT praktiką ( LVAT 2026 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1529- 552/2026), Migracijos departamento Sprendimas šiuo atveju prioritetiniu interesu laikyti Lietuvos Respublikos saugumą yra pagrįstas, kitose sferose patiriama žala yra proporcinga ir neatsverianti gaunamos naudos ginant prioritetinę vertybę. Pažymi, kad ryšiai su užsienio valstybės institucijomis ar tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis laikomi nepašalinama priežastimi, keliančia grėsmę nacionalinio saugumo interesams.

Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, paneigiančių VSD pateiktoje išvadoje ir Migracijos departamento Sprendime nurodytas aplinkybes, todėl Pareiškėjo skundas laikytinas nepagrįstu.

Atsiliepimas

Atsakovas teigia, kad Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas atsiliepimu į skundą prašo Pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad VSD 2026 m. sausio 23 d. raštu Nr. 18-723 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (toliau – ir Išvada) Migracijos departamentui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pažymi, kad Išvada nėra įslaptinta, ji pateikta teismui kartu su atsiliepimu. Nepagrįsti Pareiškėjo skundo teiginiai apie tai, kad VSD pateikta medžiaga yra įslaptinta ir Pareiškėjui ji nežinoma, todėl Migracijos departamentas negalėjo ja remtis priimdamas skundžiamą Sprendimą.

VSD atsiliepime nurodė, kad Pareiškėjo darbas Baltarusijos strateginio sektoriaus įmonėje – Minsko traktorių gamykloje kelia kontržvalgybinių rizikų. Viešųjų šaltinių duomenimis, Minsko traktorių gamykla („MTZ“) yra viena iš svarbiausių Baltarusijos pramonės įmonių, pavaldi Baltarusijos pramonės ministerijai, glaudžiai susijusi su šalies autoritariniu režimu ir su Rusijos ekonominiais bei politiniais interesais. „MTZ“ priklauso Baltarusijos valstybei ir tiesiogiai pavaldi A. L. režimui. Tai reiškia, kad įmonės veikla generuoja pajamas, kurios naudojamos režimui remti, o pati įmonė laikoma viena iš režimo ekonominių atramų. Šis ryšys buvo aiškiai įvardytas ir tarptautiniu mastu – Europos Sąjunga, Lietuva ir kitos šalys įtraukė „MTZ“ ir su ja susijusias įmones į sankcijų sąrašus.

„MTZ“ palaiko glaudžius ekonominius ir technologinius ryšius su Rusijos įmonėmis, o jos produkcija dažnai eksportuojama į Rusiją arba naudojama bendruose projektuose. „MTZ“, po 2020 m. suklastotų prezidento rinkimų Baltarusijoje, kilo darbuotojų protestai ir streikai. Šie protestai buvo dalis platesnio masto visuomenės pasipriešinimo A. Lukašenkos režimui, kuris kilo po brutalaus susidorojimo su taikiais demonstrantais. Nuo 2022 m. jai taikomos sankcijos dėl A. Lukašenkos režimo finansavimo.

Baltarusijos valstybines ir privačias įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Baltarusijos valstybės saugumo komitetas (toliau – KGB) prieš Lietuvą aktyviai veikianti ir pati didžiausia Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyba, kuri turi itin plačius įgaliojimus, naudojasi Baltarusijos piliečiais, kurie dirba arba anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, įmonėse, turi (turėjo) verslo ryšių su šiomis institucijomis ir pan. Galimybių tokiai veiklai sudaro KGB naudojama agentų verbavimo Baltarusijos valstybės institucijose, teisėsaugos institucijose, mokslo įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Minėtose įstaigose ar tarnybose KGB užverbuoti agentai išnaudojami kontržvalgybiniais tikslais, siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu ar kitas grėsmes valstybei (pavyzdžiui, korupciją, ekstremistinę veiklą, užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas). Užverbuoti agentai taip pat išnaudojami žvalgybos informacijai rinkti užsienio šalyse. KGB siekiant palengvinti valstybinių įstaigų kontrolę ir nustatyti Baltarusijos režimui nelojalius asmenis, į jas deleguojami su priedanga dirbantys KGB darbuotojai. Pavyzdžiui, po 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų ir kilusių protestų nustačius, kad didelė dalis protestuose aktyviai dalyvaujančių asmenų yra universitetų studentai, daugelyje Baltarusijos aukštųjų mokyklų buvo įkurtos prorektoriaus saugumo klausimams pareigybės. Į šias pareigas skiriami KGB darbuotojai. Minėta KGB praktika yra plačiai taikoma ir kitose valstybės institucijose (įmonėse), teisėsaugos institucijose, strateginiuose objektuose, kuriems kontroliuoti paskiriami KGB pareigūnai, vykdantys kontržvalgybą šiuose objektuose.

Atsižvelgiant į Baltarusijos žvalgybos tarnybų veiklos metodus, tikėtina, kad Pareiškėjas, dirbdamas Minsko traktorių gamykloje, turėjo ryšių su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis, kurios galėjo / gali mėginti jais pasinaudoti, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinį saugumą.

VSD turimais duomenimis, Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją. Ši aplinkybė, nepriklausomai nuo vykimo tikslo, kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ir (ar) atnaujinti kontaktus su Pareiškėju, kaip buvusiu strateginio sektoriaus įmonės darbuotoju (pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

KGB gali naudoti prievartą, bauginti, šantažuoti, pradėti ikiteisminį persekiojimą (pavyzdžiui, kelti nepagrįstas baudžiamąsias bylas už šnipinėjimą), spausti administracinėmis priemonėmis.

VSD vertinimu, Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Migracijos departamentas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2026 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 26S45038 teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas išvestiniu skundo reikalavimu prašo įpareigoti Atsakovą iš naujo nagrinėti jo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad Pareiškėjas 2025 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi (b. l. 53-54).

2026 m. vasario 20 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 26S45038, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę valstybės saugumui (b. l. 42-49).

Pareiškėjas, nesutikdamas su skundžiamu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Užsieniečiui leidimas nuolat gyventi išduodamas ar keičiamas, jeigu jis atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 1 dalyje ir 53 straipsnio 2 dalyje nustatytą leidimo nuolat gyventi išdavimo ar keitimo pagrindą bei Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktuose nustatytas leidimo gyventi išdavimo ar keitimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti neišduotas arba nepakeistas, pavyzdžiui, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje negresia valstybės saugumui.

Pažymėtina, kad Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

LVAT 2023 m. gruodžio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2395-624/2023 yra išaiškinęs, kad Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas turi būti aiškinamas atsižvelgiant į Direktyvos 2003/109/EB nuostatas bei aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, suponuoja pareigą institucijai, sprendžiančiai dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo pagrindu, numatytu Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nustatyti, kad: 1) jis kelia realią ir pakankamai rimtą grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apibrėžtis „reali ir pakankamai rimta grėsmė valstybės saugumui“, skirtingai nuo „grėsmės valstybės saugumui“, t. y. mažiau apibrėžto tiek pagal lygį, tiek pagal pasekmes situacijos, konteksto apibūdinimu, susijusi su situacijos, kurioje konkretus veiksmas arba įvykis kelia tiesioginę ir rimtą grėsmę valstybės saugumui, apibūdinimu; 2) ar tokie veiksniai, kaip užsieniečio gyvenimo šalies teritorijoje trukmė, jo amžius, pasekmės jam ir jo šeimos nariams, ryšiai su Lietuvos Respublika ir ryšių su kilmės šalimi buvimas, nebuvimas, nedaro sprendimo, kuris yra pagrindas priimti sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę ar išsiųsti jį iš šalies (Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas), neproporcingu konkrečioje situacijoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1083-552/2024, 2024 m. vasario 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1049-575/2024). LVAT, nagrinėdamas bylas dėl leidimo nuolat gyventi ilgalaikio gyventojo statusą įgijusiam užsieniečiui panaikinimo, yra pasisakęs, jog tokiais atvejais ypač svarbus proporcingumo principo taikymas, įvertinant grėsmės nacionaliniam saugumui rizikos pasireiškimo tikimybę ir padarinius pareiškėjo teisinei padėčiai (žr., pvz., 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-1529-821/2024, ir kt.).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1804-968/2024 pažymėjo, jog leidimo nuolat gyventi užsieniečiui išdavimo klausimas gali būti sprendžiamas tik gavus VSD išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui (Įstatymo 4 str. 4, 5 d.), bei padarė išvadą, jog tokiu būdu yra nustatoma pareiga VSD pateikti išvadą dėl konkretaus užsieniečio grėsmės įvertinimo, kuri pagal savo esmę turi būti personalizuota, skirta tam individualiam atvejui.

Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07). Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjos eitos pareigos (atitinkamai, ir ryšiai) Rusijai strateginę reikšmę turinčiame sektoriuje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2018-04-11 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).

LVAT savo praktikoje, vertindamas kompetentingų valstybės institucijų išvadas dėl užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui, siejamos su asmens pažiūromis į situaciją, kurią sukėlė Rusijos vyriausybė Ukrainoje, yra pažymėjęs, kad sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui turi būti grindžiamas individualiu nagrinėjimu. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas akcentuoja, kad klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą ir tik individualiu vertinimu pagrįstų argumentų visumos bei duomenų, kad išsiaiškinta tikroji užsieniečio pozicija, pagrindu gali būti priimtas sprendimas dėl grėsmės valstybės saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1610-822/2023, 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1722-415/2023, 2023 m. birželio 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023).

Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, ir būdamas viešojo administravimo subjektu turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).

Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD 2026 m. sausio 23 d. raštu Nr. 18-723 „Dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje neišdavimo (panaikinimo)“ (b. l. 72-73), kuriuo Atsakovui pateikė vertinimą, kad Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.

Pirmiausia pažymėtina, kad minėta VSD Išvada nėra įslaptinta, ji pateikta teismui ir Pareiškėjas su Išvada gali susipažinti.

Pareiškėjas neneigia aplinkybių, kad jis dirbo Minsko traktorių gamykloje, tačiau teigia, kad jis nekelia grėsmės Lietuvos valstybės saugumui.

„MTZ“ priklauso Baltarusijos valstybei ir tiesiogiai pavaldi A. L. režimui, ji yra viena iš svarbiausių Baltarusijos pramonės įmonių, „MTZ“ yra glaudžiai susijusi su šalies autoritariniu režimu ir su Rusijos ekonominiais bei politiniais interesais. Įmonės veikla generuoja pajamas, kurios naudojamos režimui remti, įmonė laikoma viena iš režimo ekonominių atramų. Europos Sąjunga, Lietuva ir kitos šalys įtraukė „MTZ“ ir su ja susijusias įmones į sankcijų sąrašus.

VSD minėtoje Išvadoje nurodė, jog Baltarusijos įmones, veikiančias strateginiuose ekonomikos sektoriuose, kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos tarnybos. Baltarusijos valstybės saugumo komitetas prieš Lietuvą aktyviai veikianti ir pati didžiausia Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyba, kuri turi itin plačius įgaliojimus, naudojasi Baltarusijos piliečiais, kurie dirba arba anksčiau yra dirbę valstybės institucijose, įmonėse, turi (turėjo) verslo ryšių su šiomis institucijomis ir pan. Galimybių tokiai veiklai sudaro KGB naudojama agentų verbavimo Baltarusijos valstybės institucijose, teisėsaugos institucijose, mokslo įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Minėtose įstaigose ar tarnybose KGB užverbuoti agentai išnaudojami kontržvalgybiniais tikslais, siekiant išaiškinti galimą užsienio žvalgybos tarnybų veiklą šių objektų atžvilgiu ar kitas grėsmes valstybei (pavyzdžiui, korupciją, ekstremistinę veiklą, užsienio valstybių politiką, ekonomiką, kuriamas naujausias technologijas). Užverbuoti agentai taip pat išnaudojami žvalgybos informacijai rinkti užsienio šalyse. KGB siekiant palengvinti valstybinių įstaigų kontrolę ir nustatyti Baltarusijos režimui nelojalius asmenis, į jas deleguojami su priedanga dirbantys KGB darbuotojai.

Teismui pateikti rašytiniai duomenys (pareiškėjo paso kopija) patvirtina aplinkybes, kad Pareiškėjas periodiškai vyksta į Baltarusiją (b. l. 58-64). Pažymėtina, jog nepriklausomai nuo vykimo tikslo, ši aplinkybė kelia papildomas rizikas ir sudaro palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos tarnyboms užmegzti kontaktus ir (ar) atnaujinti kontaktus su Pareiškėju, kaip buvusiu strateginio sektoriaus įmonės darbuotoju. Apie tokio pobūdžio pavojingas rizikas yra nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. LVAT 2024 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1950-575/2024 ir kt.).

Pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Baltarusijos žvalgybos tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šios aplinkybės neleido Atsakovui suabejoti VSD Išvados pakankamumu konstatuojant Pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui egzistavimą. Atsižvelgiant į VSD nustatytas aplinkybes ir į pirmiau aptartą visuotinai žinomą informaciją, teisėjų kolegija sprendžia, jog surinkta VSD informacija apie Pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui negali būti ignoruojama.

Asmens darbinės veiklos vykdymas Lietuvos Respublikoje negali būti vertinamas kaip prioritetinis, svarbesnis aspektas grėsmės valstybei kontekste. Pareiškėjo periodiniai išvykimai į Baltarusiją yra vertintini kaip jo galimo pažeidžiamumo veiksnys, atsižvelgiant į šios šalies vykdomą politiką ir tarptautinius veiksmus, kurie prieštarauja Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesams. Atsižvelgus į šiandieninę geopolitinę situaciją, darytina išvada, kad šia prasme Pareiškėjas yra pažeidžiamas, jis gali būti panaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys, siekiant rinkti informaciją ar pasitelkiant jį Baltarusijos jėgos struktūrų operacijų vykdymui Europos Sąjungos teritorijoje, kas yra nesuderinama su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais.

Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę, todėl, kaip ir šiuo atveju, VSD nustatytas aplinkybes įvertinus pirmiau aptartos visuotinai žinomos informacijos apimtyje, surinkta informacija apie Pareiškėją negali būti ignoruojama. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek VSD surinkti ir aptarti įrodymai, tiek Migracijos departamento įvertintos aplinkybės dėl Pareiškėjo darbo „MTZ, sudarė įtikinamą pagrindą išvadai, jog Pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pareiškėjo asmeniniai interesai, pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį, konstatuoja, kad jis yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti ar gyventi joje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, t. y. dėl galimybės asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką, būti ar gyventi joje ir laisvai lankytis kitose Šengeno valstybėse.

Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, jame aiškiai išdėstyti motyvai, teisės aktai, aplinkybės, kuriomis Atsakovas rėmėsi, nėra pažeistas proporcingumo principas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas, ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.

Nenustačius jokių ginčijamo Sprendimo neteisėtumo pagrindų, Pareiškėjo skundas dalyje dėl Sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus Pareiškėjo skundo dalyje dėl Atsakovo Sprendimo panaikinimo, netenkinamas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, t. y. iš naujo išnagrinėti Pareiškėjo prašymą. Taigi, Pareiškėjo skundas ir dalyje dėl šio reikalavimo atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de H. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133–134 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. N. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Remigijus ArminasLaimutė JokubauskaitėRomanas Klišauskas