Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Gudynienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-24335-199/2015 pagal pareiškėjos V. N. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo VSDFV Kauno skyrius su nutartimi nesutinka.

Fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytas 3 metų terminas siejamas ne su sandorių sudarymo data, bet su fizinio asmens nemokumo pradžia. Teisiškai nereikšminga, kad vėliausias žalos padarymo terminas yra 2010 m. spalio 23 d., t. y. data, iki kurios pareiškėja turėjo perduoti administratorei UAB „Dobilas-4“ visą turtą. Pareiškėja, pardavusi (nurašiusi) VSDFV Kauno skyriui įkeistas prekes ir todėl jų neperdavusi bankroto administratoriui, 2010 m. netapo nemoki FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, neturėjo įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai buvo suėję ir kurių suma viršijo 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Pareiškėja nemoki tapo tik 2015 m. kovo 2 d., įsiteisėjus Kauno apygardos teismo nutarčiai civilinėje byloje Nr. 2A-461-480/2015, kuria VSDFV Kauno skyriui iš pareiškėjos priteisė 23060,13 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos Nr. 2-436-587/2014 iškėlimo 2012 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Siejant 3 metų terminą su sandorių sudarymo data, būtų pažeisti protingumo, teisingumo, sąžiningumo principai, nepasiektas FABĮ tikslas sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, būtų sudaryta galimybė skolininkui bankrutuoti nededant jokių pastangų, bent per 3 metus iš dalies atlyginti kreditoriams žalą.

Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, kad pareiškėja iš darbo UAB „Mėlynė“ išėjo, nes tai nebuvo pastovus darbas. Pareiškėja iš darbo šioje įmonėje atleista pareiškėjos iniciatyva pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį. Taigi, pareiškėja nedėjo pastangų ieškoti galimybių gauti didesnes pajamas, neieško būdų, kaip padengti žalą VSDFV Kauno skyriui, todėl elgiasi nesąžiningai. Be to, pareiškėja VSDFV Kauno skyriui 2014 m. lapkričio 12 d. pateikė taikos sutarties projektą, kuriame nurodė, kad ji per 2 mėnesius nuo teismo procesinio dokumento, kuriuo patvirtinama taikos sutaris, įsiteisėjimo įsipareigoja VSDFV Kauno skyriui sumokėti 8688,60 Eur (30000 Lt) žalos atlyginimą. Byloje nėra aplinkybių, nepriklausiusių nuo pareiškėjos valios, dėl kurių pareiškėja negalėjo atlyginti žalos. Pareiškėja klaidino teismą ir kreditorius dėl savo turtinės padėties, todėl jai fizinio asmens bankroto byla negali būti iškelta.

Prašo nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės, atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria iškelta bankroto byla fiziniam asmeniui, nenustačius tapimo nemokiu dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų aplinkybių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų.

Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

Apeliantas teisingai nurodo, kad pareiškėja tapo nemokia, priėmus Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-461-480/2015, nes tik tada atsirado jos skoliniai įsipareigojimai, kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis), tačiau nesutiktina su apeliantu, kad pareiškėja tapo nemokia dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte numatytų sandorių ar kitokių nesąžiningų veiksmų.

FABĮ tikslą atitiktų toks 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Tuo remiantis atmestinas apelianto argumentas, kad 3 metų terminas siejamas su fizinio asmens nemokumo pradžia. Įstatymų leidėjas šį terminą susiejo su pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo momentu, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nutarė, jog turi būti vertinami pareiškėjos veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, t. y. nuo 2012 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 15 d.

Apeliantas pareiškėjos nesąžiningumą nepagrįstai sieja su veiksmais, kuriuos ji atliko 2010 metais, būdama UAB „Dobilas-4“ vadove.

Teismui sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. Aplinkybės, ar asmuo tapo nemokus dėl nesąžiningų veiksmų (neveikimo), kiekvienu konkrečiu atveju pirmiausia vertintinos atsižvelgiant į FABĮ tikslus. FABĮ tikslas – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Vertinant asmens galimybę bankrutuoti, taip pat aktualus ir jo nesąžiningas elgesys, kai asmuo, jau būdamas nemokus, reikšmingai padidina savo nemokumą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, jog egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. dėl bankroto bylos iškėlimo, bylos Nr. 3K-3-516/2014).

Nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-3053-254/2010, kuria UAB „Dobilas-4“ buvo iškelta bankroto byla, nustatė įmonės vadovei pareigą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo perduoti administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus. Ši nutartis įsiteisėjo 2010 m. spalio 12 d., todėl iki 2010 m. spalio 23 d. buvusi UAB ,,Dobilas-4” vadovė (pareiškėja) administratoriui turėjo perduoti visą įmonės turtą. 370 įkeisto turto prekių vienetų už 86116,21 Lt sumą ji neperdavė, taip padarydama žalos įkaito turėtojui (apeliantui). Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1087-230/2013 pagal VSDFV Kauno skyriaus ieškinį atsakovei V. N., trečiajam asmeniui BUAB „Dobilas-4“ dėl žalos atlyginimo panaikino Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Konstatavo, kad buvusi BUAB „Dobilas-4“ vadovė V. N. privalo atlyginti įkaito turėtojui padarytą žalą dėl įkeisto turto neišsaugojimo ir jo neperdavimo bankroto administratoriui. Šiame teisminiame procese Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-461-480/2015 pakeitė Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimą, kuria, be kita ko, iš V. N. įkaito turėtojui (apeliantui) priteisė 23060,13 Eur žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (23060,13 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, valstybei priteisė 700,4 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas konstatavo, kad V. N. elgesys, realizavus įkeistas apyvartoje esančias prekių atsargas, negalėjo būti vertinamas kaip protingo, apdairaus ir rūpestingo įmonės vadovo elgesys, todėl ji privalo atlyginti įkaito turėtojui padarytą žalą dėl įkeisto turto neišsaugojimo ir jo neperdavimo bankroto administratoriui.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjos elgesys, dėl kurio, apeliantui priteisus žalos atlyginimą, pareiškėja tapo nemokia, nepatenka į FABĮ 5 straipsnyje 8 dalies 2 punktą nustatytą vertinamąjį 3 metų terminą.

Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr.2-436-587/2014 priimtu 2014 m. lapkričio 3 d. sprendimu ir Kauno apygardos teismas o 2015 m. kovo 2 d. nutartimi konstatavo pareiškėjos padarytą žalą. Teisminio proceso metu pareiškėja neatliko jokių veiksmų, sąlygojusių jos nemokumą. Faktinė žalos padarymo diena yra 2010 m. birželio 1 d., kuomet gaminių nurašymo aktu pareiškėja nurašė įkeistas prekes, per kelis mėnesius jas realizavo, arba vėliausiai – 2010 m. spalio 23 d., kai ji neįvykdė pareigos perduoti visą įmonės turtą ir dokumentus administratoriui (duomenys iš įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 2 d. nutarties Nr.2A-461-480/2015, t. 1, b. l. 29). Minima prejudicinę reikšmę turinčia teismo nutartimi konstatuota ir tai, jog atsakovės veiksmai, kuriais ji padarė žalą, yra ne tyčiniai, jie padaryti dėl didelio neatsargumo. Tokios pat pozicijos laikėsi ir Kauno apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1753-527/2015, spręsdamas pareiškėjos bankroto bylos iškėlimo klausimą (CPK 18 straipsnis, 182 straipsnio 2 punktas). Tai paneigia veiksmų, dėl kurių pareiškėja tapo nemoki, atlikimą per tris metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, ir nesąžiningą šių veiksmų pobūdį.

Atmestini apelianto teiginiai apie pareiškėjos nesąžiningumą išeinant iš darbo UAB „Mėlynė“. Sutiktina su pirmosios instancijos vertinimu, jog darbo santykiai su UAB „Mėlynė“ nutrūko todėl, kad pareiškėja į darbą buvo priimta mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros rezultatų komercinio projekto vykdymo laikotarpiui, kuriam pasibaigus darbo sutartis buvo nutraukta (t. 2, b. l. 55-56). Kita vertus, tarp aplinkybės, kad apeliantė nebedirba UAB „Mėlynė“, ir jos nemokumo nėra priežastinio ryšio: pareiškėjos nemokumas atsirado 2015 m. kovo 2 d., o darbo sutartis su ja nutraukta 2015 m. rugpjūčio 18 d., kuomet pareiškėja jau buvo nemoki. Nėra pagrindo spręsti, kad pasibaigę darbo santykiai šioje įmonėje (negautas atlyginimas) reikšmingai padidino pareiškėjos nemokumą. Iš 2015 m. kovo 24 d. pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas matyti, kad LAMMC filiale pareiškėjos vidutinis darbo užmokestis 2014 m. sudarė apie 508,03 Eur, 2015 m. – 531,41 Eur, UAB „Mėlynė“ darbo užmokestis tesudarė 79,23 Eur (t. 1, b. l. 33-36).

Teigdamas, kad pareiškėja jį klaidino siūlydama pasirašyti taikos sutartį, apeliantas nenurodė, kodėl taikos sutartis nebuvo pasirašyta. Pareiškėja nurodė, jog tuo metu (2014 m.) turėjo galimybę pasiskolinti pinigų, tačiau dabar šios galimybės nebeturi. Dėl to darytina išvada, kad taikos sutarties nesudarymas reiškia ne pareiškėjos nesąžiningumą, o tik nepavykusį bandymą atlyginti žalą. Sprendžiant bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo klausimą, apelianto argumentai dėl pareiškėjos mokumo atkūrimo nevertintini, nes tai bus išsamiai išnagrinėta, pareiškėjai pateikus tvirtinti planą dėl mokumo atkūrimo (FABĮ 8 straipsnis).

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instnacijos teismas sprendžia, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėja per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemoki dėl nesąžiningų veiksmų. Tuo remiantis, pirmosios instancijos teismo nutartis nekeistina (CPK 338 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį.