Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolita Cirulienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos V. N. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-11852-199/2015 pagal pareiškėjos V. N. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo (suinteresuoti asmenys: Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo ir pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p. reglamentuota: „paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais", taigi šiuo atveju pareiškėjos atžvilgiu negalima taikyti LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 str. 8 d. 2 p., nes:

1) V. N. kaip fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą netapo nemoki dėl CK 6.67 str. nurodytų sandorių ar kitokių veiksmų. Teismo nurodyta 2010-04-26 sudaryta VSDFV Kauno skyriaus su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio vadovė tuo metu buvo atsakovė, įmokų įsiskolinimo mokėjimo atidėjimo sutartis bei 2010-05-21 susitarimas dėl prekių įkeitimo apskritai šiuo atveju negali būti taikomi. Pabrėžtina, jog nurodyti sandoriai buvo sudaryti 2010-04-26 bei 2010-05-21, t. y. prieš 5 metus. Nurodyti sandoriai buvo sudaryti su UAB „(duomenys neskelbtini)“, o ne su pareiškėja. Sandoriai buvo sudaryti dėl bendrovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidariusio įsiskolinimo VSDFV dėl privalomų įmokų VSDFV nepakankamo mokėjimo. Sandoriai buvo sudaryti tik siekiant išsaugoti įmonės veiklą.

2) V. N. savo kaip fizinio asmens vardu nėra sudariusi jokių sandorių. Kaip ir konstatuota 2015-03-02 Kauno apygardos teismo nutartyje Nr. 2A-461-480/2015, VSDFV Kauno skyrius 2010-04-26 su UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurio vadovė tuo metu buvo atsakovė, sudarė įmokų įsiskolinimo mokėjimo atidėjimo sutartį, pagal kurią bendrovei iki 2011-03-31 buvo atidėta 92 315 Lt bendrovės įmokų skola. UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytos prievolės įvykdymui užtikrinti 2010-05-21 susitarimu VSDFV Kauno skyriui įkeitė 165 758 Lt vertės bendrovės apyvartoje esančias prekių atsargas pagal sąrašą, kurių balansinė vertė 2010-02-18 buvo 136 993,08 Lt. Taigi, pareiškėja su VSDFV Kauno skyriumi sudarė sandorius veikdama ne savo kaip fizinio asmens vardu, o veikdama kaip juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė bei siekdama apsaugoti įmonės finansinę padėtį. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjai priteista 23 060,13 Eur suma susidarė ne iš sandorio, o būtent iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ vykdomos įprastinės veiklos kriziniu laikotarpiu, būtent neišgalėjimo mokėti įmokų VSDFV. Kauno apygardos teismo 2015-03-02 nutartyje civ. b. Nr. 2A-461-480/2015 yra nustatyta „Taigi, sudarius įmokų mokėjimo atidėjimo sutartį, UAB „(duomenys neskelbtini)“ privalėjo mokėti ne tik pagal Sutartį privalomus mokėjimus, bet ir einamąsias įmokas, ir kaip patvirtina Draudėjų pajamų operacijų ataskaita, laikotarpiu nuo 2010-04-26 iki 2014-07-07 UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo 12693 Lt įmokų įsiskolinimo, 59 882,36 Lt socialinio draudimo įmokų,43,32 Lt delspinigių" (b. 1. 28 - nutarties 7 lapas). Taigi UAB „(duomenys neskelbtini)“ sąžiningai kriziniu laikotarpiu, nors ir esant netolygiam gamybos apkrovimui, vėluojant užsakovams atsiskaityti už atkrautą produkciją, pirmiausia mokėjo įmokas VSDFV Kauno skyriui, o, siekdama išlaikyti kvalifikuotus dirbančiuosius, atlyginimus mokėjo dalimis. Bendrovė sąžiningai pateikė VSDFV Kauno skyriui visus reikiamus finansinius dokumentus, rodančius, jog bendrovėje yra sunki finansinė padėtis, todėl negalima šiuo atveju teigti, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai. Be to, taip pat ir Kauno apygardos teismas nutartyje nėra konstatavęs pareiškėjos nesąžiningo elgesio. Todėl teismo argumentai dėl pareiškėjos nesąžiningumo yra nepagrįsti ir todėl atmestini.

3) V. N. nėra sudariusi jokio sandorio, numatyto CK 6.67 str. CK 6.67 str. nurodyta: „Preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu: 1) skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais; 2) skolininkas sudarė sandorį su juridiniu asmeniu, kurio vadovas, valdymo organo narys arba dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.), yra skolininko sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kiti artimieji giminaičiai, arba kai jiems visiems kartu priklauso mažiausiai penkiasdešimt procentų to juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.); 3) skolininkas –juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas ar valdymo organo narys arba šio asmens sutuoktinis, vaikas, tėvas (motina) ar kitas artimasis giminaitis; 4) įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija); 5) sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs, mokėjimo; 6) skolininkas -juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris pats arba jo sutuoktinis, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai, arba kartu su jais yra to juridinio asmens dalyviai, nuosavybės teise tiesiogiai ar netiesiogiai valdantys mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (pajaus, įnašų ir pan.); 7) skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su kitu juridiniu asmeniu, kurį skolininkas kontroliuoja, arba kai vienos iš sandorio šalių vadovas ar valdymo organo narys yra asmuo, tiesiogiai ar netiesiogiai, vienas ar kartu su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar artimaisiais giminaičiais turintis nuosavybės teise mažiausiai penkiasdešimt procentų kito juridinio asmens akcijų (pajų, įnašų ir pan.) arba abiejų juridinių asmenų akcijų (pajų, įnašų ir pan.); 8) skolininkas - juridinis asmuo sudarė sandorį su juridinių asmenų asociacija ar kitokiu susivienijimu, kurio narys jis yra“. Taigi, iš CK 6.67 str. nurodytų sandorių sąrašo nė vieno negalima pritaikyti pareiškėjos atžvilgiu.

4) V. N. kaip fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą nėra atlikusi kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Teismas nutartyje nepagrįstai nurodo, jog „įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo nutartimis civilinėse bylose 2013-06-28 Nr. 2A- 1087-230/2013 ir 2015-03-02 Nr.2A-461-480/2015 yra konstatuoti pareiškėjos neteisėti veiksmai ir kaltė dėl įmonei padarytos žalos, negalima pareiškėjos laikyti sąžininga“. Priešingai, Kauno apygardos teismo 2015-03-02 nutartyje civ. b. Nr. 2A-461-480/2015 yra nurodyta, jog „Šios byloje nustatytos aplinkybės, atsakovės veiksmus, jai realizavus dalį įkeistų prekių, tam neturint įkaito turėtojo raštiško sutikimo, taip pat savalaikiai neatlikus įkeistų prekių pakeitimo, sprendžiant atlygintinos žalos dydžio mažinimą pagal LR CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžia pripažinti dideliu neatsargumu, o ne tyčiniais, kaip nurodo apeliantas, nes byloje nenustatyta, kad atsakovė tokiais savo veiksmais sąmoningai blogino UAB „duomenys neskelbtini)“ finansinę padėtį, nulėmusią bendrovės negalėjimą atsiskaityti su apeliantu (b. 1. 31 - nutarties 10 lapas). Vėlgi teismo nurodytas neva nesąžiningas elgesys yra kildinamas iš pareiškėjos, einant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas, 2010-04-26 ir 2010-05-21 sudarytų sandorių. Tačiau akcentuotina, jog pareiškėja veikė įmonės vardu, įsiskolinimas susidarė ne iš kokio sandorio, o iš neišgalėjimo mokėti įmokas VSDFV, jos tyčiniai veiksmai nėra nustatyti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėja yra nesąžininga.

Pareiškėjos nuomone, svarbi ir ta aplinkybė, jog visos prekės, kurių savikaina 83 246,65 Lt ir kurios perdavimo aktu buvo perduotos bankroto administratorei, priklausė VSDFV. Visos prekės buvo kokybiškos ir galėjo būti sėkmingai realizuotos rinkoje. VSDFV atstovė dalyvaudavo kreditorių susirinkimuose, tačiau kyla klausimas, kodėl nepasiėmė visų VSDFV priklausančių prekių, nepriklausomai nuo modelio pavadinimo, kodėl sutiko, jog jiems priklausantys gaminiai parduoti nepagrįstai žemomis kainomis, praktiškai atiduoti dykai. Taipogi, kaip galima parduoti naujus 671 vnt. gaminius, tai yra vyriškus ir moteriškus vilnonius paltus, puspalčius, lietpalčius, bluzonus, moteriškus švarkus, kelnes, sijonus, palaidines ir kitas prekes, kurių savikaina 83 246,65 Lt, už 3 045 Lt. Taigi pareiškėjos veiksmai tikrai nebuvo nesąžiningi. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, jog teismas nurodė, jog pareiškėja formaliai atitinka FABĮ 2 str. 2 d. numatytą fizinio asmens nemokumo būklę, o kaip nurodyta, Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų nėra, teismas turėtų tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Taip pat, jei teismas būtų nutaręs iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, vadovaujantis LR Fizinių asmenų bankroto įstatymu, iškėlus asmeniui fizinio asmens bankroto bylą, teismas nutartyje privalo nurodyti plano projekto pateikimo teismui terminą (6 str. 3 d. 5 p.). Todėl pareiškėja būtų pateikusi planą, kuriame ir numatoma kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos, taip pat lėšos, skirtos bankroto procedūroms bei neabejotina įsiskolinimams padengti. Akcentuotina, jog teismas galėjo pareikalauti pareiškėjos pateikti paskaičiavimą dėl įsiskolinimo padengimo, tačiau to nepadarė. Manytina, jog lėšų nenurodymas įsiskolinimams padengti negali būti pagrindas netenkinti pareiškėjos pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi tai, jog pareiškėja nenurodė, kaip planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, negali būti laikoma, jog pareiškėja neplanuoja su jais atsiskaityti. Pareiškėja ketina sumažinti savo poreikius komunaliniams mokesčiams, kadangi gyvena savo mamai priklausančiame name, todėl mama nereikalaus iš jos prisidėti prie išlaidų komunaliniams mokesčiams apmokėti, sumažins savo išlaidas aprangai ir avalynei, atsisakys išlaidų laisvalaikiui, poilsiui. Todėl preliminariai pareiškėja įsiskolinimams dengti ketina skirti apie 200 Eur per mėnesį. Taigi pareiškėja jokiu būdu nevengia atsiskaityti su kreditoriais, todėl ji negali būti laikoma nesąžininga. Apskritai teismas nesiaiškino, kokiu būdu ir kokia suma pareiškėja galėtų dengti įsiskolinimą kreditoriui.

Teismas nutartyje nustatė, tačiau visiškai nepasisakė dėl šių argumentų: „Teismo posėdžio metu pareiškėja papildomai paaiškino, kad sandoriai, dėl kurių vėliau atsirado žala, buvo sudaryti įmonės vardu, o ne jos, kaip fizinio asmens, įmonė net ir tuo sunkiu laikotarpiu stengėsi dirbti ir išsilaikyti, mokėti mokesčius, todėl ji tikrai nesijaučia nesąžininga. Priteistos sumos ji niekada nepajėgs grąžinti kreditoriams iš savo gaunamo atlyginimo, o susirasti geriau apmokamą darbą pagal savo amžių, ji nesitiki. 2014 m. lapkričio mėnesį kreditoriui ji buvo pateikusi taikos sutarties projektą, kuriame nurodė, kad per du mėnesius įsipareigoja sumokėti 26 734,63 Lt (7 742,88 Eur), tačiau ir tada ji realiai tokios sumos neturėjo, tik galvojo, jog kur nors ją gaus, pasiskolins pas pažįstamus, ar iš banko. Šiuo metu tokių galimybių taip pat nebeturi“. VSDFV Kauno skyriaus atstovė klaidino teismą, teigdama, jog pareiškėja nebandė bent iš dalies atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsiskolinimą. Pareiškėja 2014-11-12 kreipėsi į VSDFV Kauno skyrių, pateikdama taikos sutarties projektą (b. 1. 122–123), kuriuo prašė per 2 mėnesius sumokėti pirmosios instancijos priteistą sumą tam, kad nebūtų tęsiamas tolimesnis bylinėjimasis. 2014 m. lapkričio mėnesį pareiškėja turėjo galimybę pasiskolinti pinigų, o šiuo metu ir ypač apeliacinės instancijos teismo priteistos sumos, neturi galimybės dėl sumos dydžio bei dėl to, jog VSDFV Kauno skyrius pateikė vykdomąjį raštą antstoliui ir yra užvesta vykdomoji byla. Joks bankas ir apskritai jokia finansinė institucija nebeskolins pareiškėjai pinigų esant tokio dydžio įsiskolinimui, kai užvesta vykdomoji byla. VSDFV Kauno skyrius klaidingai nurodo, jog pareiškėjai yra galimybė sumokėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ skolą per 6–7 metus. Šiuo teiginiu yra daromos tik nepagrįstos prielaidos bei klaidingai skaičiuojamos pareiškėjos galimybės, nevertinama, jog pareiškėjai yra priteistos 5 proc. palūkanos. Nuo 23 060,30 Eur sumos per dieną priskaičiuojama 3,16 Eur palūkanų, per mėnesį 94,80 Eur, iki 2015-04-07 yra priskaičiuota 3 193,67 Eur palūkanų ir dar 700 Eur VMI.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu atsisakyta iškelti apeliantei bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad fizinio asmens bankroto procesas suteikia galimybę fiziniams asmenims, kurie dėl pablogėjusios finansinės padėties nebegali vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams, grįžti į aktyvią ekonominę veiklą, netapti našta valstybės socialinei sistemai, taip apsaugant asmens orumą, o kreditoriams suteikiant galimybę atgauti bent dalį skolų. Šį procesą Lietuvoje reglamentuoja specialusis Fizinių asmenų bankroto įstatymas (toliau – FABĮ). Įstatyme nurodyta jo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 straipsnio 1 dalis). Taigi šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka (LAT 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014).

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjos nesąžiningumo nėra visiškai pagrįstos. Kaip žinia, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Dėl nurodytos priežasties įstatymo tikslą atitiktų toks FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimas, pagal kurį sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjų elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jų nemokumui. Toks aiškinimas atitiktų ir sisteminius šios teisės normos ryšius su kitomis FABĮ nuostatomis. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 4 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo yra nubaustas už nusikaltimus ar baudžiamuosius nusižengimus, nurodytus BK 207 (kreditinis sukčiavimas), 208 (skolininko nesąžiningumas), 209 (nusikalstamas bankrotas), 216 (nusikalstamu būdu gauto turto legalizavimas), 222 (apgaulingas apskaitos tvarkymas), 223 (aplaidus apskaitos tvarkymas) straipsniuose, ir jo teistumas nėra išnykęs, jeigu dėl to jis tapo nemokus. Taigi asmenys, kurių nemokumą lėmė padaryti nusikaltimai ar baudžiamieji nusižengimai, praėjus tam tikram laikui (išnykus teistumui) įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Analogiškai asmenims, kurių nemokumą lėmė nesąžiningi veiksmai, nurodyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, už kuriuos šiems asmenims netaikyta baudžiamoji atsakomybė, praėjus 3 metams nuo šių veiksmų atlikimo neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent šitaip (t. y., kad sprendžiant dėl pareiškėjos sąžiningumo turi būti įvertinti jos veiksmai (neveikimas) per paskutinius 3 metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos jiems iškėlimo priėmimo) FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas aiškinamas kasacinio teismo praktikoje (LAT 2014-12-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte reikalaujama, kad egzistuotų asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti tiesioginę ar netiesioginę įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad tiesioginės ar netiesioginės įtakos mokumui neturėjęs nesąžiningas pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (LAT 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014).

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningais veiksmais pripažįstami: 1) CK 6.67 straipsnyje nurodyti sandoriai, jeigu jie pažeidžia kreditorių teises ir šių sandorių pareiškėjas neprivalėjo sudaryti; 2) kitokie veiksmai, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. FABĮ detaliau nenurodoma, kokie kiti veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais, todėl jie nustatytini remiantis CK ir kasacinio teismo suformuota praktika, atsižvelgiant į FABĮ tikslus ir jame nustatytą specialųjį teisinį reguliavimą (LAT 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (žr. LAT 2013-06-19 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013; kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, turėjo būti vertinami pareiškėjos veiksmai per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, t. y. nuo 2012-04-15 iki 2015-04-15.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas nesąžiningas pareiškėjos elgesys yra kildinamas vien tik iš pareiškėjos, einant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovės pareigas, atliktų neteisėtų veiksmų, konstatuotų įsiteisėjusiomis Kauno apygardos teismo nutartimis civilinėse bylose 2013-06-28 Nr. 2A-1087-230/2013 (kuria buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2013-02-06 sprendimas ir byla perduota apylinkės teismui nagrinėti iš naujo) ir 2015-03-02 Nr. 2A-461-480/2015 (kuria toje pačioje byloje priimtas Kauno apylinkės teismo 2014-11-03 sprendimas buvo pakeistas ir iš pareiškėjos buvo priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui 23 060,13 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2012-06-06 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei valstybei 700,40 Eur bylinėjimosi išlaidų). Nors tiek Kauno apylinkės teismo 2014-11-03 sprendimas, tiek jį pakeitusi Kauno apygardos teismo 2015-03-02 nutartis patenka į šį įstatyme numatytą trejų metų laikotarpį, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nėra jokio pagrindo šių teismų procesinių sprendimų priėmimo datų tapatinti su pareiškėjos neteisėtų ir nesąžiningų veiksmų atlikimo momentu. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2015-03-02 nutarties, pareiškėja žinojo (arba turėjo žinoti) apie 2010-05-21 sutartinio įkeitimo lakštu prisiimtus įsipareigojimus, todėl keisti apyvartoje esančių prekių kiekį ir jų sudėtį galėjo tik su įkaito turėtojo (Fondo valdybos Kauno skyriaus) raštišku sutikimu. Kadangi toks sutikimas nebuvo gautas, todėl buvo konstatuota, jog pareiškėja netinkamai vykdė savo pareiga,; pareiškėjos elgesys, realizuojant įkeistas apyvartoje esančias prekių atsargas, negali būti vertinamas kaip protingo, apdairaus ir rūpestingo įmonės vadovo elgesys, ir toks elgesys negali būti pripažintas paprastu neatsargumu, ir ji privalo atlyginti įkaito turėtojui padarytą žalą dėl įkeisto turto neišsaugojimo ir jo neperdavimo bankroto administratoriui. Vadinasi, žala, kuri buvo priteista iš atsakovės, yra padaryta įkeisto turto neišsaugojimu ir jo neperdavimu bankroto administratoriui. Kaip matyti iš Kauno apygardos teismo 2010-09-29 nutarties civilinėje byloje Nr. B2-3053-254/2010, kuria uždarajai akcinei bendrovei ,,(duomenys neskelbtini)” buvo iškelta bankroto byla, buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo privalo perduoti administratoriui turtą pagal finansinę atskaitomybę ir visus dokumentus. Kadangi Kauno apygardos teismo 2010-09-29 nutartis įsiteisėjo 2010-10-12, akivaizdu, jog pareiškėja (buvusi iki bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)” vadove) administratoriui visą turtą turėjo perduoti iki 2010-10-23, kas duoda pagrindą išvadai, jog vėliausias žalos padarymo terminas yra būtent ši data, t. y. 2010-10-23, nežiūrint į tai, kad 2010-05-21 sutartinio įkeitimo lakštu įkeistas turtas galėjo būti neišsaugotas (realizuotas) ir anksčiau.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Kauno apygardos teismo 2015-03-02 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-461-480/2015 yra nurodyta, jog „Šios byloje nustatytos aplinkybės, atsakovės veiksmus, jai realizavus dalį įkeistų prekių, tam neturint įkaito turėtojo raštiško sutikimo, taip pat savalaikiai neatlikus įkeistų prekių pakeitimo, sprendžiant atlygintinos žalos dydžio mažinimą pagal LR CK 6.282 straipsnio 3 dalies nuostatas, leidžia pripažinti dideliu neatsargumu, o ne tyčiniais, kaip nurodo apeliantas veiksmais, nes byloje nenustatyta, kad atsakovė tokiais savo veiksmais sąmoningai blogino UAB „(duomenys neskelbtini)" finansinę padėtį, nulėmusią bendrovės negalėjimą atsiskaityti su apeliantu (t. 1, b. 1. 31). Taigi sutikina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentu, jog jos tyčiniai veiksmai, netgi jeigu ir būtų pagrindas vertinti šiuos pareiškėjos veiksmus, nėra nustatyti.

Pirmosios instancijos teismas taip pat skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad pareiškėja nenurodė, kaip planuoja atstatyti savo mokumą ir nors iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, o jos gaunamos pajamos yra tokios pačios, net šiek tiek ir mažesnės nei pareiškėjos nurodytos būtinosios bei reikalingos pragyvenimui išlaidos. Pažymėtina, kad jeigu teismas manė, jog pareiškėjos pareiškimas neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų, jis, vadovaujantis CPK 115 straipsniu, galėjo priimti nutartį, nustatydamas pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti, tačiau pats teismas pareiškimą priėmė, kaip atitinkantį formos ir turinio reikalavimus. Be to, pažymėtina, jog fizinio asmens bankroto procese egzistuoja viešasis interesas, todėl teismas turi būti aktyvus ir turi teisę pats rinkti įrodymus. Tokia teismo teisė įtvirtinta FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punkte, kuriame nurodyta, kad teismas, gavęs pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, gali įpareigoti fizinį asmenį pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus papildomus dokumentus (LAT 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Sutiktina su apeliante, jog teismas galėjo pareikalauti pareiškėjos pateikti paskaičiavimą dėl įsiskolinimo padengimo, tačiau to nedarė. Vien tik lėšų nenurodymas įsiskolinimams padengti pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo, apeliacinės instancijos teismo nuomone, negali būti pagrindas netenkinti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina ir tai, kad jei teismas būtų nutaręs iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, vadovaujantis FABĮ 6 str. 3 d. 5 punktu, iškėlus asmeniui fizinio asmens bankroto bylą, teismas nutartyje privalo nurodyti plano projekto pateikimo teismui terminą. Akivaizdu, jog pareiškėja dar būtų galėjusi pateikti planą, kuriame ir numatoma kiekvieną mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalingos lėšos, taip pat lėšos, skirtos bankroto procedūroms bei įsiskolinimams padengti. Fizinio asmens mokumo atkūrimas neturėtų būti vertinamas, kai dar tik sprendžiama, ar iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą. Bankrutuojančiam asmeniui nesugebėjus pateikti kreditoriams tinkamo plano dėl mokumo atkūrimo yra pagrindas bankroto bylą nutraukti (FABĮ 10 str. 1 d.). Pareiškėjos teigimu, ji ketina sumažinti savo poreikius komunaliniams mokesčiams, kadangi gyvena savo mamai priklausančiame name, todėl mama nereikalaus iš jos prisidėti prie išlaidų komunaliniams mokesčiams apmokėti, sumažins savo išlaidas aprangai ir avalynei, atsisakys išlaidų laisvalaikiui, poilsiui, todėl preliminariai pareiškėja įsiskolinimams dengti ketina skirti apie 200 Eur per mėnesį.

Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratoriui atsiranda pareiga patikrinti pareiškėjo sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad fizinis asmuo negali įvykdyti prievolių kreditoriams, pripažinimo negaliojančiais (FABĮ 12 str. 3 d.). Tuo būdu galės būti patikrintos pareiškėjo kreditorių abejonės dėl pareiškėjo nesąžiningumo, esant pagrindui, atkuriamas pareiškėjo mokumas. Fizinių asmenų bankroto paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą įstatymo nustatyta tvarka. Taigi kreditoriai ir šiuo atveju turėtų būti suinteresuoti, kad asmuo, prižiūrint bankroto administratoriui ir kreditoriams, siektų atkurti savo mokumą Fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Bankroto byloje nustačius ir įrodžius asmens nesąžiningumą kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nutraukimo (FABĮ 24 str. 9 p.).

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė FABĮ nuostatas ir vertino įrodymus, neįvertino ir neišsiaiškino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų vertinant pareiškėjos nemokumą sukėlusias priežastis, neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, todėl galėjo būti nepagrįstai atsisakyta iškelti bankroto bylą. Kadangi nėra galimybės išnagrinėti bylą iš esmės, nes bylos nagrinėjimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, be to, bylos išnagrinėjimas tiesiogiai apeliacinės instancijos teisme gali riboti bylos dalyvių teises į apeliaciją, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 336 straipsniu, 337 straipsnio 1dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atskirąjį skundą tenkinti iš dalies, Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį panaikinti ir klausimą dėl bankroto bylos V. N. iškėlimo perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.