- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-1087-230/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Baubienė (pirm.), Nijolia Indreikienė (pran.), Albina Rimdeikaitė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Atsakovas
- V. N.
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė), Nijolios Indreikienės (pranešėja), Albinos Rimdeikaitės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-104-475/2013 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patikslintą ieškinį atsakovei V. N., trečiajam asmeniui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Dobilas - 4“ dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas patikslintu ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė priteisti iš atsakovės 86 116,21 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Dobilas - 4“ vadove ir vienintele akcininke nuo įmonės įregistravimo iki 2010-09-29 buvo atsakovė. Kauno apygardos teismas 2010-09-29 nutartimi UAB „Dobilas - 4“ iškėlė bankroto bylą, 2010-12-30 nutartimi įtraukė VSDFV Kauno skyrių kreditoriumi ir patvirtino 345 318,38 Lt dydžio reikalavimą. UAB „Dobilas - 4“ 2010-05-21 susitarimu su VSDFV Kauno skyriumi Hipotekos skyriuje prie Kauno miesto apylinkės teismo įkeitė VSDFV Kauno skyriaus naudai 165 758 Lt vertės apyvartoje esančias prekių atsargas, kurių balansinė vertė 2010-02-18 buvo 136 990,08 Lt, o sutartiniu įkeitimu užtikrintos prievolės dydis 92 315 Lt. Bankroto administratorė kreditorių komiteto nariams prieš 2011-05-20 įvyksiantį kreditorių komiteto susirinkimą pateikė BUAB „Dobilas - 4“ prekių (atsargų), perduotų administratorei, analizę už laikotarpį nuo 2010-02-18 iki 2010-10-12 ir nurodė, kad VSDFV Kauno skyriui įkeisto turto sąrašas tiek vertine, tiek kiekine išraiška skiriasi nuo bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo dienai perimto turto sąrašo, t. y. nebuvo perduota 370 įkeisto turto prekių vienetų už 86 116,21 Lt sumą. Administratorė nustatė, kad laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-10-22 administratorei neperduotas turtas buvo arba realizuotas, arba nurašytas. Todėl atsakovė, būdama UAB „Dobilas - 4“ direktore ir atsakinga už įkeisto turto saugojimą, netinkamai vykdė vadovo pareigas, nevykdė sutartinio įkeitimo lakšto sąlygų saugoti įkeistą turtą, be įkaito turėtojo sutikimo nurašinėjo ieškovui įkeistą turtą, o iškėlus UAB „Dobilas - 4“ bankroto bylą, bankroto administratorei neperdavė 370 įkeisto ieškovui turto prekių vienetų už 86 116,21 Lt sumą. Ieškovas, kaip BUAB ,,Dobilas - 4“ kreditorius, prašė dėl šių nesąžiningų ir neteisėtų atsakovės, kaip įmonės vadovo, kurio kaltė preziumuojama, veiksmų priteisti patirtą žalą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovei 1 705,50 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad BUAB „Dobilas - 4“ vadove ir vienintele akcininke nuo įmonės įregistravimo iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovė. 2010-04-26 ieškovas su UAB „Dobilas - 4“ sudarė įmokų įsiskolinimo-mokėjimo atidėjimo sutartį, pagal kurią buvo atidėta 92 315 Lt bendrovės įmokų skola iki 2011-03-31. UAB „Dobilas - 4“ 2010-05-21 susitarimu su ieškovu Hipotekos skyriuje prie Kauno miesto apylinkės teismo įkeitė VSDFV Kauno skyriaus naudai 165 758 Lt vertės bendrovės apyvartoje esančias prekių atsargas pagal sąrašą, kurių balansinė vertė 2010-02-18 buvo 136 990,08 Lt, sutartiniu įkeitimu užtikrintos prievolės dydis - 92 315 Lt. Kauno apygardos teismas 2010-09-29 nutartimi UAB „Dobilas - 4“ iškėlė bankroto bylą. 2010-10-05 ieškovas nutraukė su UAB „Dobilas - 4“ sudarytą įmokų atidėjimo sutartį, nes bendrovė laiku nemokėjo einamųjų įmokų ir ieškovui pagal minėtą sutartį sumokėjo tik 12 693 Lt. Kauno apygardos teismas 2010-12-30 nutartimi įtraukė ieškovą į BUAB ,,Dobilas - 4“ kreditorių sąrašą ir patvirtino finansinį reikalavimą 345 318,38 Lt sumai. Iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduota 370 įkeisto turto prekių vienetų už 86 116,21 Lt sumą. Administratorei atlikus analizę apyvartos laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2010-10-22, buvo nustatyta, kad administratorei neperduotas ieškovui įkeistas turtas buvo arba realizuotas, arba nurašytas. Teismas nurodė, kad UAB „Dobilas - 4“ apyvartoje esančios prekės buvo įkeistos užtikrinant ieškovui mokestinių įmokų grąžinimą. Ieškovas, pasirašydamas sutartinės hipotekos lakštą, žinojo, kad įkeičiamos prekės yra apyvartoje esančios prekės, kurias realizuoti nebuvo uždrausta, jos ieškovui nebuvo perduotos, o paliktos saugoti pačiai bendrovei. UAB „Dobilas - 4“ vykdė komercinę veiklą – siuvo ir pardavinėjo drabužius, t. y. bendrovės apyvartoje esančios prekės nebuvo pastovios, vienos buvo realizuojamos, o vietoje jų pasiuvamos kitos. Teismas nustatė, kad bendrovė 2010 m. turėjo užsakymų, tačiau dėl ilgai nemokamų atlyginimų siuvėjos atsisakė vykdyti užsakymus. Todėl UAB „Dobilas - 4“ direktorės, t. y. atsakovės 2010-07-23 ir 2010-07-30 įsakymais darbuotojai buvo išleisti prastovoms, dėl ko realizuotos prekės dėl trečiųjų asmenų neveikimo nebuvo pakeistos kitomis. Kadangi reikiamas prekių kiekis realizuotoms prekėms atstatyti nebuvo pagamintas, todėl bankroto administratorei perėmus bendrovės turtą ieškovui įkeisto turto kiekiai ir asortimentas skyrėsi. Teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė teismo posėdžio metu patvirtino, jog vykdydama bankroto procedūras ir patikrinusi bendrovės dokumentus, pažeidimų ir jokių aplaidžių direktorės veiksmų nenustatė, o ieškovas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė. Teismas sprendė, kad ieškovas nepasinaudojo CK 4.208 straipsnio kreditoriui suteikta teise patikrinti sutartine hipoteka įkeistų prekių kiekio, jų būklės, saugojimo sąlygų ir pan., nepareikalavo įvykdyti įkeitimu užtikrintą prievolę prieš terminą, nors turėjo pakankamai pagrįstų abejonių dėl UAB „Dobilas - 4“ mokumo. Be to, teismas pažymėjo, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, o tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu įmonės vadovo civilinei atsakomybei atsirasti (CK 6.263 str.). Teismas, ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė, būdama BUAB „Dobilas - 4“ direktore, tyčia aplaidžiai ir neatsargiai vykdė savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas ir dėl to ieškovui, kaip bendrovės kreditoriui, atsirado 86 116,21 Lt žala.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
Dėl sutarties laisvės principo
LR CK 4.202 straipsnyje, galiojusiame turto įkeitimo metu, buvo numatyta, kad įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas, turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Ieškovas su trečiuoju asmeniu pasirašė sutartinio įkeitimo lakštą, kuriuo trečiasis asmuo įkeitė jam priklausančias esančias apyvartoje prekių atsargas. Žinant sunkią bendrovės finansinę padėtį ir įvertinus aplinkybę, kad bet kuriuo metu bendrovei gali būti iškelta bankroto byla, sutartiniame įkeitimo lakšte buvo numatyta, kad įkeitimo objekto savininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo objekto, taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išskyrus įkeitimą tam pačiam kreditoriui, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeitimo objektą. Taip pat sutartinio įkeitimo lakšto 8 punkte yra nurodyta, kad įkeisto turto perleisti neleidžiama. Tokiu būdu ieškovas ir bendrovė, atstovaujama jos direktorės - atsakovės, turėdama galimybę įvertinti prisiimamus įsipareigojimus ir jų teisinius padarinius, laisva valia susitarė dėl turto įkeitimo tokiomis sąlygomis, kokiomis norėjo, taip pat tokio turinio, koks buvo priimtinas abiems šalims, ir tokiu būdu įgyvendino savo teisę pakeisti dispozityviojoje teisės normoje numatytą leidimą be kreditoriaus sutikimo keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą. Toks susitarimas keisti įkeistų prekių sudėtį, tik raštiškai sutikus kreditoriui, šalims tapo privalomu ir turinčiu įstatymo galią. Todėl atsakovė be raštiško kreditoriaus sutikimo parduodama (nurašydama) įkeistą turtą nevykdė sutartiniame įkeitimo lakšte numatyto draudimo, pažeidė LR CK 6.200 straipsnyje nurodytą pareigą vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai ir tokiu būdu ieškovui padarė 86 116,21 Lt žalą. Dėl šių priežasčių teismo argumentas, jog ieškovas, pasirašydamas sutartinės hipotekos lakštą, žinojo, kad įkeičiamos prekės yra apyvartoje esančios prekės, kurias realizuoti nebuvo uždrausta, yra klaidingas, neteisėtas ir prieštaraujantis pagrindiniams civilinių santykių teisinio reglamentavimo principams.
Dėl neteisėtų veiksmų
Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad be raštiško ieškovo sutikimo apskritai buvo realizuojamas (nurašomas) įkeistas turtas. Būtent šios pareigos nevykdymas ir turėtų būti laikomas neteisėta veika, kurios nepaneigia atsakovės subjektyvi nuomonė, kad ji visais įmanomais būdais siekė pakeisti realizuotas prekes kitomis. Todėl teismo argumentas, jog atsakovė dėl trečiųjų asmenų kaltės nesugebėjo pakeisti realizuotų prekių kitomis, neturi reikšmės ir yra nepagrįstas.
3) Dėl kaltės formos
Teismo argumentas, kad atsakovės kaltė pasireiškė paprastu neatsargumu, susijusiu su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, todėl negali atsirasti įmonės vadovo civilinė atsakomybė LR CK 6.263 straipsnio pagrindu, yra nepagrįstas. Apeliantas nurodo, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam darbuotojui, kadangi vadovas žino visas įmonės veiklos aplinkybes, santykius su kitais asmenimis, taip pat padėtį įmonės viduje. Įmonės vadovas gerai žino, kokia yra įmonės finansinė padėtis ir ar ji yra pajėgi įvykdyti savo prisiimtus įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui. Taigi įmonės vadovas yra asmuo, turintis daugiausiai informacijos apie jo vadovaujamą įmonę. Atsakovė buvo informuota apie darbuotojų atsisakymą dirbti 2010 m. gegužės 26-31 dienomis, taip pat žinojo, kad kreditoriai gali kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kad iš anksto nepagaminus pakeitimui būtinų prekių, tačiau realizavus įkeistas, gali kilti tokia situacija, kai įkeistos prekės nebus pakeistos tokios pat vertės prekėmis. Atsakovė pripažino, kad įmonei gavus atsiskaitymą už realizuotą įkeistą produkciją, buvo mokami atlyginimai darbuotojams, dengiamas įsiskolinimas VSDFV Kauno skyriui, Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kai kuriems tiekėjams už elektros energiją, už nuomojamas patalpas, kas įrodo, kad pardavus ieškovui įkeistas prekes, o už šį turtą gautas lėšas pervedus kitiems kreditoriams, buvo sąmoningai ir grubiai pažeidžiamos įkaito turėtojo teisės, nepaisoma įkeitimo lakšte numatytų ribojimų ir įstatyme nustatytos pareigos išsaugoti įkeistą turtą. Be to, įkeistos prekės buvo pardavinėjamos ženkliai mažesne, nei gaminio savikaina, kaina, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami, kaip įmonės įprasta ūkinė veikla ar siekis išvengti įmonės bankroto, nes įmonei esant nemokiai ir nuostolingai pardavinėjant turtą buvo sistemingai pažeidinėjami ne tik įkaito turėtojo, bet ir pačios įmonės bei kitų kreditorių interesai. Įvertintina ir tai, kad dalis įkeistų prekių, praėjus vos 10 dienų nuo įkeitimo, buvo nurašyta, nors įkeitimo metu visos prekės buvo įvertintos, ir atsakovė su vertinimu, kuris buvo netgi didesnis nei turto balansinė vertė, sutiko ir neginčijo Todėl nepagrįsti atsakovės argumentai, kad turtas nurašytas dėl prekinės išvaizdos praradimo. Aplinkybių, kurios galėjo įtakoti tokį neproporcingai greitą turto nusidėvėjimą, atsakovė nenurodė ir jokių nusidėvėjimo įrodymų nepateikė. Įkeisto turto nurašymas nedidina įmonės turto, nemažina įsiskolinimų apimties ir jokiais kitais būdais negerina įmonės finansinės padėties. Įkeistas atsargas, nors ir netinkamas dėvėjimui, atsakovė privalėjo išsaugoti, tačiau atsakovė šios pareigos sąmoningai nevykdė ir tyčiniais veiksmais padidino žalą.
4) Dėl atsakovės kaltės prezumpcijos
Teismo argumentas, kad ieškovas nepateikė atsakovės kaltės įrodymų, yra neteisėtas ir pažeidžiantis įstatyme numatytą įrodinėjimo naštos nustatant kaltę paskirstymą. Atsakovė, siekdama paneigti LR CK 6.248 straipsnyje įtvirtintą kaltės prezumpciją, privalėjo teikti įrodymus, kad ji buvo tiek rūpestinga ir apdairi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių jos kaltę netinkamai vykdant sutartiniame įkeitimo lakšte prisiimtą įsipareigojimą be kreditoriaus raštiško sutikimo neperleisti įkeisto turto. Netgi nepaisant tokio draudimo, tačiau atsižvelgiant į tokias aplinkybes, kaip įmonės nemokumas, darbuotojų atsisakymas dirbti ir pan., įkeisto turto realizavimas iš anksto nepagaminus pakeitimui reikalingo naujų prekių kiekio, negali būti vertinamas, kaip protingo, apdairaus, rūpestingo įmonės vadovo elgesys.
Dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės
Teismo argumentai, jog realizuotos prekės nebuvo pakeistos kitomis dėl trečiųjų asmenų (darbuotojų) neveikimo, nes darbuotojai direktorės įsakymais buvo išleisti prastovoms, yra nepagrįsti. Atsakovė, kaip įmonės vadovė, galėdama duoti privalomus nurodymus įmonės darbuotojams, pati įsakymais išleido juos prastovoms, todėl nepagrįstai padaryta išvada, kad žala padaryta trečiųjų asmenų, už kuriuos skolininkas neatsako, veiksmais. Įmonės darbuotojai šiuo atveju negali būti laikomi trečiuoju asmeniu LR CK 6.253 straipsnio 4 dalies prasme, kadangi įmonė (jos vadovas) turi teisę duoti privalomus vykdyti nurodymus darbuotojams, atsako už jų veiksmus ir tokiais veiksmais (neveikimu) padarytą žalą.
6) Dėl kreditoriaus teisės tikrinti įkeistą turtą
Teismas nurodė, kad ieškovas nepasinaudojo CK 4.208 straipsnyje įtvirtinta teise patikrinti įkeistų prekių kiekio, būklės, saugojimo sąlygų ir pan., tačiau nenurodė, kokios teisinės pasekmės ir kokiu pagrindu kilo kreditoriui nepasinaudojus tokia teise. Sunki įmonės finansinė padėtis savaime nepreziumuoja jos vadovo neteisėtų veiksmų, sutarties pažeidimo galimybės, todėl kreditoriui nekyla pareiga tikrinti įkeisto turto būklės, o jam nepasinaudojus šia teise, skolininkas neatleidžiamas nuo civilinės atsakomybės.
Dėl žalos dydžio
Atsiliepimas
Atsakovė, nesutikdama su ieškovės pareikštu reikalavimu 86 116,21 Lt sumai, atsiliepime į patiksliną ieškinį nurodė, kad ieškinio reikalavimo suma laikytina 73 423,21 Lt. Teismas, atmesdamas patikslintą ieškinį, dėl žalos dydžio nepasisakė, todėl ieškovas apeliaciniame skunde papildomai nurodo žalos dydį pagrindžiančius argumentus. Nurodo, kad sutartiniu įkeitimu užtikrintos prievolės dydis buvo 92 315 Lt, iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Dobilas - 4“ pagal įmokų atidėjimo sutartį sumokėjo 12 693 Lt, todėl skolos likutis būtų 79 622 Lt. Todėl atsakovės skaičiavimas, kad ieškinio reikalavimo suma laikytina 73 423,21 Lt, yra visiškai nepagrįstas. Tačiau apeliantas nurodo, kad žalos dydis laikytinas visa neteisėtai parduotų ir nurašytų prekių vertė, t. y. 86 116,21 Lt. Sudaręs socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutartį, UAB „Dobilas - 4“ privalėjo mokėti ir einamąsias įmokas, ir pagal šią sutartį numatytus privalomus mokėjimus. Tačiau sutartis nebuvo vykdoma tinkamai, kadangi UAB „Dobilas - 4“ per 2010 m. balandžio - birželio mėnesius priskaičiavo 92 727,87 Lt einamųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų, per liepos-rugsėjo mėnesius - 86 589,89 Lt, o pagal atidėtų įmokų mokėjimo grafiką per šiuos mėnesius buvo įsipareigota sumokėti 46 158 Lt. Taigi atidėjimo sutarties galiojimo metu turėjo būti sumokėta 225 475,76 Lt, iš viso per šį laikotarpį UAB „Dobilas - 4“ sumokėjo 103 775,36 Lt, todėl bendrovė, netinkamai vykdydama sutartį, ne sumažino įsiskolinimą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, bet jį padidino 121 700,40 Lt. Kadangi turtas buvo įkeistas užtikrinti socialinio draudimo įmokų įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimo sutarties įvykdymą, netinkamas jos vykdymas per sutarties galiojimo laikotarpį padidino įsiskolinimą iki 200 501,48 Lt, todėl ieškovui turi būti atlyginta visa patirta žala, kuri nustatytina prarasto įkeisto turto apimtimi - 86 116,21 Lt.
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nesutinka su skundo argumentais, jog atsakovė, neturėdama raštiško kreditoriaus sutikimo ir parduodama (nurašydama) įkeistą turtą, nevykdė sutartiniame įkeitimo lakšte numatyto draudimo, pažeidė LR CK 6.200 straipsnyje nurodytą pareigą šalims vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai ir tokiu būdu ieškovui padarė žalą. Šie argumentai nepagrįsti ir atmestini, kadangi pagal CK 4.201 straipsnį įkeitimo objektu gali būti kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. CK 4.202 str. norma reglamentuoja prekių atsargų, esančių apyvartoje, kaip specifinio įkeitimo objekto, ypatumus: įkaito davėjas turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Tai reiškia, kad, įkeičiant prekių atsargas, įkeičiami ne konkretūs daiktai, bet tam tikras prekių kiekis už tam tikrą, šalių susitartą vertę. Šiuo atveju konkretūs daiktai, sudarantys įkeistą prekių atsargų visumą, nėra apsunkinti įkeitimu, nes įkaito davėjui juos leidžiama parduoti ir jų vietoje įgyti naujus. LR CK 4.202 str. nuostatos nedraudžia kaip prekių, esančių apyvartoje, atsargas įkeisti ne tik neregistruotinus, bet ir registruotinus kilnojamuosius daiktus, jeigu tie daiktai įkaito davėjo buhalteriniuose dokumentuose apskaitomi kaip trumpalaikis materialusis turtas - prekės. Ieškovas, pasirašydamas sutartinės hipotekos lakštą, žinojo, kad įkeičiamos prekės yra apyvartoje esančios prekės, kurias realizuoti nebuvo uždrausta, jos ieškovui nebuvo perduotos, o paliktos saugoti pačiai bendrovei. Atsakovė laiko nepagrįstu skundo argumentą, kad sutartinio įkeitimo lakšte nurodžius sąlygą, jog įkeitimo objekto savininkas be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo objekto, ji šalims tapo privaloma ir turinti įstatymo galią. Pagal CK 4.202 straipsnį, įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas, turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė, ir tokia įkaito davėjo teisė negali būti ribojama jokiomis aplinkybėmis, nes tokiu atveju būtų paneigtas pats prekių atsargų, esančių apyvartoje, įkeitimo institutas bei tokio instituto tikslas - operatyviai keisti parduodamas apyvartoje esančias prekes naujai pagamintomis prekėmis. Atsakovė nurodo, jog ji, būdama UAB „Dobilas - 4“ direktore, visada siekė, kad nurašytos ar realizuotos įkeistos prekės nedelsiant būtų pakeistos naujomis ir taip būtų atstatytas įkeisto ir perimto turto skirtumas. Kadangi įkeistos prekės buvo apyvartoje, o reikiamas prekių kiekis realizuotoms prekėms atstatyti nebuvo pagamintas, todėl bankroto administratorei perėmus bendrovės turtą skyrėsi ieškovui įkeisto turto kiekiai ir asortimentas. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė tyčia aplaidžiai ir neatsargiai vykdė savo, kaip bendrovės vadovo, pareigas. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad įmonės vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovės neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindu atsirasti įmonės vadovo civilinei atsakomybei. Atsakovė nurodo, jog neįrodyti nei jos nesąžiningi veiksmai, nei priežastinis ryšys, kadangi atsakovė visomis išgalėmis siekė išvengti įmonės nemokumo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti jos kaltę ar nesąžiningumą. Atsakovė nurodo, jog įkeisto bei perimto turto sąrašas skyrėsi ne dėl jos neteisėtų veiksmų, o buvo sąlygotas ne nuo jos priklausančių aplinkybių - UAB „Dobilas - 4“ darbuotojų veiksmų, turėjusių įtakos gamybos sumažėjimui ir sąlygojusių pateiktų užsakymų neatlikimą. Nors gamybiniai pajėgumai buvo visiškai išnaudoti, tačiau dėl laiku nemokamų atlyginimų bendrovės darbuotojai pradėjo streikuoti ir atsisakė vykdyti užsakymus, dėl ko jie buvo išleisti prastovoms ir todėl nebuvo atstatytas įkeistų prekių kiekis. Laiko nepagrįstais skundo argumentus dėl žalos dydžio 86 116,21 Lt sumai, kadangi pagal įmokų atidėjimo sutartį yra sumokėta dalis įsiskolinimo - 12 693 Lt. Bankroto administratorei aktu buvo perduota prekių už bendrą 83 246,65 Lt sumą, perduoti įkeistų prekių likučiai beveik visiškai padengia patikslintame ieškinyje nurodomo įsiskolinimo dydį (likutis - 2 869,56 Lt), todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad jam buvo padaryta 86 116,21 Lt dydžio žala.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo kolegija pasisako atskirai.
Byloje nustatyta, kad ieškovas 2010-04-26 su trečiuoju asmeniu UAB „Dobilas - 4“ sudarė įmokų įsiskolinimo-mokėjimo atidėjimo sutartį, pagal kurią bendrovei iki 2011-03-31 buvo atidėta 92 315 Lt bendrovės įmokų skola (t. 1, b. l. 144). UAB „Dobilas - 4“ nurodytos prievolės įvykdymui užtikrinti 2010-05-21 susitarimu su ieškovu pastarajam įkeitė 165 758 Lt vertės bendrovės apyvartoje esančias prekių atsargas pagal sąrašą, kurių balansinė vertė 2010-02-18 buvo 136 990,08 Lt (t. 1, b. l. 21-28). Kauno apygardos teismas 2010-09-29 nutartimi trečiajam asmeniui UAB „Dobilas - 4“ iškėlė bankroto bylą (t. 1, b. l. 14-16). Iškėlus bankroto bylą, administratorei nebuvo perduota 370 įkeisto turto prekių vienetų už 86 116,21 Lt sumą (t. 1, b. l. 38-41). Atsakovė nurodytu laikotarpiu buvo bendrovės vadovė.
Dėl šalių susitarimo be kreditoriaus raštiško sutikimo neperleisti įkeistų prekių atsargų ir įmonės vadovo atsakomybės už šio susitarimo nevykdymą
Sutartinio įkeitimo lakštu, kuriuo buvo užtikrinta trečiojo asmens UAB „Dobilas - 4“ prievolė ieškovui (įsiskolinimo sumokėjimo atidėjimas), įkeičiant prekių atsargas pagal 2010-02-18 pridedamą prekių atsargų sąrašą, šalys susitarė, kad įkeitimo objekto (įkeitimo objektų) savininkas (savininkai) be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės parduoti, dovanoti ar kitaip perleisti šiuo lakštu įkeičiamo objekto (įkeičiamų objektų), taip pat be raštiško kreditoriaus sutikimo neturi teisės įkeisti, išskyrus įkeitimą tam pačiam kreditoriui, išnuomoti ar kitaip apriboti bei apsunkinti savo nuosavybės teisių į įkeitimo objektą (įkeitimo objektus), taip pat buvo numatyta, kad įkeistą turtą perleisti neleidžiama (sutarties 8 punktas). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.202 straipsnio nuostatomis, sprendė, kad atsakovė, būdama bendrovės direktore, turėjo teisę realizuoti esančias apyvartoje prekių atsargas, tačiau realizuotos prekės nebuvo pakeistos kitomis dėl trečiųjų asmenų (darbuotojų) neveikimo. Ieškovas ginčija tokią apylinkės teismo išvadą, remdamasis tuo, kad šalys tarpusavio susitarimu buvo susitarę kitaip. Ginčo santykių metu galiojusioje CK 4.202 straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad įkaito davėjas, įkeitęs esančias apyvartoje prekių atsargas (prekes, žaliavas, pusgaminius, pagamintą produkciją), turi teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė (straipsnio redakcija galiojusi iki 2012-07-01). Ši teisės norma numato įkaito davėjo teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą, tačiau tai nėra imperatyvi teisės norma, kaip teigia atsakovė, todėl šalys dėl šios įstatyme numatytos teisės įgyvendinimo gali susitarti ir kitaip (CK 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Šalys, remiantis sutarčių laisvės principu, kurio esmė atskleidžiama CK 6.156-6.157 straipsniuose, turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis); sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, tačiau negali pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnio 1 dalis). Taigi, vertinant civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmus teisėtumo aspektu, būtina patikrinti ne tai, ar yra konkreti teisės norma, leidžianti atlikti tokius veiksmus (sudaryti susitarimus), bet, priešingai, ar nėra nustatyto tokių veiksmų atlikimo draudimo. Todėl šalys galėjo susitarti dėl teisės keisti įkeistų prekių atsargas įgyvendinimo būdų ir tvarkos, ir tai nustatė, numatydamos šios teisės realizavimą tik gavus raštišką kreditoriaus sutikimą. Toks susitarimas, šalims susitarus, įgijo įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Atsakovė, būdama bendrovės vadove, pasirašiusi sutartinio įkeitimo lakštą, turėjo žinoti nurodytas susitarimo sąlygas ir, elgdamasi rūpestingai, apdairiai ir protingai, keisdama įkeistų prekių sudėtį, privalėjo gauti raštišką ieškovo sutikimą. Toks sutikimas nebuvo gautas, todėl atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, ir CK 4.202 straipsnio nuostatos, galiojusios ginčo santykių metu, numatė įkaito davėjo teisę keisti įkeistų prekių atsargų sudėtį ir formą, bet su sąlyga, kad nemažės bendra jų vertė. Tai reiškia, kad prekių keitimas turi įvykti realizuojant prekes, o ne atidedant jų pakeitimą neapibrėžtam laikui, pvz. kol bus pagamintos kitos prekės. Todėl atsakovės veiksmai, realizuojant įkeistas prekių atsargas dar nepagaminus kitų prekių jų pakeitimui, pripažintini neteisėtais ir netinkamais, t. y. pripažintina, kad atsakovė, kaip bendrovės vadovė, neveikė rūpestingai, apdairiai ir protingai, todėl savo pareigas atliko aplaidžiai. Atsižvelgiant į nurodytas susitarimo dėl apyvartoje esančių prekių atsargų įkeitimo sąlygas (neperleisti prekių atsargų be kreditoriaus raštiško sutikimo) ir CK 4.202 straipsnio nuostatas, tampa nereikšmingomis atsakovės nurodytos ir tam tikrais įrodymais patvirtintos aplinkybės, kad atsakovė siekė pakeisti realizuotas prekes kitomis, o to nesugebėjo padaryti dėl trečiųjų asmenų (darbuotojų) kaltės, kadangi darbuotojai atsisakė vykdyti užsakymus, dėl ko nebuvo pagamintos naujos prekės. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CK 4.202 straipsnio reikalavimus, be pagrindo nevertino šalių sudaryto susitarimo sąlygų, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė jokių aplaidžių veiksmų neatliko.
Dėl įmonės vadovės kaltės prezumpcijos ir kaltės formos
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių ) atsiradimą, jo kaltė yra preziumuojama, tai numato CK 6.248 straipsnio 1 dalis, todėl bendrovės vadovas, siekdamas išvengti atsakomybės, turėtų paneigti šią prezumpciją, kas atitinka ir suformuotą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. AB „Aviakompanija Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-1130/2003; 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB ,,Barklita“ v. G. B., J. G., bylos Nr. 3K-3-528/2009). Tai reiškia, kad apylinkės teismas iš esmės tinkamai suprato įrodinėjimo naštos dėl kaltės buvimo (ar nebuvimo) paskirstymą tarp šalių, tačiau, vertindamas atsakovės pateiktus jos kaltę paneigiančius įrodymus, nepagrįstai kaltės įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovui, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė atsakovės nurodytas aplinkybes paneigiančių įrodymų. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus, privalėjo spręsti, ar atsakovės pateikti įrodymai yra pakankami nustatyti, kad ji tinkamai vykdė bendrovės vadovės pareigas ir jas vykdydama neatliko jokių aplaidžių veiksmų. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad bendrovė 2010 metais turėjo užsakymų, tačiau dėl ilgai nemokamų atlyginimų siuvėjos atsisakė vykdyti užsakymus ir darbuotojai bendrovės direktorės įsakymais buvo išleisti prastovoms, dėl ko nebuvo pakeistos realizuotos prekių atsargos, nepagrįstai pripažintos, kaip atsakovės kaltę paneigiančios aplinkybės. Tiesiogine žalos padarymo priežastimi buvo jau nurodyti atsakovės neteisėti veiksmai, kuriais ji realizavo įkeistas esančias apyvartoje prekių atsargas be raštiško įkaito turėtojo sutikimo,` ir šias prekių atsargas realizavo, neužsitikrinusi jų pakeitimo, t. y. faktiškai dar neturėdama pagamintų prekių pakeitimui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad bankroto administratorė, patikrinusi bendrovės dokumentus, jokių aplaidžių direktorės veiksmų nenustatė, neturi esminės reikšmės, kadangi išvadą, ar atsakovė, vykdydama bendrovės vadovės pareigas, jas atliko tinkamai ir jų nepažeidė, turėjo padaryti teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjęs byloje įrodinėtinas aplinkybes ir įrodymus įvertinęs pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 185 straipsnis). Analogiškai vertintina ir byloje pateikta advokatų kontoros teisinė išvada, padaryta dėl administratorei nepilnai perduoto įkeisto turto, kuria įvertintas bylos dėl žalos atlyginimo priteisimo neperspektyvumas (t. 1, b. l. 81-84).
Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis, kad vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas, todėl paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės-komercinės veiklos rizika, neturėtų būti pagrindas jo atsakomybei CK 6.263 straipsnio pagrindu atsirasti. Tokios išvados jau yra padarytos kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjant bylas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš įmonės vadovo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š., A. B., A. G., bylos Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Laivų krovos akcinės bendrovės„Klaipėdos Smeltė“ v. L. A., bylos Nr. 3K-3-290/2013). Kartu pažymėtina, kad įmonės vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai. Todėl nustačius, kad atsakovė, žinodama (arba turėdama žinoti) apie sutartinio įkeitimo lakštu prisiimtus įsipareigojimus, keisti apyvartoje esančių prekių kiekį ir jų sudėtį galėjo tik su įkaito turėtojo raštišku sutikimu, ir todėl jai realizavus prekes, neturint tokio sutikimo, taip pat savalaikiai neatlikus įkeistų prekių pakeitimo, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad ji laikėsi minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų. Be to, ir atsakovės nurodyti argumentai, jog ji ėmėsi visų priemonių, kad realizuotos įkeistos prekės būtų pakeistos kitomis, tačiau dėl darbuotojų veiksmų, jiems atsisakius vykdyti darbines funkcijas, prekės nebuvo pagamintos, nepatvirtina buvus tik jos paprastą neatsargumą. Atsakovei, kaip įmonės vadovei, turėjo būti žinoma tikroji įmonės finansinė padėtis ir kokios yra galimybės vykdyti prisiimtus įsipareigojimus, taip pat turėjo būti žinoma, kad darbuotojams nėra reguliariai mokami atlyginimai, dėl ko bet kuriuo metu įmonei gali būti iškelta bankroto byla, todėl ji neabejotinai turėjo suprasti, kad realizavus įkeistas prekių atsargas, bet iš anksto nepagaminus naujų prekių pakeitimui, bus pažeistos įkaito turėtojo teisės ir bus neįvykdyta pareiga išsaugoti įkeistą turtą. Todėl atsakovės elgesys, realizuojant įkeistas apyvartoje esančias prekių atsargas, negali būti vertinamas, kaip protingo, apdairaus ir rūpestingo įmonės vadovo elgesys, ir toks elgesys negali būti pripažintas paprastu neatsargumu, ir ji privalo atlyginti įkaito turėtojui padarytą žalą dėl įkeisto turto neišsaugojimo ir jo neperdavimo bankroto administratoriui (CK 2.87 straipsnio 7 dalis, 6.263 straipsnis).
Dėl civilinės atsakomybės netaikymo ir atleidimo nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 4 dalies pagrindu
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą ir atmesdamas ieškinį, be pagrindo taikė CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatas, numatančias, kad civilinė atsakomybė netaikoma, kai žala atsirado dėl trečiojo asmens veiksmų. Teismas nurodė, kad realizuotos prekės nebuvo pakeistos kitomis dėl trečiųjų asmenų (darbuotojų) neveikimo, darbuotojams dėl nemokamų atlyginimų atsisakius vykdyti užsakymus. CK 6.253 straipsnio 4 dalyje trečiojo asmens veikla apibrėžiama kaip asmens, už kurį nei kreditorius, nei skolininkas neatsako, veiksmai (veikimas, neveikimas), dėl kurių atsirado nuostolių. Nagrinėjamu atveju žala atsirado ne dėl to, kad darbuotojai atsisakė dirbti ir todėl nebuvo vykdomi gamybiniai užsakymai, bet todėl, kad buvo realizuotos įkeistos prekių atsargos nepasirūpinus jų pakeitimu. Šiuo atvejų trečiųjų asmenų veiksmai (neveikimas) nepaneigia nustatytų atsakovės, kaip bendrovės vadovės, civilinės atsakomybės sąlygų, tame tarpe jos neteisėtų veiksmų, dėl kurių būtent ir atsirado žala įkaito turėtojui - ieškovui. Be to, akivaizdu, kad už įmonės veiklą yra atsakinga įmonės vadovė, ir būtent ji gali ir privalo organizuoti įmonės veiklą bei ją vykdant duoti darbuotojams privalomus vykdyti nurodymus ir pavedimus. Todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad sprendžiamu ginčo atveju yra įstatyme numatyta civilinės atsakomybės netaikymo sąlyga - trečiųjų asmenų veiksmai, dėl kurių atsirado nuostoliai.
Dėl žalos fakto ir dydžio
Nustačius, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas (CPK 330 straipsnis), dėl ko apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė nėra atsakinga dėl ieškovui padarytų nuostolių, iškyla žalos fakto ir jos dydžio nustatymo problema, tačiau apylinkės teismas šių aplinkybių netyrė ir dėl jų sprendime nepasisakė. Ieškinį byloje pareiškė bankroto bylos kreditorius. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis). Todėl tik paaiškėjus aplinkybei, kad pati bendrovė negalės atlyginti ieškovui atsiradusių nuostolių, šis kreditorius gali pareikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo subsidiariai atsakingam skolininkui (šiuo atveju atsakovei). Kadangi trečiojo asmens UAB „Dobilas - 4“ bankroto byla dar nebaigta nagrinėti, todėl nėra galimybės konstatuoti ieškovui atsiradusios žalos fakto, o tuo pačiu ir jos dydžio, nes ieškovo reikalavimas yra patvirtintas bankroto byloje, ir jo patenkinimo (ar nepatenkinimo) apimtis paaiškės tik pardavus įmonės turtą ir tenkinus kreditorių reikalavimus LR Įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pagal suformuotą teismų praktiką ieškovo ieškinys dėl žalos atlyginimo bankrutavusios įmonės vadovui (dalyviui) iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, nes neužbaigus bankroto bylos, be kita ko, nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Panevėžio spaustuvė“ v. R. Š. , A. B. , A. G., bylos Nr. 3K-3-19/2012). Todėl pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą šiuo atveju turėjo spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, tačiau to nepadarė. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui ir spręsti bylos sustabdymo klausimą CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo nustatyta CPK 327 straipsnyje. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo tik tada, kai pats negali ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytų pažeidimų. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs materialines teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog atsakovė, būdama bendrovės direktore, tyčia arba aplaidžiai ir neatsargiai vykdė savo pareigas, dėl ko nebuvo perduotas įkeistas turtas. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė žalos fakto ir jo dydžio aplinkybių, kurios tampa reikšmingomis kolegijai padarius priešingas išvadas. Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas skirtingas aplinkybes, kuriomis grindžiamas žalos dydis, šios aplinkybės yra atskiro nagrinėjimo objektas, kurių pirmosios instancijos teismas faktiškai netyrė. Kadangi apeliacijos paskirtis patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, bet ne pakartotinai išnagrinėti bylą, o pirmosios instancijos teismas žalos fakto ir dydžio aplinkybių apskritai nenagrinėjo, darytina išvada, jog šios aplinkybės pirmiausia turi būti nustatytos pirmosios instancijos teismo, ypač kai tai susiję ir su tam tikrais būtinais procesiniais veiksmais (bylos sustabdymu), kas nėra susiję su apeliacijos paskirtimi. Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju tirtinų aplinkybių pobūdis yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme negalėtų būti nagrinėjama, ir tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme, dėl ko byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. vasario 6 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.