Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 17 d. nutartimi UAB ,,Marijampolės duona“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB ,,Valnetas“. Kauno apygardos teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Kauno apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. nutartimi patvirtintas bankrutuojančios įmonės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, tarp jų pirmosios eilės kreditoriaus J. L. 4 011,67 Eur finansinis reikalavimas. 2013 m. vasario 12 d. nutartimi patvirtinti patikslinti pirmosios eilės kreditorių finansiniai reikalavimai, tarp jų kreditoriaus J. L. 2 564,43 Eur finansinis reikalavimas. 2013 m. sausio 14 d. nutartimi patvirtintas hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo, kuriam įkeistas BUAB „Marijampolės duona“ turtas) J. L. 53 224,99 Eur finansinis reikalavimas. Taigi J. L. šioje byloje buvo tiek hipotekos kreditoriumi, tiek pirmosios eilės kreditoriumi.Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi iš įmonės kreditorių sąrašo išbrauktas hipotekos kreditorius (įkaito turėtojas) J. L., kadangi jo finansinis reikalavimas buvo patenkintas. Tačiau kaip pirmosios eilės kreditorius J. L. liko kreditorių sąraše.2014 m. gruodžio 22 d. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komitetas priėmė nutarimą dėl 2014 m. birželio 25 d. – 2014 m. gruodžio 16 d. bankroto veiklos ataskaitos patvirtinimo, nusprendė, kad 75 procentai administravimo išlaidų dengiama iš gautų lėšų pardavus bendrovės įkeistą turtą, o 25 procentai administravimo išlaidų dengiama iš kitų gautų lėšų, dėl ko, pardavus įkeistą turtą, liko 199 376,51 Lt (57 743,43 Eur) ir iš jų buvo visiškai patenkintas pareiškėjo finansinis reikalavimas.VĮ Turto bankas, nesutikdamas su pirmiau paminėtu BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių nutarimu, kreipėsi į Kauno apygardos teismą dėl jo panaikinimo. Kauno apygardos teismas 2015 m. kovo 16 d. nutartimi VĮ Turto banko skundą tenkino – pripažino neteisėtu 2014 m. gruodžio 22 d. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nutarimą, jį panaikino ir perdavė šį klausimą svarstyti iš naujo. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 11 d. nutartimi šią Kauno apygardos teismo nutartį iš esmės paliko nepakeistą, tačiau papildė argumentaciją, kad kreditorius turi pareigą visais atvejais (ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduodamas bei perduodamas įkaito turėtojui) atlyginti bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas; taip pat konstatavo, kad kai pardavus hipoteka įkeistą turtą gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, tai administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.2015 m. spalio 5 d. įvyko BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto posėdis, jame patvirtinta 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. bankroto administratorės veiklos ataskaita ir pritarta administratorės išlaidų paskirstymui, nustatant, kad pareiškėjas (hipotekos kreditorius) 27 989,18 Eur suma turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo.Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmiau paminėto kreditorių komiteto nutarimo dalimi dėl administravimo išlaidų paskirstymo, Kauno apygardos teismui pateikė skundą, kuriuo prašė šią nutarimo dalį panaikinti ir įpareigoti administratorę vadovautis ankstesniuoju kreditorių susirinkimo nutarimu.Kauno apygardos teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1104-480/2016 atmetė pareiškėjo J. L. skundą dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimo dalies dėl administravimo išlaidų paskirstymo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) minėtą teismo nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad bankroto administratorė iš esmės teisingai skaičiavo pareiškėjui tenkančią administravimo išlaidų dalį (kaip administravimo išlaidų procentą, atitinkantį pareiškėjo kreditoriaus reikalavimo procentinę išraišką, atsižvelgiant į visas bendrovės gautas pajamas), tačiau suklydo nurodydama konkretų pareiškėjo dengtinos administravimo išlaidų sumos dydį (pareiškėjo kreditoriaus reikalavimas sudaro 33,031387 procentų visų gautų pajamų sumos, atitinkamai pareiškėjas turi dengti 33,031387 procentus administravimo išlaidų, t. y. 27 654,36 Eur, o ne 27 989,18 Eur, kaip nurodyta administratorės rašte ir patvirtintos ataskaitos 6 lentelėje). Pasilikę aritmetiniai netikslumai turi būti pašalinti bankroto administratorės, pateikiant pareiškėjui naują reikalavimą dėl administravimo išlaidų dengimo.BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nariai, vykdydami apeliacinės instancijos teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartį (civilinė byla Nr. 2-731-823/2016) dėl administratorės pateiktame pareiškėjui tenkančių administravimo išlaidų apskaičiavimo netikslumų, kurie nesudarė pagrindo panaikinti ginčijamą nutarimą, 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdyje priėmė nutarimą patikslinti bankroto administratorės 2014 m. birželio 25 d. – 2015 m. rugsėjo 24 d. veiklos ataskaitos dalį „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ (2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdžio protokolas Nr. 12). Minėtoje ataskaitoje, be kita ko, nustatyta, kad hipotekos kreditorius J. L. turi sumokėti 29 187,58 Eur iš 91 840 Eur administravimo išlaidų. 2016 m. liepos 14 d. pareiškėjas J. L. pateikė teismui skundą dėl 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto nutarimo antruoju darbotvarkės klausimu. Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi skundą atmetė. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo atskirąjį skundą, 2017 m. sausio 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį paliko nepakeistą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 21 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį ir perdavė bylą Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas, perduodamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodė, kad svarbu nustatyti, už kurį laikotarpį pareiškėjui (įkaito turėtojui) apskaičiuota jam mokėti tenkanti administravimo išlaidų dalis, ar į pareiškėjui apskaičiuotą mokėtiną administravimo išlaidų dydį įtrauktas ir laikotarpis, kai pareiškėjas jau nebuvo bendrovės kreditorius, t. y. būtina nustatyti laikotarpį, ar pareiškėjui apskaičiuota jam mokėti tenkanti administravimo išlaidų dalis yra iki jo netekimo bendrovės kreditoriaus statuso (2014 m. gruodžio 18 d. išbraukus į iš kreditorių sąrašų) ar už visą vykusį bankroto procesą. Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog byloje nepateikta konkrečių įrodymų, kurie leistų teismui atskirti pareiškėjui apskaičiuotos jam mokėti tenkančios administravimo išlaidų dalies laikotarpį. Be to, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, jog teismas nesiaiškino, kodėl bankroto administratorius, pažeisdamas ĮBĮ nuostatas, pervedė pareiškėjui visą jo kreditinio reikalavimo sumą, neišskaitęs pareiškėjui tenkančios administravimo išlaidų dalies.Iš naujo bylą nagrinėjantis teismas pažymi, jog LR civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausios bendrosios kompetencijos teismų sistemos grandies teismas, todėl, bylą grąžinus nagrinėti pakartotinai, privalu tiek laikytis jo išaiškinimų konkrečioje byloje, tiek atsižvelgti į pagrindus ir argumentus, kuriais remiantis buvo panaikinti žemesnės instancijos teismų sprendimai ar nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2011; 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015).Siekiant teismo posėdyje ištirti ir nustatyti esmines bylos aplinkybes, 2017 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, kartu BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratorę įpareigojant pateikti teismui rašytinius įrodymus, kuriuose atsispindėtų detalūs skaičiavimai (įvardijant konkrečius veiksmus, jų atlikimo datas, įkainius ir kt. informaciją) dėl pareiškėjui apskaičiuotos administravimo išlaidų dalies iki jam netekus kreditoriaus statuso, kas leistų aiškiai ir tiksliai atskirti pareiškėjui apskaičiuotos jam mokėti tenkančios administravimo išlaidų dalies laikotarpį. Taip pat bankroto administratorė buvo įpareigota pateikti išsamų paaiškinimą, nurodant kodėl pareiškėjui buvo pervesta iš anksto visa jo finansinio reikalavimo suma, neišskaičius jam tenkančios administravimo išlaidų dalies, ir kas už tai atsakingas. Bankroto administratorė pateikė teismui naujus įrodymus, su kuriais pareiškėjas susipažino ir teikė paaiškinimus tiek raštu, tiek žodžiu. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas iš naujo nagrinėdamas pareiškėjo skundą remiasi ir naujai į bylą pateiktais įrodymais, bei teismo posėdžiuose duotais šalių ir jų atstovų paaiškinimais.Nagrinėjant bylą matyti, jog ginčas kilęs keliais aspektais: a) dėl hipotekos kreditoriaus pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas; b) laikotarpio už kurį hipotekos kreditoriui skaičiuojama jam mokėti tenkanti administravimo išlaidų dalis bei išlaidų pagrįstumo ir teisingos mokėtinos proporcijos dalies nustatymo; c) dėl bankroto administratorės pažeistų ĮBĮ nuostatų, pervedant hipotekos kreditoriui visą jo kreditinio reikalavimo sumą, neišskaičius jam tenkančios administravimo išlaidų dalies. Dėl šių klausimų pasisakoma žemiau nutartyje.

Dėl hipotekos kreditoriaus pirmumo teisės patenkinti finansinį reikalavimą iš įkeisto turto ir jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas

ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. To paties straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto proceso metu pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų).ĮBĮ 34 straipsnyje nustatyta, kad įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Taigi, ĮBĮ 34 straipsnyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus pirmumo teisė prieš likusius įmonės kreditorius patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, o ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas įmonės bankroto administravimo išlaidų mokėjimo iš visų rūšių bankrutavusio įmonės lėšų, taip pat gautų pardavus įkeistą turtą, pirmenybė.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad prieštaravimo tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. ĮBĮ 34 straipsnyje aptariama hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą. Šios teisės normos paskirtis – nurodyti, kad kiti kreditoriai negali pretenduoti į lėšas, gautas pardavus įkeistą turtą tol, kol iš pardavus įkeistą turtą gautų lėšų nebus patenkintas įkeitimu (hipoteka) užtikrintas kreditoriaus reikalavimas, tačiau ši norma nereglamentuoja administravimo išlaidų dengimo. Tuo tarpu ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas administravimo išlaidų apmokėjimo prioritetas visų kreditorių reikalavimų tenkinimo atžvilgiu, tarp jų ir hipotekos kreditoriaus (įkaito turėtojo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus kiekvieną bankrutuojančios įmonės turto objektą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu dalis bankrutuojančios įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Proporcingumo principas apmokant administravimo išlaidas užtikrina kreditorių lygiateisiškumo principo įgyvendinimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-250/2012).Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Ta pati taisyklė taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013).ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta įkaito turėtojo pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai įkeistą turtą realizuoja bankroto administratorius, padengiant hipotekos turėtojo reikalavimą, kreditoriui sumokama ne visa turto pirkėjo sumokėta pinigų suma, o tik tai, kas lieka išskaičiavus atitinkamas administravimo išlaidas. Administravimo išlaidos reiškia lėšų sumą, susijusią su bankroto procedūrų vykdymu, dėl kurios gali mažėti kreditoriaus pradinio reikalavimo patenkinimas. Jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Taigi likusi nepatenkinta kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).Lietuvos Aukščiausiojo Teismas, taip pat yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditorius privalo mokėti proporcingą jo tenkinamo reikalavimo dydžiui administravimo išlaidų dalį; hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia ir nepašalina jo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-219/2016).Byloje nustatyta, kad BUAB „Marijampolės duona“ bankroto byloje buvo patvirtinti J. L. 53 224,99 Eur (hipotekinio kreditoriaus) ir 2 564,43 Eur (pirmosios eilės kreditoriaus) finansiniai reikalavimai. Bankroto administratorė 2014 m. rugsėjo 3 d. mokėjimo pavedimu pervedė pareiškėjui visą jo, kaip hipotekos kreditoriaus, finansinio reikalavimo sumą (53 224,99 Eur), neišskaičiusi pareiškėjui tenkančios administravimo išlaidų dalies. 2014 m. gruodžio 18 d. Kauno apygardos teismo nutartimi pareiškėjas išbrauktas iš BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių sąrašo kaip hipotekos kreditorius. Iš nustatytų aplinkybių ir teismų praktikos spręstina, kad pareiškėjas privalo prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo. Šią aplinkybę pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nors ir vis tik pripažino, tačiau nesutinka su bankroto administratorės pateiktu skaičiavimu, kokia dalimi jis turi prisidėti. Pareiškėjo nuomone, patikslintoje bankroto administratoriaus veiklos ataskaitoje nustatyta išlaidų dengimo tvarka prieštarauja ĮBĮ įtvirtintai administravimo išlaidų dengimo tvarkai ir neatitinka teismų praktikos. Teismo nuomone toks pareiškėjo teiginys nėra visiškai pagrįstas.Šiuo atveju pareiškėjas neteisingai mano, kad administravimo išlaidos turi būti dengiamos iš visų gautų pajamų atimant administravimo išlaidų sumą. Taip pat klaidingas pareiškėjo teiginys, kad skaičiuojant jam tenkančią administravimo lėšų sumą, reikia proporcijas skaičiuoti nuo visų kreditorinių reikalavimų sumos, apskaičiuojant kiekvienam kreditoriui tenkančią dalį. Kaip matyti iš ĮBĮ nuostatų ir aukščiau cituojamos teismų praktikos, pareiškėjas turi pareigą proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas. Pažymėtina, kad jeigu dalis įmonės turto yra įkeista, o kita – neįkeista, ir šios dalys nevienodos, administravimo išlaidos, patirtos iki turto pardavimo dienos, apmokamos proporcingai gautoms sumoms pardavus tiek įkeistą, tiek neįkeistą turtą. Nagrinėjamu atveju, būtent tokia tvarka ir buvo apskaičiuotas administravimo išlaidų dengimas. Be to, teismo posėdžių metu atsakovės atstovai paaiškino, kad kiekvienas kreditorius prisideda prie administravimo išlaidų dengimo, nes iš gautų lėšų yra išskaičiuotos ir padengtos patirtos administravimo išlaidos, o kreditoriniai reikalavimai yra dengiami iš likusios pinigų sumos. Tai reiškia, kad administravimo išlaidos dengiamos proporcingai pajamoms gautoms iš įkeisto turto ir iš neįkeisto turto.Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad patikslintoje ataskaitoje nurodyta administravimo išlaidų dengimo tvarka (t. y. pats buhalterinio skaičiavimo principas) yra nustatyta teisingai ir neprieštarauja ĮBĮ reglamentuojamai tvarkai.