Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo J. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-2308-480/2016, kuria buvo atmestas pareiškėjo J. L. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės duona“ 2016 m. birželio 23 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimo ir bankrutavusios UAB „Marijampolės duona“ bankroto administratoriaus patikslintos veiklos ataskaitos panaikinimo, suinteresuotas asmuo bankrutavusi UAB „Marijampolės duona“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas (kreditorius) J. L. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė:panaikinti 2016 m. birželio 23 d. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komiteto nutarimo Nr. 12 dalį, kuria buvo nutarta patikslinti bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos dalį „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.;panaikinti 2016 m. birželio 23 d. BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ patikslintą ataskaitą dalyje „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d.;priteisti bylinėjimosi išlaidas.Pareiškėjas nurodo, kad patikslintoje veiklos ataskaitoje nustatyta, kad pareiškėjas privalo sumokėti 32 proc. visų administravimo išlaidų, tuo tarpu bendra kreditorinių reikalavimų suma yra 727 600,67 Eur, taigi pareiškėjui sumokėta 53 224,99 Eur suma sudaro 7,3 proc. visų reikalavimų. Pareiškėjo nuomone, patikslintoje ataskaitoje nustatyta administravimo išlaidų dengimo tvarka prieštarauja IBĮ 36 str. įtvirtintai administravimo išlaidų dengimo tvarkai, o joje nurodyta administravimo išlaidų dengimo suma, kuria jis turėtų prisidėti, yra neteisinga. Ginčijamoje ataskaitoje ir nutarime taip pat neteisingai apskaičiuotas ir nurodytas administravimo išlaidų dydis, pareiškėjas ginčija tiek administratoriaus nurodytas pajamas, tiek išlaidas.Suinteresuoto asmens BUAB „Marijampolės duona“ atstovai prašo pareiškėjo skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad administravimo išlaidų mokėjimas siejamas ne su hipotekos kreditoriaus patvirtinta finansinio reikalavimo suma. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 2016-03-17 nutartyje jau yra pasisakęs dėl J. L. pareigos prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo bei privalomos dengti išlaidų dalies, todėl gautų pajamų dydis negali būti kvestionuojamas atskiroje civilinėje byloje.

Kauno apygardos teismas 2016 m. spalio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė.Teismas nustatė, kad ginčas dėl pareiškėjo pareigos padengti administravimo išlaidų dalį ir šios dalies dydžio jau buvo nagrinėjamas teisme. Kauno apygardos teismas įsiteisėjusia 2016 m. sausio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1104-480/2016, atmetė pareiškėjo J. L. skundą dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto posėdžio nutarimo dalies dėl administravimo išlaidų paskirstymo. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 2016 m. kovo 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaita už laikotarpį 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. yra patvirtinta įmonės 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto nutarimu, kuris, nors buvo apskųstas, tačiau buvo nenuginčytas ir yra galiojantis, todėl pareiškėjas skundu galėjo ginčyti nurodytą ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydį tik patikslintoje dalyje, o ne visas šias išlaidas.

Pareiškėjas (kreditorius) J. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – skundą tenkinti. Taip pat skirti buhalterinę ekspertizę bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Pareiškėjo nuomone, kadangi jis iš kreditorių sąrašo buvo išbrauktas iki priimant tiek anksčiau, tiek dabar apskųstus nutarimus, šie jam neturi prejudicinės reikšmės, todėl teismo argumentai, jog ginčas dėl pareiškėjo pareigos padengti administravimo išlaidų dalį ir šios dalies dydžio jau buvo nagrinėjamas teisme, neturi reikšmės. Dėl to teismas nepagrįstai tik formaliai išnagrinėjo ginčą, nevertindamas skundo argumentų. Be to, teismai, anksčiau nagrinėję pareiškėjo skundą, konstatavo, kad administratorius suklydo nurodydamas administravimo išlaidų dydį, yra daugiau netikslumų, kurie šalintini pateikiant naują reikalavimą dėl administravimo išlaidų dengimo, todėl ankstesnės nutartys nepatvirtina reikalaujamų išlaidų teisingo apskaičiavimo.Tiek teismo, tiek bankroto administratoriaus nustatyta administravimo išlaidų dengimo suma, tenkanti pareiškėjui, paskaičiuota neteisingai, prieštarauja įstatyme nustatytai ir teismų praktikoje išaiškintai tokių išlaidų dengimo tvarkai, t. y. pirmiausia apmokėti administravimo išlaidas proporcingai iš įmonės visų rūšių gautų lėšų (ĮBĮ 36 str.). Pareiškėjo nuomone, tai reiškia, kad net ir su įkaito turėtoju atsiskaitoma tik tada, kai nelieka nepadengtų pagal atitinkamas proporcijas paskaičiuotų administravimo išlaidų. Taigi bankroto proceso metu įmonei gavus 167 474,75 Eur pajamų, tame tarpe ir iš įkeisto turto, iš jų turėjo būti visų pirma padengtos 91 840 Eur administravimo išlaidos, o tada iš likusių lėšų pirma atsiskaityta su pareiškėju, po to – proporcingai su likusiais kreditoriais. Kita vertus, jei pareiškėjas turėtų prisidėti prie administravimo išlaidų kitokia nei aukščiau aptarta tvarka, jis turėtų dengti tik 7,3 proc. administravimo išlaidų, kas sudaro jo kreditorinio reikalavimo dydžio procentinę išraišką bendroje kreditorinių reikalavimų dalyje. Teismas neteisingai aiškino ir ĮBĮ 34 str. nuostatas. Tai, kad administravimo išlaidų dalis, tenkančios pareiškėjui, sudaro daugiau nei pusę jo patenkinto kreditorinio reikalavimo dydžio paneigia įkeitimo esmę ir pirmenybės teisę gauti reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimo.Teismas netyrė skundo argumentų dėl ataskaitoje ir nutarime neteisingai apskaičiuotų ir įtrauktų administravimo išlaidų dydžio, nurodytų gautų pajamų dydžio, išlaidų, priskirtų apmokėti pareiškėjui, paskirstymo. Į administravimo išlaidas yra įtrauktos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, kas prieštarauja ĮBĮ 36 str. 3 d., administratoriaus į bylą teikiamos bei kreditorių susirinkime patvirtintos sąmatos skiriasi, galimai yra klastojamos, į pajamas nėra įtrauktos iš debitorių gautos sumos, nepasisakyta dėl neprotingai didelių ir išlaidų pastato saugojimui, įrodymais nepagrįstų išlaidų jo šildymui. Dėl šių aplinkybių teismas nepagrįstai netenkino prašymo skirti buhalterinę ekspertizę. Pareiškėjas taip pat atliko pateiktų dokumentų suvestinę ir pateikė skaičiuotes, kad pajamos turėjo būti 229 458 Eur, o išlaidos – 27 760 Eur, tačiau teismas nepagrįstai atsisakė priimti šiuos dokumentus, taip apribodamas pareiškėjo įrodinėjimo galimybę.Teismas, pasisakydamas dėl PVM mokesčio neįtraukimo į pajamas, nurodė, kad šiuo metu vyksta ginčas tarp bendrovės ir VMI, tačiau ginčas vyksta dėl 2 341,80 Eur permokos grąžinimo, tuo tarpu grąžintinas PVM pagal pateiktas deklaracijas, kurio administratorius nenurodo pajamose, yra 18 954 Eur. Pažymėtina, kad išlaidos pateikiamos yra su PVM.Atsakovė BUAB „Marijampolės duona“ atsiliepime į atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodo tokius argumentus:Įkaito turėtojas, nepriklausomai nuo to, ar iš įkeisto turto pardavimo gautos lėšos viršija tokio kreditoriaus patvirtintą finansinį reikalavimą, turi prisidėti prie administravimo išlaidų apmokėjimo, tačiau administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013). Todėl priešingi pareiškėjo argumentai, kad administravimo išlaidos turėjo būti dengiamos tik iš gautų pajamų, o ne jam tenkančios dalies, nepagrįsti.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad prieštaravimo tarp ĮBĮ 34 ir 36 straipsnių nėra, nes šios teisės normos reglamentuoja skirtingus teisinius santykius. Sutiktina, kad įkaito turėto reikalavimas yra tenkinamas tik po to, kai yra apmokomos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos ir tik ta suma, kuri lieka po to, kai yra padengiamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidos. Tačiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu tarp tų pačių šalių ir dėl to paties dalyko jau yra konstatuota, kad BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratorius teisingai skaičiavo pareiškėjui tenkančią administravimo išlaidų dalį, todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Kauno apygardos teismas neteisingai aiškino jo pareigą prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo bei jų paskaičiavimas. Dėl tos pačios aplinkybės ir gautų pajamų dydis negali būti ir negalėjo būti kvestionuojamas atskiroje civilinėje byloje.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo (kreditorių komiteto) nutarimų teisėtumo, reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007). Nagrinėjamu atveju teismas tokių pažeidimų nenustatė, dėl to ginčo taip pat nėra.

Dėl administravimo išlaidų dengimo tvarkos ir dydžio

Apeliantas teigia, kad jis iš kreditorių sąrašo buvo išbrauktas iki priimant tiek anksčiau, tiek dabar apskųstą nutarimus, dėl ko nei šie nutarimai, nei dėl jų teisėtumo priimti teismų procesiniai sprendimai jam neturi prejudicinės reikšmės. Su tokia apelianto pozicija sutikti nėra pagrindo. Kaip jau konstatuota įsiteisėjusioje Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016, apeliantas, neturėdamas galimybės dalyvauti kreditorių komiteto posėdyje, gali šį klausimą spręsti teismine tvarka, pateikdamas skundą dėl kreditorių komiteto nutarimo, ką jis ir padarė. Kadangi ginčas buvo išnagrinėtas tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko (dėl administravimo išlaidų paskirstymo), pagal apelianto ankstesnius skundus priimti teismų procesiniai sprendimai ir juose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.). Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 išnagrinėjo apelianto atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. sausio 18 d. nutarties, kuria buvo atmestas jo skundas dėl BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto posėdyje priimto nutarimo dalies dėl administravimo išlaidų paskirstymo panaikinimo. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje nustatė, kad bankroto administratorius 2014 m. rugsėjo 3 d. pavedimu pervedė apeliantui visą jo kreditorinio reikalavimo sumą, neišskaitęs apeliantui tenkančios administravimo išlaidų dalies, t. y. įvykdė permoką, kadangi pinigų suma apeliantui turėjo būti pervesta tik išskaičius jam tenkančią administravimo išlaidų dalį (ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalis). Teismas taip pat aptarė nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje šiuo klausimu pateiktus išaiškinimus, bei nurodė kasacinio teismo aiškiai ir vienareikšmiškai pateiktą išvadą, kad administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš įkaito turėtojui tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą.Taigi, apeliantas, teigdamas ir skaičiuodamas, kad gautų pajamų turėjo pakakti ir administravimo išlaidoms padengti, ir tenkinti jo finansinį reikalavimą, dėl ko, iš jo patenkinto reikalavimo dalies neturėjo būti išskaičiuota apskritai jokia dalis administravimo išlaidoms padengti, klaidingai interpretuoja tiek pirmosios instancijos teismo, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartyje aptartą kasacinio teismo praktiką.Dėl administravimo išlaidų dalies, kurią turi padengti apeliantas, skaičiavimo tvarkos, apeliantas pateikia ir kitokią poziciją, t. y. pripažįsta, kad pagal ĮBĮ nuostatas bei teismų išaiškinimus, jis turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo, tačiau nesutinka su administratoriaus pateiktu skaičiavimu, kokia dalimi jis turi prisidėti.Šiuo atveju vėlgi atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 išnagrinėjo ginčą dėl minėto skaičiavimo. Lietuvos apeliacinis teismas konstatavo, kad bankroto administratorius iš esmės teisingai skaičiavo apeliantui tenkančią administravimo išlaidų dalį (kaip administravimo išlaidų procentą, atitinkantį apelianto kreditorinio reikalavimo procentinę išraišką, atsižvelgiant į visas bendrovės gautas pajamas. Apeliantas teigia, kad toks skaičiavimas nelogiškas, taip pat neteisingas. Apeliacinis teismas atkreipia dėmesį, kad apeliantas, grįsdamas šiuos teiginius pateiktais skaičiavimais, daro esminę klaidą – skaičiuodamas jam tenkančią administravimo išlaidų dalį procentine išraiška, ją sieja su visų kreditorių reikalavimų suma, o ne su gautomis pajamomis. Bankroto administravimo išlaidos atsiranda dėl eilės veiksmų, kuriuos bankroto procese turi atlikti administratorius, tame tarpe ir susijusius su įkeisto turto saugojimu, vertės nustatymu ir t. t. Bendrovei gavus tam tikras pajamas, kreditoriaus, įkaito turėtojo, reikalavimas tenkinamas be eilės, t. y. dažniausiu atveju jam atitenka didžiausia dalis gautų pajamų. Dėl to, kreditorius turi prisidėti prie administravimo išlaidų dengimo tokia dalimi, kokia iš gautų pajamų buvo patenkintas jo reikalavimas. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, priešingu atveju, vadovaujantis apelianto skaičiavimu, kreditoriai, kurių reikalavimai iš viso nebuvo patenkinti, nelikus lėšų, vis viena turėtų tam tikra dalimi padengti administravimo išlaidas savo sąskaita, kas būtent ir neužtikrintų kreditorių interesų lygiateisiškumo padengti tokią administravimo išlaidų dalį, kiek jie proporcingai gavo „naudos“ iš šio administravimo.Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuota, kad principas, kuriuo remiantis buvo skaičiuojama apeliantui tenkanti administravimo išlaidų dalis yra teisinga. Kita vertus konkretus dydis (procentine išraiška) yra fakto klausimas atsižvelgiant į bendrovės gautas pajamas, kurias apeliantas taip pat ginčija.

Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydžio

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad BUAB „Marijampolės duona“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaita už laikotarpį 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. yra patvirtinta įmonės 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto nutarimu, apelianto skundas dėl šio kreditoriaus komiteto nutarimo buvo atmestas. BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komitetas 2016 m. birželio 23 d. posėdyje vienbalsiai priėmė nutarimą patikslinti patvirtintos bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos dalį „Dėl ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų“ už laikotarpį nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d., todėl apeliantas skundu galėjo ginčyti ataskaitoje nurodytą ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydį tik patikslintoje dalyje, o ne visas šias išlaidas.Kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, BUAB „Marijampolės duona“ 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto nutarimas, kuriuo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita už laikotarpį 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d., yra galiojantis. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ir kiti nutarimai, kuriais kreditorių komitetas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, atlyginimo bankroto administratoriui dydį, administratoriaus veiklos ataskaitas už laikotarpius nuo 2012 m. rugpjūčio 17 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d., nuo 2012 m. lapkričio 30 d. iki 2014 m. birželio 6 d., ir yra galiojantys, apeliantas jų neginčijo. Šios aplinkybės apeliantas neginčijo.Administratoriaus veiklos ataskaitos, kuri apima ir administratoriaus išlaidų finansinę dalį, patvirtinimas yra administratoriaus atlyginimo mokėjimo sąlyga, o taip pat reiškia ir vykdant šią veiklą administratoriaus turėtų išlaidų pripažinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1780/2013). Kadangi tarp administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės susiklosto prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011). Vadinasi, administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų. Administratoriaus veiklos ataskaita gali būti netvirtinama tik tuomet, jeigu egzistuoja konkretūs duomenys apie tai, jog administratorius akivaizdžiai netinkamai vykdė savo pareigas per ataskaitinį laikotarpį (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2012).Taigi, esant pripažintoms tam tikroms išlaidoms, apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas skundu galėjo ginčyti ataskaitoje nurodytą ataskaitiniu laikotarpiu gautų pajamų ir patirtų išlaidų dydį tik patikslintoje dalyje, o ne visas šias išlaidas. Be to, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-731-823/2016 konstatuota, kad apeliantas, pateikęs skundą dėl 2015 m. spalio 5 d. kreditorių komiteto nutarimo, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme faktiškai patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo klausimo nekėlė.Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 17 d. nutartyje nurodė šiuos aritmetinius netikslumus: nėra aišku, kaip gauta ataskaitos 6 lentelėje nurodyta 96 641,04 Lt (27 989,18 Eur) įkaito turėtojui tenkanti išlaidų sumos dalis (skaičiuojant 33 proc. nuo 292 573,43 Lt bendros išlaidų sumos turi būti gaunama 96 549,23 Lt suma, be to, lentelėje nurodytos bendros išlaidos – 292 573,43 Lt (84 735,12 Eur) neatitinka byloje administratoriaus nurodomos administravimo išlaidų sumos – 83 721,45 Eur.Palyginus BUAB „Marijampolės duona“ kreditorių komitetui 2015 m. spalio 5 d. ir 2016 m. birželio 23 d. pateiktą informaciją apie ataskaitiniu laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2015 m. rugsėjo 24 d. gautas pajamas ir patirtas išlaidas matyti, kad buvo atlikti šie pakeitimai: 2016 m. birželio 23 d. nurodyta, kad gauta daugiau pajamų – buvo apmokėta didesnė debitorinių įsiskolinimų suma ir kitų gautinų sumų, daugiau nei 400 Lt sumažėjo gamybos ir parduotuvės ūkinės veiklos rezultatas iki 2012-12-31, padidėjo suma gauta už parduotą turtą ir nekilnojamojo turto nuomą Kalvarijos m.; tuo tarpu išlaidos taip pat padidėjo – nors tarp išlaidų neliko apmokėjimo už perparduotą produkciją, sumažėjo mokesčiai už komunalines paslaugas, tačiau padidėjo su darbo santykiais susijusios išlaidos, padidėjo išlaidos už ryšio, kanceliarines priemones, padidėjo išlaidos turto vertinimui, registrų centrui notarui.Apeliantas teigia, kad į ataskaitoje netinkamai paskaičiuotos tiek gautos pajamos, tiek išlaidos: administravimo išlaidas yra įtrauktos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, kas prieštarauja ĮBĮ 36 str. 3 d., administratoriaus į bylą teikiamos bei kreditorių susirinkime patvirtintos sąmatos skiriasi, galimai yra klastojamos, į pajamas nėra įtrauktos iš debitorių gautos sumos, nepasisakyta dėl neprotingai didelių ir išlaidų pastato saugojimui, įrodymais nepagrįstų išlaidų jo šildymui, nors teismas nurodė, kad šiuo metu vyksta ginčas tarp bendrovės ir VMI, tačiau ginčas vyksta dėl 2 341,80 Eur permokos grąžinimo, tačiau grąžintinas PVM pagal pateiktas deklaracijas, kurio administratorius nenurodo pajamose, yra 18 954 Eur. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino prašymo skirti buhalterinę ekspertizę. Visgi, apeliantas, pateikdamas savo skaičiavimus, nepaaiškina išsamiai, ką ir kaip skaičiuoja, nepateikia įrodymų, kuriais remiasi, pavyzdžiui PVM deklaracijų, kokias turi omenyje administravimo išlaidas, kurios tariamai susijusios su ūkine komercine veikla. Taip pat tam tikrus duomenis pateikia selektyviai, pavyzdžiui, nurodo, kad pagal jo skaičiavimus, telefono ir interneto išlaidos sudaro 4508,77 Lt, tačiau bendroje eilutėje su telefono ir interneto išlaidomis nurodytos ne tik šios, bet ir kanceliarinės išlaidos. O tam tikrus neatitikimus, kurie egzistuoja tarp skirtingų ataskaitų, o būtent – 2016 m. birželio 23 d. pateiktos patikslintos ir koreguotinos 2015 m. spalio 5 d., pavyzdžiui dėl darbo užmokesčio, išlaidų komunalinėms paslaugoms, pateikia kaip trūkumus, nors vėlesne ataskaita ir siekta patikslinti tam tikrus duomenis.Teismų praktikoje pažymima, kad aktyvus teismo vaidmuo nereiškia visos įrodinėjimo pareigos perkėlimo teismui ir neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1719-196/2015). Taigi būtent apeliantui, teigiančiam, kad bankroto administratoriaus ataskaita buvo patvirtinta nepagrįstai, tačiau kaip jau minėta – tik patikslintoje dalyje, tenka procesinė pareiga šias aplinkybes įrodyti. Tačiau apeliantas, atskiruoju skundu siekdamas panaikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo nutartį, remiasi iš esmės tik deklaratyviais teiginiais ir pavieniai skaičiavimais, kurių nepaaiškina, apie, jo nuomone, netinkamai suskaičiuotas pajamas ir išlaidas, išsamiau nenurodydamas bei nepateikdamas įrodymų, jog šios išlaidos yra nepagrįstos ar kad minėtos išlaidos nebuvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti (CPK 178 straipsnis).Nesant jokių apelianto pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog minėtos išlaidos apskritai nebuvo patirtos, ar patirtos išlaidos nebuvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti, apeliacinės instancijos teismui daryti priešingas išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Formalus bankroto administratoriaus ataskaitos netvirtinimas prieštarautų protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams ir užkirstų kelią operatyviai ir mažiausiomis sąnaudomis vykdyti tolesnes bankroto procedūras.Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl ginčijama nutartis paliekama nepakeista, o apelianto atskirasis skundas atmetamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.