Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų V. G. ir E. G. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. nutarties netenkinti prašymo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo civilinėje byloje Nr. e2-116-544/2024 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Salro“, atstovaujamos nemokumo administratorės mažosios bendrijos „Bankrosta“, ieškinį atsakovams V. G., E. G. dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

19. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovų prašymas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

20. Ieškovė pateikė apeliacinės instancijos teismui banko išrašą, kuris patvirtina, kad antstolis iš atsakovų E. G. ir V. G. nuo 2024 m. lapkričio 26 d. iki 2025 m. vasario 6 d. iš viso yra išieškojęs 4 259,36 Eur. Nurodė, kad ši informacija jai tapo žinoma tik po atskirojo skundo pateikimo ir yra svarbi, sprendžiant dėl atsakovų realios turtinės padėties.

21. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

22. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinančioje CPK 314 straipsnio reglamentavimą, ne kartą nurodyta, kad dalyvaujantys byloje asmenys bendriausia prasme neturi teisės teikti naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme. Toks draudimas – ribotos apeliacijos, būdingos civiliniam procesui, išraiška (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Vis dėlto draudimas apeliacinės instancijos teisme priimti naujus įrodymus nėra absoliutus. Taikydamas CPK 314 straipsnyje nustatytas išimtis ir spręsdamas dėl naujai pateikiamų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teismas patikrina: ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2024 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024).

23. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieškovės pateiktu banko išrašu, nusprendžia, kad prašomi priimti įrodymai yra susiję su išieškojimo veiksmais, atliktais po skundžiamos nutarties priėmimo, ir juose užfiksuoti duomenys neturės esminės įtakos sprendžiamo klausimo vertinimui, todėl ieškovės pateiktus naujus įrodymus priimti atsisako (CPK 314 straipsnis).

Dėl skundo argumentų

24. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas bei jo res judicata (liet. teismo galutinai išspręstas klausimas) galia kartu nulemia ir jo vykdymo privalomumą (CPK 18 straipsnis). CPK 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti įvykdytas per trumpiausią laiką ir kuo ekonomiškiau. Teismo sprendimų vykdymas yra baigiamoji civilinio proceso stadija, kurios metu realizuojamas teismo priimtas sprendimas.

25. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam tikrais atvejais dėl objektyvių susiklosčiusių aplinkybių teismo sprendimas negali būti įvykdytas nedelsiant po jo įsiteisėjimo. Tokiu atveju pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti teismo sprendimo vykdymo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad CPK 284 straipsnyje išdėstytų nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendrosios sprendimo vykdymo tvarkos, teismo sprendimo įvykdymą galima atidėti arba išdėstyti tik išimtiniais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

26. Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo aktualūs yra ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai. Spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015).

27. Pažymėtina, kad net ir sunki skolininko turtinė padėtis nėra absoliutus pagrindas taikyti įstatyme nustatytą išimtį ir išdėstyti įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymą. Asmuo, prašydamas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, kad priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-250-798/2021, 2022 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1033-330/2022; 2024 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-373-516/2024, 28 punktas).

28. Nei teisės normose, nei teismų praktikoje nėra nustatyta, kokios aplinkybės yra pripažįstamos išimtinėmis ir sudarančiomis pagrindą išdėstyti ar atidėti teismo sprendimo vykdymą, todėl teismas, spręsdamas tokio pobūdžio prašymą, faktinę situaciją turi vertinti individualiai kiekvienoje byloje.

29. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų prašymą atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą, nustatęs, kad apeliantai sąmoningai blogino savo finansinę padėtį – neatlygintinai perleido turtą ir prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus, kylančius iš buto nuomos ir mokestinės paskolos sutarčių. Nors atsakovai turėjo nekilnojamojo turto, jie jį perleido ir ėmė nuomotis būstą, o tai teismas vertino kaip nesąžiningą elgesį, dar labiau apsunkinantį jų finansinę padėtį. Teismas konstatavo, kad apeliantai nepaisė kreditorių interesų, todėl yra pagrįsta tikimybė, jog teismo sprendimas nebus įvykdytas, jei jo vykdymas būtų atidėtas ar išdėstytas. Tokie veiksmai, teismo vertinimu, prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, nes riboja kreditorių galimybes atgauti skolas.

30. Apeliantai nesutinka su teismo argumentu, kad apeliantų sudarytos mokestinės paskolos sutartys su VMI dėl mokesčių mokėjimo išdėstymo suponuoja, jog apeliantai yra finansiškai pajėgūs prisiimti naujus įsipareigojimus, ir tai prieštarauja argumentui, kad apeliantų finansinė padėtis yra sunki.

31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčijamos nutarties motyvai dėl mokestinės paskolos sutarčių sudarymo fakto vertinimo yra pagrįsti. Pagal 2024 m. rugsėjo 6 d. ir 2024 m. rugsėjo 10 d. su VMI sudarytas mokestinės paskolos sutartis dėl 455,06 Eur ir 659 Eur mokesčių mokėjimo išdėstymo apeliantai ne tik prisiėmė įsipareigojimą mokėti esamus įsiskolinimus dalimis, bet ir prisiėmė papildomą finansinę atsakomybę už palūkanų mokėjimą, o tai reiškia, kad jie prisiėmė naujus įsipareigojimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ginčijamos nutarties motyvas, kad apeliantai, sudarydami mokestinės paskolos sutartis, prisiėmė papildomus finansinius įsipareigojimus, yra pagrįstas ir neprieštarauja objektyviai situacijos analizei.

32. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantų argumentais, kad mokestinės paskolos sutarčių sudarymas nėra įrodymas, jog apeliantai yra pajėgūs prisiimti naujus įsipareigojimus, nes šios sutartys, kaip teigia apeliantai, buvo sudarytos siekiant palengvinti finansinę naštą ir sumažinti esamų įsipareigojimų vykdymo apimtį. Tokios sutartys, nors ir leidžia apeliantams mažesnėmis dalimis vykdyti prievoles, taip pat rodo, kad jų pajėgumai vykdyti visus įsipareigojimus yra labai riboti. Todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, kad mokestinės paskolos sutartys rodo apeliantų finansinį pajėgumą prisiimti naujus įsipareigojimus, buvo klaidingas ir nevisiškai atspindėjo tikrąją apeliantų finansinę padėtį.

33. Tačiau nutarties motyvas dėl mokestinės paskolos sutarčių teisinio vertinimo nebuvo vienintelis ir lemiamas argumentas, kuriuo remdamasis pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantų nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai nesudaro pagrindo atidėti ar išdėstyti teismo procesinio sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties.

34. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties motyvų, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo (išdėstymo), įvertino ir tai, kad atsakovė turi neapsunkinto nekilnojamojo turto ir abu atsakovai gauna pajamas. Be to, buvo atsižvelgta į jų veiksmus: atsakovas neatlygintinai perleido (padovanojo) trečiajam asmeniui 27 100 Eur vertės nekilnojamąjį turtą, o atsakovė, sudarydama būsto nuomos sutartį, prisiėmė papildomus finansinius įsipareigojimus.

35. Apeliantai nesutinka su teismo argumentais, kad jų veiksmai pablogino turtinę padėtį ir sumažino kreditorių galimybes patenkinti reikalavimus. Jie teigia, kad apeliantė neturėjo nuosavo būsto, todėl nuomos sutarties sudarymas buvo būtinas. Apelianto teigimu, jis savo būstą perleido seseriai, kuri anksčiau finansiškai padėjo vykdyti jo prievoles. Be to, būsto vertė buvo mažesnė už turimas skolas, todėl, net ir pardavus jį, nebūtų įmanoma padengti visų įsipareigojimų, o pats apeliantas būtų likęs be gyvenamosios vietos ir turėjęs naujų finansinių įsipareigojimų nuomai. Apeliacinės instancijos teismas šiems apeliantų argumentams nepritaria.

36. Apeliantų argumentas, kad nuomos sutarties sudarymas buvo būtinas gyvenamosios vietos užtikrinimui, nėra pakankamas paneigti teismo išvadą dėl jų turtinės padėties pabloginimo ir kreditorių interesų pažeidimo. Esminė aplinkybė yra tai, kad apeliantai sąmoningai perleido nuosavą turtą, kurį galėjo panaudoti savo poreikių užtikrinimui arba prievolių įvykdymui.

37. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad susiklosčiusioje situacijoje turto perleidimas tretiesiems asmenims pagrįstai laikytinas nesąžiningu veiksmu, mažinančiu kreditorių galimybes patenkinti savo reikalavimus iš turto, jei prievolės nebus įvykdytos gera valia. Atsakovų argumentas, kad perleisto būsto vertė buvo mažesnė už jų turimas skolas ir todėl jo pardavimas nebūtų leidęs visiškai padengti prievolių, nesudaro pagrindo jų elgesį vertinti kitaip.

38. Nors atskirajame skunde ir teigiama, kad apeliantas nekilnojamąjį turtą perleido savo seseriai kaip padėką už finansinę pagalbą, vykdant prievoles, tačiau, kaip teisingai nustatyta skundžiamojoje nutartyje, jokių tokias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų į bylą nepateikta. Be to, neatlygintinis nekilnojamojo turto perleidimas pagal savo pobūdį ir esmę negali būti laikomas tinkamu įsiskolinimų grąžinimo būdu – tokiais atvejais paprastai sudaromi kitokio pobūdžio sandoriai.

39. Apeliantai teigia, kad taikos sutartis buvo sudaryta jiems nepalankiomis sąlygomis, nes jie buvo skolininkai, o ieškovė – kreditorė, turėjusi stipresnę derybinę poziciją. Tai esą lėmė, kad sutarties sąlygos galėjo būti nustatytos neatsižvelgiant į jų finansines galimybes. Apeliacinės instancijos teismas šiems argumentams nepritaria.

40. Pažymėtina, kad taikos sutartis sudaroma abipusių nuolaidų pagrindu ir yra privaloma šalims kaip kiekviena teisėtai sudaryta bei galiojanti sutartis (CK 6.189 straipsnis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria patvirtinama taikos sutartis, toks procesinis sprendimas įgyja res judicata galią, todėl ginčas laikomas galutinai išspręstu (CPK 279 straipsnio 4 dalis), o teismo nutartis tampa privaloma vykdyti (CPK 18 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, atskirojo skundo argumentai, kuriais teigiama, kad sudarydami taikos sutartį apeliantai buvo nepalankesnėje padėtyje, nėra pagrįsti ir neturi įtakos sprendžiamo klausimo vertinimui.

41. Kaip minėta, pagrindą atidėti ar išdėstyti teismo procesinį sprendimą sudaro aplinkybės, patvirtinančios abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat kitos svarbios aplinkybės, tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas neturi suteikti nepagrįsto pranašumo skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, skolininkas, prašydamas atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, ir teigdamas, jog priteista suma jam yra didelė, turi pateikti teismui ne tik išsamius ir abejonių nekeliančius duomenis apie savo finansinę (turtinę) padėtį, bet ir įrodyti, kad jo padėtis ateityje pagerės. Apeliantai tokių aplinkybių neįrodė. Pareikštas prašymas sutrumpinti teismo procesinio sprendimo vykdymo atidėjimo terminą iki ieškovės likvidavimo pabaigos situacijos vertinimui įtakos neturi.

42. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantai sąmoningai pablogino savo turtinę padėtį – prisiėmė naujus finansinius įsipareigojimus, neatlygintinai perleido nuosavybės teise valdytą turtą, taip sumažindami savo galimybes įvykdyti teismo procesinį sprendimą. Esant tokioms aplinkybėms, teismo procesinio sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas ne tik neužtikrintų efektyvesnio prievolės įvykdymo, bet priešingai – dar labiau apsunkintų ieškovės bei jos kreditorių teisėtų interesų įgyvendinimą.

43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teismo sprendimo vykdymo atidėjimas ar išdėstymas tais atvejais, kai byloje nustatyta, kad skolininkai sąmoningai blogina savo finansinę padėtį, neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis) bei pažeistų bankrutuojančio juridinio asmens kreditorių interesus.

44. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad negalėjimą atsiskaityti su ieškove, sumokant įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu priteistas sumas, iš esmės nulėmė ne bloga atsakovų turtinė padėtis, o jų nesąžiningas elgesys, patiems dirbtinai pabloginus savo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesąžiningų skolininkų interesai negali būti užtikrinami, taikant sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo institutą.

45. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė teismo sprendimo vykdymo atidėjimą ar išdėstymą reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas ir jas išplėtojančią kasacinio teismo praktiką bei pagrįstai nusprendė, jog apeliantų nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą.

46. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

47. Atmetus atsakovų atskirąjį skundą, jiems bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

48. Ieškovė pateikė įrodymus, kad už procesinių dokumentų parengimą apeliacinės instancijos teisme iš viso patyrė 465,85 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias prašo priteisti iš apeliantų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, teisinės pagalbos išlaidos yra laikomos pagrįstomis, be to, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytų maksimalių dydžių, todėl ieškovei priteisiamos iš atsakovų (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Salro“, juridinio asmens kodas 302716204, lygiomis dalimis iš atsakovų V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 465,85 Eur (keturis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 85 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.