Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Evaldo Burzdiko ir Izoldos Nėnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-645-528/2016 pagal ieškovės D. G. patikslintą ieškinį atsakovui D. G. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, išvadą teikianti institucija Kauno rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys).

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

Ginčas šioje byloje kilo dėl pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo, kuriuo iš atsakovo dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui priteista po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo pradinio ieškinio pareiškimo teisme dienos (2014-04-17) iki vaikų pilnametystės.

Tėvai turi pareigą vaikui užtikrinti tokias gyvenimo sąlygas, kokios yra reikalingos jo visapusiškam ir harmoningam vystymuisi (CK 3.155 straipsnio 2 dalis). Tais atvejais, kai vaiko tėvai gyvena skyrium, jie abu išlaiko pareigą tenkinti savo vaiko poreikius, todėl, spręsdamas santuokos nutraukimo klausimą, teismas turi išspręsti ir sutuoktinių nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimą (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Įstatymas nereglamentuoja, kokio dydžio išlaikymą turi teikti kiekvienas iš tėvų.

Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio turi būti vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje.

Pagrindas apskaičiuoti vaikui reikalingą išlaikymą yra jo poreikiai. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas vaiko būtinoms vystymosi sąlygoms tenkinti, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013). Visapusiškam vaiko vystymuisi turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai (maistas, apranga, higiena ir pan.), bet skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, lavinami gabumai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys turi 3 vaikus – dukrą A. G., kuri šiuo metu yra pilnametė ir du nepilnamečius sūnus A. G. (gim. (duomenys neskelbtini)), M. G. (gim. (duomenys neskelbtini)) (1 tomas b. l. 13 – 15). Kauno apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. daliniu sprendimu, kuriuo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove (5 tomas b. l. 70 – 75). Nepilnamečiai vaikai A. G. ir M. G. lanko mokymosi įstaigas. Taip pat vaikai lanko mokamas krepšinio treniruotes (6 tomas, b. l. 51).

Pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. galutiniu sprendimu priteisė iš atsakovo nepilnamečių vaikų A. G. ir M. G. išlaikymui po 150 Eur kiekvienam vaikui kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo pradinio ieškinio pareiškimo teisme dienos (2015-04-17) iki vaikų pilnametystės.

Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai vertino nepilnamečių vaikų materialinius poreikius, nes nuo 2016 metų liepos mėnesio padidėjusi minimali mėnesinė alga (380 Eur) sąlygoja, kad šalių vaikams mažiausiai turėtų būti priteisiama kiekvienam po 175 Eur, tačiau visapusiškam vystymuisi kiekvienam vaikui reikalingas išlaikymo dydis sudaro mažiausiai po 190 Eur, todėl negalima vaikų poreikių riboti maksimaliai, nes tokiu atveju jie gali jaustis esantys kitokiais nei jų bendraamžiai bei būtų pažeisti vaikų interesai. Teisėjų kolegija šiuos argumentus laiko nepakankamais ir neteikiančiais pagrindo spręsti, kad minimalios mėnesinės algos padidėjimas sąlygoja ir nepilnamečių vaikų poreikiams reikalingo išlaikymo dydį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad įstatymai nenustato jokio išlaikymo dydžio, kurį turi teikti vaikui tėvai, o teismų praktika gali suvienodinti tik parenkamus išlaikymo dydžiui ir formai nustatyti svarbius kriterijus bei proporcingumo principo tarp vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties bei galimybių taikymą. Tai, kad vaikams, gyvenantiems Lietuvoje, išlaikymo dydis paprastai nustatomas pagal minimalų darbo užmokestį, nėra suformuota ir sektina praktika, nes išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai. Išlaikymas yra skiriamas užtikrinti vaikui reikalingas gyvenimo ir vystymosi sąlygas, o jo dydis nustatomas proporcingai pagal tėvų turimas ir galimas turėti galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-16-706/2016). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad minimalios mėnesinės algos padidėjimas negali sąlygoti didesnio išlaikymo nepilnamečiams vaikams poreikį, kadangi išlaikymo dydis nustatomas kiekvienu atveju individualiai.

Apeliantė teigia, kad būsto išlaikymo išlaidos sumuojant visiems šeimos nariams gautųsi apie 160 Eur ir daugiau, bet ne kaip teismas galutiniame sprendime nurodė – 400 Eur.

Apeliantė patikslintame ieškinyje pateiktoje vaikų poreikių lentelėje (5 tomas b. l. 82 – 84) nurodė, kad būsto išlaikymo dalis tenkanti vaikui sudaro 50 Eur. Atsižvelgiant į tai būsto išlaikymo išlaidos sumuojant visiems šeimos nariams gautųsi apie 150 Eur (du nepilnamečiai vaikai, ieškovė). Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad teismas nurodė, jog būsto išlaikymui per mėnesį gautųsi 400 Eur suma, nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatyto nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti reikalingo išlaikymo dydžio.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad vaikai turėtų specialiųjų poreikių dėl ko būtų didesni jų poreikiai. Be to, pažymėtina ir tai, kad sprendžiant dėl išlaikymo dydžio turi būti nustatomi protingi vaiko poreikiai, kuriuos lemia jo gabumai, polinkiai, kad nustatytas išlaikymas užtikrintų būtinas vaiko raidos sąlygas, kurioms sudaryti turi būti patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Todėl atsižvelgiant į vaikų amžių – A. G. 14 metų, M. G. 12 metų, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 300 Eur suma yra pakankama ir protinga ne tik minimalioms, bet ir visoms bū­ti­noms vieno nepilnamečio vai­ko vys­ty­mo­si sąlygoms su­da­ry­ti – pa­ten­kin­ti vai­ko po­rei­kius maistui, ap­ran­gai, būs­tui, svei­ka­tai, moks­lui, po­il­siui, lais­va­lai­kiui, kul­tū­ri­niam ir ki­to­kiam ug­dymui, juolab, kad šalių vaikai specialiųjų poreikių neturi.

Apeliantė nurodo, kad teismas netinkamai vertino šalių turtinę padėtį, kadangi turėjo atsižvelgti į tai, jog nepilnamečiai vaikai gyvena su ieškove, kuriai tenka didesnė materialinė bei kasdieninės rūpybos našta, be to, ieškovei, tenkanti pareiga pasirūpinti vaikų gyvenamuoju būstu patvirtina aplinkybę, kad jos turtinė padėtis yra ženkliai blogesnė, nei atsakovo nepaisant jos gaunamo didesnio nei atsakovo darbo užmokesčio. Taip pat nurodo, kad kito būsto įsigijimui ieškovė turėjo papildomai skolintis pinigines lėšas. Teisėjų kolegija nurodytus apeliantės argumentus vertina kritiškai.

CK 192 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išlaikymo vaikui dydis turi būti proporcingas tėvų turtinei padėčiai. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis ar išlaikymo teikėjo nerūpestingu, nesąžiningu elgesiu. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės nurodoma aplinkybe, kad šaliai su kuria nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, tenka didesnė išlaikymo ir kasdieninės priežiūros našta. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad ieškovės turtinė padėtis dėl to yra ženkliai blogesnė nei atsakovo.

Apeliantės vertinimu, geresnę atsakovo finansinę padėtį įrodo tai, kad po santuokos nutraukimo atsakovui atiteko (duomenys neskelbtini) akcijos, kurių vertė yra 1 476,96 Eur (ieškovei nebuvo mokama ½ dalis šių akcijų vertės). Taip pat nurodo, kad atsakovui atiteko 65 000 Eur piniginė kompensacija už šalims bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau atsakovas neskyrė dalies iš gautos kompensacijos užtikrinant vaikų teisę į būstą ir gyvenamąsias sąlygas. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus laiko nepakankamais spręsti, kad atsakovo finansinė padėtis yra geresnė nei atsakovės.

Nagrinėjamu atveju šalys teismui pateikdamos tvirtinti taikos sutartį, kuri patvirtinta Kauno apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. daliniu sprendimu, laisva valia susitarė dėl santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalinimo. Šalys susitarė, kad po santuokos nutraukimo ieškovei D. G. asmeninės nuosavybės teise atitenka žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) 150 000,- Eur vidutinės rinkos vertės. Taip pat susitarė, kad po santuokos nutraukimo ieškovė D. G. už jai asmeninės nuosavybės teisėmis atitenkantį nekilnojamąjį turtą išmoka D. G. kompensaciją 65 000 Eur. Todėl tai, kad atsakovui buvo susitarta dėl 65 000 Eur kompensacijos išmokėjimo už nurodytą nekilnojamąjį turtą negali būti pagrindu spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis geresnė, nes kaip matyti iš taikos sutarties sąlygų, ieškovei šis turtas atiteko ieškovei asmeninės nuosavybės teise.

Aplinkybė, kad po santuokos nutraukimo atsakovui atiteko (duomenys neskelbtini) akcijos, teisėjų kolegijos vertinimu atsižvelgiant į šių akcijų vertę (1 476,96 Eur) taip pat nėra pakankamas pagrindas atsakovo turtinę padėtį laikyti geresne nei ieškovės.

Apeliantė nurodo, kad atsakovo darbo užmokestis iš (duomenys neskelbtini) galimai yra nurodomas nepagrįstai mažas ir tai neatitinka realios faktinės situacijos, kadangi atsakovas turi realias galimybes iš (duomenys neskelbtini) gauti didesnį darbo užmokestį, tokiu būdu pagerinant savo turtinę padėtį. Teigia, kad teismas nevertino neatitikimų atsakovo finansinę padėtį pagrindžiančiuose dokumentuose. Pvz., kaip matyti iš byloje pateikto atsakovo banko sąskaitos išrašo, atsakovas iš (duomenys neskelbtini) 2015 m. birželio 5 d. gavo 473,75 Eur pajamų, nors VSDF 2016 m. balandžio 27 d. pažymoje apie darbo užmokestį nurodyta, kad atsakovo už 2015 metų birželio mėn. draudžiamosios pajamos sudarė tik 75 Eur ir t.t. Teisėjų kolegijos vertinimu šie argumentai nesudaro pagrindo atsakovo finansinės padėties vertinti kitaip nei tą vertino pirmosios instancijos teismas.

Iš apeliacinės instancijos teismo iniciatyva gautų (CPK 179 str.) Sodros duomenų apie atsakovo darbines pajamas nustatyta, kad atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių nuo 2015-07-01 iki 2015-12-31 sudarė 912,4817 Eur, nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 sudarė 966,11 Eur, nuo 2017-01-01 iki 2017-02-28 sudarė 1079,55 Eur. Atsakovas taip pat dirba (duomenys neskelbtini), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių nuo 2015-04-01 iki 2015-12-31 sudarė 77,45 Eur, nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 sudarė 87,26 Eur, nuo 2017-01-01 iki 2017-02-31 sudarė 37,17 Eur. Taigi, apelianto vidutinės mėnesio pajamos sudaro apie 1117,72 Eur/mėn.. Iš byloje esančio atsakovo banko sąskaitos išrašo (4 tomas b. l. 25 – 174) apie gaunamas pajamas iš (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad atsakovui darbo užmokestis iš šios įmonės buvo mokamas ne kiekvieną mėnesį, o skirtingais laikotarpiais. 2015-06-05 mokėjimo pavedime nurodoma, kad mokamas darbo užmokestis už 5 mėnesį – 57 Eur ir pagal avanso apyskaitą – 412,98 Eur (4 tomas b. l. 173). Todėl apeliantės nurodomos aplinkybės, kad atsakovas 2015-06-05 iš (duomenys neskelbtini) į banko sąskaitą gavo 473,75 Eur nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovo gaunamas darbo užmokestis minėtoje bendrovėje neatitinka realios faktinės situacijos.

Taip pat iš bylos duomenų nustatyta, kad po santuokos nutraukimo šalių turėtas gyvenamasis namas su žemės sklypu (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 17-20) buvo parduotas (6 tomas b. l.90 – 103) ir ieškovė įsigijo gyvenamąjį namą su dalimi žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (6 tomas b. l. 79 – 89). Nutraukiant santuoką, atsakovui atiteko 51 vnt. (duomenys neskelbtini) akcijų (5 tomas b. l. 70 – 75). Iš teismo iniciatyva gautų VĮ Registrų centras duomenų (CPK 179 str.) matyti, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas (u.n. 5283-0003-0044). Duomenų apie šalių vardu registruotas transporto priemones VĮ Regitra centras duomenimis nenustatyta.

Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis taip pat nustatyta, kad iš atsakovo pilnametei dukrai A. G. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2,10739-752/2016 priteistas 424,66 Eur išlaikymas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos (2015-12-11) iki ji mokėsi vidurinėje mokykloje (iki 2016-07-13), skaičiuojant po 70 Eur periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Kauno apygardos teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartimi Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Sodros duomenimis apeliantė dirba (duomenys neskelbtini), vidutinis mėnesinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių nuo 2015-07-01 iki 2015-12-31 sudarė 1754,92 Eur, nuo 2016-01-01 iki 2016-12-31 sudarė 1653,77 Eur, nuo 2017-01-01 iki 2017-02-28 sudarė 1732,18 Eur. Kaip nustatyta šios nutarties 40 punkte, apeliantei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas su statiniais.

Nors apeliantė nurodo, kad atsakovas turi realias galimybes iš (duomenys neskelbtini) gauti didesnį darbo užmokestį, tokiu būdu pagerinant savo turtinę padėtį, tačiau kaip nurodė atsakovas, jis dirbdamas pagrindinėje darbovietėje (duomenys neskelbtini) 8 ir daugiau valandų per parą fiziškai negalėtų atlikti geodezinius - topografinius darbus. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad atsakovas dirba vadovaujantį darbą pilną darbo dieną, be to, gauna pajamų už konsultavimą papildomai, o pagrįstų įrodymų dėl atsakovo galimybės gauti dar didesnes pajamas byloje nepateikta. Todėl šiuo atveju apeliantės deklaratyvaus pobūdžio samprotavimai apie atsakovo galimybę gauti didesnes pajamas iš (duomenys neskelbtini) nesudaro pagrindo spręsti apie tokios galimybės realumą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors ir nepilnamečiams vaikams gyvenant su ieškove jai tenka didesnė rūpesčių našta, tačiau santuokoje įgytą turtą šalys pasidalino taikiu būdu 2016 m. balandžio 2 d. daliniu sprendimu, ieškovės gaunamos pajamos pagal pateiktus rašytinius įrodymus yra didesnės nei atsakovo, o priteisti daugiau negu objektyviai leidžia atsakovo turtinė padėtis būtų neteisinga ir teisiškai nepagrįsta.

Todėl atsižvelgiant į abiejų tėvų gaunamas pajamas, turimo nekilnojamojo turto santykį, išlaikomų asmenų skaičių, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nustatyti didesnį atsakovo teikiamą išlaikymą nepilnamečiams vaikams nei nustatė pirmosios instancijos teismas, iš atsakovo priteisdamas abiems nepilnamečiams vaikams kiekvienam po 150 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo pradinio ieškinio pareiškimo teisme dienos iki vaikų pilnametystės.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas neneigia savo pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus, be to, teismo sprendimas dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo neįgyja res judicata galios ir dėl išlaikymo pakeitimo tėvas ar motina gali kreiptis ateityje (CK 3.201 str.).

Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais apeliantės argumentus, kad teismas netinkamai taikė CPK 182 str. 5 d. bei Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d. nuostatas dėl ko padarė nepagrįstą išvadą, jog nepilnamečiams vaikams, kiekvienam iš jų, išlaikyti reikalinga tik 150 Eur suma, nors turėjo konstatuoti, jog pagrįsta materialinio išlaikymo suma kiekvienam iš nepilnamečių vaikų būtų po 190 Eur.

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu nurodo, kad teismo sprendimo turinys neatitinka imperatyvių LR CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimų, nes teismas nepateikė jokių argumentų dėl esminių įrodymų, kuriais rėmėsi proceso šalys, atmetimo, šių įrodymų sprendime net nepaminėjo, teismo motyvai, kuriais yra grįstas sprendimas, yra neišsamūs, neatsakantys į proceso šalims svarbius klausimus dėl kokių priežasčių yra priimtas vienoks ar kitos sprendimas dalyje dėl klausimų, susijusių su santuokos nutraukimo pasekmėmis. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu neturi pagrindo sutikti.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuomet, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Jeigu teismo sprendime nėra atsakyta į kai kuriuos ieškinio, skundo ar kito procesinio dokumento argumentus, tai savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad toks sprendimas yra nepagrįstas ar (ir) neteisėtas, dėl teismo išdėstytų argumentų pakankamumo turi būti sprendžiama įvertinus, ar materialieji ar procesiniai bylos aspektai, dėl kurių teismas nepasisakė, yra tokie svarbūs, jog dėl jų galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas dėl bylos esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014). CPK 270 straipsnyje įtvirtinti teismo sprendimo turinio reikalavimai. Šiuos reikalavimus skundžiamas teismo galutinis sprendimas atitinka. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė byloje nustatytas aplinkybes, faktinius ir teisinius argumentus (CPK 270 str. 4 d.). Tai, kad teismo sprendimo motyvai apeliantės netenkina, nereiškia, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Apeliantė prašo priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą, tačiau apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, todėl ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė įrodomų pagrindžiančių patirtų išlaidų buvimo faktą bei dydį, todėl prašymas atmestinas.

LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės apeliacinį skundą, iš jos į valstybės biudžetą priteisiamos 5,92 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93 str. 1 d., 92 str.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 19 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš apeliantės D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,92 Eur (penkis Eur ir 92 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.