- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-05
- Bylos Nr.
- e2A-279-739/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00888-2023-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė, Ignas Totilas
- Ieškovas
- J. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ Turto bankas
- Kategorijos
- 3.3.1.19.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Alvidos Jasaitytės – Pralgauskienės, Dalios Pranckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Igno Totilo,
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. A. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. A. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ Turto bankas, dėl sandorio pripažinimo galiojančiu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, S. A., M. A., D. B., D. A., M. A., G. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė J. A. (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti galiojančiu 2011 m. birželio mėnesio sandorį, kuriuo I. A. pardavė, o ji – J. A., pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo butas), pripažinti J. A. nuosavybės teisę į šį butą bei priteisti iš J. A. atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai VĮ Turto bankas, (toliau – ir atsakovė) 666,12 Eur.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė J. A. su I. A. 2011 m. birželio mėnesį sudarė rašytinę sutartį, pagal kurią I. A. už 7000,00 litų pardavė, o ieškovė pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Sutarė, kad ieškovė už butą mokės dalimis – po 800,00 litų per mėnesį, o sumokėjus pilną sumą, sandoris bus įformintas notariškai. Manė, kad notarai tvirtina tik tokius sandorius, kuriuos sudariusios šalys yra tarpusavyje pilnai atsiskaičiusios. Dėl teisinių žinių trūkumo nepagalvojo, kad notaras pirkimo – pardavimo sandorį gali patvirtinti ir su atidėto atsiskaitymo sąlyga. Teigė, kad ieškovė už butą pardavėjai dalimis sumokėjo 4700,00 litų. Apie kiekvieną mokėjimą darydavo prierašą sutarties tekste. I. A. mirė (duomenys neskelbtini) taip ir negavusi pilno atsiskaitymo pagal 2011 m. birželio mėnesio sutartį. Ieškovė liko jai skolinga 2300,00 litų, kas atitinka 666,12 Eur. Nors pardavėja turi penkis vaikus, nei vienas iš jų motinos palikimo nepriėmė, o ieškovei teko kreiptis į teismą, prašant pripažinti galiojančiu ieškovės ir I. A. 2011 m. sandorį, kuriuo ieškovė įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini). Kadangi pardavėja I. A. mirė, o jos įpėdiniai palikimo nepriėmė, laikė, kad palikimas pereina valstybei, nors ir nėra išduotas palikimo teisės perėjimo valstybei liudijimas.
Atsiliepimas
3. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ Turto bankas, atsiliepime prašė ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepime nurodė, kad valstybei paveldimas turtas paveldėjimo teise pereina tik tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu, palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Teigė, kad nėra gavusi pranešimo apie galimą palikėjos I. A. palikimo perėjimą valstybei, taip pat neturi jokių duomenų, patvirtinančių ar paneigiančių faktinį palikėjos paliktojo turto priėmimą valdyti. Taip pat teigė, kad ieškovės ieškinyje nurodyta buto pirkimo – pardavimo sutartis neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nustatytos nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties formai keliamų reikalavimų, ji buvo pasirašyta, kai palikėjos vaikai M. A. ir M. A. buvo nepilnamečiai, nederinant jos sudarymo su Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Be to, VĮ Turto bankas nuomone, ieškovė yra praleidusi bendrą ieškinio senaties terminą savo teisėms ginti, todėl ieškinio reikalavimai neturėtų būti patenkinti.
4. Trečiasis asmuo M. A. atsiliepime į ieškinį su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad sandoris nepatvirtintas notaro, o sutarties sudarymo metu jis buvo nepilnametis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmai 2024 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad buto, adresu (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisė įregistruota I. A. vardu, tačiau ji mirė (duomenys neskelbtini), o registrų centre nėra įregistruotų palikėjos (I. A.) testamentų, palikimo priėmimo faktų, I. A. palikimas nėra priimtas.
7. Teismas nurodė, kad nors, šiuo atveju, egzistuoja tam tikros prielaidos CK 5.2 straipsnio 3 dalies pagrindu valstybei pretenduoti į mirusiosios I. A.palikimą, tačiau byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog iki šiol valstybė nėra priėmusi jos palikimo, paveldėjimo teisės liudijimas valstybei nėra išduotas. Taip pat nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu ne kartą buvo keliamas klausimas dėl tinkamo atsakovo šioje byloje, atsakovė tiek paruošiamuosiuose procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžiuose argumentavo, kad valstybė nėra tinkama atsakovė, nėra priėmusi I. A. palikimo. Nors ieškovės atstovas argumentavo, kad nepaisant to, jog valstybei nėra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, kiti įpėdiniai nėra priėmę I. A. palikimo, dėl to laikytina, kad palikimas pereina valstybei, todėl ji yra tinkama atsakovė byloje, teismas nesutiko su tokia ieškovės atstovo pozicija.
8. Teismas, cituodamas kasacinio teismo praktiką, nurodė, kad nors palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos, tam, kad valstybė galėtų būti laikoma palikėjo įpėdine ir paveldėti palikėjo palikimą, valstybei paveldėjimo santykiuose atstovaujančios valstybės institucijos privalo per protingą terminą išsiaiškinti, ar egzistuoja vienas iš CK 5.62 straipsnio 1 dalyje nurodytų palikimo perėjimo valstybei pagrindų. Nustačius pagrindą valstybės paveldėjimo teisiniams santykiams atsirasti, valstybei paveldėjimo santykiuose atstovaujančios valstybės institucijos privalo nedelsdamos imtis veiksmų atsiradusiam palikimui priimti, kadangi, skirtingai nuo kitų įpėdinių, valstybė negali atsisakyti priimti palikimo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Nustatė, kad atsakovė, atstovaujama VĮ Turto bankas, gavusi ieškinį ir bylos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų, siekdama išsiaiškinti situaciją dėl I. A. turto paveldėjimo, tačiau nenustatė, kad egzistuoja nors vienas CK 5.62 straipsnio 1 dalyje nurodytas palikimo perėjimo valstybei pagrindas.
9. Teismas nustatė, kad I. A. turėjo vaikų, kurie yra pirmos eilės įpėdiniai pagal įstatymą: S. A., M. A., D. B., D. A., M. A., o iš VĮ Registrų centras pažymos nustatė, kad ginčo butui taikomas areštas (areštuota M. A. turtinė teisė disponuoti paveldėtu mirusiosios I. A. turtu). Tretieji asmenys D. B. ir M. A. teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškinio reikalavimais nesutinka, apie tai, kad motina turėjo nekilnojamojo turto – savo vardu registruotą ginčo butą nieko nežinojo, po mirties likusiais motinos daiktais rūpinosi brolis D. A., sesuo M. A., visi vaikai rūpinosi motinos laidotuvėmis ir kt., teigė, kad planuoja tvarkytis dokumentus ir kreiptis į teismą dėl motinos palikimo.
10. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas sprendė, kad nėra pašalintos abejonės dėl palikimo perėjimo valstybei, t. y. jog egzistuoja pagrindas valstybei priimti palikėjos palikimą, todėl atsakovė negali paveldėti palikėjos palikimo ir atitinkamai atsakyti kaip palikėjos įpėdinė. Pažymėjo ir tai, kad šioje byloje nėra pareikštas reikalavimas dėl valstybės įpareigojimo atlikti veiksmus įstatymo pagrindu įvykusiam palikimo perėjimo valstybei juridiniam faktui įforminti, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo vertinti, ar valstybė yra įgijusi paveldėjimo teisę į mirusiosios palikimą, ar atsakovė, atstovaujama VĮ Turto bankas, tinkamai vykdo savo funkcijas, susijusias su valstybės paveldėjimo teisės įgyvendinimu.
11. Teismas sprendė, kad, nagrinėjamu atveju, pagal šioje byloje pareikštą ieškinį pripažinti galiojančia ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį tarp ieškovės J. A. ir I. A.(mirusios), valstybė kol kas negali būti laikoma tinkama atsakove, kadangi iki šiol atsakovei nesant priėmus I. A.palikimo, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovė nepagrįstai atsisako notarine tvarka įforminti ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir kad tuo atsisakymu yra pažeidžiamos ieškovės teisės ar įstatymų saugomi interesai, tuo labiau, kad, kaip nusatyta iš trečiųjų asmenų (mirusiosios I. A.pirmos eilės įpėdinių) paaiškinimų, jie laiko save turto paveldėtojais, galimai faktiniu valdymu priėmė motinos palikimą, ketina tvarkytis su tuo susijusius dokumentus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
12.1. Apeliantė teigia, kad iš skundžiamo sprendimo seka, kad kreiptis į teismą dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir susijusių išvestinių reikalavimų, ieškovė galės tik tada, kai notarė išduos paliko perėjimo valstybei teisės liudijimą. Tokiu būdu susidaro situacija, kad neterminuotam laikotarpiui ieškovė turi susilaikyti nuo savo teisės gynimo teismine tvarka, kas aiškiai prieštarauja konstituciniam teisės kreiptis į teismą universalumo principui. Be to, jeigu ieškovė lauktų, kol bus išduotas I. A. palikimo perėjimo valstybei teisės liudijimas, vėliau teisme ji turėtų ginčyti ir šio liudijimo teisėtumą ir pagrįstumą.
12.2. Pasak apeliantės, valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Apeliantė sutinka, kad bylai šis išaiškinimas yra aktualus, nes patvirtina, kad atsakovą ji nurodė tinkamai. Mano, kad egzistuojant CK 5.62 straipsnio 1 dalies 3 punkto sąlygai, I. A. palikimas jau yra perėjęs valstybei, nors notarai dar nėra išdavę atitinkamo liudijimo.
12.3. Teigia, kad skundžiamą 2024 m. vasario 14 d. pirmos instancijos teismo sprendimą galima interpretuoti ir kaip siūlymą atsakovais traukti pardavėjos I. A. vaikus. Sprendimo 14 punkte daroma išvada, kad I. A. vaikai priėmė motinos palikimą faktiniu valdymu. Tačiau, pasak apeliantės, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti, įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo, o iš pateikto testamentų registro išrašo matyti, kad I. A. vaikai pareiškimų notarui dėl palikimo priėmimo nėra padavę, reikalavimo dėl juridinio fakto nustatymo byloje nebuvo pareikšta. Mano, kad yra tik prielaidos ir spėliojimai, kad tokį faktą teismai galėtų nustatyti ateityje. Todėl, pasak apeliantės, nesant nei paduotų pareiškimų notarui, nei teismo sprendimo dėl juridinio fakto nustatymo, laikytina, kad įstatyminiai I. A. įpėdiniai jos palikimo nėra priėmę.
12.4. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad palikėjo daiktą įpėdinis gali paimti kitų įpėdinių sutikimu, jų leidimu kaip mirusiojo atminimą. Ir teises doktrinoje, ir teismų praktikoje aiškiai suformuota nuomonė, kad palikimo priėmimu nelaikoma palikėjo drabužių, patalynės, asmeninių daiktų, laiškų, nuotraukų, rankraščių, apdovanojimų, atestatų, diplomų, šeimos relikvijų ir suvenyrų paėmimas kitų įpėdinių sutikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio mėn. 5 d. nutartis Nr. 3 K-3-247/2006). Kaip tik tokias aplinkybes apklausos metu ir nurodė posėdyje dalyvavę I. A. vaikai D. B. su M. A.. Taigi, I. A. įpėdinių perspektyvos pasiekti, kad tikslu paveldėti teismai nustatytų palikimo priėmimo faktiniu valdymu juridinį faktą, apeliantės manymu, yra labai abejotinos. Vadinasi, palikimo nepriėmę įpėdiniai nebūtų tinkamais atsakovais byloje pagal ieškovės ieškinį dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.
12.5. Mano, kad pripažinus, jog kaip atsakovę Lietuvos valstybę ieškovė buvo nurodžiusi tinkamai, byla toliau turėtų būti nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Pirmos instancijos teismas nieko nepasisakė dėl 2011 m. birželio mėn. sutarties teisinio vertinimo, netyrė, ar egzistuoja CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymui reikalingų sąlygų visetas ir t.t. Taip pat pirmos instancijos teismas nepasisakė ir dėl atsakovės atsikirtimų dėl ieškinio senaties taikymo / netaikymo pagrįstumo. Aptartų klausimų nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, kol dėl jų nėra nieko pasisakęs pirmos instancijos teismas, neatitiktų apeliacijos paskirties. Todėl ieškovė prašo pripažinti, kad bylos esmė neatskleista ir tuo pagrindu bylą grąžinti pirmos instancijos teismui nagrinėti pakartotinai.
12.6. Apeliantė taip pat nesutinka su byloje priimta 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, teigdama, kad nepagrįstas buvo teismo reikalavimas trečiaisiais asmenimis į bylos nagrinėjimą įtraukti mirusios I. A. vaikus S. A., M. A., D. B. ir D. A., nes I. A. vaikai nėra priėmę motinos palikimo. Vadinasi, jie procese neturėtų dalyvauti ne tik kaip atsakovai, bet ir kaip tretieji asmenys. Mano, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai neleido tuo pačiu ieškiniu kelti reikalavimo ir dėl ginčo buto arešto pagal antstolės V. M. 2023 m. vasario 9 d. patvarkymą, vykdant išieškojimą iš skolininko M. A., panaikinimo, nes pripažinus sandorį galiojančiu ir ieškovės nuosavybės teisę į butą, ieškovė galėtų reikalauti, kad būtų naikinami turtui taikomi areštai dėl kitų asmenų skolų.
12.7. Pasak apeliantės, skundžiamas sprendimas negali likti galioti net ir sutinkant, kad Lietuvos valstybė byloje nėra tinkamas atsakovas. Darant prielaidą, kad atsakovą ieškovė pasirinko netinkamai, tektų spręsti klausimą, ar buvo tinkamai pritaikytas CPK 45 straipsnis, reglamentuojantis netinkamos šalies pakeitimą tinkama. Teigia, kad pirmos instancijos teismas pakeisti atsakovo ieškovei nepasiūlė, kad ieškinį ieškovė pareiškė netinkamam atsakovui, iškovei buvo siurprizas. Todėl sprendžiant, kad Lietuvos valstybė byloje tikrai yra netinkamas atsakovas, pirmos instancijos teismo nepasiūlymą netinkamą atsakovą pakeisti į tinkamą apeliantė prašo laikyti esminiu procesiniu pažeidimu.
Atsiliepimas
13. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodo, kad teismas pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė argumentus kodėl negali būti patenkinti apeliantės pareikšti ieškinio reikalavimai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl bylą nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų.
15. Apeliacijos dalyką, nagrinėjamu atveju, sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl sandorio pripažinimo galiojančiu dėl netinkamo atsakovo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Nagrinėjamu atveju, ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti galiojančiu 2011 m. birželio mėnesio sandorį, kuriuo I. A. pardavė, o ji – J. A., pirko butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti J. A. nuosavybės teisę į ginčo butą bei priteisti iš J. A. atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ Turto bankas naudai 666,12 Eur. Ieškinį Lietuvos valstybei ieškovė reiškė tuo pagrindu, kad kita sutarties šalis – I. A., (duomenys neskelbtini) m. mirė, o jos palikimo niekas nepriėmė. Atsakovė su jai pareišktais reikalavimais nesutiko, vienu iš argumentų nurodydama tą aplinkybę, kad atsakovė nėra priėmusi mirusiosios palikimo dėl to, kad mirusioji turėjo vaikų, kurie laikytini galimais įpėdiniais, dėl vieno iš jų ginčo turtui taikytas areštas (areštuota M. A. turtinė teisė disponuoti paveldėtu mirusiosios I. A. turtu).
17. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad pagal šioje byloje pareikštą ieškinį valstybė kol kas negali būti laikoma tinkama atsakove, kadangi iki šiol atsakovei nesant priėmus I. A.palikimo, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog būtent atsakovė nepagrįstai atsisako notarine tvarka įforminti ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir kad tuo atsisakymu yra pažeidžiamos ieškovės teisės ar įstatymų saugomi interesai, tuo labiau, kad, pasak teismo, kaip nusatyta iš trečiųjų asmenų (mirusiosios I. A.pirmos eilės įpėdinių) paaiškinimų, jie laiko save turto paveldėtojais, galimai faktiniu valdymu priėmė motinos palikimą, ketina tvarkytis su tuo susijusius dokumentus.
18. Taigi, nustatyta, kad, šiuo konkrečiu atveju, byloje kyla klausimai dėl tinkamo atsakovo byloje ir valstybės, kaip subjekto, dalyvaujančio paveldėjimo teisiniuose santykiuose, procesinių teisių ir pareigų.
19. Jau minėta, kad kita ieškovės prašomo pripažinti galiojančiu sandorio šalis yra mirusi, todėl tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas mirusios sandorio šalies paveldėtojas (CK 5.1 straipsnis). Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad I. A.palikimo priėmimo faktų šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo registruota ir paveldėjimo byla nebuvo užvesta, ginčo dėl šių nustatytų aplinkybių byloje nekilo.
20. Visų pirma, teisėjų kolegija mato pagrindą pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškovo teise pasirinkti atsakovą ir dėl to kylančių teisinių pasekmių, teismo išaiškinimo pareigos vykdymu.
21. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad svarbiausia teismo pareiga – apginti asmens pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus. Tai galima padaryti tik teisingai nustačius bylos nagrinėjimo dalyką ir teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes. Pagal rungimosi ir dispozityvumo principus šalys turi teisę laisvai naudotis savo materialinėmis ir procesinėmis teisėmis, pačios veikti proceso eigą (CPK 12, 13 straipsniai). Teismo iniciatyva galima tik tokiu mastu, kiek tai nepažeidžia dispozityvumo ir rungimosi principų. Nepaisant to, kad teismo galios nustatant visas reikšmingas bylos aplinkybes yra gana ribotos, tačiau teismas turi teisę, o kartu ir pareigą laikantis ieškinyje nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į šalių valią, aktyviai įgyvendinti išaiškinimo pareigą (CPK 8 straipsnis). CPK suformuluotas civilinio proceso tikslas – kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas, o proceso koncentracijos, ekonomiškumo principai nedviprasmiškai įpareigoja teismą imtis visų leistinų priemonių, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką (CPK 2, 7, 72, 115, 138, 158 ir kt. straipsniai). Nagrinėdamas civilinę bylą teismas turi pareigą nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir jų pagrindu spręsti dėl ieškovo reikalavimų pagrįstumo. O tai yra pasiekiama teisėjui tinkamai vadovaujant civiliniam procesui. Viena iš vadovavimo civiliniam procesui formų – teismo veiksmai, kai įstatymo nustatytomis priemonėmis šalinami trukdžiai, kliudantys siekti civilinio proceso tikslų, bei padedama dalyvaujantiems byloje asmenims įgyvendinti savo teises bei pareigas. Siekdamas užtikrinti CPK 2 straipsnyje nurodytų civilinio proceso tikslų įgyvendinimą teismas privalo imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad asmens teisminės gynybos prieinamumo teisė būtų įgyvendinta tinkamai. Teismas turi imtis išaiškinimo ir bendradarbiavimo su ginčo šalimis veiksmų, imtis visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis), tą lemia siekis kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių.
22. CPK 45 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, gali vienos iš šalių motyvuotu prašymu, nenutraukdamas bylos, pakeisti pradinį atsakovą tinkamu atsakovu. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškovas nesutinka, jog atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas, nagrinėdamas ginčą ir nustatęs, jog ieškinys pareikštas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, negali apsiriboti formaliu netinkamos šalies konstatavimu ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, bet turi išnaudoti visas bylos išnagrinėjimo iš esmės galimybes, tarp jų – ir pasiūlyti pakeisti netinkamą šalį tinkama (CPK 45 straipsnis). Tai atitinka civilinio proceso tikslus (CPK 2 straipsnis), civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo bei ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis), teismo pareigą rūpintis išsamiu bylos aplinkybių atskleidimu ir tinkamu bylos išnagrinėjimu (CPK 8 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015).
23. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo byloje esančius teismo procesinius dokumentus, išklausiusi teismo posėdžių garso įrašus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje neįvykdė išaiškinimo pareigos.
24. Bylos duomenys patvirtina, kad 2023 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje pirmosios instancijos teismas tik paklausė ieškovės atstovo nuomonės dėl atsakovo šioje byloje, kadangi atsakovės atstovė reiškė atsikirtimus į ieškinį būtent dėl netinkamo atsakovo, tačiau jokių papildomų paaiškinimų ieškovei dėl netinkamo atsakovo byloje ir dėl to ieškovei galimų kilti neigiamų teisinių pasekmių nenurodė, t. y. nepaaiškino ieškovei jos teisės pakeisti byloje netinkamą atsakovą tinkamu, taip pat neišaiškino ieškovės pasirinkimo teisinių pasekmių. Pirmosios instancijos teismas, manydamas, kad byloje ieškinys reiškiamas netinkamam atsakovui ir numatydamas, kad dėl to ieškinys gali būti atmestas, nesiėmė procesinių priemonių tam, kad byla būtų išnagrinėta iš esmės, t. y. kad šalių ginčas būtų išspręstas iš esmės teismo sprendimu, o tai nesuderinama su civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimu. Nors teismas skundžiamame sprendime konkrečiai neįvardijo kas, jo vertinimu, šioje byloje turėtų atsakyti pagal ieškovės reiškiamą ieškinį, teismo argumentai dėl palikėjos vaikų palikimo priėmimo faktiniu valdymu leidžia manyti, kad, pirmosios instancijos teismo vertinimu, ieškinys galėjo būti nagrinėjamas iš esmės atsakovais į bylą įtraukus mirusios I. A. pirmos eilės galimus įpėdinius, tačiau ieškovei procese tai nebuvo išaiškinta.
25. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad valstybė negali vienareikšmiškai būti laikoma netinkama atsakove šioje konkrečioje byloje. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas valstybę laikė galima atsakove ateityje, t. y. tuo atveju, jei I. A. pirmos eilės galimi įpėdiniai nepriimtų mirusios motinos palikimo, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas nepagrįstai nesiėmė veiksmų šioms kilusioms abejonėms pašalinti tam, kad byloje būtų galima priimti sprendimą dėl ginčo esmės.
26. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriuose cituojama kasacinio teismo praktika, jog valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Plėtodama kasacinio teismo praktiką, išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad nors įstatyme valstybė priskiriama prie įpėdinių pagal įstatymą (CK 5.5 straipsnio 1 dalies 1 punktas), tačiau valstybės palikimo priėmimas savo turiniu yra kitokią teisinę reikšmę turintis veiksmas, nei kitų įpėdinių atliekami palikimo priėmimo veiksmai. Jei kiti įpėdiniai neatliks palikimui priimti teisiškai reikšmingų veiksmų (CK 5.50 straipsnio 2 dalis), jie nedalyvaus paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Dėl to kasacinio teismo praktikoje pateikti išaiškinimai, kad valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, jog įgytų palikimą, turi jį priimti, reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Tai reiškia, kad palikimo perėjimas pagal įstatymą valstybei nepriklauso nuo valstybės valios, o valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206-378/2019). Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-219/2018).
27. Kitoje kasacinio teismo nutartyje, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nurodyta, kad „atsakovė Lietuvos Respublika negali būti laikoma palikėjo įpėdine, kadangi byloje nepašalintos abejonės dėl palikėjo palikimo perėjimo atsakovei. <...> Neišsiaiškinus ir nepašalinus abejonių dėl pagrindo valstybei paveldėti palikėjo palikimą egzistavimo, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo spręsti, kad atsakovė šiuo metu laikytina palikėjo įpėdine“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-916/2021). Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, paminėtos ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra skirtingos, kadangi kasaciniame teisme nagrinėtos bylos proceso metu dėl objektyvių priežasčių nebuvo išsiaiškinta esminė aplinkybė apie palikėjo palikimą, jo priėmimo faktus ir galimus įpėdinius kitoje valstybėje. Šioje byloje, priešingai, nagrinėjimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad ginčo sandorio šalis I. A. mirė dar (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nėra jokių duomenų apie jos palikimo priėmimą. Nors bylos nagrinėijimo metu tretieji asmenys teigė ketinantys spręsti palikimo priėmimo klausimus, net nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (praėjus beveik vieneriems metams nuo bylos iškelimo teisme) teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra duomenų apie trečiųjų asmenų pareiškimų dėl palikimo priėmimo (termino atnaujinimo, teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir pan.) padavimą, nagrinėjimą teisme. Visos šios nustatytos aplinkybės suponuoja galimą valstybės paveldėjimą, todėl teismo argumentas, kad nėra pašalintos abejonės dėl palikimo perėjimo valstybei, kai nei atsakovė, nei tretieji asmenys, nesutinkantys su ieškiniu, jokiu būdu nesiekė šių abejonių pašalinti, nelaikytinas teisingu. Nors atsakovė byloje teigė, kad nemato pagrindo priimti palikimo, nes ginčo butui taikomas areštas (areštuota M. A. turtinė teisė disponuoti paveldėtu mirusiosios I. A. turtu), dėl kokio konkretaus teisinio pagrindo minėtas areštas trukdo valstybei priimti palikėjos palikimą ir kad palikimas dėl to nebus priimtas ateityje, atsakovė nenurodė.
28. Teisėjų koelgija dar kartą pažymi, kad valstybės paveldėjimo galimybė numatyta būtent tam, kad būtų išvengta tokių situacijų kaip šioje byloje, t. y. siekiant išvengti palikėjo turto neapibrėžto stasuso, kadangi, šiuo konkrečiu atveju, kaip teisingai nurodo ieškovė, nenustačius kas yra I. A., mirusios dar (duomenys neskelbtini), ginčo turto paveldėtojas / - ai, ieškovei liktų laukti neapibrėžtą laiką siekiant apginti savo teises.
29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į prieš tai išdėstytą, šioje byloje privalu nustatyti tikrąjį įpėdinį / - ius ir spręsti arba dėl kitų asmenų įtraukimo į bylą atsakovais, arba daryti išvadą, kad I. A.palikimas įstatymo pagrindu perėjo valstybei, atstovaujamai konkrečių tinkamų subjektų pagal pareikštus materialiuosius reikalavimus, kuri iš paveldėjimo teisinių santykių negali pasitraukti, net jeigu ir neatlieka konkrečių veiksmų (nepradėjo paveldėjimo procedūros). Šios bylos pobūdis yra dispozityvus ir joje galioja rungtyniškumo principas, todėl atsakovė, nesutikdama, kad ji turi atsakyti pagal pareikštą ieškinį, šią aplinkybę turi įrodyti. Kita vertus, teisėjų kolegijos manymu, svarstytina, ar šioje byloje trečiaisiais asmenimis patrauktiems palikėjos galimiems pirmos eilės įpėdiniams nebūtų tikslinga suteikti konkretų terminą pateikti įrodymus apie jų siekį paveldėti ginčo turtą, iškilus poreikiui – stabdyti šios bylos nagrinėjimą, tam, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl tinkamo atsakovo / - ų šioje byloje.
30. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).
31. Dėl nurodytų pirmosios instancijos teismo padarytų proceso teisės normų, reglamentuojančių teismo išaiškinimo pareigą, pažeidimų, taip pat netinkamai taikytų materialinės teisė normų, reglamentuojančių palikimo perėjimą valstybei, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškinį dėl netinkamo atsakovo byloje, neatskleidė bylos esmės, todėl yra pagrindas ieškovės apeliacinį skundą tenkinti – skundžiamą sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
32. Nors byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi, teisėjų kolegija taip pat pasisako dėl apeliantės argumentų, susijusių su 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje nurodytu įpareigojimu trečiaisiais asmenimis į bylos nagrinėjimą įtraukti mirusios I. A. vaikus S. A., M. A., D. B. ir D. A., ir juos atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į bylos nagrinėjimą turėjo būti įtraukti visi mirusiosios I. A. galimi įpėdiniai pagal įstatymą, nes teismo sprendimas akivaizdžiai gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms, ypač įvertinus tai, kad minėti tretieji asmenys byloje pareiškė laikantys save palikėjos turto įpėdiniais ir su ieškiniu nesutiko. Tačiau teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundo argumentus dėl 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje nurodyto reikalavimo ieškovei tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, kurie susiję su pradiniame ieškinyje reikštu reikalavimu dėl antstolės patvarkymu taikyto arešto ginčo butui panaikinimo. CPK 603 straipsnis numato, kad kiti asmenys gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu, tokį ginčą nagrinėja teismas pagal ginčo teisenos taisykles; ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas jo valdytojas, o ieškiniai dėl arešto turtui panaikinimo pareiškiami skolininkui ir išieškotojui (CPK 603 straipsnio 1–3 dalys). Tai reiškia, kad ieškovė, manydama, jog turi nuosavybės teises į ginčo turtą, kuris yra areštuotas vykdomojoje byloje kito asmens skoliniams įsipareigojimams užtikrinti, savo teises turi teisę ginti minėtos CPK teisės normos nustatyta tvarka. Dėl to spręstina, kad pradiniame ieškinyje reikšto ieškovės reikalavimo dėl turto arešto panaikinimo pagrįstumas laikytinas susijusiu su kitų ieškinio reikalavimų dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir nuosavybės teisės į butą pripažinimo tenkinimu.
33. Papildomai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje šalys nėra pasinaudojusios įstatymo sutreikiama galimybe ginčą išspręsti taikiai pasitelkiant teisminės mediacijos procesą (CPK 231 – 231¹ straipsniai). Išsprendus klausimą dėl palikėjos įpėdinių ir tinkamų atsakovų šioje byloje, prieš bylos nagrinėjimą, šalys vis dar galėtų pasinaudoti mediacijos procedūra, siekiant operatyvaus ginčo išsprendimo.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, o panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Biržų rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.