Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus, kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. Č. ir G. Č. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimo Nr. 2-5845-797/2016 pagal ieškovės kredito unijos ,,Žemdirbio gerovė“ ieškinį atsakovams J. Č. ir G. Č. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kredito unija ,,Žemdirbio gerovė“ kreipėsi į teismą prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 6 991,79 Eur negrąžintos skolos, 296,21 Eur palūkanų, 277,52 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kredito unija ir atsakovas G. Č. 2008 m. rugsėjo 25 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 08-00173, kurios pagrindu paskolos gavėjui G. Č. suteikta 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskola. J. Č. tą pačią dieną laidavimo sutartimi Nr. 08-00173-1 įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti kredito unijai pagal paskolos sutartį iki visiško jos įvykdymo. Nei paskolos gavėjas, nei laiduotoja paskolos negrąžino (b. l. 21-25).Atsakovas G. Č. su ieškiniu sutiko iš dalies. Pripažino, kad yra skolingas ieškovei, tačiau nesutiko su ieškovės reikalavimu dėl palūkanų ir delspinigių (b. l. 47).Atsakovė J. Č. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė į teismą kreipėsi tik 2016 m. balandį, nors sutartis baigėsi 2015 m. rugsėjo 25 d., todėl jos kaip laiduotojos pareigos pasibaigė (b. l. 48-49).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų 6 991,79 Eur negrąžintos skolos, 296,21 Eur palūkanų, 115,31 Eur delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą 7 403,31 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. balandžio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 94-97).Teismas nustatė, kad ieškovė 2008 m. rugsėjo 25 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 08-00173 su atsakovu G. Č. ir jam suteikė 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskolą bei laidavimo sutartį Nr. 08-00173-1 su atsakove J. Č.. Atsakovas G. Č. pagal mokėjimų tvarkaraštį įsipareigojo grąžinti paskolą ne vėliau kaip iki 2010 m. rugsėjo 25 d. ir mokėti 12 procentų palūkanas. Ieškovė 2010 m. rugsėjo 24 d. pratęsė paskolos grąžinimo mokėjimą iki 2015 m. rugsėjo 24 d., tačiau pakeitė palūkanų normą iki 13 procentų. Atsakovas yra sumokėjęs dalį paskolos, liko nesumokėta 6 991,79 Eur paskolos ir 296,21 Eur palūkanų. Ieškovė sumažino reikalavimus dėl delspinigių dydžio ir prašė priteisti 115,31 Eur delspinigių.Teismas pažymėjo, kad dėl 13 procentų dydžio palūkanų jau yra pasisakęs Šiaulių apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-2356-569/2013 ir Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2A-354-372/2014, kuriose buvo nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių. Teismai konstatavo, jog atsakovas, sudarydamas paskolos sutartį bei vėlesnius sutarties pakeitimus, sutiko su sutarties sąlygomis ir sutartinių palūkanų norma, apskaičiavimo, mokėjimo tvarka, bendra palūkanų suma, todėl nusprendė, kad ieškovė pagrįstai prašė iš atsakovų priteisti palūkanas. Sutartyje numatyta palūkanų norma yra normali, nes paskola nebuvo užtikrinta nekilnojamojo turto įkeitimu. Nagrinėjamu atveju atsakovų argumentai dėl palūkanų dydžio yra iš esmės tokie patys kaip ankstesnėse bylose, nenurodė naujų aplinkybių, todėl nėra pagrindo jų mažinti.Teismas nurodė, kad palūkanos, skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. sausio 18 d., taigi iki valdybos sprendimo sustabdyti palūkanų skaičiavimą, be to, nėra suėjęs ieškinio senaties terminas šiam reikalavimui pareikšti, todėl tenkino reikalavimą dėl palūkanų priteisimo.Teismo teigimu, sutarties 2.13 punkte šalys susitarė dėl 0,03 procento dydžio delspinigių, jų dydis atitinka teismų praktiką. Delspinigiai skaičiuojami už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. sausio 18 d., kai valdybos sprendimu sustabdytas delspinigių skaičiavimas, t. y. už 116 dienas. Nėra praleistas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl tenkino reikalavimą dėl delspinigių priteisimo.Teismas nurodė, kad laidavimo sutarties 15 punktu laiduotoja laisva valia įsipareigojo, kad suėjus prievolės įvykdymo terminui, laidavimo teisiniai santykiai tęsis iki visiško laidavimu užtikrintos prievolės įvykdymo, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas, atmetė atsakovės argumentus, kad jos prievolės pagal laidavimo sutartį pasibaigė. Teismas pažymėjo, kad CK 6.54 straipsnyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka taikoma tik tuo atveju jei šalys nėra dėl jos susitarę, tačiau nagrinėjamu atveju įmokų paskirstymo tvarka numatyta sutarties 16 punkte, todėl atsakovams nemokant įmokų grafike numatyta tvarka, jos buvo paskirstomos sutartyje numatyta tvarka, pagal kurią pirmiausia buvo dengiami delspinigiai ir palūkanos, todėl pagrindinė skola ir liko nepakitusi.Teismas nurodė, kad pagal CK 6.81 straipsnio 1 dalį ir laidavimo sutarties 3 punktą skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, todėl ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti skolą solidariai.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Apeliaciniais skundais atsakovai G. Č. ir J. Č. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą, sumažinti skolą 3 000 Eur, netesybas iki 92 Eur arba pirmos instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (b. l. 100-102, 105-107). Apeliaciniai skundai grindžiami šiais argumentais:Nesutinka su įmokų paskirstymo tvarka, nes atsakovas yra sumokėjęs iš viso apie 4 300 Eur, tačiau ieškovė iš jų skyrė tik 250 Eur paskolos dengimui.Teismas netinkamai aiškino ir teikė teisės normas, susijusias su palūkanų dydžio nustatymu, nepagrįstai jas laikė normaliomis. Neatsižvelgė į tai, kad paskolos sutartis sudaryta ekonominio pakilimo metu, kad 12 (13) procentų palūkanos yra gerokai didesnės nei šiuo metu esantis vidutinis rinkos palūkanų dydis, EURIBOR. Teismas nepagrįstai pripažino, kad sprendžiant palūkanų dydžio klausimą prejudicinę galią turi teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-235-569/2013 bei apeliacinės instancijos teismo nutartis Nr. 2A-354-372/2014.Nesutinka su teismo priteistomis netesybomis. Teismas neįvertino, kad atsakovas yra vartotojas, negalėjęs derėtis dėl delspinigių dydžio, todėl teismas galėjo ex officio (liet. savo iniciatyva) mažinti jų dydį. Neaišku kuo remiantis teismas pripažino, kad 0,03 procento delspinigiai atitinka teismų praktiką. Teismas netinkamai apskaičiavo netesybų skaičiavimo pradžios datą, nes netesybos turėjo būti skaičiuojamos už laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 16 d. (likus 6 mėnesiams iki kreipimosi į teismą dienos) iki 2016 m. sausio 18 d., t. y. už 92 dienas.Teismo sprendimas nėra motyvuotas, todėl neaišku, kokiais motyvais atmestas atsakovų prašymas dėl įsiskolinimo sumažinimo. Taip pat nepasisakė dėl ryšio tarp paskolos gražinimo užtikrinimo priemonių ir palūkanų normos dydžio.Atsiliepimu į atsakovų apeliacinius skundus ieškovė kredito unija ,,Žemdirbio gerovė“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 125-143). Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:Sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka, todėl atsakovas negali remtis įstatymų jam suteikiama vartotojo teisių ir interesų apsauga siekdamas išvengti sutartinių įsipareigojimų. Sutartyje numatyta įmokų paskirstymo tvarka atitinka CK 6.54 straipsnio nuostatas, todėl jos nepažeidžia vartotojų teisių ir teisėtų interesų.Ieškovė turi teisę reikalauti sutartyje numatytų mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumokėjimo. Atsakovas sutiko pakeisti palūkanų normą, nes paskolos grąžinimas pratęstas 5 metų terminui. EURIBOR dydis neturi teisinės reiškėmės, kadangi palūkanų dydis nėra siejamas su EURIBOR, be to, palūkanų dydis vertinimas pagal sandorio sudarymo metu buvusią situaciją, o ne pagal galiojančias teisminio ginčo metu. Kredito unijų taikomi palūkanų dydžiai yra žymiai mažesni nei bankų.Draudžiama ginčyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytus faktus, todėl nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas negalėjo remtis civilinėse bylose Nr. 2-235-569/2013, Nr. 2A-354-372/2014 nustatyta aplinkybe, kad 13 procentų palūkanos nėra pernelyg didelės, nes tiek nagrinėjamoje byloje, tiek ir minėtose bylose yra tos pačios šalys, atsakovai teigė, kad palūkanos yra per didelės, todėl teismas vertinimo palūkanų dydį.Atsakovas turi pareigą įvertinti savo galimybes grąžinti paskolą, ieškovė bendradarbiavo su atsakovu, susitiko pratęsti paskolos grąžinimo terminą, negrąžinus paskolos sutartyje numatytu laiku siūlė refinansuoti pateikiant papildomą prievolės užtikrinimą (įkeitimą), tačiau panaikinus turto areštą atsakovai atsisakė įkeisti turtą, nustojo bendrauti su ieškove.Vien tai, kad sandorio šalis yra vartotojas tai nesudaro pagrindo nesilaikyti susitarimo dėl netesybų. Teismas neturėjo pareigos ex officio (liet. savo iniciatyva) vertinti netesybų dydžio, nes vertino atsakovų argumentus dėl jų dydžio. Nors atsakovai teigia, kad 0,03 procento dydžio delspinigiai per dideli, tačiau nepateikė jokių šiuos argumentus patvirtinančių įrodymų. Be to, ieškinys dėl delspinigių priteisimo už laikotarpį nuo 2015 m. rugsėjo 24 d. iki 2016 m. sausio 18 d. pareikštas nepraleidus ieškinio senaties termino.Nepagrįstai skunduose nurodoma, kad teismo sprendimas nėra motyvuotas, nes sprendžiant palūkanų dydžio klausimą teismas rėmėsi prejudiciniais sprendimais bei juose nurodyta teismų praktiką.Atsiliepimu į atsakovo G. Č. apeliacinį skundą atsakovė J. Č. prašė tenkinti apeliacinį skundą (b. l. 148).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, pakanka atsakyti dėl pagrindinius (esminius) klausimus (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61) Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad teismo sprendimas nėra pakankamai motyvuotas. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, todėl pasisako dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.

Dėl naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui

CPK 314 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje teisingumui įvykdyti. Taigi draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016; 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).Nagrinėjamu atveju apeliantas G. Č. apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus ? mokėjimo kvitą, kuris patvirtina, kad 2016 m. vasario 6 d. jis sumokėjo ieškovei 50 Eur. Naujai pateiktus įrodymus apeliantas prašo prijungti prie bylos, jo teigimu, šie duomenys rodo, kad jis stengiasi grąžinti skolą ieškovei. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apelianto pateiktų naujų įrodymų sąsajumą su nagrinėjama byla ir joje keliamais klausimais, sprendžia, kad naujai pateikti įrodymai priimami ir vertinami nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis).

Dėl šalių tarpusavio santykių kvalifikavimo

Ieškovė kredito unija ,,Žemdirbio gerovė“ ir atsakovas G. Č. 2008 m. rugsėjo 25 d. sudarė paskolos sutartį Nr. 08-00173, kurios pagrindu atsakovui buvo suteikta 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskola (b. l. 26-28). Laidavimo sutartimi atsakovė įsipareigojo solidariai visu savo turtu atsakyti kredito unijai iki visiško prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo (b. l. 29-30). Atsakovo prašymu, 2010 m. rugsėjo 24 d. sutartimi paskolos grąžinimo terminas pratęstas bei padidinta palūkanų norma iki 13 procentų (b. l. 31, 32). Taigi šalių sudarytų sutarčių pagrindu atsirado prievoliniai teisiniai santykiai. Sutarčių laisvė yra viena iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų asmens laisvių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis), todėl gali būti vertinama kaip subjektų ūkinei veiklai būtina konstitucinė garantija. Taigi tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Sutarčių laisvės principas taip pat yra susijęs su principu, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda), todėl pripažįstama, kad teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis). Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis).Įvertinus byloje esančius duomenis matyti, kad ieškovė suteikė 25 000 Lt (7 240,50 Eur) paskolą atsakovui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2015 m. rugsėjo 24 d. mokėdamas mėnesines įmokas sutartyje numatyta tvarka, taip pat sumokėti 13 procentų palūkanas, o nesumokėjus įmokos nustatytu laiku ? mokėti 0,03 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos įmokos už kiekvieną padelsto mokėjimo dieną. Prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymui taikytas laidavimas, todėl atsakovui neįvykdžius prievolės ieškovė turi teisę reikalauti, kad dalį arba visą prievolę įvykdytų atsakovė, kaip solidari skolininkė (CK 6.70, 6.81 straipsniai).

Dėl prejudicinių faktų

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrįstai pirmos instancijos teismas pripažino, kad Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-235-569/2013 bei apeliacinės instancijos teismo, t. y. Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-354-372/2014, nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai sprendžiant klausimą dėl palūkanų dydžio, nes abiejose bylose dalyvauja tie patys asmenys (ieškovė kredito unija ,,Žemdirbio gerovė“ ir atsakovai G. Č. ir J. Č.), pirmesnėje byloje kaip ir šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl 13 procentų palūkanų dydžio, ar yra pagrindas jas mažinti.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

Teisėjų kolegija atmeta apeliacino skundo teiginius dėl įrodymų vertinimo. Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-248/2017). Civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-171/2008). Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.

Dėl atsakovų pareigos grąžinti skolą

Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovei pažeidė savo prievoles, nes sutartyje numatyta tvarka negrąžino paskolos, nesumokėjo pelno (mokėjimo) palūkanų bei delspinigių. Nors atsakovas iki šiol ieškovei yra sumokėjęs 4 358,11 Eur sumą, tačiau tik nedidelė dalis šių įmokų (248,71 Eur) buvo skirta pagrindinės prievolės įvykdymui. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas įmokas mokėjo nesilaikydamas įmokų mokėjimo tvarkos (mažesnes bei numatyta sutartyje bei pavėluotai), todėl ieškovė turėjo teisę gautas įmokas paskirstyti paskolos sutarties 16 punkte nustatyta tvarka, t. y. pirmiausiai atlyginti kreditorės turėtas išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile ? netesyboms (delspinigiams) mokėti, trečiąja eile ? palūkanoms, ketvirtąja eile ? pagrindinei prievolei įvykdyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad sutartimi nustatytos įmokų paskirstymo tvarkos negalima vienašališkai pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2010), o nuoroda mokėjimo pavedime, kad mokama pagal paskolos sutartį, negali paneigti kreditoriaus teisės paskirstyti skolininko sumokėtas įmokas taip kaip nustatyta sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006), todėl ieškovė teisėtai ir pagrįstai paskirstė atsakovo įmokas, pirmiausia padengdamas savo nuostolius dėl laiku nesumokėtos mėnesinės įmokos, delspinigius ir palūkanas, o galiausiai pagrindinę prievolę. Sutiktina su ieškove, kad apeliantai nepagrįstai remiasi šiuo metu galiojančiu EURIBOR dydžiu, kadangi paskolos sutarties 12 punkte numatyta fiksuota palūkanų norma nėra siejam su EURIBOR, be to, sprendžiant klausimą ar palūkanos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į palūkanų normą, galiojusią sutarties sudarymo metu. Įvertinus ieškovės pateiktus duomenis matyti, kad sutarties sudarymo metu bankų taikoma palūkanų norma buvo apie 26 procentus, o greitųjų paskolų bendrovių ? 216 procentus, todėl apeliantams nepateiktus kitų argumentų, patvirtinančių sutartyje numatytų palūkanų nepagrįstumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo jų mažinti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažįsta, kad nėra pagrindo ieškovės reikalaujamas netesybas (delspinigius) pripažinti nepagrįstai didelėmis ir (ar) lupikiškomis bei jas mažinti, ypač turint omenyje, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atveju vartojimo kredito gavėjui gali būti taikomos ne didesnės nei 0,05 procento dydžio netesybos už kiekvieną padelsto mokėjimo dieną, skaičiuojant ne ilgiau kaip 180 dienų (Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis), o nagrinėjamu atveju taikomi 0,03 procento dydžio delspinigiai (sutarties 2.13 punktas), skaičiuojant už 116 pradelsto mokėjimo dienas.Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nepagrįstai apeliantai nurodė, kad delspinigiai turėjo būti skaičiuojamu nuo 2015 m. spalio 19 d., t. y. už pastaruosius 6 mėnesius iki kreipimosi į teismą dienos, kadangi ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 1-2 dalys).

Dėl bylos procesinės baigties.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl skolos priteisimo, tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas. Apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą pirmos instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nutartimi apeliantai atskleisti nuo žyminio mokesčio paduodant apeliacinius skundus (b. l. 116), tačiau jie privalo atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 484 Eur advokato išlaidų (b. l. 143-147). Atsižvelgiant į šalių sudarytą susitarimą dėl įmokų paskirstymo, teisėjų kolegija pripažįsta, kad 50 Eur, kuriuos apeliantas sumokėjo bylos nagrinėjimo metu, priskirtinos ieškovės turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, t. y. bylinėjimosi išlaidoms apeliacinės instancijos teisme padengti, todėl šia dalimi mažintina iš apeliantų priteistinų bylinėjimosi išlaidų suma (484 Eur - 50 Eur = 434 Eur).Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant atsiliepimą į ieškinį, šias išlaidas priteisia ieškovei iš apeliantų lygiomis dalimis, t. y. po 217 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis)

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei kredito unijai ,,Žemdirbio gerovė“ (juridinio asmens kodas 112043462) iš atsakovo G. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 217 Eur (du šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti ieškovei kredito unijai ,,Žemdirbio gerovė“ (juridinio asmens kodas112043462) iš atsakovės J. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 217 Eur (du šimtus septyniolika eurų) bylinėjimosi išlaidų

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.