Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų antstolio Armino Naujokaičio ir užsienio bendrovės Alpiq AG atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos akcinės bendrovės ,,Inter Rao Lietuva“ skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys – antstolis Arminas Naujokaitis, išieškotojos – užsienio bendrovė Alpiq AG ir akcinė bendrovė „ORLEN Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Atskirieji skundai netenkinami.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, taip pat nėra objektyvių duomenų apie teismo šališkumą.

23. Apeliacijos objektą sudaro skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2024 m. spalio 31 d. nutarties, kuria patenkintas skolininkės skundas, panaikintas skundžiamas antstolio patvarkymas ir antstolis įpareigotas atlikti skolininkės turto įvertinimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų (ne)prijungimo prie bylos

24. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje dėl šios normos taikymo yra išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar priėmus vėliau pateiktą įrodymą nebus užvilkintas bylos nagrinėjimas, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

25. Skolininkė (pareiškėja) kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė: 1) Vydmantai wind park, UAB Juridinių asmenų registro išplėstinį išrašą; 2) FNTT 2023 m. gruodžio 7 d. raštą dėl leidimo sudaryti elektros energijos pirkimo-pardavimo sutartį suteikimo (su priedu); 3) 2024 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija VWP Nr. 0272; 4) Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1341-863/2024; 5) Vilniaus apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-1228-643/2024. Naujų įrodymų prijungimą motyvuoja aplinkybe, kad pirmosios instancijos teismas juos nepagrįstai atsisakė priimti, nors jai atsiliepta į naujus išieškotojų ir antstolio argumentus, nurodytus tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

26. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teismų sprendimus ir duomenis iš viešų registrų teismas gali gauti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 3 dalis), į tai, kad prašomi prijungti įrodymai pagal kilmės datą yra suformuoti dar iki bylą išnagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o pirmosios instancijos teismui pateikti skundo dėl antstolio veiksmų nagrinėjimo dieną ir teismo atsisakyti priimti dėl siekio užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą, į tai, kad pateikti įrodymai nėra susiję su nagrinėjamos bylos dalyku – antstolio atsisakymu atlikti turto įkainojimą, teismas atsisako pateiktus naujus įrodymus prijungti prie bylos (CPK 180 ir 314 straipsniai).

Dėl antstolio pareigos įkainoti areštuotą turtą

27. CPK 675 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Įstatymų leidėjas nėra pateikęs sąvokos „iš esmės daugiau“ apibrėžimo ir nėra detalizavęs šią sąvoką apibrėžiančių kriterijų. Vis dėlto ši sąvoka turėtų būti aiškinama sistemiškai atsižvelgiant į esminį vykdymo proceso tikslą ir kartu būtinumą užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp iš esmės konkuruojančių skolininko ir kreditoriaus interesų. Kasacinio teismo praktikoje atskleista, kad turto arešto mastas siejamas su tinkamos išieškotojo ir skolininko interesų pusiausvyros užtikrinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-240-1075/2020, 41–42 punktai).

28. CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. CPK rinkos vertę atitinkančios turto pardavimo kainos samprata nėra nurodyta. Remiantis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalimi, turto rinkos vertė yra apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų.

29. Vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvojoje rinkoje turto kainai. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 20 punktas). Teisingas aktualios areštuojamos skolininko turto rinkos kainos nustatymas yra svarbus tinkamo masto arešto pritaikymui, nes antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (CPK 675 straipsnio 2 dalis). Atitinkamai tokios rinkos kainos nustatymas yra skirtas išieškotojo ir skolininko interesų balansui užtikrinti. Teisingos areštuojamo turto rinkos kainos nustatymas yra antstolio pareiga.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad antstolis vykdo dvi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo: 1) Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gruodžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-3309-863/2023, kuria AB „ORLEN Lietuva“ 8 388 760,65 Eur reikalavimui užtikrinti areštuotas skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas 8 388 760,65 Eur sumai, jo nesant ar esant nepakankamai – kilnojamasis turtas paminėtai sumai, o neužtekus nekilnojamojo ir kilnojamojo turto – piniginės lėšos bei turtinės teisės, priklausančios atsakovei ir esančios pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, kurių suma neviršija paminėtos sumos, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, tačiau leidžiant atsakovei jį valdyti ir naudoti; 2) Vilniaus apygardos teismo 2024 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-2058-779/2024, kuria Alpiq AG 15 818 230,15 Eur reikalavimui užtikrinti areštuotas skolininkei priklausantis nekilnojamasis turtas, lėšos ar turtinės teisės, priklausančios skolininkei ir esančios pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, iki bus įvykdytas Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto sprendimas byloje Nr. SCCV2023/136 ginče tarp skolininkės ir Alpiq AG dėl 15 818 230,15 Eur skolos priteisimo. Antstolis 2023 m. gruodžio 18 d. turto aprašu vykdomojoje byloje Nr. 0157/23/02256 ir 2024 m. gegužės 9 d. turto aprašu vykdomojoje byloje Nr. 0157/24/01031 aprašė skolininkei priklausantį turtą. Turto aprašuose nurodyta, kad viso aprašyto turto vertė bus nustatyta atskiru antstolio patvarkymu. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, antstolio veiksmai aprašant skolininkės turtą nebuvo skundžiami. Ginčo, kad antstolis nepriėmė atskiro patvarkymo dėl turto aprašuose esančio turto įkainojimo – nėra.

31. Nustatyta, kad skolininkė 2024 m. rugpjūčio 13-14 d. prašymais kreipėsi į antstolį įkainoti areštuotą turtą (kilnojamąjį, nekilnojamąjį ir turtines teises), pateikė turto vertinimo ataskaitas dėl dviejų nekilnojamojo turto objektų (administracinių ir negyvenamųjų patalpas), adresu (duomenys neskelbtini) bei UAB „Vydmantai wind park“ verslo ir 100 proc. paprastųjų vardinių akcijų paketo. Antstolis skundžiamu 2024 m. rugpjūčio 21 d. patvarkymu Nr. S-24-157-29508 atsisakė įkainoti skolininkės turtą dėl to, kad aprašytas turtas yra suvaržytas, todėl juo negalima užtikrinti ieškinių reikalavimų ir įgyvendinti laikinųjų apsaugos priemonių tikslų. Kaip esmines aplinkybes antstolis nurodė tai, kad skolininkės turtas tarptautinių sankcijų pagrindu yra įšaldytas ir turtui yra taikomas kitų antstolių iniciatyva pritaikytas turto areštas. Jokių konkrečių nacionalinės ar tarptautinės teisės aktų normų, kurių pagrindu atsisakė tenkinti skolininkės prašymą, antstolis nenurodė. Kitais argumentais antstolis nesirėmė.

32. Kaip nurodyta, bendrąsias turto įkainojimo taisykles reglamentuoja CPK 681 straipsnis. Įstatymas nustato antstoliui pareigą įkainojant areštuotą turtą išklausyti išieškotojo ir skolininko nuomones, esant abejonių dėl turto vertės, skirti ekspertizę, prireikus perkainoti turtą, įvertinti prieštaravimus dėl turto įkainojimo, esant poreikiui skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-701/2023). Vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, kaina, maksimaliai artima esančiai laisvojoje rinkoje turto kainai. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344-421/2018, 20 punktas).

33. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad antstolis vykdymo procese veikia tam, kad naudodamasis įstatymo suteiktomis teisėmis užtikrintų teisėtą teismo sprendimo vykdymą. Antstolio, kaip valstybės suteiktas funkcijas vykdančio subjekto, diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama įstatymo; naudotis ar ne įstatymo suteiktomis teisėmis antstolis privalo pagal tai, kiek tai atitinka jo veiklos tikslus ir įstatymo nustatytas pareigas. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia realias galimybes taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai atitiktų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

34. Taigi, atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, matyti, kad kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, įstatyme nėra numatytos išimtys, kuomet antstolis gali atsisakyti vykdyti jam numatytas pareigas, o konkrečiu atveju – įkainoti areštuotą turtą, bei tai, kad turto įkainojimas yra susijęs ne tik su kreditoriaus interesų patenkinimu, tačiau tiek su kreditoriaus, tiek ir su skolininko interesų užtikrinimu ir antstolis savavališkai negali atsisakyti vykdyti jam privalomai tenkančių pareigų.

35. Byloje nustatyta, kad skolininkės atžvilgiu dėl ryšių su Vladimir Vladimirovich Putin yra taikomos tarptautinės sankcijos, t. y. jos turtas yra įšaldytas. Ši informacija vis dar skelbiama viešai FNTT internetiniame tinklalapyje (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Remiantis Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymo (toliau – TSĮ) 11 straipsnio 3 dalies 1 punktu, kompetentingos institucijos, užtikrinančios tarptautinių sankcijų Lietuvos Respublikoje įgyvendinimą apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais, mokėjimų apribojimų, kitų finansinės veiklos apribojimų (finansinių sankcijų) srityje yra FNTT, taip pat Finansų ministerija, Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir kitos institucijos pagal joms priskirtas veiklos sritis. TSĮ 11 straipsnio 4 dalyje taip pat numatyta, kad FNTT koordinuoja, prižiūri ir užtikrina finansinių sankcijų (apribojimų disponuoti lėšomis ir ekonominiais ištekliais) įgyvendinimą Lietuvos Respublikoje. Kitoms atitinkamoms sritims yra priskirtos kitos institucijos ar asmenys, numatyti TSĮ 11 straipsnio 3 dalyje. Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje tarptautines sankcijas įgyvendina ir jų vykdymo bei laikymosi kontrolę vykdo įstatyme nurodyti asmenys. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, antstolis vykdomąsias bylas vykdo teismų nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, tačiau ne su tikslu įgyvendinti tarptautines sankcijas ar, pavyzdžiui, FNTT pavedimu. Tokios aplinkybės nėra nurodytos nei skundžiamame patvarkyme, nei bylos nagrinėjimo metu. Tokiu atveju atmestini antstolio argumentai, kad jis siekia įvykdyti prevencinę funkciją su tikslu užtikrinti tarptautinių sankcijų įgyvendinimą, kadangi taip jis nepagrįstai išplečia savo veikimo ribas pagal TSĮ ir savanoriškai, nesant pagrindo, perima įstatymu numatytas FNTT pareigas. Įstatyme nėra numatyta tiesioginė antstolio pareiga vykdant bet kokią vykdomąją bylą dėl išieškojimo iš sankcionuoto asmens, kartu vykdyti ir prevencinę tarptautinių sankcijų įgyvendinimo priežiūros funkciją savo iniciatyva, o šiuo atveju antstoliui tenkanti pareiga yra užtikrinti laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį išieškotojų naudai. Kaip minėta, skundžiamame antstolio patvarkyme antstolis nenurodė jokio teisės akto, kuriuo remdamasis ji turi teisę atsisakyti vykdyti jam tenkančias pareigas CPK nustatyta tvarka ar kurie numatytų jo atliktinų veiksmų išimtis. Tokia teisė nenumatyta nei TSĮ, nei nurodytuose Tarybos sprendimuose ir Reglamente.

36. Taip pat atmestinas ir vertintinas kaip neįrodytas atskirųjų skundų argumentas, kad įšaldyto (apriboto) skolininkės pasirinkto turto aprašymas bei įkainojimas skolininkės nurodytomis vertėmis neįgyvendintų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslo. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią būsimo teismo sprendimo įvykdymo negalimumui arba pasunkėjimui, tačiau nagrinėjamu atveju nėra aišku ir šalys to nepaaiškina, kaip skolininkei priklausančio turto vertės nustatymas apsunkina laikinųjų apsaugos priemonių įgyvendinimą ir jų pagrindinį tikslą, kadangi turto vertės nustatymas yra savaiminis vykdymo proceso veiksmas, numatytas CPK. Kita vertus, įstatymas aiškiai draudžia areštuoti perteklinį kiekį skolininko turto (CPK 675 straipsnio 2 dalis, 677 straipsnio 2 dalis). Ieškinys yra apribotas konkrečia reikalavimo suma ir turto arešto perviršis koreliuojant su ieškinio suma, galimai pažeistų skolininko interesus, kadangi skirtinga šalių procesinė padėtis vykdymo procese nereiškia vienos iš šalių interesų suabsoliutinimo. Antstoliui nustačius areštuoto turto perviršį, jis, norėdamas kooperuoti su valstybinėmis institucijomis dėl tarptautinių institucijų įgyvendinimo, gali informuoti FNTT apie dalį skolininkės atlaisvinamo turto. Kaip nurodyta, įšaldyto turto priežiūrą už vykdomosios bylos ribų atlieka nebe antstolis, o kompetentingos TSĮ nurodytos institucijos ir asmenys ir tai nėra antstolio prerogatyva.

37. Kiti antstolio teiginiai dėl turto vertės yra prieštaraujantys tarpusavyje ir deklaratyvūs. Vienu aspektu antstolis argumentuoja, kad skolininkės turtas nėra likvidus, jis dėl jam taikomų sankcijų neturi jokios realios finansinės ir rinkos vertės, todėl jo įkainojimas nėra galimas, tačiau kitu atveju motyvuoja įšaldyto turto galimu realizavimu kompetentingų institucijų iniciatyva ir perdavimu, pavyzdžiui, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Tokia antstolio pozicija parodo, kad išties skolininkės turto vertė yra neaiški ir jos paklausos rinkoje nebuvimu yra spekuliuojama tiek iš antstolio, tiek ir iš išieškotojų pusės. Skolininkės turtas antstolio iniciatyva nebuvo įvertintas nei (ne)sutinkant su skolininkės pateiktomis turto vertinimo ataskaitomis, nei pasitelkiant ekspertus savo iniciatyva. Pažymėtina, kad nei pirmosios instancijos teismas, nei šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas neatlieka skolininkės turto vertinimo ir negali teigti, kad išties, skolininkės turtas galėtų būti įvertinamas prasčiau dėl taikomų tarptautinių sankcijų ar kitų šiuo atveju nežinomų veiksnių, tačiau nesant realaus atlikto turto vertinimo, nėra pagrindo antstolio ir išieškotojų teiginių vertinti kaip pagrindo antstolio veiksmus laikyti savaime teisėtais. Taip pat svarbu pažymėti, kad nors skolininkė pateikė turto vertinimą, kurio teismas šiuo atveju nevertina, tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, antstolis visiškai nepasisakė ir dėl pateikto turto vertinimo pagrįstumo, o savo patvarkymu netiesiogiai leido sau skolininkės turtą vertinti kaip nelikvidų.

38. Aplinkybė, kad turtas yra areštuotas ir kitų antstolių, taip pat nėra pagrindas atsisakyti turtą įkainoti to neargumentuojant. Antstolis, areštuodamas turtą, jį turto apyraše iškart gali įkainoti remdamasis rinkos kainomis, pavyzdžiui, pagal viešuose registruose esančią informaciją arba pasitelkti ekspertą. Pasikeitus aplinkybėms antstolis turi teisę pagal turimus duomenis areštuoto turto vertę pakeisti. Tuo atveju, jei kurio nors iš antstolių iniciatyva jau yra atliktas turto įkainojimas, antstolis gali remtis kitos vykdomosios bylos duomenimis, o jei kito antstolio jau yra atliekamas turto realizavimas, antstolis turi teisę prisijungti prie išieškojimo, tačiau visos nurodytos aplinkybės nesuteikia teisės antstoliui būti pasyviam prisidengiant jau minėtomis tarptautinėmis sankcijomis ar kito antstolio vykdomosios bylos užvedimo faktu. Pavyzdžiui, iš byloje esančio 2024 m. spalio 12 d. turto arešto aktų registro išrašo matyti, kad tam tikra skolininkei priklausančio turto dalis, tame tarpe ir nekilnojamasis turtas, adresu (duomenys neskelbtini), turi nustatytas vertes, kuo iš esmės antstolis galėtų remtis savo vykdomojoje byloje. Kita vertus, antstolio atsisakymas įkainoti turtą dėl to, kad turtas yra suvaržytas, netgi lingvistiniu aspektu yra nelogiškas, kadangi skolininko turtas visų pirma yra suvaržomas ir tik po to atliekamas turto vertinimas.

39. Nustatytų aplinkybių kontekste darytina išvada, kad antstolis, nepaisydamas CPK 613 straipsnio 1 dalyje jam numatytos pareigos tinkamai motyvuoti priimamą patvarkymą, atsisakydamas nustatyti skolininkės areštuoto turto vertę, išsamiai nepasisakydamas dėl priimamo patvarkymo rezultato, nepagrįstai išplėsdamas savo pareigų ribas vykdant tarptautinių sankcijų įgyvendinimo kontrolę, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, veikė neteisėtai, todėl skundžiamas patvarkymas panaikintas pagrįstai. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas galutinį šalių ginčo rezultatą, t. y. įpareigojimą pakartotinai svarstyti dėl skolininkės turto įkainojimo atsižvelgiant į nutartyje nurodytus motyvus, o atlikus areštuoto turto įkainojimą, įpareigojimą spręsti, ar nėra areštuota turto daugiau negu nurodyta teismų nutartyse dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priėmė atsižvelgęs į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip kartu užtikrindamas vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą. Iš esmės pirmosios instancijos teismas įpareigojo antstolį vykdyti jam tenkančias pareigas ir išsamiai vykdymo procese, o ne bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, pasisakyti ir motyvuoti sprendimą (ne)atlikti turto įkainojimą, o jį atlikus spręsti dėl areštuoto turto apimties sumažinimo.

Dėl procesinės bylos baigties

40. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą nutartį, kurios atskirųjų skundų argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti. Dėl to atskirieji skundai atmestini, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 320 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, priteisimo

42. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis. Įstatyme nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civ. byloje Nr. e3K-3-451-421/2016).

43. Nagrinėjamu atveju atmetus antstolio ir išieškotojos Alpiq AG atskiruosius skundus, pirmosios instancijos teismo nurodytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas paliekamas nepakeistas.

44. Atmetus atskiruosius skundus, išieškotojos Alpiq AG ir suinteresuoto asmens AB „ORLEN Lietuva“, kurio procesinė pozicija yra priešinga skolininkės procesinei pozicijai, apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

45. Išieškotoja pateikė prašymą priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, todėl jos prašymas nevertinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

antstolio Armino Naujokaičio ir išieškotojos Alpiq AG atskiruosius skundus atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.