- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-30
- Bylos Nr.
- 2A-250-381/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00260-2014-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Gintaras Pečiulis
- Ieškovas
- A. B.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1796-657/2014 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovams antstoliui R. S., akcinei bendrovei DNB bankui dėl turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilęs ginčas dėl turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo.
Šalies argumentai
Ieškovė A. B. ieškinyje prašė pripažinti negaliojančiu antstolio R. S. 2014-02-17 Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989 (toliau tekste – ir Aktas). Ieškovė nurodė, kad su atsakovu AB DnB banku (toliau tekste – ir Bankas) 2007-07-17 sudarė Kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-443 (toliau tekste – ir Sutartis), pagal kurią jai buvo suteiktas 173 772,01 Eur kreditas gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybai refinansuoti. Šios sutarties įvykdymas buvo užtikrintas žemės sklypo ir gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau tekste – Turtas), įkeitimu (hipoteka). Dėl sunkios pasaulinės ekonominės situacijos, kuri sąlygojo ir ieškovės ekonominius sunkumus, kilo Sutarties vykdymo problemų. Ieškovė bandė ieškoti abiem šalims priimtinų susidariusios situacijos sprendimo būdų 2009-04-22, 2009-10-21, 2010-05-18, 2011-03-04 teikdama įvairius prašymus. 2013-02-20 ieškovė bankui pateikė pasiūlymą, kuriuo informavo, jog yra suradusi pirkėją, kuris sutinka įsigyti įkeistą turtą už 280 000 Lt, ir dar kartą pasiūlė išspręsti šalių nesutarimus, sudarant atskirą susitarimą, kuriame būtų fiksuota likusio įsiskolinimo suma ir aptartos jos grąžinimo sąlygos. Bankas į šį pasiūlymą neatsižvelgė, o inicijavo priverstinę skolos išieškojimo procedūrą iš įkeisto turto. Antstolis, 2010-11-11 priėmęs Banko pateiktą vykdomąjį dokumentą vykdyti, areštavo įkeistą Turtą, jį įkainodamas 600 000 Lt. Paskelbus neįvykusiomis tiek pirmąsias, tiek ir antrąsias varžytynes, antstolis 2011-03-29 pasiūlė Bankui perimti įkeistą Turtą. Tuo metu, kai buvo atliekami minėti vykdymo veiksmai, tarp ieškovės ir Banko buvo kilę teisminiai ginčai, susiję su Sutartimi, visą šį laikotarpį galiojo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4113-592/2011 pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta atlikti bet kokius vykdymo veiksmus, susijusius su įkeistu Turtu. Antstolis 2014-02-04 patvarkymu atnaujino vykdymo veiksmus nuo procesinio veiksmo – išieškotojo (Banko) sutikimo paimti įkeistą turtą natūra, perduodant įkeistą turtą išieškotojui ir surašant turto perdavimo išieškotojui aktą. Iki tol ieškovei nebuvo žinoma, jog Bankas 2011-04-12 išreiškė sutikimą perimti įkeistą Turtą natūra. 2014-02-17 antstolis surašė Turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 0070/10/01989, kuriuo įkeistą Turtą perdavė Bankui už 360 000 Lt sumą. Aktas buvo surašytas praėjus beveik 3 metams nuo Banko sutikimo perimti turtą surašymo dienos, o antstolis, atnaujinęs vykdymo veiksmus, neatliko vertinimo dėl iki tol vykusių vykdymo veiksmų teisėtumo ir formaliai surašė aktą, pažeidė ieškovės esmines teises, įkeisto turto įkainojimo taisykles. Antstolis areštuojamą turtą privalo įkainoti rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į išieškotojo ir skolininko nuomones. Tiek taikant areštą, tiek vykdant tolesnius vykdymo veiksmus, areštuojamas turtas privalo būti įkainotas konkrečiomis rinkos vertėmis. Šiuo atveju antstolis įkeistą turtą įkainojo, neturėdamas jokių duomenų apie jo rinkos vertę ir nenurodydamas jokių įkainojimo motyvų. Tiek tuo metu, kai vyko pirmosios varžytynės, tiek antrosios, tiek dabar Turto rinkos vertė yra žymiai mažesnė už vertę, kuria antstolis nepagrįstai įkainojo įkeistą Turtą, tai reiškia antstolio veiksmų neteisėtumą ir itin grubų ieškovės teisių pažeidimą. Antstolis neįvykdė pareigos pašalinti objektyviai kilusias abejones dėl įkeisto turto vertės, t. y. nepaskyrė įkeisto turto vertės nustatymo ekspertizės, išimtinai atstovaudamas Banko interesus. Be to, ieškovės manymu, buvo praleistas bet koks protingas terminas Aktui surašyti, tai patvirtina Akto nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Atsakovas antstolis R. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ginčo Turto perdavimo išieškotojui aktas surašytas laikantis teisės aktų reikalavimų. Ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausantį Turtą, neįvykus antrosioms varžytynėms, sutiko perimti išieškotojas už 360 000 Lt. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-13 nutartimi bet kokie vykdymo veiksmai buvo sustabdyti, taigi, tik įsiteisėjus šio apylinkės teismo 2011-11-10 priimtam sprendimui nurodytoje byloje, buvo atnaujinti vykdymo veiksmai. Ieškovė prieštaravimų dėl turto įvertinimo nepateikė, už panašią kainą buvo parduoti keli šalia esantys namai su žemės sklypais. Todėl nustatyta 360 000 Lt kaina, už kurią 2014-02-17 ginčo Aktu perduotas įkeistas ir neparduotas Turtas, nėra per maža, nėra pagrindo šį Aktą naikinti. Aplinkybė, kad Nekilnojamojo turto registro duomenų bazėje ginčo turtas yra vertinamas mažiau, nei sutiko jį perimti išieškotojas, nesudaro pagrindo naikinti antstolio patvarkymą ir iš esmės tik pagerina skolininkės padėtį, apgina jos interesus, o ne juos pažeidžia. Ieškovė pati pateikia įvairius turto vertinimus, kuriuose perduoto turto kaina yra 300 000 Lt ar 317 000 Lt, todėl nesuprantamas ieškovės noras įvertinti ginčo Turtą mažiau.
Atsakovas AB DNB bankas su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad antstolis veikė laikydamasis vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų – neįvykus antrosioms varžytynėms ir Bankui išreiškus sutikimą perimti turtą, antstolis neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti surašyti Turto perdavimo išieškotojui aktą. Antstolis 2011-04-15 gavo Banko sutikimą perimti iš varžytynių neparduotą turtą, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis neturėjo teisės surašyti šio Akto. Panaikinus laikinąsias apsaugos priemones, antstolis toliau tęsė vykdymo veiksmus. Ieškovės nurodomi argumentai, jog antstolis neturėjo teisės surašyti ginčo Akto ar kad antstolis nepagrįstai ilgai neatnaujino vykdymo veiksmų byloje, tėra tik jos samprotavimai. Pati ieškovė nesiekė, jog vykdymo veiksmai byloje būtų atnaujinti kaip įmanoma greičiau. Turtas buvo įkainotas 2010-11-12 turto arešto aktu. Ieškovė neteikė antstoliui prieštaravimų dėl turto įkainojimo, neskundė antstolio veiksmų, todėl ieškinio argumentai dėl nustatytos nepagrįstai didelės turto kainos atmestini, kaip nepagrįsti. Net perėmus turtą už nurodytą 360 000 Lt sumą ieškovės skola visiškai nebus padengta. Ieškovė siekia, kad turtas būtų įkainotas beveik dvigubai mažesne kaina, nei kaina, už kurią Bankas perėmė turtą. Nesutikimas su antstolio nustatyta didesne turto verte, nei teigia ieškovė, faktiškai yra pažeidžiantis ne tik išieškotojo – Banko, bet ir pačios ieškovės (skolininkės) interesus, todėl logiškai nesuprantamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu 2014-02-17 Turto perdavimo išieškotojui akto, kuriuo antstolis R. S. perdavė ginčo Turtą išieškotojui AB DNB bankui už 360 000 Lt, kadangi nustatė, jog šis Aktas nepažeidė esminių ieškovės teisių vykdymo procese, neprieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas, 681 straipsnio 1, 3 dalys, 704 straipsnis). Teismas pažymėjo, kad ieškovės teiginiai apie tai, jog ginčo Aktas pažeidžia jos esmines teises, susijusias su Turto įkainojimu, taip pat ir jos teisę iki varžytynių pasiūlyti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų apie ieškovės domėjimąsi vykdymo procesu, antstolio nustatytos Turto vertės ginčijimą, prašymą skirti ekspertizę, savo pirkėjo siūlymą, išskyrus prašymus atšaukti varžytynes ir sustabdyti vykdymo veiksmus. Teismas pažymėjo, kad išieškotojo sutikimas perimti turtą už didesnę, nei ieškovė nurodė, kainą atitinka maksimalaus ekonominio naudingumo kriterijų ir užtikrina visų išieškotojų ir skolininkų interesų apsaugą (CPK 634 straipsnio 2 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Ieškovė A. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Įkainojimo taisyklių pažeidimo konstatavimas yra pagrindas panaikinti Turto perdavimo išieškotojui aktą (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Todėl tai, ar ieškovė prieštaravo dėl įkeisto Turto įkainojimo, neturi reikšmės, nes tinkamai, pagal realias rinkos kainas įkainoti turtą yra antstolio pareiga. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, jog Turto įkainojimas nepažeidė įstatymo keliamų reikalavimų. Antstolis, 2010-11-12 Turto arešto akte nurodydamas, kad Turto vertė yra 600 000 Lt, vadovavosi Banko 2010-11-05 raštu, kuriame nurodyta tokia Turto vertė, tačiau nenurodant, kokiais įrodymais ji grindžiama, taigi akivaizdu, kad antstolis įkeistą Turtą įkainojo neturėdamas duomenų apie jo vertę, be to, nenurodydamas jokių įkainojimo motyvų. Sprendime pažymėta, kad antstolis vadovavosi 2009-04-23 preliminaria vertinimo išvada dėl įkeisto Turto vertės, tačiau tokie teismo motyvai nepagrįsti, nes tokia išvada pirmą kartą buvo pateikta tik į šią bylą, o vykdomojoje byloje jos nebuvo. Antstolis apie tokią preliminarią išvadą nieko nežinojo. Bet kokiu atveju tokio pobūdžio dokumentas yra negalimas ir neleistinas įrodymas, nes jis neatitinka teisės aktų reikalavimų, yra tik vieno puslapio dokumentas, parengtas neįsigilinant į individualias turto savybes, be teisės aktuose numatytos analizės, reikalingos turto vertinimui. Turto vertinimo priežiūros tarnyba 2010-05-19 priėmė nurodymą turto vertintojams, jog preliminarios išvados dėl turto vertės negali būti teikiamos, nes jos neatitinka teisės aktų reikalavimų ir neturi jokios teisinės galios.
2. Įkeisto Turto vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra 117 900 Lt, t. y. 5 kartus mažesnė nei nurodyta 2010-11-12 Turto arešto akte Nr. 1908, todėl antstoliui turėjo kilti abejonių dėl Turto vertės. Vienas tas faktas, kad tiek po pirmųjų, tiek po antrųjų varžytynių Turtas nebuvo parduotas, antstoliui turėjo sukelti objektyvių abejonių dėl nustatytos Turto vertės. Ieškovės užsakymu parengtos trijų turto vertintojų turto vertinimo ataskaitos patvirtina, kad tiek pirmųjų, tiek antrųjų varžytynių metu, tiek dabar įkeisto Turto rinkos vertė yra žymiai mažesnė už tą vertę, kuria antstolis įkainojo Turtą, tai patvirtina antstolio veiksmų neteisėtumą ir itin grubų ieškovės teisių pažeidimą. Toks Turto įkainojimas nepagrįstai aukšta kaina lėmė tai, kad nebuvo jokio susidomėjimo šio Turto įsigijimu iš varžytynių, be to, absoliučiai apribojo ieškovės teisę pasiūlyti savo pirkėją, nes, jos teigimu, objektyvu, jog savas pirkėjas ar bet koks kitas asmuo įkeisto turto ar bet kokio kito turto, kurio kaina net kelis kartus viršija jo rinkos vertę, niekada nepirks.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismas neatkreipė dėmesio, kad nuo antrųjų varžytynių dienos (2011-03-29) iki Akto surašymo dienos (2014-02-17) buvo atlikti esminiai CPK pakeitimai, susiję su turto perdavimo išieškotojui akto surašymo taisyklėmis, kurie dėl pasikeitusio teisinės kontrolės mechanizmo antstolio veiklai nustatė dar didesnius ir aukštesnius reikalavimus šioje srityje. Anksčiau tokio akto teisėtumo kontrolę vykdė antstolis ir teismas, šiuo metu – tik antstolis, todėl antstolis, būdamas specialiuoju subjektu, privalėjo įvertinti tokią specifiką ir skirti itin didelį dėmesį vykdymo veiksmų (turto įkainojimo) teisėtumui patikrinti, o ne apsiriboti formaliu požiūriu.
Pasak apeliantės, buvo praleistas terminas Turto perdavimo išieškotojui aktui surašyti, nes Bankas davė sutikimą perimti Turtą 2011-04-12, Aktas surašytas 2014-02-17, o Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 punkte numatyta, kad toks aktas surašomas praėjus 20 dienų nuo išieškotojo sutikimo paimti turtą gavimo antstolio kontoroje dienos, o tais atvejais, kai išieškotojas privalo sumokėti perduodamo turto kainos ir išieškotojo daliai tenkančios lėšų sumos skirtumą, - praėjus 20 dienų nuo visos skirtumo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą dienos. Be to, ieškovės Turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės kitoje civilinėje byloje buvo panaikintos 2012-11-26 teismo nutartimi, todėl terminas Aktui surašyti buvo pakankamas (daugiau nei 1 metai). Be to, ieškovė nebuvo informuota apie Banko duotą sutikimą iki Akto įteikimo jai dienos. Šiuo atveju antstolis išimtinai atstovavo Banko interesus.
Atsiliepimas
Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentu, kad antstolis, vykdantis išieškojimą iš ieškovės atsakovo naudai, neteisingai įkainojo ieškovei priklausantį Turtą, nes tai buvo padaryta laikantis proceso teisės normų, reglamentuojančių šį klausimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šiuo atveju tokių pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.
Apeliacinės instancijos teisme keliamas ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimą negaliojančiu tuo pagrindu, jeigu turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, turto įkainojimo taisykles, taip pat skolininko teisę pasiūlyti savo pirkėją, taikymo ir aiškinimo. Teisėjų kolegija pasisako dėl šių apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų, nes jie sudaro apeliacijos objektą.
Bylos ir vykdomosios bylos Nr. 0070/10/01989 duomenimis 2007-07-17 ieškovė A. B. su atsakovu AB DnB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2500-2007-443 (t. 1, b. l. 14–20), pagal ją ieškovei suteiktas 173 772,01 Eur kreditas, skirtas gyvenamojo namo, kurio bendras plotas 147,64 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), statybai refinansuoti. Šios sutarties vykdymui užtikrinti ieškovė įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). Nurodyto žemės sklypo vertė Nekilnojamojo turto registre 2007-07-17 buvo nurodyta 40 100 Lt, o gyvenamojo namo vertė 2007-07-03 buvo nurodyta 77 800 Lt, taigi bendra Nekilnojamojo turto registre nurodyta Turto vidutinė rinkos vertė – 117 900 Lt (t. 1, b. l. 21–23). Ieškovės A. B. užsakymu korporacijoje „Matininkai“ taip pat buvo užsakyta Turto vertinimo ataskaita, reikalinga Turto įkeitimo Bankui atveju, pagal kurią šio Turto rinkos vertė 2007-07-11 nustatyta 1 012 000 Lt (t. 2, b. l. 64–88).
Kreditavimo sutarties vykdymo metu, t. y. 2009–2011 metų laikotarpiu ieškovė bandė tartis su Banku dėl šios sutarties sąlygų, susijusių su palūkanų mokėjimu, taip pat su pasikeitusia turto verte dėl ekonominės krizės ir ieškovės galimybėmis įvykdyti tokią sutartį (t. 1, b. l. 24–29). Atkreiptinas dėmesys, kad 2011-03-04 prašyme ieškovė pažymėjo, kad nuo Kreditavimo sutarties sudarymo iki šio momento Turto rinkos vertė sumažėjo nuo 1 012 000 Lt iki 480 000 Lt, ji tapo žymiai mažesnė net už pagal sutartį suteiktą kreditą ir absoliučiai neatitinka sutartyje nustatyto kredito ir įkeisto Turto rinkos vertės santykio. Tokia situacija ieškovei sudarė išimtinai nepalankias sąlygas, nes tuo metu įvykdžius Turto pardavimą iš varžytynių, akivaizdu, kad Turto pardavimo iš varžytynių atveju Turtas būtų parduotas už itin žemą kainą, kuri sudarytų sąlygas padengti tik mažą pagal Kreditavimo sutartį gauto kredito dalį.
Antstolis R. S. 2010-11-11 patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą, išduotą pagal Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2010-07-14 priimtą nutartį dėl priverstinio negrąžintos 671 757,37 Lt skolos, 5 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš įkeisto, A. B. priklausančio asmeninės nuosavybės teise priklausančio, turto išieškotojo Banko naudai (t. 1, b. l. 30). 2010-11-12 Turto arešto aktu areštuotas Turtas įkainotas 600 000 Lt, turto arešto mastas nurodytas 711 301,13 Lt (t. 1, b. l. 31–32). 2010-12-27 antstolis paskelbė apie būsimas varžytynes, kurios įvyks 2011-02-04, nurodydamas 480 000 Lt pradinę įkeisto turto pardavimo kainą (t. 1, b. l. 33). 2011-02-02 ieškovė pateikė antstoliui prašymą atšaukti varžytynes (t. 1, b. l. 34). 2011-02-03 patvarkymu antstolis atsisakė tenkinti šį prašymą (t. 1, b. l. 35–36). 2011-02-04 įvyko pirmosios varžytynės, kurios, neatvykus nė vienam pirkėjui, vadovaujantis CPK 717 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskelbtos neįvykusiomis (t. 1, b. l. 37). 2011-02-22 paskelbta, kad antrosios varžytynės vyks 2011-03-29, pradinė įkeisto turto pardavimo kaina – 360 000 Lt (t. 1, b. l. 38). 2011-03-24 ieškovė pateikė prašymą atšaukti antrąsias varžytynes, tačiau antstolis 2011-03-25 patvarkymu atsisakė jas atšaukti (t. 1, b. l. 39–41). 2011-03-29 antrosios varžytynės neįvyko, neatvykus nė vienam pirkėjui, todėl, vadovaujantis CPK 717 straipsnio 1 dalies 1 punktu, paskelbtos neįvykusiomis (t. 1, b. l. 42). 2011-03-29 antstolis R. S. surašė pasiūlymą, adresuotą Bankui, perimti neparduotą įkeistą Turtą natūra, nurodydamas, kad pradinė turto pardavimo kaina buvo skelbiama 360 000 Lt. Atsakymą dėl šio pasiūlymo prašė pateikti iki 2011-04-12 (t. 1, b. l. 43). 2011-04-12 Bankas informavo antstolį, kad sutinka perimti neįvykusiose varžytynėse neparduotą Turtą už 360 000 Lt (t. 1, b. l. 53). Antstolio kontoroje 2011-04-19 gauta Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011-04-13 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-4113-592/2011 pagal ieškovės A. B. ieškinį atsakovui AB DnB NORD bankui dėl kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždrausta Bankui ar jo prašymu (nurodymu) bet kokiems kitiems asmenims (taip pat ir antstoliams) atlikti bet kokius vykdymo (išieškojimo) veiksmus (tarp jų – varžytynes), susijusias su ginčo Turtu (t. 1, b. l. 44). Šioje byloje teismas 2011-11-10 priėmė sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-11-26 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1622-565/2012, šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Ieškovė, siekdama taikaus ginčo sprendimo su Banku, 2013-03-20 pateikė jam pasiūlymą, kuriame nurodė, kad savo iniciatyva surado potencialų įkeisto turto pirkėją, kuris sutiktų įkeistą turtą įsigyti už 280 000 Lt. Ieškovė pažymėjo, kad nurodyta suma yra artima turto rinkos vertei (t. 1, b. l. 29).
Antstolis 2014-02-04 patvarkymu atnaujino vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/10/01989 nuo procesinio veiksmo, susijusio su išieškotojo Banko sutikimu paimti neparduotą iš varžytynių Turtą, perduodant Turtą išieškotojui ir surašant turto perdavimo išieškotojui aktą (t. 1, b. l. 51). 2014-02-17 surašytas Turto perdavimo išieškotojui aktas, kuriuo įkeistas Turtas, priklausęs A. B., perduotas išieškotojui Bankui už 360 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą (t. 1, b. l. 54).
Žemesnės instancijos teismas
Teismo procesinio sprendimo (šiuo atveju – nutarties) vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010). Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismų sprendimų vykdymo taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (kompetenciją) (intra vires), o bet koks ultra vires veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (2012 m. liepos 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-273/2012). Taigi, vykdant teismo sprendimus (nutartis), privalu griežtai laikytis įstatymo nustatytos priverstinės teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko bei suinteresuotų asmenų teisės ir teisėti interesai.
Areštuoto turto realizavimas (CPK 691 straipsnis) yra reikšminga vykdymo proceso stadija. CPK 700 straipsnyje numatyta, kad turto pardavimas iš varžytynių, turto perdavimas išieškotojui be varžytynių bei turto pardavimas skolininko pasiūlytam pirkėjui CPK VI dalyje „Vykdymo procesas“ nustatyta tvarka yra speciali procesinė turto realizavimo forma. Šiuo atveju kilo ginčas dėl turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo (CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Kasacinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai formuojama praktika dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinių pagrindų, sąlygų ir padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-10-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2006; 2008-01-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2008; 2008-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2008; 2008-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2008.). Ši praktika apibendrinta ir išplėtota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-04-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, išdėstant joje tiek ankstesnėse nutartyse suformuluotas, tiek naujas turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu instituto taikymo taisykles. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. Remiantis kasacinio teismo išaiškinimais, teismas, spręsdamas, ar yra pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą, turi atsižvelgti į būtinumą užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, taip pat į proporcingumo principo reikalavimą, kad taikytina teisinio poveikio priemonė būtų adekvati teisės pažeidimui (CK 1.2 str. 1 d.), turi siekti užtikrinti šalių santykių stabilumą, todėl CPK 602 straipsnyje nustatytas varžytynių akto negaliojimo institutas taikytinas tik išimtiniais atvejais. Tokia praktika, pažymėtina, nepakito ir iš dalies pasikeitus teisiniam varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu reglamentavimui, t. y. nuo 2011-10-01 įsigaliojus CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktui, kuriuo buvo papildytas galimų šio akto pripažinimo negaliojančiu atvejų sąrašas nuostata dėl esminio suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo, atsisakius teismo kontrolės tvirtinant antstolio aktus (žr. CPK 724 -725 straipsnių redakciją, galiojusią iki 2011-10-01) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-05-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266/2014.). Nurodytose kasacinio teismo nutartyse yra pasisakyta ir dėl to, kad CPK 602 straipsnio nustatytus akto pripažinimo negaliojančiu pagrindus teismas turi aiškinti ir taikyti kartu su kitomis įstatymo normomis, tačiau visais atvejais pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje gali būti tik esminiai imperatyviųjų teisės normų pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Taigi įstatymo leidėjas suteikė galimybę suinteresuotiems asmenims ginčyti antstolio patvirtintus aktus tiek dėl esminio pažeidimo, kaip savarankiško negaliojimo pagrindo, tiek dėl kitų, tačiau taip pat esminiais pripažintinų pažeidimų, padarytų priverstinio vykdymo metu. Vadinasi, pirmiau aptartas CPK 602 straipsnio nuostatų taikymo išimtinumas bei šios normos taikymo teisminė praktika suponuoja poreikį ne tik identifikuoti konkretų įstatymo pažeidimą iš nurodytų pažeidimų sąrašo (pirmoji sąlyga), bet kartu nustatyti juo sukeltą asmens teisių pažeidimą (antroji sąlyga) ir kvalifikuoti jį esminiu (trečioji sąlyga). Pažymėtina, kad toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolio institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika reiškiasi tuo, kad jomis siekiama priverstinai įvykdyti teismo sprendimą, užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių - ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti, be kita ko, būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Taigi pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Todėl turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009; 2014-12-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014). Šie išaiškinimai aktualūs ir sprendžiant turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumo klausimą.
Žemesnės instancijos teismas
Šiuo atveju ieškovė prašė pripažinti negaliojančiu Turto perdavimo išieškotojui aktą CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu motyvuodama tuo, kad tokiu aktu buvo pažeistos esminės jos teisės, susijusios su turto įkainojimu bei skolininko teise pasiūlyti savo pirkėją, todėl vertinant, ar yra pagrindas pripažinti ginčo turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu, turi būti vadovaujamasi CPK 681–682 straipsnyje įtvirtintomis teisės normomis, reglamentuojančiomis areštuoto turto įkainojimo taisykles, bei CPK 704 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, reglamentuojančia skolininko teisę iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimą, pažeidimo
Pagal CPK 681 straipsnyje įtvirtintas skolininko areštuoto turto įkainojimo taisykles (nagrinėjamu atveju aktuali redakcija, galiojusi nuo 2010-10-26 iki 2011-09-30) reikalaujama, kad skolininko turtas būtų įkainotas rinkos kaina, atsižvelgiant į turto nusidėvėjimą bei arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones apie turto vertę. Pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (2003-05-01 redakcija) 2 straipsnio 12, 13 dalių nuostatas rinkos kaina – tai reliatyvus turto rinkos vertės patvirtinimas konkrečiame sandoryje; rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį sandorį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto tinkamo pateikimo į rinką, jeigu abi sandorio šalys veiktų dalykiškai, be prievartos ir neveikiamos kitų sandorių bei interesų. Pagal šiuo metu galiojančią įstatymo 2 straipsnio 10 dalies redakciją turto arba verslo rinkos vertė – apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų. Taigi pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jeigu antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti turi teisę skirti ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolio patvarkymu turtas gali būti perkainojamas laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos (CPK 681 straipsnio 2 dalis). Turto perkainojimas atliekamas tada, kai antstolis ir vykdymo proceso šalys gauna informacijos, kad dėl objektyvių aplinkybių padidėjo ar sumažėjo įkainoto ir areštuoto turto vertė. Turtas turi būti perkainojamas pagal CPK 681 straipsnio taisykles. Taigi teisinio reglamentavimo esmė yra ta, kad, taikant prievartinį skolininko nuosavybės teisių ribojimą jo turtą priverstinai parduodant, būtų išvengta sumų, neatitinkančių paimamo turto vertės, sumokėjimo, nes tai reikštų neproporcingą nuosavybės teisių apribojimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2009). Pažymėtina, kad areštuoto turto įkainojimas yra ypač svarbi turto pardavimo iš varžytynių proceso stadija. Tokios pozicijos nuosekliai laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – visų pirma, antstolio pareiga, kurią vykdyti jis privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis. Įstatymas antstoliui nustato pareigą ir suteikia galimybių taip įkainoti areštuotą turtą, kad įkainojimas atitiktų galimas realias rinkos kainas ir optimaliai tenkintų tiek išieškotojo, tiek skolininko interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-430/2010; 2012 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2012).
Apeliantė nesutinka su teismo išvada, kad Turto įkainojimas nepažeidė įstatymo reikalavimų. Jos nuomone, antstolis 2010-11-12 Turto arešto akte įkainojo Turtą, nurodydamas, kad jo vertė – 600 000 Lt, vadovaudamasis Banko pateiktu raštu, tačiau neturėdamas duomenų apie Turto vertę. 2009-04-23 preliminari vertinimo išvada dėl Turto vertės, kuria vadovavosi antstolis, negali būti pripažinta leistinu įrodymu. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2007 metais ieškovės užsakymu UAB korporacija „Matininkai“ atliko Turto vertinimą kredito gavimo ir Turto įkeitimo Bankui tikslu. Šio vertinimo metu nustatyta, jog Turto rinkos vertė 2007-07-11 – 1 012 000 Lt. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad 2009-04-23 ieškovės užsakymu ta pati nekilnojamojo turto vertinimo įmonė parengė preliminarią išvadą dėl Turto vertės, kurioje nurodyta, kad Turto vertė 2009-04-21 buvo 681 000 Lt, vertinimo tikslas - įkeitimui (t. 2, b. l. 88). Todėl atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, kad antstolis negalėjo remtis Banko nurodyta Turto verte, kadangi pati ieškovė užsakė preliminarią išvadą dėl Turto vertės bei pateikė ją Bankui, taip iš esmės pripažindama tokią Turto vertę. Teisėjų kolegijos vertinimu, Bankui išreiškus savo nuomonę dėl Turto vertės, kuri iš esmės atitiko ir pačios ieškovės bankui pateiktą vertinimą (CPK 681 straipsnio 1 dalis), atsižvelgiant į kitus bylos duomenis, patvirtinančius Turto rinkos vertės kitimą nuo 2007 m. iki 2009 m., ir antstoliui neturint objektyvių duomenų, paneigiančių, jog Turto vertė yra daug mažesnė ar daug didesnė nei 600 000 Lt, antstoliui pagrįstai nekilo abejonių dėl tokio Turto įkainojimo atitikties realiai turto rinkos vertei. Todėl antstolis, 2010-11-12 surašydamas Turto arešto aktą, kuriuo Turtą įvertino 600 000 Lt, teisės normų, reglamentuojančių turto įkainojimo tvarką, tuo labiau, ieškovės teisių bei teisėtų interesų, nepažeidė. Tokią išvadą pagrindžia ir byloje esantys duomenys apie tai, kad, nors ieškovė nedalyvavo areštuojant Turtą, apie antstolio surašytą Turto arešto aktą jai buvo žinoma, šis dokumentas jai buvo išsiųstas jo surašymo dieną (vykdomosios bylos viršelio vidinės pusės duomenys). Dėl tokio antstolio Turto įkainojimo skolininkė prieštaravimų nereiškė, nors antstolis apie tokią jos teisę buvo informavęs 2010-11-11 patvarkyme priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti, taip pat ji neskundė šių antstolio veiksmų. Pažymėtina, kad ieškovei buvo žinoma išieškojimo iš jos turto vykdymo eiga. Sužinojusi apie antstolio organizuojamas pirmąsias bei antrąsias Turto varžytynes, ieškovė, atitinkamai 2011-02-04 ir 2011-03-24 prašydama jas atšaukti, nenurodė jokių argumentų dėl antstolio neteisingai ar netinkamai atlikto Turto įkainojimo. Jos 2011-03-04 Bankui pateiktas prašymas dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo (t. 1, b. l. 27) patvirtina priešingas šioje byloje ieškovės dėstomiems argumentams aplinkybes, t. y. kad tokią Turto kainą, antstoliui vykdant turto pardavimą iš varžytynių ir nustačius 480 000 Lt pradinę turto pardavimo kainą, ieškovė pripažįsta žymiai sumažėjusia ir iš esmės mažinančia ieškovės galimybę padengti kuo didesnę jai suteikto kredito dalį. 2013-03-20 siūlydama Bankui leisti parduoti Turtą jos surastam pirkėjui, ieškovė nurodė, jog 280 000 Lt Turto vertė, kurią tariamas pirkėjas sutiko mokėti, yra artima Turto rinkos vertei, taigi tuo taip pat ieškovė pripažino, jog tokia vertė už rinkos vertę yra mažesnė. Pažymėtina, kad iki 2014 m. vasario mėnesio, kai buvo surašytas ginčo Aktas, ji nereiškė pretenzijų antstoliui dėl nustatytos Turto vertės, jos neginčijo, neprašė skirti ekspertizės, nepateikė antstoliui įrodymų, paneigiančių nustatytą Turto vertę. Apeliantė teisingai nurodo, jog tinkamas turto įkainojimas, visų pirma, yra antstolio pareiga, tačiau vykdymo procese išieškotojas bei skolininkas taip pat turi tam tikrų teisių ir pareigų, kurias jie turi įgyvendinti bei vykdyti tokiu būdu, kad tai padėtų užtikrinti sklandų vykdymo procesą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, antstoliui nebuvo pagrindo perkainoti Turto ir atnaujinus vykdymo veiksmus, kadangi ieškovė nepasinaudojo CPK 681 straipsnio 3 dalyje nustatyta galimybe prieštarauti dėl Turto įkainojimo įstatyme nustatyta tvarka, tai konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2014-08-11 nutartyje (civilinė byla Nr. 2S-1430-264/2014), palikęs nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2014-04-03 nutartį, kuria buvo atmestas ieškovės skundas dėl antstolio R. S. veiksmų, taip pat ir dėl antstolio atsisakymo perkainoti Turtą pagal 2014-02-24 ieškovės prašymą (CPK 182 straipsnio 2 dalis).
Šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad antstoliui nebuvo pagrindo pripažinti, kad Banko pasiūlymas, pateiktas 2011 metais, perimti Turtą už 360 000 Lt sumą, turi būti peržiūrėtas, kadangi, visų pirma, antstolis turi pareigą užtikrinti teismo sprendimo (nutarties) įvykdymo efektyvumą. Ieškovė į bylą pateikė trijų skirtingų turto vertintojų ataskaitas dėl ginčo Turto vertės, siekdama įrodyti, kad 2010-11-12 Turto arešto akte nustatyta Turto vertė neatitiko Turto kainų rinkoje. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys, priešingai, patvirtina, jog antstolis, surašydamas ginčo Turto perdavimo išieškotojui aktą, kuriuo Turtas perduotas už 360 000 Lt, kaip tik užtikrino skolininkės teisių apsaugą ir pagerino jos padėtį, kadangi priverstinai realizavo Turtą už didesnę kainą, negu tuo metu galėjo būti Turto rinkos vertė. Iš nurodytų ataskaitų matyti, kad pagal UAB „STIVVF“ 2014 m. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitas Nr. 1402323 ir Nr. 1402324 Turto vertė 2014-02-14 sudarė 300 000 Lt, o 2011-03-01, t. y. retrospektyviai, rinkos vertė sudarė 210 000 Lt (t. 1, b. l. 58–124). Pagal UAB „Lituka“ Turto vertės nustatymo ataskaitą Nr. KAO-40232 Turto vertė 2014-02-14 sudarė 317 000 Lt (t. 1, b. l. 125–156). Pagal UAB „Reacon“ vertinimo ataskaitą Nr. RE14-004 Turto vertė 2014-02-19, apskaičiuota lyginamuoju metu, sudarė 312 000 Lt (t. 1, b. l. 157– 193). Tokio ginčo Akto surašymas negali būti pripažintas, kaip pažeidžiantis skolininkės teises ir teisėtus interesus vykdymo procese ar pagrindinius vykdymo proceso principus. Pažymėtina, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju negalima laikyti teisiniu interesu savo paties teisių pažeidimą, pasiūlant kitiems pirkėjams įsigyti turtą pigiau, kai išlieka didesnė skola ir tokiu būdu pažeidžiami kreditoriaus interesai, kuriuos antstolis taip pat turi užtikrinti, atlikdamas vykdymo veiksmus. Ieškovės siekis paneigti tokius išieškotojo teisėtus interesus gauti reikalavimo patenkinimą per apibrėžtą laikotarpį, antstoliui priverstinai vykdant teismo procesinį sprendimą, ypač kai nemaža dalis skolos yra nepadengta ir neaišku, kokios yra realios jos išieškojimo galimybės, prieštarauja pagrindiniams civilinio bei vykdymo proceso principams. Taip yra ginama ne skolininko, bet potencialaus pirkėjo teisė įsigyti turtą pigiau, įgyvendinant teisę ne pagal jos paskirtį.
Nėra pagrindo sutikti su apeliante, kad Turto vidutinė rinkos vertė, nurodyta Nekilnojamojo turto registre, yra 117 900 Lt, t. y. 5 kartus mažesnė, nei nurodyta 2010-11-12 Turto arešto akte, ir kad antstolis, neabejotinai žinodamas tokią Turto vidutinę rinkos vertę, nieko nedarė, o Turtą nepagrįstai įkainojo 600 000 Lt verte. Nagrinėjamu atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ši Nekilnojamojo turto registre nurodyta Turto vidutinė rinkos vertė buvo jau ir Kreditavimo sutarties sudarymo metu (2007 m.), tačiau ieškovė, siekdama įkeisti Turtą ir gauti kreditą, vadovavosi ne masinio vertinimo būdu atliktu Turto vertinimu, o kreipėsi į individualų vertinimą atliekančią įmonę, kuri nustatė, kad Turto rinkos vertė 2007-07-11 buvo 1 012 000 Lt. Būtent tokia Turto verte buvo vadovaujamasi nustatant suteikiamo banko kredito sumą ir byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų nesutikusi su nurodyta Turto rinkos verte, nes akivaizdu, kad tuo metu ji atitiko šio nekilnojamojo turto kainą rinkoje. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad neteisingas turto įkainojimas ir turto iš varžytynių pardavimas būtent už mažesnę, nei turto vertė, kainą sudaro prielaidas spręsti dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, bet ne atvirkščiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 02 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1130/2002).
Dėl skolininko teisės iki varžytynių pasiūlyti areštuoto turto pirkėją
Pagal CPK 704 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią antstolio atliktų vykdymo veiksmų, susijusių su paskelbimu apie varžytynes ir jų vykdymu, metu iki varžytynių pradžios skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją.
Kaip matyti iš bylos, antstolis 2010-12-27 paskelbė apie tai, kad pirmosios varžytynės vyks 2011-02-04. Byloje nėra duomenų, kad iki nurodytos dienos ieškovė būtų suradusi ir pasiūliusi Turto pirkėją. Apie tai, kad ji savo iniciatyva surado potencialų Turto pirkėją, ieškovė pranešė Bankui tik 2013-03-20, t. y. jau po to, kai buvo pasibaigusios tiek pirmosios, tiek antrosios Turto varžytynės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad į bylą nėra pateikta duomenų, jog skolininkė apie surastą jai priklausančio, tačiau įkeisto, Turto pirkėją būtų informavusi antstolį, atliekantį priverstinio išieškojimo iš šio Turto veiksmus. Pažymėtina, kad vykdymo procese ne tik antstolis privalo padėti šalims užtikrinti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Ieškovė, kaip skolininkė, privalo aktyviai domėtis vykdymo eiga ir bendradarbiauti su antstoliu, atliekančiu jos atžvilgiu vykdymo veiksmus (CPK 644 straipsnis). Todėl, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą, pagal kurį skolininkas gali pats arba pavesti kitiems asmenims surasti iš varžytynių parduodamo turto pirkėją, turto pirkėjas turi būti surastas iki varžytynių pradžios ir jis turi būti realus. Iš ieškovės procesinio elgesio vykdymo procese akivaizdu, jog Turto pirkėją ji siūlo ne siekdama apginti savo, kaip skolininkės, teises vykdymo procese, tačiau kitais tikslais. Tuo remdamasi teisėjų kolegija daro išvadą, kad antstolis aptariamos proceso teisės normos bei skolininkės teisių nepažeidė, nes ieškovės 2013-03-20 pateiktas prašymas Bankui neatitiko CPK 704 straipsnio sąlygų.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Atmestinas, kaip nepagrįstas, apeliantės argumentas, kad Turto perdavimo išieškotojui aktas negali būti surašomas, pasibaigus Sprendimų vykdymo instrukcijos 109 punkte nustatytam 20 dienų terminui. Pažymėtina, kad vykdymo procese tiek išieškotojas, tiek skolininkas turi pareigą būti aktyvūs, domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai bei tinkamai įvykdyti sprendimą (CPK 644 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-09-07 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2005; 2007-02-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-1/2007; 2007-03-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2007; 2010-06-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2010). Tai, kad teismo sprendimas, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys Bankui dėl Kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimo, įsiteisėjo 2012-11-26, o antstolis atnaujino vykdymo veiksmus 2014-02-04, nesudaro pagrindo pripažinti, kad antstolis iš esmės pažeidė proceso įstatyme įtvirtintą pareigą imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas (CPK 634 straipsnio 2 dalis). Visų pirma, aptariamas 20 dienų terminas nėra naikinamasis. Priešingai, turto perdavimo išieškotojui aktas negali būti surašytas, nepasibaigus šiam terminui. Antra, vykdymo veiksmai dėl išieškojimo iš ieškovės Turto buvo sustabdyti pačios ieškovės iniciatyva, taikius laikinąsias apsaugos priemones kitoje civilinėje byloje. Tokią išvadą padarė ir Kauno apygardos teismas minėtoje 2014-08-11 nutartyje (CPK 182 straipsnio 2 dalis). Trečia, pati skolininkė per protingą terminą po teismo sprendimo įsiteisėjimo į antstolį nesikreipė ir apie šį faktą informacijos neteikė. Akivaizdu, kad tokia padėtis, delsiant tęsti vykdymo veiksmus, jai buvo palanki. Ketvirta, bylos duomenys nesudaro pagrindo pripažinti, kad vykdymo veiksmų atnaujinimas ir Turto perdavimo išieškotojui akto surašymas pažeidė ieškovės ar Banko teises bei teisėtus interesus.
Nepagrįstas taip pat apeliantės argumentas, kad antstolis neturėjo teisės išduoti Turto perdavimo išieškotojui akto, nes pagal proceso teisės normą, galiojusią banko sutikimo davimo perimti Turtą metu tokį aktą turėjo tvirtinti teismas (iki 2011-10-01 galiojusi CPK 725 straipsnio redakcija). Pagal CPK 3 straipsnio 8 dalį civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Ginčijamo Akto išdavimo 2014-02-17 metu galiojančios proceso teisės normos nenumatė reikalavimo, kad antstolio išduotą turto perdavimo išieškotojui aktą turi tvirtinti teismas. (CPK 724 straipsnis). Taigi ir šiuo aspektu antstolis teisės aktų reikalavimų nepažeidė.
Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai ginčo santykiui taikė teisės normas bei padarė pagrįstą išvadą, jog nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančiu Turto perdavimo išieškotojui aktą ieškovės nurodytu CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punkte pagrindu. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Kauno apygardos teismas 2014-08-27 nutartimi, vadovaudamasis CPK 84 straipsnio nuostatomis, atidėjo ieškovei 6 600 Lt už apeliacinį skundą mokėtinos žyminio mokesčio dalies sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Todėl, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš jos valstybei priteistina 6 600 Lt (1 911,49 Eur) žyminio mokesčio.
Apeliaciniam teismui atsakovas AB DNB bankas pateikė prašymą dėl 1 210 Lt (350,44 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jį pagrindžiančius įrodymus (t. 2, b. l. 176, 177). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio (toliau tekste – Rekomendacijos). Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti išlaidos neviršija maksimalaus dydžio, nustatyto Rekomendacijų 8.11 punkte, už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, šios išlaidos, atmetus ieškovės apeliacinį skundą, priteistinos iš ieškovės atsakovui (CPK 93, 98 straipsniai).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 ir 98 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 1 911,49 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus vienuolika eurų 49 centus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą šioje byloje (įmokos kodas 5660).
Priteisti iš A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei DNB bankui, juridinio asmens kodas 112029270, 350,44 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų 44 centus) bylinėjimosi išlaidų.