Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Editos Lapinskienės, Eduardo Maškevičiaus ir Lino Pauliukėno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo D. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktu, D. D. paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Nuosprendžiu patenkintas nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys ir priteista iš D. D. J. P. 875 Eur turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. D. nuteistas už tai, kad pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2020-07-29, apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su J. P. paėmė Klaipėdos mieste iš 4 pardavėjų už 2020-07-29 parduotas prekes gautą 1 387,84 Eur sumą, tačiau pinigų pagal žodinį įsipareigojimą adresu (duomenys neskelbtini), nenuvežė, o dalį jų, t. y. 875 Eur, pagrobė. Tokiu būdu D. D. pagrobė J. P. priklausančius pinigus 875 Eur.

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis D. D. prašo nuosprendį pakeisti: pripažinti jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti bausmę – laisvės apribojimą. Taikyti BK 64¹ straipsnį ir paskirtą bausmę sumažinti trečdaliu.

2.1. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant teisme jis buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad 2020-07-29, apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su J. P. paėmė Klaipėdos mieste iš 4 pardavėjų už 2020-07-29 parduotas prekes gautą 1 387,84 Eur sumą, tačiau pinigų pagal žodinį įsipareigojimą nenuvežė J. P., o dalį jų – 875 Eur – pagrobė, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

2.2. Nagrinėjant bylą teisme jis pripažino, kad paėmė dalį iš pardavėjų gautų pinigų, tačiau tokią sumą, kokią buvo skolingas darbdavys, t. y. J. P.. Todėl apeliantas D. D. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendžiu dėl veikos kvalifikacijos ir įrodymų vertinimo, teismui padarius baudžiamojo proceso pažeidimų, ir dėl nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžio.

2.3. BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009). Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas, atitikti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 304–307 straipsnių reikalavimus – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.

2.4. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas kaltininko atsakomybę lengvinančių įrodymų visumos. BPK 305 straipsnio analizė leidžia daryti išvadą, kad apkaltinamajame nuosprendyje turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, atskleidžiant jų turinį bei nustatytas faktines aplinkybes. Nepakankamai motyvuotu laikytinas toks nuosprendis, kuriame nepaneigti kaltinimui prieštaraujantys įrodymai, nes tokiu atveju teismas privalo paaiškinti, kodėl vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas ne, ir apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) 2003-06-20 Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje Nr. 40 nustatyta: „<...> Nuosprendyje nusikalstamos veikos būdas, kaltės forma, tikslas, motyvas ir padariniai turi būti aprašomi tiksliai ir aiškiai. <...> Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumą, išdėstomi ir kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Ir tik po to nurodomos teismo išvados dėl įrodymų. <...> Motyvai dėl įrodymų turi būti paremti argumentuotu visų įrodymų analize, padarytas išvadas būtina pagrįsti faktiniais duomenimis, ištirtais teisiamajame posėdyje. <...> Teismo išvados dėl kaltinamojo kaltės turi būti pagrįstos ne atskirų įrodymų, o įrodymų viseto analize.“

2.5. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytą įpareigojimą teismui įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, netinkamai vertino šioje baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus.

2.6. Remiantis kasacinėmis nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-511/2016, 2K-357-139/2016, 2K-151-628/2018, nustatant vagystės sudėtį, būtina nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius veikos požymius. Subjektyvieji požymiai – kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Šiuo atveju teismas, nuosprendyje nurodydamas, kad jis, D. D., įvykdė vagystę, jo parodymus, kad jis pasiėmė tik savo uždirbtus pinigus, kadangi jam nebuvo išmokėtas atlyginimas ir avansas, įvertino visiškai neteisingai. Teismas nekreipė dėmesio į tai, kad jis paneigė, jog jis buvo pasirašęs žiniaraščiuose apie jam išmokėtą atlyginimą, nekreipė dėmesio į tai, kad jis prašė skirti rašysenos ekspertizę. Priešingai, besąlygiškai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, kad ji jam atlyginimą yra išmokėjusi ir kad jis pasirašė algalapyje. Akivaizdu, kad jis visiškai pripažino faktą, jog dalį surinktų pinigų paėmė sau kaip neišmokėtą darbdavio atlyginimą. Šiuo atveju turėjo būti sprendžiamas klausimas, ar veika pagal BK 178 straipsnio 1 dalį yra kvalifikuota teisingai, tačiau teismas šio klausimo net nesvarstė, nors teismo posėdžio metu pati nukentėjusioji ir civilinė ieškovė pripažino, kad dalis atlyginimo jam liko neišmokėta. Akivaizdu ir tai yra įrodyta, kad tarp jo ir nukentėjusiosios buvo darbo santykiai, jam buvo patikėti nukentėjusiajai priklausantys pinigai, kurių dalį jis pasisavino, nes manė, kad tai jo neišmokėta atlyginimo dalis. Todėl, apelianto D. D. teigimu, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

2.7. Negana to, teismas nuosprendyje rėmėsi liudytojų V. B., M. A., P. Š., M. A., D. S. parodymais, kurie net nebuvo kviečiami į teismo posėdį, taigi jų parodymai nebuvo tiriami teismo posėdžio metu.

2.8. Remiantis BPK 276 straipsniu, teismas gali balsu perskaityti teismo posėdžio metu tik tokius liudytojų parodymus, kurie anksčiau buvo duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui ar pirmiau teisme, jei liudytojas yra miręs ar nedalyvauja teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių, jei atsisako arba vengia duoti parodymus, jei duoda parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme. Kaip minėta, liudytojų teismo posėdyje nebuvo, jie nebuvo kviečiami. Be to, teismas, perskaitydamas parodymus, vadovaujantis BPK 276 straipsniu, privalo prieš tai nurodyti, kokius konkrečius įrodymus siekiant patikrinti bus perskaityti į teismo posėdį nekviestų liudytojų parodymai. To taip pat nebuvo padaryta. Apelianto įsitikinimu, tai šiukštus BPK normų pažeidimas.

2.9. Teismas neatsižvelgė ir į nukentėjusiosios poziciją dėl civilinio ieškinio dydžio. Nukentėjusiajai pripažinus, kad iš tikrųjų ji skolinga dalį neišmokėto atlyginimo D. D., ir sumažinus savo ieškinio reikalavimus dėl turtinės žalos atlyginimo, teismas to nepaisė ir priteisė nukentėjusiajai turtinės žalos atlyginimo tiek, kiek pati nukentėjusioji prašė ne teismo posėdžio metu, bet ikiteisminio tyrimo metu.

2.10. Valstybinį kaltinimą palaikanti prokurorė prašė jam, D. D., taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir trečdaliu sumažinti paskirtą bausmę, kadangi byla buvo išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau teismas, skirdamas bausmę, šios nuostatos nepritaikė, nuosprendyje apie tai iš viso nepasisakė.

2.11. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, tačiau šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo įvertinti ir daugybę kriterijų, kurie ypatingai svarbūs parenkant teisingą ir adekvačią nusikalstamai veikai bausmę. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, paskyrimas. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai – bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį (LAT nutartis Nr. 2K-519/2013). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-148/2014, 2K-492/2014 ir kt.). Taigi baudžiamosios atsakomybės individualizavimo nuostata reiškia, kad taikant baudžiamosios teisės prievartos priemones (bausmes, baudžiamojo ir auklėjamojo poveikio priemones, priverčiamąsias medicinos priemones) būtina siekti teisingumo ir atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo resocializacijos poreikius. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

5. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis D. D. nesutinka su Klaipėdos apylinkės teismo 2021-06-17 nuosprendžiu dėl veikos kvalifikacijos ir įrodymų vertinimo, teigia, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Nurodo, kad tarp jo ir nukentėjusiosios J. P. buvo darbo santykiai, jam buvo patikėti nukentėjusiajai priklausantys pinigai, kurių dalį jis pasisavino, nes manė, kad tai jo neišmokėta atlyginimo dalis. Todėl, apelianto nuomone, jo veika turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

6. Šioje byloje D. D. buvo kaltinamas ir skundžiamu nuosprendžiu nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, už tai, kad 2020-07-29, apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su J. P. paėmė Klaipėdos mieste iš 4 pardavėjų už 2020-07-29 parduotas prekes gautą 1 387,84 Eur sumą, tačiau pinigų pagal žodinį įsipareigojimą adresu (duomenys neskelbtini), nenuvežė, o dalį jų – 875 Eur – pagrobė. Tokiu būdu D. D. pagrobė J. P. priklausančius pinigus (875 Eur.)

7. Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas šią D. D. veiką kaip vagystę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, pažymėjo, kad pats D. D. pripažino, jog pasiėmė kaltinime nurodytu laiku nurodytą pinigų sumą (875 Eur) ir nors jis teigė, kad pasiėmė tik savo uždirbtus pinigus, tiek, kiek jam buvo skolingas darbdavys (teigė, kad negavo atlyginimo ir avanso), tokius jo parodymus paneigia byloje esantys darbo užmokesčio mokėjimo žiniaraščiai, iš kurių matyti, kad D. D. priskaičiuotas 279,68 Eur atlyginimas už birželio mėnesį išmokėtas 2020-07-10, atleidimo dieną – 2021-07-29 – priskaičiuotas 457,34 Eur darbo užmokestis, kurio darbuotojas neatsiėmė (t. 3 , b. l. 47–50). Šias aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji J. P.. Nors D. D. teigė, kad jokio atlyginimo negavo ir ant žiniaraščio nepasirašė bei prašė atlikti žiniaraščio rašysenos ekspertizę, tačiau, teismo vertinimu, šie klausimai peržengia bylos nagrinėjimo ribas. Net jei darbdavys ir buvo skolingas darbuotojui, net jei ir delsė atsiskaityti, tai nusikalstamais veiksmais, vagystės būdu darbo santykiai negali būti sprendžiami. Darbo santykius šalys turi aiškintis darbo teisės nustatyta tvarka. Šioje byloje neginčijamas pinigų pagrobimo faktas. Kaltinamojo motyvas apie darbdavio įsiskolinimą nešalina baudžiamosios atsakomybės. Remdamasis šiais argumentais, apylinkės teismas konstatavo, kad D. D. 2020-07-29, apie 19 val., dirbdamas ūkininkės J. P. ūkyje, pagal žodinį susitarimą su ja, vežė iš prekyviečių surinktus pinigus ir dalį jų, t. y. 875 Eur pagrobė, t. y. padarė nusikalstamą veiką, už kurią atsakomybė numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje.

8. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas D. D. veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

9. Pagal baudžiamąjį įstatymą už vagystę atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą (BK 178 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje konstatuota, kad pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu, arba ji yra pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012, 2K-228/2013). Svarbu ir tai, kad veika kaip vagystė kvalifikuojama tuomet, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas BK 178 straipsnyje nurodytais veiksmais. Vagystės sudėties subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad paima svetimą turtą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turės kaip nuosavą, ir to nori. Be to, pagal teismų praktiką, vagystės atveju kaltininkas turi būti įsitikinęs, kad grobia kito asmens turtą, nes neturi turto savininko sutikimo užvaldyti jo turtą. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose nuosekliai pasisakoma dėl negalimumo remtis vien tik objektyviosiomis aplinkybėmis užvaldant svetimą turtą, bet pabrėžiamas būtinumas nustatyti ir subjektyviąsias aplinkybes, t. y. kaip asmuo suvokė savo veiksmus, kokius padarinius numatė ir kokio tikslo siekė. Nustačius neteisėtą svetimo turto paėmimą, bet nenustačius tyčios, nukreiptos į negrįžtamą svetimo turto užvaldymą ir atitinkamos žalos nukentėjusiajam padarymą, gali būti laikoma, kad veika neatitinka turto pagrobimo požymių BK 178 straipsnio prasme.

10. Nagrinėjamoje byloje D. D. neginčija, kad pasiėmė kaltinime nurodytą pinigų sumą – 875 Eur, tačiau tvirtina, kad ši suma yra darbdavio, t. y. J. P. jam neišmokėta atlyginimo dalis, kurią jis savavališkai pasiėmė, darbdavio apie tai neinformavęs.

11. Kaip matyti iš byloje ūkininkės J. P. pateikto 2020-07-10 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio Nr. 03-V už 2020 m. birželio mėnesį, jame nurodyta, kad D. D. priskaičiuota ir išmokėta 279,68 Eur darbo užmokesčio suma (t. 2, b. l. 47); 2020-07-29 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 07-V už 2020 m. liepos mėnesį nurodyta, kad D. D. priskaičiuota 457,34 Eur darbo užmokesčio suma (t. 2, b. l. 48). Ūkininkės J. P. pateiktoje 2020 m. sąskaitoje nurodyta, jog D. D. 2020 m. birželio mėnesį priskaičiuota mokėtina suma 279,68 Eur, už liepos mėnesį – 457,34 Eur (t. 2, b. l. 50). Minėtame 2020-07-10 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje Nr. 03-V dėl D. D. už 2020 m. birželio mėnesį priskaičiuotos išmokamos 279,68 Eur sumos yra gavėjo parašas, o 2020-07-29 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštis Nr. 07-V dėl D. D. už 2020 m. liepos mėnesį priskaičiuotos mokėtinos 457,34 Eur darbo užmokesčio sumos nepasirašytas. Apklausiama bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu nukentėjusioji J. P. nurodė, kad D. D. už birželio mėnesį buvo sumokėta 279,68 Eur suma, liko neišmokėtas darbo užmokestis – 457,34 Eur, kurio darbuotojas D. D. po atleidimo iš darbo neatsiėmė, todėl nurodė, kad iš civilinio ieškinio sumos reikėtų išskaičiuoti šią sumą kaip neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, ir prašė priteisti 417,66 Eur. Kartu nurodė, kad ji už išmokėtą atlyginimą parašą imdavo, tik už avansą neėmė (pati pasirašė pas save). D. D. teigė, kad žiniaraštyje jis nepasirašinėjo, jame esantis jo parašas yra suklastotas.

12. Klaipėdos apygardos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamu atveju kyla ginčas dėl 279,68 Eur darbo užmokesčio išmokėjimo pagal ūkininkės J. P. 2020 m. liepos mėn. 10 d. darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį už 2020 m. birželio mėn. Nr. 03-V (t. 2, b. l. 47), kadangi nukentėjusioji teigia šią sumą D. D. išmokėjusi, o šis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad pinigai jam nebuvo išmokėti, o žiniaraštyje esantis jo parašas yra suklastotas, nes žiniaraštyje jis nepasirašinėjo, siekdama argumentuotai atsakyti į apeliacine tvarka ginčijamus klausimus dėl nuteistojo veikos kvalifikavimo bei byloje pareikšto civilinio ieškinio išsprendimo ir nustatyti, kokia darbo užmokesčio dalis buvo likusi neišmokėta nuteistajam iki jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, 2021-10-21 nutartimi paskyrė šioje byloje rašysenos ekspertizę, pavedant ekspertams atsakyti į klausimą, ar tirti pateiktame ūkininkės J. P. 2020-07-10 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje už 2020 m. birželio mėn. Nr. 03-V, grafoje „Gavėjo parašas“ už D. D. pasirašė pats D. D., ar kitas asmuo. Šia nutartimi prokurorė buvo įpareigota išreikalauti ir pateikti ekspertiniam tyrimui minimo žiniaraščio originalą. Tačiau teismo nurodymo prokurorei įvykdyti nepavyko, nes nukentėjusioji J. P. pareiškė, kad 2020 m. lapkričio mėn. jos ūkyje buvo įvykdyta vagystė ir minimo dokumento originalas buvo pagrobtas, į policiją dėl šio įvykio nesikreipė. Todėl Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertai 2021-10-27 pateikė aktą, kad negalima pateikti išvados (Nr. 11K-380 (21), kadangi Lietuvos teismo ekspertizės centre parašų kopijos netiriamos. Taigi nustatyti, ar 2020-07-10 darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje pasirašė D. D. ar kitas asmuo, nėra galimybės.

13. Priimtina dėmesin, kad nuteistasis D. D. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad 279,68 Eur avansas jam nebuvo išmokėtas, jo parašas žiniaraštyje yra suklastotas, ir prašė šios aplinkybės patvirtinimui byloje paskirti rašysenos ekspertizę. Tuo tarpu nukentėjusioji J. P., 2021-05-07 apklausta pirmosios instancijos teisme tvirtindama, kad avansas D. D. buvo išmokėtas, ir vėliau teismui pateikdama darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščio kopiją, nieko neminėjo, kad žiniaraščio originalas iš jos yra pagrobtas ir todėl negali jo pateikti teismui. Pažymėtina, kad pati nukentėjusioji parodė, kad už išmokamą avansą darbuotojų parašų neimdavo, tuo tarpu jos pateiktoje avanso išmokėjimo žiniaraščio kopijoje prie D. D. pavardės yra parašas, kurio autentiškumą ir ginčija nuteistasis. Nukentėjusiosios versija, kad žiniaraščio originalas iš jos buvo pagrobtas dar 2020 m. lapkričio mėn., atsirado tik 2021-10-26 jos apklausos metu, kuomet iš jos buvo bandoma išreikalauti žiniaraščio originalą ekspertizės atlikimui (t. 2, b. l. 105-112). Nors, nukentėjusiosios teigimu, jos minimos vagystės metu buvo pagrobta apie 60 eurų pinigų suma ir dokumentų originalai, neabejotinai reikalingi ūkio apskaitos tvarkymui, į policiją dėl šios vagystės ji nurodo nesikreipusi, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, apie D. D. pasisavintus pinigus nukentėjusioji iš karto pranešė policijai. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismui pareikalavus pateikti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštį, nukentėjusioji pateikė teismui žiniaraščio kopiją nieko nenurodydama apie tai, kad žiniaraščio originalas iš jos yra pagrobtas ir jo pateikti neturi galimybių. Jokių kitų įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nukentėjusiosios parodymus, kad 279,68 Eur avansas D. D. buvo išmokėtas, byloje nesurinkta. Remiantis išdėstytu ir įvertinus aukščiau aptartas aplinkybes, keliančias abejonių dėl nukentėjusiosios parodymų šioje dalyje patikimumo, kolegija konstatuoja, jog nuteistojo D. D. versija, kad jam nebuvo išmokėta priskaičiuota 279,68 Eur darbo užmokesčio avanso suma, byloje surinktais įrodymais nėra paneigta.

14. Nuteistasis D. D. neginčija savavališkai pasisavinęs kaltinime nurodytą pinigų sumą 875 Eur, nurodydamas, kad tokiu būdu savavališkai pasiėmė jam priklausantį darbo užmokestį 457,34 Eur ir avansą 279,68 Eur, iš viso 737,02 Eur sumą. Nukentėjusioji J. P. taip pat pripažįsta, kad dalis atlyginimo (457,34 Eur) D. D. liko neišmokėta, o kaip jau aptarta anksčiau, byloje surinktais įrodymais nepaneigta ir D. D. versija, kad jam nebuvo išmokėtas ir 279,68 Eur avansas.

15. Kaip minėta, svetimo turto pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, nurodytais BK 178 straipsnyje. Svetimo turto paėmimas ne visada turi būti kvalifikuojamas kaip vagystė. Vagystės tikslas ir motyvas yra užvaldyti svetimą turtą ir gauti turtinės naudos.

16. Nagrinėjamu atveju nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymais, byloje sukauptais dokumentais patikimai nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Atliekamų darbinių funkcijų pagrindui nuteistajam buvo patikėti pinigai, kuriuos šis surinko iš pardavėjų už parduotas prekes ir turėjo pristatyti nukentėjusiajai. Tačiau nuteistasis dalį jam patikėtų pinigų pasisavino, tokiu būdu, jo teigimu, savavališkai pasiimdamas jam priklausantį darbo užmokestį, nuteistojo parodymus apie jam priskaičiuotą, bet neišmokėtą 737,02 Eur darbo užmokestį patvirtina ir aukščiau aptarti įrodymai. Tai leidžia daryti išvadą, kad D. D. tokiu būdu savavališkai pasiėmė darbdavio jam neišmokėtą darbo užmokestį, apie tai darbdavio neinformavęs, ne siekdamas pagrobti jo darbdaviui priklausančius pinigus, o savavališkai įgyvendindamas subjektinę teisę gauti atlyginimą už darbą, ignoruodamas konkrečių įstatymų reikalavimus, kurių būtina laikytis realizuojant savo teisę, užuot tiesiogiai reikalavęs darbdavio sumokėti, jo teigimu, jam nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, o esant ginčui kreiptis į teismą su atitinkamu reikalavimu. Tai, kad D. D. neturėjo tikslo neteisėtai ir neatlygintinai užvaldyti svetimo turto, patvirtina ir aplinkybė, kad jis sutartu su darbdaviu vietoje paliko jam patikėtą automobilį, o automobilyje – inkasavimo maišelius su pakankamai didelėmis pinigų sumomis, kurias taip pat turėjo galimybę pasisavinti. Todėl tokius D. D. veiksmus vertinti kaip nusikalstamas BK 178 straipsnio prasme, priešingai nei konstatavo apylinkės teismas, nėra pagrindo.

17. Nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališkas ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas yra savavaldžiavimas. Tikra teisė – tai realiai egzistuojanti teisė, pagrįsta sandoriu ar kitu įstatymo numatytu juridiniu faktu. Tariama teisė – tai objektyvaus pagrindo neturinti ir tik asmens sąmonėje egzistuojanti teisė. Ginčijamos teisės vykdymas yra tuomet, kai, kaltininko nuomone, adekvačią jo teisei prievolę turintis asmuo šios prievolės nepripažįsta arba pripažįsta tik iš dalies. Teisės vykdymo savavališkumas reiškia tai, kad kaltininkas piktnaudžiauja savo teise arba pasirenka tokį teisės įgyvendinimo būdą, kuris neatitinka geros moralės, bendro gyvenimo taisyklių gerbimo, sąžiningumo, protingumo ar teisingumo principų.

18. Byloje surinktais aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad D. D., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai įvykdė savo teisę gauti nesumokėtą atlyginimą už darbą nukentėjusiosios J. P. ūkyje.

19. Būtina baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) sąlyga yra didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar teisėtiems interesams. Savavališki veiksmai, nesukėlę tokios žalos, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti vertinami kaip administracinis nusižengimas (Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnis), tapti pagrindu ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka, taikyti pažeidėjui drausmines ar visuomeninio poveikio priemones.

20. Faktinės bylos aplinkybės neleidžia daryti išvados, kad D. D. būtų padaręs didelę žalą nukentėjusiajai, jo veiksmai, pasisavinant kaltinime nurodytą pinigų sumą – 875 Eur, iš kurios, kaip nurodė nukentėjusioji, turi būti išskaičiuota D. D. priskaičiuota, tačiau neišmokėta 457,34 Eur darbo užmokesčio suma, kurios jis po atleidimo iš darbo neatsiėmė, bei, kaip nustatyta bylos nagrinėjimo metu, priskaičiuota ir neišmokėta 279,68 Eur avanso suma, neįgavo nusikalstamai veikai būdingų požymių. Todėl D. D. veiksmai, pasisavinant jam priklausantį atlyginimą už darbą, šiuo konkrečiu atveju 279,68 Eur avansą ir 457,34 Eur jam priskaičiuotą darbo užmokestį, iš viso 737,02 Eur sumą, atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, kuriame numatyta administracinė atsakomybė už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams, sudėtį.

21. Dėl likusios pinigų sumos – 137,98 Eur – pasisavinimo pažymėtina, kad šios pinigų sumos užvaldymas formaliai atitiktų BK 183 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų – kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo – požymius. Tačiau pasisavinta pinigų suma neviršija 3 MGL (150 Eur dydžio), nuo kurio pagal BK 190 straipsnio 1 dalyje pateiktus turto vertės dydžius kyla baudžiamoji atsakomybė pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, todėl D. D. veiksmai, pasisavinant šią pinigų sumą, atitinka administracinio nusižengimo, numatyto ANK 108 straipsnyje (Smulki vagystė, sukčiavimas, turto pasisavinimas ar iššvaistymas), sudėtį.

22. Nurodytų aplinkybių pagrindu D. D. išteisintinas, nesant jo veikoje jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, požymių, taip pat nesant pagrindo jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 294 straipsnio 1 dalį bei BK 183 straipsnio 3 dalį. Todėl skundžiamas nuosprendis, kuriuo D. D. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, naikintinas ir priimtinas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes D. D. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 2 dalis, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

23. Priėmus sprendimą išteisinti D. D., jam nepadarius nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos, nukentėjusiosios J. P. civilinis ieškinys dėl 875 Eur turtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2021 m. birželio 17 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: D. D. dėl kaltinimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. D. D. paskirtą kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti.

Nukentėjusiosios J. P. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Tris CD laikmenas su fotonuotraukomis ir vaizdo įrašais palikti saugoti prie bylos.