Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. A. ieškinį atsakovei A. A. dėl skolos priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas advokatas prašė ieškinį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje išdėstytas aplinkybes.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš civilinėje byloje esančių rašytinių įrodymų turinio bei šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. atsakovė A. A. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 000,00 Eur (b. l. 17). Iš vekselyje atsakovės ranka padarytų žymų matyti, kad vekselyje nurodyta suma – 21 000,00 Eur, yra jos skola ieškovui pagal notarinę pirkimo-pardavimo sutartį už butą (duomenys neskelbtini). (b. l. 17). Ieškovo atstovo paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė pagal 2006 m. kovo 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 06/03/67V turėjo AB Nordea Bank Lietuvos skyriuje kreditorinių įsipareigojimų bei jos prašymu, ieškovas su atsakove sutarė parduoti ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio jis nenaudojo, nes pats gyvena Jungtinėje Karalystėje, tam, kad atsakovė atsiskaitytų su banku. Dėl šios priežasties atsakovvė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė neprotestuotiną paprastąjį vekselį 21 000,00 Eur sumai. Ieškovas su advokato pagalba 2017 m. kovo 22 d. raštu dėl 2016-08-22 kreditoriui R. A. išduoto neprotestuotino paprastojo vekselio Nr. 01-17 kreipėsi į atsakovę dėl paskolos grąžinimo per 30 (trisdešimt) dienų nuo šio rašto gavimo dienos arba pateiktą vekselį akceptuoti (b. l. 8). Tačiau atsakovė 2017 m. balandžio 4 d. raštu atsisakė atlikti vekselio akceptą, motyvuodama tuo, kad išduotas vekselis nėra įsakomasis (b. l. 10).

Atsakovės atstovo teigimu, pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį buvo parduotas ieškovui asmeninės nuosavybės teise turėtas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuris 2006 m. kovo 31 d. buvo įkeistas AB Nordea Bank, veikiančiam per AB Nordea Bank Lietuvos skyrių, už atsakovės ir ieškovo (kuris buvo laiduotojas) prievoles pagal 2006 m. kovo 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 06/03/67V. Butas buvo parduotas pagal atsakovės ir ieškovo bendrą susitarimą atsiskaityti su banku. Be to, ieškovas atsakovei pažadėjo paskolinti 21 000,00 Eur verslui, todėl ji ir pasirašė vekselį šiai sumai. Tačiau jokių pinigų po buto pardavimo ieškovas atsakovei nedavė. Atsižvelgiant į tai, kad paskolos sandoriui sudaryti, be valios sudaryti sandorį išreiškimo, reikia dar perduoti pinigus, kurių ieškovas neperdavė, todėl laikytina, kad tarp atsakovės ir ieškovo nebuvo jokių paskolinių santykių. Atsakovės atstovo teigimu, šias aplinkybes patvirtina ir 2016 m. spalio 10 d. vedybų sutartis, kurioje nenurodamos jokios atsakovės prievolės ieškovui (b. l. 28-31).

Taigi, byloje kilo ginčas dėl atsakovės 2016 m. rugpjūčio 22 d. pasirašyto paprastojo neprotestuotino vekselio, kuriuo atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovui 21 000,00 Eur.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktika dėl šių įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo yra nuosekli ir išsami. Šis teismas savo nutartyse ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš jų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Byloje nėra ginčo, jog atsakovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Tačiau atsakovė nurodo, jog minėtą vekselį pasirašė suklaidinta ieškovo, jog gaus iš jo paskolą verslui, kurios taip ir negavo. Teismo vertinimu šie atsakovės argumentai yra nepagrįsti. Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2016 m. rugpjūčio 22 d. buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutarties 4.3 ir 4.4 punktuose buvo aptarta šio buto pirkėjų pinigų sumokėjimo už butą tvarka – nustatyta, kad buto kainos dalį – 7 500,00 Eur, pirkėjai įsipareigojo pervesti į atsakovės A. A. sąskaitą Nr. LT71 7300 0100 0172 8579, esančią AB Swedbank banke, tą pačią – 2016 m. rugpjūčio 22 d., o likusią kainos dalį – 44 149,57 Eur, pirkėjai įsipareigojo sumokėti į atsakovės A. A. sąskaitą Nr. LT25 2140 0001 4971 0017, esančią AB Nordea Bank Lietuvos skyriuje, iki 2016 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 6). Iš pačios atsakovės A. A. pateiktos AB Nordea Bank Lietuvos skyriaus 2017 m. liepos 24 d. pažymos nustatyta, kad A. A. visas skolinis įsipareigojimas bankui pagal 2006 m. kovo 14 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 06/03/67V įvykdytas 2016 m. rugsėjo 6 d. (b. l. 54). Tuo tarpu atsakovės pateikti jos sąskaitų Nr. LT17 7044 0600 0036 0147, Nr. LT91 7044 0600 0172 8843, Nr. LT60 7044 0003 1663 1368 bei Nr. LT05 7044 0008 4161 3042, esančių AB SEB banke, išrašai už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 22 d. iki 2016 m. rugsėjo 23 d., nepatvirtina fakto, kad ieškovui asmenine nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkėjai pinigus už jį pervedė būtent jai, taip pat nepaneigia ieškovo teiginio, jog ji yra skolinga 2016 m. rugpjūčio 22 d. paprastojo neprotestuotino vekselio pagrindu (CPK 177, 178, 185 straipsniai).

Atsakovės argumentas, kad 2016 m. spalio 10 d. vedybų sutartis patvirtina tą faktą, jog ji jokių prievolių ieškovui neturi – taip pat atmestinas kaip visiškai nepagrįstas. Šiame kontekste pažymėtina, kad CK 6.154 straipsnyje numatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sutuoktinių teisė sudaryti vedybų (povedybinę) sutartį ir joje nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą) yra įtvirtinta CK trečiosios knygos III dalies trečiojo skirsnio normose. Sutarties laisvės principas suponuoja, kad sutuoktiniai laisva valia gali nustatyti sutuoktinių turto režimą (statusą), tačiau negali (neturi teisės) savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyviųjų teisės normų galiojimo ir taikymo (CK 6.157 straipsnis), nepaisyti pareigos sutartiniuose santykiuose elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnis) bei ignoruoti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) privalomumą, nustatyti gerai moralei arba viešajai tvarkai prieštaraujančias sutartis sąlygas (CK 3.83 straipsnio 2 dalis, 3.101 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (Lietuvos Civilinų bylų skyriaus teisėjų kolegijos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-185-415/2016). Taigi, nagrinėjamu atveju, minimos vedybų sutarties 1.1. punkte nurodytas sutarties objektas – A. A. ir R. A., būdami santuokoje, šia sutartimi siekia nustatyti savo tarpusavio turtines teise ir pareigas santuokos metu. Vedybų sutarties 4.1 punkte, be kita ko, aiškiai nurodyta, kad turtą, kuris yra kiekvieno iš sutuoktinių asmeninė nuosavybė, valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai tas sutuoktinis, kuriam tas turtas priklauso. Šiuo atveju kito sutuoktinio sutikimo dėl asmenine nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ar disponavimo nereikia, išskyrus įstatymų numatytas išimtis (b. l. 28). Vadinasi, nuo šios sutarties pasirašymo momento – 2016 m. spalio 10 d., šalys sutarė dėl tarpusavio turtinių teisių ir pareigų santuokos metu, tiek ieškovas, tiek atsakovė asmenine nuosavybės teise priklausantį turtą (lėšas taip pat) valdo, naudoja ir disponuoja nevaržomi. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama atsakovės prievolė grąžinti pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. paprastąjį neprotestuotiną vekselį paskolintus pinigus, kuri, akivaizdu, nėra vedybų sutarties objektas, todėl, pabrėžtina, kad aptariamas atsakovės argumentas priešingai nei ji teigia, nepaneigia faktinės aplinkybės, kad ji skolinga ieškovui.

Nagrinėjamoje byloje aktualu paminėti, kad vekselis yra piniginis vertybinis popierius, patvirtinantis vekselio davėjo įsipareigojimą be išlygų sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekselio turėtojui), turinčiam teisę gauti vekselyje nurodytą pinigų sumą (CK 1.101 straipsnio 1, 6 dalys, 1.105 straipsnis). Vekselis gali būti įsakomasis (trata) (kai vekselyje nurodytą sumą turi sumokėti vekselio davėjo nurodytas kitas asmuo) ir paprastasis (solo) (kai vekselyje nurodytą sumą įsipareigoja sumokėti pats vekselio davėjas) (Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 3, 4 dalys). Remiantis ĮPVĮ 46 straipsniu, 47 straipsnio 1 dalimi, 48 straipsnio 1 dalimi, vekseliai gali būti protestuotini (neapmokėjus ar neakceptavus vekselio, tai turi būti įforminta protesto aktu) arba neprotestuotini (vekselio turėtojas atleidžiamas nuo pareigos įforminti protestą). Vekselyje gali būti nustatytas konkretus jo apmokėjimo terminas (per tam tikrą laiką po pateikimo, per tam tikrą laiką nuo išrašymo dienos, nustatytą dieną) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) arba nenustatytas (apmokamas jį pateikus) (ĮPVĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nurodytas vekselių skirstymas į rūšis, taip pat juose nustatytas apmokėjimo terminas lemia ĮPVĮ ir jo įgyvendinamuosiuose teisės aktuose nustatytų taisyklių, be kita ko, reglamentuojančių reikalavimų apmokėti vekselius pateikimo tvarką ir su tuo susijusias vekselio davėjo bei turėtojo teises bei pareigas, ypatumus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; 2011 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).

Kaip minėta, nagrinėjamu atveju ginčo tarp šalių nėra, kad atsakovė 2016 m. rugpjūčio 22 d. pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Jame nenustatytas įvykdymo terminas, vadinasi apmokamas – pateikus. Remiantis ĮPVĮ 3 straipsnio 2 dalimi bei 77 straipsnio 2 dalimi, nuo 2015-01-01 paprastasis vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad vekselio suma yra 21 000,00 Eur bei jo davėjas yra fizinis asmuo, vadovaujantis paminėtomis teisės normomis, jis turėjo būti notarinės formos, todėl jis nesukelia atitinkamų teisinių pasekmių, t. y. kadangi šis vekselis pasirašytas nesilaikant specialaus įstatymo reikalavimų, todėl neturi paprastojo vekselio galios (ĮPVĮ 78 straipsnio 1 dalis) ir ieškovas negali realizuoti jį ĮPVĮ nustatyta tvarka, neturi teisės kreiptis į notarą dėl vykdomojo įrašo išdavimo dėl reikalavimo apmokėti vekselį patenkinimo ne ginčo tvarka. Tačiau, pažymėtina, kad tai nereiškia, jog vekselio turėtojas negali ginti savo teisių teismo tvarka, pateikdamas vekselį kaip paprastą skolos raštelį, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, tvirtinama skolininko (atsakovės) pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu). Taigi, šiuo atveju neapmokėtas vekselis patvirtina mokėjimo prievolę, kol ji nepasibaigia arba kol vekselis nepripažįstamas negaliojančiu įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ieškovo reikalavimas priteisti skolą pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. vekselį laikytinas pagrįstu.

Šioje vietoje pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Kaip minėta, pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnis), todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-200/2013). Be to, nagrinėjant iš paskolos teisinių santykių kilusius ginčus yra svarbu atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas prezumpcijas, t. y. į faktus, aplinkybes, kuriems įstatymo suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pakankamas pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, kad paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-200/2013). Nagrinėjamu atveju, ieškovas pateikė vekselio originalų egzempliorių, todėl, teismo įsitikinimu, be aukščiau išvardintų argumentų, ir šis dokumentas patvirtina aplinkybę, kad ieškovas paskolino atsakovei pinigus ir kad ši jų iki šiol nėra grąžinusi. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė nepateikė jokių įrodymų bei duomenų šiai prezumpcijai paneigti, ieškovo reikalavimas dėl 21 000,00 Eur skolos yra tenkintinas.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, ieškovui iš atsakovės priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 630,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Valstybė patyrė 10,46 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 96 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011 m. lapkričio 11 d.) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur, todėl atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 4 dalį, 10,46 Eur suma apvalinama iki artimiausio sveiko skaičiaus, t. y. – 10,00 Eur, ir ieškinį patenkinus, minėtos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos priteisiamos valstybei iš atsakovės.

Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 265, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo R. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 21 000,00 Eur (dvidešimt vieną tūkstantį eurų) skolos ir 630,00 Eur (šešis šimtus trisdešimt eurų) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovės A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą 10,00 Eur (dešimt eurų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Išaiškinti, kad į valstybės pajamas priteistas bylinėjimosi išlaidas privaloma sumokėti pavedimu į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (kodas 188728721) pajamų surenkamąsias sąskaitas: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke AB „Swedbank“, banko kodas 73000 arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660, ir mokėjimo kvitą pateikti teismui (raštinei).

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.