- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-07
- Bylos Nr.
- 1A-106-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-6-00035-2017-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Jurgita Kolyčienė, Arūnas Budrys
- Nuteistasis
- Ž. R.
- Advokatai
- Rokas Rudzinskas, Rokas Rudzinskoa, Rokas Rudzinskasa
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Jurgitos Kolyčienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Ž. R. gynėjo advokato Roko Rudzinsko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį – 60 MGL (2 259,60 EUR) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir Ž. R. paskirta 40 MGL (1 506,4 EUR) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, į Ž. R. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikino sulaikymo laikas ir paskirta galutinė – 38 MGL (1 431,08 EUR) dydžio baudos bausmė.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. Ž. R. nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. sausio 10 d. būdamas L. K. (L. K.) organizuotos grupės realiai valdomos įmonės UAB „I“ direktoriumi, turėdamas galimybę vadovauti visai įmonei bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, nežinodamas L. K. organizuotos grupės nusikalstamo sumanymo šio juridinio asmens naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM sumokėjimo, vykdydamas L. K. ir jo organizuotos grupės narių nurodymus į UAB „I“ apskaitą įtraukti realiai neįvykusias grynųjų pinigų operacijas, nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, nurodė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusios įmonės atstovei pagal jo pateiktus melagingus duomenis paruošti ir jam perduoti kasos pajamų orderius, juose nurodant melagingus duomenimis apie tai, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo perduoda, o UAB „I“ atskaitingas asmuo gauna pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus surinktus UAB „I“ grynuosius pinigus, viso 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt). UAB „I“ apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojai paruošus, atspausdinus bei jam perdavus UAB „I“ kasos pajamų orderius: 2012 m. gruodžio 28 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, 2013 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 2, 2013 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 3, 2013 m. kovo 29 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 4, 2013 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 5, 2013 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 6, 2013 m. birželio 28 d. kasos pajamų orderį KPO Nr.7, 2013 m. liepos 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 8, 2013 m. rugpjūčio 30 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 9, 2013 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 10, su juose nurodytais aukščiau minėtais melagingais duomenimis, jis (Ž. R.), žinodamas, kad šiuose kasos pajamų orderiuose nurodyta bendra pinigų suma, t. y. 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt) jam perduota ir įnešta į UAB „I“ kasą nebuvo, patvirtino šiuos kasos pajamų orderius savo, kaip UAB „I“ vyr. finansininko bei kasininko gavusio nurodytą pinigų sumą parašu. Tuo pačiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini), Vilniuje bei (duomenys neskelbtini), Vilniuje Ž. R. pateikė šiuos dokumentus pasirašyti UAB „A“ darbuotojai E. S., kaip asmeniui neva išdavusiam minėtus grynuosius pinigus, po ko E. S. savo parašu patvirtinus kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, 2013 m. sausio 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 2, 2013 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 3, 2013 m. kovo 29 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 4, 2013 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 5, 2013 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 6, 2013 m. birželio 28 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 7, 2013 m. liepos 31 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 8, 2013 m. rugpjūčio 30 d. kasos pajamų orderį KPO Nr. 9 bei 2013 m. rugsėjo 30 d. kasos pajamų orderio kvitą KPO Nr. 10, jis (Ž. R.), būdamas atsakingas už UAB „I“ apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti apskaitos įrašų teisingumą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 16 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (toliau – BAĮ) 4 straipsnio nuostatą, jog „ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, jog į apskaitą privaloma įtraukti ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą – „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus, ar įvykus“, taip pat pažeisdamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 3 dalies nuostatą: „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus – ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas“ bei 10 dalies 2 punkto nuostatą: „Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas.“, visus aukščiau nurodytus kasos pajamų orderius pateikė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir nieko apie vykdomą nusikalstamą veiką nežinojusios įmonės atstovei bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, ir pastarajai nežinant, kad pateiktuose dokumentuose nurodyti melagingi duomenys apie realiai neįvykusias grynųjų pinigų operacijas, įtraukus visus šiuos suklastotus dokumentus į UAB „I“ apskaitą, UAB „I“ apskaitoje buvo įformintos tikrovės neatitinkančios grynųjų pinigų operacijos tarp UAB „I“ ir UAB „A“, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Šiais veiksmais Ž. R. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Nuteistojo Ž. R. gynėjas advokatas Rokas Rudzinskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį ir atleisti Ž. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant S. J. ir baudžiamąją bylą nuteistojo atžvilgiu nutraukti. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai nustatė, kad neegzistuoja būtinos laidavimo taikymo sąlygos, numatytos šio straipsnio 1 dalyje, 2 dalies 2 ir 4 punktuose bei 3 dalyje. Be to, apeliaciniu skundu ginčijamas veikos kvalifikavimas ir, nors tiesiogiai to neprašoma, nurodoma, kad nuteistojo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį.
3. Apeliantas nesutikdamas su teismo išvadomis nurodo, jog vien veikos trukmė neeliminuoja galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, svarbu įvertinti realų konkrečios veikos pavojingumą. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio matyti, kad veika nebuvo padaryta jokia turtinė žala valstybei ar kitiems asmenimis; Ž. R. atlikdamas minėtus veiksmus nesiekė gauti jokios turtinės ar kitokios naudos. Pasak apelianto, apylinkės teismas nepagrįstai teigia, kad Ž. R. prisipažinimas buvo nenuoširdus ir tik formalus. Ž. R. viso proceso metu visiškai pripažino savo kaltę – ši aplinkybė yra konstatuota ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, o ir byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, kas atliekama tik tuo atveju, kai kaltinamasis prisipažįsta esąs kaltas. Ž. R. davė išsamius parodymus, paaiškino nusikalstamos veikos aplinkybes, neginčijo nustatytų faktinių aplinkybių bei padėjo atskleisti nusikalstamą veiką. Vien kaltinamojo pasisakymas, kad jis nusikalstamus veiksmus atliko dėl to, jog nepagrįstai pasitikėjo kitais asmenimis ir neturėjo patirties, neturėtų būti traktuojamas kaip savo veiksmų pateisinimas ar nesavikritiškas požiūris dėl jų padarymo – kaltinamasis šiuo atveju tiesiog išdėstė priežastis, kurios lėmė neteisėtų veiksmų atlikimą, tačiau neteigė, jog dėl šių veiksmų atlikimo yra nekaltas ar kad šių veiksmų jis nevertina kritiškai. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad kaltininkui teigiant, jog nusikalstama veika buvo padaryta dėl patirties stokos ar nežinojimo kaip tvarkyti buhalteriją, tai nesudaro pagrindo teigti, jog jis savo kaltės nepripažįsta ir kad jo gailėjimasis yra nenuoširdus. Gynyba niekada neneigė kaltinamojo atliktų veiksmų ar jų neteisėtumo, gynėjui tiesiog kilo abejonių ar apelianto veiksmai buvo teisingai kvalifikuojami kaip apgaulingas, o ne aplaidus apskaitos tvarkymas. Apelianto vertinimu, nusikalstamos veikos kvalifikavimo kvestionavimas negali būti traktuojamas kaip atsisakymas pripažinti savo kaltę ar nesigailėjimas dėl nusikalstamos veikos padarymo. Tai, kad Ž. R. gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos pagrindžia ir pastarojo konkretūs veiksmai po jos padarymo – praėjo daugiau nei 5 metai, pastarasis nepadarė jokios kitos nusikalstamos veikos, neturi galiojančių nuobaudų. Visa tai, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, taip pat rodo, jog Ž. R. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Apeliantas taip pat nesutinka su tuo, kad nuteistojo žmona, kaip laiduotoja, nėra tinkama. Teismas nurodė, kad šis asmuo išties charakterizuojamas teigiamai, tačiau neva ji yra netinkama būti laiduotoja, nes palaiko Ž. R. poziciją, kritiškai nevertina jo veiksmų ir dėl to jos, kaip laiduotojos, galimybėmis daryti įtaką abejojama. Gynybos įsitikinimu, reikalavimas laiduotojui daryti įtaką asmeniui būtent buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje yra akivaizdžiai perteklinis, nes tai nenumatyta BK 40 straipsnyje; kita vertus S. J. posėdžio metu aiškiai išreiškė nuomonę dėl padarytos veikos – teigė, kad Ž. R. veiką padarė dėl nežinojimo, aplaidumo ar patirties stokos, tačiau kartu pažymėjo, kad nežinojimas nuo atsakomybės neatleidžia. Visa tai rodo, kad pastaroji yra tinkama laiduotoja ir egzistuoja visos sąlygos Ž. R. atleidimui nuo atsakomybės BK 40 straipsnio nuostatų pagrindu.
4. Apelianto įsitikinimu, Ž. R. padaryta veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, kadangi padarytoje veikoje nėra visų būtinųjų šios nusikalstamos veikos požymių. Pirmosios instancijos teismas konstatuodamas Ž. R. tyčią nepagrįstai nevertino aplinkybių, kad jis veiką padarė dėl nusikalstamo nerūpestingumo – pasirašydamas kasos pajamų orderius patvirtinant realiai neįvykusias finansines operacijas ir jas įtraukdamas į buhalterinę apskaitą nemanė, jog dėl to nebus galima nustatyti juridinio asmens finansinių rodiklių; be to, jis pagrįstai tikėjosi, kad pasirašant kasos pajamų orderius yra atliekamas užskaitymas už UAB „B“ tiektas prekes, tačiau pripažįsta, kad pagal veikos aplinkybes galėjo ir turėjo numatyti neigiamus padarinius. Taigi teismas neįrodė, kad Ž. R. suvokė (numatė), kad dėl jo neteisėtų veiksmų bus negalima nustatyti juridinio asmens finansinių rodiklių ir šių padarinių norėjo arba nors padarinių ir nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė jį atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo Ž. R. gynėjo advokato Roko Rudzinsko skundas atmestinas.
6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nuteistojo veiksmai kvalifikuoti tinkamai, o sprendimas neatleisti Ž. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teisėtas ir pagrįstas, nes BK 40 straipsnio taikymas negalimas nesant kaltininko nuoširdaus prisipažinimo (šiuo atveju nuteistasis ir jo gynėjas ginčija ne tik veikos kvalifikavimą, bet ir šios veikos kvalifikavimui svarbias faktines aplinkybes, siekiant sušvelninti teisinę atsakomybę).
Dėl nuteistajam inkriminuoto apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo
7. Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau – LAT) nurodo, kad BAĮ yra įtvirtinta ūkinių operacijų fiksavimo tvarka ir momentas – pabrėžiama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šios įstatymo nuostatos ir jų reikšmė aiškinant BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius parodo, kad šis nusikaltimas padaromas ne vykdant tam tikrą veiklą ar atliekant pavienius veiksmus, kurie yra tokios veiklos epizodai, o tik vėliau, kai kyla pareiga šiuos įvykius ar esamą padėtį užfiksuoti privalomoje tvarkyti buhalterinėje apskaitoje – neįtraukiant į ją tam tikrų faktų, kaip tikrus nurodant faktus, kurių iš tiesų nebuvo, arba pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina ir tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. (LAT 2016 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016. Teismų praktika. 2016, Nr. 45, p. 244–316).
8. Be to, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).
9. Skirtingai nei apgaulingas apskaitos tvarkymas „aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas padaromas tik neatsargia kaltės forma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, Nr. 2K-P-305/2009 ir kt.).
10. Turėdamas omenyje minėtą kasacinio teismo praktiką bei remdamasis bylos duomenimis, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo itin detaliai motyvuota išvada, kad Ž. R. veikė tyčine kaltės forma buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje – žinojo, jog dokumentuose, kuriuos jis pasirašė ir pateikė įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, yra nurodyti melagingi duomenys apie itin didelės pinigų sumos (bendrai 144 533,83 EUR) įnešimą į kasą, nors puikiai suvokė, kad tokių pinigų nėra ir realiai jie į kasą nėra įnešami. Tą darydamas, kaip įmonės vadovas, puikiai suvokė, kad tokie realiai neegzistuojantys pinigai bus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą (būtent tam ir buvo paruošti ir pasirašyti kasos pajamų orderiai), taigi ir nebus galima nustatyti įmonės finansinių rodiklių.
11. Teisėjų kolegijos išvadą dėl to, jog Ž. R. veikos negalima vertinti kaip neatsargaus veikimo pirmiausia lemia tai, kad nuteistasis pripažino, jog realiai UAB „I“ kasos pajamų orderiuose nurodomų pinigų sumų jis nėra matęs. Kitaip tariant, jis minėtus dokumentus buhalterei nurodydavo parengti ir juos pasirašydavo iš esmės neturėdamas pagrindo konstatuoti ūkinę operaciją įvykus (šiuo atveju, kad į įmonės kasą pateko tam tikros pajamos). Be to, nors Ž. R. teigė manęs, kad šie pinigai iškart iškeliaudavo į UAB „B“, kaip atsiskaitymas už UAB „I“ įsigyjamas prekes, būtina pažymėti ir tai, kad jis pasirašė orderius neturėdamas dokumentų patvirtinančių tariamą piniginių lėšų „užskaitymą“ (jų nėra ir bylos medžiagoje). Taigi akivaizdu, kad tariamas Ž. R. tikėjimasis, jog UAB „B“ galiausiai įformins tariamą pinigų perdavimą (kaip ir šiuo tikėjimu grįsti veiksmai nurodant buhalterei parengti atitinkamus dokumentus, po to juos pasirašant ir vėliau pateikiant juos įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą), iš esmės neturėjo jokio objektyvaus pagrindo.
12. BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Pažymėtina, kad padarinių nenorėjimas, bet sąmoningas leidimas jiems atsirasti apibūdina asmens abejingumą tam, kad jo daroma veika gali sukelti nusikalstamos veikos sudėtyje nurodytus padarinius; asmuo suvokia galinčių atsirasti konkrečių padarinių pobūdį, tačiau neatsisako savo pavojingo elgesio ir net jei tikisi išvengti šių padarinių remiasi tik subjektyviais dalykais – kitaip tariant, asmuo nenukreipia valios tam, kad nebūtų priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių arba realios grėsmės padariniams atsirasti.
13. Net ir svarstant galimybę dėl to, kad Ž. R. tikėjo tam tikromis aplinkybėms, kurios neva lėmė jo sprendimą surašyti minėtus dokumentus – nepaisant piniginių lėšų ir (ar) dokumentų liudijančių tariamą įskaitymą nebuvimo jo valdomoje įmonėje, teisėjų kolegijos vertinimu, šių aplinkybių pobūdis akivaizdžiai bylojo apie grėsmę inkriminuojamus veiksmus atlikus kilti BPK 222 straipsnyje numatytiems nusikalstamiems padariniams. Įvertinus Ž. R. turimą aukštąjį išsilavinimą – baigtos verslo vadybos studijos – akivaizdu, jog pastarasis esant minėtoms aplinkybėms, pasirašydamas finansinius dokumentus ir pateikdamas buhalterei juos įtraukti į buhalterinę apskaitą, suvokė, kad iškraipo UAB „I“ finansinius rodiklius, o jo tariamas tikėjimasis (turint omenyje specialų jo išsilavinimą), kad šie rodikliai „atsistatys“ ateityje, vertintinas kaip neracionalus ir apskritai teismo neįtikinantis savo objektyvumu.
14. Tokių argumentų kontekste, gynybos ir paties nuteistojo teiginiai siekiant įrodyti nuteistojo tikėjimąsi, kad vėliau kita įmonė tokius dokumentus pateiks, yra paremtas tik subjektyviomis bei deklaratyviomis aplinkybėmis. Kitaip tariant teisėjų kolegija šioje situacijoje neįžvelgia jokių BK 16 straipsnio nuostatose numatytų neatsargią kaltęs formą liudijančių požymių, taip pat ir lengvabūdiško tikėjimosi išvengti nusikalstamų padarinių (BK 16 straipsnio 2 dalis) – Ž. R. veikimas, įvertinus jo, kaip verslo vadybininko, kvalifikaciją, net ir pripažinus gynybos argumentus objektyviais, bylotų pastarąjį sąmoningai leidus kilti BK 222 straipsnyje numatytiems padariniams, o tai jokiu būdu nekeistų nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Kita vertus, Ž. R. yra inkriminuotas neteisėtas veikimas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio iki 2013 m. spalio mėn., per kurį buvo surašyti net 10 kasos pajamų orderių. O toks ilgas ir sistemingas veikimas eliminuoja galimybę, kad tariamai neatsargus asmuo, nepaisydamas į įmonės kasą nepatenkančių pinigų ir tariamų „užskaitymo“ dokumentų neturėjimo, turėdamas atitinkamą profesinę kvalifikaciją, toliau atliktų iš esmės tapataus pobūdžio inkriminuojamus veiksmus ir į buhalterinę apskaitą nurodytų įtraukti vis naujus objektyviai nepagrįstus dokumentus.
15. Reziumuodama visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ž. R. nurodymas parengti kasos pajamų orderius, kuriuos vėliau jis pats pasirašė, šių dokumentus vėlesnis perdavimas įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą, žinant, kad į įmonės kasą nepateko piniginės lėšos ir jog nėra dokumentų bylojančių apie tariamą šių piniginių lėšų užskaitymą, suponuoja jį suvokus, kad minėtuose dokumentuose yra nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie įvykusias ūkines operacijas ir toks pastarojo veikimas rodo jo tyčią.
Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo
16. BK 40 straipsnyje numatytos formaliosios sąlygos, kurias nustačius, asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Be kita ko minėtame straipsnyje numatytos šios būtinosios taikymo sąlygos – byloje turi būti pateiktas asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 ir 3 dalys); asmuo visiškai pripažįsta savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas); yra pagrindo manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Apygardos teismas konstatuoja, kad visos šios sąlygos šioje byloje negali būti konstatuotos, todėl nėra pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų.
17. LAT yra nurodęs, kad teisės požiūriu BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Jos konstatavimas taikant BK 40 straipsnį reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010; 2K-P-82/2010, 2K-240/2012, 2K-169/2014 ir kt.).
18. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynybos išreikštą poziciją akivaizdu, kad gynyba ir nuteistasis ginčija ne tik veikos kvalifikaciją lemiančius teisinius aspektus, bet ir esminius teismo nustatytus faktus byloje ir vien tai lemia negalimumą taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės BK 40 straipsnio pagrindu.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada konstatuojant, kad šiuo atveju negalima pripažinti, jog nuteistasis savo kaltę pripažįsta visiškai ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Iš bylos medžiagos, o taip pat ir apeliacinės instancijos teismui išsakytų paaiškinimų matyti, jog nuteistasis ir jo gynėjas siekė sušvelninti nuteistojo teisinę padėtį bandydami įrodyti jo tikėjimąsi, kad vėliau kita įmonė pateiks reikiamus dokumentus ir taip ginčijo dalį esminę reikšmę turinčių faktinių aplinkybių. Šiuo atveju nuteistasis žinojo, jog dokumentuose, kuriuos jis pasirašė ir pateikė įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, yra nurodyti melagingi duomenys apie itin didelės pinigų sumos (144 533,83 EUR) įnešimą į kasą (tokių pinigų nebuvo ir realiai jie į kasą nebuvo įnešami, tą, darė asmuo turintis specialų išsilavinimą ir atitinkamas žinias, taigi jis kaip įmonės vadovas suvokė, kad tokie realiai neegzistuojantys pinigai bus įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą ir to siekė).
20. Apygardos teismas jokiu būdu negali sutikti su gynybos teiginiu, kad kaltės formos kvestionavimas padarius pažeidimą buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje, šiuo atveju nėra aktualus sprendžiant dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos egzistavimo. Šiuo atveju buvo ginčijamas ne tik kaltės formos klausimas, bet ir faktinės aplinkybės leidžiančios spręsti apie kaltės formą, o tai neleidžia konstatuoti visiško ir teisiškai reikšmingo nuteistojo prisipažinimo.
21. Kita vertus, apygardos teismui tokios aplinkybės neleidžia konstatuoti ir šioje situacijoje būtino asmens gailesčio dėl atliktų neteisėtų veiksmų. Būtina pabrėžti, kad apeliaciniame skunde ne kartą akcentuota, jog dėl Ž. R. inkriminuotų veiksmų neatsirado itin sunkių fizinių ar kitokio pobūdžio padarinių; nebuvo padaryta jokia turtinė žala valstybei ir kitiems asmenims; Ž. R. šiais veiksmais nesiekė jokios turtinės ar kitokios naudos sau (t. 2, b. l. 170–171). Visgi teisėjų kolegijos vertinimu, šie teiginiai tik dar kartą patvirtina, kad Ž. R. gailestis dėl padaryto yra formalus (deklaratyvus) – nes siekdamas savo teisinės padėties sušvelninimo, pastarasis yra linkęs nepagrįstai sumenkinti savo padarytos veikos pavojingumą ir jos padarinius.
22. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pabrėžia, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektas yra ne tam tikrų turtinių santykių visuma, bet buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Atitinkamai padariniai, su kuriais siejamas šio nusikaltimo baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kitaip tariant, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytai nusikalstamai veikai konstatuoti nėra aktualu, ar tvarkant buhalterinę apskaitą, kilo tam tikri kitokio pobūdžio padariniai (pvz., turtinė žala), ar šie neteisėti veiksmai kaltininko buvo padaryti siekiant tam tikros asmeninės naudos, nes visa tai yra už šios normos taikymo ribų. Pabrėžtina, jog tuo atveju, jei minėtais veiksmais Ž. R. būtų padaręs turtinės žalos ar siekęs asmeninės naudos sau, galėjo būtų sprendžiamas klausimas ir dėl atsakomybės pagal kitus BK straipsnius. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie ne kartą akcentuoti gynybos argumentai ne tik neturi reikšmės Ž. R. inkriminuotos veikos pavojingumo vertinimui, tačiau kartu suponuoja tai, kad pastarasis siekia dirbtinai sumenkinti padarytos veikos pavojingumą, nėra pakankamai savikritiškas ir tik iš dalies prisiima atsakomybę dėl padaryto.
23. Apygardos teismas taip pat pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo posėdyje buvo imtasi pastangų išsiaiškinti minėtus aspektus, t. y. ar galima įžvelgti pakankamą Ž. R. gailestį dėl padaryto, ar jo pripažinimą galima laikyti visišku – posėdžio metu apklaustas nuteistasis, sprendžiamais klausimais itin plačiai pasisakė ir pastarojo gynėjas. Visgi teismas neįžvelgė pagrindo pripažinti, kad Ž. R. pripažįsta nustatytus esminius faktus byloje ir jog jo gailėjimasis dėl padaryto yra juridiškai pakankamas konstatuoti BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygą. Šių teismo išvadų nekeičia ir apelianto argumentai dėl to, kad minėtoje byloje buvo taikomos BPK 273 straipsnio nuostatos bei atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas – nes sutrumpintą įrodymų tyrimą, priešingai nei tai numatyta BK 40 straipsnyje, galima atlikti net ir nesant visiško prisipažinimo ir tuo pačiu nuoširdžios atgailos sąlygos, kai kaltininko prisipažinimas yra formalus, nurodomas tik siekiant atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą.
24. Apeliaciniame skunde nurodytų argumentų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, jog net ir sutinkant su gynybos argumentais dėl S. J. kaip laiduotojos asmenybės tinkamumo, teisėjų kolegija neturi pagrindo taikyti BK 40 straipsnio nuostatų, nes šioje situacijoje objektyviai negalima įžvelgti vienos iš būtinųjų BK 40 straipsnio taikymo sąlygų, t. y. visiško kaltės pripažinimo ir atgailos padarius nusikalstamą veiką. Taigi laiduotojos tinkamumas nekeičia teismo išvados dėl galimybės taikyti BK 40 straipsnio nuostatas, nes siekiant asmenį atleisti nuo atsakomybės yra būtinas visų įstatyminių sąlygų nustatymas.
25. Nagrinėjamoje byloje kilusio ginčo dėl nuteistojo prisipažinimo ir jo nuoširdumo kontekste paminėtina, jog net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismas gali apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016, 2K-52-648/2017). Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant tiek iš bylos medžiagos, tiek iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas pagrįstai pasigedo Ž. R. nuoširdumo, kritiško savo veiksmų vertinimo, atsakomybės prisiėmimo, kas (nekeičiant išvados apie vienos iš formalių sąlygų konstatavimo negalimumą) būtent ir nulėmė šio instituto netaikymą. Taigi pirmosios instancijos teismas pateikė aiškius ir motyvuotus argumentus, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas ir su jais nesutikti apygardos teismas neturi pagrindo.
26. Teisėjų kolegija, byloje neįžvelgdama jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir (ar) netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo atvejų, konstatuoja, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti nėra objektyvaus pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo Ž. R. gynėjo advokato Roko Rudzinsko apeliacinį skundą atmesti.