Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios G. B. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 11 d. nuosprendžio, kuriuo G. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį 50 MGL dydžio (6500 Lt) bauda, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 7 d. nutartis, kuria nuteistosios G. B. apeliacinis skundas atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad suklastojo ir panaudojo žinomai suklastotus dokumentus šiomis aplinkybėmis: 2009 m. gruodžio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, VĮ „R.“ Marijampolės filiale, esančiame (duomenys neskelbtini), suklastojo 20 700 Lt vertės automobilio „Toyota Prius“ (valst. Nr. 2009 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. padarė rankraštinius įrašus (išskyrus „150“, „13–20“) ir eilutėje „Transporto priemonę pardavė“ „N. A.“ pasirašė šio asmens vardu, be to, 2009 m. gruodžio 2 d. pranešime apie automobilio „Toyota Prius“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimo praradimą (prarastas) įrašė rankraštinius įrašus (išskyrus įrašą „151“) ir šiuos du žinomai suklastotus tikrus dokumentus panaudojo, t. y. 2009 m. gruodžio 2 d., tiksliau nenustatytu laiku, pateikė VĮ „R.“ Marijampolės filialo specialistams; dėl to minėtas automobilis buvo užregistruotas A. J. vardu ir taip ji įgijo galimybę naudotis N. A. vardu anksčiau registruotu automobiliu „Toyota Prius“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jei: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindas manyti, kad jis atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Apygardos teismas konstatavo, kad G. B. negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos, nes nėra nustatytos visos būtinosios sąlygos. Įvertinęs bylos duomenis teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog nuteistoji visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padariusi nusikalstamą veiką, bei manyti, kad ateityje ji laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nors G. B. ir pripažino atlikus jai inkriminuotus veiksmus, tačiau tiek teisminio nagrinėjimo metu, tiek apeliaciniame skunde ji steigėsi sušvelninti savo padėtį, teigdama, kad nusikaltimo padarymui įtakos turėjo tuo metu vykęs skyrybų procesas, konfliktiniai santykiai su sutuoktiniu, noras išsaugoti vaikus. Vertinant nuteistosios poziciją dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo, pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu įteikus jai pranešimą apie įtarimą, ji iš pradžių neigė padariusi įrašus suklastotuose dokumentuose, o savo kaltę pripažino tik susipažinusi su visa bylos medžiaga – surinktais bylos įrodymais. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistoji savo kaltę pripažino ne savo noru, o dėl surinktų byloje įrodymų, yra pagrįsta.

Bylos duomenimis pagrįsta ir kita šios instancijos teismo išvada, jog negalima manyti, kad G. B. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad ši jos veika nebuvo atsitiktinė. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. gegužės 11 d. nutarimas patvirtina, kad 2010 m. gegužės 11 d. prokuratūroje pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje padarymo. Šiuo nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl G. B. įvykdytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, – dokumento suklastojimo, nutrauktas nereabilituojančiais pagrindais ir ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo. Ikiteisminis tyrimas dėl įtariama nusikalstamu būdu užvaldytų UAB ,,I.“ piniginių lėšų (BK 182 straipsnio 1 dalis) tęsiamas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios G. B. kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

Kasaciniame skunde ginčijamas baudžiamojo įstatymo taikymas, teigiant, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 40 straipsnio nuostatas, t. y. netaikė šios normos, nors tam buvo visi pagrindai, be to, teismas neįvertino kai kurių faktinių aplinkybių, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus (kasaciniame skunde klaidingai nurodoma BK 20 straipsnio, reglamentuojančio juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės klausimus, 4 dalis). Šie kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai yra neteisingi, todėl atmestini.

Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys patvirtina, kad teismas atsisakymą taikyti BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti kasatorę nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą iš esmės grindė tuo, jog nenustatė dviejų būtinų BK 40 straipsnio 2 dalies 2 bei 4 punktuose nurodytų sąlygų. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks teismo sprendimas atitinka bylos medžiagą, yra priimtas tinkamai įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas faktines bylos aplinkybes bei teisingai aiškinant ir taikant BK 40 straipsnio nuostatas.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje išdėstytos kitos būtinos asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, t. y. asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką tik visų šių sąlygų egzistavimas sudaro pagrindą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Šių sąlygų buvimą teismas nustato vertindamas byloje įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą. BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Šios sąlygos konstatavimas reiškia, kad asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus, gailėjimąsi išreiškia ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais, bet ir deda pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-84/2010).

Įvertinęs kasatorės G. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, bei apeliacinio skundo turinį, apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą ir teisingą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog G. B. visiškai pripažino savo kaltę ir gailėjosi padariusi nusikalstamą veiką. Bylos duomenys patvirtina, kad G. B. pirminės 2010 m. gegužės 24 d. įtariamojo apklausos metu neigė suklastojusi dokumentus, tvirtino, kad savo ranka nėra įrašiusi jokio įrašo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje. Šios gynybinės pozicijos ji taip pat laikėsi 2010 m. liepos 19 d. akistatos su liudytoju A. J. metu, patvirtindama savo ankstesnius parodymus ir teigdama, kad jokių dokumentų ji nepildė. Pirmą kartą apie dokumentų klastojimą kasatorė prisipažino jau bebaigiant ikiteisminį tyrimą 2011 m. sausio 20 d. įtariamojo apklausos metu, parodžiusi, kad suklastojo transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, kad atlikdama šiuos veiksmus suvokė, jog daro nusikaltimą, dėl padaryto nusikaltimo gailisi, o kaltę ilgą laiką neigė, nes bijojo gresiančios atsakomybės. Su pareikštu įtarimu ji visiškai sutiko ir 2011 m. kovo 3 d. įtariamojo apklausos metu. Teisme G. B. pripažino savo kaltę, nurodė, kad gailisi, tačiau kartu teigė nemananti padariusi „didelį nusikaltimą“ ar kokios nors žalos, be to, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu savo neteisėtus veiksmus teisino sudėtinga situacija šeimoje (vyko įtemptas skyrybų procesas, sirgo motina ir pan.) bei kerštaujančio vyro nesąžiningais veiksmais. Kolegijos vertinimu, šie faktiniai bylos duomenys patvirtina, kad G. B. neprisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai nesigailėjo: ikiteisminio tyrimo pradžioje ji vienareikšmiškai neigė bet kokią kaltę dėl jai inkriminuotos veikos, o vėliau savo prisipažinimą ir gailėjimąsi deklaravo formaliai – tik verčiama byloje surinktų įrodymų, nes tuo metu ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai jos kaltės įrodymų ir aiškiai žinomos faktinės veikos aplinkybės. Kasaciniame skunde G. B. savo pozicijos dėl kaltės pripažinimo nenuoseklumą teisina tuo, kad kai kurių nusikalstamos veikos aplinkybių bylos proceso pradžioje neprisiminė, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu neigdama savo kaltę ji niekada nenurodė ko nors neprisimenanti. Tuometinė sudėtinga situacija šeimoje taip pat negali pakeisti išvados dėl to, kad G. B. neprisipažino padariusi nusikalstamos veikos. Taigi apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo nesant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos sąlygos, būtinos atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, – visiško savo kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką.

Taip pat nėra pagrindo paneigti apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra ir kitos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, numatytos BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, t. y. pagrindo manyti, jog G. B. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas motyvavo tuo, kad 2011 m. gegužės 11 d. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūroje G. B. buvo pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. gegužės 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 36-1-00143-20 dalyje dėl BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos nutrauktas nereabilituojančiais įtariamąją pagrindais, t. y. dėl padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo, tačiau ikiteisminis tyrimas dėl įtariama nusikalstamu būdu užvaldytų UAB „I.“ pinigų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį tęsiamas. Atsižvelgdamas į šiuos bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje G. B. padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė ir kad bylos aplinkybių visuma nesudaro pagrindo manyti, kad ji nėra padariusi daugiau nusikalstamų veikų bei laikysis įstatymų ir nedarys nusikalstamų veikų ateityje. Kasatorės G. B. teiginio, jog tyrimas dėl dokumentų klastojimo yra atnaujintas, todėl gali paaiškėti, kad ji jokio nusikaltimo nepadarė, bylos medžiaga nepatvirtina. Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, tikrina skundžiamus teismų sprendimus tik teisės taikymo aspektu, todėl bylos duomenų nerenka, nevertina ir naujų faktų nenustatinėja. Kita vertus, minėta aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl kasatorės pavojingumo ir apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos nebuvimo nepaneigia.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio nuostatas bei, pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus, neįvertino visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, taigi nėra jokio pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimų ir nutraukti šią baudžiamąją bylą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Atmesti nuteistosios G. B. kasacinį skundą.