Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje Ž. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštojo išsimokslinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nevedęs, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. R. laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. sausio 10 d. būdamas L. K. (L. K.) organizuotos grupės realiai valdomos įmonės UAB „I“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, turėdamas galimybę vadovauti visai įmonei bei kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, nežinodamas L. K. organizuotos grupės nusikalstamo sumanymo šio juridinio asmens naudai apgaule išvengti didelės vertės turtinės prievolės - mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetą PVM sumokėjimo, vykdydamas L. K. ir jo organizuotos grupės narių nurodymus į UAB „I“ apskaitą įtraukti realiai neįvykusias grynųjų pinigų operacijas, nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, nurodė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusios įmonės atstovei pagal jo pateiktus melagingus duomenis paruošti ir jam perduoti kasos pajamų orderius, juose nurodant melagingus duomenimis apie tai, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo perduoda, o UAB „I“ atskaitingas asmuo gauna pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus surinktus UAB „I“ grynuosius pinigus, viso 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt). UAB „I“ apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojai paruošus, atspausdinus bei jam perdavus UAB „I“ kasos pajamų orderius: 2012-12-28 kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, 2013-01-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 2, 2013-02-28 kasos pajamų orderį KPO Nr. 3, 2013-03-29 kasos pajamų orderį KPO Nr. 4, 2013-04-30 kasos pajamų orderį KPO Nr. 5, 2013-05-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 6, 2013-06-28 kasos pajamų orderį KPO Nr.7, 2013-07-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 8, 2013-08-30 kasos pajamų orderį KPO Nr. 9, 2013-09-30 kasos pajamų orderį KPO Nr. 10, su juose nurodytais aukščiau minėtais melagingais duomenimis, jis (Ž. R.), žinodamas, kad šiuose kasos pajamų orderiuose nurodyta bendra pinigų suma, t. y. 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt Lt) jam perduota ir įnešta į UAB „I“ kasą nebuvo, patvirtino šiuos kasos pajamų orderius savo, kaip UAB „I“ vyr. finansininko bei kasininko gavusio nurodytą pinigų sumą parašu. Tuo pačiu laikotarpiu, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) Ž. R. pateikė šiuos dokumentus pasirašyti UAB „A“ darbuotojai E. S., kaip asmeniui neva išdavusiam minėtus grynuosius pinigus, po ko E. S. savo parašu patvirtinus kasos pajamų orderį KPO Nr. 1, 2013-01-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 2, 2013-02-28 kasos pajamų orderį KPO Nr. 3, 2013-03-29 kasos pajamų orderį KPO Nr. 4, 2013-04-30 kasos pajamų orderį KPO Nr. 5, 2013-05-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 6, 2013-06-28 kasos pajamų orderį KPO Nr. 7, 2013-07-31 kasos pajamų orderį KPO Nr. 8, 2013-08-30 kasos pajamų orderį KPO Nr. 9 bei 2013-09-30 kasos pajamų orderio kvitą KPO Nr. 10, jis (Ž. R.), būdamas atsakingas už UAB „I“ apskaitos organizavimą ir privalėdamas garantuoti apskaitos įrašų teisingumą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 16 d. buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX—574 (toliau – Buhalterinės apskaitos įstatymas) 4 straipsnio nuostatą, jog „ūkio subjektas tvarko apskaitą taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama objektyvi ir palyginama, pateikiama laiku, išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“; 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, jog į apskaitą privaloma įtraukti ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą - „visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus, ar įvykus“, taip pat pažeisdamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimo Nr. 179 3 dalies nuostatą: „Pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo finansininkas, o priėmus pinigus - ir kasininkas. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas, kurį pasirašo finansininkas ir kasininkas“ bei 10 dalies 2 punkto nuostatą: „Atskaitingas asmuo gautus pinigus su jų gavimą įrodančiais dokumentais atiduoda į kasą. Pinigų priėmimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu, atskaitingam asmeniui išduodamas kasos pajamų orderio kvitas.“, visus aukščiau nurodytus kasos pajamų orderius pateikė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir nieko apie vykdomą nusikalstamą veiką nežinojusios įmonės atstovei bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, ir pastarajai nežinant, kad pateiktuose dokumentuose nurodyti melagingi duomenys apie realiai neįvykusias grynųjų pinigų operacijas, įtraukus visus šiuos suklastotus dokumentus į UAB „I“ apskaitą, UAB „I“ apskaitoje buvo įformintos tikrovės neatitinkančios grynųjų pinigų operacijos tarp UAB „I“ ir UAB „A“, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d.

Teisiamajame posėdyje apklaustas kaltinamasis Ž. R. savo kaltę pripažino visiškai ir parodė, kad direktoriaus pareigas UAB „I“ pradėjo eiti nuo 2012 m. rugsėjo - spalio mėnesio, gaudavo 3000-4000 Lt atlyginimo, papildomai nieko negaudavo. Tai buvo ne naujai įkurta įmonė, ji buvo perpirkta. Kaip vėliau sužinojo įmonės akcininku buvo J. Š., tačiau jį (Ž. R.) paskyrė pagal įgaliojimą kitas asmuo. Viskam vadovavo L. K.. Tuo metu, kai vykdė atranką, L. K. jam niekaip nebuvo prisistatęs, kokios buvo jo pareigos nežinojo. Vėliau pasisakė, kad yra tiekimo įmonės savininkas. Iš pradžių galvojo, kad L. K. yra akcininkas, bet jis nebuvo akcininkas, o faktinis įmonės valdytojas. Tokią nuomonę susidarė, nes jis reguliuodavo veiksmus, kada reikia padaryti apmokėjimą tiekimui, su kuo bendraus dėl tiekimo. Klausė jo nurodymų, kadangi tuo metu nežinojo, kad jis yra niekas toje įmonėje. L. K. buvo įmonės UAB „B“, iš kurios jie pirkdavo, savininkas. Nuo pat pradžių, kai tapo įmonės direktoriumi, verslo santykius dėl tiekimo palaikė tik su UAB „B“. L. K. jį supažindino su I. L. (I. L.), pasakė, kad jis yra kitų jų įmonių direktorius ir padės jam (Ž. R.) įeiti į darbo poziciją. Su UAB „B“ prekiauti nurodė I. L., prekiavo buitine technika, IT prekėmis. Vykdė didmeninę prekybą, ieškodavo klientų, sudarydavo sutartis arba išrašydavo sąskaitą – faktūrą, jei pirkdavo už grynus pinigus, būdavo pagal kasos pajamų orderį. Prekes laikė UAB „A“ sandėlyje pagal sutartį. Užsakydavo prekę pagal sistemą iš UAB „B“, tada pamatydavo, kada ji atvyko, pasitikrindavo UAB „A“ sandėlyje, ar ji atvyko, tada organizuodavo prekės išvykimą, atidavimą klientui. Fiziškai neorganizuodavo prekių atidavimo klientui, visą tai darė UAB „A“. Kartas nuo karto nuvykdavo į UAB „A“ sandėlį pasižiūrėti, ar yra prekės, kiek yra užsilikusių prekių. Prekyba buvo reali, klientai buvo realūs. Pirkėjų ieškojo pats. Jiems pirkėjai mokėdavo pagal pavedimą arba grynais, kai kurie turėjo atidėjimą. Patys viską apmokėdavo per banką. Dėl apmokėjimų paskambindavo L. K. ir pasakydavo, kada reikia daryti mokėjimą, turėdavo būti skubus pavedimas. Iš pirkėjų gautus grynuosius pinigus, jei tai būdavo per DPD, jie pervesdavo per banką. Jei būdavo per UAB „A“ vežėjus, tada jie išrašydavo kasos pajamų orderius. Buvo teigiama, kad tie pinigai tiesiogiai keliauja į UAB „B“ ir tereikia ateiti pasirašyti, kad pinigai buvo. Jam pačiam nedavė dokumentų, kad buvo užskaityta už prekes. UAB „A“ kasos pajamų orderiuose buvo nurodyta, kad pinigai iš jų pirkėjų yra įnešami į UAB „I“, bet laikoma, kad jie užskaitomi UAB „B“. UAB „B“ atitekdavo ne visi pinigai, būdavo tam tikra suma, kurios reikėdavo. Dėl tos sumos parašydavo arba paskambindavo. Dažniausiai paskambindavo, nes reikėdavo skubaus pavedimo, ir pasakydavo, kokios sumos reikia. Dalis likdavo UAB „I“, jei neklysta, pelno buvo apie 60 000. Negali atsakyti, ar tai lėšos, gautos tik per pavedimus. Kasos orderiai buvo ruošiami tokiu principu – sumas, kiek yra pas juos surinkta, atsiųsdavo sandėlio darbuotoja E., jie (buhalterija) susižiūrėdavo, ar tikrai tiek. Tada, jei viskas atitinka, atsispausdindavo ir vykdavo į UAB „A“ sandėlį ir ten pasirašydavo. Apie tai, kad UAB „A“ jau gavo pinigus, informuodavo sandėlis. Reikėdavo atvykti kartą per mėnesį, jie visas sumas, surinktas per mėnesį, įrašydavo į vieną orderį. Dokumentus pateikdavo pasirašyti UAB „A“ darbuotojams, kaip išdavusiems grynuosius pinigus. Viskas vykdavo per UAB „A“. UAB „A“ žinojo, kam jie perduoda. Kasos pajamų orderiuose nurodomus kvitus pateikdavo jie patys, t. y. UAB „I“. Kasos pajamų orderius paruošdavo kvitų pagrindu, sutikrinus su savo buhalterija. Paaiškino, kad pinigai, kurie nurodyti UAB „I“ kasos pajamų orderiuose, į UAB „I“ realiai nebuvo įnešami. UAB „I“ grynųjų pinigų neturėjo. Kasos pajamų orderius patvirtindavo savo parašu, nes pasitikėjo, kad tai bus užskaitoma už UAB „B“ prekes, kad UAB „B“ pateiks dokumentus, jog gavo, taip pat nenorėjo išsišokti prieš vadovus. Sumos, nurodytos orderiuose, buvo realios, nes prekės buvo realios ir parduodamos realiems klientams. Klientai sumokėdavo pinigus. Kasos pajamų orderius, pasirašytus abiejų šalių, pateikdavo UAB „I“ buhalterijai. Jis (Ž. R.) vėliau paruošė dokumentus iš UAB „I“, kad UAB „B“ vadovas pasirašytų, jog pinigai yra gauti ir užskaityti, bet dokumentai jam nebuvo grąžinti. Kasos pajamų orderiai buvo surinkti UAB „A“ ir perduoti, kad jis pasirašytų, nes pinigai apskaitoje buvo užskaityti UAB „B“, tik UAB „B“ nepasirašė, kad gavo. Pripažino, kad nežinojo, ar pinigai nueidavo į UAB „B“, ar ne. Tikėjo, kad pinigai yra perduodami UAB „B“, jam taip sakė I. L., pasitikėjo juo, kadangi I. L. padėjo jam įsitvirtinti direktoriaus pozicijoje. Vėliau pradėjo galvoti, kad reikia dokumentų, nes ir buhalterijai iškilo toks klausimas. Kai suruošė kasos išlaidų orderius ir perdavė UAB „B“, L. K. pasakė, kad pasirašys tik reikia sulaukti direktoriaus, nes jis yra Baltarusijoje. Bet šių dokumentų negrąžino ir nebendravo. Vėliau sužinojo, kad pinigus pasiimdavo pats L. K. arba atsiųsdavo kažkokį žmogų. Papildomai paaiškino, kad jam buvo kilęs klausimas, kodėl buvo bendradarbiaujama tik su UAB „B“ ir UAB „A“, tačiau jam sakė, kad ten geros kainos, kad jie yra patikimi. Taip pat nurodė, kad pats surado savo buhalterijos įmonę. Kasininku UAB „I“ tikriausiai buvo laikomas jis (Ž. R.), nes atskiro kasininko UAB „I“ neturėjo. Sandėliavimo sutartį su UAB „A“ pasirašė jis (Ž. R.) I. L. nurodymu. UAB „A“ vadovas buvo L. S.. Nurodė, kad jo (Ž. R.) išsilavinimas aukštasis, pagal profesiją yra verslo vadybininkas, tačiau teigė nesupratęs, kad tuo atveju, jei kasos pajamų orderių turinys neatitinka tikrovės, nebus galima nustatyti įmonės veiklos rezultatų. Tikino, kad pinigai tikrai atkeliaudavo, nes paskambindavo klientams, paklausdavo, ar gavo prekes, jie sakydavo, kad gavo. Jei jie nebūtų sumokėję, jiems nebūtų atidavę prekių. Žinojo, kad pinigai yra. Jam buvo pasakyta, kad jie bus užskaityti už tiekimą, tuo tikėjo, tik laiku to nesuformino. Tuo metu nesuprato, kad apskaita neatitinka tikrovės, nes neturi buhalterinio išsilavinimo, tačiau pripažino, kad yra kaltas, jog nesukontroliavo grynųjų pinigų pagal kasos pajamų orderius. Nurodė, kad nuoširdžiai gailisi dėl to, ką padarė. Taip pasielgė dėl nežinojimo ir patirties stokos. Prašė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas Ž. R. esmines aplinkybes nurodė analogiškas nurodytoms jo apklausos teisme metu. Buvo nurodęs, kad UAB „I“ direktoriumi buvo nuo 2012 m. spalio mėnesio iki įmonės bankroto bylos iškėlimo, t. y. iki 2014 m. Jo, kaip direktoriaus, pagrindinė užduotis būdavo klientų paieška ir įsigyjamų prekių pristatymas klientams. Prekių tiekėju buvo UAB „B“. Kuomet kildavo kažkokių klausimų dėl prekių įsigijimo iš UAB „B“, jis bendraudavo su mergina, kurios vardas yra V., taip pat bendraudavo ir su pačiu L. K., tačiau ar jie buvo šios įmonės oficialūs atstovai, nežino. Tiek minėta mergina, tiek pats L. K. jam aiškindavo, kad jie yra šios įmonės atstovai ir su jais galima aptarinėti visus einamuosius klausimus. UAB „I“ vykdydama prekybą už parduodamas prekes atsiskaitymus gaudavo tiek grynaisiais, tiek bankiniais pavedimais. 2012-2013 m. UAB „I“ savo prekes sandėliuodavo UAB „A“ sandėliuose. Kuomet pirkėjai atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, UAB „A“ kurjeriai pinigus pagal pinigų priėmimo kvitus paimdavo iš UAB „I“ klientų ir juos pristatydavo į UAB „A“ sandėlį. I. L. aiškindavo, kad tuos grynuosius pinigus, gautus iš UAB „I“ klientų, reikia sumokėti UAB „B“, kaip atsiskaitymą už UAB „I“ įsigyjamas prekes. I. L. konkrečiai nepaaiškino, kaip vyks atsiskaitymas su UAB „B“, jis tik minėdavo, kad atsiskaitymų ir pinigų perdavimų pervedimu pasirūpins UAB „A“ darbuotojai, tačiau kas konkrečiai, nenurodydavo. Tokio pobūdžio grynųjų pinigų gavimams, pagal jo pateiktus duomenis UAB „I“ buhalterė, UAB „R“ darbuotoja vardu K., paruošdavo kasos pajamų orderius, kuriuose nurodydavo, kad į UAB „I“ kasą įnešami iš UAB „A“ gauti pinigai už klientams parduotas prekes. Jis savo ruožtu šiuos dokumentus patvirtindavo savo, kaip UAB „I“ direktoriaus parašu. Taip pat tokio pobūdžio kasos pajamų orderius jis nuveždavo į UAB „A“ sandėlį, kuriame juos paduodavo pasirašyti UAB „A“ darbuotojams, kaip asmenims, iš kurių yra paimami pinigai. Paaiškino, kad realiai UAB „I“ kasos pajamų orderiuose nurodomų pinigų sumų jis nėra matęs, kadangi jie, pagal I. L. paaiškinimus, iškart keliaudavo į UAB „B“. Jam parodžius kasos pajamų orderius nurodė, kad nėra įsitikinęs, jog 2013-01-31 kasos pajamų orderyje KPO Nr.2, 2013-03-29 kasos pajamų orderyje KPO Nr.4, 2013-05-31 kasos pajamų orderyje KPO Nr. 6, 2013-08-30 kasos pajamų orderyje KPO Nr. 9, 2013-09-30 kasos pajamų orderyje KPO Nr. 10 yra jo parašai, kadangi minėti parašai jam yra įtartini, minėtuose dokumentuose šiek tiek skiriasi jo parašai, dokumento forma bei antspaudas su jo vardu bei pavarde. Kituose dokumentuose parašai yra galimai jo (t. 1, b. l. 194-196; t. 2, b. l. 5).

Motyvuojamoji dalis

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai yra alternatyvūs, todėl užtenka bent vieno iš jų atlikimo, kad asmeniui kiltų baudžiamoji atsakomybė. Be to, būtinuoju nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymiu yra padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Vadovaujantis Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, už apskaitos organizavimą pagal įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“. To paties įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad „už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys“. Pažymėtina, kad tapdamas įmonės vadovu, asmuo įgyja ne tik įgaliojimus ją valdyti, atstovauti, jos vardu priimti sprendimus, tačiau ir prisiima daugybę su įmonės valdymu susijusių pareigų, nustatytų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme bei kituose teisės aktuose, tarp jų – ir Buhalterinės apskaitos įstatyme nustatytas pareigas tinkamai bei sąžiningai organizuoti įmonės buhalterinę apskaitą. Įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal buhalterinę apskaitą tvarkančiam subjektui pateikiamus dokumentus, o už jų pateikimo organizavimą atsakingas įmonės vadovas. Vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos vedimą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, kai jis pats tvarko buhalterinę apskaitą arba kai jis sąmoningai teikia (neteikia visų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų) apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad šis juos įtrauktų į apskaitą. Tokia situacija vertinama kaip tarpinis vykdymas, o įmonės vadovas, laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016; 2K-313-696/2017; 2K-33-303/2017). Šios nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, priešingai nei aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo, įtvirtinto BK 223 straipsnyje, pasireiškia asmens tyčia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apskaitos dokumentų suklastojimas yra vienas iš apgaulingo apskaitos tvarkymo būdų. Vienas iš tokių dokumentų suklastojimo būdų yra tyčinis įrašymas į tikrą dokumentą melagingų žinių, t. y. žinių, neatitinkančių tikrovės. Ūkinės operacijos įforminimas pinigų apskaitos dokumentu, kuriame nurodyta grynųjų pinigų mokėjimo ar jų pervedimo operacija, yra finansinė operacija, kuri privalo būti fiksuojama apskaitoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-376/2014, 2K-590/2014). Reikalavimą įforminti ūkines operacijas ir įvykius įtvirtina Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnis, reglamentuojantis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimą ir registravimą. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis numato, jog į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu.

Nagrinėjamu atveju neginčydami faktinių veikos padarymo aplinkybių kaltinamasis ir jo gynėjas kėlė klausimą dėl Ž. R. kaltės formos bei veikos kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, t. y. kaip aplaidaus apskaitos tvarkymo. Kaltinamasis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teigė, jog tokius jo veiksmus sąlygojo patirties stoka ir pasitikėjimas kitais asmenimis. Ž. R. nurodė tikėjęs, kad kasos pajamų orderiuose nurodyti pinigai iš tiesų yra perduodami UAB „B“, būtent taip jam sakė I. L., kuriuo jis pasitikėjo. Be to, kaltinamasis teigė nesupratęs, kad tuo atveju, jei kasos pajamų orderių turinys neatitinka tikrovės, nebus galima nustatyti įmonės veiklos rezultatų. Tokią Ž. R. poziciją palaikė ir gynėjas, teigdamas, kad pasirašydamas dokumentus, kurie neatitiko realios faktinės situacijos, jo ginamasis tikėjosi, kad ta situacija bus pataisyta vėliau, be to, byloje nėra duomenų, kad Ž. R. iš savo atliktų veiksmų būtų gavęs kokios nors naudos. Teismas šiuos gynybos teiginius atmeta kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, byloje nekilo ginčo dėl to, jog kasos pajamų orderiuose nurodyti duomenys, apie tai, kad UAB „I“ atskaitingas asmuo gavo pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus iš viso 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt) grynųjų pinigų, neatitiko tikrovės bei tai, kad kasos orderiai su juose nurodytais neteisingais duomenimis buvo įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja apklausta K. M., kuri ir vedė UAB „I“ buhalterinę apskaitą. Iš paties kaltinamojo bei liudytojos K. M. parodymų nustatyta, kad K. M. vykdydama buhalterinę apskaitą nieko nežinojo apie tai, kad kasos pajamų orderiuose pateikti duomenis neatitinka tikrovės, buhalterinę apskaitą tvarkė pagal tai, kokius duomenis bei dokumentus jai pateikdavo Ž. R.. Pats Ž. R. pripažino, kad realiai UAB „I“ kasos pajamų orderiuose nurodomų pinigų sumų jis nėra matęs, kadangi jie, pagal I. L. paaiškinimus, iškart keliaudavo į UAB „B“, kaip atsiskaitymas už UAB „I“ įsigyjamas prekes. Pagal I. L. nurodymus, kaltinamais turėjo tik ateiti pasirašyti dokumentų, kad pinigai buvo perduoti. Pasirašydamas kasos pajamų orderius, Ž. R. akivaizdžiai suvokė, jog pinigai realiai nėra perduodami jam kaip UAB „I“ atstovui. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad tiek pats kaltinamasis, tiek ir įtariamaisiais apklausti L. K. bei I. L. buvo išaiškinę Ž. R., jog pinigai keliaus tiesiai UAB „B“ kaip atsiskaitymas už prekes. Vadinasi bet kuriuo atveju į UAB „I“ kasą pinigai nepateks. Tuo tarpu Ž. R. akivaizdžiai suvokdamas šias aplinkybes sąmoningai savo parašu patvirtindavo tai, kad pinigus gaudavo UAB „I“. Nei dokumentų, patvirtinančių, kad pinigai užskaitomi už prekes, nei pačių grynųjų pinigų kaltinamasis nematė, jie jam perduodami nebuvo. Tai jis patvirtino ir apklaustas teisme. Teisme kaltinamasis teigė tikėjęsis, kad vėliau UAB „B“ pasirašys dokumentus dėl pinigų gavimo. Kita vertus, byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurie leistų padaryti išvadą, jog Ž. R. turėjo pagrindą tikėti, jog tokie pinigai realiai bus perduoti UAB „B“ kaip UAB „I“ atsiskaitymas už gautas prekes ir tai bus oficialiai įforminta. Nepaisant to, Ž. R. vis tiek sąmoningai nurodydavo buhalterei pagal jo pateiktus melagingus duomenis paruošti ir jam perduoti kasos pajamų orderius bei juos pasirašydavo šiuos kasos pajamų orderius, žinodamas, kad tuo momentu jokie pinigai realiai nėra perduodami UAB „I“ ir suvokdamas, jog jokių grynųjų pinigų pati UAB „I“ negaus, t. y. taip suklastodavo buhalterinės apskaitos dokumentus, juose įtvirtindamas tikrovės neatitinkančią informaciją. Iš byloje esančių L. K. ir I. L. parodymų, taip pat ir paties kaltinamojo parodymų matyti, jog nurodymus dėl kasos pajamų orderių įtraukimo į UAB „I“ apskaitą buhalterei duodavo pats kaltinamasis. Liudytoja K. M. patvirtino, kad su ja UAB „I“ buhalterinės apskaitos vedimo klausimais bendravo tik Ž. R., būtent jis pateikdavo duomenis bei dokumentus reikalingus UAB „I“ buhalterinei apskaitai.

Kaltinamojo turima kvalifikacija (turi aukštąjį išsilavinimą, baigęs verslo vadybos studijas) neleidžia teigti, jog būdamas išsilavinęs žmogus jis nesuprato galimų padarinių, įtraukiant į apskaitą kasos pajamų orderius, kurių turinys neatitinka tikrovės. Priešingai leidžia teigti, kad bent bendrais bruožais Ž. R. turėjo suvokti buhalterinės apskaitos vedimo ir dokumentų įforminimo svarbą bei reikšmę. Be to, pats kaltinamasis teisme patvirtino, kad jam buvo kilęs klausimas dėl dokumentų, patvirtinančių, jog UAB „B“ gavo pinigus, buvimo būtinumo. Pažymėtina ir tai, kad Ž. R. veiksmų ilgalaikiškumas (nusikalstami veiksmai truko apie metus laiko) taip pat neleidžia teigti apie neatsargų ar atsitiktinį jo veiksmų pobūdį bei neleidžia padaryti išvados, jog asmuo, atlikdamas tokius veiksmus, nesant jokio patvirtinimo galėjo tikėtis, jog laikui bėgant dokumentai vis tik bus pasirašyti. Nagrinėjamu atveju kaip nepagrįstą teismas atmeta ir kaltinamojo gynėjo teiginį, jog tam tikros naudos negavimas rodo aplaidų apskaitos tvarkymą, o ne tyčinius asmens veiksmus. Čia teismas pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos būtinuoju požymiu nėra motyvai ar tam tikros naudos gavimas. Padariniai, su kuriais siejamas BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-7-29-942/2016).

BK 222 straipsnio 1 dalies atveju asmens kaltė pasireškia tyčia. Nevienkartinis, taip pat gana ilgą laiką besitęsiantis tikrovės neatitinkančių duomenų sąmoningas teikimas apskaitos dokumentus rengiančiam asmeniui (šiuo atveju liudytojai K. M., kuri vykdė UAB „I“ buhalterinę apskaitą, t. y. šių dokumentų klastojimas apie tai jai nežinant), taip pat šių, žinomai suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų pateikimas buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui (apie tai jam nežinant) dėl jų įtraukimo į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, rodo, kad Ž. R. vis tik suvokė, jog taip bus iškraipyta bendrovės buhalterinė apskaita bei numatė, kad dėl tokių jo veiksmų kils įstatyme numatyti padariniai, t. y. veika padarė tyčia. Konstatavus, kad nusikalstamą veiką Ž. R. padarė tyčia, nėra pagrindo jo veiką pripažinti aplaidžiu buhalterinės apskaitos tvarkymu, kuris padaromas tik neatsargia kaltės forma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216/2011).

Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai patvirtina, kad Ž. R., būdamas UAB „I“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, nurodė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios ir nieko apie nusikalstamą veiką nežinojusios įmonės atstovei pagal jo pateiktus melagingus duomenis paruošti ir jam perduoti kasos pajamų orderius, juose nurodant melagingus duomenimis apie tai, kad UAB „A“ atskaitingas asmuo perduoda, o UAB „I“ atskaitingas asmuo gauna pagal grynųjų pinigų priėmimo kvitus surinktus UAB „I“ grynuosius pinigus, viso 144 533,83 EUR (498 641,69 Lt). UAB „I“ apskaitą tvarkiusios įmonės darbuotojai paruošus, atspausdinus bei jam perdavus UAB „I“ kasos pajamų orderius, su juose nurodytais melagingais duomenimis patvirtino savo, kaip UAB „I“ vyr. finansininko bei kasininko gavusio nurodytą pinigų sumą parašu, šiuos kasos pajamų orderius pateikė UAB „I“ buhalterinę apskaitą tvarkiusios įmonės atstovei bei nurodė šiuos dokumentus įtraukti į UAB „I“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „I“ turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl Ž. R. veika pagal BK 222 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai.

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Bylos nagrinėjimo metu buvo pateiktas prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant Ž. R. sugyventinę S. J..

Kaltinamojo laiduotoja prašanti būti S. J. teismo posėdyje nurodė esanti kaltinamojo faktinė žmona. Teigė su Ž. R. gyvenanti 14 metų ir auginanti du vaikus. Teigė, kad tuo metu, kai Ž. R. dirbo UAB „I“ direktoriumi, pati dirbo „(duomenys neskelbtini)“ personalo vadybininke, tuo metu jau buvo nėščia. Motinystės atostogų išėjo 2013 metais. Nurodė, kad nesikišo į vyro darbus, nes tai ne jos sritis, žinojo, kad jis dirba. Pati yra personalo vadybininkė, ją labiau domino direktoriaus ir pavaldinių tarpusavio santykiai, į finansinius reikalus nesikišo. Tie dalykai yra ne jos sritis, todėl nesigilino, kaip vykdoma finansinė veikla. Šiuo metu jie su Ž. R. daugiau kalbasi apie finansinius dalykus, kad užkirsti kelią tokiai veikai. Šiuo metu Ž. yra jos bendrijos pirmininkas. Turi įmonę „(duomenys neskelbtini)“, yra direktorė, nori plėstis ir norėtų, kad vyras įsijungtų ir dirbtų kartu su ja, jo pareigos būtų komercijos direktorius, jis daugiau dirbtų su klientais ir verslo partneriais. Tokiu atveju jie dirbtų kartu. Paklausta apie tai, kaip vertina Ž. R. elgesį teigė, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, tačiau kas padaryta, tas padaryta. Kalbėjo su Ž., jis dirba savo darbą atsakingai. Buvo tam tikrų dalykų, kurių jis nežinojo, buvo, kad padėjo parašą neapgalvojęs. Pati yra įmonės vadovė, jai yra žinomos įmonės vadovo pareigos.

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog tik esant išvardintų sąlygų visumai yra galimybė svarstyti asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą. Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad priimant sprendimą atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės teismas turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat yra aktuali ir teismo pasitikėjimo verto laiduotojo kandidatūra (BK 40 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) ne kartą yra pasisakęs, kad laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju, atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, taip pat jo charakteristiką ir kt. duomenis. Be to, laiduotojui keliami ir reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-160/2010, 2K-305/2011, 2K-116-1073/2018, 2K-116-1073/2018).

Ž. R. padaryta nusikalstama veika priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis savo kaltę pripažino visiškai, teigė, kad nuoširdžiai gailisi dėl savo veiksmų. Kita vertus, iš kaltinamojo parodymų akivaizdu, jog jis nors ir pripažino faktines veikos padarymo aplinkybes, iš esmės buvo linkęs pateisinti savo veiksmus, aiškindamas, kad tokius jo veiksmus sąlygojo nepagrįstas pasitikėjimas kitais asmenimis bei patirties stoka. Čia teismas pažymi, kad kaltinamojo gynėjas baigiamųjų kalbų metu nurodė, jog vykstant ikiteisminiam tyrimui buvo kalbama apie galimybę taikyti jo ginamojo atžvilgiu laidavimą, dėl ko Ž. R. ir pripažino savo kaltę būtent dėl apgaulingos apskaitos. Pažymėtina, kad pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką nuoširdus gailėjimasis yra tada, kai atsakomybėn traukiamas asmuo laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nenustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Nagrinėjamu atveju teismas nemato pagrindo išvadai, kad Ž. R. nuoširdžiai gailisi dėl savo padarytos nusikalstamos veikos. Teismo vertinimu, ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu Ž. R. išsakyti teiginiai, kad jis gailisi, yra aiškiai formalūs. Kaltinamojo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakyti teiginiai suponuoja išvadą, jog kaltinamasis prisipažino tik siekdamas savo teisinės padėties palengvinimo, taikant jo atžvilgiu laidavimo institutą ir norėdamas išvengti teistumo. Nuoširdžia kaltinamojo atgaila leidžia abejoti ir jo teismo posėdžių lankomumas, kuris, be kita ko, ne visą laiką buvo pateisintas negalėjimą dalyvauti posėdyje patvirtinančiais dokumentais. Kaltinamojo piktnaudžiavimas procesu trukdė išnagrinėti bylą per kuo įmanomai trumpiausią laiką, o tuo pačiu ir rodė nepakankamai rimtą kaltinamojo požiūrį į jam pareikštus kaltinimus. Ž. R. neteistas, teisiamas pirmą kartą. Kita vertus, iš kaltinamojo parodymų akivaizdu, kad jis savo kaltę bando pateisinti kitų asmenų jam padaryta įtaka ir nevertina savo elgesio kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamojo nusikalstami veiksmai nebuvo vienkartinio pobūdžio, priešingai, truko gana ilgą laiko tarpą, t. y. apie metus laiko, kas neleidžia teigti, kad padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinio pobūdžio. Šios aplinkybės kelia teismui pagrįstų abejonių, jog kaltinamasis iš tiesų padarė išvadas, laikysis įstatymų ir nenusikals ateityje. Nustatytų aplinkybių visuma neleidžia teigti, jog šiuo atveju egzistuoja BK 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos laidavimo taikymo sąlygos.

Teismas taip pat pripažįsta netinkama ir laiduotoju prašančio būti asmens kandidatūrą. Į bylą pateikti S. J. charakterizuojantys duomenys, be abejo, apibūdina ją išimtinai teigiamai, kaip atsakingą ir sąžiningą asmenį – ji yra neteista, nebausta administracine tvarka, į Respublikinio priklausomybės ligų centro Vilniaus filialą dėl konsultavimo ar gydymo per 5 metų laikotarpį nesikreipė, yra baigusi (duomenys neskelbtini) studijas, nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. yra (duomenys neskelbtini) direktorė, kartu su Ž. R. gyvena jau apie 14 metų, augina du mažamečius vaikus. Kita vertus, vien nepriekaištingos laiduotojo asmenybės nepakanka priimti sprendimui atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tam, kaip minėta, būtina konstatuoti, jog laiduotojas gali daryti teigiamą įtaką kaltinamajam. Laiduotoja pretenduojanti būti S. J. teigė galinti daryti teigiamą įtaką kaltinamajam dėl jų glaudaus emocinio ryšio, taip pat dėl savo išsilavinimo specifikos, taip pat nurodė, kad ketinanti įdarbinti vyrą, kad jis dirbtų kartu su ja. Vis tik pati S. J. apklausta teisme nurodė, jog į sugyventinio Ž. R. darbus ji nesikišo ir nesigilino kaip vykdoma finansinė veikla, kadangi tai ne jos sritis, nors pati nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio ėjo direktorės pareigas, taigi iš esmės turėjo būti susipažinusi su bendraisiais buhalterinės apskaitos reikalavimais ir vadovui keliamais reikalavimais. Čia pažymėtina, kad Ž. R. nusikalstama veika susijusi būtent su buhalterinės apskaitos tvarkymu. Tuo tarpu S. J. teigimu, jie su kaltinamuoju tik šiuo metu pradėjo daugiau kalbėti apie finansinius dalykus, iki tol šia sritimi ji nesidomėjo. Pažymėtina ir tai, kad iš S. J. parodymų matyti, jog ji iš esmės pateisina Ž. R. elgesį, teigdama, jog taip atsitiko labiau dėl nežinojimo, dėl to, kad jis buvo apgautas. Taigi iš esmės laiduotoja palaiko paties kaltinamojo poziciją, kritiškai nevertina Ž. R. veiksmų ilgalaikiškumo bei nepakankamai įvertina padarytos veikos pavojingumą. Nustatytos aplinkybės leidžia teismui pagrįstai abejoti S. J., kaip laiduotojos, galimybėmis daryti įtaką Ž. R. būtent šioje srityje, kurioje ir pasireiškė jo padaryta nusikalstama veika, o tuo pačiu ir jos autoritetu kaltinamajam. Tiek kaltinamasis, tiek ir laiduotoja abu yra aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, nesantys vienas nuo kito materialiai priklausomi. Ž. R. ir S. J. jau ilgą laiką gyvena kartu, tačiau jų glaudūs tarpusavio santykiai ar dar 2009 m. S. J. įgyta specialybė nesutrukdė kaltinamajam padaryti nusikalstamą veiką, kaltinamojo veikla S. J. iš esmės nesidomėjo ir akivaizdžiai jokios įtakos jam neturėjo, todėl teismas konstatuoja, kad S. J. nagrinėjamu atveju neatitinka visų laiduotojui keliamų reikalavimų.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog šiuo atveju egzistuoja būtinos laidavimo taikymo sąlygos, o S. J. sugebės pakankamai koreguoti kaltinamojo elgesį ir daryti kaltinamajam teigiamą įtaką. Dėl nurodytų priežasčių prašymas atleisti kaltinamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą netenkintinas.

Dėl bausmės.

Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, kaltininko kaltės formą ir rūšį – padaryta nusikalstama veika, priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, nusikaltimas baigtas, padarytas tyčia, nusikalstami veiksmai tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrindas konstatuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą yra tada, kai asmuo prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, t. y. būtinas abiejų šių sąlygų išpildymas. Nors, kaip minėta, Ž. R. savo kaltę pripažino, teismas šiuo atveju nuoširdaus gailėjimosi nenustatė. Ž. R. atsakomybę sunkinančių aplinkybių taip pat nenustatyta. Teismas atsižvelgia ir į byloje esančius duomenis, apibūdinančius kaltinamojo asmenybę – Ž. R. anksčiau neteistas (t. 2, b. l. 8-9), baustas administracine tvarka (paskutinį kartą 2011 m.), galiojančių nuobaudų neturi (t. 2, b. l. 10-11), dirba, į Vilniaus priklausomybės ligų centrą per 5 metų laikotarpį nesikreipė dėl konsultavimo ar gydymo (t. 2, b. l. 13), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje nesigydė (t. 2, b. l.14). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytą nusikaltimą paskyrus švelniausią įstatymo sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, kurios dydis nustatytinas artimas minimaliam šios bausmės rūšies dydžiui (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas), taikant MGL dydį, galiojusį iki 2018 m. sausio 1 d., t. y. 1 MGL = 37,66 EUR.

Kadangi kaltinamasis dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo kaltu prisipažino visiškai, byla išnagrinėta atliekant sutrumpintą įrodymų tyrimą, taikytinos BK 64¹ straipsnio nuostatos ir Ž. R. skirtina bausmė mažintina vienu trečdaliu.

Ikiteisminio tyrimo metu Ž. R. buvo laikinai sulaikytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnyje nustatyta tvarka nuo 2013 m. spalio 16 d., 18.45 val. iki 2013 m. spalio 16 d., 23.30 val., t. y. vieną dieną (b. l. 179, 180), todėl vadovaujantis BK 65, 66 straipsnių nuostatomis, laikino sulaikymo laikas įskaitytinas į bausmės laiką, vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – DVD-R diskas prie 2014 m. gruodžio 30 d. apžiūros protokolo – paliktinas saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 273, 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu,

nusprendžia:

Ž. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 222 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 60 MGL (2 259,6 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, skirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir Ž. R. paskirti – 40 MGL (1 506,4 EUR) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalies nuostatomis, Ž. R. į bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2013 m. spalio 16 d., 18.45 val. iki 2013 m. spalio 16 d., 23.30 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirti galutinę – 38 MGL (1 431,08 EUR) dydžio baudą.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – DVD-R diską prie 2014 m. gruodžio 30 d. apžiūros protokolo – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Išaiškinti Ž. R., kad nuosprendžiu paskirta bauda turi būti sumokėta per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą (pasirinktinai: Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, LT74 4010 0510 0132 4763 Luminor Bank AB (buvęs AB DNB bankas), Nr. LT12 2140 0300 0268 0220 Luminor Bank AB (buvęs Nordea Bank AB Lietuvos skyrius), LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB bankas ir kt.), nurodant įmokos kodą 6801. Įmokos kvitą būtina pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismo (Laisvės pr. 79A, Vilnius) Dokumentų priėmimo skyrių.

Laiku nesumokėjus paskirtos baudos, ši bausmė vykdoma priverstinai. Baudos bausmę priverstinai vykdo antstolis, kurio veiklos teritorijoje yra nuteistojo gyvenamoji, darbo ar turto buvimo arba kitos bausmės atlikimo vieta. Priverstinio įvykdymo atveju antstolio išieškoma suma gali būti didesnė dėl antstolio apskaičiuojamų išlaidų vykdymo procese.

Jeigu nuteistasis neturi lėšų baudai sumokėti, antstolio teikimu ir nuteistojo sutikimu teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, baudą gali pakeisti viešaisiais darbais. Jeigu nuteistasis vengia savo noru sumokėti baudą ir nėra galimybių ją išieškoti priverstinai, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 47 straipsniu, antstolio teikimu baudą gali pakeisti areštu.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.