- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-656-478-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-64-1-01815-2013-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Jakubonienė (pirm.), Danguolė Šiugždinytė, Olegas Šibkovas
- Nuteistasis
- J. S.
- Advokatai
- Ramutė Budrytė
Pranešėja Jūratė Jakubonienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-656-478-2014
Teisėjas Nerijus Brinevičius Teisminio proceso Nr. 1-64-1-01815-2013-3
2014 m. spalio 22 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Jūratės Jakubonienės, teisėjų Danguolės Šiugždinytės ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, dalyvaujant prokurorei Jolantai Dedelienei, nuteistojo J. S. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausme.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. S. nuteistas už tai, kad neteisėtai disponavo dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: iki 2013 m. gruodžio mėnesio pirmomis dienomis, tiksli data nenustatyta, apie 16.00-16.30 val., prie parduotuvės „Kubas“, esančios (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., iš nenustatyto asmens, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo didelį kiekį psichotropinių medžiagų – klonazepamo, kurio bendroji masė yra 0,178 g, kurias neteisėtai automobiliu AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atgabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini) k., Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav., ir laikė iki 2013 m. gruodžio 9 d. 08.00 val., o 2013 m. gruodžio 9 d., apie 11.10 val., turėdamas tikslą jas savadarbiu įrenginiu įšauti į Marijampolės pataisos namų teritoriją, esančią Sporto g. 7, Marijampolės m., tuo pačiu automobiliu nurodytą didelį kiekį psichotropinių medžiagų neteisėtai atgabeno iš (duomenys neskelbtini) k., Tytuvėnų sen., Kelmės r. sav., į Marijampolės miestą, kur tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) gatvėje apie 12.30 val. automobilyje AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) surado ir paėmė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai.
Šalies argumentai
J. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendį ir jį išteisinti arba veiką perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį, arba bylą grąžinti prokurorui. Apeliaciniame skunde nuteistasis J. S. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko įrodymų, galinčių patvirtinti jo kaltumą, o rėmėsi prokuroro spėjimais, be to, neįrodė, kad pagrindinis įkaltis nebuvo suklastotas. Apeliantas pažymi, kad teismas nepagrįstai konstatavo, kad specialisto išvada nereikia abejoti, nes ne specialistas išpakavo paketus, kuriuose buvo vaistai. Nuteistasis nurodo, kad teismas neatkreipė dėmesio į jo 2014-04-28 pateiktus paaiškinimus ir į 2014-05-06 pateiktą prašymą papildyti jo parodymus. Apeliaciniame skunde prašoma iš naujo apklausti visus liudytojus bei atkreipti dėmesį į aplinkybę, kad pirmas šūvis buvo telefonai, o antras – telefonai su tabletėmis. Skunde teigiama, kad nuteistasis nežinojo, kad daro sunkų nusikaltimą, ir tuo metu dar nežinojo, kad draugė laukiasi.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo J. S. gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Prokurorė Jolanta Dedelienė prašė nuteistojo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Nuteistasis prašo jį išteisinti arba jo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį, arba bylą grąžinti prokurorui papildomam tyrimui.
Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš įrodymų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nuteistojo, liudytojų parodymais, kita rašytine bylos medžiaga, skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai J. S. pripažino kaltu ir nuteisė už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje.
Priešingai nei įsitikinęs apeliantas, teismo nuosprendis yra pagrįstas išsamia liudytojų, paties nuteistojo parodymų ir rašytinių įrodymų analize, byloje surinkta pakankamai duomenų, kurių pagrindu buvo galima nustatyti visas nusikaltimo aplinkybes ir J. S. pripažinti kaltu. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių aplinkybių, kurių nebūtų ištyręs pirmosios instancijos teismas ir kurios galėtų nulemti kitokį J. S. įvykdytos veikos kvalifikavimą. Apeliantas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios turėtų būti ištirtos iš naujo apklausiant byloje jau apklaustus liudytojus, todėl tokio apelianto reikalavimo - apeliacinės instancijos teisme atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pagrindo tenkinti.
BK 260 straipsnio 2 dalis numato atsakomybę už neteisėtą didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminą, perdirbą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavimą ar kitokį didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą.
BK 260 straipsnio 2 dalies dispoziciją sudaro nurodytų nusikalstamų veikų sudėčių visuma ir bet kurios iš jų padarymas gali būti (esant visiems sudėties požymiams) pakankamas pagrindas kaltininką bausti pagal šį baudžiamąjį įstatymą. Todėl teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų (sudėties požymių visumos) įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-193/2013, 2K-7-107/2013, 2K-15/2012, 2K-159/2012, 2K-9-218/2009 ir kt.).
J. S. nuteistas už neteisėtą disponavimą dideliu kiekiu psichotropinių medžiagų, t. y. jų įgijimą ir gabenimą, turint tikslą jas platinti.
Apeliantas ginčiją savo kaltę, teigdamas, kad teismas neįrodė, kad byloje nebuvo suklastotas pagrindinis įkaltis, pagal kurį duota specialisto išvada, nes ne specialistas išpakavo paketą, kuriame buvo vaistai, todėl specialisto išvada ginčitina.
Pastebėtina, kad įrodymai nėra skirstomi į pagrindinius ir šalutinius. Nė vienam įrodymui baudžiamasis procesas nesuteikia prioritetinės reikšmės. Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostatomis, kad netgi tiesioginiai įrodymai nėra pranašesni už netiesioginius. Visi byloje esantys duomenys turi vienodą įrodomąją reikšmę, jeigu tik jie atitinka leistinumo ir sąsajumo reikalavimus – yra gauti įstatymo nustatyta tvarka, galimi patikrinti BPK numatytais veiksmais bei yra patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymai yra vertinami teisėjų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos.
Byloje esanti 2013-12-20 specialisto išvada Nr. 140-(6328)-IS1-7046 yra tik vienas iš įrodymų, kuris taip pat buvo įvertintas pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles visų byloje surinktų įrodymų kontekste ir ji pagrindė tik tą aplinkybę, kad 24 vnt. baltos spalvos tablečių ir jų fragmentų (paketas Nr. 0053206), 2013-12-09 rastų sustabdytame automobilyje „AUDI 10“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – klonazepamo, kurio bendroji masė yra 0,058 g., o 59 vnt. baltos spalvos tablečių ir jų fragmentų (paketas Nr. 0053207), 2013-12-09 rastų sustabdytame automobilyje „AUDI 10“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) sudėtyje yra psichotropinės medžiagos – klonazepamo, kurio bendroji masė yra 0,120 g (1 t., b. l. 25-26).
Klonazepamas yra psichotropinė medžiaga, įtraukta į „Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo“, patvirtinto sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5, III sąrašą „Psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslais“.
Nors apeliantas teigia, kad specialistui tirti galėjo būti pateiktos ne tos tabletės, tačiau abejonių dėl to nekyla. Kaip matyti iš bylos medžiagos, patrulio V. B. tarnybiniame pranešime dėl sulaikytų asmenų užfiksuota, kad 2013-12-09, 12.20 val., sustabdžius automobilį „AUDI 10“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iš kurio buvo iššautas paketas į Marijampolės pataisos namus, jo salone, už vairuotojo, rasta suspausto oro patranka su užtaisytu siuntiniu, paruoštu iššauti (1 t., b. l. 7). 2013-12-09 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu nustatyta, kad Marijampolės AVPK patrulis A. A. pateikė automobilį AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) balioną, vamzdį, du cilindro formos paketus (1 t., b. l. 8 ). Iš automobilio paimti daiktai buvo apžiūrėti ir aprašyti 2013-12-09 apžiūros protokole (1 t., b. l. 10-11) bei nufotografuoti (1 t., b. l. 12-16). Iš fotolentelių matyti, kad pateiktas apžiūrimas paketas yra nepažeistas, o jį išardžius rasti du cilindro formos paketai, kuriuose buvo dvylika mobilaus ryšio telefonų, keturi pakeliai mielių ir du paketėliai, kurių viename buvo 24, o kitame 59 (iš viso 83) baltos spalvos tabletės su įspaustu „X“ formos ženklu ir dešimt baltų tablečių dalių, vienas mobilaus ryšio telefono pakrovėjas, trys antgaliai. 59 tabletės su dalimis buvo supakuotos į paketą Nr. 0053207, o 24 tabletės ir jų dalys – į paketą Nr. 0053206 (1 t., b. l. 22). Būtent šie paketai ir buvo pateikti specialistų tyrimui Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centrui. 2013-12-20 specialisto išvados Nr. 140-(6328)-IS1-7046 įvadinėje dalyje konstatuota, jog paketai Nr. 0053206 ir 0053207 pateikti nepažeisti, juose rastas daiktų apžiūros protokole bei užduotyje atlikti objektų tyrimą (1 t., b. l. 22) užfiksuotas tablečių kiekis, atitinkantis aprašytus požymius.
Pats nuteistasis J. S. patvirtino, kad Šiauliuose prie parduotuvės „Kubas“ susitiko su nepažįstama moterimi, iš kurios nupirko vaistus. Dalis tablečių buvo supakuotos vaistų lapeliuose, su užrašu „Klonazepamas“, kitos - išardytos. Tabletes perdavusi moteris pasakė, kad tai raminančios tabletės, nors J. S. tikėjosi metano tablečių, tačiau tai jam jokio skirtumo nesudarė ir jis jas paėmė. Kad tai raminantys vaistai, suprato ir iš to, jog tokias tabletes geria jo kaimyno brolis ir nuo jų aprimsta. Taigi, pats apeliantas puikiai suprato, kad jo pirktos tabletės yra raminančio poveikio, t. y. veikiančios psichiką, vadinasi, savo sudėtyje turinčios psichotropinės medžiagos, o būtent tai ir nustatyta specialisto išvadose, jog pateiktose tyrimui tabletėse yra psichotropinės medžiagos – klonazepamo. Analogiškus parodymus nuteistasis davė ir ikiteisminio tyrimo metu.
Apeliantas tvirtina nežinojęs, kad už raminančių vaistų platinimą yra baudžiamoji atsakomybė, t. y. ginčija tyčios turinį. Tačiau pirmosios instancijos teisme jis nurodė žinąs, kad tokių vaistų pataisos namuose negausi, nes medicinos punkte jų nėra. Taigi, žinojo, kad raminamojo pobūdžio vaistų išdavimas yra griežtai reglamentuotas ir ribotas. Visgi vien jau tai, kad tokio veikimo didelį kiekį vaistinių preparatų jis pirko ne vaistinėje, o gatvėje, nors bet kokių vaistinių preparatų civilinė apyvarta nėra laisva ir yra griežtai kontroliuojama teisės aktais, privalėjo suprasti, kad tai nėra legalu, nes tai turėtų suprasti bet kuris protingas žmogus. O atsižvelgiant į tai, kad įstatymų nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str. 3 d.), akivaizdu, jog, kilus abejonių, apeliantas turėjo ir galėjo pasidomėti atitinkamų suvaržymų apimtimi.
Be to, kvalifikuojant asmens veiką nėra būtina, kad asmuo būtų žinojęs Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 turinį, pakanka to, jog asmuo suvokė, kad neteisėtai įgyja ir disponuoja narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, bendrais bruožais suvokė ir numanė įgyjamų, laikomų ir gabenamų narkotinių ar psichotropinių medžiagų savybes ir kiekius. Kaltininko kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik remiantis jo parodymais, bet ir kitais įrodymais, patvirtinančiais kaltininko atliktų veiksmų konkretų turinį. Būtent tokia praktika formuojama ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-13/2011).
Apeliantas prašo jo veiką perkvalifikuoti į BK 260 straipsnio 1 dalį. Veiką pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nuo veikos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį atriboja būtent psichotropinių medžiagų kiekis. BK 269 straipsnio 2 dalis nurodo, kad kokį narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekį laikyti nedideliu, kokį dideliu ir labai dideliu, nustatoma remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintų narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas nustatytas narkotinės medžiagos – klonazepamo kiekis yra didelis, nes viršija nustatytą didelį klonazepamo 0,12 g kiekį, bet neviršija 0,6 g kiekio.
Kaip jau minėta, nuteistasis pripažino žinojęs, jog įsigytos tabletės yra klonazepamas, matė gana didelį jų kiekį (83 vienetus), pats jas pakavo, o specialisto išvadose nustatytas kiekis viršija nedidelį kiekį daugiau nei dešimt kartų, nes nedidelis kiekis yra tik 0,01 g (nustatyta bendroji klonazepamo masė 0,178 g), taigi, be abejonės, nuteistasis bendrais bruožais suvokė ne tik kad disponuoja psichotropine medžiaga, bet ir tai, kad jos kiekis yra didelis.
Dėl šių priežasčių nėra jokio pagrindo pripažinti, kad J. S. nesuprato, kad jo įgytose tabletėse yra psichotropinės medžiagos, kad tokių medikamentų apyvarta yra griežtai reglamentuojama bei kad įgytas ir gabentas didelis jos kiekis, todėl negalima ir veikos kvalifikuoti kaip lengvesnės pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis tvirtina, kad jei jis būtų žinojęs apie tablečių pobūdį, ir dar žinodamas, kad pataisos namų teritorija yra filmuojama ir stebima, nebūtų pirma į pataisos namų teritoriją iššovęs užtaisą su telefonais, o pasilikęs tabletes.
Visgi, pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad pirmą šovė užtaisą su telefonais, o antrą kartą būtų šovęs užtaisą su telefonais ir tabletėmis, tačiau nespėjo iššauti, nes sulaikė pareigūnai. Šiuos jo parodymus patvirtino liudytoja E. Š., kuri nurodė, kad pirmas šūvis nepavyko, J. S. susinervino, kalbėjo su kažkuo telefonu iš pataisos namų, po to, ruošiant antrą šūvį, juos sulaikė policijos pareigūnai. Ji žinojo, kad folijoje buvo suvynioti vaistai, o būtent toks, į foliją panašią medžiagą suvyniotas, paketas ir buvo išimtas sulaikius iš automobilio Audi 100.
Liudytojas L. V. pirmosios instancijos teisme taip pat nurodė, kad jam atvežus J. S. prie Marijampolės pataisos namų, jis iššovė paketą į pataisos namų teritoriją, tačiau šūvis nepavyko, dėl nepavykusio šūvio pergyveno, pasakė, kad darys antrą šūvį. Po pirmojo šūvio jie automobiliu apsuko ratą, ir, praėjus apie 10 min., ruošėsi iššauti antrą šūvį, bet iššauti nespėjo, nes buvo sulaikyti policijos pareigūnų. Analogiškus parodymus liudytojas davė ir ikiteisminio tyrimo metu. Abu liudytojai vyko kartu su J. S. į Marijampolės pataisos namus ir tiesiogiai stebėjo įvykį, todėl žinojo visą situaciją dėl daiktų permetimo į pataisos namų teritoriją, todėl abejoti jų parodymais nėra priežasčių.
Be to, ne paketų permetimo eiliškumas lėmė veikos kvalifikavimą, o rastos psichotropinės medžiagos kiekis bei disponavimo ja tikslas, o dėl šių aplinkybių abejonių nėra. J. S. pats patvirtina kitą kaltinimo dalį, kad disponavo dideliu psichotropinių medžiagų kiekiu turėdamas tikslą jas platinti. Tikslas parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perduoti šias medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo kontaktai su vartotojais ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Kad tabletes, turinčias psichotropinių medžiagų, J. S. įsigijo ne savo reikmėms, o būtent pagal asmens „S.“ prašymą ir su tikslu jas jam perduoti bei už tai gauti atlygį, neneigia ir pats nuteistasis. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminiame tyrime J. S. nuosekliai paaiškino tablečių įsigijimo aplinkybes ir nurodė įsigijimo tikslą – jas permesti į Marijampolės pataisos namus, kur jas paims „S.“, už tai jam buvo pažadėtas atlygis – už du šūvius jis tikėjosi gauti 1000 Lt. Taigi, J. S. veikė pagal iš anksto suderintą susitarimą, kad tabletes perduos kitam asmeniui. Teismų praktikoje šių medžiagų permetimas pagal išankstinį susitarimą su tam tikru asmeniu per pataisos namų teritoriją juosiančią tvorą – tai vienas iš tų medžiagų platinimo būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-435/2010). Tai, kad J. S. nepavyko iki galo realizuoti sumanyto plano, nes nespėjus paruošto paketo permesti į pataisos namų teritoriją buvo sulaikytas policijos pareigūnų, nepaneigia, jog tikslas platinti buvo. Be to, šias aplinkybes patvirtino ir jau anksčiau minėti liudytojų L. V. ir E. Š. parodymai.
Apeliantas skundu prašo išsiaiškinti veikos organizatorių, kuris galbūt paliudytų jo nekaltumą. Baudžiamojoje byloje buvo imtasi priemonių J. S. „S.“ vardu įvardintam asmeniui nustatyti, tačiau priimtomis viešo ir neviešo pobūdžio priemonėmis šio asmens tapatybės nepavyko nustatyti (2 t., b. l. 97). Visgi, byloje surinktų ir ištirtų įrodymų pagrindu nekyla jokių abejonių dėl J. S. kaltės, todėl neaišku, kokią aplinkybę galėtų paneigti veikos organizatorius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad BK 26 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Taigi, būtent vykdytojo atlikti veiksmai įtakoja ir kitų bendrininkų atsakomybę, o ne atvirkščiai. Šiuo atveju, veikos vykdytojas buvo pats J. S., todėl, net ir nustačius veikos organizatorių, apelianto kaltė dėl to nesumažėtų. BK 26 straipsnio 3 dalis numato, jog bendrininkų baudžiamąją atsakomybę šalinančios, lengvinančios arba sunkinančios aplinkybės yra individualizuojamos ir į jas neatsižvelgiama, sprendžiant dėl kitų bendrininkų baudžiamosios atsakomybės. Apskritai atkreiptinas apelianto dėmesys, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose numatyta, jog veikos padarymas bendrininkų ar organizuotos grupės yra atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taigi, pripažinus, jog J. S. nusikalstamą veiką padarė bendrininkų ar organizuota grupe, jo atsakomybė turėtų būti ne lengvinama, o priešingai, galėtų būti sunkinama.
J. S. tvirtina, jog nusikaltimo padarymo metu nežinojo, kad jo draugė E. Š. laukiasi jų vaiko, tačiau kaip tai turėtų įtakoti jo atsakomybę, neaišku. Nusikaltęs asmuo apie galimas pasekmes turi pagalvoti ir jas įvertinti prieš darydamas nusikalstamas veikas, nes apie jas jis yra informuojamas iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Asmuo atsako už realizuotą savo nusikalstamą elgesį, o tokie pasvarstymai „kas būtų, jeigu būtų...“ nei veikos pavojingumo, nei nusikaltusio asmens atsakomybės nenaikina ir nemažina, ir nėra teisiškai reikšmingi.
Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, kurie leido pirmosios instancijos teismui išsamiai, objektyviai ir teisingai ištirti nusikalstamos veikos aplinkybes. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas, jų pakankamumas ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra išskirtinai teismo teisė ir pareiga, todėl tik teismas sprendžia, ar surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka kaltinimui pagrįsti. Šiuo atveju, apeliantas nenurodė jokių esminių trūkumų, dėl kurių turėtų būti tenkintas jo skundo reikalavimas grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo nutartyse yra pasisakęs, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytą sprendimą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui apeliacinės instancijos teismas gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje keliamų reikalavimų kaltinamojo akto turiniui, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-480/2012, 2K-254/2013, 2K-435/2013).
Pagal BPK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui, kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-223/2012, 2K-268/2013, 2K-435/2013).
Iš byloje esančio kaltinamojo akto matyti, kad jame nurodytos visos faktinės aplinkybės, svarbios teismui sprendžiant J. S. baudžiamosios atsakomybės klausimą, tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis. Nei pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nei apeliacinės instancijos teismas, pats atlikęs įrodymų tyrimą, jokių naujų, t. y. iš esmės kitokių faktinių aplinkybių, nei nurodytos kaltinime, nenustatė.
Apeliantas tvirtina, jog teismas neatsižvelgė į jo 2014-04-28 ir 2014-05-06 pateiktus prašymus papildyti jo parodymus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad J. S. savo papildomus paaiškinimus pateikė jau užbaigus byloje įrodymų tyrimą ir teismui išėjus priimti baigiamojo procesinio sprendimo. J. S. dalyvavo teismo posėdyje, jo gynybą užtikrino gynėjas, procesinės teisės nebuvo pažeistos – jis turėjo teisę pasisakyti dėl visų kaltinimų, dalyvavo liudytojų apklausoje ir galėjo užduoti jiems klausimus. J. S. ir jo gynėja teismui išdėstė savo pozicijas dėl kaltinimo, prašydami kaltinamąjį išteisinti, todėl nuteistojo paaiškinimai, pateikti užbaigus teisminį nagrinėjimą, nebegalėjo įtakoti teismo sprendimo. Teismas, priimdamas baigiamąjį procesinį sprendimą, gali vadovautis tik tai įrodymais, kurie buvo tiesiogiai ištirti teisiamajame posėdyje (BPK 301 str. 1 d.), t. y., tik šiame posėdyje duotais kaltinamojo parodymais. BPK 295 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kaltinamajam paskutiniu žodžiu pranešus apie naujas aplinkybes, turinčias esminės reikšmės bylai, teismas nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva gali atnaujinti įrodymų tyrimą. Taigi, J. S. reikšmingas aplinkybes, galėjusias turėti įtakos jo kaltės klausimui, galėjo nurodyti sakydamas paskutinį žodį, tačiau tokių aplinkybių nebuvo išdėstyta. Visgi teismas žinojo kaltinamojo poziciją ir ją įvertino, priimdamas motyvuotą nuosprendį. Vėliau nuteistajam kilusios versijos ir kitokie aplinkybių paaiškinimai, nei buvo išdėstyti bylos nagrinėjimo metu, galėjo būti nurodyti tik apeliaciniame skunde. Apeliaciniame skunde nuteistasis išdėstė reikalavimą jį išteisinti, todėl apeliacinės instancijos teismas dar kartą atliko išsamų įrodymų vertinimą, kuris, vis dėlto, nuteistojo kaltės nepaneigė.
Nors apeliantas skunde kėlė alternatyvius reikalavimus – jį išteisinti, arba jo veiką perkvalifikuoti į švelnesnę, t. y. BK 260 straipsnio 1 dalį, arba grąžinti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti, tačiau nė vienas šis skundo reikalavimas nepasitvirtino.
Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame nuteistajam paskirta bausmė individualizuota teisingai, nepažeidžiant BPK 54 ir 41 straipsniuose nustatytų nuostatų, todėl nuteistojo skundas atmetamas, o Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nuosprendis paliekamas nepakeistu.
Byloje gautas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos raštas, jog nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos J. S., išlaidas iki 2014 m. rugsėjo 2 d. sudaro 40 litų (11,58 EUR) (3 t., b. l. 42) dydžio advokato užmokestis. BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Pateiktame Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos rašte nėra suformuluotas konkretus prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybės naudai, todėl tokia pažyma traktuojama kaip informacinio pobūdžio ir jokiu būdu neįpareigojanti teismą šias išlaidas priteisti iš kaltinamojo. Atkreiptinas dėmesys, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, tai reiškia, kad nuteistųjų galimybės atsisakyti gynėjo yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą J. S. įgyvendino savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš nuteistojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-17 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo J. S. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.