- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-02-07
- Bylos Nr.
- 2K-15/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Goda (pirm.), Rimantas Baumilas, Valerijus Čiučiulka (pran.)
- Nuteistasis
- N. B., L. K., A. U., ir S
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
kasacine rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. B., L. K. ir A. U. kasacinius skundus dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 236 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 300 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį pridedant prie 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės, ir subendrinta bausmė L. K. paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėta 2007 m. birželio 27 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo įsakymu paskirta bausmė - 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 236 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams trims mėnesiams;
pagal BK 259 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 3 dalimis, bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį pridedant prie 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės, ir subendrinta bausmė N. B. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie nauju nuosprendžiu paskirtos ir subendrintos bausmės pridėta 2007 m. rugsėjo 6 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausmė - 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda ir galutinė subendrinta bausmė paskirta - laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams ir 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda;
Žemesnės instancijos teismas
A. U. nuteistas:
pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį - areštu 50 parų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir S. B., A. T., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.
Skundžiamas ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 7 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis dėl N. B. pripažinimo kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir dėl bausmių bendrinimo N. B. ir L. K. pakeista, A. U. apeliacinį skundą nuspręsta atmesti.
N. B. veika perkvalifikuota iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu N. B. paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu N. B. paskirtos bausmės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 2 dalyje, padarymą, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (laisvės atėmimas penkeriems metams) dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta (dvejų metų aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme), prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridedant dalį Šiaulių miesto apylinkės 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas šešeriems metams.
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie nauju nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės visiško bausmių sudėjimo būdu pridėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausmė - 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, panaikinta.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu L. K. paskirtos bausmės už nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 6 dalyje ir 236 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą, subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta subendrinta bausmė (laisvės atėmimas dvejiems metams vienam mėnesiui) dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių miesto apylinkės 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirta (dvejų metų laisvės atėmimo bausme), prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridedant dalį Šiaulių miesto apylinkės 2008 m. spalio 29 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės, ir paskirta subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, visiško bausmių sudėjimo būdu prie subendrintos (dvejų metų šešių mėnesių) laisvės atėmimo bausmės pridėta visa Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 4 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmė – 6 MGL dydžio bauda ir paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į L. K. paskirtos bausmės laiką įskaitytas pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 29 d. nuosprendį įskaitytas laikas nuo 2005 m. gegužės 3 d. iki 2005 m. gegužės 5 d. ir nuo 2005 m. gegužės 5 d. iki 2005 m. rugpjūčio 5 d.
Kitą nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. K. pirmosios instancijos nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2007 m. lapkričio 9 d. skundu Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir 2007 m. gruodžio 4 d. pareiškimu Šiaulių apygardos prokuratūrai melagingai įskundė įstaigoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį – Šiaulių miesto Vyriausiojo policijos komisariato organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau- VPK ONTT) pareigūną R. Š. - kaip asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, melagingai nurodydamas, jog 2007 m. spalio 24 d., apie 18 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), R. Š., viršydamas tarnybinius įgaliojimus, be jokios priežasties panaudojo prieš jį fizinį smurtą - sudavė jam vieną kartą kumščiu į dešinę galvos pusę ir sukėlė fizinį skausmą. Dėl to Šiaulių apygardos prokuratūrai pradėjus ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 buvo pradėtas R. Š. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 21 d. R. Š. byloje įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, 2007 m. gruodžio 21 d., 2008 m. vasario 20 d. R. Š. byloje apklaustas kaip įtariamasis.
L. K., toliau tvirtindamas savo melagingą įskundimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07, Šiaulių apygardos prokuratūros patalpose, esančiose Šauliuose, Dvaro g. 90, būdamas nukentėjusiuoju, ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas, 2007 m. gruodžio 18 d., nuo 9 val. 20 min. iki 9 val. 30 min., asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, papildomai apklausiamas liudytoju, 2008 m. vasario 20 d. akistatos su R. Š. metu, nuo 11 val. 45 min. iki 12 val. 15 min., melagingai parodė, jog 2007 m. spalio 24 d. apie 18 val., Šiaulių rajone, Lieporių kaime, prie Gegužių g. 18 namo, R. Š. viršydamas tarnybinius įgaliojimus be jokios priežasties panaudojo prieš jį fizinį smurtą - sudavė jam vieną kartą kumščiu į dešinę galvos pusę ir sukėlė fizinį skausmą.
Be to, L. K. 2007 m. lapkričio 9 d. skundu Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir 2007 m. gruodžio 4 d. pareiškimu Šiaulių apygardos prokuratūrai melagingai įskundė įstaigoms, turinčioms teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį - Šiaulių m. VPK ONTT pareigūną S. G., kaip padariusį nusikalstamą veiką. L. K. melagingai nurodė, jog 2007 m. spalio 24 d., apie 18 val., Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), du jam nežinomi policijos pareigūnai, viršydami tarnybinius įgaliojimus, be jokios priežasties, matant ir girdint S. G., įstūmė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „VW Passat“, paguldė ant automobilio grindų ir alkūnėmis bei kumščiais sudavė jam apie 15 kartų į nugarą. Vėliau tuo pačiu „VW Passat“ automobiliu S. G. su tais pačiais nepažįstamais policijos pareigūnais nuvežė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, kur automobilyje nepažįstami pareigūnai alkūnėmis bei kumščiais jam vėl sudavė apie 10 kartų į nugarą. Dar vėliau S. G. ir tie patys du nepažįstami policijos pareigūnai nuvežė jį į Šiaulių rajoną, prie Kuprių kaimo esančius laukus, kur nepažįstami policijos pareigūnai, matant ir girdint S. G., nurodė jam išlipti iš automobilio, išmetė ant žemės visus jo turėtus daiktus, iš jo mobiliojo telefono išėmė ir sulaužė SIM kortelę bei, grasindami šaunamuoju ginklu, liepė bėgti, o po to paliko jį vieną laukuose ir kartu su S. G. išvažiavo. Dėl to Šiaulių apygardos prokuratūrai pradėjus ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 buvo pradėtas S. G. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 20 d. S. G. byloje įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, 2007 m. gruodžio 20 d., 2008 m. vasario 20 d. S. G. byloje apklaustas kaip įtariamasis.
L. K., toliau tvirtindamas savo melagingą įskundimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07, Šiaulių apygardos prokuratūros patalpose, esančiose Šiauliuose, Dvaro g. 90, būdamas nukentėjusiuoju, apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu 2007 m. gruodžio 11 d. nuo 8 val. 50 min. iki 10 val. 35 min., 2007 m. gruodžio 12 d. nukentėjusiojo parodymų patikrinimo vietoje metu nuo 13 val. 10 min. iki 14 val. 25 min., 2008 m. gruodžio 18 d. nuo 9 val. 20 min. iki 9 val.30 min. parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu, 2008 m. vasario 20 d. akistatos su S. G. metu nuo 10 val. iki 10 val. 40 min. pakartotinai melagingai parodė, jog 2007 m. spalio 24 d. apie 18 val. Šiaulių rajone, (duomenys neskelbtini), du jam nežinomi policijos pareigūnai viršydami tarnybinius įgaliojimus, be jokios priežasties, matant ir girdint S. G., įstūmė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą automobilį „VW Passat“, paguldė ant automobilio grindų ir alkūnėmis bei kumščiais sudavė jam apie 15 kartų į nugarą. Vėliau tuo pačiu „VW Passat“ automobiliu S. G. su tais pačiais nepažįstamais policijos pareigūnais nuvežė jį į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą vietą, kur automobilyje nepažįstami pareigūnai alkūnėmis bei kumščiais jam vėl sudavė apie 10 kartų į nugarą. S. G. ir du nepažįstami policijos pareigūnai nuvežė jį į Šiaulių rajone prie Kuprių kaimo esančius laukus, kur nepažįstami policijos pareigūnai matant ir girdint S. G. nurodė jam išlipti iš automobilio, išmetė ant žemės visus jo turėtus daiktus, iš jo mobiliojo telefono išėmė ir sulaužė SIM kortelę bei, grasindami šaunamuoju ginklu, liepė bėgti, o po to paliko jį vieną laukuose ir kartu su S. G. išvažiavo.
Tokiais savo veiksmais L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 1 dalyje.
Be to, L. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad kartu su N. B. ir A. U. padėjo melagingai įskųsti ir suklastoti įrodymus M. M. ir A. B. baudžiamajam persekiojimui: laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 24d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė, kad N. B. melagingai įskųs Šiaulių apygardos prokuratūrai - įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, - nekaltus asmenis - Šiaulių miesto VPK eismo priežiūros pareigūnus M. M. ir A. B., o jis ir A. U., realizuodami susitarimą, melagingai liudys prieš minėtus pareigūnus.
Tokiais savo veiksmais L. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 236 straipsnio 2 dalyje.
Be to, L. K. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nuteistas ir už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe kartu su S. B., S. A. T. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagamino netikrus dokumentus ir šiuos dokumentus panaudojo, tačiau šios teismo nustatytos aplinkybės su kasacinio skundo argumentais nesusijusios.
N. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už 2007 m spalio 24 d. įvykdytą administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, žinodamas, kad Šiaulių apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį dėl tariamai 2007 m. spalio 24 d. N. B. ir L. K. sumušusių policijos pareigūnų, 2007 m. gruodžio 4 d. pareiškimu Šiaulių apygardos prokuratūrai melagingai įskundė minėtus policijos pareigūnus - M. M. ir A. B., nurodydamas, kad šie susitarę suklastojo administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. E983927, įrašydami į jį melagingus duomenis, jog 2007 m. spalio 24 d., apie 18 val., kelio Ryga-Šiauliai-Tauragė-Kaliningradas 62 km jis nepakluso uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti vairuojamą automobilį „(duomenys neskelbtini) (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Toliau tęsdami nusikalstamą veiką, L. K., N. B. bei A. U. baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 davė melagingus parodymus, nurodydami, kad 2007 m. spalio 24 d. policijos pareigūnai N. B. nestabdė ir jis nuo policijos pareigūnų nebėgo.
Minėtas aplinkybes L. K. melagingai patvirtino Šiaulių apygardos prokuratūroje, esančioje Šiauliuose, Dvaro 90, 2007 m. gruodžio 4 d. parašydamas pareiškimą, 2007 m. gruodžio 11 d. apklausiamas kaip liudytojas nuo 8 val. 50 min. iki 10 val. 35 min., 2007 m gruodžio 12 d. parodymų patikrinimo metu nuo 13 val. 10 min. iki 14 val. 25 min., 2008 m. sausio 21 d. liudytojo papildomos apklausos metu nuo 9 val. 45 min. iki 10 val. 20 min., 2008 m. vasario 20 d. akistatos su S. G. metu.
Minėtas aplinkybes N. B. taip pat melagingai patvirtino apklausiamas kaip liudytojas 2007 m. gruodžio 7 d. nuo 10 val. iki 11 val. 40 min., 2007-12-07 parodymų patikrinimo metu nuo 12 val. 30 min. iki 14 val. 35 min., papildomai apklausiamas liudytoju 2008 m. sausio 18 d. nuo 9 val. 18 min. iki 10 val. 45 min., akistatų metu 2008 m. vasario 20 d. nuo 10 val. 48 min. iki 11 val. 40 min. su S. G. ir 2008 m. vasario 21 d. su A. B. nuo 14 val. iki 14 val. 40 min. Remiantis melagingais N. B., L. K. ir A. U. parodymais Šiaulių apygardos prokuratūrai pradėjus ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 buvo pradėtas M. M. ir A. B. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 19 d. M. M. ir A. B. byloje įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, 2007 m. gruodžio 19 d., 2008 m. vasario 21 d. M. M. ir A. B. byloje apklausti kaip įtariamieji.
Tokiais savo veiksmais N. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 236 straipsnio 2 dalyje.
A. U. nuteistas už tai, kad minėtas aplinkybes taip pat melagingai patvirtino apklausiamas kaip liudytojas 2007 m. gruodžio 4 d. nuo 15 val. 50 min. iki 16 val. ir 2007 m. gruodžio 7 d. nuo 9 val. 07 min. iki 11 val. 33 min., papildomai apklausiamas kaip liudytojas 2007 m. gruodžio 7 d. nuo 13 val. 20 min. iki 13 val. 30 min., 2007 m. gruodžio 7 d. liudytojo parodymų patikrinimo metu nuo 11 val. 40 min. iki 13 val. 15 min. Remiantis melagingais N. B., L. K. ir A. U. parodymais Šiaulių apygardos prokuratūrai pradėjus ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 buvo pradėtas M. M. ir A. B. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 19 d. M. M. ir A. B. byloje įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, 2007 m. gruodžio 19 d., 2008 m. vasario 21 d. M. M. ir A. B. byloje apklausti kaip įtariamieji.
Tokiais savo veiksmais A. U. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 236 straipsnio 2 dalyje.
Be to, N. B. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir būdu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo keturiuose atskiruose plastikiniuose maišeliuose supakuotą narkotinę medžiagą - kokainą, kurios bendras kiekis 1,773 g, iki 2008 m. kovo 21 d. 8 val. 48 min. ją laikė automobilyje „(duomenys neskelbtini)valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kol buvo užkirstas kelias tęsti vykdomą nusikalstamą veiką, t. y. kol policijos pareigūnai prie Šiaulių m. VPK, Aušros al. 19, stovinčiame automobilyje „(duomenys neskelbtini)valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytą kiekį narkotinės medžiagos rado ir paėmė.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą, sutiko su prokuratūros apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais dėl netinkamo N. B. veikos kvalifikavimo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir nusprendė, jog apylinkės teismas, neįvertinęs visų reikšmingų bylai aplinkybių, padarė nepagrįstą išvadą dėl N. B. veikos, t. y., kad jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, o ne BK 260 straipsnio 1 dalyje. Kolegija nurodė, kad tokia N. B. veikos kvalifikacija neatitinka bylos aplinkybių, todėl pagal BK 259 straipsnio l dalį jis nuteistas nepagrįstai ir ši apylinkės teismo nuosprendžio dalis keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 3 punktas).
Kolegija konstatavo, kad apylinkės teismas, perkvalifikuodamas N. B. nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio l dalies į 259 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimus, nuosprendyje neanalizavo įrodymų, kuriais buvo grindžiama N. B. kaltė pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, bei nenurodė jokių motyvų, kodėl šiuos įrodymus atmeta. Be to, apylinkės teismas nuosprendyje nenurodė jokių įrodymų, kuriais pagrindė savo išvadą, kad narkotinę medžiagą - kokainą N. B. įgijo bei laikė neturėdamas tikslo jos parduoti ar kitaip platinti.
Dar kartą išanalizavęs byloje surinktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog N. B. veikoje yra subjektyvusis požymis – tikslas parduoti ar kitaip platinti jo neteisėtai įgytas ir laikytas narkotines medžiagas. Todėl apeliacinės instancijos teismas priėmė sprendimą perkvalifikuoti aptariamą N. B. nusikalstamą veiką iš BK 259 straipsnio 1 dalies į 260 straipsnio 1 dalį, paskiriant šios normos sankcijoje numatytą bausmę.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu N. B. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodoma, kad jam nepagrįstai inkriminuota BK 236 straipsnio 2 dalyje numatyta veika, pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos.
Kasatoriaus nuomone, neįrodyta, kokiais veiksmais jis suklastojo įrodymus, kurie turėjo reikšmės nekalto asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, kas būtina inkriminuojant BK 236 straipsnio 2 dalį, taip vertinant veiką prieštaraujama suformuotai teismų praktikai (LAT nutartys 2K-217/2011, 2K-396/2010). N. B. teigia, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes jo veiksmai atitiktų dviejų atskirų nusikalstamų veikų, numatytų BK 235 straipsnio 1 dalyje bei 236 straipsnio 1 dalyje, požymius. Kadangi apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo vien tik kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių ištyrimu, nuosprendyje neaptarė veikos tinkamo kvalifikavimo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio (įrodymų klastojimo) nenustatė, tai jį pripažino kaltu pagal sunkesnę nusikalstamą veiką.
Anot kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsniuose įtvirtintas normas, apibrėžiančias bylos nagrinėjimo teisme ribas, kurios įtvirtina galimybę teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą bei reglamentuoja tokio pakeitimo procedūrą, kartu nesilaikė BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų.
Kasatorius norėdamas įtikinti, kad jis nepateikė jokių melagingų įrodymų, dėl kurių būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas, tvirtina, kad:
iš baudžiamosios bylos matyti, jog 2011 m. spalio 26 d. tiek L. K., tiek N. B. kreipėsi į Mykolo Romerio universiteto teismo medicinos instituto Šiaulių skyrių, kur jiems specialisto išvadomis Nr. G 2020/07(04) (t.1., b. 1. 26-27), Nr. G. 2021/07(04) (t.1., b. 1. 28-29) buvo nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai;
Šalies argumentai
L. K. ir N. B. 2007 m. lapkričio 9 d. skundu kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą teigdami, kad 2007 m. spalio 27 d. apie 18 val. jų sulaikymo metu pareigūnas R. Š. kumščiu sudavė L. K. į dešinį skruostą, pareigūnai su kaukėmis laužė rankas, smūgiavo į dešinę koją. L. K. su antrankiais įsodino į automobilį, nuvežė į Voveriškių kaimo apylinkes ir išleido, išmetė daiktus, sulaužė SIM kortelę, atsuko šautuvą ir liepė bėgti. Taip pat skunde nurodė maną, kad policijos pareigūnai nepagrįstai prieš juos panaudojo fizinį smurtą, viršijo savo įgaliojimus, pažemino savo kaip pareigūnų vardą, todėl skundu prašė imtis priemonių, kad būtų nustatyti ir nubausti drausmine tvarka pareigūnai, sulaikę juos 2007 m. spalio 27 d. apie 18 val. (t.1, b.l. 24-25);
2007 m. lapkričio 20 d. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštu tarnybinis patikrinimas dėl L. K. ir N. B. 2007 m. lapkričio 9 d. skundo buvo sustabdytas ir medžiaga persiųsta Šiaulių apygardos prokuratūrai dėl Šiaulių m. VPK pareigūnų galimos baudžiamosios atsakomybės nustatymo (t.1, b. 1. 22);
2007 m. lapkričio 23 d. remiantis 2007 m. lapkričio 9 d. L. K. ir N. B. skundu Šiaulių apygardos prokuratūroje prieš Šiaulių m. VPK policijos pareigūnus, sumušusius L. K. ir N. B., buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 40-9-034-07 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį (t.1 ., b. 1. 22);
Žemesnės instancijos teismas
apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog N. B. pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G. 2021/07(04) (t. 1, b. 1. 28-29) pastarajam nustatyti nežymūs sveikatos sutrikdymai galėjo atsirasti dėl pareigūnų atliktų veiksmų, t.y. pats teismas konstatavo, kad jokių įrodymų, jog N. B. klastojo įrodymus baudžiamajam persekiojimui pradėti, nėra.
Kasatorius skunde tvirtina, kad po pradėto ikiteisminio tyrimo apklausiamas kaip liudytojas jis, tikėtina, melagingai patvirtino savo pareiškime nurodytas aplinkybes, jų neklastodamas ir todėl jo veiksmai atitinka BK 235 straipsnio 1 dalį.
BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Anot kasatoriaus, šią teisės normą abiejų instancijų teismai pažeidė. Nurodytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo kaip kaltinamojo teisės ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
Skunde pasisakoma ir dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnį. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė jo veikoje subjektyviojo požymio - tikslo platintini įgytas ir laikomas narkotines medžiagas bei veiką perkvalifikavo iš BK 260 straipsnio 1 dalies į 259 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas prokuroro skundą ir remdamasis prokuroro skunde nurodytais argumentais, kad kasatoriaus (N. B.) automobilyje rastų narkotinių medžiagų vertė juodojoje rinkoje yra didelė, kad buvo gauta operatyvinė informacija, jog N. B. įsigijęs narkotines medžiagas ir jas laiko automobilyje, kad tiek N. B., tiek kiti byloje apklausti liudytojai teigė, jog jis nevartoja narkotinių medžiagų, kad niekur nedirbantis N. B. tokio kiekio (4 „dozės") ir vertės (apie 720 Lt - 1000 Lt) narkotinės medžiagos savo reikmėms nepirko, padarė išvadą, jog N. B. narkotines medžiagas įsigijo ir laikė turėdamas tikslą jas nenustatytu būdu platinti. Skunde kasatorius pareiškia nuomonę, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako asmuo, kuris neteisėtai gamino ir (ar) perdirbo ir (ar) įgijo ir (ar) laikė ir (ar) gabeno ir (ar) siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas ir kad kiekviena iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų atitinka iš esmės savarankišką nusikaltimo sudėtį.
Šalies argumentai
Skunde kasatorius aptaria byloje surinktus įrodymus ir nurodo, kad byloje nustatyta, jog jo naudojamo automobilio apžiūros metu buvo rastas ir paimtas paketas su servetėle ir 4 vnt. polietileninių maišelių su juose esančiais baltos spalvos milteliais (t. 4., b.l. 31-32.), o iš specialisto išvados Nr. 140-(2478)-IS 1-2434 matyti, kad baltos spalvos miltelių iš 4 bespalvių plastikinių uždaromų maišelių su raudonos spalvos juostelėmis, 2008 m. kovo 21 d. rastų ir paimtų automobilyje „(duomenys neskelbtini) sudėtyje yra narkotinė medžiaga - kokainas, kurio masė yra 1,773 g.
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijas kokainas yra įtrauktas į II sąrašą, kuriame nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, leidžiamos vartoti medicinos tikslais.
Ikiteisminio tyrimo metu jam buvo pareikštas įtarimas, jog jis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir būdu iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens neteisėtai įgijo narkotines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti bei tuo tikslu narkotines medžiagas laikė automobilyje.
Valstybinis kaltintojas pateikė kaltinimą, kad jis įgijo narkotines medžiagas, turėdamas tikslą jas platinti, tai nurodė ir apeliaciniame skunde, tačiau teismo posėdžiuose neįrodė, kokiu būdu jis – N. B.- įgijo narkotines medžiagas ir kokiais objektyviais duomenimis prokuroras nustatė tikslą jas parduoti ar kitaip platinti. Kasatoriaus nuomone, jo kaltė nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų sudėties požymių visumos įrodinėjimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų.
Kasatorius pažymi, kad pagal susiformavusią teismų praktiką psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimas - tai veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Tokie veiksmai yra pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt., o šiuo atveju nenurodyta, kokiais veiksmais ar būdu N. B. įgijo narkotines medžiagas.
Žemesnės instancijos teismas
Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Taigi teisėsaugos pareigūnai privalo atlikti tyrimą, o teismas - išnagrinėti bylą taip, kad nė vienas nekaltas asmuo nebūtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam nebūtų taikomos jokios procesinės prievartos priemonės ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BPK nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu (BPK 44 straipsnio 6 dalis). Teismas apkaltinamajame nuosprendyje turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, t.y. nurodyti jos padarymo vietą, laiką, būdą, padarinius bei kitas svarbias aplinkybes, taip pat įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Taigi pagal baudžiamojo proceso įstatymą apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, todėl kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas jo buvimą pagrindus įrodymais, kurių visuma neginčijamai patvirtina kaltinamojo kaltę, padarius nusikalstamą veiką. Analogiški įstatymo reikalavimai - neginčijamais įrodymais pagrįsti kiekvieną inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymį - taikytini ir tais atvejais, kai BK specialiosios dalies tame pačiame straipsnyje (pvz., BK 260 straipsnio 1 dalyje) nurodomos kelios alternatyvios veikos, kurių kiekviena, ją padarius, gali būti savarankiškas kaltininko baudžiamosios atsakomybės pagrindas.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai ( Barbera, Messeguė and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti).
Kasatoriaus nuomone, jo atveju pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimai laikytini esminiais BPK reikalavimų pažeidimais.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde pasisakoma ir dėl subjektyviojo požymio – tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines medžiagas. Tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrame bylos kontekste. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prielaidomis ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, kasatoriaus N. B. veiksmuose tokį tikslą nustatė. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys.
Kiekis: iš specialisto išvados Nr. 140-(2478)-IS 1-2434 ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtinto Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų matyti, kad jo - N. B.- automobilyje rastos narkotinės medžiagos kiekis priskiriamas prie nedidelio kiekio, artimesnio minimui, todėl vien šios aplinkybės sukelia pagrįstą abejonę, jog jis laikydamas narkotines medžiagas turėjo tikslą jas platinti. Skunde tvirtinama, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nenustatyta, kas, kada, kokiu būdu į kasatoriaus naudojamą automobilį įdėjo narkotines medžiagas. Nenustatyta, kad kasatorius jas pirko, priešingai nei nurodo Apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje, kad jis pirko narkotines medžiagas už 800 litų, argumentuodamas, jog nedirbantis negalėjo už tokią sumą įsigyti narkotinių medžiagų savo reikmėms. Be to, apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, neanalizavo ir neaptarė nuosprendyje kitų galimų įsigijimo būdų - dovanojimo, mainų, užstato (kompensacijos) ar pan., narkotinės medžiagos buvo surastos vienoje vietoje, jos nebuvo išslapstytos automobilio salone, nebuvo rasti jokie įrankiai ar priemonės narkotinėms medžiagoms sverti (matuoti). Narkotinės medžiagos buvo rastos, kai kasatorius pats kviečiamas nuvyko automobiliu pas pareigūnus, kas sukelia dar daugiau abejonių dėl to, ar narkotinėmis medžiagomis prekiaujantis asmuo vyks pas pareigūnus disponuodamas apyvartoje uždraustais objektais. Nors kasatorius nurodė, kad jis nevartoja narkotinių medžiagų, tą patvirtino ir liudytojai, tačiau vien šios subjektyvios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, jog kasatorius narkotines medžiagas laikė turėdamas tikslą platinti. Teisiamojo posėdžio metu nesiaiškinta, neištirta ir nuosprendžiu nepaneigta,kad kasatorius narkotines medžiagas laikė draugo (ų) prašymu neturėdamas tikslo jų platinti. Nei tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo jokių duomenų, įrodymų, jog kasatorius buvo (yra) susitaręs su narkotinių medžiagų vartotoju jam perduoti disponuojamas medžiagas ir taip realizuoti savo tikslus dėl narkotinių medžiagų platinimo. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad kasatorius turėjo tikslą narkotines medžiagas platinti, ir grindė savo nuosprendį tuo, jog pareigūnai gavo operatyvinę informaciją, kad jis disponuoja narkotinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, tačiau nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir nepatikrino teisinio bei faktinio operatyvinių veiksmų atlikimo pagrindo, nesiėmė priemonių ir veiksmų nustatyti, ar pareigūnų nurodyta informacija yra gauta teisėtai.
Žemesnės instancijos teismas
Kasatoriaus nuomone, bylai reikšmingi duomenys surinkti pažeidžiant BPK normas. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu dėl narkotinės medžiagos kokaino neteisėto įgijimo ir laikymo turint tikslą platinti ir nuteisdamas jį už šias veikas, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus.
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas, nepatvirtintas įrodymais, išvados paremtos prielaidomis, todėl visos prieštaringos aplinkybės turėjo būti aiškinamos kaltinamojo naudai ir tai laikytina esminiu Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimu.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu L. K. prašo panaikinti apygardos teismo nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Skunde nurodoma, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - EŽTT) praktika dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintos žmogaus teisės būti apsaugotam nuo netinkamo (žiauraus, nežmoniško, žeminančio) valstybės pareigūnų elgesio, asmeniui argumentuotai teigiant, kad jis patyrė tokį elgesį, valstybė turi pareigą užtikrinti veiksmingą šio skundo tyrimą (inter alia Spinov v. Ukraine, no. 34331/03, judgement of 27 November 2008).
Skunde pažymima, kad vadovaudamasis savo konstitucinėmis teisėmis kasatorius 2007 m. lapkričio 9 d. skundu kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, kad būtų drausmine tvarka įvertinti 2007 m. spalio 24 d. šalia Šiaulių miesto jį sulaikę pareigūnai. Skunde nebuvo prašoma pareigūnams kelti baudžiamosios bylos. Skunde nebuvo reiškiama jokių pretenzijų patruliams - Šiaulių m. VPK EPS pareigūnams M. M., A. B.. Buvo prašoma tik įvertinti neuniformuotų ir su kaukėmis pareigūnų, kurie jį paguldė ant purvinos žemės, vienas jų kumščiu sudavė į dešinį skruostą, o kiti (pareigūnai su kaukėmis) laužė rankas, smūgiavo į dešinę koją, veiksmus.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad BK 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai jį įskundžia, t.y. pateikia baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją, kad nekaltas asmuo padarė nusikalstamą veiką, t.y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas. Pagal BK 236 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, suklastojęs įrodymus, kurie turi reikšmės nekalto asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti. Kasatoriaus atveju tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, koncentravosi į jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, apkausiant kaip nukentėjusįjį, vertinimą, juos lygino su pareigūnų duotais parodymais, dėl to pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nukrypo nuo teisės aktuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuojamo kaltės apibrėžimo, jos nustatymo kriterijų.
Anot kasatoriaus, baudžiamoji byla ištirta šališkai, nes ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, duomenys surinkti pažeidžiant BPK normas.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad jis nesikreipė pareiškimu į Šiaulių apygardos prokuratūrą dėl, tikėtina, nusikalstamų policijos pareigūnų veiksmų, tačiau iškvietęs jį prokuroras nurodė pasirašyti surašytą ir atspausdintą protokolą - pareiškimą, aiškindamas, jog tai būtina padaryti tiriant iš generalinio policijos komisaro persiųstą medžiagą, t.y. pats prokuroras kurstė pasirašyti pareiškimą, aiškindamas, jog kitokiu būdu nebus galimybės išsiaiškinti kasatoriaus skunde nurodytų aplinkybių. Kasatoriaus nuomone, prokuroras, turėdamas išankstinę nuomonę dėl padaryto nusikaltimo, buvo šališkas ir nuo pat tyrimo pradžios rinko duomenis taip, kad nutraukus ikiteisminį tyrimą jis (kasatorius) būtų pripažintas įtariamuoju dėl pareigūnų įskundimo, nors tokio tikslo kasatorius tvirtina neturėjęs, o norėjęs, kad būtų įvertinti pareigūnų veiksmai drausmine tvarka. Kasatorius atkreipia dėmesį, jog teismai yra nustatę, kad 2007 m. spalio 24 d. prieš jį buvo naudojama fizinė jėga. Tai patvirtino ir liudytojai S. G., R. Š., M. M., kurie nurodė, kad M. M. sulaikymo metu prispaudė L. K. prie automobilio, o R. Š. ir S. G. panaudojo kovinių imtynių veiksmus (užlaužė rankas, pargriovė ant žemės, uždėjo antrankius), nes sulaikomasis muistėsi, reiškė pretenzijas. Būtent šiuos veiksmus kasatorius ir prašė įvertinti 2007 m. lapkričio 9 d. skundu kreipdamasis į Lietuvos policijos generalinį komisarą.
BK 236 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties konstrukcija, kai pagrindas baudžiamajai atsakomybei kilti tiesiogiai siejamas su melagingai apskųsto asmens baudžiamojo persekiojimo pradžia ir konkretaus galinčio pradėti tokį baudžiamąjį persekiojimą pareigūno iniciatyva, sukuria teismui pareigą kruopščiai patikrinti visas įskundimo padarius nusikalstamą veiką aplinkybes ir sutelkti reikiamą dėmesį tokio įskundimo melagingumo požymio, kaltininko subjektiškumo ir jo tiesioginės tyčios melagingai įskųsti išaiškinimui.
L. K. nuomone, tiek jo, tiek pareigūnų liudijimai patvirtina, jog prieš kasatorių buvo naudotas smurtas. Tai patvirtina ir baudžiamojoje byloje esanti specialistų išvada, tačiau teismas, privalėdamas nustatyti melagingo įskundimo požymius, nurodytus pareiškimuose, byloje nagrinėjo, tyrė ir vertino kasatoriaus apklausų tikrumą, iš esmės nagrinėjo, tikėtina, padaryto kito nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnyje, požymius, t. y. pažeidė teisės į tinkamą procesą principą - teismas turi pareigą ne tik išsamiai ir nešališkai ištirti visas baudžiamosios bylos aplinkybes, bet ir teisingai taikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis teismas turėjo nustatyti, kad policijos pareigūnus kasatorius įskundęs tyčia, sąmoningai, būtent siekdamas įskųstų asmenų baudžiamojo persekiojimo.
Teismai nustatė, kad pagal išankstinę operatyvinę informaciją, kuri teismo nebuvo patikrinta BPK nustatyta tvarka, policijos pareigūnai, siekdami patikrinti automobilį, kuriuo N. B. ir jis, pasak teismo, galėjo gabenti narkotines medžiagas, surengė operaciją, kurios metu jėga, panaudodami specialiąsias priemones, kasatorių L. K. ir N. B. sulaikė, tačiau, nepasitvirtinus įtarimams dėl nusikalstamos veikos padarymo, N. B. patraukė administracinėn atsakomybėn už nepaklusimą policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, o kasatorių paleido.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad rašydamas skundą dėl policijos pareigūnų veiksmų nežinojęs, kokiu pagrindu jie veikė, kokiu pagrindu naudojo fizinį smurtą ir specialiąsias priemones, todėl, siekdamas įgyvendinti savo teises, ir prašęs išsiakinti policijos vadovybės pareigūnų veiksmų teisėtumą. EŽTT yra pabrėžęs, kad vienas teisės viršenybės principo reikalavimų yra tas, jog piliečiai turi turėti galimybę informuoti kompetentingus valstybės pareigūnus apie tokį valstybės tarnautojų ir pareigūnų elgesį, kuris jiems atrodo netinkamas arba neteisėtas.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje, apžvalga. „Teismų praktika" Nr.27), kad, vertindamas įrodymus, teismas turi ne tik laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.
Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Vertindami įrodymus teisėjai turi vadovautis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ypač svarbu, kad teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus būtų pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Šių reikalavimų nesilaikymas vertinant įrodymus dažnai pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasatoriaus nuomone, jam nepagrįstai inkriminuota BK 24 straipsnio 6 dalis, nes padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo, iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Jo veiksmai padedant N. B. klastoti įrodymus, kurie turėtų reikšmės nekalto asmens baudžiamajam persekiojimui pradėti, nei ikiteisminio tyrimo metu pateiktame kaltinime, nei teisme nebuvo nustatyti ir nuosprendyje nebuvo nurodyti. BK 24 straipsnio 6 dalis numato baigtinį sąrašą veiksmų, kuriuos asmuo, atlikęs darant nusikalstamą veiką, laikomas padėjėju.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsniuose įtvirtintas normas, apibrėžiančias bylos nagrinėjimo teisme ribas, kurios įtvirtina galimybę teisme pakeisti kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes ir jos kvalifikavimą bei reglamentuoja tokio pakeitimo procedūrą, kartu nesilaikė ir BPK 320 straipsnio 3 dalies numatytų reikalavimų.
Nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, tačiau grindė prielaidomis kasatoriaus susitarimą su N. B. ir A. U. dėl įskundimo. Nenustačius tokio susitarimo ir jo nepagrindus objektyviais duomenimis teismas negalėjo jam inkriminuoti veikos pagal BK 236 straipsnį.
Šalies argumentai
Kasatorius mano, kad nepagrįstai inkriminuota sunkesnė nusikalstama veika. Jo nuomone, pagal teismo nustatytas aplinkybes veiksmai gal ir atitiktų nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, tačiau apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, apsiribojo vien tik kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių ištyrimu, nuosprendyje neaptarė veikos tinkamo kvalifikavimo ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 236 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymio (įrodymų klastojimo) nenustatė.
BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Kasatoriaus nuomone, šią teisės normą abiejų instancijų teismai pažeidė. Nurodytas Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimas yra esminis, dėl kurio buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti jam priimtus teismų sprendimus ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, o baudžiamąją bylą nutraukti. Skunde nurodoma, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminių BPK pažeidimų, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiajame teisme formuojamos praktikos taikant BK 236 straipsnio nuostatas.
Pagal teismų praktiką melagingas įskundimas - tai žinomai neteisingos, tyčia iškreiptos informacijos apie nusikalstamą veiką ir asmenį, tariamai jį padariusį, perdavimas įstaigai ar pareigūnui, turintiems teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą. Vienas iš esminių šio nusikaltimo požymių yra tai, kad melagingai įskundžiant asmenį svarbiausias tokio pranešimo dalykas yra žinomai neteisinga informacija apie konkretaus asmens nusikalstamą veiką. Taip dezorganizuojamas tam tikrų valstybės institucijų darbas, nes jų veiklą siekiama nukreipti neteisinga kryptimi, atlikti beprasmius, nerezultatyvius veiksmus.
Šalies argumentai
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog L. K. ir N. B. skundu dėl 2007 m. spalio 24 d. įvykių kreipėsi į Lietuvos policijos generalini komisarą (t. 1., b.l. 24-25,). Minėtu skundu L. K. ir N. B. prašė nustatyti ir drausmine tvarka nubausti pareigūnus, kurie nepagrįstai prieš juos panaudojo fizinį smurtą, viršijo savo įgaliojimus, pažemino savo, kaip pareigūnų, vardą. Skundo turinys byloja, kad L. K. ir N. B. nurodė konkrečias jų sulaikymo aplinkybes, nepažįstamų pareigūnų atliktus veiksmus, pareigūno R. Š. kumščiu suduotą smūgį L. K. į dešinį skruostą ir prašė nubausti drausmine tvarka pareigūną R. Š., taip pat nustatyti ir nubausti drausmine tvarka pareigūnus, prieš juos panaudojusius fizinį smurtą. Buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris 2007 m. lapkričio 15 d. tarnybiniu pranešimu buvo sustabdytas, nes tyrėjas padarė išvadą, kad iš turimos medžiagos nėra galimybės objektyviai išspręsti klausimą dėl policijos pareigūnų tarnybinės atsakomybės. Be to, policijos pareigūnų veiksmuose yra galimi nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams požymiai, dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. IV-308 patvirtintos Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos 11 punktu, tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą sustabdė ir turimą medžiagą perdavė Šiaulių apygardos prokuratūrai nuspręsti dėl Šiaulių miesto vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų galimos baudžiamosios atsakomybės (t. 1., b.l. 23.). Policijos pareigūnų įgaliojimus, pareigas ir atsakomybę reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo nuostatos, o minėto įstatymo 22 straipsnis numato, kad policijos pareigūnas, vykdydamas jam patikėtas pareigas ir pažeidęs įstatymo reikalavimus, įstatymų ir kitų teises aktų nustatyta tvarka, atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį, traukiamas tarnybinėn, administracinėn, materialinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. Pareiškėjai L. K. ir N. B. pranešė apie, jų manymu, pareigūnų padarytą tarnybinį nusižengimą, o ne apie nusikaltimą, ir jų tyčios turinį patvirtina tai, kad skundą jie parašė ne įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, o jų skunde nurodyto pareigūno R. Š. ir neatpažintų uniformuotų bei neuniformuotų pareigūnų aukštesniajam vadovui (viršininkui) ir prašė nubausti juos sužalojusius pareigūnus drausmine tvarka. Bylos duomenimis nustatyta, kad L. K. ir N. B. prašė įvertinti juos sulaikiusių neuniformuotų kaukėtų pareigūnų veiksmus, kurie L. K. paguldė ant žemės, vienas jų kumščiu sudavė jam į dešinį skruostą, pareigūnai su kaukėmis laužė N. B. rankas, smūgiavo į dešinę koją. 2007 m. gruodžio 4 d. protokoluose - pareiškimuose (t.1., b. l. 36-38, 39-11), taip pat apklausų metu nuteistieji nurodė, kad sulaikymo metu pareigūnai S. G. bei R. Š. naudojo prieš juos jėgą, t. y. L. K. parvertė ant žemes, keliu prispaudė galvą, kumščiu sudavė į dešinę galvos pusę, uždėjo antrankius, N. B. ištraukė iš automobilio, paguldė ant žemės, suko rankas, kojas bei galvą, kurią primynė koja. L. K. ir N. B. sužalojimų faktą patvirtina 2007 m. spalio 26 d. specialisto išvados Nr.G2020/07/(04) ir G 2021/07(04) (t.1., b.l. 26-27,28-29.), kurių duomenys ne tik kadneprieštarauja L. K., N. B. ir pačių policijos pareigūnų parodymais nustatytam fizinės jėgos panaudojimo faktui, o kaip tik jį neginčijamai patvirtina.
Aplinkybę, kad 2007 m. spalio 24 d. sulaikymo metu buvo naudojama fizine jėga, patvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai A. G., R. Š., M. M., ir jų parodymai skiriasi nuo L. K. ir N. B. parodymų tik dėl fizinės jėgos panaudojimo sunkumo ir masto. Turint tikslą kriminalizuoti situaciją galima vertinti šių parodymų skirtumus formaliai, tačiau, vertinant situaciją objektyviai ir visapusiškai visų nustatytų aplinkybių plotmėje, teismas negali elgtis formaliai, o privalo vadovautis BPK 6 straipsnio 3 dalies nuostata, kad draudžiama kam nors teikti privilegijų arba daryti apribojimus dėl kokių nors aplinkybių bei žmogaus asmeninių savybių, socialinės bei turtinės padėties. Visais byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog sulaikant L. K. ir N. B. buvo naudojama fizinė jėga ir teismas privalo vertinti šios panaudotos jėgos skausmingą poveikį sulaikomiems asmenims. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pagal turimą išankstinę operatyvinę informaciją buvo siekiama patikrinti automobilį ,,(duomenys neskelbtini) kuriuo N. B. ir L. K., tikėtina, gabena įsigytas narkotines medžiagas, dėl to Šiaulių miesto VPK kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimų tarnybos pareigūnai surengė operaciją ir minėtą automobilį sustabdė. Operacijos metu policijos pareigūnai stebėjo automobilį norėdami jį patikrinti. Teismas privalo įvertinti ir tą faktą, kad pareigūnų operatyvinė informacija nepasitvirtino, sustabdžius automobilį ir panaudojus prieš sulaikomus asmenis fizinę jėgą, nieko nebuvo rasta ir šis neginčijamas faktas, t. y. pačių pareigūnų nepagrįsti veiksmai išprovokavo visą įvykį ir davė pagrindą skundui generaliniam komisarui, siekiant išsiaiškinti, ar pareigūnai sulaikymo metu neviršijo savo įgaliojimų.
Žemesnės instancijos teismas
L. K. ir N. B. skundas neginčijamai įrodo, kad jie prašė nubausti pareigūnus drausmine tvarka, todėl tikėjo, jog dėl policijos pareigūnų bus pradėtas tarnybinis patikrinimas, o ne ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnyje, kuris ne tik skunde nurodytiems policijos pareigūnams, bet ir patiems pareiškėjams, jei būtų nustatyta, kad policijos pareigūnai, vykdydami jiems patikėtas pareigas, pažeidė įstatymus, turės atitinkamos įtakos.
Kasatorius atkreipia dėmesį, kad 2007 m. gruodžio 4 d. protokoluose-pareiškimuose L. K. ir N. B. patvirtino pirminiame skunde nurodytas aplinkybes, detalizavo prieš juos atliktus, jų nuomone, neteisėtus policijos pareigūnų veiksmus (t. 1., b.l. 36-38, 39-41.), tas pačias aplinkybes patvirtino apklausų ir akistatų su policijos pareigūnais metu. Jų parodymus dėl sulaikymo aplinkybių, fizinės jėgos, kovinių veiksmų ir specialiųjų priemonių-antrankių prieš juos panaudojimo patvirtino patys pareigūnai, kiti liudytojai. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 228 straipsnio 1 dalį ir pareigūnų R. Š., S. G., M. M. ir A. B. baudžiamasis persekiojimas, jiems buvo pareikšti įtarimai, jie apklausti kaip įtariamieji.
Kasatorius skunde pažymi, kad apklausiamas parodė, jog jis nuo Aukštelkės važiavo paskui N. B. vairuojamą automobilį ir nematė, jog N. B. vairuojamas automobilis būtų stabdomas policijos pareigūnų iki posūkio į Lieporių kaimą. Tokie parodymai be jokio teisinio pagrindo leido kaltintojams kelti baudžiamosios atsakomybės klausimą. Taip pat nustatyta, kad jokių melagingų ar kitokių parodymų apie policijos pareigūnus M. M. ir A. B. kasatorius nedavė, jokių veiksmų padedant melagingai įskųsti pareigūnus neatliko, jis pateikė situaciją, kaip matė vairuojant automobilį ir kaip jam pasakojo L. K. ir N. B., kalbėjo apie įvykį taip, kaip jį įvertino, tačiau neturėjo tyčios nieko melagingai įskųsti dėl nusikaltimo padarymo. Kasatoriaus manymu, nurodytos aplinkybės įrodo, kad jam veika inkriminuota nepagrįstai.
Atsiliepimas
Atsiliepime Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras nurodo, kad nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini, paliekant galioti apylinkės teismo nuosprendį su apygardos teismo nuosprendžiu padarytais pakeitimais.
Dėl L. K. nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 1 dalį (pareigūnų R. Š. ir S. G. melagingas įskundimas) kasatoriaus argumentai nepagrįsti. Nuteistasis ginčija nuteisimą pagal BK 236 straipsnio 1 dalį pabrėždamas, kad teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas pagrindžia kaltinimą, turi būti aiškūs ir paremti faktine medžiaga, bet ne abejotinais teiginiais. Jo manymu, abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, koncentravosi į duotus jo paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir bylą išnagrinėjo šališkai. Anot kasatoriaus, abu nuosprendžiai grindžiami prielaidomis, o ne įrodymais. Nuteistasis akcentuoja, kad teismai, netinkamai įvertinę jo siekį pranešti policijos vadovybei apie atskirų pareigūnų netinkamą elgesį asmens sulaikymo metu ir prašymą nubausti juos už tai drausmine tvarka, padarė klaidingas išvadas dėl jo tyčios turinio nustatymo, dėl to netinkamai veiksmus įvertino nusikalstamais, kai tuo tarpu jis asmeniškai tiesioginės tyčios melagingai įskųsti pareigūnus neturėjo. Kasatorius pabrėžia, kad, rašydamas skundą dėl policininkų veiksmų, jis nežinojo, kokiu pagrindu jie veikė, kokiu pagrindu naudojo fizinį smurtą ir spec. priemones, todėl, siekdamas įgyvendinti savo teises, prašė išsiaiškinti policijos vadovybės pareigūnų veiksmų teisėtumą.
Šie esminiai skundo argumentai, pasak kasatoriaus, lemia ginčijamų sprendimų teisingumą, liudija apie bylos nagrinėjimo šališkumą ir nesilaikymą esminių procesinių reikalavimų.
Kiti skundo teiginiai arba argumentai yra susiję su faktinių aplinkybių savitu aiškinimu ginčijant teismo nustatytus faktus, todėl nekartojami ir atsikirtimai į juos nepateikiami.
BPK 331 straipsnio 4 dalyje ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo aprašomojoje dalyje keičiant ar koreguojant žemesnės grandies teismo nuosprendį išdėstomos motyvuotos apeliacinės instancijos teismo išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir bausmės paskyrimo apeliacinio skundo rėmuose, o skundo dalyje, kurią apeliacinis teismas atmeta, nurodomi motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas ir kodėl ginčijamas nuosprendis pripažįstamas teisingu.
Taigi, ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas L. K. nusikalstamą veiką pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, privalėjo motyvuoti tokį savo sprendimą.
Vertinant pirmosios instancijos nuosprendį (20 l., 1 pastraipa), pažymėtina, jog šis teismas konstatavo, kad aptariama nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, o tai reiškia, jog asmuo, pateikiantis kompetentingai institucijai melagingą informaciją apie konkrečių asmenų elgesį, supranta nekaltą asmenį melagingai įskundžiąs. Tiriamuoju atveju, anot teismo, L. K. Šiaulių m. VPK ONTT pareigūnus R. Š. bei S. G. įskundė vienu ir tuo pačiu pareiškimu, rašytu 2007 m. gruodžio 4 d. Šiaulių apygardos prokuratūrai.
Apeliacinė kolegija, išplėtodama veikos kvalifikavimo aiškinimą, papildomai pažymėjo, kad „Melagingo įskundimo“ samprata atitinka asmens tyčinį veikimą (poelgį), kai asmuo supranta, kad įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, pateikia žinomai tikrovės neatitinkančias žinias apie kito konkretaus asmens tariamai padarytą nusikalstamą veiką ir suvokdamas tokio pranešimo esmę sąmoningai įskundžia nekaltą asmenį. Kolegija pažymėjo, kad, jau kreipdamasis į generalinį komisarą dėl tariamo pareigūnų įgaliojimų viršijimo, L. K. (kartu ir N. B. ) paminėjo ne tik smūgio į veidą jam (L. K.) sudavimą, bet ir rankų laužimą bei smūgius į koją, taip informuodamas policijos vadovybę apie tariamai neleistiną fizinio smurto panaudojimą, įgaliojimų viršijimą bei pareigūno vardo pažeminimą ir kartu prašydamas ne tik nustatyti smurtautojus, bet ir nubausti juos. Nepaisant to, kad pareiškėjas siūlė juos nubausti drausmine tvarka, tačiau pats skundas pagal jo turinį iš esmės sudarė prielaidas įžvelgti pareigūnų veiksmuose ne drausminio nusižengimo, o baudžiamojo nusikaltimo požymius. Negana to, ir vėliau pareiškime-protokole prokurorui, kurį rašydamas pareiškėjas buvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingą pranešimą, L. K. išdėstė dar daugiau nebūtų ir tikrovės neatitinkančių duomenų apie tai, kad neva jau žinomas pareigūnas R. Š. kolegos S. G. akivaizdoje sulaikymo metu ne tik keliu prispaudė pareiškėjo galvą prie žemės, smogė kumščiu į dešinę galvos pusę, bet po to, važiuojant automobilyje, ne mažiau 10-15 kartų kumščiu ir alkūne smūgiavo į nugarą, galiausiai užmiesčio laukuose išmetė iš automobilio. Savo teiginių, pasak kolegijos, L. K. neatsisakė ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, nors objektyvūs duomenys, surinkti ikiteisminio tyrimo metu (kolegija mini ne tik liudytojų paaiškinimus, bet ir specialisto išvadas dėl sužalojimų neaptikimo, mobiliojo ryšio telefoninių pokalbių išklotines ir telefonų išsidėstymą įvykio metu, kt. duomenis), akivaizdžiai nepatvirtino, o priešingai, - paneigė tokią išgalvotą L. K. versiją. Tai, kad iš anksto suplanuotoje nuteistųjų L. K. bei N. B. sulaikymo operacijoje, siekiant užkirsti kelią narkotinių medžiagų platinimui, buvo panaudoti koviniai veiksmai turint tikslą sugauti pasileidusį per laukus „bėglį“ (šiuo atveju L. K.), iššokusį iš spėjamo bendrininko N. B. automobilio, jokių neteisėtų veiksmų pareigūnų elgsenoje nėra. Tiek L. K. (tiek ir N. B.) pareiškime generaliniam komisarui sąmoningai nuslėpė esmines įvykių detales, o pareigūnų elgesį „išpūtė“ apkalbėdamas nebūtais dalykais ir tikėdamasis, kad viskas baigsis gana švelniai - vien drausminiu tyrimu, tačiau vėliau, kai buvo iškviestas prokuroro ir pastarajam paaiškinus iškvietimo tikslą (dėl kreipimosi į generalinį komisarą), pareiškėjas aiškiai suprato, kad procesas krypsta kita – baudžiamąja - linkme, tačiau savo neteisingų liudijimų ne tik neatsisakė, o dar labiau juos išplėtojo. Tokia veiksmų seka, kurią akcentuoja apeliacinis teismas (12 l., paskutinė pastraipa), patvirtina nuteistojo sąmoningą neteisėtą veikimą ir atskleidžia kaltės turinį.
Atkreiptinas dėmesys, kad kasacinė instancija iš naujo faktinių aplinkybių nesiaiškina, įrodymų netiria ir neanalizuoja, tačiau faktus vertina žemesniųjų instancijų teismų sprendimų aprašomojoje dalyje aptartų motyvų ir įrodomosios bazės visumos analizės kontekste. Taigi šiuo aspektu paminėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos ginčijami sprendimai dėl L. K. kaltės nustatymo absoliučiai teisingi, nes jie siejami su aptarta pareiškėjo veiksmų seka, o išvados pagrįstos aiškiais ir neabejotinais motyvais, todėl įrodymų vertinimo bei jų sąsajų su faktais patikrinimo taisyklės, apibrėžtos BPK 20 straipsnyje, priimant ginčijamus sprendimus, nepažeistos.
Dėl kasatoriaus teiginio, kad neva teismas, nagrinėdamas, tirdamas ir vertindamas paties nuteistojo apklausų tikrumą, iš esmės svarstė, tikėtina, padaryto kito nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnyje, požymius, todėl pažeidė teisės į tinkamą procesą principą, pažymėtina, jog teismai privalėjo nagrinėti tą kaltinimą, kuris buvo inkriminuotas ikiteisminiame tyrime. Kita vertus, būtina akcentuoti, kad BK 236 straipsnio dispozicija nuo BK 235 straipsnio dispozicijos iš esmės skiriasi tuo, jog melagingas pranešimas, pareiškimas ar kitoks neteisingos informacijos apie asmenį arba nebūtus asmens veiksmus pateikimas ar liudijimas apklausų metu kvalifikuojamas pagal BK 236 straipsnį tada, kai tokia informacija pateikiama turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą asmeniui (kasacinė nutartis Nr.2K-458/2011). Nagrinėjamuoju atveju tiek generalinis komisaras, tiek ir prokuroras, į kurį buvo kreiptasi, turi procesinius įgalinimus pradėti baudžiamąjį persekiojimą, tai ir buvo padaryta L. K. pareiškimų ir vėlesnių liudijimų pagrindu.
Tokiu būdu konstatuotina, kad teisės normų (tiek procesinių, tiek materialinių) taikymo klaidų, aiškinantis L. K. kaltės turinį, o po to ir vertinant veiksmus juridiniu požiūriu, šiame epizode padaryta nebuvo, tad ginčijami nuosprendžiai teisėtumo aspektu teisingi ir pagrįsti objektyviai išanalizuotų bylos duomenų visuma.
Atsiliepimas
Atsiliepime pasisakoma dėl N. B. nuteisimo pagal BK 236 straipsnio 2 dalį bei L. K. ir A. U. prisidėjimo prie nusikalstamos veikos (pareigūnų M. M. ir A. B. įskundimas). Šiame epizode N. B. ginčija veiksmų kvalifikaciją pagal BK 236 straipsnio 2 dalį tvirtindamas, kad nei kaltinime, nei apylinkės teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokiais veiksmais jis suklastojo įrodymus, kurie turėjo reikšmės nekalto asmens (pareigūnų M. M. ir A. B.) baudžiamajam persekiojimui pradėti. Apeliacinės instancijos teismas, pasak kasatoriaus, apskritai peržengė bylų nagrinėjimo teismo procese ribas, įtvirtinančias galimybę pakeisti teisme kaltinimą į sunkesnį, be pagrindo nagrinėjo sunkesnį kaltinimą, kai tuo tarpu pagal žemesnės instancijos teismo nustatytas aplinkybes veika galėtų būti kvalifikuota tik pagal BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.
Pasak pareiškėjo, N. B. kreipimasis bendru skundu su L. K. į generalinį komisarą dėl prieš L. K. panaudoto smurto ir įgaliojimų viršijimo prašant sudrausminti juos 2007 m. spalio 24 d. neva nepagrįstai sulaikiusius pareigūnus, taip pat vėlesni tokių pačių aplinkybių paliudijimai apklausose, akistatose ir kt. negali būti vertinami kaip įrodymų klastojimas, nes pagal BK 236 straipsnio 2 dalies turinį šioje normoje įvardytas klastojimas galimas tik iki ikiteisminio tyrimo pradžios. Kasatoriaus manymu, tiek kreipimasis su skundu, tiek vėlesni liudijimai apklausose po pradėto ikiteisminio tyrimo vertintini tik kaip melagingas pranešimas ir melagingas liudijimas, todėl atitinka BK 235 straipsnio 1 dalies dispozicijos esmę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas mano, kad abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalies reikalavimą, draudžiantį kaltinamąjį nuteisti už nusikalstamą veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teismo posėdyje iš anksto nebuvo pranešta. Todėl, kasatoriaus įsitikinimu, pažeidimas laikytinas esminiu, įpareigojančiu bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Atsakant į kasatoriaus teiginius, būtina paminėti, jog pareiškėjas skunde išdėsto tik dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aptartų ir jam inkriminuotų nusikalstamos veikos aplinkybių, kurias jis, beje, vėliau savitai perfrazuodamas pateikia sau palankų veiksmų vertinimą. Tačiau sąmoningai nutylėta inkriminuotų aplinkybių dalis apie tai, kaip jis iš anksto susitarė su L. K. bei A. U. dėl melagingo pareigūnų apkalbėjimo dėl „suokalbininkų“ pažado padėti liudyti netiesą, būtent ir atskleidžia iš anksto numatyto, aptarto ir pažadėto duomenų klastojimo (arba neteisingų duomenų pateikimo leidžiant juos užfiksuoti į reikšmingus dokumentus – apklausų protokolus) faktą. Tokiu atveju, kai melagingu pareiškimu ir vėlesniais liudijimais, to kasatorius iš esmės neginčija, buvo kreiptasi į baudžiamąjį persekiojimą pradėti įgaliotą asmenį ir jam buvo perduodama neteisinga informacija įrašyti į procesinius dokumentus, o ne viešoje erdvėje viešu skundu ar pasakojimu (kitoms institucijoms, masinės informacijos priemonėse ar kt.) melaginga informacija buvo paskleista, veika kvalifikuotina tik pagal BK 236 straipsnį be sutapties pagal BK 235 straipsnį ar kitus Baudžiamojo kodekso straipsnius (kasacinė nutartis Nr.2K-458/2011). Aplinkybė apie išankstinį susitarimą su kitais asmenimis dėl neteisingų duomenų perdavimo ir jų leidimo fiksuoti juos dokumentuose liudija apie įrodymų klastojimo faktą, tai juridiniu požiūriu vertintina ne tik kaip melagingas įskundimas, bet ir įskundimas klastojant įrodymus pareigūnui, turinčiam teisę pradėti nekalto asmens baudžiamąjį persekiojimą. Tokie veiksmai atitinka BK 236 straipsnio 2 dalies dispozicijos turinį.
Žemesnės instancijos teismas
Tikslinga paminėti, kad pirmosios instancijos teismas, aptardamas N. B. veiksmų kvalifikaciją, pažymėjo, jog melagingas įskundimas ir tolesni ikiteisminio tyrimo veiksmai – iš anksto paruoštų liudytojų L. K. bei A. U. apklausos šiems melagingai liudijant (ne tik paties N. B. melagingas apkalbėjimas) - vertintini ne vien kaip melagingas įskundimas, bet ir kaip įrodymų falsifikavimas, ir teisiniu požiūriu kvalifikuotini pagal BK 236 straipsnio 2 dalį. Tokiam vertinimui pritarė ir apygardos teismas apeliaciniame procese. Taigi baudžiamojo įstatymo klaidų sprendžiant N. B. atsakomybės klausimą nepadaryta. Tai, kad skunde pareiškėjas, motyvuodamas savo reikalavimą, pateikia tik dalį visos faktų eigos (tik sulaikymo aplinkybes,) visiškai nekalbėdamas apie liudytojų palenkimą siekiant melagingo įskundimo tikslų, apie tokių ketinimų įgyvendinimo aplinkybes, rodo, jog jis ne tik vengia atskleisti visą tiesą, bet ir iškraipo faktus, sąmoningai klaidina teismą tikėdamasis kitokio jo veiksmų teisinio vertinimo.
Dėl procesinių pažeidimų, kuriuos įžvelgia kasatorius, paminėtina tik tiek, kad ginčijamų procesinių dokumentų turinys, teismų posėdžių protokolų turinys bei kaltinamojo akto turinys aiškiai rodo, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai nepasunkino jo (N. B.) padėties, nepakeitė jam kaltinimo į sunkesnį ar faktinėmis aplinkybėmis skirtingą palyginus su kaltinamajame akte išdėstytu, todėl mėginimas skunde įrodinėti tariamą apeliacinio ar apskritai teisminio nagrinėjimo ribų peržengimą laikytinas deklaratyviu ir jokiais teisiniais argumentasi nepatvirtintu aiškinimu, proceso iškraipymu ir sąmoningu teismų apkalbėjimu siekiant bet kokiais būdais išvengti atsakomybės. Tiek kaltinamajame akte, tiek nuosprendyje, tiek ir apeliaciniame sprendime veiksmai kvalifikuoti vienodai, aplinkybių turinys, nulėmęs tokį juridinį vertinimą, taipogi tapatus visuose dokumentuose vieningai nurodant apie iš anksto pažadėtą susitarimą apkalbėti minėtus pareigūnus, o po N. B. melagingo skundo padavimo - vienodai aptartas tokių pažadų realizavimo mechanizmas ir kt.
Apibendrintai konstatuotina, kad teisės normų (tiek procesinių, tiek materialinių) taikymo aspektu sprendžiant N. B. nusikalstamos veikos įrodytumo ir jos juridinio įvertinimo klausimus šiame epizode taip pat klaidų padaryta nebuvo, o ginčijami nuosprendžiai teisingi ir pagrįsti objektyviai išanalizuotų bylos duomenų visuma.
Dėl L. K. skundo teiginių šiame epizode paminėtina tik tiek, kad šis kasatorius išdėsto analogiškus N. B. motyvus. Visų pirma teigia esą nenustatyta, kokiais veiksmais buvo suklastoti įrodymai, kaip prie tokio klastojimo prisidėjo jis. Antra, nurodo, jog pagal teismų nustatytas aplinkybes jam inkriminuoti neteisingi liudijimai (to kasatorius praktiškai visiškai neginčija) galėtų būti vertinami tik pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjo nuomone, kadangi kvalifikacija jam parinkta pagal BK 236 straipsnio 2 dalį, tai buvo pažeisti BPK 255 straipsnio reikalavimai pasunkinant kaltinimą teismo procesuose.
Atsakant į L. K. argumentus dėl veikos juridinio vertinimo, dar kartą pažymėtina, kad pirmosios instancijos nuosprendžio nustatomojoje dalyje aiškiai parašyta apie tai, kaip L. K. kartu su A. U. padėjo įskųsti ir suklastoti įrodymus prieš pareigūnus M. M. ir A. B.. Čia akcentuojami jųdviejų išankstinis susitarimas ir pažadas vėliau paliudyti N. B. naudai, kai šis kreipsis dėl minėtų pareigūnų melagingai šiuos apkalbėdamas, o po to tokio pažado realizavimas konkrečiais veiksmais (liudijimais). Taigi L. K. teiginys apie tai, kad neatskleistas klastojimo mechanizmas ir jo indėlis į klastojimo faktą, neteisingas ir prieštaraujantis ginčijamo dokumento turiniui. Dėl nuosprendžiu nustatytų faktų atitikties kaltinamajame akte išdėstytiesiems analogiškai pažymėtina, jog faktinės aplinkybės nepakeistos, o kaltinimas niekuo nepasunkintas, todėl jokių procesinių normų spragų priimant nuosprendį, o vėliau ir jį revizuojant apeliacine tvarka, nepadaryta.
A. U. skunde aptariami du pagrindiniai šio epizodo momentai: vienas – melagingo įskundimo sąvokos aiškinimas, antras – faktų vertinimas N. B. bei L. K. sulaikymo operacijos metu ir jo paties elgesys po sulaikymo.
Dėl melagingo įskundimo sąvokos aiškinimo išsamiai buvo pasisakyta analizuojant L. K. skundą, todėl teorinis ir praktinis sampratos suvokimas ir jos aiškinimas iš naujo nekartojamas. Šioji skundo dalis atmestina analogiškais L. K. skundui motyvais.
Dėl antrojo momento būtina paminėti, kad A. U. visame savo skunde iš esmės kartoja L. K. skundo teiginius, o motyvus grindžia L. K. ir N. B. veiksmų analize pirmajame epizode, kuris su juo visiškai nesusijęs. Visas skundo tekstas perpildytas pasakojimų apie L. K. su N. B. kreipimąsi į generalinį komisarą, vėliau į prokurorą dėl neva prieš juos panaudoto pareigūno R. Š. ir neatpažintų kaukėtų pareigūnų smurto, tačiau visiškai nekalbama apie jam inkriminuotus veiksmus, kaip pastarasis po minėtos „sulaikymo operacijos“ susitarė su N. B. šiam talkinti melagingai apkalbant visai kitus pareigūnus M. M. ir A. B., kurie su smurtavimu ir N. B. bei L. K. sulaikymu iš esmės nieko bendro neturi. Negana to, visas skundo tekstas siejamas su faktinių aplinkybių aiškinimu jas interpretuojant savaip, nei nuosprendžiuose nustatyta. Dėl A. U. inkriminuotų kaltinimo aplinkybių pareiškėjas tik paskutiniame skundo lape vienu sakiniu pareiškia tariamai byloje „...Taip pat nustatyta, kad jokių melagingų ar kitokių parodymų apie policijos pareigūnus M. M. ir A. B. A. U. nedavė, jokių veiksmų padėjimui melagingai įskųsti pareigūnus neatliko, jis pateikė situaciją, kaip matė vairuojant automobilį ir kaip pasakojo L. K. ir N. B., pasakojo apie įvykį taip, kaip jį vertino, todėl neturėjo tyčios nieko melagingai įskųsti dėl nusikaltimo padarymo“. Ši deklaratyvi frazė taip pat atspindi jo nesutikimą su teismų nustatytų faktų dėstymu juos vertinant ir perfrazuojant savaip, sau palankia linkme ir tik galiausiai visa tai susiejama su juridiniu vertinimu tiesiog neigiant kaltę. Juk byloje nustatyta priešingai. Vadinasi, aptarta skundo dalis iš esmės neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, nes jame ginčijami nuosprendžių pagrįstumo, o ne teisėtumo klausimai, tad ši skundo dalis nenagrinėtina, todėl išsamesni atsikirtimai nepateikiami.
Atsiliepime pasisakoma ir dėl N. B. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotikų įsigijimą ir laikymą realizavimo tikslais. Šioje dalyje kasatorius nesutinka su teismų pateiktu jam inkriminuotų veiksmų teisiniu vertinimu ginčydamas narkotinių medžiagų įgijimo tikslus, o kartu ir įžvelgdamas apeliacinio nagrinėjimo klaidas tariamai nepašalinus esminių prieštaravimų baudžiamojo įstatymo pritaikymo dalyje. Manoma, kad byla turėtų būti peržiūrėta iš naujo apeliacine tvarka. Atsakant į šiuos pareiškėjo teiginius, būtina paminėti, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką tokio pobūdžio bylose.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje 2K-7-217/2007 atkreipė dėmesį į tai, kad nusikaltimų, numatytų BK 259, 260, 261, 263 ir 264 straipsniuose dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Sąrašuose esančių medžiagų kiekis itin svarbus nusikaltimo dalyko požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Pasak teismo kolegijos, veikos kvalifikavimas pagal mastą (pagal dalyko kiekį) priklauso nuo grynosios veikliosios medžiagos kiekio mišinyje, skiedinyje ar kt., tačiau nesant didelio kiekio „kvaišalų“, taip pat svarbu įvertinti subjektyvųjį požymį – kaltininkų suvokimą ir siekius – pagal objektyviuosius kriterijus. Ten pat paminėtina, kad ne tik medžiagos kiekis, bet ir jos įpakavimo būdas, pakuočių skaičius, jų vertė rinkoje, įvykio vietoje ar namuose aptiktos svarstyklės, sveikatos būklė ir asmens priklausymas nuo narkotinių medžiagų, jo finansinė padėtis ir darbinė veikla arba pragyvenimo šaltiniai, kiti reikšmingi dalykai gali nulemti subjektyvųjį požymį, o kartu ir objektyviuosius veiksnius, nuo kurių taipogi priklauso veikos kvalifikacija.
Įvertinus Šiaulių apygardos teismo nuosprendį, kuriuo N. B. veika iš BK 259 straipsnio buvo perkvalifikuota į 260 straipsnio 1 dalį, matyti, jog nuosprendžio motyvuojamoje dalyje visos minimos detalės buvo aptartos, atsižvelgta į išankstinės informacijos turėjimą apie nelegalią veiklą, į duomenis, paneigiančius bet kokio asmeninio narkotikų vartojimo galimybę, į įpakavimo pobūdį, pakuočių kiekį ir turinį bei kainas, kitus objektyvius duomenis, o visus juos tarpusavyje sugretintus, padaryta išvada, jog visuma duomenų sudaro logišką grandinę, kuri atskleidžia subjektyvųjį nusikalstamų ketinimų charakterį. Taigi teisingai nuspręsta, kad subjektyvųjį N. B. ketinimų turinį arba siekius atskleidžia objektyvių duomenų visuma, liudijanti apie tai, jog narkotines medžiagas N. B. iš nenustatyto asmens įsigijo ir laikė automobilyje turėdamas tikslą realizuoti, t. y. platinti. Toks teismo vertinimas atitinka ir kitame Aukščiausiojo Teismo dokumente išsakytai pozicijai veikų kvalifikavimo aspektu (kasacinės nutartys Nr.2K-P-412/2007, Nr. 2K- 456/2007, 2K-7-217/2007 ir kt.). Vadinasi, teisinis veiksmų vertinimas apeliacijoje atitinka suformuotą teismų praktiką, todėl padarytos žemesnės instancijos teismo sprendimo korekcijos teisingos.
Prokuroro nuomone, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nebuvo pažeistos bendrosios bylų nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje taisyklės, reglamentuojančios apskųstų nuosprendžių įvertinimo pritaikant baudžiamąsias normas bei analizuojant įrodymus jų pakankamumo ir sąsajų su byloje nustatytais faktais tvarką (BPK 20 straipsnio 3-5 dalys), taip pat abiejų instancijų teismuose nepažeistos ir normos, reglamentuojančios ne tik įrodymų vertinimo, bet ir sprendimų surašymo procedūrą (BPK 331-332 straipsniai). Teisinės nusikalstamų veiksmų vertinimo klaidos, taikant baudžiamąjį įstatymą apylinkės teisme, teisingai ir tinkamai ištaisytos apeliacinėje instancijoje.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų L. K. ir A. U. kasaciniai skundai atmestini, nuteistojo N. B. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl BK 236 straipsnio 1 dalies,236 straipsnio 2 dalies 24 straipsnio 6 dalies ir 236 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies, 255 ir 256 straipsnių taikymo
Byloje nustatyta, kad pagal išankstinę operatyvinę informaciją policijos pareigūnai siekdami patikrinti automobilį, kuriuo N. B. ir L. K. galėjo gabenti narkotines medžiagas, 2007 m. spalio 24 d. surengė operaciją, kurios metu N. B. vairuojamą automobilį stabdė uniformuoti policijos pareigūnai, tačiau reikalavimui sustoti N. B. nepakluso, padidino greitį. Todėl policijos pareigūnai N. B. vairuojamą automobilį ėmė persekioti, įsijungę šviesos ir garso signalus. N. B. trumpam stabtelėjo, iš automobilio išleido L. K. ir nuvažiavo toliau, kol privažiavęs akligatvį sustojo. Tiek L. K., tiek N. B. policijos pareigūnų buvo sulaikyti, panaudojant fizinę prievartą. Teismas padarė išvadą, kad fizinė prievarta buvo panaudota, laikantis Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 23 ir 24 straipsnių, kurie reglamentuoja fizinės prievartos panaudojimo sąlygas ir pagrindus, nuostatų, nes tiek L. K., tiek N. B. sulaikymo stengėsi išvengti aktyviais veiksmais. Byloje nustatyta, kad fizinio smurto (smūgių kumščiais ar kt.) policijos pareigūnai prieš sulaikomuosius nenaudojo. Apieškojus N. B. automobilį ir aplinkinę vietovę, narkotinių medžiagų nebuvo surasta. Todėl L. K. buvo paleistas sulaikymo vietoje, o N. B. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už nepaklusimą policijos pareigūnui sustabdyti transporto priemonę (ATPK 130 straipsnio 1 dalis).
2007 m. lapkričio 9 d. L. K. ir N. B. skundu kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, prašydami nustatyti ir nubausti drausmine tvarka pareigūnus, kurie skundo autorius sulaikė 2007 m. spalio 24 d. Be to, buvo prašoma nubausti drausmine tvarka ir konkretų pareigūną – Šiaulių m. VPK ONTT pareigūną R. Š.. Skunde buvo nurodoma, kad: sulaikymo metu prie L. K. priėjo uniformuotas pareigūnas ir uždėjo antrankius; po to privažiavo automobilis be skiriamųjų ženklų, iš kurio išlipo neuniformuoti pareigūnai ir L. K. paguldė ant purvinos žemės; pareigūnas R. Š. kumščiu sudavė L. K. į dešinį skruostą; pareigūnai su kaukėmis laužė rankas, smūgiavo į dešinę koją; po to L. K. su antrankiais įsodino į automobilį, nuvežė į Voveriškių kaimo apylinkes ir išleido, išmetė daiktus, sulaužė SIM kortelę, atsuko šautuvą ir liepė bėgti; sulaikymo metu prie N. B. priėjo uniformuotas policijos pareigūnas ir paprašė pateikti dokumentus; staiga privažiavo kiti du trys automobiliai; iš jų išlipę neuniformuoti su kaukėmis pareigūnai N. B. paguldė ant žemės, uždėjo antrankius, suko rankas, kojas, kairį skruostą prispaudė su koja, dėl to buvo nubrozdintas į žemę dešinysis skruostas. Skunde L. K. ir N. B. nurodė maną, kad policijos pareigūnai, nepagrįstai panaudodami prieš juos fizinį smurtą, viršijo savo įgaliojimus, pažemino savo, kaip pareigūnų, vardą.
Pagal gautą skundą buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, kuris po dviejų dienų sustabdytas, nes tarnybinį tyrimą atlikęs pareigūnas padarė išvadą, kad iš turimos medžiagos nėra galimybės objektyviai išspręsti klausimo dėl policijos pareigūnų tarnybinės atsakomybės, įžvelgė policijos pareigūnų veiksmuose nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams požymius. Skundo medžiaga perduota Šiaulių apygardos prokuratūrai prašant spręsti klausimą dėl Šiaulių m. VPK pareigūnų baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 straipsnio 1 dalyje, vadovaudamasis BPK 166 straipsniu, 2007 m. gruodžio 4 d. priėmė iš N. B. ir L. K. pareiškimus apie nusikalstamas veikas. Būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, L. K. protokole-pareiškime pakartojo skunde nurodytas aplinkybes, jas apibūdindamas išsamiau, be to, nurodė, kad du pareigūnai su kaukėmis automobilyje, kurį vairavo S. G., jam keliolika kartų kumščiais ir alkūnėmis smūgiavo į nugarą; pats S. G. smurto nenaudojo, tačiau matė, kad jį naudoja kiti pareigūnai, ir šiems nieko nesakė. Protokole–pareiškime L. K. papildomai nurodė dar vieną aplinkybę – tai, kad uniformuoti policijos pareigūnai 2007 m. spalio 24 d. N. B. vairuojamo automobilio nestabdė.
Byloje nustatyta, kad N. B., L. K. ir A. U. nuo 2007 m. spalio 24 d. iki 2007 m. gruodžio 4 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje susitarė, jog N. B. melagingai įskųs Šiaulių apygardos prokuratūrai – įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, – nekaltus asmenis – N. B. vairuojamą automobilį 2007 m. spalio 24 d. stabdžiusius policijos pareigūnus (nustatyta, kad tai Šiaulių m. VKP eismo priežiūros pareigūnai M. M. ir A. B.), o L. K. ir A. U., įgyvendindami susitarimą, melagingai liudys prieš šiuos pareigūnus. Įgyvendinant šį susitarimą, N. B., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 236 straipsnį už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą, 2007 m. gruodžio 4 d. protokole-pareiškime prokurorui nurodė, kad policijos pareigūnai M. M. ir A. B. 2007 m. spalio 24 d. N. B. vairuojamo automobilio nestabdė, administracinio teisės pažeidimo protokole melagingai nurodydami, kad N. B. nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, šį protokolą suklastojo. Šiuos teiginius N. B. pakartojo ir vėlesnių jo apklausų metu. Įgyvendindamas susitarimą, L. K. aplinkybę, kad policijos pareigūnai M. M. ir A. B. 2007 m. spalio 24 d. N. B. vairuojamo automobilio nestabdė, administracinio teisės pažeidimo protokole melagingai nurodydami, kad N. B. nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, šį protokolą suklastojo, nurodė savo 2007 m. gruodžio 4 d. protokole-pareiškime prokurorui, ją patvirtino ir vėlesnių jo apklausų metu. Įgyvendindamas susitarimą, A. U. minėtą aplinkybę apie automobilio nestabdymą patvirtino visų jo apklausų metu.
Dėl L. K. melagingo įskundimo buvo pradėtas policijos pareigūnų R. Š. ir S. G. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 20-21 dienomis jiems buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, abu šie pareigūnai buvo apklausti kaip įtariamieji. Dėl N. B. melagingo įskundimo, kurį jis padarė padedant L. K. ir A. U., buvo pradėtas policijos pareigūnų M. M. ir A. B. baudžiamasis persekiojimas: 2007 m. gruodžio 19 d. jiems buvo įteikti pranešimai apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, abu šie pareigūnai buvo apklausti kaip įtariamieji.
2008 m. vasario 29 d. nutarimu prokuroras ikiteisminį tyrimą nutraukė nustatęs, kad policijos pareigūnai nepadarė jokių nusikalstamų veikų, ir pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 236 straipsnio 1 ir 2 dalyse.
Nuteistasis L. K. kasaciniame skunde teigia, kad jam BK 236 straipsnio 1 dalis pritaikyta netinkamai, nes jis neturėjo tyčios melagingai įskųsti įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltus asmenis kaip padariusius nusikalstamą veiką. Šis kasatorius skunde pažymi, kad: byloje nustatyta, kad 2007 m. spalio 24 d. prieš jį policijos pareigūnai naudojo fizinę jėgą; skundą Lietuvos policijos generaliniam komisarui jis parašė tik tam, kad drausmine tvarka būtų įvertintas jį sulaikiusių pareigūnų elgesys; į prokuratūrą pats nesikreipė, ten buvo iškviestas ir pasirašė protokolą-pareiškimą. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šie kasatoriaus teiginiai prieštarauja teismo nustatytoms aplinkybėms. L. K. kasaciniame skunde nekreipia dėmesio į tai, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 236 straipsnio 1 dalį jis patrauktas ne už tai, kad skundu kreipėsi į Lietuvos policijos generalinį komisarą, prašydamas drausmine tvarka įvertinti jį ir N. B. sulaikiusių pareigūnų veiksmus, o už tai, kad tame skunde, protokole-pareiškime ir apklausų metu melagingai nurodė, jog policijos pareigūnas R. Š. sulaikymo metu kumščiu smogė jam į galvą, o policijos pareigūnas S. G. dalyvavo kitiems dviem policijos pareigūnams naudojant prieš L. K. smurtą (smūgiuojant kumščiais ir alkūnėmis jam į nugarą, grasinant ginklu ir kt.), pats kartu su tais dviem policijos pareigūnais be jokio pagrindo vežiojo L. K. automobiliu, o po to išleido L. K. nežinomoje vietovėje. L. K. melagingai nurodyti tiek R. Š., tiek S. G. veiksmai pagal savo pobūdį yra akivaizdžiai nusikalstami. BPK 165 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad policija yra ikiteisminio tyrimo įstaiga, t. y. įstaiga, turinti teisę pradėti asmens baudžiamąjį persekiojimą. Įvertinusi šias aplinkybes ir byloje nustatytą L. K. veiksmų nuoseklumą (melagingą įskundimą policijai jis patvirtino protokole-pareiškime prokurorui ir apklausų metu), teisėjų kolegija sprendžia, kad jis suvokė, jog gali būti pradėtas jo nurodytų pareigūnų baudžiamasis persekiojimas, ir norėjo taip veikti. Todėl žemesnių instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, jog L. K. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo L. K. aptariamą nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, o priešingas L. K. kasacinio skundo teiginys yra nepagrįstas. Kasaciniame skunde nuteistasis L. K. tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau nenurodo, kurios bylai reikšmingos aplinkybės liko neišnagrinėtos. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad deklaratyvus ir bylos medžiagai prieštaraujantis argumentas nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Todėl šis argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.
Visi trys kasatoriai savo skunduose neigia susitarimą melagingai liudyti melagingai įskundžiant įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltus asmenis – Šiaulių m. VKP eismo priežiūros pareigūnus M. M. ir A. B., tvirtindami, kad toks susitarimas neįrodytas. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatytų aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Todėl šis argumentas paliekamas nenagrinėtas.
Nuteistieji N. B. ir L. K. savo kasaciniuose skunduose teigia, kad byloje nenustatyta ir nuosprendyje nenurodyta, kokiais veiksmais N. B. suklastojo įrodymus M. M. ir A. B. baudžiamajam persekiojimui pradėti, o L. K. ir A. U. padėjo tai padaryti. N. B. skunde tvirtina, kad pagal teismo nustatytas aplinkybes jo veiksmai atitiktų BK 235 straipsnio 1 dalyje ir 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymius, o L. K. teigia, kad jo veiksmai atitiktų tik BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius. Abu kasatoriai tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas BK 236 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties (įrodymų klastojimo) nenustatė, tačiau, nepaisydamas to, N. B. veiksmus kvalifikavo pagal BK 236 straipsnio 2 dalį, o L. K. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį, taip juos nuteisdamas už sunkesnę nusikalstamą veiką. Kasatoriai tvirtina, kad taip teismai pažeidė BPK 255 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą nuteisti asmenį už veiką, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų, jeigu teismo posėdžio metu apie tokią galimybę jam iš anksto nebuvo pranešta, ir BPK 256 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nutarties pastraipoje nurodyti kasatorių N. B. ir L. K. argumentai yra nepagrįsti. Pirma, iš bylos medžiagos matyti, kad teismas nei kaltinamajame akte nurodytų aptariamų nusikalstamų veikų (melagingo įskundimo) aplinkybių, nei jų kvalifikavimo nekeitė, todėl neturėjo jokio pagrindo taikyti BPK 255 straipsnio 2 dalyje, 256 straipsnyje numatytų nuostatų, o juo labiau tas nuostatas pažeisti. Antra, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad įrodymų klastojimas buvo padarytas iš anksto susitariant, kad N. B. melagingai įskųs Šiaulių m. VKP eismo priežiūros pareigūnus M. M. ir A. B., o L. K. ir A. U. melagingai paliudys, kad N. B. nurodytos aplinkybės atitinka tikrovę, t. y. kad minėti policijos pareigūnai N. B. vairuojamo automobilio 2007 m. spalio 24 d. tikrai nestabdė, o administracinio teisės pažeidimo protokolą, kuriame nurodyta, kad N. B. nepakluso policijos pareigūno reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, suklastojo. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojo parodymai pagal BPK nuostatas yra priskiriami įrodymams, todėl iki melagingo įskundimo padarytas susitarimas duoti melagingus parodymus, teismo teisingai įvertintas kaip įrodymų suklastojimas. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes aptariamą N. B. nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 236 straipsnio 2 dalį, o L. K. ir A. U. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Nuteistasis A. U. savo kasaciniame skunde suformuluotą prašymą jam priimtus skundžiamus teismų sprendimus panaikinti ir baudžiamąją bylą prieš jį nutraukti grindžia teiginiu, kad veikos, už kurią nuteistas, jis nėra padaręs. Todėl, anot nuteistojo A. U., baudžiamasis įstatymas – BK 24 straipsnio 6 dalis ir 236 straipsnio 2 dalis – jam pritaikytas netinkamai. Šis kasatorius skunde teigia, kad N. B. melagingai įskųsti policijos pareigūnų M. M. ir A. B. jis nepadėjo, melagingų parodymų nedavė. Taip nuteistasis A. U. savo kasaciniame skunde neigia teismo nustatytas aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatytų bylos aplinkybių neigimas nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Todėl aptariamas kasatoriaus argumentas paliekamas nenagrinėtas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistojo A. U. kasacinis skundas yra gana didelės apimties (8 puslapiai), tačiau didžioji jo dalis yra skirta ne jo paties, o L. K. ir N. B. padarytų nusikalstamų veikų analizei. Iš sisteminės BPK normų analizės išplaukia, kad nuteistasis turi teisę apskųsti tik jam priimtą nuosprendį, apskųsti kitiems nuteistiesiems priimtus nuosprendžius jis įstatymo nėra įgaliotas. Dėl to minėta šio kasatoriaus skundo dalis taip pat paliekama nenagrinėta. Teisėjų kolegija šioje nutartyje jau konstatavo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistojo A. U. nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Iš to, kas šioje nutarties dalyje išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų dalis, kuriose L. K. nuteistas pagal BK 236 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį, N. B. nuteistas pagal BK 236 straipsnio 2 dalį, A. U. – pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 236 straipsnio 2 dalį, dėl kasatorių skunduose nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo
Nuteistasis N. B. kasaciniame skunde teigia, kad kiekvienas iš kaltinamajam inkriminuotų BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties alternatyvių požymių (narkotinių medžiagų neteisėtas įgijimas, laikymas, platinimas ir kt.) turi būti įrodytas. Anot šio kasatoriaus, byloje neįrodyta, kad jis narkotines medžiagas (1,773 g kokaino) įgijo – nuosprendyje nenurodyta įgijimo būdas, vieta, laikas, iš kokio asmens narkotinės medžiagos įgytos. Neginčydamas narkotinių medžiagų laikymo savo automobilyje, N. B. kasaciniame skunde tvirtina, kad neįrodytas tikslas jas platinti. Anot kasatoriaus, tikslo platinti nepatvirtina nei surastų narkotinių medžiagų kiekis, nei jų suradimo aplinkybės, nei kiti bylos duomenys. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad narkotines medžiagas jis laikė, turėdamas tikslą jas nenustatytu būdu platinti, paremta tik prielaidomis, ir tai laikytina esminiu BPK reikalavimų pažeidimu. Nuteistasis N. B. skunde tvirtina, kad nuteisdamas jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą, turint tikslą jas platinti, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimus.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo N. B. kasacinio skundo argumentas, jog apeliacinės instancijos teismo išvada, kad narkotines medžiagas jis laikė, turėdamas tikslą jas nenustatytu būdu platinti, paremta tik prielaidomis, yra ne tik deklaratyvus (kasatorius skunde nenurodo jokių konkrečių prielaidų), bet ir prieštaraujantis bylos medžiagai. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, prieš padarydamas išvadą apie tiksląplatinti narkotines medžiagas, teismas įvertino šį klausimą liečiančių byloje surinktų įrodymų visetą: paties N. B., liudytojų parodymus, automobilio apžiūros protokolo, specialisto išvados duomenis, tarnybinio pranešimo duomenis apie turimą operatyvinę informaciją. Taip apeliacinės instancijos teismas įvykdė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimą įrodymų vertinimą grįsti išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Todėl kasacinio skundo teiginys, kad šios normos nuostatos buvo pažeistos, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstai kasatorius skunde tvirtina, kad, jį nuteisiant pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, buvo pažeisti BPK 1 straipsnio 1 dalies (reglamentuojančios baudžiamojo proceso paskirtį), 44 straipsnio 6 dalies (įtvirtinančios nekaltumo prezumpcijos principą), 301 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, pagal kuriuos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi išdėstyti įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes bei įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, reikalavimai. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad visų šių reikalavimų buvo laikomasi: pats apeliacinis procesas yra viena iš stadijų įgyvendinant baudžiamojo proceso paskirtį; kasatoriaus nuteisimą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, liečianti nuosprendžio dalis pagrįsta tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje; duomenų apie nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimą byloje nėra; apeliacinės instancijos teismas nustatė tik vieną naują aplinkybę – tikslą narkotines medžiagas platinti, ją išdėstė nuosprendyje, o taip pat išdėstė išvadą apie šios aplinkybės buvimą patirtinančius įrodymus.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo N. B. kasacinio skundo argumentas, jog byloje neįrodyta, kad jis narkotines medžiagas (1,773 g kokaino) įgijo, atitinka bylos medžiagą. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alternatyvūs: narkotinių ar psichotropinių medžiagų, turint tikslą jas platinti 1) gaminima,; 2) perdirbimas, 3) įgijimas, 4) laikymas, 5) gabenimas; 6) siuntimas. Kasatoriui N. B. inkriminuotos dvi iš nurodytų veikų: neteisėtas narkotinių medžiagų įgijimas ir laikymas, turint tikslą jas platinti. Teismas, pripažindamas asmenį kaltu ir nuteisdamas jį už kurios nors vienos ar kelių BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytų veikų padarymą, byloje privalo nustatyti kiekvienos veikos padarymo faktą ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, nekeldamas nė vienos iš šių alternatyvių veikų įrodinėjimui bei pagrindimui skirtingų (mažesnių ar didesnių) reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos nutartis Nr. 2K-P-218/2009).
Šioje byloje nuteistajam N. B. narkotinių medžiagų (1,773 g kokaino) įgijimas (veiksmai, kuriuos atlikęs jis gavo narkotines medžiagas, t. y. pirkimas, mainai, radinio pasisavinimas, skolos atsiėmimas ar dovanos gavimas ir kt.) pripažįstamas nustatytu, tačiau ši teismo išvada nepagrįsta baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Byloje nenustatytos esminės kokaino įgijimo aplinkybės: kada, kur, kaip, kokiais veiksmais, iš kokio asmens kokainas įgytas. Baudžiamojo proceso nustatyta tvarka konstatavus (nustačius) neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą, turint tikslą jas platinti, šių medžiagų neteisėtas įgijimas nėra preziumuojamas. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kvalifikavo kasatoriaus nusikalstamus veiksmus pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ne kaip atskirus savarankiškus nusikaltimus, bet kaip vientisą pavienį nusikaltimą. Vadinasi, nurodytų medžiagų įgijimas ir laikymas teismų baigiamuosiuose aktuose pripažįstami tos pačios – pavienės nusikalstamos veikos atskirais epizodais. Konstatavus, kad kaltinimas nuteistajam N. B. įgijus narkotines medžiagas turint tikslą jas platinti nepagrįstas neginčijamais baudžiamojo proceso įstatymo nustatytais būdais gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kad šis kaltinimas nekonkretus ir pagrįstas prielaidomis, tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, dėl to teiginys, kad kasatorius neteisėtai įgijo narkotines medžiagas (1,773 g kokaino) šalintinas iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų, taip iš dalies patenkinant nuteistojo N. B. kasacinį skundą. N. B. už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirtas laisvės atėmimas ketveriems metams, t. y. mažesnė už šios normos sankcijoje numatytos bausmės vidurkį bausmė. Atsižvelgusi į tai, kad nusikaltimas priskiriamas prie sunkių, N. B. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, jis teisiamas jau penktą kartą, teisėjų kolegija sprendžia, kad švelninti apeliacinės instancijos teismo jam pagal BK 260 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę nėra pagrindo, net ir pašalinus iš kaltinimo dalį jam inkriminuotų veiksmų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. sausio 9 d. ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 7 d. nuosprendžius pakeisti: panaikinti jų dalis, kuriose N. B. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį už neteisėtą narkotinių medžiagų (1,773 g kokaino) įgijimą nenustatytomis aplinkybėmis ir nenustatytu būdu iš nenustatyto asmens, turint tikslą jas platinti. Kitas skundžiamų nuosprendžių dalis palikti nepakeistas.
Nuteistųjų L. K. ir A. U. kasacinius skundus atmesti.