Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. G. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. B. ieškinį atsakovei J. B. dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė J. G. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama panaikinti 2008 m. spalio 24 d. sudarytą turto dovanojimo sutartį, pagal kurią ieškovė padovanojo atsakovei J. B. žemės sklypą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbiami)) ir pastatą (unikalusis Nr. (duomenys neskelbiami)), esančius adresu: (duomenys neskelbiami) ir taikyti restituciją.

2. Ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – viešajame registre padaryti įrašą uždraudžiant perleisti nuosavybėn ginčo objektus: žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) ir pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)), esančius adresu (duomenys neskelbiami).

3. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad jos reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas, nes byloje pateiktas atsakovės pasižadėjimas išlaikyti ieškovę ir ja rūpintis iki gyvos galvos. Atsakovės reikalavimas ieškovei išsikraustyti, kuris pateiktas nepaisant pasižadėjime nurodytų įsipareigojimų dėl išlaikymo ir rūpinimosi. Priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, jo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, kadangi 2022 m. spalio 25 d. pranešimu atsakovė reikalauja ieškovę išsikraustyti iš gyvenamojo namo, o tai suteikia prielaidas spręsti, kad atsakovė su ginčo turtu siekia atlikti kažkokius disponavimo veiksmus. Paaiškino, dovanoto turto vertė yra didelė, o atsakovė neturi kito turto; atsakovė galėtų bandyti jį perleisti kitiems asmenims, o tai apribotų ieškovės galimybę šį turtą atgauti. Atsakovės nesąžiningumą pagrindžia pasižadėjimo ir 2022 m. spalio 25 d. pateikto pranešimo dėl iškraustymo turinio esmės santykis, nes toks elgesys – kai įsipareigojus asmenį išlaikyti ir juo rūpintis iki gyvos galvos– reikalaujama išsikraustyti yra nesąžiningas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. lapkričio 18 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

5. Teismas pažymėjo, kad šioje civilinės bylos stadijoje, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas nėra nagrinėjamas iš esmės, yra pagrindas konstatuoti, jog ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinį.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien didelės ieškinio sumos kriterijus savaime nesudaro teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-835-464/2017; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-503-370/2019). Naujausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birelio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-961-464/2021).

7. Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių atsakovei, kadangi ieškovė nepateikė jokių įrodymų dėl atsakovės nesąžiningo elgesio, nepateikė duomenų apie jos atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu, o tokių duomenų ieškovė nepateikė. Vien ieškovės formalūs argumentai (prielaidos), kad atsakovė galėtų bandyti ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, kas apribotų ieškovės galimybę turtą atgauti, nereiškia ir negali reikšti, jog šiuo atveju netaikant laikinųjų apsaugos priemonių byloje egzistuoja grėsmė galimam palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

8. Teismo vertinimu, ieškovės nurodomos aplinkybės dėl išlaikymo ir rūpinimosi savaime nereiškia, kad egzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės veiksmai galimai netinkamai vykdant susitarimą, t. y. veiksmai moralės požiūriu, sudaro bylos nagrinėjimo iš esmės dalyką ir teismo bus vertinami Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.472 straipsnio 1 dalies taikymo aspektu, ginčą nagrinėjant iš esmės.

9. Teismas priėjo išvados, kad ieškovė objektyviai nepagrindė, kodėl ieškovei galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas, t. y. nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų dėl atsakovės nesąžiningumo. Teismo vertinimu, ieškovė nepateikė objektyvių įrodymų apie galimus atsakovės veiksmus ir (arba) atsakovės realius ketinimus, kuriuos būtų pagrindas vertinti, kaip siekį išvengti sprendimo vykdymo. Dėl šių priežasčių prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones netenkino.

III. Atskirojo skundo argumentai

10. Ieškovė atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

10.1. Teismas pagrįstai įvertino, kad ieškovės ieškinys preliminariai pagrįstas (atsakovės elgesys tikėtinai neatitinka geros moralės nuostatų), tačiau nepagrįstai nusprendė, jog nurodyto susitarimo nesilaikymas nėra pagrindas atsakovę pripažinti nesąžininga.

10.2. Teismų praktikoje pakanka bent tikėtinų duomenų apie galimą atsakovo nesąžiningumą, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2­50­464/2017).

10.3. Elgesys kai įsipareigojus asmenį išlaikyti ir juo rūpintis iki gyvos galvos, po kurio laiko (perėjus turto nuosavybei) reikalaujama išsikraustyti, tikėtinai siekiant turtu disponuoti, turi būti pripažįstama nesąžiningu elgesiu, kuris pagrindžia sprendimo neįvykdymo riziką. Pažymėjo, kad duomenys apie galimą nesąžiningumą turi būti tikėtini.

10.4. Ieškovei gyvenant ginčo name ir atsakovei ne kartą nurodžius siekį ginčo turtą parduoti ar perleisti kitiems asmenims, jeigu ieškovė kreiptųsi į teismą dėl dovanojimo sutarties ginčijimo, egzistuoja neabejotinas pagrindas konstatuoti, kad nepritaikius prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas tikėtinai bus neįmanomas.

10.5. Pritaikius prašomą laikinąją apsaugos priemonę – atsakovė iš esmės nepatirs jokių suvaržymų – ji galės naudotis ginčo turtu ir jame gyventi, tačiau negalės jo parduoti. Pastebėjo, kad teismui pripažinus ieškovės reikalavimą tikėtinai pagrįstu – vien siekis parduoti būtų pakankama priežastis spręsti, jog turtą realizavus, teismo sprendimo įvykdymas bus neįmanomas. Prašoma pritaikyti laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga ir atsakovei negali padaryti neigiamos įtakos.

11. Atsakovė atsiliepimo į ieškovės atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

13. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ginčijant atsakovei padovanoto turto sandorius, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo pagrindų

14. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; 2) nustatyta grėsmė teismo sprendimo neįvykdymui. Nesant bent vienos iš paminėtų sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

15. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, pagal prima facie (iš pirmo žvilgsnio) doktriną konstatavęs preliminarų ieškinio pagrįstumą, netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nenustatęs antrosios jos taikymui būtinos sąlygos – teismo sprendimo neįvykdymo grėsmės, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik šiuo aspektu.

16. Teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – užkirsti kelią tam, kad galutinis teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus kiekvienos konkrečios situacijos faktines aplinkybes.

17. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos ir vertindamas ieškovo nurodytus argumentus prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė galėtų būti nesąžininga ir vengtų vykdyti galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą arba atlieka ar atliks ateityje veiksmus, kuriais būtų siekiama sumažinti galimybes įvykdyti šioje byloje teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad vien ieškovės formalūs argumentai (prielaidos), jog atsakovė galėtų bandyti ginčo turtą perleisti kitiems asmenims, apribotų ieškovės galimybę turtą atgauti, nereiškia ir negali reikšti, kad šiuo atveju, netaikant laikinųjų apsaugos priemonių, byloje egzistuoja grėsmė galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymui.

18. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai suformuotoje praktikoje yra išaiškinta, kad laikinųjų apsaugos priemonių, kaip itin asmens teises varžančio procesinio instituto, taikymas galimas tik labai išskirtiniais atvejais ir tik tada, kai jo taikymo prašantis asmuo (ieškovas) pateikia įtikinamų argumentų bei konkrečių duomenų (įrodymų) apie to asmens (atsakovo) jau atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti su sąžiningu elgesiu nederančius veiksmus, kurių pagrindinis tikslas – išvengti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2019 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-614-450/2019; 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-538-302/2020; 2022 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-9-464/2022).

19. Aptariamų aplinkybių kontekste nurodytina, kad šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi pateikti priešingos šalies nesąžiningumo įrodymus. Atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus / atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019 ir kt.).

20. Civiliniame procese vyraujantys rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir proceso šalių lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai taip pat lemia, kad pareiga įrodyti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą bei poreikį tenka prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikusiam proceso dalyviui. Šiuo atveju ieškovė kaip galimą atsakovės nesąžiningumą grindžia iš esmės vienintele aplinkybe – atsakovės pasižadėjimu išlaikyti ieškovę ir ja rūpintis iki gyvos galvos, o vėliau atsakovės reikalavimu ieškovei išsikraustyti ignoruojant pasižadėjime nurodytus įsipareigojimus dėl išlaikymo ir rūpinimosi. Tačiau tokie argumentai susiję su bylos nagrinėjimo iš esmės eiga negali būti pagrindu konstatuoti ginčo šalies nesąžiningumą, lemiantį laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Ieškovė jokių argumentų ar įrodymų, leidžiančių daryti bent tikėtiną išvadą apie atsakovės siekį išvengti ieškovei galbūt palankaus sprendimo vykdymo, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šioje proceso stadijoje nėra nustatytas tikėtinas atsakovės nesąžiningumas. Be to, iš byloje pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad atsakovei nuosavybės teise priklausantis ginčo nekilnojamasis turtas 2022 m. lapkričio 4 d. antstolės patvarkymu yra areštuotas (2023 m. sausio 11 d. antstolės pranešimas Nr. S-23-11-976).

21. Teismų praktikoje ne kartą yra pabrėžiama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokia apimtimi laikinąsias apsaugos priemones, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovų teisėtus interesus ir nei vienam iš jų nesuteiktų nepagrįsto prioriteto. Šiuo atveju, be teisėto pagrindo pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeisti nurodyti principai.

Dėl bylos procesinės baigties

22. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei poreikio, tinkamai aiškino proceso normas ir nenukrypo nuo aukštesnės instancijos teismo suformuotų grėsmės teismo sprendimo įvykdymui įrodinėjimo bei jos identifikavimo taisyklių, padaręs visiškai pagrįstą išvadą, kad šio procesinio instituto taikymui ieškovės nurodytų argumentų bei jos pateiktų duomenų nepakanka. Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nenustačius vienos iš dviejų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinų sąlygų, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas šį procesinį klausimą išsprendė teisingai, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. lapkričio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.