- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-04-21
- Bylos Nr.
- 2A-1425-553/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02115-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė (pran.), Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Ieškovas
- R. M.
- Atsakovas
- A. M.
- Išvadą teikia
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos VTAS
- Trečiasis asmuo
- UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Mokilizingas“, UAB „MCB Finance“, UAB „Snoro lizingas“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Loretos Bujokaitės ir Dainiaus Rinkevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-09 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-17-494/2015 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui A. M., institucijai teikiančiai išvadą byloje Vilniaus rajono savivaldybės administracijos VTAS, tretiesiems asmenims UAB „Šiaulių banko lizingas“, UAB „Mokilizingas“, UAB „MCB Finance“, UAB „Snoro lizingas“ dėl santuokos nutraukimo dėl kaltės ir atsakovo A. M. priešieškinį dėl to paties dalyko.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė R. M. ieškiniu prašė: 1) nutraukti ieškovės R. M., a.k. (duomenys neskelbtini) ir atsakovo A. M., a.k. (duomenys neskelbtini) santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl atsakovo A. M. kaltės, palikti ieškovei iki santuokos turėtą pavardę –K.; 2) nustatyti šalių nepilnamečio vaiko D. M., gim. (duomenys neskelbtini), a.k. (duomenys neskelbtini) gyvenamąją vietą kartu su ieškove R. M.; 3) priteisti iš atsakovo A. M. nuo 2014-07-01 išlaikymą nepilnamečiui vaikui D. M. kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 182 EUR iki vaiko pilnametystės, priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti R. M.; 4) priteisti iš atsakovo A. M. nepilnamečiui vaikui D. M. išlaikymo įsiskolinimą 2 184 EUR (182 EUR x 12 mėn.) už vienerius metus nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01 priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti R. M.; 5) padalinti santuokoje įgytą turtą sekančiai: priteisti ieškovei R. M. šaldytuvą 434,43 EUR vertės, skalbimo mašiną 298 EUR vertės bei komodą 115,85 EUR vertės, viso turto už 839,90 EUR, atsakovui A. M. priteisti viryklę 637,16 EUR vertės, mažą komodą 144,81 EUR vertės, sekciją 397,07 EUR vertės, viso turto už 3 241,98 EUR; 6) priteisti iš atsakovo A. M. ieškovei R. M. 511,89 EUR kompensaciją už ieškovei tenkančią mažesnę kilnojamojo turto dalį; 7) pripažinti visus atsakovo A. M. prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus ieškinyje nurodytiems kreditoriams, tame tarpe pagal 2014-05-07 atsakovo sudarytą su UAB „Mokilizingas“ vartojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo asmeninėmis prievolėmis; 8) priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad šalių santuoka buvo įregistruota (duomenys neskelbtini)Vilniaus miesto CMS (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus D. M.. Po santuokos sudarymo ieškovė ir atsakovas abipusiu sutarimu nutarė gyventi ieškovės tėvams Danutai ir S. K. priklausančiame name, (duomenys neskelbtini), atsakovo namas dar buvo įrenginėjamas. Per vestuves šalims padovanotus pinigus (apie 14 000 Lt) šalys skyrė atsakovui priklausančio namo įrengimui, (duomenys neskelbtini). Buvo pirkti baldai, buitinė technika (viryklė, šaldytuvas, skalbimo mašina) bei atliktas namo pusės dekoratyvinis tinkavimas. Ieškovė siūlė atsakovui ir toliau gyventi ieškovės tėvų namuose ir palaipsniui įrenginėti atsakovo namą. Po kurio laiko kartu su atsakovu jie persikraustė į atsakovo namą, tačiau tuo metu ieškovė rado darbą (duomenys neskelbtini), iškilo problema ieškovei pasiekti savo darbo vietą, nes iš (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) maršrutinio transporto nėra, ieškovė transporto priemonės nevairuoja. Atsakovas žadėjo ieškovę vežioti į darbą, tačiau vėliau to atsisakė, nurodęs, kad jam brangiai kainuos kuras. Todėl ieškovė neturėjo kitos išeities, kaip grįžti gyventi į savo tėvų namus (duomenys neskelbtini). Po kurio laiko atsakovas pradėjo raginti ieškovę grįžti į jo namą, tačiau vėliau, ieškovei sutikus, nurodė, kad ieškovės grįžimą reikia atidėti, sugalvodamas vis naują priežastį. Atsakovas nors ir dirbo, tačiau pradėjo neatsakingai skolintis pinigus, savo uždirbtus pinigus skyrė ne šeimai o kreditų grąžinimui, tuo tarp šalių sūnumi atsakovas nesirūpino, nuo pat vaiko D. gimimo neskyrė vaikui išlaikymo. Būtent nuo šalių vaiko gimimo šalių santykiai pablogėjo, nes atsakovas staiga pareiškė, kad jam kyla abejonių ar jis yra sūnaus D. tėvas. Atsakovas 2014-09-04 surašė pareiškimą, kurį perdavė ieškovei per trečiuosius asmenis, kuriuo ragino ieškovę pristatyti sūnų D. į atsakovo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), teigdamas, kad nori atlikti tėvystės nustatymo DNR tyrimus, o vėliau atsakovas pateikė ieškinį teismui, kuriuo prašė nuginčyti jo tėvystę sūnaus atžvilgiu. Vėliau, gavus DNR tyrimų išvadą, kuri patvirtino atsakovo tėvystę sūnaus D. atžvilgiu, atsakovas ieškinio civ. byloje Nr.2-331-732/2014 atsisakė. Atsakovo nurodytos aplinkybės, kad dėl ieškovės laukimo savo namuose (duomenys neskelbtini), jis išgyveno ir dėl to apsirgo, jam teko atsigulti į psichiatrijos ligoninę visiškai nepagrįstos. Esą atsakovas niekada neinformavo ieškovę apie savo turimus ir naujus kreditorius, šie faktai ieškovei tapo žinomi, kai ji pradėjo gauti sms žinutes su pranešimais, kad atsakovas nesumokėjo eilinės įmokos gauto kredito padengimui. Ieškovei tapo žinoma, kad atsakovas priduodavo į lombardą net savo vestuvinį žiedą. Atsakovas turi priklausomybę skolintis pinigus, kuriuos išleidžia, pirkdamas įvairias prekes – šviestuvus, baldus, kurie faktiškai nei jam, nei ieškovei nėra reikalingi. Po kažkurio laiko ieškovė sužinojo, kad atsakovas lankosi lažybų punktuose ir ten palieka nemažas pinigų sumas. Ieškovė ne kartą ketino atsakovą įtikinti, kad jie turi gyventi iš savo uždirbtų, o ne iš skolintų pinigų. Atsakovas turi net keturis kreditorius, šios atsakovo prievolės kreditoriams turi likti jo asmeninėmis prievolėmis, ieškovė nesutinka su atsakovo nurodytomis aplinkybėmis, kad prievolė pagal su UAB ‚Mokilizingas“ sudarytą 2014-05-07 Vartojimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) būtų pripažinta ieškovės asmenine prievole. Apie šį kreditą, kaip ir visus kitus, ieškovė nieko nežinojo, atsakovas apie tai ieškovės neinformavo ir ieškovės sutikimo negavo. Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad už šį kreditą atsakovas pirko sekciją „Augusto-A“, kurios vertė 1 371 Lt, tačiau ši sekcija ieškovei nėra reikalinga, apie tai ieškovei iš viso nebuvo žinoma. Ieškovė yra darbinga, sveika, todėl reikalavimo atsakovui dėl jos išlaikymo nereiškia.
Šalių sūnus D. gyvena nuo pat gimimo kartu su ieškove, kuri nuolat rūpinasi ir prižiūri sūnų, todėl vaiko gyvenamoji vieta turi būti nustatyta kartu su ieškove – vaiko motina. Kadangi nuo pat vaiko gimimo atsakovas vaiko neišlaiko, iš atsakovo turi būti priteistas išlaikymas sūnui D. M. nuo 2014-07-01 po 182 EUR periodinėmis išmokomis kas mėnesį. Atsakovas dirba (duomenys neskelbtini), turi nuolatines pajamas, atsakovo per mėnesį gaunamos pajamos sudaro 756, 41 EUR, todėl atsakovas privalo mokėti savo vaikui išlaikymą. Iš atsakovo taip pat priteistinas vaikui išlaikymo įsiskolinimas, kuris susidarė nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01 – 2 184 EUR (182 EUR x 12 mėnesių).
Esą šalys santuokos metu jokio nekilnojamojo turto neįgijo. Ieškovė iš dalies sutinka su atsakovo nuodytais argumentais dėl santuokoje įgyto kilnojamojo turto (baldų, buitinės technikos) padalinimo. Ieškovė sutinka, kad jai būtų priteista viso turto už 3 241,98 EUR. Kadangi ieškovei priteistino turto vertė pinigine išraiška yra mažesnė nei atsakovui, prašo priteisti iš atsakovo 511,89 EUR kompensaciją už ieškovei tenkančią mažesnę kilnojamojo turto dalį.
Šalies argumentai
Atsakovas A. M. priešieškiniu prašė: 1) nutraukti ieškovės R. M. ir atsakovo A. M. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl ieškovės kaltės, palikti po santuokos nutraukimo ieškovei iki santuokos jos turėtą pavardę – K.; 2) priteisti iš atsakovo A. M. išlaikymą nepilnamečiam vaikui D. M. kas mėnesį periodinėmis išmokomis po 130,32 EUR iki vaiko pilnametystės; 3) nustatyti šalių nepilnamečio vaiko D. M. gyvenamąją vietą kartu su ieškove R. M.; 4) padalinti santuokoje įgytą turtą sekančiai: priteisti atsakovui A. M., sofą – lovą 289,62 EUR vertės, spintą 57,92 EUR vertės, šviestuvus, kurių vertė 301,20 EUR, fotelį, staliuką, minkštą kampą – 680,02 EUR vertės, lovą 659,68 EUR vertės, 74,48 EUR sumokėtų įmokų, viso turto už 2 062,92 EUR; ieškovei R. M.: viryklę – 637,16 EUR vertės, mažą komodą 144,81 EUR vertės, šaldytuvą 434,43 EUR vertės, skalbimo mašiną 298 EUR vertės, sekciją 397,07 EUR vertės, komodą 144,81 EUR vertės, viso turto už 2 056,28 EUR vertės; 5) pripažinti atsakovo A. M. asmeninėmis prievolėmis prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus: UAB „Mokilizingas“ pagal 2013-11-17 Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2014-05-15 Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Šiaulių banko lizingas“ pagal 2013-11-07 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „MCB Finance“ pagal 2013-10-11 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); UAB „Snoro lizingas“ Išperkamosios nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); pripažinti ieškovės R. M. asmenine prievole kreditorinius įsipareigojimus UAB „Mokilizingas“ pagal 2014-05-07 Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 6) priteisti iš ieškovės atsakovui bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad šalių santuoka nutrauktina dėl ieškovės kaltės, nes pastaroji pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas savo nederamu ir žeminančiu elgesiu. Beveik nuo pat pradžių santuokos šalys kartu negyveno, atsakovė gyveno pas savo tėvus, motyvuodama tuo, jog į atsakovo tėvui Č. M. priklausantį namą, kurį jis užleido šalių šeimai, gyventi neis, kadangi jis neįrengtas. Atsakovas, būdamas ieškovės tėvų namuose, jausdavosi kaip svečias, kuris atvykdavo su lauktuvėm, atveždavo pinigų, atsakovas tikėjosi, kad viskas pasikeis. Atsakovė nuolat priekaištaudavo, kad atsakovas uždirba nepakankamai, nesiveža ieškovės į užsienį, nors nuolat išlaikydavo ieškovę ir sūnų. Ketverius santuokos metus atsakovas laukė, kad ieškovė grįš į šeimos namus, šį laukimo periodą atsakovas skaudžiai išgyveno, dėl ko susirgo ir teko atsigulti į psichiatrijos ligoninę. Ieškovė tuomet pareiškė, kad jis vartoja narkotikus, atsakovas jautėsi įžeistas ir pažemintas. Sutinka, kad sūnaus gyvenamoji vieta būtų nustatyta kartu su ieškove, nes sūnus D. yra pakankamai mažas, nuo pat gimimo gyvena kartu su ieškove. Tiek ieškovė, tiek atsakovas turi pareigą išlaikyti savo sūnų, todėl prašo iš atsakovo sūnaus D. išlaikymui priteisti kas mėnesį po 130,32 EUR. Reikalavimo dėl išlaikymo priteisimo iš ieškovės nereiškia, nes abi šalys yra darbingos, gali save išlaikyti.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismas 2015-12-09 sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies: nutraukė ieškovės R. M. (iki santuokos – K.) ir atsakovo A. M. santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto CMS (akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo paliko pavardes: ieškovei K., atsakovui – M.. Nustatė nepilnamečio vaiko D. M. gyvenamąją vietą su ieškove R. M.. Priteisė iš atsakovo A. M. nepilnamečio vaiko D. M. išlaikymui po 162,50 EUR nuo 2015-12-09 kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, šią priteistą sumą indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Priteisė iš atsakovo A. M. nepilnamečiui vaikui D. M. 1 737,72 EUR išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01. Paskyrė ieškovę R. M. nepilnamečiui D. M. priteistų piniginių lėšų tvarkytoja uzufrukto teise. Padalino ieškovės R. M. ir atsakovo A. M. santuokoje įgytą kilnojamąjį turtą sekančiai: priteisė ieškovei R. M. nuosavybės teise: šaldytuvą 434,43 EUR vertės, skalbimo mašiną 289,62 EUR vertės bei komodą 115,85 EUR vertės, viso turto už 839,90 EUR; priteisė atsakovui A. M. nuosavybės teise: sofą-lovą 289,62 EUR vertės, spintą 57,92 EUR vertės, šviestuvus, kurių vertė 301,20 EUR, fotelį, staliuką, minkštą kampą – 680,02 EUR vertės, lovą 659,68 EUR vertės, viryklę 637,16 EUR vertės, komodą 144,81 EUR vertės, sekciją – 397,07 EUR vertės, viso turto už 3 167,48 EUR. Priteisė iš atsakovo A. M. ieškovei R. M. 949.29 EUR kompensaciją. Nustatė, kad kreditoriniai įsipareigojimai pagal atsakovo A. M. su UAB „Šiaulių banko lizingas“ sudarytą 2013-11-07 vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „Mokilizingas“ (UAB Snoro lizingas“) sudarytą 2012-11-15 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „Mokilizingas“ sudarytą 2012-12-02 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „Mokilizingas“ sudarytą 2013-11-17 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „Mokilizingas“ sudarytą 2014-05-15 Sutartį Nr. VDD40515DDPA, su UAB „Mokilizingas“ sudarytą 2014-05-07 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), su UAB „MCB Finance“ sudarytą 2013-10-11 Sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) yra atsakovo A. M. asmeninės prievolės. Priteisė iš atsakovo A. M. ieškovei R. M. 832,22 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš ieškovės R. M. atsakovui A. M. 820,90 EUR bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė. Priteisė valstybei iš atsakovo A. M. 58.50 EUR žyminio mokesčio. Priteisė valstybei iš atsakovo A. M. 9,61 EUR pašto išlaidų. Nusprendė teismo sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2014-09-25 Vilniaus rajono apylinkės teismo nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Teismas nurodė, kad įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes nei ieškovė, nei atsakovas neįrodė, jog santuoka turėtų būti nutraukta būtent dėl kito sutuoktinio kaltės, tiek ieškovės, tiek atsakovo nurodytais pagrindais, kurių teismas nekartojo. Teismo manymu, abu sutuoktiniai vienas kito atžvilgiu nebuvo pakankamai dėmesingi, lojalūs, abipusiai garbingi, pakantūs vienas kitam ir jų santuoka iširo dėl abiejų kaltės, tai įrodė pačių šalių parodymai, jų elgesys bylos nagrinėjimo metu bei liudytojų parodymai dalyje apie šalių bendrą gyvenimą. Kadangi ieškovės ir atsakovo santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, po santuokos nutraukimo ieškovei (kaip prašė ieškovė) teismas paliko ikisantuokinę pavardę – K., o atsakovui M.. Tiek ieškovė, tiek atsakovas yra darbingi, vienas iš kito išlaikymo nereikalavo. Kadangi tarp ieškovės ir atsakovo ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo nekilo, nepilnamečio šalių vaiko D. M. gyvenamąją vietą teismas nustatė kartu su ieškove R. M.. Teismas, atsižvelgęs į ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, į tai, jog šalys neturi nekilnojamojo turto, vienintelis jų pragyvenimo šaltinis yra kiekvieno jų gaunamas darbo užmokestis, duomenų apie šalių mažamečio sūnaus specialius poreikius ar blogą vaiko sveikatą nėra, o sprendimo priėmimo momentui MMA sudaro 325 EUR, sprendė, kad tikslingiausia priteisti iš atsakovo sūnaus D. išlaikymui po 162,50 EUR kas mėnesį periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės. Teismas motyvavo, kad atsakovo nurodytos aplinkybės, jog atsakovas šiuo metu gauna tik 400 EUR darbo užmokestį, jog turi mokėti paskolas kreditoriams, jog atsakovui reikia turėti pajamų benzinui, namo išlaikymui, maistui, nepagrindžia atsakovo pozicijos, kad vaikui būtų teikiamas tik 150 EUR išlaikymas. Teismas taip pat nurodė, jog ieškovė, prašydama iš atsakovo priteisti vaiko išlaikymui po 182 EUR kas mėnesį, nepateikė įrodymų, kad vaikas turi gauti išlaikymą didesnį nei ½ dalis MMA. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad jis pakankamai prisidėjo prie šalių mažamečio vaiko D. M. išlaikymo ieškovės nurodytu laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01, todėl iš atsakovo priteisė išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01, jį skaičiuojant ne po 182 EUR už 12 mėnesių, kaip prašė ieškovė, o atsižvelgiant į tai, kad nurodytu laikotarpiu LR Vyriausybės nutarimu Nr.1543 patvirtintos MMA (minimalios mėnesinės algos) dydis buvo 289,62 EUR, po144,81 EUR. Tokiu būdu iš atsakovo teismas priteisė 1737,72 EUR dydžio išlaikymo įsiskolinimą. Teismas nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovo ginčo neiškilo, jog tiek ieškinyje, tiek priešieškinėje nurodytus baldus, buitinę techniką šalys įgijo jiems būnant santuokoje, ginčo dėl dalintino turto vertės bylos nagrinėjimo metu nekilo. Taip pat ginčas tarp šalių išnyko ir dėl ieškinyje bei priešieškinėje nurodytų baldų bei buitinės technikos pasidalinimo tarp šalių. Atsižvelgus į tai teismas atitinkamai padalijo kilnojamąjį turtą šalims ir atitinkamai priteisė kompensaciją. Teismas nurodė, jog teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino ir pripažino, kad visos prievolės kreditoriams pagal sutartis yra jo asmeninės prievolės, todėl atmetė kaip nepagrįstą atsakovo reikalavimą pripažinti ieškovės R. M. asmenine prievole kreditorinius įsipareigojimus pagal 2014-05-07 atsakovo ir UAB „Mokilizingas“ sudarytą Tikslinės paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr.VBB40507LJPA, pagal kurią atsakovas įsigijo sekciją už 397,07 EUR, bei priteisti iš ieškovės atsakovui 257,17 Lt įmokų, sumokėtų atsakovo. Teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus UAB „Mokilizingas“ argumentus, kad pagal tarp atsakovo ir UAB „Mokilizingas“ sudarytas sutartis ieškovė ir atsakovas turi atsakyti solidariai ir laikė, kad atsakovo prisiimti kreditoriniai įsipareigojimai yra atsakovo asmeninės prievolės.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. M. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-09 sprendimą ir panaikinti sprendimo dalį dėl 1 737,72 EUR išlaikymo įsiskolinimo ir šioje dalyje ieškinį atmesti; padalinti santuokoje įgytą turtą sekančiai: apeliantui priteisti sofą-lovą (289,62 EUR), spintą (57,92 EUR), šviestuvus (301,20 EUR), fotelį, staliuką, minkštą kampą (680,02 EUR), lovą (659,68 EUR), viso turto už 1 988,44 EUR, ieškovei priteisti viryklę (637,16 EUR), komodą (144,81 EUR), šaldytuvą (434,43 EUR), skalbimo mašiną (289,62 EUR), komodą (115,85 EUR), viso turto už 1 621,87 EUR; priteisti iš apelianto 183,28 EUR kompensaciją už didesnę turto dalį; priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad:
Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus, nes netinkamai, vienpusiškai ieškovės naudai vertino byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, nenurodė teisės normos, kuria remiantis priteisė išlaikymo įsiskolinimą ir tuo pažeidė CPK 263, 268 ir 270 straipsnius. Pažymi, kad pati ieškovė pripažino, jog atsakovas teikė išlaikymą iš dalies, nors 2014-09-22 patikslintame ieškinyje nurodė, kad jokio išlaikymo neteikė, tai suponuoja nenuoseklią ieškovės poziciją. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo E. K. parodymais, nes jie prieštaringi, ir be pagrindo atmetė atsakovo liudytojų parodymus. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybės, jog ieškovė pradiniame ieškinyje reikalavimo dėl įsiskolinimo nepateikė, tai padarė tik 2015-03-18, t.y. po 1 m. 9 mėn. nuo vaiko gimimo. Tai reiškia, kad atsakovas išlaikymą teikė ir jokio įsiskolinimo nebuvo. Teismas nesiaiškino, kokie vaiko poreikiai buvo jam gimus, kaip jie keitėsi ar nesikeitė. Teismas savo sprendimo priteisti įsiskolinimą nepagrindė jokia teisės norma. Vaiko poreikiai yra minimalūs. Teismas nesiaiškino, kiek lėšų vaikui skyrė pati ieškovė. Akivaizdu, kad pripažinus faktą, jog vaikui nenustatyti specialūs poreikiai, 1 000 Lt išlaikymas metukų neturinčiam vaikui yra neproporcingas ir nereikalingas, neatitinka būtinų poreikių sampratos;Teismas dalyje dėl ieškovės reikalavimo priteisti atitinkamą kilnojamąjį turtą ir kompensaciją ne tik patenkino visus jos reikalavimus, bet išeidamas už jų ribų priteisė beveik dvigubai didesnę kompensaciją 949,29 EUR, nors ieškovė to neprašė. Apeliantas nesutiko su jokia kompensacija, mano, kad ieškovė prašė dalinti turtą, įgytą santuokoje iki šalims pradėjus gyventi skyriumi. Teismas nesivadovavo CK 3.127 str. 3 d., todėl turtas turėjo būti padalintas natūra, taip kaip nurodyta priešieškinio pareiškime, atsižvelgiant į tai, kad sekcija įgyta sutuoktiniams gyvenant skyriumi, t.y. 2014-05-07.
Atsiliepimas
Ieškovė R. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015-12-09 sprendimą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad:
Atsakovo nupirkta automobiline kėdute vaikas niekuomet nesinaudojo, nes atsakovas vaiko niekuomet nevežiojo, be to ji visuomet buvo pas jį. Atsakovo nupirktu vežimėliu vaikas naudojosi vos kelis mėnesius, tad mažai naudotą vežimėlį atsakovas gali parduoti. Atsakovo teikiamas išlaikymas buvo ne tik kad epizodinis, tačiau ir nepakankamas. Teismo sprendime motyvuotai įvertinta, kad atsakovas neįrodė, jog jis pakankamai prisidėjo prie šalių mažamečio vaiko išlaikymo laikotarpiu nuo 2013-07-01 iki 2014-07-01. Apeliantas netinkamai interpretuoja liudytojo E. K. parodymus. Ieškovės gaunama pašalpa buvo skiriama išimtinai vaikui išlaikyti, taip pat padėdavo artimieji, nes atsakovas sūnui neteikė jokio išlaikymo nuo pat gimimo. Ieškinį dėl išlaikymo pateikė ne 2015-03-18, o 2014-08-25;Teismas, priteisdamas ieškovei 949,29 EUR kompensaciją iš atsakovo už ieškovei tenkančią mažesnę turo dalį, priėmė teisingą, pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir vertino bylos aplinkybes bei taikė išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo ir sutuoktiniams bendra jungtine nuosavybe priklausančio kilnojamojo turto padalijimo teisės normas.
Teismų praktikoje susiformuota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.).
Dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimo.
Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo priteistas išlaikymo nepilnamečiui vaikui įsiskolinimas. Apelianto teigimu, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Apeliantas taip pat nurodo, kad jokio išlaikymo įsiskolinimo nėra, nes iš esmės teikė nepilnamečiui vaikui išlaikymą.
Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Vombatas“ v. A. Š., bylos Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. I. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-588/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės nepripažįstamos įrodytomis, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad padarytas CPK 176 ar 185 straipsnių pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010).
Apeliantas teigia, kad teismas be pagrindo rėmėsi liudytojų D. Š. ir S. K. parodymais, jog išlaikymo vaikui atsakovas neteikė. Tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija vertina nepagrįstais, kadangi pirmosios instancijos teismas, remdamasis šių liudytojų parodymais, vertino jų patikimumą ir pateikė motyvus, pasisakydamas, jog apeliantas liudytojų parodymų nepaneigė. Liudytojų parodymai buvo vertinami kitų įrodymų kontekste ir iš jų viseto buvo daromos išvados. Pavyzdžiui liudytoja S. K. davė parodymus, jog apeliantas buvo nupirkęs vaikui vežimėlį, automobilinę kėdutę, t. y. patvirtino paties apelianto nurodytas aplinkybes. Apeliantas, nesutikdamas su tuo, jog teismas rėmėsi ieškovės brolio E. K. parodymais, nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių teismas būtų negalėjęs remtis jais. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ir rėmėsi aptariamais liudytojų parodymais. Nepagrįsti apelianto argumentai, jog teismas be pagrindo atmetė apelianto liudytojų parodymus, nes kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas nesivadovavo apelianto liudytojų A. M., M. M. ir M. D. parodymais, kadangi jų parodymai buvo grįsti tik žiniomis iš liudytojos L. M., tačiau patys liudytojai tiesioginių žinių apie parodomas aplinkybes neturėjo.
Apeliantas nurodo, kad teismas nepasisakė dėl aplinkybės, jog ieškovė tik 2015-03-18 pateikė prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, o pradiniame ieškinyje šio reikalavimo nereiškė. Apelianto vertinimu, tai suponuoja, jog jokio išlaikymo įsiskolinimo nebuvo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija, nes ieškovė įstatymo nustatyta tvarka turėjo teisę pasirinkti, kada ir kokiu būdu pareikšti reikalavimą dėl išlaikymo vaikui įsiskolinimo, o šeimos bylose ieškovas keisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 377 str.). Be to, ieškovė dėl tokio delsimo pateikė logišką paaiškinimą, jog ji išlaikymo įsiskolinimo nereikalavo, nes tikėjosi atsakovo geranoriškumo ir iki tol pajėgė finansiškai viena išlaikyti nepilnametį vaiką, tačiau vaikui sulaukus vienerių metų, buvo sumažinta motinystės pašalpa.
Apeliantas teigia, jog teismas netinkamai vertino aplinkybes dėl vaiko poreikių ir jų piniginės išraiškos visai nepasisakė, netaikė CK 3.192 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nesivadovavo CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais sąžiningumo, protingumo principais. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus vertina nepagrįstais.
Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. S. v. M. S., byla Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009). Šis kriterijus nėra imperatyvus ir jis taikomas, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą: tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikų išlaikymui. Kadangi tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi, jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustatant vieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jo turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-189/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. A. V., bylos Nr. 3K-3-596/2009). Mažesnis nei minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas teismo gali būti priteisiamas tik išskirtiniais atvejais, kai tėvai dėl susiklosčiusios itin sunkios turtinės padėties ar sveikatos būklės objektyviai nėra pajėgūs teikti didesnį išlaikymą. Nagrinėjamoje byloje, teismas išlaikymo įsiskolinimą apskaičiavo, pripažindamas atsakovo pareigą vaikui teikti tik pusės minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymą, be to, atsižvelgė į tuo metu buvusios minimalios mėnesinės algos dydį. Taigi, teismas protingumo ir sąžiningumo principų nepažeidė. Teismas taip pat nepažeidė CK 3.192 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kadangi vertino tiek ieškovės, tiek atsakovo turtinę padėtį, o iš atsakovo vaikui priteisiant tik pusės minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymą, nėra poreikio papildomai įrodinėti, kad tokia suma gali patenkinti tik būtinuosius vaiko poreikius maistui, rūbams, higienos priemonėms, vaistams, laisvalaikiui ir t. t.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrindinių įrodymų vertinimo principų laikėsi ir nuo suformuotos teismų praktikos nenukrypo, o apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nepagrįsti. Apeliantas, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes ir priėmė nepagrįstą teismo sprendimą.
Dėl kilnojamojo turto padalijimo.
Apeliantas nesutinka su sutuoktiniams priklausančių nuosavybės teise kilnojamųjų daiktų padalijimu. Apeliantas nurodo, kad nesutiko su jokia kompensacija, o sekcija pirkta jau gyvenant skyriumi. Apelianto nuomone, teismas netaikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies reikalavimų, o turtas turi būti padalintas taip, kaip nurodyta priešieškinio pareiškime.
Apelianto nesutikimas su kompensacijos mokėjimu nepatvirtina, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi tais atvejais, kai sutuoktiniui priteisto turto vertė viršija jo dalį iš bendro turto, tai šis sutuoktinis privalo kitam sutuoktiniui išmokėti kompensaciją (CK 3.117 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju teismas, įvertinęs šalių prašymus ir paaiškinimus dėl sutuoktiniams bendra jungtine priklausančio kilnojamojo turto, atitinkamai padalijo kilnojamąjį turtą. Teismas ieškovei priteisė turto už 839,90 EUR, o atsakovui turto už 1 789,19 EUR. Kadangi atsakovui turto priteista daugiau nei ieškovei, teismas, remdamasis CK 3.117 straipsnio 3 dalimi, pagrįstai priteisė iš atsakovo 949,29 EUR dydžio kompensaciją ieškovei. Ši teismo sprendimo dalis yra pagrįsta, teisėta ir atitinkanti įstatymo reikalavimus bei teismų praktiką.
Teisėjų kolegija apelianto argumentus dėl sekcijos laiko nepagrįstais, kadangi skundžiamame sprendime nurodyta, kad teismas į dalintino turto balansą neįtraukė daiktų, atsakovo įsigytų šalims gyvenant skyriumi, tame tarpe ir apeliaciniame skunde nurodytos sekcijos. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, jog teismas netaikė CK 3.127 straipsnio 3 dalies nuostatų, kadangi teismas turtą padalijo šalims natūra, atsižvelgus į jų prašymus ir paaiškinimus.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Ieškovė R. M. pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovo 400 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 vidutinio mėnesio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę ieškovei R. M. iš apelianto priteisiama 400 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str., 98 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei R. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo A. M. (a.k. (duomenys neskelbtini) 400 EUR (keturis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų advokatai pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.