- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-20
- Bylos Nr.
- AN2-45-300/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00633-2021-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Vidmantas Mylė (pirm.)
- Pažeidėjas
- A. K.
- Institucija
- Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 14 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Bylos esmė
1. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Antrojo veiklos skyriaus vyresnysis tyrėjas 2021 m. rugsėjo 15 d. A. K. surašė administracinio nusižengimo protokolą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 526 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis 2021 m. rugpjūčio 13 d. 18.00 val. (duomenys neskelbtini), ekstremaliosios situacijos, paskelbtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“ laikotarpiu, būdamas parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), nedėvėjo nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės, taip sukeldamas pavojų išplisti COVID-19 ligai ir tuo nesilaikė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovo (toliau – VLESOV) 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų” 1 punkto 1.1 papunkčio reikalavimų. Į administracinio nusižengimo protokolą buvo įrašytas administracinis nurodymas, siūlant A. K. iki 2021 m. spalio 15 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą sumokėti 250 Eur baudą.
2. Suėjus administraciniame nurodyme nustatytam baudos sumokėjimo terminui ir paaiškėjus, kad A. K. per nustatytą terminą administraciniu nurodymu skirtos baudos nesumokėjo, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2021 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 40-ANR_N-9526-2021 A. K. pripažintas kaltu dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, padarymo ir jam paskirta administracinė nuobauda – 500 Eur bauda. Pažymėtina tai, kad priimant minėtą nutarimą, prie kitų aplinkybių buvo nurodyta, jog A. K. pažeidė ir VLESOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų” 2 punkto reikalavimus.
3. Nesutikdamas su priimtu nutarimu, administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. pateikė skundą Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmams, tačiau šio teismo 2022 m. kovo 14 d. nutartimi jo skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2021 m. spalio 21 d. nutarimas Nr. 40-ANR_N-9526-2021 paliktas nepakeistas, nustatant, jog A. K. nesilaikė VLESOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimų.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. K. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą 2022 m. kovo 14 d. nutartį ir tenkinti jo skundą dėl 2021 m. spalio 21 d. nutarimo panaikinimo bei administracinio nusižengimo teisenos nutraukimo.
4.1. Nurodo, kad skundžiama nutartimi nepagrįstai atmestas jo skundo dėl 2021 m. spalio 21 d. nutarimo argumentas, jog apeliantas neatitinka ANK 526 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo subjekto (specialiojo subjekto) požymių, todėl apeliantas nepagrįstai ir neteisėtai yra pripažintas kaltu, padarius ANK 526 straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą. Pažymėjo, kad tame pačiame Šiaulių apylinkės teisme 2021 m. gruodžio 17 d. buvo išnagrinėta savo faktinėmis aplinkybėmis su nagrinėjama byla iš esmės identiška administracinio nusižengimo byla Nr. II-984-1002/2021, kurioje teismas pripažino, jog pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį atsako ne bet kuris subjektas, o tik tas, kuris atitinka specialiojo subjekto požymius. Todėl apeliantas konstatuoja, kad priimant skundžiamą nutartį nepagrįstai nesivadovauta teismų praktika (Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 17 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. II-984-1002/2021), kuria vadovaujantis darytina išvada, jog apeliantas nepagrįstai ir neteisėtai yra pripažintas kaltu padarius ANK 526 straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.
4.2. Teigia, kad skundžiama nutartimi taip pat nepagrįstai atmestas apelianto skundo argumentas, kad ANK 526 straipsnis nustato administracinę atsakomybę už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą. Teigia, kad atsakomybė pagal ANK 526 straipsnį kyla tik tuo atveju, jei yra nustatoma, kad asmuo pažeidė CSĮ ir (ne „ar”, o „ir”) kitus civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Atkreipė dėmesį į tai, kad nei apeliantui surašytu administracinio nusižengimo protokolu, kuris apibrėžia šio ginčo ribas, nei vėliau priimtu 2021 m. spalio 21 d. nutarimu apeliantas nėra kaltinamas pažeidęs kokią nors CSĮ teisės normą, CSĮ pažeidimas apeliantui nėra inkriminuotas, todėl apeliantas nepagrįstai ir neteisėtai yra pripažintas kaltu, padarius ANK 526 straipsnio 3 dalyje nurodytą administracinį nusižengimą.
4.3. Pasak apelianto, skundžiama nutartimi nepagrįstai atmesti jo skundo argumentai, kad valstybės lygio ekstremalios situacijos operacijų vadovas, kaip specialų statusą turintis viešojo administravimo subjektas, neturi teisės priimti civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų. Pažymėjo, kad skundžiamoje nutartyje nenurodytas CSĮ straipsnis, jo dalis ir (ar) punktas, kuris suteikia teisę VLESOV priimti civilinę saugą reglamentuojančius teisės aktus. Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad VLESOV, kaip viešojo administravimo subjektas, neturi teisės priimti norminių teisės aktų, kadangi VLESOV, kaip specialų statusą turintis viešojo administravimo subjektas, neturi teisės vykdyti veiklos administracinio reglamentavimo srityje. Apeliantas tvirtina, kad VLESOV sprendimas, kurio pažeidimu kaltinamas apeliantas, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 ir 8 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui, 6 straipsnio 2-4 dalims, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas teikia teismui prašymą sustabdyti šią administracinio nusižengimo bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu įvertinti VLESOV sprendimo atitikimą Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 ir 8 punktams, 5 straipsnio 1 dalies 2 punktui, 5 straipsnio 2 dalies 6 punktui, 6 straipsnio 2-4 dalims, o taip pat konstituciniam teisinės valstybės principui.
4.4. Apelianto tvirtinimu, sprendžiant klausimą dėl jo kaltės, būtina atsižvelgti į tai, kad VLESOV sprendimo 1.1. papunktis įpareigojo parduotuvių veiklos vykdymą organizuojančius subjektus administracijas užtikrinti, kad vyresni nei 6 metų amžiaus lankytojai, paslaugų gavėjai dėvėtų nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Taigi, toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad, vykdydama VLESOV sprendimu parduotuvės administracijai duotą įpareigojimą, parduotuvė, kurioje lankėsi apeliantas, privalėjo imtis bent jau šių priemonių: 1) kad lankytojai, prieš jiems patenkant į parduotuvę, patikimai ir įtikinamai būtų informuoti apie jų (lankytojų) pareigą dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę; 2) kad lankytojai, jiems paprašius, būtų tiksliai ir aiškiai informuoti apie tai, koks teisės aktas nustato lankytojo pareigą dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę; 3) kad lankytojai, nedėvintys nosį ir burną dengiančių apsaugos priemonių, nebūtų įleisti į parduotuvę. Apeliantas nurodo, kad jis atvyko į parduotuvę, į ją laisvai pateko, jokių įspėjamųjų ženklų, kad parduotuvėje privaloma dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę, nepastebėjo, be to, ir administracinio nusižengimo byloje nėra nustatyta, kad tokie įspėjamieji ženklai inkriminuoto pažeidimo padarymo dieną (2021 m. rugpjūčio 13 d.) prie įėjimo į parduotuvę ar pačioje parduotuvėje, buvo ar nebuvo. Teigia, kad pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių visetas neginčijamai įrodo, kad apeliantas nėra kaltas dėl jam inkriminuoto pažeidimo – šiuo konkrečiu atveju atsakomybė už įvykį tenka parduotuvės administracijai, kuri neįvykdė VLESOV sprendimu parduotuvės administracijai duoto įpareigojimo užtikrinti, kad apeliantas, būdamas parduotuvėje, dėvėtų nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę — neįspėjo apelianto, leido apeliantui laisvai patekti į parduotuvę be kaukės ir joje būti be kaukės pakankamai ilgą laiką, tokiu būdu leidžiant apeliantui pagrįstai manyti, kad jokio teisės pažeidimo, nedėvėdamas nosį ir burną dengiančios kaukės, apeliantas nedaro. Papildomai pažymėjo, kad apeliantui inkriminuotas VLESOV sprendimo pažeidimas buvo padarytas 2021 m. rugpjūčio 13 d., tai yra, tuo metu, kai šalyje iš esmės keitėsi pandemijos valdymo teisinis reguliavimas, tai yra, 2021 m. birželio 28 d. Vyriausybės nutarimu buvo panaikintas karantino režimas, kas, neabejotina, daugeliui žmonių tapo pagrindu manyti, kad iki tol galioję reikalavimai, tame tarpe ir reikalavimas dėvėti kaukes, yra ne privalomas, o tik rekomenduojamas. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad 2021 m. rugsėjo 21 d. net Vyriausybės vadovė I. Š., viename iš savo interviu žurnalistams, sakė (cituojama): „Turbūt, kad reikėtų (įvesti privalomą kaukių dėvėjimą uždarose patalpose, – aut.past.). Apie tai kalbėsime rytoj. Labai gali būti, kad tai bus vienas iš didesnių pokyčių, kuriuos Vyriausybė siūlys nustatyti. Tuo tikslu turbūt vėl reikės įvesti karantiną, kadangi, kaip žinia, pagal ekstremalią situaciją tokio reikalavimo nustatyti negalime, o rekomendacijos Lietuvoje, skirtingai nuo Skandinavijos šalių, yra suprantamos kaip kažkas, ko visiškai nebūtina laikytis“. Apelianto teigimu, kai Vyriausybės vadovė viešai pareiškia, kad privalomas reikalavimas dėvėti kaukes uždarose erdvėse gali būti nustatytas tik įvedus karantiną, tačiau negali būti taikomas esant ekstremaliajai situacijai, o karantinas, kaip minėta, buvo panaikintas dar 2021 m. birželio 28 d. Vyriausybės nutarimu, ar yra pagrįsta, teisėta ir, galiausiai, ar teisinga asmenį pripažinti kaltu, padarius teisės pažeidimą ir jį nubausti reikšminga pinigine bauda už tai, kad jis nedėvėjo kaukės parduotuvėje, kuri neįspėjo, nepranešė ir nepaaiškino apeliantui, kad kaukę dėvėti yra privaloma ir, kuo vadovaujantis (kokiu teisės aktu vadovaujantis), yra reikalaujama, kad pirkėjas dėvėtų kaukę.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į administracinėn atsakomybėn patraukto asmens A. K. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus viršininkas L. D. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 14 d. nutartį palikti nepakeistą ir A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
5.1. Pažymi, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas A. K. skundą, nustatė visas bylos aplinkybes, kurios reikšmingos teisingam bylos išsprendimui. Apylinkės teismas A. K. skundo argumentus išanalizavo, taip pat įvertino visas jo nurodytas faktines aplinkybes ir, atsižvelgęs į byloje surinktų duomenų visumą, A. K. skundo netenkino, priimdamas teisėtą ir pagrįstą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
6. ANK 652 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliantas nesutinka, kad jo veiksmuose yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 526 straipsnio 3 dalyje, sudėtis.
7. ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą ar pažeidimą, padarytą karo, nepaprastosios padėties, mobilizacijos, karantino, riboto karantino metu, taip pat susidarius ekstremaliajai situacijai ar ekstremaliajam įvykiui, jeigu ekstremalioji situacija ar ekstremalusis įvykis kelia pavojų žmonių gyvybei ar sveikatai. Šio straipsnio norma yra blanketinė, todėl traukiant asmenį atsakomybėn už jame numatytą nusižengimą, būtina nustatyti, kokio norminio akto konkretų reikalavimą savo veika asmuo pažeidė.
8. Apeliantas nurodo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog pagal ANK 526 straipsnį atsako ne bet koks asmuo, o specialusis subjektas, kuris yra atsakingas už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Su tokiu apelianto argumentu nėra pagrindo sutikti.
9. ANK 526 straipsnyje numatytos veikos objektas yra valdymo tvarka, o padaryta veika užtraukia atsakomybę už CSĮ ir kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų nevykdymą ar pažeidimus. Traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už veiką, numatytą ANK 526 straipsnio 3 dalyje, asmuo turi būti pažeidęs arba nevykdęs CSĮ, taip pat kitų civilinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, esant atitinkamai situacijai šalyje. Pagal CSĮ (akto redakcija, galiojusi nusižengimo padarymo metu – nuo 2021 m. rugpjūčio 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 1 d.) 1 straipsnį šis įstatymas nustato civilinės saugos sistemos organizavimo ir veikimo teisinius ir organizacinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją, kitų įstaigų, ūkio subjektų, gyventojų teises ir pareigas civilinės saugos srityje. Šio įstatymo 2 straipsnio 17 punkte gyventojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje. CSĮ reglamentuoja, kad gyventojai, tai yra, kiekvienas individas ir ūkio subjektas, kurį sudaro žmonių grupė, paskelbus ekstremalią situaciją turi savo teises ir pareigas, o ekstremalios situacijos metu tam tikros individų ir grupių teisės gali būti laikinai apribotos. Gyventojų teisės ir pareigos yra reglamentuotos CSĮ III skyriuje. Pagal CSĮ 15 straipsnio 2 dalį, be kita ko, gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos privalo rūpintis, kad savo veikla nesukeltų pavojaus kitų gyventojų gyvybei ar sveikatai, turtui, aplinkai ir nesutrikdytų normalaus (įprasto) gyvenimo ar veiklos ritmo, vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti. Kadangi šiuo konkrečiu atveju A. K. nevykdė teisėto VLESOV nurodymo – 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimo vyresniems nei 6 metų amžiaus asmenims uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes, todėl jis yra tinkamas atsakomybės pagal ANK 526 straipsnio 3 dalį subjektas. Analogiškos nuomonės šiuo klausimu laikosi kiti apygardų teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. balandžio 7 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-71-606/2022, Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-86-1049/2022, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-44-360/2022 ir kt.). Vertinant apelianto nurodytą teismų praktiką pasisakytina, kad teismų praktiką administracinio nusižengimo bylose formuoja ne pirmosios, o aukštesnės instancijos teismai – apygardų teismai bei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Be to, informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis, apelianto minėta pirmosios instancijos teismo nutartis yra panaikinta ir byla grąžinti nagrinėti iš naujo.
10. Kaip minėta, CSĮ nustato civilinės saugos sistemos organizavimo ir veikimo teisinius ir organizacinius pagrindus, valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją, kitų įstaigų, ūkio subjektų, gyventojų teises ir pareigas civilinės saugos srityje. Pagal CSĮ 6 straipsnio 8 punktą, vienas iš civilinės saugos sistemos veikimo principų yra visuotinio privalomumo – civilinės saugos priemonės yra privalomos valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kitoms įstaigoms, ūkio subjektams ir gyventojams. Nagrinėjamu atveju aktualus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimas Nr. 152 „Dėl valstybės lygio ekstremaliosios situacijos paskelbimo“, kuriuo paskelbta valstybės lygio ekstremalioji situacija visoje šalyje dėl COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo grėsmės ir nustatytas trečio (visiškos parengties) civilinės saugos sistemos parengties lygis, taip pat VLESOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų”, kurio 2 punkte nustatytas įpareigojimas vyresniems nei 6 metų amžiaus asmenims uždarose paslaugų veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Kaip matyti iš VLESOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 preambulės, šis teisės aktas priimtas vadovaujantis tiek CSĮ, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 152. Todėl, sistemiškai aiškinant, Vyriausybės nutarimu paskelbtos ekstremalios situacijos laikotarpiu A. K. nevykdžius minėto VLESOV sprendimo reikalavimų, jis pažeidė ir bendrąją CSĮ 15 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą visuotinai privalomą pareigą vykdyti gelbėjimo darbų vadovo, operacijų vadovo teisėtus nurodymus ir ekstremalių situacijų komisijos sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti. Vien tai, kad priimtame nutarime nėra inkriminuotos CSĮ nuostatos, o tik nurodytas VLESOV sprendimas, nesudaro pagrindo teigti, kad apelianto veika yra netinkamai kvalifikuota. Nagrinėjamu atveju A. K. veikoje nustačius ANK 526 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymius, jis pagrįstai buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn, todėl visiškai pritartina skundžiamoje nutartyje išdėstytoms teisinėms išvadoms.
11. CSĮ 11 straipsnio 4 dalies 2 punkte numatyta, kad Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija gali pavesti valstybės operacijų vadovui priimti sprendimus, reikalingus įvykiui, ekstremaliajam įvykiui ar ekstremaliajai situacijai likviduoti. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad VLESOV yra centrinis valstybinio administravimo subjektas (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, 3 dalies 1 punktas), o jo priimtas sprendimas yra norminis administracinis teisės aktas, kadangi atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskirtus norminio administracinio akto požymius: 1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas; 2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą, įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams; 3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius; 4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje; 5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; 6) aktas yra visuotinai privalomas; 7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos. Teisės normų sisteminis aiškinimas atskleidžia ir tai, kad Valstybės lygio ekstremaliosios situacijos operacijų vadovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą bei jam pavestus įgaliojimus priimti teisės aktus, reikalingus ekstremaliajai situacijai suvaldyti, t. y. reikalingus užtikrinti COVID-19 ligos (koronaviruso infekcijos) plitimo prevenciją. Taigi, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl VLESOV kompetencijos yra deklaratyvūs ir vertintini siekiu išvengti administracinės atsakomybės.
12. Atsakant į apelianto prašymą jo nagrinėjamą bylą sustabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti VLESOV sprendimo, kurio pažeidimu jis yra kaltinamas, teisėtumą, išaiškinama, kad norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Teisę kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktams teismas turi teisę tik kilus pagrįstoms abejonėms tokio akto teisėtumu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės teismui nekyla jokių abejonių dėl minėto sprendimo teisėtumo, todėl kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nėra jokio pagrindo. Analogiškos nuomonės šiuo klausimu laikosi ir apygardų teismai (Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. sausio 31 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-36-651/2022; Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. vasario 10 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-44-360/2022; Panevėžio apygardos teismo 2022 m. kovo 4 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-26-350/2022 ir kt.).
13. Byloje ištirtais įrodymais (pranešimu apie galimai padarytą administracinį nusižengimą, vaizdo įrašais, parduotuvės darbuotojos apklausos protokolu, administracinio nusižengimo protokole užfiksuotais duomenimis ir kt.) nustatyta, jog A. K. 2021 m. rugpjūčio 13 d. 18.00 val. (duomenys neskelbtini), būdamas uždaroje prekybos vietoje, nedėvėjo (netinkamai dėvėjo) nosį ir burną dengiančios apsaugos priemonės. Šios aplinkybės apeliantas neginčija, tačiau kaip matyti, pažeidimą jis ginčija tuo aspektu, kad, pasak jo, tokia situacija susidarė ne dėl jo kaltės, o dėl galimai netinkamų parduotuvės administracijos VLESOV sprendimu nustatytų įpareigojimų vykdymo. Šis argumentas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Apygardos teismas pažymi, kad šioje administracinio nusižengimo byloje sprendžiamas tik A. K., o ne kitų asmenų kaltės dėl inkriminuoto administracinio nusižengimo, šiuo atveju, visuomenės sveikatos srities teisės akto pažeidimo, padarymo klausimas ir tai apibrėžia apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas (ANK 652 straipsnis). Kaip jau minėta, A. K. administracinėn atsakomybėn traukiamas dėl to, kad pažeidė VLESOV 2021 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. V-1563 „Dėl paslaugų, teikiamų kontaktiniu būdu, parduotuvių, turgaviečių ir kitų viešų prekybos vietų, laisvalaikio ir pramogų vietų, viešojo maitinimo įstaigų, restoranų, kavinių, barų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų, lošimo namų (kazino) ir lošimo automatų, bingo salonų paslaugų teikimo būtinų sąlygų“ 2 punkto reikalavimą, kuriame buvo numatytas įpareigojimas vyresnius nei 6 metų amžiaus asmenis uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse dėvėti kaukes. Akivaizdu, kad šiame teisės akte apibrėžtas įpareigojimas buvo skirtas ir jo privalėjo laikytis visi asmenys, kurie lankosi uždarose paslaugų teikimo ir veiklos vykdymo erdvėse. Taigi, A. K., būdamas uždaroje prekybos vietoje – parduotuvėje, privalėjo laikytis įpareigojimo – dėvėti nosį ir burną dengiančią apsaugos priemonę, tačiau to nepadarė, taip pažeidė minėto visuomenės sveikatos srities teisės akto 2 punkto reikalavimą. Nors skunde apeliantas dėsto aplinkybes, kad, pasak jo, parduotuvės administracija galimai netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus (VLESOV sprendimo 1 punkto 1.1. punktą), tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir A. K. veiksmų teisiniam vertinimui reikšmės neturi. Tuo tarpu apelianto teiginiai, kad jis galimai buvo suklaidintas per visuomenės informavimo priemones, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nuo administracinės atsakomybės jo neatleidžia.
14. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą procesinį sprendimą. Skundžiama apylinkės teismo nutartis, patikrinus ją neperžengiant apeliacinio skundo ribų, yra teisėta ir pagrįsta, todėl ją keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 14 d. nutartį nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto A. K. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.