- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-17
- Bylos Nr.
- e2A-732-450/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00756-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Danguolė Martinavičienė, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- A. R.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Danguolės Martinavičienės ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Conso Europe“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“ ieškinį atsakovui A. R., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. R. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Conso Europe“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „ATENERGO“, kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo A. R. 544 091,53 Eur žalos atlyginimo.
2. Nurodė, kad atsakovas nuo 2009 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės direktorius. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) atliko 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. gegužės 31 d. laikotarpio ieškovės pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo vertinimą ir 2018 m. kovo 19 d. patikrinimo aktu (toliau – Aktas) nustatė ne vieną Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ), Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) ir kitų teisės aktų pažeidimus, dėl kurių buvo neapskaičiuotas ir nedeklaruotas PVM arba PVM tarifas buvo nepagrįstai sumažintas, todėl ieškovei papildomai apskaičiavo sumokėti 2 979 999 Lt (863 067,37 Eur) PVM. VMI 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu dėl patikrinimo akto (toliau – Sprendimas) buvo patvirtintas Aktas, taip pat apskaičiuoti 984 640,54 Lt (285 171,53 Eur) PVM delspinigiai bei skirta 893 999 Lt (258 920 Eur) PVM bauda. Atsižvelgiant į VMI mokestinio tyrimo išvadas bei į tai, kad atsakovas laikotarpiu, kuriuo VMI atliko ieškovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo vertinimą, buvo ieškovės vadovas, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnyje įtvirtintas normas, o tuo pačiu ir vadovo pareigą užtikrinti, kad bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, t. y. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Jei atsakovas būtų tinkamai vykdęs vadovo pareigas ir tinkamai apskaičiavęs PVM, ieškovei nebūtų apskaičiuoti 285 171,53 Eur PVM delspinigiai ir skirta 258 920 Eur PVM bauda. Šios sumos sudaro neteisėtais atsakovo veiksmais ieškovei ir jos kreditoriams padarytą žalą – ieškovė turės įvykdyti finansinį reikalavimą dėl 285 171,53 Eur PVM delspinigių bei 258 920 Eur PVM baudos, vietoje to, kad įvykdytų kitų kreditorių reikalavimus.
3. Atsakovas A. R. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2017 m. vasario 9 d. nutarimu buvo nutrauktas Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-105-11, kuriame atsakovas buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 200 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas prekių ar produkcijos išvežimas iš Lietuvos Respublikos), tai paneigia, kad jo veiksmai buvo neteisėti. Atsakovas taip pat neturėjo galimybės pateikti MAĮ numatytas pastabas VMI dėl vykdomo ieškovo mokestinio patikrinimo ir skundo dėl Akto bei Sprendimo teisėtumo. Nemokumo administratorė Akto ir Sprendimo neskundė, nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai visiškai skiriasi nuo VMI patikrinimo metu nustatytų faktų.
Atsiliepimas
4. Trečiasis asmuo R. R. nurodė, kad nagrinėjama byla nėra susijusi su jos materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Byloje nėra duomenų apie jos dalyvavimą ieškovės veikloje ir prisidėjimą prie galimai ieškovei atsiradusios žalos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.
6. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto bylą, nemokumo administratore paskirta UAB „ATENERGO“. Atsakovas nuo 2009 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo vadovavo bendrovei, taip pat buvo 5 procentų akcijų savininkas.
7. Teismas nustatė, kad VMI atliko 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. gegužės 31 d. laikotarpio ieškovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo vertinimą. 2018 m. kovo 19 d. Aktu ieškovei buvo apskaičiuotas sumokėti patikrinimo laikotarpiu ieškovės neapskaičiuotas, nedeklaruotas ir nesumokėtas 2 979 999 Lt (863 067,37 Eur) PVM. 2018 m. gegužės 9 d. Sprendimu patvirtintas Aktas, kuriuo ieškovei apskaičiuotas sumokėti 2 979 999 Lt (863 067,37 Eur) PVM, 984 640,54 Lt (285 171,53 Eur) PVM delspinigiai ir skirta 893 999 Lt (258 920 Eur) PVM bauda.
8. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje Nr. B2-36-656/2019 patvirtino 1 414 798,10 Eur kreditorės valstybinės įmonės (toliau – VĮ) Turto banko reikalavimą, į kurį įeina iš VMI perimta 1 407 158,90 Eur ieškovės mokestinės nepriemokos suma (863 067,37 Eur PVM, 285 171,53 Eur PVM delspinigiai ir 258 920 Eur PVM bauda). Bendra nutartimi patvirtintų ieškovės kreditorių finansinių reikalavimų suma yra 1 417 644,94 Eur, ieškovė turi 4 antros ir 1 trečios eilės kreditorius. Teismas iš teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančių bankroto bylos Nr. B2-36-656/2019 duomenų nustatė, kad pagal 2019 m. balandžio 30 d. kreditorių susirinkime patvirtintą 2018 m. gruodžio 31 d. balansą, ieškovė neturi jokio turto.
9. Teismas sprendė, kad ieškovė ieškinį reiškia atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimo pagrindu, o faktinį pagrindą grindžia Aktu ir Sprendimu. Teismo vertinimu, tik nuoroda į mokesčių administratoriaus atliktą ieškovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir šio patikrinimo metu nustatytus ieškovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo pažeidimus, nėra pakankama konstatuoti neteisėtus, kaltus, didelio neatsargumo ar tyčios forma atsakovo veiksmus, lėmusius ieškovės neteisingai apskaičiuotą PVM. Teismas pažymėjo, kad VMI išnagrinėjo ieškovės veiksmus ir nustatė mokesčių mokėtojo pareigų pažeidimą pagal mokesčių įstatymus, o ne pagal civilinės teisės normas. Be to, nei Aktas, nei Sprendimas nebuvo patikrinti teismine tvarka, nemokumo administratorė šių mokesčių administratoriaus sprendimų neskundė.
10. Teismas, remdamasis Aktu ir Sprendimu, sprendė, kad VMI nustatyti ieškovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo pažeidimai iš esmės yra susiję su tuo, kad ieškovė PVM parduodamoms prekėms – mobiliesiems telefonams, apskaičiuodavo taikydama 0 tarifą, kaip iš Lietuvos Respublikos eksportuojamoms prekėms, tačiau realiai prekės iš Lietuvos nebuvo išvežtos.
11. Teismas iš atsakovo pateikto 2017 m. vasario 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą nustatė, kad atsakovo atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00105-11 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos), t. y. dėl to, kad atsakovas su kitais asmenimis nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. kovo 5 d. (laikotarpiu, už kurį VMI atliko ieškovės mokestinį patikrinimą), būdamas BUAB „Conso Europe“ direktorius, įformino eksporto dokumentus eksportuojamoms prekėms – mobiliesiems telefonams, pagal kuriuos prekės turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau užbaigus muitinės procedūras, įsipareigojimų muitinei neįvykdė – mobiliųjų telefonų per Lietuvos Respublikos sieną neišvežė. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo ir kitų asmenų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovas muitinės tarpininkams pateikė žinomai melagingus duomenis, reikalingus ieškovės parduotų prekių eksporto deklaracijoms įforminti, nebuvo nustatyta, kad atsakovas nepateikdavo prekių patikrinimui muitinės tarpininkui ir muitinės pareigūnui vidiniame muitinės poste. Eksporto deklaracijose nurodytos prekių pristatymo sąlygos „CIF“, „DAP“, „DAF“, EXW“, kurios pagal tarptautines taisykles, numatančias prekių pristatymo sąlygas, reiškia: „CIF“ – eksportuotojas apmoka išlaidas ir frachtą iki nurodyto punkto; „EXW“ – pardavėjas sutartą datą pristato prekę pirkėjui savo teritorijoje, šis terminas reiškia, kad įmonė pirkėja turi sutvarkyti eksporto dokumentus tiekėjo šalyje, eksportuotojas neprivalo gauti muitinės leidimo išvežti prekes; „DAF“– prekės pristatomos iki sienos, eksportuotojas, gavęs muitinės leidimą išvežti prekes, jas pateikia pirkėjui į nurodytą pasienio punktą; „DAP“ – eksportuotojas prekes savo sąskaita ir atsakomybe pristato iki sutarto terminalo. Nurodytos prekių gabenimo sąlygos patvirtina atsakovo parodymus, kad jis ieškovės parduotų prekių per Lietuvos Respublikos sieną negabeno ir neturėjo pareigos gabenti, atsižvelgiant į „CIF“, „DAP“, „DAF“, EXW“ sąlygas, bei, atitinkamai, neturėjo tyčios jų neišgabenti. Pateikdamas duomenis eksporto įforminimui, atsakovas nurodė muitinės tarpininko atstovui, kad ieškovė pati negabens prekių per Lietuvos Respublikos sieną, eksporto muitinės deklaracijose buvo nurodytos aukščiau aptartos prekių pristatymo sąlygos, būtent: „CIF“, „DAP“, „DAF“, EXW“, t. y., kad prekes išgabena pirkėjo atstovai. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad atsakovas turėjo pareigą ieškovės parduotas prekes išgabenti iš Lietuvos Respublikos. Faktas, kad pirkėjų atstovai galimai neišvežė ieškovės parduotų prekių iš Lietuvos Respublikos, neleidžia konstatuoti atsakovo veiksmų nesąžiningumo – nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių nei tai, kad atsakovas neteisėtai neišvežė ieškovės parduotų prekių iš Lietuvos Respublikos, nei tai, kad jis dalyvavo nusikalstame susitarime su kitais asmenimis, žinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, nei kad jis kontroliavo ieškovės parduotų prekių (ne) išvežimą. Atsakovas tinkamai vykdė savo pareigas, pateikdamas muitinės tarpininkams teisingus duomenis deklaracijų įforminimui bei, esant būtinumui, fiziškai pateikdavo jiems prekes patikrinimui, tačiau tolimesnis prekių išgabenimas per Lietuvos Respublikos sieną į atsakovo pareigas neįėjo.
12. Pasak teismo, ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo konkrečių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo ar turėjo žinoti, kad ieškovės prekių pirkėjai neketina išvežti / neišvežė iš Lietuvos Respublikos, ir, žinodamas / turėdamas žinoti, deklaravo, kad ieškovės parduotos prekės yra apmokestinamos 0 procentų PVM tarifu kaip išvežamos iš Lietuvos Respublikos prekės.
13. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog Sprendimu ieškovei buvo apskaičiuoti 285 171,53 Eur PVM delspinigiai ir skirta 258 920 Eur PVM bauda, savaime nereiškia, kad ieškovei buvo padaryta 544 091,53 Eur žala.
14. Teismas nustatė, kad ieškovė 285 171,53 Eur PVM delspinigių ir 258 920 Eur PVM baudos nėra sumokėjusi, šios sumos nėra ir nebus išieškotos, nes bankroto procese nustatyta, kad ieškovė neturi turto. Ieškovei neįrodžius neteisėtų atsakovo veiksmų ir žalos fakto, ieškinį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Apeliaciniame skunde ieškovė BUAB „Conso Europe“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „ATENERGO“, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
15.1. Teismas netinkamai nustatė ieškinio pagrindą, konstatavęs, kad ieškovė ieškinį grindžia atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimu. Ieškovė reikalavimus atsakovui grindė imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamu vykdymu. Tai turėjo reikšmės vertinant civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas.
15.2. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė, neįvykdydama mokestines prievoles, pažeidė BAĮ, PVMĮ ir MAĮ 40 straipsnio reikalavimus. Tam, jog bendrovės vadovui kiltų civilinė atsakomybė dėl imperatyviųjų teisės aktų nuostatų netinkamo vykdymo, pakanka nustatyti, kad dėl paprasto bendrovės vadovo nerūpestingumo, bendrovė pažeidė teisės aktų nuostatas. Teismas neteisingai vertino atsakovo veiksmus per didelio neatsargumo ar tyčios kaltės formas.
15.3. Teismas pernelyg plačiai vertino faktines aplinkybes, susijusias su ginčo prekių išvežimu iš Lietuvos Respublikos. Atsakovas, siekdamas tinkamai organizuoti finansinę apskaitą, tinkamai deklaruoti mokestinę prievolę, privalo įsitikinti, kad ginčo prekės, kurioms yra siekiama pritaikyti 0 procentų PVM tarifą, yra realiai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Ši atsakovo pareiga kyla ne iš sutarties ar eksporto deklaracijų, o įstatymo pagrindu. Todėl nėra svarbu kaip susitarė dvi sutarties šalys dėl prekių gabenimo. Atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, privalėjo užtikrinti bei patikrinti, kad prekės iš Lietuvos Respublikos yra išgabentos prieš deklaruojant mokestinę prievolę.
15.4. Akte buvo užfiksuoti ir kiti atvejai, kai ieškovės sudarytos sutartys, PVM sąskaitos faktūros, prekių gabenimo dokumentai (CMR) buvo netinkamai užpildyti (Akto 4, 5 ir 10 puslapiai) ar trūko privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų (Akto 4, 6 ir 8 puslapiai).
15.5. Faktas, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nereiškia, jog atsakovo kaltės prezumpcija yra paneigta. Nutraukus ikiteisminio tyrimo medžiagą konstatuota, kad neįrodyta atsakovo tyčia atliekant neteisėtus veiksmus, kuri leistų juos vertinti baudžiamosios atsakomybės apimtimi.
15.6. Teismas nepagrįstai pripažino, kad ieškovė realiai nepatyrė 544 091,53 Eur žalos. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi ieškovės bankroto byloje VMI įtraukta į kreditorių sąrašą bei patvirtintas finansinis reikalavimas apimantis baudą bei delspinigius (paskaičiuotą PVM). Ieškovė turi pareigą patenkinti VMI reikalavimą. Faktas, kad ieškovė nėra įvykdžiusi finansinio reikalavimo (sumokėjusi baudos ir delspinigių), nekeičia jos pareigos jį patenkinti.
Atsiliepimas
16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. R. prašo atmesti apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad jis neturėjo galimybės pateikti MAĮ numatytas pastabas VMI dėl vykdomo ieškovo mokestinio patikrinimo ir pateikti skundą dėl Akto ir Sprendimo teisėtumo. Nemokumo administratorė Akto ir Sprendimo neskundė, nors ikiteisminio tyrimo metu nustatyti faktai skiriasi nuo VMI patikrinimo metu nustatytų faktų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų
18. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Atsakovas nuo 2009 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės direktorius.
20. Ieškovė BUAB „Conso Europe“, atstovaujama nemokumo administratorės, nagrinėjamoje byloje pareiškė atsakovui A. R. reikalavimą dėl 544 091,53 Eur žalos atlyginimo, kurį sudaro 2018 m. gegužės 9 d. VMI Sprendimu ieškovei apskaičiuoti 285 171,53 Eur PVM delspinigiai ir skirta 258 920 Eur PVM bauda.
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nustatęs, kad ieškovė ieškinį grindžia atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimu, ieškinį atmetė, sprendė, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų bei faktiškai nepatyrė 544 091,53 Eur žalos. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada ir teigia, kad teismas netinkamai nustatė ieškinio pagrindą, nes ieškovė ieškinį grindė ne atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimu, o atsakovo civilinę atsakomybę kildino iš imperatyviųjų įstatymo nuostatų pažeidimo. Atitinkamai, dėl to netinkamai buvo įvertinti atsakovo neteisėti veiksmai, kaltės forma bei priimtas nepagrįstas sprendimas.
22. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo A. R., kaip BUAB „Conso Europe“ vadovo, atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės sąlygų ir pagrindų
23. Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (CK 6.263 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018, 41 punktas).
24. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, atsakomybė jam gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą.
25. Nagrinėjamu atveju ieškovė BUAB „Conso Europe“, atstovaujama nemokumo administratorės, pareiškė atsakovui A. R. reikalavimą dėl 544 091,53 Eur žalos atlyginimo, kurį sudaro 2018 m. gegužės 9 d. VMI Sprendimu ieškovei apskaičiuoti 285 171,53 Eur PVM delspinigiai ir skirta 258 920 Eur PVM bauda. Nurodytas ieškinio faktinis pagrindas – atsakovo neteisėtas neveikimas, kuris pasireiškė pareigos teisingai ir laiku apskaičiuoti bei sumokėti mokesčius (konkrečiai – PVM) nevykdymu, dėl kurio mokesčių administratorius apskaičiavo ieškovei mokėtiną mokestį, delspinigius ir paskyrė baudą; teisinis pagrindas – imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamas vykdymas, t. y. MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų nevykdymas (ieškinio 10, 13 punktai). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės teiginius, kad atsakovas pažeidė bendrovės vadovo pareigas užtikrinti, jog bendrovė laikytųsi BAĮ, PVMĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų, dėl ko ieškovė neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 979 999 Lt (863 067,37 Eur) PVM, sprendė, kad ieškovė ieškinį grindžia atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimu, tačiau ieškovei neįrodžius neteisėtų, kaltų, didelio neatsargumo ar tyčios forma atsakovo veiksmų, ieškinį atmetė.
26. Dėl pirmosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (ABĮ 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 13 punktai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
27. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).
28. Viena iš tokių sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigos. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktus mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.
29. Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo praktika (nutarties 27 punktas) bei aukščiau nurodytomis teisės normomis (nutarties 26, 28 punktai), įvertinusi ieškovės pareikšto ieškinio turinį, sprendžia, kad byloje pareikštame ieškinyje pagal jo dalyką ir faktinį pagrindą atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė kildinama ne iš fiduciarinių pareigų pažeidimo, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, o iš imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų neatlikimo. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliantė pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio teisinį pagrindą, dėl ko netinkamai įvertino atsakovo neteisėtus veiksmus bei kaltės formą. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė ieškinį grindžia atsakovo fiduciarinių pareigų pažeidimu, lemia teisėjų kolegijos vertinimą, jog šalių ginčas buvo išspręstas neteisingai.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad priklausomai nuo ieškinio reikalavimo pagrindo, skiriasi įrodinėjimo pareigos nustatant vadovo civilinės atsakomybės sąlygas apimtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-177/701/2017, 44 punktą). Kaltė yra būtinoji bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nepriklausomai nuo pagrindo, kuriuo yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kitaip tariant, bendrovės vadovas visais pirmiau įvardytais pagrindais atsako tik už savo kaltus veiksmus, tačiau, priklausomai nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindo, skiriasi reikalaujama kaltės forma. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr., pvz., pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties Nr. 3K-3-170-219/2020, 28 punktą).
31. Ieškovė, įrodinėdama kaltus atsakovo veiksmus, rėmėsi mokesčio administratoriaus Akte, kuris patvirtintas Sprendimu, konstatuotomis aplinkybėmis, t. y., kad VMI, atlikus 2010 m. gegužės 1 d. – 2011 m. gegužės 31 d. laikotarpio BUAB „Conso Europe“ PVM mokestinį patikrinimą, nustatė, jog patikrinimo laikotarpiu ieškovė neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo 2 979 999 Lt (863 067,37 Eur) PVM, t. y. ieškovė pritaikiusi 0 procentų PVM tarifą, dokumentų įrodančių, kad jos tiektos prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, nepateikė, tuo pažeidė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas. VMI nustatė, kad iš 36 ieškovės tikrinamu laikotarpiu įformintų muitinės eksporto deklaracijų pagal ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras, tik 11 yra pateikta prekių išgabenimo data, o tik 2 yra užbaigtos, atitinkamai likusių 34 procedūros muitinėje yra neužbaigtos; ieškovė pagal minimas 36 muitinės eksporto deklaracijas neturi prekių išgabenimo dokumentų, išskyrus vieną tarptautinių krovinių transportavimo važtaraštį (CMR). VMI Akte taip pat pažymėjo, kad eksporto deklaracijos įrodo tik vieną prekių judėjimo etapą – jų pateikimą Lietuvos muitinės postui, tačiau neįrodo, kad prekės po jų pateikimo muitinėje buvo išvežtos iš Bendrijos muitų teritorijos; PVM sąskaita faktūra gali patvirtinti prekių, paslaugų tiekimo / teikimo bei pardavimo faktą (galimą sutartinių santykių buvimą), tačiau ne prekių išgabenimą iš Europos Sąjungos teritorijos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad VMI išnagrinėjo ieškovės veiksmus ir nustatė mokesčių mokėtojo pareigų pažeidimą pagal mokesčių įstatymų, o ne pagal civilinės teisės normas, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant aukščiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl vadovo civilinės atsakomybės už žalą, grindžiamą imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamu vykdymu, pareigos vertinti Akte ir Sprendime nurodytus atsakovo veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, tinkamai neįvykdė.
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išimtinai prioritetą suteikė 2017 m. vasario 9 d. nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-1-00105-11, kuris buvo vykdomas atsakovo atžvilgiu pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 straipsnio 1 dalyje (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos), t. y. dėl to, kad atsakovas su kitais asmenimis nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. kovo 5 d. (nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu), būdamas UAB „Conso Europe“ direktorius, įformino eksporto dokumentus eksportuojamoms prekėms – mobiliesiems telefonams, pagal kuriuos prekės turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau užbaigus muitinės procedūras įsipareigojimų muitinei neįvykdė – mobiliųjų telefonų per Lietuvos Respublikos sieną neišvežė. Nutarime konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo ir kitų asmenų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo: nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių nei tai, kad atsakovas neteisėtai neišvežė ieškovės parduotų prekių iš Lietuvos Respublikos, nei tai, kad jis dalyvavo nusikalstame susitarime su kitais asmenimis, žinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, nei kad jis kontroliavo ieškovės parduotų prekių (ne) išvežimą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamosios atsakomybės pagrindais buvo vertinami atsakovo veiksmai dėl ieškovės parduotų prekių išgabenimo ir jų eksporto deklaravimo, o ne dėl MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų nevykdymo. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Taigi faktas, kad tam tikros aplinkybės nebuvo įvertintos kaip neteisėtos baudžiamosios teisės aspektu, nereiškia jų teisėtumo civiliniu teisiniu aspektu.
33. Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau nurodytus savo motyvus (nutarties 31, 32 punktai), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai nustatęs atsakovo civilinės atsakomybės pagrindą bei išimtinai prioritetą suteikęs 2017 m. vasario 9 d. nutarimui nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-1-00105-11, šioje byloje nesiaiškino ir nevertino civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio ir kaltės) aspektu, jų neatskleidė nagrinėjamos bylos kontekste, t. y. iš esmės neanalizavo ir nenustatė svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių, susijusių su vadovo civilinei atsakomybei, pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, taikyti būtinomis sąlygomis.
34. Pažymėtina, kad pagal PVMĮ 56 straipsnio 1 dalį PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 41 straipsnį, privalo turėti dokumentus, įrodančius, kad prekės išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos; PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio Įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti arba įrodymus, nurodytus Reglamento (ES) Nr. 282/2011 45a straipsnyje, arba kitus įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtoja, t. y. visais atvejais būtent prekių pardavėjui tenka pagrįsti faktą, kad prekės buvo išgabentos iš ES ar šalies teritorijos. Atsakovas, siekdamas paneigti savo neteisėtus veiksmus bei kaltę, tiek pirmosios instancijos teisme, tiek ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis neturėjo galimybės pateikti pastabų ar skundo dėl ieškovės atlikto mokestinio patikrinimo, o nemokumo administratorei Akto ir Sprendimo neskundus, liko nepašalinti prieštaravimai tarp ikiteisminio tyrimo metu ir VMI patikrinimo metu nustatytų faktų. Bylos duomenimis nustatyta, kad tiek Aktas, tiek ir Sprendimas nebuvo įteikti atsakovui A. R., kaip buvusiam BUAB „Conso Europa“ vadovui; Sprendime nurodyta, kad Aktas buvo įteiktas tik ieškovės nemokumo administratorei UAB „ATENERGO“, kuri informavo, jog pastabų dėl Akto neturi, t. y. mokestinis ginčas su mokesčių administratoriumi nekilo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui, kaip ieškovės buvusiam vadovui, nei Aktas, nei Sprendimas įteikti nebuvo, dėl ko jis neturėjo galimybių jų skųsti MAĮ nustatyta tvarka, atsakovui turėjo būti užtikrinta teisė būti išklausytam ir pateikti savo argumentus dėl mokesčių administratoriaus atlikto mokestinio patikrinimo šioje nagrinėjamoje byloje, tačiau pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių nesiaiškino ir skundžiamame sprendime jų nevertino, o išimtinai, atmesdamas ieškovės reikalavimą, rėmėsi vieninteliu įrodymu – 2017 m. vasario 9 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 04-1-00105-11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas taip pat nesiaiškino ir nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovo, kaip ieškovės vadovo, veiksmų neteisėtumu, o būtent, su prekių išgabenimo faktu susijusių aplinkybių – ar prekės buvo išgabentos iš ES ar šalies teritorijos, kas organizavo ir buvo atsakingas už prekių transportavimo organizavimą, jei prekių transportavimą atliko pirkėjas, ar ieškovės vadovas dėjo protingas pastangas, siekiant išsiaiškinti prekių išgabenimo faktą ir gauti tai patvirtinančius įrodymus ir pan.
35. Teisėjų kolegijos vertinimu nenustatytos ir nevertintos faktinės aplinkybės (žr. nutarties 34 punktą) gali būti teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio bei žalos (jos dydžio) – egzistavimo. Pirmosios instancijos teismui netinkamai identifikavus ieškinio pagrindo bei nenustačius ir nevertinus faktinių aplinkybių civilinės atsakomybės taikymo sąlygų aspektu, liko neatskleista ginčo esmė.
Dėl procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
36. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes bei išspręsti ginčą iš esmės, tačiau tokia apeliacinės instancijos teisė ir pareiga nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali ir turi pakeisti pirmosios instancijos teismą. Tą patvirtina ir CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas turi panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad sprendžiant, ar yra šios normos taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių mastą ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes – jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi ir dėl naujų aplinkybių, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir pagrindą perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010).
37. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tiriamos ir vertinamos reikšmingos ginčui išnagrinėti aplinkybės, teismo nustatyti faktai nevertinti civilinės atsakomybės, kylančios iš imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo, taikymo aspektu, t. y. išvada dėl civilinės atsakomybės taikymo atsakovui padaryta tinkamai neatskleidus ir neįvertinus vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų egzistavimo pagal teisinį ieškinio pagrindą. Neištirtų aplinkybių mastas (faktinių aplinkybių, reikšmingų atsakovo civilinei atsakomybei taikyti neatskleidimas / nevertinimas) ir pobūdis, naujų įrodymų gavimo aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad byla apeliacinėje instancijoje turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi ir naujais aspektais. Tai suponuoja pagrindą naikinti skundžiamą teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl neatskleistos bylos esmės (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
38. Kadangi byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, dėl šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė (ieškovė) pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ji patyrė 847 Eur išlaidų; atsakovas duomenų apie apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gruodžio 17 d. sprendimą, kuriuo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“ ieškinys atsakovui A. R., trečiajam asmeniui R. R., dėl žalos atlyginimo, atmestas, panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.