Vilniaus apygardos teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“ atstovui advokatui Aivarui Gyliui,

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“ ieškinį atsakovui A. R. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo R. R.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo motyvai, išaiškinimai ir išvados

Dėl ginčo esmės.

12. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 16 d. nutartimi ieškovei iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Atenegro“. Atsakovas nuo 2009 m. sausio 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo buvo ieškovės direktorius, taip pat atsakovas yra 5 proc. ieškovės akcijų savininkas.

14. Kasacinio teismo praktika dėl bendrovės vadovo, kaip vienasmenio valdymo organo, civilinės atsakomybės yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinio asmens valdymo organų (įskaitant vienasmenį valdymo organą, t. y. vadovą) civilinė atsakomybė yra deliktinė (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2011). Vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015; 2018 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-248/2018).

15. Atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, atsakomybė jam gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyvias įstatymo nuostatas, CK 2.87 nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje atsakovo, kaip bendrovės vadovo, civilinė atsakomybė kildinama būtent dėl imperatyviųjų įstatymo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų nevykdymo.

16. Dėl pirmosios civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – veiksmų (neveikimo) neteisėtumo – pažymėtina, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Bendrovės vadovas savo veikloje vadovaujasi įstatymais, kitais teisės aktais, bendrovės įstatais, visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimais, stebėtojų tarybos bei valdybos sprendimais ir pareiginiais nuostatais (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 7 dalis). Bendrovės vadovas, be kita ko, atsako už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, kitų ABĮ ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose, taip pat bendrovės įstatuose ir bendrovės vadovo pareiginiuose nuostatuose nustatytų pareigų vykdymą (ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 1, 13 punktai). Civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės administracijos vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas (vienasmenis ar kolegialus) privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų ir kt. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyvių teisės normų. Imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

18. Viena iš tokių sričių, kurioje taikomų imperatyvių nuostatų įmonės vadovas turi laikytis, yra įmonės, kaip mokesčių mokėtojos, pareigos. Pagal MAĮ 40 straipsnio 1, 4 punktus mokesčių mokėtojas privalo laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais. Pagal BAĮ 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas

21. Su ginčo tiekimų apmokestinimu PVM susijusius santykius pirmiausia reglamentuoja Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVM įstatymas), kuriuo į nacionalinę teisę, be kita ko, yra perkeliama 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos, su paskutiniais pakeitimais, atliktais Direktyva 2010/45/ES (toliau – ir PVM direktyva; PVM įstatymo 2 priedo 7 d. (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija).

22. PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, kuri nustato, kad taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Šia nuostata į nacionalinę teisę perkeliama PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalis (Šeštosios direktyvos 28c straipsnio 1 dalis).

23. Vadovaujantis nuoseklia Teisingumo Teismo praktika, prekių tiekimas Bendrijos viduje neapmokestinamas tik kai teisė kaip savininkui disponuoti preke perduota įsigyjančiam asmeniui, o tiekėjas nustato, kad ši prekė buvo išsiųsta ar išgabenta į kitą valstybę narę ir kad po šio išsiuntimo ar išgabenimo jos fiziškai nebėra tiekimo valstybėje narėje (Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Twoh International, C-184/05, EU:C:2007:550; 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Euro Tyre Holding, C-430/09, EU:C:2010:786). Be to, taikant aptariamą PVM direktyvos nuostatą, pirkėjas turi būti „apmokestinamasis asmuo <...>, veikiantis kaip toks“ kitoje valstybėje narėje nei valstybė narė, iš kurios prekės išsiųstos arba išgabentos (Teisingumo Teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje VSTR, C?587/10, EU:C:2012:592 (toliau – ir Sprendimas VSTR)).

24. Taigi, išskyrus sąlygas, susijusias su (1) apmokestinamojo asmens statusu, (2) teisės disponuoti turtu, tampant jo savininku, perleidimu ir (3) fiziniu prekių išgabenimu iš vienos valstybės narės į kitą, neturėtų būti taikoma jokia kita sąlyga tam, kad sandoris būtų kvalifikuojamas kaip tiekimo ar įsigijimo sandoris Bendrijos viduje (Sprendimo VSTR 33 ir 55 p.; Teisingumo Teismo 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimo byloje Teleos ir kt. C-409/04, EU:C:2007:548 (toliau – ir Sprendimas Teleos ir kt.), 70 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019).

26. Taigi PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal PVM įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, bei įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtoju, t. y. visais atvejais būtent prekių pardavėjui tenka pareigą pagrįsti faktą, kad prekės buvo išgabentos iš ES ar šalies teritorijos.

30. Mokestinio tyrimo metu taip pat buvo nustatyta, kad ieškovė 837 vienetus mobiliųjų telefonų, planšetinių kompiuterių pardavė nenustatytiems asmenims, tačiau pardavimo neįformino dokumentais, neapskaitė registruose bei nedeklaravo PVM deklaracijose.

31. Mokestinio patikrinimo duomenys patvirtina, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo prekės, kurioms yra siekiama pritaikyti 0 proc. PVM tarifą, yra realiai išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Aplinkybė dėl to, kas įsipareigojo išgabenti prekes – tiekėjas ar įgijėjas, yra reikšminga, į kurią reikia atsižvelgti vertinant tiekėjo mokesčių inspekcijai teikiamus įrodymus, tačiau tai nėra aplinkybė atleidžianti tiekėją nuo pareigos pateikti įrodymus, patvirtinančius prekių išgabenimą.

32. Nors atsakovas, siekdamas paneigti savo neteisėtus veiksmus bei kaltę, atsiliepime į ieškinį nurodo, kad neturėjo galimybės pateikti pastabų ar skundo dėl atlikto mokestinio patikrinimo, pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, į teismo posėdį neatvyko, paaiškinimų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadų, nepateikė.

33. Pažymėtina, kad asmenys, kurie neatitinka 0 proc. PVM tarifo taikymui būtinų sąlygų, turi taikyti standartinį PVM tarifą PVM įstatymo 19 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu. Mokesčių administratorius, atlikęs patikrinimą, nustatė, kad ieškovė, kol neįvyko prekių tiekimas iš Lietuvos Respublikos, neturėjo teisės įforminti prekių tiekimo PVM sąskaitomis faktūromis ir jose pritaikyti 0 procentų PVM tarifo. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nustatė ne vieną Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo, PVM įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimus, dėl ko buvo neapskaičiuotas ir nedeklaruotas PVM arba buvo taikytas mažesnio mokesčio tarifas, sumažinantis mokėtiną mokestį. Taigi atsakovas, kaip bendrovės vadovas, pažeidė MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintą įpareigojimą tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę (1 punktas), teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais (4 punktas). Minėta, kad imperatyvias įstatymuose įtvirtintas pareigas vadovas privalo įvykdyti rūpestingai ir kvalifikuotai, taip, kaip nurodyta įstatymuose, jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, nei įstatyme nustatyta, elgesio modelio.

34. Kadangi prekių pardavėjui tenka pareigą pagrįsti faktą, kad prekės buvo išgabentos iš ES ar šalies teritorijos, atmestini atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai, jog prekių išgabenimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną užtikrinimas į atsakovo pareigas neįėjo.

36. Iš atsakovo pateikto 2017 m. vasario 9 d. nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą matyti, kad atsakovo atžvilgiu buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. 04-1-00105-11 pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 200 str. 1 d. (neteisėtas prekių ar produkcijos neišvežimas iš Lietuvos Respublikos), t. y. dėl to, kad atsakovas su kitais asmenimis nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. kovo 5 d. (t. y. laikotarpiu, už kurį VMI atliko ieškovės mokestinį patikrinimą), būdamas ieškovės direktoriumi, įformino eksporto dokumentus eksportuojamoms prekėms – mobiliesiems telefonams, pagal kuriuos prekės turėjo būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos, tačiau užbaigus muitinės procedūras įsipareigojimų muitinei neįvykdė – mobiliųjų telefonų per Lietuvos Respublikos sieną neišvežė.

37. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo ir kitų asmenų kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo: nebuvo surinkta duomenų, patvirtinančių nei tai, kad atsakovas neteisėtai neišvežė ieškovės parduotų prekių iš Lietuvos Respublikos, nei tai, kad jis dalyvavo nusikalstame susitarime su kitais asmenimis, žinodamas apie daromą nusikalstamą veiką, nei kad jis kontroliavo ieškovės parduotų prekių (ne) išvežimą.

38. Vertinant ikiteisminio tyrimo duomenis, teismas atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu baudžiamosios atsakomybės pagrindais buvo vertinami atsakovo veiksmai dėl ieškovės parduotų prekių išgabenimo ir jų eksporto deklaravimo, o ne dėl MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų nevykdymo. Taip pat nagrinėjamu atveju svarbu yra tai, kad baudžiamojoje byloje faktas gali būti pripažintas įrodytu, kai tampa akivaizdus. Baudžiamosios teisės požiūriu asmens veiksmai gali nesukelti baudžiamojoje teisėje nurodytų teisinių padarinių, tačiau gali sukelti civilinius teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Taigi faktas, kad tam tikros aplinkybės nebuvo įvertintos kaip neteisėtos baudžiamosios teisės aspektu, nereiškia jų teisėtumo civiliniu teisiniu aspektu.

39. Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, kaip viena iš būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (CK 6.246 straipsnis). Konstatavus atsakovo neteisėtus veiksmus, minėta, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas šios prezumpcijos nepaneigė, nepateikė įrodymų, paneigiančių jo kaltę. Priešingai, teismo nustatytos aplinkybės paneigia atsakovo kaip bendrovės vadovo veiksmų atitiktį rūpestingo ir apdairaus bendrovės vadovo, veikiančio pagal įstatymo reikalavimus, kriterijus.

40. Kaltė yra būtinoji bendrovės vadovo civilinės atsakomybės sąlyga, nepriklausomai nuo pagrindo, kuriuo yra reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kitaip tariant, bendrovės vadovas atsako tik už savo kaltus veiksmus, tačiau, priklausomai nuo reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrindo, skiriasi reikalaujama kaltės forma. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą (Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų nevykdymą)) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (žr., pvz., pirmiau minėtos nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 45 punktą; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutarties Nr. 3K-3-170-219/2020, 28 punktą).

41. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad atsakovo veiksmai, pasireiškę MAĮ 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu, nagrinėjamos bylos kontekste vertinti kaip didelis neatsargumas, sudarantis pagrindą civilinei atsakomybei kilti. Pažymėtina, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamoms sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutarties Nr. 3K-3-180-378/2017). Nagrinėjamu atveju atsakovas, turėdamas pareigą tinkamai ir rūpestingai organizuoti ieškovės veiklą, teisingai ir laiku apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius, netikrino ar ginčo prekės buvo išgabentos iš ES ar šalies teritorijos bei neužtikrino tinkamos buhalterinės apskaitos organizavimą. Taigi tokie atsakovo veiksmai neatitinka nei rūpestingo, nei apdairaus vadovo elgesio standartų ir nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo kaltės prezumpcijos paneigimą.

42. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostatas žalą yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų.

43. Nagrinėjamu atveju VMI 2018 m. gegužės 9 d. sprendimu nustatyti 285 171,53 Eur dydžio delspinigiai bei skirta 258 920 Eur bauda pripažintini atsakovo neteisėtų veiksmų pagrindu patirti nuostoliai, nes egzistuoja akivaizdus priežastinis ryšys tarp ieškovės patirtų nuostolių bei atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės. Pažymėtina, kad priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1597/2002). Atsakovui, kaip bendrovės vadovui, tinkamai vykdžius nustatytas pareigas ir teisingai apskaičiavus PVM bei nepadarius kitų pažeidimų, centrinis mokesčių administratorius nebūtų papildomai nustatęs sumokėti 863 067,37 Eur PVM, 285 171,53 Eur delspinigių bei nebūtų paskirta 258 920 Eur dydžio bauda. Taigi, nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos.

44. Nors atsakovo atstovė nurodo, kad ieškovė realiai nepatyrė žalos, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi patvirtintas bankroto byloje VMI kreditorinis reikalavimas, kurį sudaro 285 171,53 Eur delspinigiai bei 258 920 Eur dydžio bauda. Taigi, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymo bendrovė patyrė žalą, kurią sudaro delspinigiai ir paskirta baudos suma.

45. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, sprendžia, kad yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – dėl atsakovo įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymo, ieškovė patyrė žalą, kurią privalo atlyginti atsakovas (CK 6.246 – 6.249 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo” (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

47. Ieškovė prašo priteisti 3 086, 71 Eur advokato pagalbos išlaidų bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius duomenis, t. y. 1 815 Eur ieškinio dėl žalos atlyginimo parengimas bei atstovavimas Vilniaus apygardos teisme, 847 Eur apeliacinio skundo parengimas bei 424,71 Eur pasirengimas ir atstovavimas pakartotinai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, dėl to ieškovei iš atsakovo priteistina visa prašomų atlyginti patirtų bylinėjimosi išlaidų suma – 3 086,71 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, 259 ir 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“ ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 544 091,53 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt keturis tūkstančius devyniasdešimt vieną eurą 53 ct) žalos atlyginimą ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“, juridinio asmens kodas 301796539, naudai.

Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 3 086,71 Eur (tris tūkstančius aštuoniasdešimt šešis eurus 71 ct ) bylinėjimosi išlaidų ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Conso Europe“, juridinio asmens kodas 301796539, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.