Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės E. V. ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo D. K. priešieškinį ieškovei E. V. dėl nepagrįsto praturtėjimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalių reikalavimų ir atsikirtimų santrauka

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

civilinė byla dalyje dėl ieškinio reikalavimų nutrauktina. Kitoje dalyje priešieškinys atmestinas.

Byloje iš rašytinių įrodymų nustatyta, jog šalys E. V. ir D. K. turi bendrą vaiką E. K., gimusį (duomenys neskelbtini). Marijampolės apylinkės teismo duomenys neskelbtini nutartimi (nutartyje nurodyta klaidinga data 2021 m.) šalys susitarė, jog atsakovas D. K. teikia išlaikymą nepilnamečiam vaikui po 250 Eur, kasmet indeksuojant šią sumą Vyriausybės nustatyta tvarka. Iš šalių žodinių paaiškinimų nustatyta, jog nuo vaiko gimimo 2017 m. šalys gyveno kartu kaip sugyventiniai, vedė bendrą ūkį, 2021 m. šalys pradėjo pyktis, ieškovė su nepilnamečiu vaiku išvyko gyventi pas savo tėvus, o vėliau nuo 2022 m. pradėjo nuomotis būstą (duomenys neskelbtini) kaime. Iš ieškovės paaiškinimų nustatyta, jog kai ieškovė su vaiku išėjo iš atsakovo namų, ji liko be būsto, be daiktų, be mašinos, todėl 2022 m. ji paėmė tris vartojimo paskolas savo ir vaiko buičiai pagerinti, tuo metu ji nuomojo būstą (duomenys neskelbtini) kaime, už paimtas paskolas tvarkė buitį, įrenginėjo vaiko kambarį, pirko vaiko kambario ir svetainės baldus, svetainės baldai šiuo metu stovi šalių bendrai įgytuose namuose, tvarkė kaminus, pirko malkas. Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog 2023 m. pradžioje šalys susitaikė ir vėl pradėjo gyventi kartu, atsakovas apsigyveno pas ieškovę su vaiku (duomenys neskelbtini) kaime. Ieškovė nurodė, kad atsakovas pervedė jai pinigų, kad ji grąžintų paskolas, nes jie gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, augino vaiką, atsakovas pervedė jai tuos pinigus iš geranoriškumo, nes pats suprato, kad per jį atsirado skolos. D. pervesti pinigai buvo jos skoloms padengti, paskirtyje nurodant, jog „vaikui“ ir tuo pačiu jie nusprendė įsigyti naują būstą, ji norėjo imti naują paskolą. Jie susitarė, kad naują paskolą ims ji ir dengs iš jos atlyginimo, nes ji buvo dirbanti, o atsakovas iš savo pinigų gerins buitį. Po ieškovės paaiškinimų (duomenys neskelbtini) teismo posėdžio metu (1 val. 21 min. 59 sek.), atsakovas ir jo atstovė sutiko su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis, atsakovo atstovė patvirtino, jog ieškovė pasakė tiesą ir ieškovės nurodytų aplinkybių jie neginčija. Esant nurodytoms aplinkybėms, kai atsakovas ir jo atstovė neginčijo šių faktinių aplinkybių, jos laikytinos nustatytomis remiantis ieškovės paaiškinimais, kurie yra vieni iš leistinų įrodinėjimo priemonių. Be to šie ieškovės paaiškinimai yra pakankamai logiški, savaime suprantami ir sutampantys su kitais byloje surinktais įrodymais. Atsakovas D. K. teikė analogiškus paaiškinimus, jog 2017 m. su ieškove susilaukė vaiko ir apsigyveno kartu jam priklausančioje sodyboje, jis buvo tolimųjų reisų vairuotojas, dažnai nebūdavo Lietuvoje, tarp jų kilo konfliktai, todėl 2022 m. jie išsiskyrė, E. su vaiku išėjo gyventi atskirai, nuomojo būstą (duomenys neskelbtini) kaime, 2023 m. jis susitaikė su E. ir apsigyveno (duomenys neskelbtini), vedė bendrą ūkį. Atsakovas nurodė, jog kartu su E. susitarė pirkti bendrą būstą ir būti to būsto bendrasavininkais, todėl jis grąžino E. paimtus kreditus, kad E. paimtų didesnę paskolą ir jie įsigytų sodybą, nes E. buvo dirbanti.

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Paprastai bendru ūkio tvarkymu pripažįstamos situacijos, kai asmenys bendroms reikmėms naudoja kiekvieno jų gautas lėšas, kartu rūpinasi buto išlaikymu, remontu, bendrai maitinasi, naudojasi tais pačiais buities ir namų apstatymo daiktais, teikia vieni kitiems buitinę paramą ir pan. Be to, svarbus prisidėjimo prie bendro ūkio tvarkymo sistemingumas, nuolatinis pobūdis. Konkreti bendro ūkio tvarkymo išraiška kiekvienu atveju priklauso ir nuo sugyventinių socialinės padėties, interesų ir kita. Įprastai kartu gyvenantys sugyventiniai, esant geriems santykiams, nesaugo kasdienes išlaidas patvirtinančių finansinių dokumentų, ypač dėl nedidelių sumų, nekaupia savo indėlį į bendro ūkio tvarkymą galėsiančių patvirtinti rašytinių įrodymų. Taigi remiantis šalių paaiškinimais byloje nustatyta, jog šalys su pertraukomis vedė bendrą ūkį nuo 2017 m. iki 2022 m., o nuo 2023 m. pradžios vėl apsigyveno kartu ir susitarė dėl jungtinės veiklos rezultato – bendro turto įsigijimo. Teismas gali teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius tuomet, kai yra konstatuojamos faktinės aplinkybės. Procesiniame įstatyme įtvirtintos šalies naštos įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, įgyvendinimas yra esminė prielaida teismo pareigai teisiškai kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius. Teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šalių faktiniams santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teisinė kvalifikacija nėra savitikslė, neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-381/2021).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėms lėšoms ir bendru jų pačiu darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009, 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2010, 2001 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008). Kasacinis teismas, formuodamas įrodymų vertinimo taisykles tokio pobūdžio bylose, yra išaiškinęs, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis) bei paminėtos kasacinio teismo praktikos, kad nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011). Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais ir teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011, 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2011, 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011).

Iš šalių paaiškinimų nustatyta, jog, vėl pradėję gyventi kartu 2023 m. pradžioje, šalys susitarė, kad atsakovas D. K. padengs ieškovės kreditorinius įsipareigojimus, kurie panaudoti šeimos poreikių patenkinimui (įrengiant būstą vaikui, perkant malkas, baldus, kurie vėliau buvo perkelti į bendrai įsigytą būstą), o ieškovė paims asmeninį kreditą ir jį panaudos bendro būsto įsigijimui, taigi šalys susitarė dėl jungtinės veiklos (partnerystės) pagal tokį modelį, jog atsakovas padengs ieškovės ankstesnius kreditorinius įsipareigojimus, o ieškovė asmeniškai prisiims naujus kreditorinius įsipareigojimus ir jie įgis turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį. Pagal aukščiau nurodytą kasacinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką, jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės).

Iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, jog atsakovas D. K. (duomenys neskelbtini) pervedė ieškovei 1 050 Eur ir praktiškai tą pačią sumą (1 050,50 Eur) ieškovė iš karto pervedė kreditoriui (duomenys neskelbtini), tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) atsakovas D. K. pervedė ieškovei 7 330 Eur, paskirtyje nurodydamas „vaikui“, praktiškai tą pačią sumą (7 326,16 Eur) ieškovė iš karto pervedė kreditoriui (duomenys neskelbtini) kaip paskolos grąžinimą. (duomenys neskelbtini) atsakovas D. K. pervedė ieškovei 4 900 Eur, paskirtyje nurodydamas „vaikui“, tą pačią dieną ieškovė atliko išankstinį paskolos grąžinimą kreditoriui (duomenys neskelbtini), pervesdama 3 710,26 Eur, 482,73 Eur, 436,32 Eur, 341,30 Eur, iš viso 4 970,61 Eur. Taigi iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog priešieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), atsakovas pervedė ieškovei 13 280 Eur, kuriuos ji iš karto pervedė kaip išankstinius kredito grąžinimus kreditoriams. Nors priešieškinyje nurodyto reikalavimo dėl nepagrįsto praturtėjimo suma yra 13 559,45 Eur, tačiau šis nedidelis sumų skirtumas laikytinas neesminiu ir dėl jo atskirai nepasisakytina, nes abi šalys sutiko, jog nurodytu laikotarpiu gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, turėjo bendrų išlaidų, atsakovas patvirtino, jog ieškovė turėjo jo prisijungimo prie sąskaitų duomenis, jis ir pats geranoriškai pervesdavo ieškovei pinigų kavai ar kitoms išlaidoms. Be to, iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų (banko sąskaitos išrašo, pirkimo-pardavimo sutarties, ieškovės (duomenys neskelbtini) sudarytos vartojimo kredito sutarties) ir šalių žodinių paaiškinimų nustatyta, jog atlikus išankstinius kredito grąžinimus, ieškovė E. V. 2023 m. gegužės 2 d. sudarė naują asmeninę vartojimo paskolą 84 mėnesių laikotarpiui (7 metams), jai suteikto kredito suma 13 100 Eur, kiekvieną mėnesį grąžinama įmokų suma 311,26 Eur, bendra vartojimo kredito suma, kurią ieškovė turės sumokėti kreditoriui – 26 146,09 Eur. Šalys (duomenys neskelbtini) sudarė būsto pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigijo bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį nekilnojamojo turto – sodybą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), už 13 000 Eur. Nors pirkimo-pardavimo sutartyje numatyta mažesnė įsigyto turto kaina, tačiau abi šalys pripažino, jog gavus 13 100 Eur paskolą, ieškovė 6 500 Eur pervedė atsakovui, jis minėtą sumą išgrynino ir perdavė pardavėjui ir likusi 6 500 Eur suma buvo sumokėta pavedimais, prieš tai ieškovei ½ dalį šios sumos (3 240 Eur) pervedus atsakovui. Atsakovas pripažino aplinkybę, jog visa 13 000 Eur suma už sodybą buvo sumokėta iš ieškovės E. V. paimtos paskolos, jis iš savo asmeninių lėšų prie turto įsigijimo neprisidėjo. Ieškovė nurodė analogiškas aplinkybes, jog sodybą pirko su atsakovu po ½ dalį dėl to, kad atsakovas prieš tai padengė jos skolas, susidariusias dėl jos ir vaiko poreikių būstui ir buičiai.

Taigi byloje yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, kadangi nesusituokusios šalys gyveno drauge, bendrai tvarkė ūkį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir asmeniniais kreditoriniais įsipareigojimais. Jungtinės veiklos sutarties dalyvių įnešti pinigai gali būti jų asmeninės santaupos ar kitokios pajamos. Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684/2015, 2016 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nors šalys nebuvo sudariusios rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienai priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, tačiau pripažintina įrodyta, kad tarp šalių buvo abipusis susitarimas, jog atsakovas padengia ieškovės kreditus, kurie atsirado dėl jos ir vaiko buitinių poreikių tenkinimo, o ieškovė paima asmeninį kreditą, iš kurio šalys įsigyja bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį turtą, kreditą ieškovė padengia iš savo asmeninių pajamų.

Atsakovas grindžia savo priešieškinį CK 6.242 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Teismo vertinimu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, kurio buvimo sąlygos turi būti įrodinėjamos civiliniame procese ir esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti. CK 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus CK nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Pagal CK 6.242 straipsnio 3 dalį, praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011, 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016). Įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-695/2020).

Pažymėtina, kad viena iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų yra ta, kad asmens praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Atsakovas, reikšdamas reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo, turėjo įrodyti, kad ieškovė praturtėjo jo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą teko ieškovei. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovui pareiškus reikalavimą dėl nepagrįsto ieškovės praturtėjimo, įrodinėjimo dalyką sudaro faktinės aplinkybės, galinčios patvirtinti ieškovės praturtėjimą dėl atsakovo veiksmų, jo sąskaita, nebuvimo tokiam praturtėjimui jokio teisinio pagrindo, atsakovui neprisiėmimo nuostolių atsiradimo rizikos ir negalėjimo apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais faktus. Remiantis aukščiau aptartais šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais byloje nustatyta, jog iki priešieškinyje nurodyto laikotarpio pradžios ieškovė E. V. turėjo 13 280 Eur vertės kreditorinių įsipareigojimų ir 0 Eur vertės nekilnojamojo turto. Priešieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo pateikimo metu, ieškovė turi 26 146,09 Eur kreditorinį įsipareigojimą (bendra vartojimo kredito suma) ir ½ dalį nekilnojamojo turto, kurio vertė 6 500 Eur (vertinant pagal turto įsigijimo kainą), taigi laikytina, kad ieškovė nepraturtėjo atsakovo sąskaita, jos asmeninis kreditorinis įsipareigojimas liko didesnis negu ankstesnysis, net ir įvertinus įgyto turto dalį. Ta aplinkybė, jog atsakovas už asmenines 13 000 Eur lėšas būtų galėjęs įsigyti nekilnojamąjį turtą asmeninės nuosavybės teise, o ne po ½ dalį su ieškove, vertintina kaip atsakovo prisiimta nuostolių atsiradimo rizika. Teikdamas paaiškinimus, atsakovas pripažino aplinkybę, jog grąžindamas ieškovės kreditorinius įsipareigojimus tikėjosi, kad dirbanti ir pastovias pajamas gaunanti ieškovė gaus didesnį kreditą, tačiau pavyko gauti tik tokio dydžio kreditą, todėl ir buvo įsigytas tokios vertės turtas. Šias aplinkybes nurodė ir ieškovė, jog gavus 13 100 Eur dydžio kreditą, jie ieškojo pirkti sodybos už analogišką sumą. Taigi byloje nustatyta tarp šalių buvus susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, atsakovas prisiėmė riziką ir grąžino ieškovės kreditorinius įsipareigojimus, ieškovė prisiėmė riziką ir įgijo naują kreditorinį įsipareigojimą, iš kurio šalys įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, teismas nenustatė, kad ieškovė praturtėjo atsakovo sąskaita, priešingai, jos dabartinis kreditorinis įsipareigojimas didesnis negu ankstesnysis, įvertinus ir įgyto turto vertę, todėl byloje nėra pagrindo tenkinti priešieškinį ir laikyti, kad ieškovė praturtėjo atsakovo sąskaita.

Bylos nagrinėjimo metu šalys bandė taikiu susitarimu išspręsti bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo klausimus, nors tai nebuvo suformuluota nei kaip ieškinio ar priešieškinio pagrindas ir dalykas. Teismo posėdžio metu ieškovė pateikė atsisakymą nuo ieškinio, nurodydama, kad atsakovas dalį skolos 3 250 Eur atlygino geruoju, o nuo likusios reikalavimų dalies 3 490 Eur atsisakė, taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad atsisako nuo ieškinio, atsakovas neprieštaravo tokiam pareiškimui, teismas atsisakymą nuo ieškinio priėmė, todėl civilinės bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų nutrauktina (CPK 293 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio, jam grąžinama 75 procentai pirmosios instancijos teismui sumokėto žyminio mokesčio sumos, taigi ieškovei grąžintina 85,50 Eur. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Analogiška norma įtvirtina ir CPK 98 straipsnio 1 dalyje, kurioje paskirstyta tarp šalių išlaidų advokato ar advokato padėjėjo apmokėti atlyginimo prievolė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog bylinėjimosi išlaidos atlyginamos tam asmeniui, kuris materialiuoju teisiniu požiūriu laikomas laimėjusiu bylą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, jog atsakovas 3 250 Eur sumą sumokėjo ieškovei siekdamas įgyti nuosavybės teisę į ieškovei priklausančią turto dalį, o ne geranoriškai patenkindamas dalį ieškinio reikalavimų dėl skolos priteisimo, tačiau galutinai šalys dėl turto perleidimo nesusitarė, todėl ieškovė nelaikytina laimėjusia bylą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pagrindo pripažinti, jog atsakovas dalį ieškinio pripažino ir įvykdė geruoju ir tuo pagrindu priteisti iš atsakovo ieškovės turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos, kadangi priešieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2023 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-386/1K-411 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 8 Eur, todėl valstybės naudai iš šalių nepriteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos.

Teismas, įvertindamas tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-268 straipsniais, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

civilinę bylą dalyje dėl ieškovės E. V. ieškinio reikalavimų nutraukti.

Kitoje dalyje atsakovo D. K. priešieškinį atmesti.

Pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti ieškovei E. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 85,50 Eur (aštuoniasdešimt penkis eurus penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmus.