Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Egidijos Tamošiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alliance Cargo Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-3798-232/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „NT kapitalas“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alliance Cargo Baltic”, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Geotransa“, dėl skolos, delspinigių ir avanso priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme

2. Atsakovė pateikė prašymą bylą pagal jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantė teismui pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis galima būtų spręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka reikalingumo. Be to, teismas, atsižvelgdamas į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, taip pat įvertinęs šios konkrečios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nėra būtinas žodinis atsakovės apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5995-781/2016 (naujas Nr. B2-449-781/2018) iškėlė ieškovei UAB „NT kapitalas“ bankroto bylą. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinių išrašų duomenimis ieškovės BUAB „NT kapitalas“ vadovu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2016 m. birželio 13 d. buvo V. F., kuris nuo 2009 m. sausio 23 d. eina ir atsakovės UAB „Alliance Cargo Baltic“ vadovo pareigas. V. F. esant nurodytų bendrovių vadovu, BUAB ,,NT kapitalas“ pagal sutartį Nr. NTK-42 išrašė atsakovei 2015 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija TVP Nr. 1512-004, 7 260 Eur sumai, 2015 m. gruodžio 8 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija TVP Nr. 1512-007, 4 840 Eur sumai, 2015 m. gruodžio 10 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Serija TVP Nr. 1512-011, 7 260 Eur sumai, iš viso 19 360 Eur sumai. Bankroto administratorius, susipažinęs su jam perduotais BUAB „NT kapitalas“ dokumentais, nustatė, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros atsakovės nėra visiškai apmokėtos. Pagal 2015 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija TVP Nr. 1512-004 (7 260 Eur sumai) yra sumokėta 4 761 Eur suma, likusi – 2 499 Eur skola, 2015 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaita faktūra Serija TVP Nr. 1512-007 yra neapmokėta, likusi – 4 840 Eur skola, pagal 2015 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitą faktūrą Serija TVP Nr. 1512-011 (7 260 Eur sumai) yra sumokėta 4 005 Eur suma, likusi – 3 255 Eur skola. Iš viso neapmokėta 10 594 Eur. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateikta detali ieškovės finansinės apskaitos ataskaita Nr. 3441/S155. PVM sąskaitose faktūrose nurodytas apmokėjimo terminas iki 2015 m. gruodžio 30 d., todėl atsakovei nurodytu terminu neatsiskaičius, ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 10 594 Eur skolą bei 3 813,84 Eur delspinigius.

4. Taip pat byloje esantys kasos pajamų orderiai patvirtina, kad bendrovės vadovas V. F., atstovaudamas tiek ieškovei, tiek atsakovei, pagal kasos pajamų orderių kvitus, išrašytus pagal tarp bendrovių sudarytą sutartį Nr. ACB 201, perdavė ieškovės pinigų sumas kaip avansą atsakovei – 2016 m. balandžio 8 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 12 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 15 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 19 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 26 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 29 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 5 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 9 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 19 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 27 d. (1 435 Eur). Bankroto administratoriaus turimais duomenimis sutartis Nr. ACB 201 nebuvo įvykdyta, todėl ieškovė reikalavo grąžinti atsakovei nepagrįstai sumokėtą 28 435 Eur avansą.

5. Atsakovės UAB „Alliance Cargo Baltic“ vertinimu, ieškovei nepateikus į bylą sutarties Nr. NTK-42, kurios pagrindu jai buvo išrašytos minėtos PVM sąskaitos faktūros, neįmanoma nustatyti, kokios prekės ar paslaugos jai buvo suteiktos, kokiu pagrindu jos buvo teiktos bei iš ko kyla atsakovės pareiga atsiskaityti su ieškove. Nesant nurodytus duomenis pagrindžiančių įrodymų, PVM sąskaita faktūra negali būti prilyginama civilinei sutarčiai. Tuo tarpu priteisdamas iš atsakovės ieškovei 28 435 Eur avansą, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius bei neatsižvelgė į atsakovės nurodytą aplinkybę dėl trečiojo asmens UAB „Geotransa“ 2016 m. balandžio 4 d. rašto, kuriuo nurodyta ieškovei sumokėtas sumas įnešti į atsakovės kasą.

6. Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju ginčo objektą ir apeliacijos ribas sudaro PVM sąskaitos faktūros, kaip įrodinėjimo priemonės, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimai, taip pat sutarčių sudarymo fakto bei sutartinių prievolių tinkamo vykdymo klausimai.

Dėl PVM sąskaitos faktūros, kaip įrodinėjimo priemonės, teisinės reikšmės, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo byloje

7. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtinta, kad PVM sąskaita faktūra – tai šiame įstatyme nustatytus privalomus reikalavimus atitinkantis dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas. Teismų praktikoje nurodyta, kad PVM sąskaita faktūra yra specialios formos buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) apskaitos tikslais. <...> Pagal bendrąją taisyklę PVM sąskaitos faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių pateikimą ar paslaugų suteikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012, 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktas).

8. Taip pat kasacinio teismo yra konstatuota, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita faktūra savaime nėra sutartis, o turi būti vertinama kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008). Remiantis PVM sąskaita faktūra galima patvirtinti šalių sutartinių santykių faktą, kaip tokį, tačiau negalima nustatyti šių santykių pobūdžio, t. y. to, ar šalis sieja pirkimo-padavimo ar komiso, ar dar kitokie sutartiniai santykiai. Taigi PVM sąskaita faktūra, atsižvelgiant į šiam dokumentui įstatymo keliamus reikalavimus, yra tam tikras sutarties sąlygas atspindintis dokumentas. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje taip pat konstatuota, jog PVM sąskaitos faktūros gali būti išrašomos tiek pirkimo-pardavimo, tiek skolos dengimo, tiek ir kitų sandorių atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-259-403/2018 25 punktas). Toks PVM sąskaitos faktūros teisinės reikšmės šalių sutartinių santykių aspektu aiškinimas atitinka Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad vien tik remiantis PVM sąskaita faktūra negali atsirasti prievolės išskaičiuoti PVM (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1989 m. gruodžio 13 d. sprendimas Genius Holding, C-342/87, Rink. 1989, p. 4227). Todėl kilus ginčui dėl sutartinių įsipareigojimų vykdymo, kai reikalavimai yra grindžiami PVM sąskaitų faktūrų duomenimis, kasacinio teismo praktika formuojama ta linkme, kad šalių sutartinių santykių pobūdis bei aplinkybės, susijusios su sutartinių įsipareigojimų vykdymu, gali būti įrodinėjamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o išvados apie tokių reikalavimų pagrįstumą daromos vadovaujantis CPK 185 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad netikslus šio dokumento grafų užpildymas savaime nereiškia, jog yra paneigiamos šalių tarpusavio prievolės, kilusios iš sutartinių teisinių santykių, jeigu tokių santykių buvimas ir jų turinys yra nustatyti kitais byloje esančiais leistinais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55/2012).

9. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

10. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

11. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Dėl įrodymų pakankamumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Dėl apeliacinio skundo argumentų

12. Iš nagrinėjamoje byloje esančių PVM sąskaitų faktūrų (2015 m. gruodžio 7 d. PVM sąskaitos faktūros Serija TVP Nr. 1512-004, 7 260 Eur sumai, 2015 m. gruodžio 8 d. PVM sąskaitos faktūros Serija TVP Nr. 1512-007, 4 840 Eur sumai; 2015 m. gruodžio 10 d. PVM sąskaitos faktūros Serija TVP Nr. 1512-011, 7 260 Eur sumai) matyti, jog visos šios PVM sąskaitos faktūros išrašytos sutarties Nr. NTK-42 pagrindu. Kaip teisingai nurodė apeliantė, nurodyta sutartis į bylą nėra pateikta. Vienok, vien ši aplinkybė, kaip ir akcentavo pirmosios instancijos teismas, nepaneigia atsakovės įsiskolinimo ieškovei fakto. Sandorio buvimui įrodyti ne visais atvejais byloje turi būti pateikta rašytinė sutartis. Įstatymai numato ir sutarčių sudarymo konkliudentiniais veiksmais ar žodinių sutarčių sudarymo galimybę, jei tai neprieštarauja imperatyviosioms sandorio formą nustatančioms teisės normoms, o paprasta rašytine forma turi būti sudaromi tik CK ir kituose įstatymuose numatyti sandoriai. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes (CK 1.71 – 1.73 straipsniai). Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tokiu atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šiems faktams įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 1-2 dalys). Taigi, visais kitais atvejais, kai sandoriui sudaryti įstatymai nenumato paprastos rašytinės formos, sandorio ir jo įvykdymo faktams įrodyti galima remtis visomis įrodinėjimo priemonėmis. Apeliantė byloje net ir nekelia klausimo, kad sutartis Nr. NTK-42 tarp šalių buvo sudaryta nesilaikant sandorių formos reikalavimų. Be to, bylos šalių sutartinių santykių egzistavimą patvirtina byloje esantys rašytiniai sutarties Nr. NTK-42 sudarymo bei vykdymo faktą patvirtinantys įrodymai. Minėta, kad visos PVM sąskaitos faktūros išrašytos tos pačios sutarties Nr. NTK-42 pagrindu, atsakovė pagal PVM sąskaitas faktūras Serija TVP Nr. 1512-004 ir Serija TVP Nr. 1512-011 yra atlikusi dalinius apmokėjimus. Šie bylos šalių tarpusavio atsiskaitymai atsispindi ieškovės buhalterinėje apskaitoje – juos patvirtina į bylą pateikta detali ieškovės finansinės apskaitos ataskaita Nr. 3441/S155. Be to, visų šių PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ir pateikimo apmokėjimui metu ieškovės bei atsakovės vadovu buvo tas pats asmuo V. F.. Nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad tarp ieškovės ir apeliantės buvo sudaryta sutartis Nr. NTK-42, jos pagrindu buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kurias iš dalies atsakovė apmokėjo, t. y. buvo atliekami sutarties vykdymo veiksmai.

13. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad minėtos PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos tik kaip pagrindas pervesti UAB „NT kapitalas“ naudai pinigus, reikalingus apyvartinėms lėšoms papildyti, yra nepagrįstos jokiais įrodymais byloje. Kita vertus, net ir vertinant šiuos apeliantės argumentus, jog išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis buvo siekiama nurodytų tikslų (papildyti bendrovės apyvartines lėšas), atsakovė nepagrindžia, kodėl tokiu atveju PVM sąskaitos faktūros buvo apmokėtos tik iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliantės nurodytos aplinkybės apie ginčo PVM sąskaitų faktūrų kilmę ir paskirtį yra deklaratyvios ir nepaneigia šios nutarties 29 punkte padarytų išvadų.

14. Minėta, kad aptariamose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas jų apmokėjimo terminas iki 2015 m. gruodžio 30 d. PVM sąskaitose faktūrose taip pat įtvirtinta, kad laiku nepamokėjus sąskaitų, bus skaičiuojami 0,2 proc. dydžio delspinigiai nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną. Ieškovė, remdamasi nurodyta nuostata, prašė priteisti iš atsakovė 3 813,84 Eur delspinigius. Apeliantė, remdamasi CK 6.71 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog netesybos gali būti nustatomos tik įstatymu, sutartimi ar teismo sprendimu, vertino, kad iš jos nepagrįstai buvo priteisti delspinigiai. Net ir sutinkant su apeliante, kad PVM sąskaita faktūra negali būti prilyginama sutarčiai, tačiau atsižvelgiant į šios nutarties 29 punkte konstatuotą aplinkybę, jog ginčo PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos Sutarties Nr. NTK-42 pagrindu, kurias iš dalies atsakovė apmokėjo, t. y. atliko sutarties vykdymo veiksmus, akivaizdu, kad tarp šalių buvo rašytinis susitarimas dėl 0,2 proc. delspinigių mokėjimo. Šią aplinkybę neabejotinai pagrindžia ir atsakovės vadovo V. F. veiksmai, kuris, būdamas ieškovės vadovu, išrašė bei pasirašė, taip pat pateikė apmokėjimui, o vėliau, būdamas ir atsakovės vadovu, iš dalies apmokėjo ginčo PVM sąskaitas faktūras. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis apeliantės argumentai dėl delspinigių iš atsakovės nepagrįsto priteisimo atmetami.

15. Spręsdamas dėl teismo sprendimo dalies iš atsakovės ieškovei priteisti 28 435 Eur avansą pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovės direktorius V. F., eidamas abiejų bendrovių direktoriaus pareigas, ieškovės vardu įnešė į atsakovės kasą 28 435 Eur avansą pagal sutartį Nr. ACB 201 (nutarties 21 punktas). Apeliantės teigimu, 28 345 Eur sumą ieškovė gavo iš UAB „Geotransa“ kaip avansą už paslaugų suteikimą, tačiau, ieškovei paslaugų neatlikus, 2016 m. balandžio 4 d. UAB „Geotransa“ nurodė ieškovei šį avansą perduoti atsakovei. Kaip nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas, priteisęs nurodytą sumą ieškovei, netinkamai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius bei neatsižvelgė į atsakovės nurodytą aplinkybę dėl trečiojo asmens UAB „Geotransa“ 2016 m. balandžio 4 d. rašto vertinimo.

16. Į bylą pateiktas UAB „Geotransa“ 2016 m. balandžio 4 d. raštas iš tiesų patvirtina, kad UAB „Geotransa“ kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad nutraukia tarp ieškovės ir trečiojo asmens 2014 m. birželio 17 d. sudarytą agentinę sutartį Nr. NTK-039, bei pareikalavo į ieškovės kasą pagal sąskaitas TVP 1512-006, TVP 1512-008, TVP 1512-010, TVP 1512-014 ir TVP 1512-015 įneštus pinigus pervesti į atsakovės banko sąskaitą arba įnešti į atsakovės kasą iki 2016 m. birželio 1 d. kaip avansą trečiojo asmens sutarties su atsakove vykdymui. Tačiau ieškovės į bylą pateiktos 2015 m. gruodžio 9 d. – 2015 m. gruodžio 22 d. ieškovės trečiajam asmeniui išrašytos PVM sąskaitos faktūros (Serija TVP Nr. 1512-006, 6 050 Eur sumai; Nr. 1512-008, 6 050 Eur sumai, Nr. 1512-010, 6 050 Eur sumai, Nr. 1512-014, 6 050 Eur sumai, Nr. 1512-015, 4 235 Eur sumai) bei to paties laikotarpio kasos pajamų orderiai (Serija NTK Nr. EUR019 , EUR020, EUR024, EUR027, EUR029) patvirtina, kad trečiojo asmens į ieškovės kasą įneštos grynųjų pinigų sumos, iš viso 28 345 Eur, buvo UAB „Geotransa“ atliktas mokėjimas ieškovei pagal šalių sutartį Nr. 14/12/14-01 GT. Šias aplinkybes patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai – ieškovės finansinės ataskaitos Nr. 3442/S851 (klientų apyvartos pagal valiutas ir dokumentus), Nr. 3442/S207 (klientų apyvartos ataskaita) ir Nr. 2062/S143 (pardavimo operacijos) bei kasos knygos išrašas. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovė ir trečiasis asmuo UAB „Geotransa“ yra visiškai atsiskaitę ir įsiskolinimų vienas kitam neturi, yra teisinga bei pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Kita vertus, sutarties Nr. 14/12/14-01 GT tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarymo ir vykdymo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas.

17. Minėta, kad V. F., eidamas abiejų bendrovių direktoriaus pareigas, ieškovės vardu įnešė į atsakovės kasą 28 435 Eur avansą pagal visiškai kitą sutartį Nr. ACB 201, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, t. y. perdavė ieškovės pinigų sumas kaip avansą atsakovei – 2016 m. balandžio 8 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 12 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 15 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 19 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 26 d. (3 000 Eur), 2016 m. balandžio 29 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 5 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 9 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 19 d. (3 000 Eur), 2016 m. gegužės 27 d. (1 435 Eur). Taip pat, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, šiuose kasos pajamų orderiuose niekaip neatspindėta apeliantės akcentuojama aplinkybė dėl trečiojo asmens nurodymo pervesti šias sumas atsakovei iš ieškovės kaip avansą minėto 2015 m. balandžio 4 d. rašto pagrindu.

18. Remdamasi nutarties 34 punkte nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantės nurodyti argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovei 28 345 Eur avansą, neteisingai kvalifikavo ginčo teisinius santykius ir neatsižvelgė į trečiojo asmens 2016 m. balandžio 4 d. raštą, yra klaidingi ir nepagrįsti (CPK 185 straipsnis). Akivaizdu, kad spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti 28 345 Eur avansą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visus šiai aplinkybei pagrįsti esančius byloje įrodymus, nustatė visas šiam reikalavimui teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes.

19. Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat akcentavo, kad UAB „Geotransa“ nebuvo šaukiama į teismo posėdį ir nedavė parodymų teismui. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas 2017 m. birželio 20 d. teismo posėdyje patenkino ieškovės prašymą ir trečiuoju asmeniu įtraukė į bylą UAB „Geotransa“. Atsakovė šiam ieškovės prašymui neprieštaravo. 2017 m. birželio 22 d. pirmosios instancijos teismas trečiajam asmeniui jo buveinės adresu (registruotu VĮ „Registrų centras“) išsiuntė ieškinio kopiją, teismo pranešimą dėl atsiliepimo į ieškinį pateikimo bei šaukimą atvykti į kitą teismo posėdį. Tačiau procesiniai dokumentai trečiajam asmeniui nebuvo įteikti. Pirmosios instancijos teismas šiuos procesinius dokumentus trečiajam asmeniui siuntė pakartotinai 2017 m. liepos 19 d., 2017 m. liepos 24 d., 2017 m. rugpjūčio 2 d., 2017 m. rugpjūčio 8 d. tiek viešajame registre, tiek kitais teismo nustatytais trečiojo asmens buveinės adresais. Tačiau procesinius dokumentus įteikti trečiajam asmeniui nepavyko. Pagal CPK 123 straipsnio 4 dalį, jei šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Apeliantė pretenzijų dėl trečiojo asmens nedalyvavimo pirmosios instancijos teisme, įskaitant ir 2017 m. rugsėjo 26 d. teismo posėdį, nereiškė. Be to, nors atsakovė apeliaciniame skunde ir nurodė aptariamą aplinkybę, tačiau nenurodė, kokiu būdu ji galėjo lemti pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime dėl trečiuoju asmeniu įtrauktos UAB „Geotransa“ teisių ir pareigų nenusprendė. Kaip minėta, sutarties Nr. 14/12/14-01 GT tarp ieškovės ir trečiojo asmens sudarymo ir vykdymo klausimai nėra šios bylos nagrinėjimo objektas. Pats trečiasis asmuo apeliacijos dėl jo teisių pažeidimo procese neteikė, todėl nėra pagrindo konstatuoti absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 dalies 1 punktas).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai tyrė ir vertino įrodymų visumą: PVM sąskaitų faktūrų, kasos pajamų orderių bei finansinių ataskaitų duomenis, šalių paaiškinimus ir šių įrodymų visumos pagrindu pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus. Taigi teismas išvadas grindė visa bylos medžiaga, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos įrodinėjimo taisyklių taikymo ir įrodymų vertinimo klausimais, todėl apeliantės teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmestini. Tuo remiantis apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

21. Ieškovei pareiškus prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, tačiau nepateikus dokumentų, kurie patvirtintų jų faktą bei dydį, klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.