Vilniaus apygardos teismo nutartis, 1A-235-1036/2025

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2025-10-23
Bylos Nr.: 1A-235-1036/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-02-2-00274-2023-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Giedrė Telksnienė, Valerij Lauš, Mindaugas Povilanskas
Kaltinamasis: A. K.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius

Kategorijos

1.2.14.5.1Sukčiavimas (BK 182 str. 1 d.)

Baudžiamosios bylos Nr. 1A-235-1036/2025

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00274-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.1.; 1.2.14.7.1.; 2.4.6.1 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš), Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Giedrės Telksnienės,

sekretoriaujant Renatai Paukštei,dalyvaujant prokurorui Dariui Žvirbliui (nuotoliniu būdu per „Zoom“ platformą),išteisintajam A. K., jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,

viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. išteisintas, kaip nepadaręs veikos, turinčios Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.

K. S. (K. S.) civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. A. K. išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

A. K. buvo kaltinamas sukčiavimu, pasireiškusiu tuo, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 13 d., tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, skelbimų portale www.autoplius.lt, patalpino skelbimą apie parduodamą mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“ 2005 m., skelbime nurodydamas kainą – 1 700 eurų, po ko Kazachstano pilietis K. S. interneto skelbimų portale www.autoplius.lt radęs skelbimą ir norėdamas įsigyti mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, skelbime nurodytu mobiliojo ryšio telefonu numeriu Nr. (duomenys neskelbtini) susisiekė su pardavėju bei susitarė dėl penkių mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“ pirkimo už 8 000 eurų sumą ir 2022 m. gegužės 13 d. K. S. į nurodytą AB „Swedbank“ banko sąskaitą – A. K. vardu Nr. (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos AO „Jusan Bank“ Nr. (duomenys neskelbtini) padarė pinigų pavedimą 2 000 eurų, o negavęs vizos vykti į Lietuvą, susitaręs su pardavėju A. K. dėl mikroautobusų laikymo iki jo atvykimo, 2022 m. birželio 27 d. pervedė visą likusią 6 000 eurų sumą už 5 vnt. mikroautobusus „Mercedes-Benz Sprinter“, tačiau kai 2023 m. vasario 8 d. gavęs vizą atvyko į Lietuvą, susisiekė su pardavėju A. K., šis paaiškino, kad mikroautobusai „Mercedes-Benz Sprinter“ parduoti tretiesiems asmenims, pinigų negražins, t. y. tokiu būdu A. K. apgaule užvaldė svetimą, nukentėjusiajam K. S. priklausantį turtą – 8 000 eurų.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio (toliau – ir prokuroras) apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis), kaip neatitinkantį bylos aplinkybių, ir priimti naują nuosprendį – pripažinti A. K. (toliau – ir išteisintasis) kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės apribojimo bausmę 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant per bausmės atlikimo laiką atlyginti nukentėjusiajam žalą bei tęsti darbą, o jį praradus registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; taip pat visiškai patenkinti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo civilinį ieškinį.

2.1. Apeliaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad A. K. išteisintas nepagrįstai, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai ir laisvai interpretuodamas vertino faktines aplinkybes, nevertino pagrindinių įrodymų, todėl padarė nepagrįstas bei neteisėtas išvadas, Skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, jog liudytojų parodymai ir nenuoseklūs išteisintojo (kaltinamojo) A. K. parodymai nesudaro pagrindo jį pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, dėl ko, nepagrįstai jį išteisino.

2.2. Cituojant A. K. proceso metu duotus parodymus, teigiama, kad prokuroro įsitikinimu, išteisintojo parodymai dėl (duomenys neskelbtini) priklausančius automobilius atvykusio pasiimti lietuvio yra iškelta gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir yra paneigta nukentėjusiojo parodymais. Cituojant nukentėjusiojo K. S. parodymus, nurodoma, kad A. K. neinformavo nukentėjusiojo, jog atvyks pasiimti jo nupirktų autobusų; siekiant ateityje išvengti nesklandumų, kaip sąžiningas pardavėjas, susitikimo neatkėlė, nors turėjo tokią galimybę įsitikinti dėl asmens tapatybių ir apie tai informuoti nukentėjusį. Teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nepaaiškino, kokius penkis autobusus iš galimai stovėjusių devynių autobusų pasiėmė tariamas įgaliotas asmuo. Nurodoma, kad nukentėjusysis nupirko vieną nevažiuojantį ir keturis važiuojančius (autobusus), todėl keliamas klausimas, kaip tariamas įgaliotas atstovas galėjo žinoti, kuris yra nevažiuojantis ir kurie yra važiuojantys. Pažymima, kad nėra duomenų, jog autobusai būtų pažymėti kaip parduoti. Prokuroro teigimu, tai yra gynybinė pozicija, tikrovės faktų neatitinkančių aplinkybių nuslėpimas, vieno iš sukčiavimo požymių buvimas. Apeliaciniame skunde pastebima, kad pirmosios instancijos teismas neįvardino, ar tai yra A. K. teisinantis įrodymas, ar tik gynybinė versija, taip pat nenurodė, kokie ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys įrodo ar paneigia A. K. parodymus.

2.3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad iš pateiktos autoplius.lt informacijos matyti, jog 2022 m. sausio 26 d. aktyvuotas skelbimas, kad parduodamas „Mercedes-Benz 311“, keleiviniai autobusai; 2022 m. gegužės 13 d. skelbimas redaguotas ir ištrintas. Pažymima, kad nurodytas mobilaus ryšio telefono numeris, priklausantis A. K., taip pat nurodyta mokėjimo informacija – J. (J.) M., nurodytas adresas (duomenys neskelbtini). Be kita ko, 2022 m. spalio 29 d. aktyvuotas skelbimas (redaguotas ir ištrintas 2022 m. lapkričio 3 d.), kad parduodamas „Mercedes-Benz Sprinter“ keleivinis mikroautobusas 2003 m. be defektų; mokėjimo informacija nurodyti J. M. duomenys bei nurodytas A. K. priklausantis mobilaus ryšio telefonas (duomenys neskelbtini). Nurodoma, kad pirmame skelbime įkeltas automobilis iš kito patalpinto skelbimo apie parduodamą autobusą „Mercedes Benz-Sprinter“, nurodyta be defektų, o 2022 m. sausio 26 d. aktyvuotas skelbimas, kad parduodami „Mercedes-Benz 311“ keleiviniai autobusai. Pažymima, kad nukentėjusiajam atsiųstos nuotraukos, kaip teigia išteisintasis A. K., buvo fotografuotos jo angare (duomenys neskelbtini), tačiau nuotraukų prieraše matyti, jog autobusų nuotraukos paimtos iš autoplius.lt skelbimų, o informacijos, kad J. M. (čia ir toliau teismo pastaba – apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta „T.“) kėlė į pirmą skelbimą šias nuotraukas, nėra. Nurodoma, kad ant nuotraukose esančių galimai keturių autobusų nėra įrašų, jog tai būtų „Mercedes-Benz 311“, taip pat nėra užrašų „Mercedes-Benz Sprinter“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad tai nėra tikra informacija, ji pateikta kaip tikrovės neatitinkanti, klaidingo turinio, o tai, prokuroro teigimu, galimai sudaro vieną iš pagrindinių sukčiavimo požymių. Be to, prokuroras akcentuoja, kad A. K. pateikta informacija apie tai, jog jis nuotraukas darė savo angare, yra galimai neteisinga, nes sulyginus su įvykio vietoje nufotografuotu angaru matyti, kad pagal pastatą su laikomais autobusais, pagal šviesos srautą, nėra dešinės pusės šoninės sienos, kaip ir galimai priekinės sienos, tuo tarpu A. K. priklausančio angaro sienos yra pilnai mūrinės, šoninėje sienoje nėra jokių durų ar vartų.

2.4. Prokuroro teigimu, darytina išvada, kad po patalpinto skelbimo į jį atsiliepęs užsienietis, kuriam buvo paaiškintos autobusų pirkimo pardavimo sąlygos, jog keturi yra veikiantys, vienas neveikiantis, kad yra dokumentų nuorašai, o šiam sąlygos tiko. A. K. gavęs informaciją, kad rusakalbis negauna vizos atvykti į Lietuvą, po pakartotinio pranešimo apie tai, jog dar negauna vizos, o kai gaus vizą atvyks pasiimti autobusų su sūnumi, vieno bendravimo metu pateikė informaciją, kad autobusų nėra, nėra ir pinigų bei nutraukė bet kokius ryšius su nukentėjusiuoju ir į skambučius bei žinutes neatsakinėjo. Nukentėjusiajam atvykus 2023 m. vasario mėnesį į Lietuvą, skambinant A. K., jis neatsiliepė, o paskambinus iš kito lietuviško numerio, atsiliepė ir pakartojo, jog autobusų nėra, nėra ir pinigų. Su A. K. susisiekus atstovei advokatei tartis dėl pinigų grąžinimo, A. K. nurodė, kad autobusų nėra, pinigų nebus, jis nieko negrąžins. Toliau apeliaciniame skunde cituojama K. S. pareiškimo turinys bei jo teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai.

2.5. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus, teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, o išvados daromos tik tada, kai joms pagrįsti pakanka įrodymų. Prokuroro teigimu, šioje baudžiamojoje byloje teismo išvadoms pagrįsti surinkta pakankamai įrodymų, tačiau iš esmės pažeidus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą, nuosprendyje išdėsčius bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, pirmosios instancijos teismo priimtas nepagrįstas išteisinamasis nuosprendis. Pabrėžiama, kad apylinkės teismas nevertino byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, nekonstatavo jog BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje esanti požymių visuma nepaneigta. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino, ar išteisintojo A. K. pateikti duomenys, versijos yra pagrįsti objektyviais duomenimis, kokie objektyvūs duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas nėra vertinami kaip įrodymai, kurie pagrindžia nusikalstamos veikos buvimo faktą (nukentėjusiojo nuoseklūs parodymai, liudytojo J. M. parodymai, autoplius.lt informacija ir kt.). Pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė tik A. K. veiksmuose esant subjektyvinį nusikaltimo sudėties požymį, tačiau nepasisakė dėl objektyviojo sudėties požymio buvimo. Prokuroro įsitikinimu, teismui negalėjo kilti abejonių dėl padaryto nusikaltimo įrodymų pakankamumo, o išvada, kad yra susiklostę civiliniai santykiai, nepagrįsta faktiniais duomenimis, juo labiau, jog nukentėjusiojo ir jo atstovės prašymas išspręsti susiklosčiusią situaciją nepradedant teisminių procesų nedavė teigiamų rezultatų.

3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė tenkinti jo apeliacinį skundą jame išdėstytais argumentais, o išteisintasis bei jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio apeliacinis skundas atmestinas.

1. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, Skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas.

Žemesnės instancijos teismas

2. Baudžiamojoje byloje A. K. buvo kaltinamas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad apgaule užvaldė svetimą K. S. priklausantį turtą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad A. K. siekė neteisėtai pasisavinti nukentėjusiojo pinigus ir tuo pagrindu panaudojo apgaulę, o nesant tyčios, tarp asmenų susiklostę santykiai kvalifikuotini kaip civiliniai. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroras Darius Žvirblis apeliaciniu skundu prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį, kuriuo A. K. buvo išteisintas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, motyvuodamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, nevertino pagrindinių įrodymų, nekonstatavo, jog nusikalstamos veikos dispozicijoje esanti požymių visuma nepaneigta, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas ir padarė nepagrįstas bei neteisėtas išvadas, kad tarp A. K. ir K. S. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

3. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog prokuroras skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pažymi, kad pagal gausią kasacinės instancijos teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, Nr. 2K-7-176-303/2015, Nr. 2K-251-507/2016, Nr. 2K-74-976/2017, Nr. 2K-73-495/2022, Nr. 2K-200-697/2023, Nr. 2K-1-813/2025).

4. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, nustatė, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų neturi. Priešingai nei teigia prokuroras, pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė pakankamai išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Akcentuotina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad prokurorui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Išnagrinėjus byloje surinktus įrodymus, įvertinus juos tiek kiekvieną atskirai, tiek jų visumą, teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog įrodyta, kad A. K. nepadarė veikos, turinčios nusikalstamos veikos ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o tarp išteisintojo ir K. S. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, dėl kurių kilę ginčai turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje

5. A. K. buvo kaltinamas tuo, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2022 m. gegužės 13 d., tyčia, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis apgaule užvaldė svetimą, nukentėjusiajam K. S. priklausantį turtą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad A. K. įvykdė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Įvertinus byloje esančius tiek išteisintąjį kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus, konstatuotina, kad Skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo.

6. Analizuojamos bylos kontekste svarbu pabrėžti, jog baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Teismų praktikoje pažymima, kad darant išvadas, ar asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų faktinių aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, buvimą ar nebuvimą. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, yra ta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme nustatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-458/2020).

Žemesnės instancijos teismas

7. Byloje surinktais duomenimis nustatyta ir dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra, t. y. jų neginčija nei išteisintasis, nei nukentėjusysis, nei valstybinis kaltintojas, kad tarp nukentėjusiojo K. S. ir išteisintojo A. K. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis. O būtent, K. S. skelbimų portale www.autoplius.lt radęs patalpintą skelbimą apie parduodamą mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“ 2005 m., susisiekė su pardavėju A. K., pokalbiu metu paaiškėjus, kad parduodami dar keturi mikroautobusai, susitarė dėl penkių mikroautobusų „Mercedes-Benz Sprinter“ pirkimo už 8 000 (aštuonių tūkstančių) eurų sumą. Susitarius dėl avansinio mokesčio nukentėjusysis A. K. 2022 m. gegužės 13 d. pervedė 2 000 (du tūkstančius) eurų, o likusi suma turėjo būti sumokėta K. S. gavus vizą atvykti į Lietuvą ir pasiimant transporto priemones. Jokie dokumentai dėl transporto priemonių pirkimo–pardavimo ir (ar) jų pačių registracijos (ir kiti) dokumentai nebuvo sudaryti bei perduoti. 2022 m. birželio mėnesį K. S. negavus vizos ir negalint atvykti į Lietuvą, pastarasis apie tai informavo A. K. ir jam 2022 m. birželio 27 d. pervedė likusius 6 000 (šešis tūkstančius) eurų. Paminėtas aplinkybes ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu nurodė ir patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek išteisintas, o K. S. pinigų pervedimo A. K. faktą ir objektyvūs duomenys, t. y. A. K. banko sąskaitos išrašas.

8. Taigi byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės – skelbimų portale www.autoplius.lt patalpintas skelbimas apie parduodamą mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“ 2005 m., kuriam, be kita ko, privaloma teisinė registracija, skelbime nurodoma kaina – 1 700 (vienas tūkstantis septyni šimtai) eurų. Skelbimo egzistavimo faktą patvirtina tiek nukentėjusiojo prie pareiškimo pateikta nuotrauka iš skelbimų portalo (1 t., b. l. 30), tiek UAB „Diginet Ltu“ (autoplius.lt bendrovė) pateikta informacija (1 t., b. l. 110, 111, 112–124). Atkreiptinas dėmesys, kad skelbimą A. K. prašymu į skelbimų portalą patalpino liudytojas J. M., ką apklausti patvirtino abu minimi asmenys ir minėta UAB „Diginet Ltu“ pateikta informacija. Skelbime nurodyta ir nagrinėjamoje byloje aktuali transporto priemonė „Mercedes-Benz Sprinter“ 2005 m., dar kiti keturi mikroautobusai, t. y. iš viso penki mikroautobusai, kuriuos A. K. pardavė K. S., priklausė Širvintų rajono savivaldybei, kuri 2022 m. sausio mėnesį nurašė-utilizavo septynis mokyklinius autobusus „Mercedes-Benz“, o transporto priemones nupirko UAB „A“ (1 t., b. l. 151). Iš 7 (septynių) transporto priemonės prikimo–pardavimo sutarčių ir eksploatuoti netinkamų transporto priemonių sunaikinimo pažymėjimų matyti, kad transporto priemonės „Mercedes-Benz“ Širvintų rajono savivaldybės parduotos UAB „A“, jas įkainojant 0 (nulių) eurų verte, Širvintų rajono savivaldybei atiduodant, o UAB „A“ priimant transporto priemones išmontuoti ir sunaikinti (1 t., b. l. 152–166). Šiuos duomenis, t. y. jog transporto priemonės buvo parduotos, kaip bevertės, be kita ko, ir tai, kad jos buvo sunaikintos (utilizuotos), patvirtina ir AB „Regitros“ pateikti duomenys, tarp kurių ir transporto priemonių sunaikinimo deklaracijos (3 t., b. l. 35–72). Jau minėtos bendrovės UAB „A“ direktorius, kuris beje nurodytas ir transporto priemonių sunaikinimo deklaracijose, kaip pareiškėjas, F. R., apklaustas ikiteisminio tyrimo ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nurodė, kad jų įmonė UAB „A“ įsigijo 7 (septynis) vienetus utilizuotų mokyklinių mikroautobusų iš Širvintų rajono savivaldybės, kitų aplinkybių (reikšmingų nagrinėjama įvykiui) smulkiai paaiškinti negalėjo, galimai šiuos mikroautobusiukus pridavė metalui (į metalo laužą). Visi dokumentai buvo tvarkomi tvarkingai, pirkimo–pardavimo sutartis rengdavo įmonės darbuotojai, ant parengtų dokumentų jis (F. R.) dėjo antspaudą ir pasirašydavo, dokumentų nuodugniai neskaitė, nežino kas pasakė automobilių duomenis, kurie įrašyti dokumentuose, pripažįsta kaltę, kad neįsitikinęs jog automobiliai sunaikinti, pasirašė sunaikinimo aktus, sunaikinimo pažymėjimus pasirašė ir jie buvo įkelti į sistemą. Dėl šių transporto priemonių, fiziškai Širvintų savivaldybėje nebuvo. Mano, kad jo darbuotojai tai padarė. Transporto priemonės į jų įmonės teritoriją atgabentos nebuvo (1 t., b. l. 193–194; 2 t., b. l. 120–122 (2024 m. spalio 16 d. teisiamojo posėdžio protokolas)).

9. Siekiant neginčytinai nustatyti aktualių mikroautobusų likimą, t. y. atsiradimo pas A. K. faktą, pagal gautus Širvintų rajono savivaldybės administracijos duomenis, kad autobusą „Mercedes-Benz“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) UAB „A“ faktiškai perdavė vairuotojas H. Ž., o likusius mokyklinius autobusus faktiškai perdavė M. K. (3 t., b. l. 74), apeliacinės instancijos teisme minėti asmenys buvo apklausti liudytojais. Taigi liudytojas H. Ž. parodė, kad jam dirbant vairuotoju (duomenys neskelbtini) gimnazijoje yra tekę perduoti autobusiukus. Buvo autobusas nuvarytas į Širvintų katilinę, prie katilinės paliko ir ten stovėjo dar keletą tokių senų, skirtų, kaip suprato, utilizavimui. Nuvarytas mokyklinis autobusiukas dar buvo važiuojantis, tačiau senas, virš dešimties metų, reikalaujantis remonto. Tada vairavo autobusiuką „Mercedes-Benz“, modelis galbūt buvo 311, kadangi buvo viengubi ratai, dar seno modelio, geltonas. Nematė žmogaus, kuris paėmė tuos autobusiukus (3 t., b. l. 79 – 82 (2025 m. birželio 11 d. teismo posėdžio protokolas)). Kitas liudytojas, apklaustas apeliacinės instancijos teisme, M. K. paaiškino, jog dirba „(duomenys neskelbtini)“ ir pas juos teritorijoje buvo saugomi Širvintų administracijos mokykliniai autobusiukai, kiek tiksliai jų buvo pasakyti negali, buvo gal kokie 5-6, gal daugiau. Paskambinus direktorei, kad reikia atidaryti teritorijos vartus, nes atvažiuos pasiimti autobusiukų, liudytojas atidarė vartus, atvažiavo tralas, pasikrovė iš matymo pažįstamas žmogus. Tas asmuo – A. K.. Vežėsi ne vieną kartą, kelis kartus, ant tralo tilpo vienas autobusiukas. Jokiais dokumentais šio perdavimo neužfiksavo (3 t., b. l. 79 – 82 (2025 m. birželio 11 d. teismo posėdžio protokolas)).

10. Paminėti duomenys patvirtina tiek Skundžiamo nuosprendžio išvadą, kad transporto priemonės realiai utilizuotos (sunaikintos) nebuvo, tiek tai, kad jomis disponavo išteisintasis A. K., kuris viso baudžiamojo proceso metu teigė, įsigijęs ir turėjęs iš viso 9 (devynis) mikroautobusus. Kaip jau minėta šio procesinio sprendimo 10 punkte, A. K. susitarus su K. S. dėl turimų 5 (penkių) mikroautobusų pirkimo, K. S. per du kartus išteisintajam į jo nurodytą banko sąskaitą pervedė jų sutartą pinigų sumą. O būtent, apžiūrėjus A. K. banko sąskaitos išrašą nustatyta, jog 2022 m. gegužės 13 d., laikas 13:10:11, į A. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) įplaukia 1 990 (vienas tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt) eurų, siuntėjas K. S. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); 2022 m. birželio 27 d. laikas 15:10:15, A. K. iš K. S. gauna 6 000 (šeši tūkstančiai) eurų (1 t., b. l. 145–147). Taigi aptartos aplinkybės (šio procesinio sprendimo 10 punkte), patvirtintos baudžiamoje byloje esančiais ir nustatytais duomenimis, kurių, kaip jau minėta, neneigia nei vienas proceso dalyvis ir dėl kurių ginčas nekyla. Vis tik, A. K. ir K. S. pozicijos dėl kitų, po pinigų pervedimo sekusių veiksmų, išsiskyrė (dėl ko ir bus aptariama tik ta proceso dalyvių parodymų dalis), dėl ko A. K. ir buvo kaltinamas apgaule užvaldęs svetimą, nukentėjusiam priklausantį turtą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų.

11. Nukentėjusysis K. S. pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, apklaustas ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad pardavėjui paaiškino, kad laukia vizos ir ruošiasi vykti į Lietuvą, todėl susitarė, kad už perkamus automobilius perves rezervavimo mokestį 2 000 (du tūkstančius) eurų. 2022 metų birželio mėnesį sužinojo, kad jam atsisakyta išduoti vizą, todėl negalės atvykti į Lietuvą. Apie tai telefonu pranešė A. K., kuris K. S. pasiūlė pervesti likusius pinigus, t. y. sumokėti visą kainą, ir pažadėjo palaukti kol K. S. gaus vizą ir galės atvykti į Lietuvą pasiimti automobilių. Kaip papildė apklaustas ikiteisminio tyrimo metu – jam negavus vizos, A. K. K. S. pasakė, kad „sumokėk visą sumą ir jis saugos 5 (penkis) vienetus“. Jis buvo ramus, kad nupirko prekę, sumokėjo visus pinigus ir jo 5 (penki) vienetai autobusiukų laukia ir yra saugomi. A. K. sakė, kad atvyks pats ir paims mikroautobusus. Tikrai K. S. neminėjo, kad kažkas kitas gali atvykti vietoje jo, sakė asmeniškai pats atvyks. Jo sūnus apie viską sužino tik po to, gal po trijų mėnesių, sūnui iš pradžių nepasakojo ir jo sūnus tikrai nebuvo atvykęs į Lietuvą paimti pirktų autobusiukų, sūnus niekada nėra buvęs Lietuvoje ir tik su juo atvyko į Lietuvą pirmą kartą. Pasakė, kad iš K. S. kolegų, artimųjų ar pažįstamų niekas negalėjo atvykti į Lietuvą ir paimti šiuos jo pirktus autobusiukus. Teisiamojo posėdžio metu paaiškino – jog negavus vizos ir apie tai pranešus pardavėjui, pastarasis pasakė, kad jei pilną sumą apmokės, mašinos stovės ir lauks saugioje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, už kurią mokėti nereikia, mažiausiai 6 (šešis) mėnesius. Tada jis pervedė dar 6 000 (šešis tūkstančius) eurų. Patvirtina, kad jo vardu niekas negalėjo atvykti ir paimti tų automobilių. Jo sūnus pirmą kartą į Lietuvą atvyko kartu su juo 2023 m. vasario mėnesį. Kaltinamajam (tuo metu) sakė, kad atvyks pats ir paims mikroautobusus. Jis tikrai neminėjo, kad kažkas kitas gali atvykti vietoje jo, sakė asmeniškai pats atvyks. Jis pats viską sprendžia, bendrauja su pardavėjais, jokio įgalioto atstovo neturi. 2022 m. lapkričio 12 d. jis išsiuntė A. K. SMS žinutę, pranešdamas, kad 2022 m. lapkričio 28 d. bus Lietuvoje. A. K. į šias žinutes neatsakė, bandant susisiekti – ignoravo. Tada K. S. suprato, kad yra apgautas. Nors K. S. planavo vykti į Lietuvą vasario pabaigoje, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių išvykti nepavyko. 2022 m. pabaigoje jam sūnus pasakė, jog matė interneto portale autoplius.lt, kad A. K. patalpino skelbimą ir parduoda aukščiau minėtus K. S. nupirktus automobilius (ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nepamena skelbimas apie parduodamus mikroautobusus buvo to paties asmens). Teisiamojo posėdžio metu papildė – kad jo sūnus rado skelbimus, kad parduodamos lygiai tokios pačios mašinos, kurias nupirko iš kaltinamojo (tuo metu). Viskas sutapo ir spalva, ir markė. Tai kėlė įtarimą. 2023 m. vasario 8 dieną K. S. pavyko atvykti į Lietuvą, tik atvykęs, jis paskambino A. K. susitarti dėl nupirktų automobilių perdavimo, tačiau A. K. trumpai atsakė, kad automobilius jau pardavė tretiesiems asmenims, o pinigų grąžinti neketina ir išjungė telefoną. Teisiamojo posėdžio metu paaiškino – kad 2023 m. vasario mėnesį atvykus į Lietuvą, bandė susisiekti su pardavėju, tačiau jis telefonu neatsiliepė, į žinutes neatsakė. Paskambino iš kito telefono numerio, paklausė jo kaip reikalai, pasakė, kad jau atvyko į Lietuvą, tačiau pardavėjas pasakė, kad mašinų nėra, jos yra parduotos, pinigų nėra. Po to K. S. siuntė keletą balso pranešimų, kuriuose klausė kodėl A. K. jo ankščiau neperspėjo, kad automobilius pardavė, kodėl negrąžina pinigų, kad taip nesielgiama ir jis kreipsis į teismą. Į tai A. K. neatsakė. Vėliau K. S. kreipėsi pagalbos į savo atstovę, kuri siekdama taikiu būdu išspręsti kilusį ginčą, skambino A. K. pasiteirauti ar jis ketina jam grąžinti pinigus, tačiau A. K. jo atstovei pareiškė, kad pinigų grąžinti nesiruošia, nurodydamas, kad neįsipareigojo automobilių tiek laiko (kol jis atvyko į Lietuvą) saugoti (1 t., b. l. 21–25, 69–71; 2 t., b. l. 110–113 (2024 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas)).

12. Gi A. K., priešingai nei teigiama prokuroro apeliaciniame skunde, viso baudžiamojo proceso metu, ir net neapklausiamas jokiu procesiniu statusu, t. y. informacijos tikslinimo metu (1 t., b. l. 50), analizuojamo įvykio aplinkybes nurodė nuosekliai – kad mikroautobusiukai buvo laikomi angare, adresu (duomenys neskelbtini). Po to, kai mikroautobusiukų ilgai nepasiėmė, o jam buvo reikalingas angaras, jis juos išvarė į lauką. Tikslaus laiko pasakyti negalėjo, tai galėjo būti prieš 6-8 mėnesius, jam paskambimo pirkusio automobilius asmens ar tai draugas, ar tai sūnus, įvardinti negali ir paklausė kur stovi automobiliai ir iš kur juos gali pasiimti. A. K. paaiškino, kad jie yra adresu (duomenys neskelbtini), prie angaro. Vėliau, maždaug nuo skambučio praėjus 1,5 mėnesio, atvyko prie angaro, mikroautobusiukų jau nebuvo. Jis pagalvojo, kad pirkėjas juos pasiėmė. Automobilių nepardavė tretiesiems asmenims, nedėjo jokio skelbimo į internetą apie jų pardavimą. Apklausiamas liudytoju A. K. ikiteisminio tyrimo metu papildė, kad pirkėjas jam sakė, kad atvyks ir paims nupirktus „Mercedes-Benz Sprinter“. Dėl adreso lyg ir kalbėjo, kad kai jis bus Lietuvoje jam paskambins dar. Parduoti „Mercedes -Benz Sprinter“ 5 (penki) vienetai stovėjo angare (duomenys neskelbtini). Nesitarė kiek jis jo lauks, suprato iš jo kalbos kad atvyks jų pasiimti. Galbūt po 6 mėnesių, autobusiukus privalėjo išstumti į kiemą, šalimais angaro. Jie nebuvo rakinami. Nebuvo saugomi, nebuvo kažkaip aptverti. Praėjus laikui jis tiesiog nesuko galvos, nes manė jis atvyks ir pasiims ką nusipirko. Datos tikrai nepasakys, buvo jau prieš žiemos metą, bet metų tiksliai nepasakys, nenori maišytis, A. K. paskambino į jo telefoną vyras, kalbėjo lietuviškai ir pasakė, kad dėl tų parduotų „Sprinterių“, kad nori juos pasiimti, kalba buvo trumpa, nieko labai neklausinėja, jokių duomenų, tik pasakė, kažkaip, kad atvažiuos paimti brolis, tai A. K. suprato, kad tai pirkėjo brolis. Pasakė adresą, sutarė, kad kai bus kaime (duomenys neskelbtini) prie parduotuvės, paskambintų. Paskambino paaiškino kaip nuvykti iki angaro, pats privažiuoti negalėjo, nes buvo kažkur išvykęs. A. K. dar paskambino vyriškis pasakė, kad rado, kad pasikrovė. Gal po savaitės laiko, nuvykęs prie angaro autobusiukų „Mercedes -Benz Sprinter“ 5 (penkių) vienetų nebuvo. Gal maždaug po 6 (šešių) mėnesių, tikrai tiksliai nurodyti negalėjo, A. K. pradėjo skambinti tas žmogus rusakalbis, klausė kur jo pirkti „Mercedes -Benz Sprinter“ 5 (penki) vienetai. Sakė, kad pasiėmė, negali dabar pasakyti ką jam sakė, kokia kalba buvo. A. K. galvoja, kad tas žmogus iš jo norėjo išsireikalauti pinigų, kuriuos pirkėjas A. K. pervedė, ir taip jį apgauti. Dar skambino ir lietuvis, klausdamas apie parduotus „Sprinterius“, A. K. aiškino, kad „Mercedes -Benz Sprinter“ 5 (penkis) vienetus pasiėmė, kad vėl reikalauja pinigų. A. K. galvoja, kad „Mercedes -Benz Sprinter“ 5 (penkis) vienetus pasiėmė pirkėjo draugai. Su tuo rusakalbiu A. K. vėliau nebekalbėdavo (1 t., b. l. 92–94). A. K. savo duotus parodymus patvirtino ir liudytojo papildomos apklausos protokole (1 t., b. l. 96–98). Ikiteisminio tyrimo metu, apklaustas įtariamuoju A. K. parodė iš esmės analogiškas aplinkybes, t. y. sumokėjus pinigus už transporto priemones, pirkėjas A. K. pasakė, kad jei gaus vizą atvyks pats, o jei negaus vizos, tai atvyks pirkėjo brolis, vardo pavardės neminėjo, apie laiką kalbos nebuvo. Gali būti, kad 2022 m. lapkričio 12 d. pirkėjas A. K. informavo, kad negavo vizos neatvyks, šio pokalbio neatsimena, todėl negali pakomentuoti, ką jie nusprendė daryti. Galimai pirkėjas tada minėjo, kad atvyks pirkėjo brolis pasiimti mikroautobusų. Sakė, kad pirkėjo brolis dažnai būna Lietuvoje ir sakė, kad atvyks paimti jei pirkėjui neduos vizos. Neturėjo pirkėjo duomenų , jo neieškojo, o pirkėjas A. K. neskambino, nors telefono numeris buvo tas pats. Laiko nurodyti jis negali, bet A. K. patalpino skelbimą apie parduodamą mikroautobusą, kurį turėjo naujesnį, utilizavimui tik dalimis, tačiau tų 5 (penkių) vienetų A. K. nelietė, jie stovėjo prie angaro. Gali būti, kad 2023 m. vasario 28 dieną A. K. pirkėjas prisiskambino dėl jo pirktų 5 (penkių) vienetų mikroautobusų ir tikrai A. K. pirkėjui nesakė, kad juos pardavė tretiesiems asmenims. A. K. pirkėjui sakė, kad juos pasiėmė lietuvis žmogus. Taigi datos nepasakys, A. K. paskambino lietuviškai kalbantis vyriškis, be akcento, kuris jam telefonu pasakė, kad skambina „dėl (duomenys neskelbtini) mercedesų, nori pasiimti, kur jie yra“, nepasakys ar minėjo (duomenys neskelbtini) vardą. A. K. suprato, kad dėl tų 5 (penkių) vienetų nupirktų mikroautobusų. Tai A. K. paaiškino kur jie yra laikomi, kad (duomenys neskelbtini), prie angaro. Sutarė, kad jiems atvykus prie (duomenys neskelbtini) parduotuvės, kad A. K. paskambintų, nes A. K. pats buvo išvykęs. A. K. paskambino, iš telefono lietuviško numerio, jis paaiškino kaip nuvykti iki angaro. Skambinusieji autobusiukus išsivežė. Yra įsitikinęs, kad automobilius atidavė to pirkėjo broliui ar draugui kažkam iš jo aplinkos rato, kodėl turėtų grąžinti pirkėjui pinigus. Kitų pirkėjų net nebuvo. Tas lietuvis jokių dokumentų net neprašė. Koks tolimesnis tų automobilių likimas jam tas lietuvis neminėjo nieko. Suprato, kad tas lietuvis veikia (duomenys neskelbtini) vardu, nes jam pasakė, kad atvažiuoja pasiimti tų 5 (penkių) vienetų mikroautobusų, nes kitų pirkėjų nebuvo. Su lietuviu apie pinigus jokios kalbos nebuvo, nes mano jis žinojo, kad mokėti nereikia. A. K. jokių pinigų iš Lietuvio nereikalavo jo ir nematė. Per kiek laiko, per kelias dienas automobiliai buvo išvežti nepasakys. Buvo nuvykęs po 3-4 dienų po lietuvio skambučio, automobilių jau nebuvo (1 t., b. l. 9–12).

13. Be jau aptartų ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, A. K. ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu pavirtino savo nurodytas aplinkybes ir išsamiai bei nuosekliai paaiškino, jog po to, kai nukentėjusysis jam pervedė 6 000 (šešis tūkstančius) eurų, su nukentėjusiuoju bendravo, tačiau negali pasakyti kokiu būdu ir kaip dažnai. Nukentėjusysis jam aiškino, kad jo prašymai dėl vizos gavimo vis atmetami ir dėl to negali atvykti, todėl galimai prašys ko nors kito, kad automobilius iš jo paimtų. Paskutinė jo žinutė buvo apie tai, kad jei dar negaus vizos, automobilių atvažiuos pasiimti kažkas kitas, ar tai jo brolis, ar dar kažkas, tiksliai neatsimena. Po kurio laiko, rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, jam paskambino žmogus, kuris kalbėjo lietuviškai, neprisistatė ir pasakė, kad jis dėl autobusiukų ir nori juos pasiimti. Suprato, kad tai asmuo nuo K. S.. Žmogus skambino du kartus, antrą kartą, kai jau važiavo paimti automobilių. Sutarė su tuo asmeniu, kad susitiks prie kooperatyvo, tada jam parodys kelią kur stovi autobusiukai, tačiau sutartu laiku negalėjo su juo pasimatyti, todėl jam paskambino ir paaiškino kaip nuvažiuoti iki angaro, kur stovi autobusiukai ir kad jis gali 5 (penkis) vienetus pasiimti. Parduodamų transporto priemonių rakteliai buvo kabinose, o jos visos stovėjo prie angaro. Tas žmogus mašinas paėmė. Automobilių angaras yra adresu (duomenys neskelbtini). Nupirktus automobilius buvo išvaręs į teritoriją, kuri nesaugoma, užtvaras nerakinamas. Kai jis nuvažiavus prie angaro po dviejų, trijų ar keturių dienų, automobilių ten jau nebuvo. Kai nukentėjusiojo įgaliotas asmuo atvažiavo paimti automobilių, jų buvo likę penki. Tai tuos penkis ir paėmė. Kai atvyko imti automobilių nuo K. S. jam nebuvo tikslo važiuoti žiūrėti kas juos ima. Pinigai jam jau buvo sumokėti. Jam nekilo abejonių, kad tas asmuo ne nuo K. S., nes kas gali žinoti kur automobiliai, kiek automobilių ir kt. Pasakė, kad nori atsiimti 5 (penkis) automobilius, kas gali žinoti tokią aplinkybę. Buvo įsitikinęs, kad jo (K. S.) žmonės paėmė automobilius, todėl ir negrąžino pinigų. Kitų automobilių ten nebuvo, o buvo likusios tik tos mašinos. Niekas kitas apie tuos automobilius nežinojo, tik pats pirkėjas ir tas, kam jis pats pasakė. Apie tai, kad atvažiuoja paimti autobusiukų nukentėjusiajam nepranešė, nes buvo dužęs jo telefono ekranas ir ne viską pavyko išsaugoti, be kita ko, ir nukentėjusiojo numerio. Jam nebuvo žinoma, kad nukentėjusysis po automobilių paėmimo, atvyks į Lietuvą. Po kiek laiko paskambino K. S. ir pasakė, kad atvyksta pasiimti automobilių. Jis pasakė, kad automobilių jau nėra, juos pasiėmė. Tada nukentėjusysis pasakė grąžinti pinigus. Pinigų negrąžino, nes automobilius pasiėmė nukentėjusiojo įgaliotas žmogus. Dar praėjus kažkuriam laikui, jam skambino asmuo, kalbantis lietuviškai ir sakė, kad jis atiduotų automobilius arba pinigus. Jeigu nukentėjusysis įrodytų, kad tai ne jo žmonės paėmė automobilius, jis būtų nukentėjusiajam pinigus grąžinęs (2 t., b. l. 126–129 (2024 m. lapkričio 28 d. teisiamojo posėdžio protokolas).

14. Taigi iš K. S. ir A. K. parodymų analizės matyti, kad nukentėjusysis teigia susitaręs su pardavėju (A. K.) dėl mikroautobusų laikymo iki jo atvykimo, teigdamas, kad A. K. pažadėjo palaukti kol jis gaus vizą ir galės atvykti į Lietuvą (teikdamas pareiškimą); kad mikroautobusai yra saugomi (ikiteisminio tyrimo metu); kad mikroautobusai stovės ir lauks saugioje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, už kurią mokėti nereikia, mažiausiai 6 (šešis) mėnesius (apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu), o A. K. viso proceso metu aiškino, jog susitarimo dėl mikroautobusų laikymo ir (ar) saugojimo nebuvo, jis žinojo, kad nukentėjusysis negavo vizos atvykti į Lietuvą, nupirktus mikroautobusus laikė savo angare, vėliau išvarė į teritoriją prie angaro, kol jų neatvyko pasiimti K. S. įgalioti asmenys.

15. Iš šioje baudžiamojoje byloje pareikšto bei suformuluoto kaltinimo matyti, kad A. K. buvo inkriminuota iš esmės tokia sukčiavimo (svetimo turto įgijimo) schema – A. K. tyčia, (jau) turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą, patalpino skelbimą apie parduodamą mikroautobusą, K. S., norėdamas įsigyti mikroautobusą, susisiekė su A. K., jiems susitarus dėl penkių mikroautobusų pirkimo už konkrečia sumą, nukentėjusysis pervedė dalį sutartos pinigų sumos, o negavęs vizos vykti į Lietuvą, susitaręs su pardavėju A. K. dėl mikroautobusų laikymo iki jo atvykimo, pervedė visą likusią pinigų sumą, tačiau kai gavęs vizą atvyko į Lietuvą ir susisiekė su pardavėju A. K., pastarasis paaiškino, kad mikroautobusai parduoti tretiesiems asmenims, ir pinigų A. K. negrąžins. Tokiu būdu A. K. buvo kaltinimas apgaule užvaldęs svetimą, nukentėjusiajam K. S. priklausantį turtą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų.

16. Iš esmės pagrindinis klausimas šioje byloje yra ar tarp A. K. ir K. S. susiklostę civiliniai teisiniai santykiai (žodinė pirkimo–pardavimo sutartos) peraugo į baudžiamuosius, ar išteisintojo veiksmuose buvo objektyvieji – apgaulės panaudojimas, ir subjektyvieji – tyčia, nusikalstamos veikos (sukčiavimo) požymiai. Prokuroras apeliaciniame skunde, dėstydamas savo poziciją, būtent ir nurodo, kad A. K. veiksmai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalies dispoziciją. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu, tokia prokuroro pozicija yra nepagrįsta. Spręsdama klausimą, ar yra pagrindas nustatytus A. K. veiksmus vertinti kaip kilusius iš civilinių teisinių santykių ir ar jo veiksmuose buvo sukčiavimo požymių, ko prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas, o nagrinėjamu atveju aktualus – svetimo turto įgijimas.

17. Teismų praktikoje esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinės teisės pažeidimo ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo, teisės į jį įgijimo ar prievolės išvengimo būdas. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, Nr. 2K-264-895/2016, Nr. 2K-7-152-895/2019). Apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl sutarties sudarymo ir turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329/2011). Naudojant apgaulę turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas ir dėl kaltininko ketinimų, tai gali būti daroma įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012). Svarbu pažymėti, kad civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties buvimą, nustatyti sutarties šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, Nr. 2K-535/2011, Nr. 2K-48-696/2017). Kita vertus, civilinių teisinių santykių nereikia painioti su jų imitavimu, kai civilinė sutartis yra tik priemonė kito asmens turtui užvaldyti ir atitinkamai turtinei žalai jam padaryti (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-429-788/2016, Nr. 2K-76-788/2020, Nr. 2K-27-788/2021).

18. Taip pat svarbu akcentuoti, kad sukčiavimas yra tyčinis nusikaltimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka apgaulės nustatymo bei turto užvaldymo fakto. Ne mažiau svarbūs nusikaltimo subjektyvieji požymiai, visų pirma kaltė, pasireiškianti tyčios forma. Sukčiavimo nusikaltimo sudėties subjektyviajam požymiui – tyčiai – būdinga tai, kad tyčia apgaulingai neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto – dar iki turto ar teisės į jį įgijimo. Taigi reikia nustatyti, kad kaltininkas, sudarydamas konkrečius sandorius dėl turto, iš anksto turėjo siekį suklaidinti (apgauti) kitą asmenį ir neteisėtai įgyti svetimą jam turtą ar teisę į jį. Kaltininko išankstinę tyčią neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi patvirtinti sandorio sudarymo metu kaltininko naudojama apgaulė. Tai yra kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, yra taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas. Kas nuosekliai ir vienareikšmiškai akcentuojama ir jau minėtoje teismų praktikoje, ir vienoje iš šiuo klausimu naujausioje (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-144-222/2020, Nr. 2K-139-719/2022).

19. Taigi nagrinėjamu atveju veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui, ko apeliaciniame skunde prašo prokuroras, būtina įrodyti, kad savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų (parduoti mikroautobusus) ir užvaldyti turtą (nukentėjusiojo pinigus), A. K. maskavo apgaule, suklaidindamas K. S. dėl savo ketinimų, kuri nulėmė nukentėjusiojo apsisprendimą pirkti mikroautobusus. Kaip jau minėta šioje byloje nustatyta, kad 2022 m. gegužės 13 d. tarp A. K. ir K. S. buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis dėl 5 (penkių) vienetų mikroautobusų pirkimo. Pagal šią sutartį K. S. A. K. pervedė sutartą pinigų sumą – 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų, t. y. dalis sutarties buvo įvykdyta, tarp išteisintojo ir nukentėjusiojo kilo ginčas dėl nupirktų mikroautobusų perdavimo – nukentėjusiajam teigiant, kad negavo transporto priemonių iš A. K., o pastarajam tvirtinant, jog mikroautobusus pasiėmė nukentėjusiojo įgaliotas asmuo, ir iš to sekančio pinigų už nupirktas transporto priemones negrąžinimo fakto. Taigi sukčiavimas A. K. veiksmuose galėtų būti inkriminuotas, tuo atveju jei bylos duomenys patvirtintų tai, kad jau sudarydami žodinę sutartį, jis būtų turėję tikslą, naudodamas apgaulę, kuri būtų esminė nukentėjusiojo apsisprendimui sudaryti sandorį ir perduoti pinigus, nevykdyti sutarties (neperduoti nupirktų mikroautobusų) ir įgyti svetimą turtą (pinigines lėšas).

20. Iš esmės vienas iš pagrindinių įrodymų, kuriuo prokuroras grindžia savo apeliacinį skundą ir A. K. kaltę – apgaulę, pateikiant informaciją, kaip neatitinkančią tikrovės, klaidingo turinio, yra UAB „Diginet Ltu“ (autoplius.lt bendrovė) pateikta informacija ir nukentėjusiajam atsiųstos nuotraukos. Pirmiausia, iš pateiktos UAB „Diginet Ltu“ (autoplius.lt bendrovė) informacijos (1 t., b. l. 110, 111, 112–124) matyti, kad J. M. (kuris išteisintojo vardu talpino ir aktualų byloje skelbimą, ir dėl ko ginčo nėra) talpino eilę skelbimų apie parduodamas transporto priemones (jų dalis). Priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju aktualus ne 2022 m. sausio 26 d. aktyvuotas skelbimas, kad parduodami „Mercedes-Benz 311“, keleiviniai autobusai, ir prokuroro pateikta skelbimo analizė, o kitas 2022 m. kovo 17 d. aktyvuotas skelbimas, kad parduodamas „Mercedes-Benz Sprinter“ 2005 m., keleivinis autobusas. Būtent šis skelbimas sutampa (pagal pateiktą transporto priemonės informaciją, skelbimo ID) su nukentėjusiojo pateiktu skelbimu, kurį radęs jis susisiekė su A. K. (1 t., b. l. 30). Būtina akcentuoti, kad minimas skelbimas ištrintas 2025 m. gegužės 17 d., praėjus kelėtai dienų po to, kai nukentėjusysis ir išteisintasis susitarė dėl pirkimo–pardavimo sąlygų bei A. K. gavo dalį sutarto užmokesčio, t. y. mikroautobusą pardavus. Kitas prokuroro akcentuojamas 2022 m. spalio 29 d. aktyvuotas skelbimas (redaguotas ir ištrintas 2022 m. lapkričio 3 d.), kad parduodamas „Mercedes-Benz Sprinter“ keleivinis mikroautobusas 2003 m. be defektų (kuo galimai prokuroras bando pagrįsti kaltinimą, jog A. K. pardavė tretiesiems asmenis nukentėjusiojo nusipirktus mikroautobusus), neleidžia neginčytinai tvirtinti, jog buvo parduodami tie patys jau nukentėjusiojo nupirkti mikroautobusai. Jau nustatyta, kad A. K. vien iš UAB „Auto management“ įsigijo 7 (septynis) vienetus transporto priemonių, parodymai, kad jų turėjo ir daugiau bei juos pardavinėjo, nepaneigti, o ir iš UAB „Diginet Ltu“ (autoplius.lt bendrovė) informacijos matyti, kad skelbimų apie parduodamus „Mercedes-Benz“ buvo ne vienas tiek ir prieš analizuojamą įvykį, tiek ir po jo. Be to, prokuroro akcentuojamame 2022 m. spalio 29 d. skelbime buvo nurodyti visai kitokie techniniai parametrai nei tame skelbime pagal kurį nukentėjusysis įsigijo mikroautobusus, t. y. buvo parduodamas vienas mikroautobusas 2003 m., kai gi nukentėjusysis buvo įsigijęs 5 (penkis) 2004-2005 m. (kaip pats nurodė) mikroautobusus. Taip pat visiškai nesuprantami apeliacinio skundo teiginiai apie mikroautobusų nuotraukas. Antai nurodoma, kad pirmame skelbime įkeltas automobilis iš kito patalpinto skelbimo apie parduodamą autobusą, kai viso proceso metu tiek liudytojas J. M., kuris talpino skelbimus, tiek pats A. K. nurodė, jog skelbime, kurį rado K. S., buvo įkelta ne parduodamo mikroautobuso nuotrauka, o nuotrauka J. M. paimta iš interneto. Galiausiai prokuroras nepagrįstai gretina nukentėjusiojo iš A. K. gautas parduotų mikroautobusų nuotraukas, kurias išteisintasis teigia daręs savo angare (1 t., b. l. 31–33) (iš nukentėjusiojo pateikto susirašinėjimo su išteisintuoju, beje tik dalinio, matyti tik trys nuotraukos iš pridėtų dvylikos), kai nuotraukos užfiksuotos transporto priemonės yra patalpoje, o iš įvykio vietos apžiūros protokolo bei foto lentelės matyti, kad A. K. angaras apžiūrėtas tik iš išorės (1 t., b. l. 52–60).

21. Pritardama pirmos instancijos teismo nurodytiems motyvams dėl A. K. išteisinimo dėl sukčiavimo bei įvertindama teismų praktikoje nurodytus kriterijus, kurie leistų spręsti dėl BK 182 straipsnyje numatytos veikos požymių egzistavimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie požymiai išteisintojo veiksmuose nenustatyti. Bylos nagrinėjimo metu nepasivirtino, kad A. K. nukentėjusiajam parduodamas mikroautobusus, turėjo išankstinę tyčia bei tikslą suklaidinti nukentėjusįjį, jį apgauti ir tokiu būdu įgyti svetimą turtą. Vertinant jau aptartus išteisintojo veiksmus manytina, jog priešingai – A. K. turėjo tikslą parduoti transporto priemones, už jas gauti pinigus, tuo tikslu kėlė skelbimą, siuntė nukentėjusiajam mikroautobusų nuotraukas. Galiausiai atkreiptinas dėmesys, jog išteisintasis A. K., kaip beje ir pats nukentėjusysis, nežinojo kada K. S. atvyks pasiimti nupirktų mikroautobusų (kada gaus vizą), todėl net ir nelogiška, kad galėjo turėti išankstinę tyčią pasisavinti nukentėjusiojo pinigus, sumokėtus už transporto priemones, taip neįvykdant žodinės pirkimo–pardavimo sutarties. Kaip ir apgaulės panaudojimo aplinkybių, taip ir to, kad A. K. turėjo tiesioginę iš anksto susiformavusią tyčią apgaulės būdu įgyti svetimus nukentėjusiojo pinigus, t. y. kad A. K. veiksmuose buvo apgaulės, kaip vienas iš BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyvusis požymis, bei tyčia sąmoningai pateikti objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją – subjektyviosios pusės požymis, šioje byloje neįmanoma patvirtinti abejonių nekeliančias duomenimis.

22. Kartu teisėjų kolegija pabrėžia, jog apgaulės, kaip objektyviojo požymio, nebuvimą A. K. veiksmuose patvirtina ir tai, kad jis niekada nevengė pripažinti įvykusio sandorio ir niekada nesislapstė nuo kreditoriaus – nukentėjusiojo K. S.. Susiklosčiusioje situacijoje būtina akcentuoti, jog atskiriant sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos). Baudžiamajai atsakomybei kilti reikia tokios apgaulės, kuri esmingai apsunkintų pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka. Pateikdamas suklastotus dokumentus (pvz., sutartį, kuri nebuvo sudaryta) arba į tikrus dokumentus įrašydamas netikrus duomenis (pateikdamas netikrus duomenis apie save, gyvenamąją ar darbo vietą arba kitokius duomenis, apsunkinančius jo identifikavimą, arba duomenis apie turto priklausomybę, suklastodamas parašą), kaltininkas ne tik suklaidina turto savininką ar valdytoją dėl savo ketinimų ar teisių į turtą, bet ir apsunkina pažeistos teisės atkūrimą civilinio proceso tvarka be kriminalinės justicijos įsikišimo (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, Nr. 2K-514/2014, Nr. 2K-32/2015, Nr. 2K-304-895/2018, Nr. 2K-7-152-895/2019). Antai turi būti įvertinta, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-133/2010, Nr. 2K-78/2009, Nr. 2K-224/2008, Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-23/2004, Nr. 2K-549/2003, Nr. 2K-293/2002, Nr. 2K-851/2001 ir kt.).

23. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo manyti, jog tarp A. K. ir nukentėjusiojo K. S. nebuvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kuriuos prokuroras visiškai nepagrįstai ir neteisingai bando kriminalizuoti. Iš bylos duomenų matyti, kad galimybę apginti savo pažeistas teises K. S. galėjo civilinėmis teisinėmis priemonėmis, ši galimybė nebuvo ir nėra apsunkinta. O būtent, A. K. kontaktiniai duomenys nukentėjusiajam buvo žinomi nuo pačios pirmos transporto priemonių pirkimo dienos, t. y. telefono numeris (toks pat nurodytas prie visų patalpintų skelbimų), banko sąskaitos duomenys, pagal kuriuos identifikuojami asmens duomenys, vieta, kurioje laikomi parduoti mikroautobusai, kuri buvo nurodyta tiek skelbime, tiek nukentėjusiajam iš paties parodymų akivaizdžiai žinoma. Be to, kaip nurodė ir pats K. S., pardavėjas atvirai jam pasakė į kokią sąskaitą pervesti pinigus, pardavėjas nesislėpė, siuntė vizitinę kortelę, kurios nuotrauką turi savo telefone, kad pinigus prisiteisti civiline tvarka, nesikreipė (2 t., b. l. 110–113 (2024 m. rugsėjo 25 d. teisiamojo posėdžio protokolas)). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog duomenų, kad A. K. būtų nemokus nėra, priešingai išteisintasis ne vieną kartą, beje ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu aiškino, jog sumokėtus 8 000 (aštuonis tūkstančius) eurų turi, ir jei nukentėjusysis įrodytų, kad autobusiukus paėmė ne jo įgalioti asmenys, sutiktų grąžinti pinigus. Taigi iš esmės tarp asmenų susiklostė ginčas dėl žodinės pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo (įvykdymo), o baudžiamoji teisė ir baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė (ultima ratio), taikytina tik jeigu susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis.

24. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.). Gi analizuojamu atveju pats K. S. nuosekliai ir vienareikšmiškai negalėjo įvardinti bei paaiškinti koks buvo tas susitarimas dėl mikroautobusų laikymo, kaip jau minėta, teigdamas, kad A. K. pažadėjo palaukti kol jis gaus vizą ir galės atvykti į Lietuvą (teikdamas pareiškimą); kad mikroautobusai yra saugomi (ikiteisminio tyrimo metu); kad mikroautobusai stovės ir lauks saugioje vietoje, automobilių stovėjimo aikštelėje, už kurią mokėti nereikia, mažiausiai 6 (šešis) mėnesius (apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu) (šio procesinio sprendimo 17 punktas), iš to matyti, kad pirkimo–pardavimo sąlygos tiksliai aptartos bei apibrėžtos nebuvo, kaip ir sutartos mikroautobusų laikymo, saugojimo ir pasiėmimo sąlygos. O ir pats K. S. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad tokiu būdu pirkdamas transporto priemones prisiėmė riziką. Tokie veiksmai, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka apdairaus, atidaus, rūpestingo elgesio kriterijų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra surinkta duomenų bei pakankamų įrodymų, kurie neabejotinai leistų pagrįsti kaltinimą ir teigti, kad A. K. veiksmuose yra objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Prokuroro skunde visiškai nepagrįstai nurodoma, jog apylinkės teismas, išteisindamas A. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, priėmė neteisingą sprendimą, kadangi A. K. veiksmuose nėra apgaulės požymių, taip pat jo veiksmuose nebuvo ir jokios tyčios gauti lėšas be teisėto pagrindo (neteisėtai užvaldyti svetimą turtą). Kas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, jog K. S. ir A. K. siejantys sutartiniai santykiai neperžengia civilinių santykių ribos. O kaip jau ir minėta, bei kaip ne kartą yra pasisakyta kasacinės instancijos teismo savo nutartyse, kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-619/2012, Nr. 2K-232/2014).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 1 dalyje

26. Nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, pakeitus kaltinimą, A. K. taip pat buvo kaltinamas pagal BK 184 straipsnio 1 dalį, t. y. tuo, kad jis 2022 m. gegužės 13 d. skelbimų portale www.autoplius.lt patalpinęs skelbimą apie parduodamą mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“ (2005 m.), nurodydamas 1 700 (vieno tūkstančio septynių šimtų) eurų kainą, Kazachstano piliečiui K. S. interneto skelbimų portale www.autoplius.lt radus skelbimą ir norint įsigyti mikroautobusą „Mercedes-Benz Sprinter“, skelbime nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu +370 613 75598 susisiekus su pardavėju bei susitarus dėl penkių mikroautobusų „Mercedes-Benz Sprinter“ pirkimo už 8 000 (aštuonių tūkstančių) eurų sumą ir 2022 m. gegužės 13 d. K. S. į nurodytą A. K. AB „Swedbank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), iš savo sąskaitos AO „Jusan bank“ Nr. (duomenys neskelbtini) padarius 2 000 (dviejų tūkstančių) eurų pinigų pavedimą, o 2022 m. birželio 27 d. pervedus likusią 6 000 (šešių tūkstančių) eurų sumą už penkis vienetus mikroautobusų „Mercedes-Benz Sprinter“, minėtas transporto priemones K. S. pardavė, o šiam negavus vizos vykti į Lietuvą, žodiniu susitarimu susitarė dėl penkių mikroautobusų laikymo iki nukentėjusiojo atvykimo, tačiau jis (A. K.), pagal šį susitarimą patikėtą saugoti K. S. iš jo įsigytą turtą – penkis vienetus mikroautobusų „Mercedes-Benz Sprinter“, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2023 m. vasario 8 d. perdavė nenustatytiems tretiesiems asmenims, o nukentėjusiajam gavus vizą ir 2023 m. vasario 8 d. atvykus į Lietuvą bei susisiekus su pardavėju A. K., jis (A. K.) minėtų penkių vienetų mikroautobusų neperdavė bei pinigų, sumokėtų už juos, negrąžino, tokiu būdu jis (A. K.) iššvaistė jam patikėtą nukentėjusiajam K. S. priklausantį turtą.

27. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, A. K., apklaustas pagal pakeistą kaltinimą, kaltės taip pat nepripažino. Papildomai nurodė, kad jokia pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Tie pinigai yra pas jį sąskaitoje ir jeigu nukentėjusysis pateiktų duomenis apie tai, kad autobusiukus paėmė ne jo įgalioti asmenys, sutiktų grąžinti pinigus. Vien nukentėjusiojo neigimo, kad tai ne jo žmonės, jam nepakanka, kadangi K. S. sakė, kad atvažiuos kažkas jų pasiimti, jeigu negaus vizos, bet neįvardino – kas. A. K. yra įsitikinęs, kad tuos autobusiukus paėmė tas, kuris pervedė jam pinigus. Kad tie asmenys, susiję su nukentėjusiuoju galvoja dėl to, nes tas asmuo žinojo apie tuos autobusiukus, kai paskambino, žinojo, kad jis turi atiduoti tuos autobusiukus, tai jis suprato, kad čia nukentėjusiojo įgaliotas asmuo, kuris man pasakė, kad atvažiuoja pasiimti nupirktų autobusiukų. Dėl to ir suprato, nes pas juos daugiau nebuvo jokių autobusiukų. Kazachstanietis (nukentėjusysis) sakė, kad atvažiuos pasiimti, jeigu jis negaus vizos, atvažiuos jo brolis pasiimti. Asmenų, kokie atvažiuos pasiimti – jam neįvardino. Tie asmenys, kurie atvažiavo, jam neprisistatė, tiesiog pasakė, kad atvažiavo pasiimti nupirktų autobusiukų. Asmenų dokumentų jis netikrino. Jie paskambino, jam pasakė, kad atvažiuoja pasiimti autobusiukų, jis jiems paaiškino, kur jie yra ir viskas. Tie asmenys kalbėjo lietuvių kalba. Po kurio laiko dar skambino žmogus, kalbėjo lietuviškai, irgi dėl tų autobusiukų, bet tą aiškino teisme. Tiesiogiai susitikęs nebuvo, jie jam sakė, kad atvažiuos dar kartą, bet neatvažiavo. Be bankinio pavedimo, su nukentėjusiuoju dėl transporto priemonių laikymo sąlygų, pobūdžio, asmenų, kurie galėtų valdyti, disponuoti tuos autobusiukus – nebuvo aptarę.

28. Aptariant BK 184 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamą veiką pažymėtina, jog atsakomybė kyla tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai (nesilaikydamas nustatytos turto perleidimo tvarkos) ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru sutarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, Nr. 2K-152-303/2017, Nr. 2K-241-942/2022). Neatlygintinis svetimo turto iššvaistymas reiškia, kad šis turtas perleidžiamas neatlyginant jo vertės ar atlyginant ją aiškiai neteisingai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017,2K-241-942/2022, Nr. 2K-138-1073/2023). Taigi būtini turto iššvaistymo kaip nusikalstamos veikos sudėties požymiai yra turto perleidimo neteisėtumas ir turtinės žalos padarymas. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123-895/2017, Nr. 2K-44-788/2019, Nr. Nr. 2K-10-648/2022). Patikėto ir kaltininko žinioje buvusio turto ar turtinės teisės sąvokos leidžia kalbėti apie specifinį kaltininko santykį su turto iššvaistymo nusikalstamos veikos dalyku, taigi ir apie specialaus subjekto požymius. Už nusikalstamą veiką, nurodytą BK 184 straipsnyje, atsako tik tas asmuo, kuriam nusikalstamos veikos padarymo metu turtas ar turtinė teisė buvo patikėti ar buvo jo žinioje. Įgaliojimai turtui ar turtinei teisei kaltininkui gali būti suteikiami įvairiais pagrindais, pavyzdžiui, esant civiliniams, darbo ar kitiems teisiniams santykiams. Būtina pabrėžti ir tai, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis), todėl darant išvadą dėl turto iššvaistymo sudėties buvimo kaltininko veikoje be objektyviųjų požymių taip pat nustatomi ir subjektyvieji požymiai, t. y. asmens kaltė – jo psichinis santykis su BK 184 straipsnyje nurodytais objektyviaisiais požymiais.

29. Nagrinėjamoje byloje, ištyrus joje esančius įrodymus, nenustatyta nė viena iš pirmiau teismų praktikoje suformuotų aplinkybių, t. y. apeliacinės instancijos teisme pareikštas naujas kaltinimas nepasitvirtino, kadangi A. K. veiksmuose nenustatytas nei objektyvusis, nei subjektyvusis nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 184 straipsnio 1 dalyje, požymis. Iš suformuluoto kaltinimo matyti, kad A. K. buvo kaltinimas tuo, kad žodiniu susitarimu susitarė dėl penkių mikroautobusų laikymo iki nukentėjusiojo atvykimo, tačiau jis (A. K.), pagal šį susitarimą patikėtą saugoti K. S. iš jo įsigytą turtą – penkis vienetus mikroautobusų „Mercedes-Benz Sprinter“ perdavė nenustatytiems tretiesiems asmenims. Taigi iš aktualaus baudžiamojo įstatymo dispozicijos matyti, kad kaltinime pirmiausiai turi būti atskleistas ne tik svetimo turto galimo patikėjimo ar buvimo kaltininko žinioje juridinis pagrindas, šiuo atveju apibrėžiamas – žodiniu susitarimu, kuris pagal minėtą teismų praktiką, t. y. esant sutartiniams santykiams galimas bendru susitarimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-168/2013, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-615/2006 ir kt.), bet ir tokio susitarimo realus egzistavimas. Kaip jau ne kartą šiame procesiniame sprendime minėta, neginčytinais ir objektyviais duomenimis patvirtinti, kad tarp K. S. ir A. K. toks susitarimas – dėl penkių mikroautobusų laikymo iki nukentėjusiojo atvykimo, egzistavo, neįmanoma. Nors viso proceso metu nukentėjusysis pabrėžtinai teigė, kad jie su pardavėju A. K. turėjo susitarimą dėl mikroautobusų saugojimo, vis tik ir pats tiksliai nurodyti tokio susitarimo apibrėžtumo negalėjo (šio procesinio sprendimo 17, 27 punktai), kai gi išteisintasis viso proceso metu, beje ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tvirtino, kad su K. S. transporto priemonių laikymo sąlygų, pobūdžio, asmenų, kurie galėtų valdyti, disponuoti tuos autobusiukus aptarę nebuvo ir yra įsitikinęs, kad transporto priemones perdavė nukentėjusiojo įgaliotiems asmenims, kadangi apie mikroautobusų pirkimo, turėjimo aplinkybes, galėjo žinoti tik nukentėjusiojo pažįstami asmenys.

30. Taigi nors A. K. pakeistas kaltinimas baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 1 dalį prasme buvo grindžiamas žodinio susitarimo nesilaikymu ir iš jo išplaukiančiais padariniais – mikroautobusų perdavimu nenustatytiems tretiesiems asmenims ir už juos sumokėtų pinigų negrąžinimu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. K., sudarydamas pirkimo–pardavimo sandorį su K. S., ketino vykdyti žodinėje sutartyje nustatytą įsipareigojimą ir parduoti penkis vienetus mikroautobusų, o ne veikė nusikalstamais tikslais, t. y. iššvaistė K. S. priklausantį turtą. Priešingos išvados nebūtų teisingos ir pagrįstos, kadangi jų nepatvirtina bylos įrodymai. Priešingai, kaip iš esmės teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, žodinės pirkimo– pardavimo sutarties galutinai įvykdyti nepavyko dėl tarp asmenų susiklosčiusio ginčo dėl mikroautobusų pasiėmimo aplinkybių.

31. Be to, kaip jau minėta pirmiau, išspręsti kilusį ginčą šioje situacijoje civilinio proceso tvarka nėra problematiška, nenustatyta, kad A. K. būtų atlikęs veiksmus, kurie būtų lėmę esmingai pasunkintą K. S. teisių gynimą civilinio proceso tvarka. Kartu tikslinga pažymėti ir tai, kad aplinkybės, jog skolingas asmuo neatlygina padarytos žalos, su juo nepavyksta susitarti, jokiu būdu nereiškia, kad civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius. O nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad A. K. būtų atlikęs sąmoningus turto iššvaistymo veiksmus, kad iš anksto būtų atlikęs veiksmus, pasunkinančius nukentėjusiojo pažeistų teisių gynybą. Beje ir vieningoje teismų praktikoje akcentuojama, jog sprendžiant, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo turto pasisavinimo arba turto iššvaistymo požymius, ar turi būti taikoma civilinė arba drausminė atsakomybė, be kita ko, atsižvelgtina ir į tai, ar kaltininkas sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, neperspektyvus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms papildomoms sąlygoms (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-508-976/2015,Nr. 2K-46-699/2018). Šiame procesiniame sprendime (25–28 punktai) teisėjų kolegija jau detaliai aptarė teismų praktikoje įtvirtintus kriterijus dėl civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurtų savo pažeistų teisių arba tokių pažeistų teisių gynimo būdų, gynimo apsunkinimo pavyzdžius, kurie aktualūs ir sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 184 straipsnio 1 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-93/2013, Nr. 2K-7-388/2007, Nr. 2K-285/2013, Nr. 2K-46-699/2018, Nr. 2K-241-942/2022), ir kodėl analizuojamoje byloje nukentėjusiajam neturi apribota galimybę ginti galimai savo pažeistas teises civilinio proceso tvarka.

32. Galiausiai pabrėžtina, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis. Šios nuostatos ignoravimas tokio pobūdžio bylose gali lemti nepakankamo pavojingumo veikų kriminalizavimą, taip iškreipti baudžiamųjų įstatymų principus bei paskirtį. Kiekvienu atveju turi būti įvertinama, ar veikos pavojingumas yra pakankamas veiką pripažinti nusikalstama, ar ji pagal savo pavojingumą laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (administraciniu, drausminiu nusižengimu, civiliniu deliktu).

33. Toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nuostatas, o būtent Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad nusikaltimai – tai pirmiausia tokie teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės, daromas neigiamas poveikis gyvenimo sąlygoms, žmonių gyvenimo lygiui, kėsinamasi į valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. ir 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės – bausmės. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius, administracinius, mokestinius ar kitus ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams, administraciniams, mokestiniams ar kitiems teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė (ultima ratio), naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir apibendrinusi anksčiau paminėtus bylos faktinius duomenis, konstatuoja, kad A. K. nepadarė veikų, dėl kurių jam buvo pareikšti kaltinimai. Taigi aptartų duomenų pagrindu, konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, netinkamo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, kaip to prašė prokuroras apeliaciniame skunde, nenustatyta, todėl keisti ir naikinti teismo nuosprendį skundo argumentais nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo, ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2025 m. vasario 12 d. nuosprendis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokuroro Dariaus Žvirblio apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.

Teisėjai Valerij LaušMindaugas PovilanskasGiedrė Telksnienė