Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Latvelė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės mažosios bendrijos „Mileišiškių sodai“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties, kuria iškelta atsakovės mažosios bendrijos ,,Mileišiškių sodai“ bankroto byla, civilinėje byloje pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Mileišiškių sodai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutarties, kuria atsakovei MB „Mileišiškių sodai“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320, 338 straipsniai). Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta. Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Atsiliepdama į atskirąjį skundą, pareiškėja pareiškė atsisakanti pareiškimo dėl bankroto bylos atsakovei iškėlimo, nes atsakovė su ja atsiskaitė. Dėl to spręstinas klausimas dėl atsisakymo nuo pareiškimo (ne)priėmimo.

Dėl naujų įrodymų (ne)priėmimo

8. Apeliantė su atskiruoju skundu pateikia naujus įrodymus: 2025 m. apeliantės finansinį balansą, 2026 m. kovo 23 d. mokėjimo nurodymo pareiškėjai kopiją, apeliantės paskolos sutarčių su MB „Rapsų sodai“, MB „Gvazdikų sodai“, MB „Laurų sodai“ kopijas, Nekilnojamojo turto registro išrašo apie turtą Vilniuje, Mileišiškių Sodų 11-oji g. 38, kopiją, skelbimą apie šio turto pardavimą. Apeliantė teigia, kad negalėjo pateikti nurodytų duomenų pirmosios instancijos teismui, nes teismas neįteikė apeliantei procesinių dokumentų ir neinformavo apie klausimo dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo nagrinėjimą.

9. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas: apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019). Kasacinis teismas yra pasisakęs dėl kriterijų, kurie turi būti patikrinti bei įvertinti prieš nusprendžiant, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, pavyzdžiui: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar naujai prašomi priimti įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019; 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023; 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-916/2024) .

10. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo ir paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje, teismas 2026 m. vasario 5 d. išsiuntė apie tai pranešimą apeliantei ir jos vadovui, registruota siunta Juridinių asmenų registre nurodytu apeliantės buveinės adresu, kuris sutampa su bendrijos vadovo gyvenamąja vieta. 2026 m. vasario 24 d. pašto siunta grįžo neįteikta; pranešimas apie siuntą buvo pristatytas 2026 m. vasario 10, 17 d., tačiau nebuvo atsiimtas. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantė tinkamai informuota apie pradėtą bankroto bylos iškėlimo procedūrą.

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.49 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad visas susirašinėjimas su juridiniu asmeniu yra laikomas tinkamu, kai jis vyksta juridinio asmens buveinės adresu arba juridinio asmens elektroninio pristatymo dėžutės adresu, taip pat atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį, jeigu juridinis asmuo aiškiai nenurodė kitaip. CPK 123 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad kai procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Kai šioje dalyje nustatyta tvarka procesinių dokumentų įteikti nepavyksta, procesinis dokumentas siunčiamas juridinio asmens buveinės adresu ir laikomas įteiktu praėjus dešimčiai dienų nuo išsiuntimo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs tinkamą apeliantės informavimą apie procesą, pažeidė procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

12. Kita vertus, procesinių dokumentų įteikimas CPK 123 straipsnio 4 dalyje nustatytu būdu laikant procesinius dokumentus įteiktais praėjus nustatytam terminui po išsiuntimo yra formalus, o nagrinėjamu atveju pareiškėja nekelia klausimo dėl apeliantės (ne)sąžiningumo (ne)atsiimant procesinių dokumentų. Atsižvelgiant į nurodytą bei tai, kad, pirma, preliminariai įvertinus apeliantės pateiktus duomenis matoma, kad jie gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo (ne)pagrįstumo; antra, bankroto bylose vyrauja viešasis interesas, be kita ko, suponuojantis teismo pareigą sprendžiant dėl bankroto bylos (ne)iškėlimo tinkamai įvertinti juridinio asmens, kuriam inicijuota bankroto byla, (ne)mokumo būseną, ir leidžiantis teismui rinkti įrodymus savo iniciatyva (CPK 179 straipsnio 2 dalis); trečia, pareiškėja neišreiškė prieštaravimo naujų įrodymų priėmimui, priešingai – kai kuriais iš jų grindžia poziciją, išdėstytą atsiliepime į apeliantės atskirąjį skundą, ir nėra pagrindo daryti išvadą, kad naujų duomenų priėmimas nepagrįstai užvilkintų bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismas apeliantės su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus priima ir vertins kartu su kita bylos medžiaga (CPK 314, 338 straipsniai).

Dėl pareiškimo atsisakymo, atsakovei atsiskaičius su pareiškėja

13. Nagrinėjamu atveju apeliantė atskirajame skunde, be kitų aplinkybių, nurodė ir tai, kad įvykdė savo prievolę pareiškimą dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo padavusiai pareiškėjai, pateikė šį atsiskaitymą patvirtinantį mokėjimo pavedimą. Atsiliepime į atskirąjį skunde pareiškėja nurodė, kad atsisako pareiškimo dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo, nes apeliantė savo prievolę pareiškėjai įvykdė (JANĮ 19 straipsnio 2 dalis).

14. JANĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad pareiškimo teismui dėl nemokumo bylos iškėlimo galima atsisakyti tol, kol dar nepriimta teismo nutartis dėl nemokumo bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymėta, kad JANĮ 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas reglamentavimas iš esmės analogiškas iki 2019 m. gruodžio 31 d. galiojusio Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 6 straipsnio 5 daliai, todėl, aiškinant JANĮ įtvirtintą pareiškėjo teisę atsisakyti pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, išlieka aktualūs teismų praktikoje pateikti išaiškinimai dėl ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalies taikymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020). Teismų praktikoje, aiškinant ĮBĮ 6 straipsnio 5 dalies nuostatą, nurodyta, kad tuo atveju, jeigu nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą yra neįsiteisėjusi, laikytina, kad bankroto byla neiškelta (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-401/2014). Toks aiškinimas, leidžiantis tam tikrais atvejais atsisakymo nuo pareiškimo iškelti bankroto bylą klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme, atitinka proceso operatyvumo ir ekonomijos principus, atsižvelgiant į tai, kad akivaizdi atsakovės nemokumo būklė yra pakankamas pagrindas teismui atsisakyti priimti atsisakymą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo kaip prieštaraujantį viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-401/2014), tuo tarpu tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismui kiltų abejonių dėl atsakovės nemokumo, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo ir šį klausimą grąžinus iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas galėtų be apribojimų pasinaudoti teise atsisakyti pareiškimo pirmosios instancijos teisme. Esant tokioms aplinkybėms ir aiškiai išreikštai pareiškėjo valiai dėl pareiškimo atsisakymo, bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui vien tam, kad pirmosios instancijos teismas išspręstų pareiškimo atsisakymo priėmimo ir bylos nutraukimo klausimą, neatitiktų proceso operatyvumo ir ekonomijos principų (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-823/2018; 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020, 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-364-910/2022; 2025 m. sausio 23 d nutartis civilinėje byloje Nr. e2-150-577/2025). Taigi, pareiškėjos atsisakymas nuo pareiškimo gali būti svarstomas ir apeliacinės instancijos teisme.

15. Pagal JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punktą teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu kreditoriaus reikalavimą juridinis asmuo patenkina iki nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo. Toks teisinis reglamentavimas yra teisiškai ir ekonomiškai pagrįstas, nes suteikia galimybę skolininkui gera valia įvykdyti kreditoriaus reikalavimą, kol dar nėra išspręstas klausimas dėl įmonės nemokumo ir kitų bankroto bylai iškelti reikšmingų aplinkybių. Tačiau situacija, kai apeliacinės instancijos teismui apskundus pirmosios instancijos teismo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo, skolininkas patenkina pareiškimą pateikusio kreditoriaus reikalavimą arba šis kreditorius atsisako reikalavimo, JANĮ nėra reglamentuojama ir, kaip yra atkreipęs dėmesį savo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas, ji iš esmės skiriasi nuo JANĮ 22 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos taisyklės, nes tokiu atveju pirmosios instancijos teismas jau yra įvertinęs įmonės nemokumą. Dėl to yra išaiškinta, kad atsisakymas kelti bankroto bylą patenkinus kreditoriaus reikalavimą arba pastarajam jo atsisakius po pirmosios instancijos teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo galimas tik, jei reikalavimo patenkinimas ar atsisakymas reikšmingai keičia įmonės nemokumo vertinimą. Kitaip tariant, kreditoriaus reikalavimo įvykdymas ar jo atsisakymas iki pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo yra savarankiškas pagrindas atsisakyti kelti įmonei bankroto bylą, tačiau kreditoriaus reikalavimo patenkinimas ar jo atsisakymas po pirmosios instancijos teismo nutarties dėl bankroto bylos priėmimo savaime nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti ar atsisakyti kelti bankroto bylą. Kiekvienu atveju privalu įvertinti, ar toks kreditoriaus reikalavimo įvykdymas ar reikalavimo atsisakymas klausimo dėl bankroto bylos iškėlimo nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu iš esmės keičia įmonės nemokumo vertinimą ar net padeda atkurti įmonės mokumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1515-407/2020; 2021 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1169-450/2021; 2022 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-671-407/2022).

16. Pareiškėjo teisė apeliacinės instancijos teisme atsisakyti savo pareiškimo iškelti atsakovui bankroto bylą nėra absoliuti. Viena iš aplinkybių, kurią nustatęs teismas pareiškimo iškelti atsakovui bankroto bylą atsisakymą gali pripažinti prieštaraujančiu viešajam interesui, yra akivaizdi atsakovo nemokumo būklė. Pareiškimo iškelti bankroto bylą atsisakymas negali būti tvirtinamas, kai nėra abejonių, kad atsakovo finansinė padėtis leidžia pagrįstai spręsti, jog įmonė yra nemoki (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1876-381/2020). Akivaizdi atsakovo nemokumo būklė yra pakankamas pagrindas teismui atsisakyti priimti atsisakymą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo kaip prieštaraujantį viešajam interesui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-823/2018; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-580-450/2019).

17. Taigi, pagal CPK 42 straipsnio 2 dalį teismas gali nepriimti ieškinio (nagrinėjamu atveju – pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo) atsisakymo, jeigu toks procesinis veiksmas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ar viešajam interesui. Viena iš aplinkybių, kurią nustatęs teismas pareiškimo iškelti atsakovei bankroto bylą atsisakymą gali pripažinti prieštaraujančiu viešajam interesui, yra akivaizdi atsakovės nemokumo būklė, o tai reiškia, kad pareiškimo iškelti bankroto bylą atsisakymas negali būti priimtas, kai yra abejonių, kad atsakovės finansinė padėtis leidžia be abejonių pagrįstai spręsti, jog įmonė yra nemoki.

18. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, susijusius su apeliantės mokumo vertinimu, neturi pagrindo padaryti išvados, kad apeliantės nemokumo būklė yra akivaizdi. Iš apeliantės pateikto aktualaus 2025 m. balanso matyti, kad bendrijos turtas lygus jos įsipareigojimams. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, iš apeliantės pateikto Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašo matyti, kad apeliantei nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – žemės sklypas ir pastatai, esantys Vilniuje, Mileišiškių Sodų 11-oji g. 38. Turtas yra įkeistas hipoteka. Iš pateiktų paskolos bendrijai sutarčių matyti, kad apeliantė turi skolinių įsipareigojimų pagal paskolos sutartis, tačiau jų vykdymo terminai dar nėra suėję. Atitinkamai, nėra pakankamo pagrindo teigti, kad apeliantė sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams. Apeliantė, sužinojusi apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo, įvykdė prievolę pareiškėjai ir pateikė tai patvirtinančius duomenis. Pareiškėja neginčija bendrijos atsiskaitymo fakto, neįrodinėja jos nesąžiningumo, o, priešingai – reiškia atsisakymą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo. Apeliantei įvykdžius skolinę prievolę ir pareiškėjai atsisakius pareiškimo, nesant kitų apeliantės kreditorių reikalavimų iškelti jai bankroto bylą, be kita ko, byloje nenustačius, jog apeliantė būtų reikšmingai skolinga valstybės institucijoms, taip pat atsižvelgiant į bylos duomenis apie vykdomų išieškojimų iš apeliantės apimtį, nenustatyta pagrindo daryti išvadą, jog apeliantė yra akivaizdžiai nemoki ir dėl to pareiškėjos atsisakymas nuo pareiškimo ir, atitinkamai, bylos nutraukimas prieštarautų viešajam interesui (CPK 42 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad yra pagrindas priimti pareiškėjos atsisakymą nuo pareiškimo dėl bankroto bylos apeliantei iškėlimo ir, panaikinus pirmosios instancijos teismo nutartį, bylą nutraukti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 338 straipsnis).

19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškimo nagrinėjamoje byloje atsisakymu kitų apeliantės kreditorių interesai nėra pažeidžiami, nes apeliantės bankroto procedūros dar nėra pradėtos, o kiekvienas apeliantės kreditorius turi teisę bankroto bylos apeliantei iškėlimą inicijuoti savarankiškai (JANĮ 9 straipsnis). Tokia pareiga, paaiškėjus, kad apeliantė yra nemoki, išlieka ir apeliantės vadovui ar likvidatoriui (JANĮ 8 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Priimti pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimo iškelti nemokumo (bankroto) bylą atsakovei mažajai bendrijai „Mileišiškių sodai“ (juridinio asmens kodas 306052124) atsisakymą.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2026 m. kovo 10 d. nutartį.

Civilinę bylą pagal pareiškėjos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei mažajai bendrijai „Mileišiškių sodai“ (juridinio asmens kodas 306052124) nutraukti.

Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui, Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.