Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Daivos Kazlauskienės ir Nijolės Žimkienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo Š. Š. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 198 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda.

Civilinės ieškovės UAB „C“ civilinis ieškinys atmestas.

Š. Š. gynėjų prašymai priteisti patirtas išlaidas advokato ir advokato padėjėjos, kurie dalyvavo byloje kaip Š. Š. gynėjai, paslaugoms apmokėti baudžiamojoje byloje, atmesti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.12. Teigiama, kad Bendrovė Š. Š. veiksmų pavojingumą siejo ne su duomenų kopijavimu, o su duomenų paskleidimu trečiajam asmeniui ir dėl to, jų manymu, kilusių padarinių. Bet byloje nebuvo konstatuota, kad Bendrovės duomenys buvo atskleisti trečiajam asmeniui, o tikroji Bendrovės kliento UAB „P“ praradimo priežastis buvo pretenzijos dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo ir netinkamo sutarties vykdymo. Taigi kaltė dėl minėto kliento praradimo yra pačios Bendrovės dėl jos nekokybiškų paslaugų. Dėl šių argumentų skundžiamas nuosprendis naikintinas kaip nepagrįstas, o Š. Š. išteisinamas pagal BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkte numatytą pagrindą.

2.13. Pažymima, kad šioje baudžiamojoje byloje Š. Š. turėjo išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ikiteisminio tyrimo stadijoje bei bylą nagrinėjant teismuose, todėl šios išlaidos yra pripažintinos būtinomis ir pagrįstomis ir turėtų būti priteisiamos Š. Š.

3. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti bei Š. Š. priteisti baudžiamajame procese patirtas išlaidas. Prokurorė bei civilinio ieškovo atstovas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nesutinkama su Š. Š. nuteisimu pagal BK 198 straipsnio 1 dalį bei prašoma priteisti nuteistojo baudžiamojo proceso metu patirtas procesines išlaidas. Teisėjų kolegija, nenustačiusi padarytų kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, pasisako apeliacinio skundo ribose.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 198 straipsnio 1 dalyje

9. Šioje byloje nustatyta, jog nagrinėjamu laikotarpiu nuteistasis naudojosi UAB „C“ jam išduotu darbiniu nešiojamu kompiuteriu „HP Spectre x360 – 13-4100no“, serijos Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš 2022 m. kovo 10 d. specialisto išvados Nr. 11K-421(21) (5 t., b. l. 82–86), tyrimui pateiktoje išorinėje laikmenoje „WD Elements“ yra 13 106 failai, kontrolinės MD5 sumos sutampa (failai yra identiški) su nešiojamame kompiuteryje „HP Spectre x360 – 13-4110no“ įmontuotame SSD diske esančiais failais. Tarp minėtų failų yra dalis failų, kurių sukūrimo/modifikavimo datos yra laikotarpyje nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 00.00 val. iki 2020 m. gruodžio 18 d. 23.59 val. bei nuo 2021 m. sausio 28 d. 00.00 val. iki 2021 m. sausio 29 d. 23.59 val., tačiau kategoriškai teigti, kad šie failai buvo perkelti į išorinę laikmeną tuo laikotarpiu, negalima. Įvertinus UAB „C“ įdiegtos duomenų nutekėjimo prevencijos programos „Forcepoint“ suformuotos DLP ataskaitos (toliau – Ataskaita) duomenis (1 t., b. l. 14–82, 83–104) matyti, kad Š. Š. inkriminuoti nevieši elektroniniai duomenys visais atvejais nukopijuoti į išorinę laikmeną „WD Elements“, ką 2023 m. balandžio 19 d. teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas K. P. (6 t., b. l. 203–206), kuris paaiškino bendruosius programos „Forcepoint“ veikimo principus bei nurodė į ką reikia atkreipti dėmesį aiškinantis Ataskaitos turinio reikšmę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau nurodyti dokumentai yra pakankami išvadai, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog Š. Š. iš UAB „C“ jam išduoto darbinio kompiuterio nusikopijavo kaltinime nurodytus duomenis į savo išorinę laikmeną „WD Elements“, yra neabejotinai įrodyta. Be to, pažymėtina, kad ir Š. Š. neginčijo šios aplinkybės ir pripažino, kad šiuos dokumentus nukopijavo į išorinę laikmeną.

10. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nors pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo Š. Š. yra pašalinęs dokumentus, susijusius su UAB „C“ darbuotojų kontaktais, tačiau Š. Š. vis tiek yra inkriminuojamas informacijos apie darbuotojus kopijavimas. Taip pat teigiama, kad išorinėje laikmenoje nebuvo rasti kiti nuteistajam inkriminuojami failai, t. y. failai su identifikaciniais Nr. 1198825 ir Nr. 1197913. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su šiais argumentais. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad Š. Š. nuteistas ir dėl to, jog nusikopijavo ir įrašė UAB „C“ informaciją apie įvairaus pobūdžio klausimus, tarp jų – ir apie šios įmonės darbuotojus. Iš nuteistajam inkriminuotų įgytų elektroninių dokumentų pavadinimų bei jų turinio nematyti, jog šie dokumentai būtų susiję su konkrečiais UAB „C“ darbuotojais ar jų asmeninio pobūdžio informacija, kuri neskelbtina viešai, todėl ši kaltinimo dalis yra šalintina kaip perteklinė. Iš dalies sutiktina su teiginiais, jog skundžiamame nuosprendyje nėra pašalinti ir kiti išorinėje laikmenoje nerasti dokumentai. Pažymėtina, jog skundžiamame nuosprendyje Š. Š. nėra inkriminuojamas dokumento, kuriam suteiktas identifikacinis Nr. 1197913, nusikopijavimas bei įsirašymas, dėl to skundo teiginiai šioje dalyje yra atmetami kaip nepagrįsti. Patikrinus kartu su 2022 m. kovo 10 d. specialisto išvada Nr.11K-421(21) pateiktus duomenis, sutinkama su argumentais, kad šiuo atveju iš skundžiamo nuosprendžio turėtų būti pašalintas failas identifikaciniu Nr. 1198825, kadangi šis failas nėra užfiksuotas prie specialisto išvados pridėto priedo, t. y. archyvo „11K-421(21).zip“, kataloge „Sutampa MD5“, t. y., kataloge, kuriame yra visi failai, rasti paminėtoje išorinėje laikmenoje ir sutampa su failais, kurie rasti Š. Š. darbiniame nešiojamame kompiuteryje. Dėl to iš skundžiamo nuosprendžio pašalinamas elektroninio failo „D:\ETG\Projektai\ (duomenys neskelbtini)Techninis auditas_PVZ_LT.pdf(2,46 MB) (ID: 1198825)” kopijavimas ir įsirašymas (past. – 10-as nuosprendyje nurodytas elektroninis (kompiuterinis) duomuo).

11. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad UAB „C“ atstovės 2021 m. liepos 16 d. lentelėje yra pateiktas tik abstraktus Apskaitoje nurodytų dokumentų aprašymas, kuris kai kuriais atvejais neturi nieko bendra su aprašomo dokumento turiniu. Be to, kaip teigė tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas, kai kuri nusikopijuota informacija jau yra praradusi savo vertę, kadangi dokumentai yra kurti 2014-2018 m. laikotarpyje. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo motyvais. Pakartotinai įvertinęs kaltinime nurodytų elektroninių dokumentų turinį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nurodytų duomenų turinys bei juose užfiksuota informacija įrodo jų svarbą UAB „C“ bei pagrindžia priežastis, kodėl tokio pobūdžio informacija įmonės buvo laikoma nevieša ir saugoma. Taip pat nesutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog 2021 m. liepos 16 d. (3 t., b. l. 168–172) lentelėje pateikti duomenys neatitinka faktinių aplinkybių ir yra nekonkretūs. Sprendžiant dėl Š. Š. inkriminuotų duomenų nesivadovaujama išskirtinai šia lentele, tačiau duomenų turinys vertinamas juos gretinant su kitais baudžiamosios bylos medžiagoje esančiais įrodymais, o šioje lentelėje nurodyti duomenys skirti pagrįsti Š. Š. nusikopijuotų dokumentų svarbą UAB „C“ bei galimas pasekmes tuo atveju, jei šie duomenys būtų išviešinti tretiesiems asmenims arba perduoti įmonės konkurentams. Be to, pateiktas dokumentų aprašymas papildomai pagrindžia, kodėl Š. Š. nusikopijuoti duomenys yra laikytini neviešais bei sudarančiais UAB „C“ komercinę (gamybinę) paslaptį. Nesutiktina ir su argumentu, kad informacijos senumas savaime daro ją nereikšminga. Baudžiamosios bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kad UAB „C“ buvo nustačiusi terminus, nuo kada duomenys praranda konfidencialumo kriterijų bei nėra laikomi įmonės komercine (gamybine) paslaptimi. Vien tai, kad Š. Š. manė, jog kopijuojama informacija nebėra aktuali įmonei, savaime nepanaikina jo atsakomybės už savo veiksmus. Be to, sunku suprasti, kam Š. Š. reikėjo kopijuotis informaciją, kuri praradusi aktualumą, jei jis, kaip teigė apklausiamas apeliacinės instancijos teisme, naudojo visus šiuos dokumentus ruošdamas komercinius pasiūlymus.

12. Kasacinio teismo formuojamoje teismų praktikoje išaiškinta, jog atvejais, kai kaltininkas, esant teisiniams santykiams (pavyzdžiui, darbiniams ar kitokiems sutartiniams santykiams), turi galimybę prieiti prie informacinės sistemos arba duomenų, jam yra suteiktos atitinkamos teisės disponuoti elektroniniais duomenimis (pavyzdžiui, juos iš dalies ar visiškai administruoti), jo tyčinio veikimo (poveikio) neteisėtumas turi būti nustatomas aiškiai nurodant, kokius teisės aktus jis pažeidė bei kokių draudimų, susitarimų, įgaliojimų tyčia nesilaikė (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2022, 2K-27-976/2023).

13. Pažymėtina tai, kad nagrinėjamu atveju nekvestionuotina Š. Š. suteikta teisė naudotis UAB „C“ duomenimis tam, kad nuteistasis tinkamai atliktų savo darbines funkcijas. Šioje byloje yra keliamas klausimas ar Š. Š. turėjo teisę į savo asmeninę išorinę laikmeną nusikopijuoti bei įsikelti informaciją, kuri įmonės pripažinta nevieša (sudarančia komercinę paslaptį). Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, 2018 m. kovo 1 d. Š. Š. su UAB „C“ pasirašė konfidencialumo įsipareigojimą (2 t., b. l. 44–47). Šio įsipareigojimo 1.2 punkte nurodyta, kad: „Darbuotojas besąlygiškai ir neatšaukiamai sutinka bei už tai atsako, kad visa šio Susitarimo 2.1 punkte nurodyta informacija yra Bendrovės nuosavybė ir yra konfidenciali (toliau – Komercinė (gamybinė) paslaptis), todėl gali būti naudojama ir tvarkoma tik šiame Susitarime nustatyta tvarka ir sąlygomis, o Bendrovė įsipareigoja padėti Darbuotojui išsaugoti šios Komercinės (gamybinės) paslapties slaptumą. Taip pat nurodoma, kad į įmonės komercinę (gamybinę) paslaptį (konfidencialią informaciją) įskaitoma Įsipareigojimo 2.1.1-2.1.17 papunkčiuose nurodyta informacija, tačiau ja nėra apsiribojama. Šios informacijos slaptumo svarbą pagrindžia Įsipareigojimo 3.2.1 papunktis, kuriame nurodyta, kad įmonės darbuotojas įsipareigoja laikyti gautą komercinę (gamybinę) paslaptį paslaptyje, taip pat jos nesunaikinti, nesugadinti, neprarasti, neatskleisti jos ir nesudaryti sąlygų, kad ji (visa ar dalis) būtų tyčia arba netyčia atskleista jokiam trečiajam asmeniui be raštiško atsakingo įmonės atstovo leidimo bei nenaudoti jos kitais nei darbo funkcijų vykdymas tikslais. Be to, Įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje numatytas imperatyvus draudimas bet kokiu būdu ar priemonėmis kopijuoti ar dauginti komercinę (gamybinę) paslaptį ar jos dalį, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra reikalinga komercinės (gamybinės) paslapties pateikimo tikslui įgyvendinti. Iš pirmiau pacituotų Įsipareigojimo nuostatų yra matyti, kad UAB „C“ komercinės (gamybinės) paslapties bei konfidencialios informacijos sąvokas tarpusavyje naudojo kaip sinonimus, taip pat Įsipareigojimo 2.1 punkto nuostatomis išplėsdama komercinės (gamybinės) paslapties sąvokos ribas bei nurodydama, kad konfidencialia informacija gali būti pripažinta ir informacija, nenurodyta Įsipareigojimo 2.1.1-2.1.17 papunkčiuose.

14. Šiame kontekste pabrėžtina, kad teisinė konfidencialios informacijos kategorija yra platesnė už teisinę komercinės paslapties kategoriją, taigi komercinės paslaptys yra viena iš konfidencialios informacijos rūšių. Informacija, kuri neatitinka komercinėms paslaptims keliamų reikalavimų, gali patekti į konfidencialios informacijos sąvoką ir šiuo pagrindu turi būti saugoma. Duomenys, sudarantys konfidencialios informacijos turinį, ne visuomet yra komercinė paslaptis. Pareiga saugoti konfidencialią informaciją paprastai egzistuoja, kai ji yra nustatyta sutartyje, o pareiga saugoti komercinę paslaptį visų pirma kyla iš įstatymo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. e3K-3-84-969/2023, e3K-3-152-823/2023, e3K-3-202-378/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, susipažinus su Š. Š. inkriminuotų elektroninių duomenų turiniu, darytina išvada, jog šie duomenys atitinka Įsipareigojimo 2.1.1-2.1.17 papunkčius, kaip UAB „C“ komercinė (gamybinė) paslaptis, ir pripažintini nevieša informacija BK 198 straipsnio prasme. Kaip minėta anksčiau, šis sąrašas nėra baigtinis, todėl nustatyti, kokio pobūdžio informacija yra laikytina įmonės komercine (gamybine) paslaptimi, yra įmonės kompetencijos ribose. Kaip matyti iš pirminio UAB „C“ pareiškimo (1 t., b. l. 1–3), Š. Š. iš įmonės valdomų elektroninių duomenų bazių nusikopijavo ir į išorinę laikmeną įsirašė neviešus elektroninius duomenis, atitinkančius Įsipareigojimo 2.1.1-2.1.17 papunkčiuose nurodyto pobūdžio informaciją, bei taip pažeidė imperatyvią pareigą saugoti įmonės komercines paslaptis. Nors apeliaciniame skunde ginčijama, kad Š. Š. negalėjo suvokti, kad veiksmus atlieka būtent su UAB „C“ komercinę (gamybinę) paslaptį sudarančiais duomenis, šie skundo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti. Baudžiamosios bylos medžiaga pagrindžia, jog Š. Š. yra pasirašytinai susipažinęs su 2018 m. kovo 1 d. Įsipareigojimu (2 t., b. l. 47), taip pat nuteistasis nurodė, kad jam žinoma apie 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroninį laišką dėl darbo su konfidencialia informacija principų (2 t., b. l. 51). Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad 2017 m. gruodžio 29 d. direktoriaus įsakymu Nr. 30-18-066 patvirtintas UAB „C“ komercinių (gamybinių) paslapčių ir konfidencialios informacijos sąrašas (6 t., b. l. 173–174) yra nekonkretus ir iš jo neįmanoma atskirti, ką įmonė laiko komercine (gamybine) paslaptimi, o ką – konfidencialia informacija, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, kaip minėta anksčiau, UAB „C“ minėtas sąvokas naudoja kaip sinonimus. Net jei minėtame akte būtų nustatytas konkretumo trūkumas, iš šio akto yra akivaizdu, kokio pobūdžio informacija yra nevieša ir turi būti saugoma, taigi Š. Š. turėjo suvokti ir suvokė, kad, vadovaujantis 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroniniu laišku, visa informacija, atitinkanti Įsipareigojimo 2.1.1-2.1.17 papunkčius ar 2017 m. gruodžio 29 d. direktoriaus įsakyme nurodyto pobūdžio duomenis, negali būti eksportuojama į išorines laikmenas ar failus ne darbo tikslais. Be to, kaip paaiškino pats nuteistasis, UAB „C“ jis pradėjo dirbti 2010 m., todėl nėra pagrindo sutikti su tuo, kad aptariamu atveju Š. Š. objektyviai negalėjo suvokti, jog į išorinę laikmeną persikėlė neviešus elektroninius duomenis, sudarančius UAB „C“ komercinę (gamybinę paslaptį).

15. Aplinkybę, jog Š. Š. suvokė savo veiksmų esmę ir norėjo taip veikti pagrindžia ir jo pateiktos pozicijos nenuoseklumas. Apklausiamas 2023 m. gegužės 17 d. teisiamajame posėdyje (7 t., b. l. 39–41) nuteistasis paaiškino, kad turėjo tikslą išsikelti asmeninio pobūdžio informaciją, o tai, jog kartu nusikopijavo ir dalis darbinės informacijos yra atsitiktinumas, kadangi dirbant tokį ilgą laiko tarpą duomenys galėjo tarpusavyje susimaišyti. Be to, šią versiją paneigia liudytojo Ž. B. parodymai (3 t., b. l. 38–39; 6 t., b. l. 168–169), kad šis neatsimena, jog Š. Š. būtų į jį kreipęsis dėl duomenų kopijavimo į išorinę laikmeną, kadangi taip elgtis jis būtų neleidęs. Apie tai nurodė ir liudytojas T. S., kuris paaiškino, kad Š. Š. nesikreipė į jį dėl savo asmeninių duomenų persikėlimo į išorinę laikmeną (3 t., b. l. 26–28). Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme Š. Š. pozicija pasikeitė ir jis nurodė, kad kaltinime išvardintus duomenis jis kopijavosi išimtinai darbinėms funkcijoms vykdyti, nes tuo metu dirbo su daug klientų bei pilnu pajėgumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks nuteistojo parodymų nenuoseklumas sudaro pagrįstą pagrindą juos vertinti kritiškai. Pažymėtina ir tai, kad Š. Š. nurodė, jog duomenis į išorinę laikmeną kopijavosi tam, kad galėtų dirbti ir darbe, ir namuose, tačiau galimybė jam tą daryti buvo sudaryta ir be būtinybės išsikelti duomenis į išorinę laikmeną, kadangi nuteistasis turėjo nešiojamą darbinį kompiuterį, kuriuo galėjo dirbti tiek savo darbo vietoje, tiek namuose. Be to, jis nurodė, kad kompiuteryje trūko vietos, o IT skyrius prašydavo perkelti visą reikalingą informaciją į serverį, todėl jis taip pat persikėlė visą informaciją į išorinę laikmeną. Ši Š. Š. pozicija vertintina kritiškai, kadangi, kaip matyti iš nukopijuotų failų apimties, tai buvo labai nedaug vietos užimantys failai ir jie kompiuterio diske užėmė labai mažai vietos. Kaip matyti iš Š. Š. inkriminuotų elektroninių duomenų pavadinimų, šie failai yra susiję su labai skirtingais objektais, o Š. Š. pozicija, kad jis tuo metu dirbo su 20 komercinių pasiūlymų ir jam reikėjo visų šitų dokumentų darbo tikslais (kopijavosi nuo 2020 m. gruodžio 16 d. 20.13 val. iki 2020 m. gruodžio 17 d. 1.19 val., tuomet 2020 m. gruodžio 17 d. 7.26 val. ir nuo 2020 m. gruodžio 17 d. 22.47 val. iki 2020 m. gruodžio 17 d. 23.27 val.), vertinama kritiškai, nes tai prasilenkia su logikos principais. Jei jis būtų dirbęs su šiais dokumentais darbo tikslais, jie būtų naudojami darbo metu. Šiame kontekste svarbu prisiminti ir pirminę Š. Š. poziciją, kad jis turėjo tikslą kopijuotis asmeninę informaciją, o dalis darbinės informacijos nusikopijavo atsitiktinai. Nukopijuotų failų skaičius tik patvirtina, kad Š. Š. kopijavo vienu metu didelį kiekį informacijos (asmeninės ir darbinės). Įprastai dirbant su tam tikru projektu yra ieškoma konkreti tam projektui reikalinga informacija, o ne kopijuojami visi susiję ir nesusiję dokumentai. Teismo vertinimu, Š. Š. paaiškinimai dėl kokių priežasčių jis nusprendė persikelti neviešus duomenis į išorinę laikmeną yra laikytini jo gynybine versija, pateikta siekiant išvengti nuteistajam gresiančios baudžiamosios atsakomybės.

16. Nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiais, jog kai kurie liudytojai, dėl savo užimamų pareigų, yra akivaizdžiai suinteresuoti bylos baigtimi, todėl jų parodymai turi būti vertinami kritiškai. Nors sutiktina, kad nemaža dalis liudytojų yra UAB „C“ darbuotojai, tačiau vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo vertinti, jog liudytojų parodymai yra neobjektyvūs ir aiškiai šališki, pateikti siekiant apkalbėti Š. Š. bei pabloginti nuteistojo padėtį. Priešingai, vertintina tai, jog liudytojų parodymai yra nuoseklūs, detalūs ir vienas kitą papildantys, atitinkantys byloje surinktus įrodymus ir neprieštaraujantys jiems. Vien tik tai, jog duoti parodymai yra nepalankūs Š. Š. ir paneigia jo nurodomas aplinkybes nesudaro pagrindo juos vertinti kritiškai.

17. Taip pat nesutiktina su tuo, jog teismas nenustatė, kokiu tikslu Š. Š. kopijavo jam inkriminuotus duomenis, o vien tik išvada, kad nuteistasis tai darė ne darbo tikslais, savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio teisėtu ir pagrįstu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamas nusikaltimas, t. y., neviešų elektroninių duomenų įgijimas, laikytinas baigtu neteisėtai paėmus elektroninius duomenis ir turint realią galimybę jais naudotis ar disponuoti kaip nuosavais, taigi Š. Š. nusikaltimas buvo baigtas nuo tada, kai jis UAB „C“ priklausančius elektroninius duomenis persikėlė į savo išorinę laikmeną ne darbiniais tikslais be atsakingo įmonės atstovo leidimo. Asmens tikslai ir motyvai padarant šią nusikalstamą veiką gali būti įvairūs (savanaudiškumas, smalsumas, kerštas ar kitos paskatos), tačiau jie nėra privalomas šio nusikaltimo sudėties požymis. Šiuo atveju neturi reikšmės ir tai, ką Š. Š. darė su šiais dokumentais vėliau juo įgijęs (Š. Š. šiuo atveju ištrynė juos iš išorinės laikmenos). Vis dėlto, atsakant į apeliacinio skundo motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Š. Š. jam inkriminuotą nusikalstamą veiką atliko ne darbo tikslais bei šią išvadą pagrindė visapusiška bei nuoseklia visų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų analize.

18. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Įsipareigojime nenumatytas draudimas kopijuoti įmonės duomenis, taip pat nenumatytas imperatyvas tam gauti atsakingo įmonės darbuotojo leidimo. Tai numatyta tik kontekste dėl komercinės (gamybinės) paslapties atskleidimo tretiesiems asmenims, tačiau Š. Š. tokie veiksmai neinkriminuoti. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2020 m. rugsėjo 28 d. elektroniniame laiške nurodyta, kad: „<...> bet kokia bendrovės duomenų bazėse esanti arba iš jų bet kokiu būdu eksportuota informacija ir duomenys negali būti perkeliami į išorines laikmenas, siunčiami elektroniniu paštu į ne bendrovei priklausančius elektroninio pašto adresus ir/ar bet kokia kita forma išnešami už bendrovės informacinių technologijų infrastruktūros. Įsipareigojimo 3.2.3 papunktyje numatytas draudimas nekopijuoti ir nedauginti jokiu būdu ir priemonėmis komercinės (gamybinės) paslapties ar jos dalies, o Įsipareigojimo 3.2.4 papunktis numato draudimą be atskiro atsakingo bendrovės atstovo leidimo neišnešti komercinės (gamybinės) paslapties už bendrovės ribų. Pirmiau pacituotos nuostatos neabejotinai įrodo, kad UAB „C“ buvo įtvirtinusi draudimą darbuotojams bet kokiu būdu ar priemonėmis kopijuoti ar dauginti įmonės komercinę (gamybinę) paslaptį bei išsinešti ją už įmonės ribų be atsakingo bendrovės darbuotojo leidimo. Dėl to skundo argumentai šioje dalyje atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

19. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamai įsigilinta į programos „Forcepoint“ veikimo principus, taip pat pirmosios instancijos teismas liudytojų parodymus šioje dalyje vertino subjektyviai, neatkreipdamas tinkamo dėmesio į liudytojo B. P. pateiktus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais skundo argumentais.

19.1. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu B. P. (3 t., b. l. 31–32) teigė, kad „Forcepoint“ sistema buvo įdiegta 2020 m. rugsėjį, apie įdiegimą darbuotojai informuoti elektroniniu laišku iš personalo tarnybos. Liudytojas paaiškino, kad programa „Forcepoint“ fiksuoja visus darbuotojo savo kompiuteryje atliekamus veiksmus ir tam tikrus veiksmus arba draudžia, arba sukuria įrašą įvykių žurnale. Bandant persikelti kokią nors informaciją iš kompiuterio į išorę, sistema neleidžia atlikti tokių veiksmų automatiškai. Teisiamajame posėdyje (6 t., b. l. 165–168) B. P. teigė, kad sistemą galima paruošti taip, jog programa neleistų kopijuoti informacijos ar leistų ir apie tai pažymėtų įvykių žurnale arba leistų, bet prieš tai vartotojui pateiktų lentelę, kurioje yra klausiama ar vartotojas tikrai įsitikinęs, kad nori atlikti veiksmą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad B. P. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, yra užfiksuoti nepakankamai detaliai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais argumentais, kadangi teisiamojo posėdžio protokole šio liudytojo parodymai užfiksuoti nuosekliai ir aiškiai, neiškraipant jų esmės.

19.2. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog 2023 m. balandžio 21 d. teisiamajame posėdyje buvo apklausiamas liudytojas K. P., nes B. P. neatsiminė kai kurių duomenų, kurie yra susiję su „Forcepoint“. Teisiamajame posėdyje (6 t., b. l. 203–206) K. P. paaiškino, kad ši sistema turi kelis saugumo lygius, nuo kurių priklauso tolesni sistemos veiksmai – jei nustatytas aukščiausias saugumo lygis, tuomet veiksmai su konkrečiu dokumentu yra blokuojami, o jeigu yra nustatyti žemesni saugumo lygiai, sistema praneša vartotojui, kad jo veiksmai pažeidžia tam tikrą taisyklę. Vartotojui paspaudus mygtuką, jam yra leidžiama atlikti veiksmą tik papildomai patvirtinus, kad jis suvokia ką daro. Šie veiksmai yra užfiksuojami sistemoje. Atvejais, kai yra bandoma persikelti dokumentą, kuriam nustatytas aukščiausias saugumo lygis, sistema visus bandymus tokį dokumentą persikelti blokuoja. Liudytojas paaiškino, kad sistemos esmė ir buvo tai, kad informacija neišeitų į išorę, kadangi darbiniame kompiuteryje su sistema galima buvo dirbti kiek nori. Dirbant kompiuteryje perspėjamosios lentelės nebuvo pateikiamos.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir objektyviai įvertino minėtų liudytojų parodymus. Nors sutiktina, kad liudytojo K. P. parodymais yra remiamasi labiau, tačiau tokį teismo sprendimą paaiškina jo parodymų turinys – teisiamajame posėdyje K. P. detaliau ir išsamiau paaiškino apie programos „Forcepoint“ veikimo principus, paaiškino kokius veiksmus gali atlikti vartotojas nustačius skirtingus saugumo lygius. Nesutiktina su argumentais, jog B. P. parodymai akivaizdžiai prieštarauja K. P. parodymams, kadangi įvertinus šių liudytojų paaiškinimų esmę, matyti, kad tiek B. P., tiek K. P. paaiškino kaip yra fiksuojami ir įvykių žurnale užregistruojami konkretaus darbuotojo atlikti veiksmai, o K. P. papildomai nurodė, kaip su informacijos saugojimu yra susiję skirtingi saugumo lygiai. Gynėjas pabrėžia tam tikras liudytojų pasakytas frazes, nevertinant jų parodymų bendrame kontekste ir taip bandant sukelti abejones dėl parodymų nuoseklumo bei patikimumo. Vis dėlto pažymėtina, kad šių liudytojų parodymai atitinka Ataskaitos duomenis, nėra tarpusavyje prieštaringi bei tinkamai pagrindžia pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes.

21. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Š. Š. pripažino, jog nekreipė dėmesio į sistemos pateikiamas lenteles, kadangi jam nekilo mintis, jog veikia neteisėtai (7 t., b. l. 38–41). Teisėjų kolegijos vertinimu, Š. Š., turėdamas ilgą darbo stažą UAB „C“, taip pat žinodamas apie siųstą elektroninį laišką dėl įmonės priemonių apsaugoti jiems svarbią neviešą informaciją bei būdamas supažindintas su Įsipareigojimu, turėjo suvokti ir suvokė, kad sistemos metamos lentelės yra susijusios su jo kopijuojama informacija. Įvertinus tai, kad jo nusikopijuoti duomenys buvo priskirti žemam arba vidutiniam saugumo lygiui, Š. Š. sistemos buvo informuotas ne tik apie tai, kad jo atliekami veiksmai yra nesuderinami su sistemos veikimo taisyklėmis, tačiau taip pat turėjo patvirtinti, kad suvokia savo veiksmų prasmę ir nori atlikti inicijuotą veiksmą. Vien tik tai, kad Š. Š., jo teigimu, nesigilino į lentelėse pateiktą informaciją ir pasitikėjo, kad sistema automatiškai užblokuos konfidencialios informacijos persikėlimą, savaime nepanaikina jo veikos neteisėtumo. Sutiktina ir su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog tuo atveju, jeigu Š. Š. būtų norėjęs persikelti tik savo asmeninio pobūdžio informaciją į išorinę laikmeną, jis turėjo galimybę nepersikelti duomenų, susijusių su UAB „C“ konfidencialia informacija, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio.

22. Nors iš dalies sutiktina su apeliacinio skundo argumentais dalyje, jog prie Š. Š. inkriminuotų dokumentų pakliuvo ir duomenys, susiję išimtinai su Š. Š. kaip fiziniu asmeniu, pažymėtina, kad šis netikslumas buvo ištaisytas pirmosios instancijos teismo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, peržiūrėjęs Š. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš kaltinimo pašalino papildomą dokumentą, kuriam suteiktas identifikacinis Nr. 1198825, tačiau nenustatė, jog kiti nuteistajam inkriminuoti duomenys Ataskaitoje užfiksuoti nepagrįstai ir yra nesusiję su UAB „C“. Taigi apeliaciniame skunde nurodyti trūkumai buvo ištaisyti tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme, todėl sutikti su gynėjo nurodytais motyvais, jog programos „Forcepoint“ Ataskaita suformuota vadovaujantis neaiškiais kriterijais, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo, dėl ko šie argumentai yra atmetami.

23. Teisėjų kolegija, patikrinusi ginčijamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, neturi pagrindo daryti išvadą, kad šis teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, t. y., kad teismas vadovavosi nepatikimais įrodymais, juos vertino neobjektyviai bei ignoravo kokias nors svarbias šios bylos aplinkybes. Skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas, logiškas bei motyvuotas, o išvados dėl Š. Š. nuteisimo pagal BK 198 straipsnio 1 dalį padarytos įvertinus surinktų įrodymų visumą, visus bylos duomenis kruopščiai aptarus ir palyginus tarpusavyje. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

24. Įvertinus pirmiau išdėstytą, darytina išvada, jog Š. Š. veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, o nuteistojo bei jo gynėjo pateikta pozicija yra paneigti baudžiamosios bylos medžiagoje esančių duomenų visumos. Dėl šių aplinkybių nenustatytas pagrindas naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį.

Dėl procesinių išlaidų atlyginimo

25. Apeliaciniame skunde prašoma atlyginti Š. Š. patirtas proceso išlaidas už jam teiktą teisinę pagalbą. Pateiktoje 2023 m. spalio 20 d. Išankstinėje PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta, kad už gynėjo advokato M. Dūdos paslaugas sumokėta 4 840 Eur. Ši aplinkybė patvirtinta ir kitais teismui pateiktais dokumentais.

26. BPK 106 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

27. Nagrinėjamu atveju Š. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 198 straipsnio 1 dalį, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas nuteistojo gynėjo paduotas apeliacinis skundas, kuris yra atmetamas pilna apimtimi. Esant šių aplinkybių visumai, prašymas priteisti Š. Š. patirtas procesines išlaidas yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. Š. gynėjo advokato Mindaugo Dūdos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį patikslinti:

pašalinti iš nustatytų faktinių aplinkybių Š. Š. inkriminuotą 2020 m. gruodžio 16 d. 21:01:29 val. failo D:\ETG\Projektai\(duomenys neskelbtini)Techninis auditas_PVZ_LT.pdf (2,46 MB) (ID: 1198825) nukopijavimą į išorinę laikmeną „WD Elements 25A2“;

pašalinti iš nustatytų faktinių aplinkybių tai, jog Š. Š. nukopijavo ir įrašė informaciją apie UAB „C“ darbuotojus.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.