Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. P. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. pareiškimą dėl bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo, suinteresuoti asmenys – antstolis A. Š., antstolė V. P., antstolis N. A., A. P., uždaroji akcinė bendrovė „Andiva“, R. S., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, uždaroji akcinė bendrovė „Daitrada“, akcinė bendrovė Šiaulių bankas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. P. R. P. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, patvirtinti 600 Eur sumą, reikalingą jo poreikiams kas mėnesį tenkinti, bei nustatyti 4 mėnesių terminą mokumo atkūrimo planui pateikti.

2. P. R. P. nurodė ir paaiškino, kad šiuo metu neturi galimybių įvykdyti turimus skolinius įsipareigojimus, jam yra sudėtinga iš gaunamų pajamų patenkinti visus savo būtinuosius poreikius. Skoliniai įsipareigojimai kreditoriams susidarė dar nuo 2011-2012 m., šiais metais situacija tapo dar sudėtingesnė, kadangi dėl priverstinio skolos išieškojimo į antstolį kreipėsi jo kreditoriai BUAB „Andiva“ bei Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Šiuo metu visų turimų skolų suma yra virš 53 000 Eur, ir nors ji nuolat dengiama, tačiau faktiškai tik auga dėl nuolat skaičiuojamų palūkanų bei antstolių išlaidų. Visų įsipareigojimų kreditoriams per protingą laikotarpį padengti pareiškėjas neturi jokių galimybių. Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. balandžio 28 d. sprendimu yra patvirtintas jo ir A. P. gyvenimas skyrium (separacija), nepilnamečių vaikų jis neturi. Šiuo metu dirba vairuotoju-ekspeditoriumi UAB „Delivis“, gauna apie 866 Eur/mėn. darbo užmokestį. Turi asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, kurio vertė yra 492 Eur, jo vardu nėra įregistruotų transporto priemonių, neturi akcijų, grynųjų pinigų, viršijančių 1 M. Y. neteistas, nėra įrašytas į priklausomybės ar psichikos ligų įskaitą. Lietuvos Respublikos teismuose jo atžvilgiu iškeltų bylų nėra. Pareiškėjas pažymėjo, kad turi atsiskaitomąsias sąskaitas, esančias L. B. AS, atstovaujamame L. B. AS Lietuvos skyriaus ir UAB R. P.. Gyvena jo sutuoktinei A. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančiame būste, patiria apie 100 Eur išlaidas už jam suteiktą gyvenamąjį plotą ir apie 35 Eur išlaidas už komunalinius mokesčius, 280 Eur išlaidas maistui ir gėrimams, 60 Eur transporto išlaidas į darbą/gydymo įstaigas, 40 Eur higienos ir švaros prekėms, 40 Eur aprangai ir avalynei, 25 Eur vaistams ir vitaminams, 20 Eur telefonui ir internetui. Pareiškėjas apie metus laiko dirba UAB „Delivis“ sunkvežimio vairuotoju, važinėja maršrutu Lietuva – Anglija. Apie 7-10 dienų būna išvažiavęs, 3-4 dienas būna namuose. Gauna apie 800 Eur algą, taip pat apie 40-45 Eur dienpinigius, kurie skiriami maistui ir viešbučiams. Dienpinigių suma priklauso nuo šalies, būna, kad jų net pritrūksta viešbučiams, maistui neužtenka. Pinigus ne kartą įdėdavo į savo sąskaitą tam, kad išieškojimą vykdantys antstoliai galėtų lėšas (250 Eur) nusirašyti. Pareiškėjas nurodė, kad su A. P. gyvena atskirai, bendro ūkio neveda. Pareiškėjas visada sutuoktinei duoda vienodą pinigų sumą – 150 Eur. Jo darbovietė yra Radviliškyje, iki darbovietės yra apie 70 km. Per mėnesį nuvažiuoja 300-450 km, sunaudoja 40-50 l degalų kurui. Specialių poreikių neturi, kartais tenka pirkti vaistus. Lyginant su kitais įmonės darbuotojais, jo gaunamas darbo užmokestis vienas iš didžiausių, su dienpinigiais iki 1 400 Eur. Tai, kad pareiškėjas su A. P. kartu nebegyvena ir bendro ūkio neveda, nereiškia, kad jis nepatiria išlaidų. Pareiškėjas dirba tik UAB „Delivis“, su UAB „Semilė“ jo darbo santykiai nebesieja. Sunkvežimis RENAULT, atitekęs pareiškėjui, yra sudegęs, jis yra Suomijoje ir kaip turto objektas vertės neturi. Automobilio SAAB vertė yra 790 Eur.

3. Suinteresuotas asmuo A. P. pateikė atsiliepimą, nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka.

4. Suinteresuotas asmuo R. S. pateikė atsiliepimą į pareiškimą, prašė pareiškėjo prašymo dėl bankroto bylos iškėlimo netenkinti. Iš esmės nurodė, kad byloje nėra patikimų duomenų apie jo gaunamą darbo užmokestį, galimai R. P. dirba ne vienoje darbovietėje, jis 2020 m. gavo pajamas ir iš UAB „Semilė“. Be to, R. P. sau perveda lėšas iš Belgijos banko sąskaitos, jokiais įrodymais nepagrindžia 135 Eur išlaidų A. P., o taip pat ir kitų jo būtinųjų poreikių. R. P. 2020 m. deklaracijoje nurodo didesnes pajamas, abejonių kelia ir pareiškėjo ir A. P. separacija – tuo siekta nenukreipti išieškojimo į A. P. gaunamas pajamas.

5. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyrius pateikė atsiliepimą, nurodė, kad neprieštarautų dėl bankroto bylos R. P. iškėlimo, jeigu teismas nustatytų, kad pareiškėjas yra nemokus, ir nebūtų nustatyta jo nesąžiningumo, turėjusio įtakos jo nemokumui.

6. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą, nurodė, kad teismui nustačius, kad į bylą pateikta pakankamai bankroto bylos iškėlimui reikalingų įrodymų, neprieštaraus R. P. bankroto bylos iškėlimui.

7. Kiti suinteresuoti asmenys, t. y. BUAB „Andiva“, UAB „Daitrada“, AB Šiaulių bankas, antstolis A. Š., antstolė V. P. ir antstolis N. A., atsiliepimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8. Kauno apylinkės teismas 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi atsisakė pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjo R. P. bendra įsiskolinimų suma viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą 25 MMA sumą. Bendra iš R. P. išieškoma suma yra 56 331,05 Eur (įskaitant vykdymo išlaidas) ir atmetus reikalavimus pagal FABĮ 29 straipsnio 7 dalį (vykd. byla Nr. 0110/12/21945/1, skolos likutis 46,59 Eur), išieškoma suma yra 56 284,46 Eur. Pareiškėjui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, kurio vertė yra 2 767 Eur. Pareiškėjas automobilį SAAB, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vertina pagal panašių automobilių kainas rinkoje (790 Eur). Pareiškėjas iš esmės jokių piniginių lėšų kredito įstaigose neturi. Teismas nustatė, kad pareiškėjo gaunamos pajamos, nors ir kinta, per mėnesį vidutiniškai sudaro 1 536,93 Eur (831,17 Eur atlyginimas ir 705,77 Eur dienpinigiai). Pareiškėjas nurodė, kad jo poreikių tenkinimui kas mėnesį reikalinga 600 Eur suma. Teismas sprendė, kad ši suma ženkliai, beveik du kartus, viršija neįrodinėtiną išlaidų dydį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas pateikė paskaičiavimus, nurodydamas, jog patiria 100 Eur išlaidas už jam suteiktą gyvenamąjį plotą, ir apie 35 Eur išlaidas komunaliniams mokesčiams apmokėti, 280 Eur išlaidas maistui ir gėrimams, 60 Eur transporto išlaidoms į darbą / gydymo įstaigas, 40 Eur išlaidas higienos ir švaros prekėms, 40 Eur išlaidas aprangai ir avalynei, 25 Eur išlaidas vaistams ir vitaminams, 20 Eur telefonui ir internetui. Teismas nustatė, kad 2021 m. balandžio 28 d. teismo sprendimu patvirtinta pareiškėjo I. P. ir A. P. gyvenimas skyrium (separacija). Teismo vertinimu, pareiškėjas jokiais leistinais įrodymais nepagrindė jo nurodomų 100 Eur išlaidų, mokamų sutuoktinei ir susijusių su jo gyvenamu būstu ir komunalinėmis paslaugomis, pagrįstumo. Teismas sprendė, kad pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nurodyta suma (600 Eur) yra neįrodyta, ji aiškiai per didelė ir pažeidžia pareiškėjo kreditorių interesus. Teismo vertinimu pareiškėjo būtinųjų poreikių tenkinimui pakankama suma yra 356,40 Eur (321,00 Eur + 35,40 Eur; ½ MMA + išlaidos telefonui). Pareiškėjas pateikė UAB „Delivis“ pažymą, patvirtinančią, kad 2021 m. balandžio – rugsėjo mėn. jam buvo išmokėti dienpinigiai, butpinigiai, maistpinigiai ir kt., 4 234,61 Eur suma (vidutiniškai 705,77 Eur suma per mėnesį). Teismo posėdžio metu pareiškėjas paaiškino, kad šių jam mokamų sumų pritrūksta viešbučiams, nes jam, kaip vairuotojui, ne visada leidžiama ilsėtis sunkvežimyje, o maistui jų neužtenka.

10. Teismas nurodė, kad atsakovas šiuo atveju turėjo pagrįsti, kad iš kitų, nei darbo užmokestis, mokamų sumų jis neturėjo galimybės mokėti pradelstų kreditorinių įsiskolinimų. Pareiškėjas dirbdamas gauna ne tik darbo užmokestį, į bylą nepateikė jokių darbo metu patiriamų apgyvendinimo išlaidas patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas neįrodė, kad kitos nei darbo užmokesčio forma išmokėtos sumos buvo tikslingai panaudotos komandiruočių metu būtinosioms, su darbu susijusioms išlaidoms padengti. Teismas sprendė, kad pareiškėjas turi realią galimybę per 4 metų laikotarpį atsiskaityti su kreditoriais (1 536,93 Eur (darbo užmokestis su dienpinigiais) – 356,40 Eur (būtinosios išlaidos) = 1 180,53 Eur * 12 mėn. * 4 metai). Šis terminas laikytinas protingu, jis atitinka tiek pareiškėjo interesą – grįžti į aktyvią ekonominę veiklą išsaugant orumą, tiek ir kreditorių interesą atgauti skolas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas yra 58 metų amžiaus, jokių duomenų apie jo nedarbingumą byloje nėra, o tai, kad pareiškėjui galimybės visiškai atsiskaityti su kreditoriaus terminas yra ilgesnis nei FABĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatytas mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo terminas (3 metai) yra pareiškėjui neparankus, nereiškia, kad terminas neprotingas. Teismas nurodė, kad net gerokai ilgesnis (pvz. 10 metų) terminas įsiskolinimų sumokėjimui teismų praktikoje pripažįstamas protingu, todėl net jei ir visos pareiškėjo ne darbo užmokesčio forma gaunamos sumos būtų pripažintos jo būtinosiomis išlaidomis, 10 metų terminas pareiškėjui atsiskaityti su kreditoriais (56 284,46 Eur / (831,17 Eur (darbo užmokestis) – 356,40 Eur (būtinosios išlaidos)) = 118 mėn), net ir neįskaitant turimo nekilnojamojo turto ir transporto priemonių vertės, atitiktų kreditoriaus ir skolininkų teisių balansą šioje byloje. Teismas vertino, kad šioje byloje nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumo, kadangi per protingą terminą pareiškėjas gali įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams.

11. Viešai prieinamais duomenimis teismas nustatė, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Delivis“ skelbiasi ieškanti tolimųjų reisų vairuotojų krovinių pervežimui, mokant 2 000 Eur į rankas (https://www.dirba.lt/557186.html; paskelbta 2020 m. rugsėjo 17 d.); 1 600 Eur – 2 500 Eur į rankas (https://randu.lt/darbo-skelbimai/uab-delivis/vairuotojas-ekspeditorius). Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas dirba 19-22 darbo dienas, t. y. iš esmės pilnu darbo krūviu. Pareiškėjas teismo posėdžio metu taip pat paaiškino, kad jo darbo užmokestis įmonėje yra vienas iš didžiausių. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui turint šiuo metu darbo rinkoje labai paklausią specialybę, pagal ją dirbant pilnu krūviu ir visų pajamų forma uždirbant tik apie 860 Eur, o ne bent 1 600 Eur (paaiškino, kad visos kitos ne darbo užmokesčio forma gaunamos pajamos išleidžiamos viešbučiams apmokėti), nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pateikė kreditoriams teisingą informaciją apie savo finansinę būklę. Atsižvelgus į tai, taip pat yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjas veikia sąmoningai, siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas), kas tai pat yra pagrindas nurodytais pagrindais atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą (CPK 178, 185 straipsniai).

III. Atskirojo skundo argumentai

12. Atskirajame skunde pareiškėjas prašė Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, prijungti į bylą naujai pateikiamus įrodymus. Atskirajame skunde nurodė tokius argumentus:

12.1.Negalima sutikti su teismo vertinimu ir su išvada, kad pareiškėjas nepagrindė (neįrodė), kad iš gaunamų dienpinigių jis neturėjo galimybės mokėti pradelstų kreditorinių įsiskolinimų. Teismui 2021 m. lapkričio 10 d. teiktame prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo buvo nurodyta, kad dienpinigiai skiriami pareiškėjui padengti jo išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje, visi gauti dienpinigiai yra skirti komandiruočių metu įsigyti maisto produktams, higienos reikmėms (mokamiems tualetams, dušams), bei būtinam poilsiui. Teismas dėl šių pateiktų papildomų paaiškinimų niekaip nepasisakė. Teismas neatsižvelgė nei į dienpinigių dydį (jie yra mažesni nei gaunamas darbo užmokestis, atitinkamai 705,77 Eur dienpinigiai ir 831,17 Eur atlyginimas), nei į tai, ar pareiškėjo finansinių įsipareigojimų atsiradimo metu jis savo turtinę padėtį siejo ir su gaunamais dienpinigiais (t. y., ar dienpinigius tuo metu išvis gaudavo, ir jeigu gaudavo - ar jie buvo tokio pat dydžio). Dėl šių svarbių aplinkybių teismas niekaip nepasisakė ir jų niekaip nevertino.

12.2 Pareiškėjo manymu, jis savo paaiškinimais tinkamai pagrindė ir įrodė patiriamas išlaidas būtiniesiems poreikiams (600 Eur/mėn. neįskaitant gaunamų dienpinigių), o teismo vertinimas ir išvada, kad suma poreikiams gali būti ne didesnė nei 356 Eur - deklaratyvi ir orientuota tik į teismų praktikoje nurodytą neįrodinėtiną dydį (prisumuojant prie jos tik nežymią dalį sudarančias išlaidas telefonui), o ne vertinant individualiai pareiškėjo situaciją ir būtent konkrečius jo poreikius. Toks neįrodinėtinas išlaidų dydis (321 Eur) negali būti tapatinamas su asmeniu, kuris nuo 2/3 iki 3/4 savo laiko per mėnesį praleidžia būdamas ne namuose, bet atlikdamas darbo funkcijas komandiruotėse užsienyje, kur, natūralu, kad patiriamas neįrodinėtinų išlaidų dydis (net jei būtų laikoma, kad pareiškėjas jokių išlaidų komandiruotėse neįrodė) negali būti toks mažas, koks nustatytas Lietuvos teismų praktikoje (1/2 MMA), nes turėtų būti vertinamas pagal valstybių, kuriose pareiškėjas būna komandiruočių metu (pvz. J. K.), o ne Lietuvos pragyvenimo lygį.

12.3. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nurodė ir pateikė visus įrodymus apie savo finansinę padėtį. Vien tai, kad teismo padaryta aiškiai nepagrįsta išvada, jog pareiškėjas kažkokiu būdu turi uždirbti bent 1 600 Eur/mėn. - negali reikšti, jog pareiškėjas pateikė neteisingą informaciją apie savo finansinę būklę kreditoriams. Teismo išvada, kad darbovietė skelbiasi (prieš 1 metus skelbėsi) mokanti 2 000 Eur „į rankas“ - visiškai nepagrista bei neaišku, kuo būtent šis skelbimas susijęs su pareiškėju, nes nėra aišku, ar pareiškėjas turi objektyvias galimybės tokį teismo nurodytą darbo užmokestį gauti. Kito teismo nurodomo skelbimo turinio apskritai neįmanoma patikrinti, įvertinti ir į jį atsikirsti, nes nuoroda (https://randu.lt/darboskelbimai/uab-delivis/vairuotojas-ekspeditorius) yra neveikianti. Dėl šių priežasčių niekuo nėra pagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas uždirba tik 860 Eur , o ne bent 1 600 Eur. Be to, tokią teismo išvadą paneigia dar ir šiuo metu viešai skelbiami duomenys, nes patikrinus UAB „Delivis“ skelbiamą informaciją matyti, kad šią dieną vidutinis įmonės darbuotojų darbo užmokestis sudaro 1 399,25 Eur (vidurkis pateikiamas neatskaičius mokesčių (Brutto)). Paskaičiavus, kokią sumą sudaro darbo užmokestis „į rankas“ matyti, kad darbo užmokestis 1 399,25 Eur „ant popieriaus“ sudaro 899,28 Eur „į rankas“. Nutartyje nenurodyta, kokią būtent neteisingą informaciją, kada, ir kokiu būdu apie savo finansinę būklę pareiškėjas neva pateikė kreditoriams.

12.4.Teismo hipotetinius paskaičiavimus paneigia argumentai, patvirtinantys, kad pareiškėjo būtiniesiems poreikiams negali būti pakankama vos 356 Eur/mėn. suma. Pareiškėjo skaičiavimais, jo būtiniesiems poreikiams reikalinga suma 600 Eur/mėn. bei gaunami dienpinigiai (705 Eur/mėn.), kurie faktiškai visi panaudojami komandiruočių metu, todėl bendra lėšų suma (jeigu į ją įskaitomi ir dienpinigiai sudarytų ne mažiau kaip 1 305 Eur/mėn.). Pareiškėjas su kreditoriais galėtų atsiskaityti ne per teismo nurodomą 4 metų laikotarpį, bet per kiek daugiau nei 20 metų: 56 284,46 Eur / ((1 536,93 Eur/mėn. (darbo užmokestis su dienpinigiais) - 705 Eur (dienpinigiai) - 600 Eur (būtinosios išlaidos)) = 244 mėnesiai = 20,39 metų. Toks terminas nėra ir negali būti laikytinas protingu.

13. Atsiliepimų į atskirąjį skundą kiti byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 str. 2 ir 3 d., 338 str.).

15. Apeliantas teismo prašo priimti papildomus įrodymus - 2021 m. lapkričio 19 d. ir 21 d. kasos kvitus (išlaidas) už sunkiasvorės krovininės transporto priemonės stovėjimą ir maistą.

16. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, o CPK 180 straipsnyje numatyta, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, naujai pateikti įrodymai yra susiję su bylos nagrinėjimu, gali patvirtinti bylai reikšmingas aplinkybes, todėl daro išvadą, kad atsisakymas vien formaliais pagrindais priimti naujai pateiktus įrodymus prieštarautų protingumo ir teisingumo principams. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog yra pagrindas pridėti pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus prie bylos ir juos vertinti nagrinėjant skundą.

18. Apeliacijos dalykas yra teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėjui iškelti bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų: pareiškėjas yra mokus (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punktas); pareiškėjas yra nesąžiningas (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 - 4 punktai); pareiškėjas kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo pakartotinai, nesuėjus įstatyme nustatytam terminui (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 5 punktas); paaiškėja, kad fiziniam asmeniui yra iškelta neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kurio dalyvis yra fizinis asmuo, bankroto byla (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 6 punktas). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą nesąžiningumas yra nemokaus fizinio asmens atsisakymo iškelti bankroto bylą teisinis pagrindas.

20. FABĮ 2 straipsnio 2 punkte nurodyta, jog fizinio asmens nemokumas – fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (MMA). Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šį teisinį reglamentavimą yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl fizinio asmens nemokumo, kaip vienos iš būtinųjų fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis), buvimo, turi ne tik nustatyti, kad skolų, kurių mokėjimo terminai suėję, suma viršija 25 MMA, bet ir kad asmuo objektyviai neturi galimybės šias skolas padengti nei šiuo metu, nei tokios galimybės neatsiras per protingą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379-701/2015).

21. Visų pirma pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties turinio matyti, kad teismo išvados, ar pareiškėjo finansinė būklė atitinka nemokumo sąvoką FABĮ 2 straipsnio 2 dalies prasme, yra prieštaringos: viena vertus, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo pradelstų skolinių įsipareigojimų suma, kurią sudaro 56 284,46 Eur, viršija 25 MMA, t. y. pareiškėjo faktinė finansinė būklė pareiškimo pateikimo dienai atitinka asmens nemokumą; kita vertus, teismas nurodo, nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo nemokumo, kadangi per protingą terminą pareiškėjas gali įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams. Protingo termino sąvokos įstatymas nenustato, tai yra vertinimo dalykas, tačiau, apeliacinio teismo nuomone, FABĮ 7straipsnio 5 dalyje nustatyta 3 metų trukmė fizinio asmens mokumo atkūrimo planui įgyvendinti yra orientacinis kriterijus sprendžiant, koks terminas yra protingas. Atsižvelgiant į pareiškėjo amžių (58 metai) negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad net ir 10 metų pareiškėjui būtų protingas terminas mokėti kreditoriams skolas.

22. Apeliantas teigia, kad teismas netinkamai įvertino pareiškėjo būtinuosius poreikius, nepagrįstai laikė neįrodytomis aplinkybes dėl dienpinigių panaudojimo komandiruočių metu, užkirto kelią pareiškėjui apginti savo pažeistas teises siekiant bankroto proceso metu jo ir kreditorių pusiausvyros pagalba, atkurti pareiškėjo mokumą.

23. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2020 m. gruodžio 8 d. dirba UAB „Delivis“ vairuotoju-ekspeditoriumi, darbo sutartimi jam nustatytas 722 Eur atlyginimas, nustatant, kad vykstant už Lietuvos Respublikos ribų mokami dienpinigiai, 50 proc. nuo nustatytos tos šalies normos. Pareiškėjui laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio mėnesio iki 2021 m. birželio mėnesio atskaičius mokesčius buvo paskaičiuotas ir išmokėtas 5 199,70 Eur darbo užmokestis (vidutiniškai 866,62 Eur per mėnesį). Byloje pateikti įrodymai apie pareiškėjo darbo užmokestį patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2021 m. birželio iki 2021 m. spalio mėnesio atskaičius mokesčius buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis (vidutiniškai 750,88 Eur). Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui atskaičius mokesčius vidutiniškai buvo išmokėtas 831,17 Eur darbo užmokestis. Bylos duomenimis, iš pareiškėjo yra išieškoma 56 284,46 Eur suma, o pareiškėjo gaunamos pajamos, nors ir kinta, per mėnesį vidutiniškai sudaro 1 536,93 Eur (831,17 Eur atlyginimas ir 705,77 Eur dienpinigiai).

24. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog pareiškėjas neįrodė, kad jam kitos nei darbo užmokesčio forma išmokėtos sumos buvo tikslingai panaudotos komandiruočių metu būtinosioms, su darbu susijusioms, išlaidoms padengti. Šiuo atveju, nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nepateikė duomenų dėl išlaidų, patirtų komandiruočių metu, tačiau teismas neturėjo vien tik tokiu formaliu būdu vertinti šios situacijos, kai nėra pateikti rašytiniai įrodymai. Pažymėtina, kad dienpinigių tikslas – padengti padidėjusias darbuotojo išlaidas, atsirandančias dėl išvykimo į komandiruotę, kai darbuotojas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos išvyksta darbdavio pavedimu, darbdavio nurodomai užduočiai atlikti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018). Prie atskirojo skundo pareiškėjas pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo komandiruotės metu patirtas išlaidas, iš kurių matyti, kad 2021 m lapkričio 19 d. už transporto priemonės stovėjimą ir maistą buvo patirtos 37 svarų (44 Eur) išlaidos, o 2021 m. lapkričio 21 d. buvo patirtos 35 svarų (41 Eur) išlaidos. Be to, 2021 m. lapkričio 11 d. teismui teiktame prašyme dėl papildomų įrodymų prijungimo, pareiškėjas paaiškino, kad dienpinigiai skiriami pareiškėjui padengti jo išlaidas, kylančias dėl jo išvykos, komandiruotės, tam tikrą laiką praleidžiant ne namuose ir ne darbo vietoje, kad pareiškėjas didžiąją dalį dienpinigių išleidžia nakvynėms, kitą dalį maistui. Tačiau skundžiamoje nutartyje teismas dėl šių pateiktų papildomų paaiškinimų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti visumą byloje esančių faktinių duomenų, dėl ko padarė nepagristą išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė ir neįrodė dienpinigių panaudojimo komandiruočių metu.

25. Be to, pirmosios instancijos teismas vertino, kad pareiškėjo būtiniesiems poreikiams tenkinti nurodyta suma (600 Eur) yra neįrodyta, ji aiškiai per didelė ir pažeidžia pareiškėjo kreditorių interesus, todėl pareiškėjo būtinųjų poreikių tenkinimui pakankama suma yra 356,40 Eur (321,00 Eur + 35,40 Eur; ½ MMA + išlaidos telefonui).

26. Dėl pirmosios instancijos teismo nurodomų aplinkybių dėl pareiškėjui per mėnesį būtinų išlaidų dydžio, pažymėtina, jog būtinųjų išlaidų dydį teismas, spręsdamas, jog jos yra neprotingai didelės, gali sumažinti, tačiau tai negali būti pagrindas apskritai neleisti pareiškėjui bankrutuoti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo poreikiams tenkinti būtinų lėšų dydžio pagrįstumo, turi vertinti pareiškėjo pateiktą informaciją ir įrodymus (jeigu jie pateikti), o tuo atveju, kai pagal pateiktus duomenis bylos išnagrinėjimas negalimas, t. y. negalima nuspręsti dėl pagrįsto būtinųjų išlaidų dydžio, turi teisę reikalauti papildomų įrodymų (FABĮ 5 straipsnio 3 dalies 1 punktas). Be to, ši suma teismo būtų nustatoma tik preliminariai, pradiniam bankroto proceso etapui, iki nutarties patvirtinti fizinio asmens mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos (FABĮ 7, 8 straipsniai). Pareiškėjo kreditoriai, spręsdami mokumo atkūrimo plano tvirtinimo klausimą, turi teisę reikšti pareiškėjui pastabas dėl plane nurodytų mokumo atkūrimo priemonių, taip pat ir dėl jo būtiniesiems poreikiams būtinos sumos dydžio (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Nagrinėjamu atveju teismo išvada, kad suma būtiniesiems poreikiams gali būti ne didesnė, nei 356 Eur, yra orientuota tik į teismų praktikoje nurodytą neįrodinėtiną dydį, o ne vertinant individualiai pareiškėjo situaciją ir būtent konkrečius jo poreikius.

27. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog sprendžiant fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą iš asmens neturi būti reikalaujama perteklinių arba akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jo turto, pajamų egzistavimą. Bankroto bylos iškėlimo stadijoje pareiškėjui privaloma pateikti FABĮ 4 straipsnio 4 dalyje nurodytą informaciją, tačiau šios informacijos teisingumas gali būti vertinamas bankroto bylos iškėlimo stadijoje, taip pat jau iškėlus bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-219/2015). Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas, paduodamas teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pateikė iš esmės visą reikšmingą informaciją apie skolų susidarymo aplinkybes, jo turtinę padėtį, gaunamas pajamas.

28. Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą, be kita ko, ir FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, nustatančiu, kad teismas atsisako iškelti bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

29. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nesąžiningumą grindė tuo, kad pareiškėjas turi šiuo metu darbo rinkoje labai paklausią specialybę, pagal ją dirbant pilnu krūviu ir visų pajamų forma uždirbant tik apie 860 Eur, o ne bent 1 600 Eur, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas pateikė kreditoriams teisingą informaciją apie savo finansinę būklę. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo sąžiningumą rėmėsi viešai prieinamai duomenimis nustatęs, kad pareiškėjo darbdavys UAB „Delivis“ skelbiasi ieškantis tolimųjų reisų vairuotojų krovinių pervežimui, mokant 2 000 Eur į rankas (https://www.dirba.lt/557186.html; paskelbta 2020 m. rugsėjo 17 d.); 1 600 Eur – 2 500 Eur į rankas (https://randu.lt/darbo-skelbimai/uab-delivis/vairuotojas-ekspeditorius).

30. Minimoje teismo nuorodoje matomas prieš daugiau kaip metus laiko patalpintas skelbimas, kuriame nurodytas darbo užmokestis 2 000 Eur, tačiau priešingai, nei teigia teismas, skelbime niekur nėra nurodyta, kad tai darbo užmokestis „į rankas“. Be to, skelbime nedetalizuota, nei kokia forma mokamas šis darbo užmokestis, kurią jo dalį sudaro dienpinigiai. Todėl teismo išvada, kad pareiškėjo darbdavys prieš daugiau kaip vienerius metus skelbėsi mokantis 2 000 Eur „į rankas“ nepagrista, nes nėra aišku, ar pareiškėjas turi objektyvias galimybes tokį teismo nurodytą darbo užmokestį gauti. Pažymėtina, kad remiantis viešai skelbiamais duomenimis įmonių tinklapyje www.rekvizitai.lt (nuoroda: https://rekvizitai.vz.lt/imone/delivis/) ir patikrinus pareiškėjo darbdavio UAB „Delivis“ skelbiamą informaciją, matyti, kad vidutinis įmonės darbuotojų darbo užmokestis sudaro 1 044,18 Eur. Skelbime taip pat nenurodyta, kad tai darbo užmokestis „į rankas“. Sutiktina su apeliantu, kad teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė, kokią būtent neteisingą informaciją, kada, ir kokiu būdu apie savo finansinę būklę pareiškėjas pateikė kreditoriams. Priešingai, pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu nurodė ir pateikė įrodymus apie savo finansinę padėtį, gaunamas pajamas. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo nesąžiningumo yra bendro pobūdžio, kurios negali būti pagrindu atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, neginčijamų duomenų, jog pareiškėjas sąmoningai nesiekė gauti didesnių ir stabilių pajamų ir vengia vykdyti prievoles savo kreditoriams sąmoningai, t. y. siekė pabloginti savo finansinę būklę, byloje nėra.

31. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aukščiau nurodytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (ne)mokumu ir (ne)sąžiningumu, nebuvo išsamiai nustatytos ir detaliai įvertintos, taip neatskleidžiant bylos esmės.

32. Apeliacinės instancijos teismas klausimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo negali pats nuspręsti, skundžiama nutartis naikintina ir bankroto bylos iškėlimo klausimas grąžintinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartį, kuria pareiškėjui R. P. atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.