Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, buvo pažeidžiama jo teisė būti kalinamam kameroje, kurioje tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto; kamerose, kurių plotas nuo 9 kv. m, buvo laikoma po kelis asmenis, buvo pažeistas jo gyvenamojo ploto dydis (b. l. 4); prastas miegas tiesiogiai sietinas su kamerų plotu (b. l. 5); teigė, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinas Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos – 4 kv. m, atskaičius baldus (b. l. 5).

Nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad kamerų plotas buvo nuo 9 kv. m, tačiau konkretaus kamerų ploto nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo pateiktose Kauno TI darbuotojų pažymose (Ūkio skyriaus vedėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje (b. l. 44–45), Saugumo valdymo skyriaus viršininko 2019 m. kovo 29 d. pažymoje (b. l. 47–48)) nurodytu kamerų plotu. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie kamerų plotą.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad vertinant gyvenamojo ploto dydį, taikytinas Konvencijoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta gyvenamojo ploto norma – 4 kv. m, atskaičius baldus, teismas pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija (kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-629/2019). Kitose bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis yra konstatavęs, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bei kitų su tuo susijusių klausimų (pvz., ieškinio senaties, konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos ir pan.), o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2649-624/2018, 2017 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3627-502/2017); pati Konvencija nenumato nei konkrečių ploto normų kamerų tipo (ar palatos) patalpoms ar kitų konkrečių reikalavimų kamerų įrengimui, nei ginčų dėl žalos atlyginimo nacionaliniuose teismuose nagrinėjimo tvarkos. Tai numato tik kiekvienos valstybės narės, Konvencijos dalyvės nacionalinės teisės aktai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-850-261/2017). Todėl nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į šią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisės aktu – iki 2019 m. kovo 6 d. galiojusiu (tai yra ginčo laikotarpiu galiojusiu) Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas). Įsakymo 1.3.1 papunktis nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).

Bylos duomenimis (b. l. 26, 44–48) nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas: nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 28 d. – kameroje Nr. 233, kurios plotas 14,87 kv. m, kurioje buvo laikomi 2, 3 arba 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 7,44 kv. m, 4,96 kv. m, arba 3,72 kv. m ploto (14,87 / 2 = 7,44; 14,87 / 3 = 4,96; 14,87 / 4 = 3,72); 2018 m. kovo 1 d. – toje pačioje kameroje Nr. 233, kurioje buvo laikomi 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 3,72 kv. m ploto; nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. – kameroje Nr. 204, kurios plotas 15,25 kv. m, kurioje buvo laikomi 2, 3 arba 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 7,63 kv. m, 5,08 kv. m arba 3,81 kv. m ploto; nuo 2018 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 27 d. – kameroje Nr. 243, kurios plotas 15,31 kv. m, kurioje buvo laikomi 3 arba 4 asmenys, įskaitant pareiškėją, todėl pareiškėjui teko 5,10 kv. m arba 3,83 kv. m ploto. Apibendrinus nustatytus duomenis, daroma išvada, kad pareiškėjas kamerose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, tai yra jam teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m gyvenamojo ploto (Įsakymo 1.3.1 papunktis).

Dalį ploto kamerose užėmė baldai ir sanitarinis mazgas (b. l. 28, 30, 47–48), tačiau Įsakymas nenumato, kad į jame įtvirtintą minimalią vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą turi būti neįskaičiuojamas baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų tardymo izoliatoriuje atitikties teisės aktų reikalavimams (2019 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-793-629/2019, 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2834-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-85-822/2018). Remiantis minėtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio nutartimis, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tekęs asmeninės erdvės plotas. Šiuo atveju, ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo atsižvelgti į plotą, skirtą baldams, kaip skunde teigė pareiškėjas. Be to, nors pareiškėjas skunde ir teigė, kad prastas miegas yra tiesiogiai sietinas su mažu kameros plotu (b. l. 5), byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo nusiskundimų dėl prasto miego, kildinamo iš mažo kameros ploto – bylos duomenimis, pareiškėjas išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d. nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Teismas atmeta kaip nepagrįstą pareiškėjo skundo argumentą dėl gyvenamojo ploto trūkumo kamerose.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalinami asmenys buvo išvedami pasivaikščioti tik 1 val. per parą (b. l. 2); jis turėjo teisę tik į 1 val. pasivaikščiojimą kiemelyje, nors 1 val. pasivaikščiojimo praktika prieštarauja CPT išaiškinimui, kuris išaiškino, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. praleisti lauke (b. l. 6).

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjui buvo užtikrinta teisė kasdien po vieną valandą praleisti gryname ore, vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, bei Kauno TI direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir į kiemus, kuriose įrengta sportinė įranga, tvarkos aprašu (b. l. 28). Šio aprašo 13 punktas nustato, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (b. l. 59). Iš pareiškėjo nusiskundimo darytina išvada, kad pareiškėjas neginčija to, kad jam buvo suteikta teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad gultai buvo dviejų aukštų ir be kopėtėlių, kuriomis galima būtų užlipti į antrą aukštą, užsiropštimas į antrą aukštą ir šokinėjimas nuo jo kėlė ne tik nepatogumus, bet kėlė riziką susižaloti ir sužaloti kitus asmenis (b. l. 3).

Bylos medžiagoje esanti tipinės kameros nuotrauka patvirtina, kad lovos kameroje buvo dviejų aukštų, be kopėtėlių (b. l. 68). Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 9.2 papunktis nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamera aprūpinama metaline lova (1 vnt. 1 asmeniui). Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.6 papunktis nustato, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam. Minėtuose teisės aktuose nėra reglamentuota, ar lovos turi būti vieno aukšto, ar dviejų aukštų. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad nebuvo kopėtėlių į antrą lovos aukštą. Nei nurodyti, nei kiti teisės aktai neįtvirtina reikalavimo įrengti kopėtėles į antrą lovos aukštą. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimą Kauno TI administracijai, jog jam sunku užlipti į antrą lovos aukštą ar prašęs įrengti kopėtėles, tačiau ši nebūtų reagavusi į tokius pareiškėjo prašymus. Atsakovės atstovas Kauno TI patvirtino, kad jis tinkamai vykdė lovų įrengimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, ir kad lovos kameroje buvo pritvirtintos prie grindų, kaip numato Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 papunktis. Kadangi pareiškėjo lova buvo pritvirtinta prie grindų, teismas sprendžia, kad ji negalėjo nugriūti belipant į jos antrą aukštą ir tokiu būdu sudaryti galimybę susižaloti. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatos būklė buvo tokia, jog jis negalėjo užlipti į antrą lovos aukštą, kad dėl to jam kilo didelių sunkumų, ir kad pareiškėjas patyrė kokią nors traumą lipdamas į antrą lovos aukštą ar nusileisdamas iš jo – bylos duomenimis, pareiškėjas išvykdamas iš Kauno TI 2018 m. kovo 1 d., 2018 m. balandžio 30 d., 2018 m. lapkričio 27 d. nusiskundimų sveikata neturėjo (b. l. 39, 41, 43). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad užsiropštimas į antrą aukštą ir šokinėjimas nuo jo kėlė riziką susižaloti ir sužaloti kitus asmenis (b. l. 3), tačiau nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada buvo tokia situacija, kai jis galėjo susižaloti ar sužaloti kitus. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus, neįrengus kopėtėlių į antrą lovos aukštą. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl per didelio suimtųjų skaičiaus kameroje tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo visiems neužtekdavo vietos (b. l. 5); nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į kamerą, sąlygų nueiti į valgyklą pavalgyti nebuvo, o kol maistą išdalindavo per 15–20 kamerų, maistas atšaldavo; jis ne kartą matė, jog maisto dalintojas maistą dalina be higieninių pirštinių, indą kompotui (arbatai) tiesiog panardindamas į didelį termosą (b. l. 7).

Iš šių pareiškėjo nusiskundimų nėra aišku, ar jis teigia, kad maistas atšaldavo, kol tekdavo laukti vietos prie stalo atsisėsti pavalgyti, ar kad maistas jau atšalęs buvo pristatomas į kamerą.

Šioje byloje buvo nustatyta, kad kameroje buvo laikomi 2–4 asmenys (įskaitant pareiškėją), pareiškėjui kameroje teko 3,72–7,63 kv. m ploto, ir nebuvo nustatytas minimalaus ploto reikalavimo pažeidimas. Todėl nėra pagrindo teigti, kad suimtųjų skaičius kameroje buvo per didelis, kaip skunde teigė pareiškėjas (b. l. 5).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas kamerose (b. l. 47–48), o vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr.4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 24 punktu, kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose. Tad pagal šias taisykles, kamerose laikomi nuteistieji neina valgyti į valgyklą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui maistas neturėjo būti atnešamas į kamerą, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė nueiti į valgyklą.

Maitinimo organizavimo taisyklių 12 punktas nustato, kad šiluma apdorojamo maisto (patiekalo) temperatūra jo viduje turi būti ne žemesnė kaip +75 °C; maistas turi būti pagamintas likus 20–30 minučių iki išdavimo ar supylimo į šilumą palaikančius įrenginius. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad asmenys Kauno TI maitinami vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklių reikalavimais, ir nurodė, jog suimtiesiems (nuteistiesiems) pristatomas maistas yra laikomas specialiuose termosuose, todėl negali būti atšalęs (b. l. 30). Teismas nagrinėdamas bylą nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjui maistas į kamerą buvo patiekiamas tinkamos temperatūros.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6–14.8 papunkčiuose yra išvardinti baldai, kurie turi būti kameroje: pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti. Nurodytos teisės normos nustato, kad kameroje turi būti vienas stalas, ir nenustato, kiek kameroje turi būti taburečių (suoliukų). Teismas sprendžia, kad taburečių (suoliukų) skaičius turėtų atitikti kameroje laikomų asmenų skaičių. Iš tipinės kameros nuotraukos (b. l. 68) matyti, kad kameroje yra stalas ir keli suoliukai. O kadangi ginčo laikotarpiu kameroje buvo laikomi 2–4 asmenys (įskaitant pareiškėją), teismas sprendžia, kad pareiškėjui turėjo užtekti vietos prie stalo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrinama galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku iškviesti budintį pareigūną, tad tekdavo daužyti į duris, pareigūnas to dažnai negirdėdavo, o jeigu ir girdėdavo, dėl kitų darbų neprieidavo pasiteirauti, dėl kokių priežasčių daužoma į duris; ir po išsimaudymo dušo patalpose tekdavo ilgai laukti, daužyti 5–10 min. į duris, triukšmauti, kol suimtieji buvo išvedami į kameras (b. l. 5).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4 papunktis numato, kad kamerose turi būti, be kita ko, aliarminis iškvietimas. Atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, kad visose kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, jie veikia, jų suveikimas yra registruojamas Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnale (b. l. 27). Pagal Kauno TI direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų asmenų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašo 4 punktą, būrių viršininkai rytinio patikrinimo metu paskiria suimtąjį ar nuteistąjį, atsakingą už kameros tvarkymą, kurioje pats gyvena iki kito asmens atsakingo už kameros tvarkymą paskyrimo. Šis aprašas numato, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo atlieka tokius veiksmus: patikrinimų metu trumpai apibūdina kameros techninę būklę, įvardija atsiradusius trūkumus ir gedimus (5 punktas); apie pastebėtus trūkumus, sugadintą inventorių bei kitus pažeidimus informuoja įstaigos pareigūnus (8 punktas) (b. l. 56). Todėl teismas sprendžia, kad patys nuteistieji ginčo laikotarpiu (o jeigu pareiškėjas buvo paskirtas atsakingu asmeniu – tuomet pareiškėjas) pastebėję, kad neveikia signalizacijos mygtukas, turėjo pareigą informuoti apie tai Kauno TI pareigūnus. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjo buvimo kamerose metu aliarminio iškvietimo mygtukas buvo sugedęs (b. l. 28). Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjo kameroje buvo įrengtas signalizacijos mygtukas, jis buvo veikiantis, ir juo pareiškėjas galėjo juo pasinaudoti, jeigu jam kilo poreikis iškviesti pareigūną. Pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jis kreipėsi į Kauno TI administraciją dėl neveikiančio aliarminio mygtuko kameroje.

Dėl signalizacijos mygtuko dušo patalpoje teismas pažymi, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti signalizacijos mygtuką minėtoje patalpoje. Pagal Kauno TI direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 4 punktą, suimtųjų ir nuteistųjų išvedimą į dušus darbo dienomis iki 16.30 val. kontroliuoja pareigūnas, o po 16.30 val. – budintysis padėjėjas (b. l. 57–58). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad yra laikomasi 4 punkto reikalavimų, ir nurodė, kad už minėto aprašo vykdymo užtikrinimą yra atsakingi atitinkami pareigūnai, prausimąsi duše koordinuoja ir prižiūri paskirti pareigūnai, todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas negalėjo susisiekti su pareigūnais (b. l. 28). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pareiškėjas, būdamas dušo patalpoje, esant poreikiui, turėjo galimybę susiekti su pareigūnu. Be to, pareiškėjas, pareikšdamas šį nusiskundimą, nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jam būnant dušo patalpoje pareigūnai nereagavo į jo kvietimą jam beldžiant į dušo duris, į jo triukšmavimą, ir kokios realios pasekmės dėl to kilo pareiškėjui.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose ne visuomet veikė ventiliacija, buvo drėgna (b. l. 6).

Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) nustato ir tardymo izoliatorių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punktas nustato, kad kameroje turi būti: langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą (14.4.1 papunktis); natūralus arba mechaninis vėdinimas (14.10 papunktis). Šių taisyklių 23 papunktis nustato, kad tardymo izoliatorių patalpos, įrenginiai ir inventorius eksploatuojami laikantis Lietuvos Respublikos higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Aptartos teisės normos nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema, ir nenustato imperatyvaus reikalavimo gyvenamojoje patalpoje įrengti mechaninę vėdinimo sistemą.

Higienos norma HN 134:2015, kuri galioja nuo 2015 m. lapkričio 1 d., nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui ir atitinkamai nenustato reikalavimo jame įrengti mechaninę vėdinimo sistemą. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), kurios 21 punktas numatė, kad tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti, be kita ko, atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius, reglamentuojantis kamerų įrengimą, nenustato reikalavimo kameros sanitariniame mazge įrengti mechaninę vėdinimo sistemą.

Higienos normos 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc.

Pagal Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamentas (toliau – Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-1058, 10.2.6 papunktį, visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę atsižvelgdamas į asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Byloje nėra tokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų pateikęs skundus dėl netinkamo kameros vėdinimo, o šis nebūtų reagavęs į tokius pareiškėjo skundus. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Kauno TI kameroje Nr. 204 patikrino 2017 m. gruodžio 4 d. (2017 m. gruodžio 11 d. patikrinimo aktas Nr. PA.2-1473 (16.3.187.2.12), b. l. 49–50). Minėtoje kameroje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Vėliau atliktų patikrinimo aktų kamerose Nr. 204, 233, 243 (jose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėto patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 204 santykinė oro drėgmė buvo 40,5 proc. (norma nuo 35 iki 65 proc.), kontrolės metu buvo atidaryta orlaidė, taip pat įrengta mechaninė ventiliacija, sąlygos išvėdinti gyvenamąją patalpą yra sudarytos, ir jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė (b. l. 49–50).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamai užtikrinamas apšvietimas, natūrali šviesa silpnai pateko į kamerą ir jos visai neapšvietė; beveik visose kamerose buvo įrengtos dvi dienos šviesą skleidžiančios lempos, šviesa buvo labai stipri, nuo jos skaudėjo akis ir galvą (b. l. 6).

Iš pareiškėjo nusiskundimo nėra aišku, ar pareiškėjas skundžiasi dėl pernelyg stipraus dirbtinio dieninio, ar dėl naktinio apšvietimo. Pareiškėjas skundžiasi ir dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo.

Higienos normos HN 134:2015 15 punktas nustato, kad natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1 papunktis nustato, kad kameroje turi būti langas, užtikrinantis natūralios dienos šviesos patekimą; lango angoje įstatomos metalinės grotos; lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele. Nei Higienos norma HN 134:2015, nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja natūralaus apšvietimo normos. Iš tipinės kameros nuotraukos (b. l. 68) matyti, kad kameroje yra langas, jo angoje įstatytos metalinės grotos, pro jį į kamerą patenka natūrali dienos šviesa. Aptarti teisės aktai nereglamentuoja, kokio dydžio turi būti langas kameroje. Pareiškėjas ir nesiskundė, kad langas buvo nepakankamo dydžio.

Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Tad ši teisės norma nustato tik minimalų dirbtinio apšvietimo dydį (stiprumą), o maksimalaus dydžio nenustato. Higienos norma HN 134:2015 neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.3 papunktis nustato, kad kameroje turi būti dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Šios taisyklės nenustato, kokio stiprumo turi būti elektros apšvietimas ir atitinkamai nenustato jo minimalaus ir maksimalaus dydžio.

Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) (kuri pagal jos 3 punktą yra privaloma ir tardymo izoliatoriams) 6 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę.

Byloje nėra tokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui būtų pateikęs skundus dėl netinkamo kameros apšvietimo, o šis nebūtų reagavęs į tokius pareiškėjo skundus. Bylos duomenimis, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 134:2015 reikalavimų laikymąsi Kauno TI kameroje Nr. 204 patikrino 2017 m. gruodžio 4 d. (b. l. 49–50). Minėtoje kameroje vėliau ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas. Vėliau atliktų patikrinimo aktų kamerose Nr. 204, 233, 243 (kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas) byloje nėra, tačiau teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Minėto patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė, kad kameroje Nr. 204 dirbtinė apšvieta yra 203 lx (norma ne mažesnė kaip 200 lx), ir jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatė.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė) (b. l. 7).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas yra viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje S. prieš Lietuvą (b. l. 7).

Ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustato reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios Higienos normos HN 76:2010 21 punktas numatė, koks inventorius turi būti įrengtas tardymo izoliatoriaus kameroje esančiame sanitariniame mazge, tačiau sanitarinio mazgo atitvėrimo nereglamentavo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punktas, 14.5 papunktis nustato, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas.