- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-23
- Bylos Nr.
- A-793-629/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01842-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas pakeistas.
- Teisėjai
- Veslava Ruskan (pirm.), Milda Vainienė (pran.), Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- S. Š.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 29 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2017 m. sausio mėn. iki 2017 m. balandžio 27 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Sanitarinis mazgas buvo neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, todėl iš jo sklido nemalonūs kvapai, nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti tualetu. Kamerose neužtikrinta tinkama ventiliacija. Neįmanoma kameras vėdinti per langus, nes šaltuoju metų laiku būdavo šalta, o šiltuoju metų laiku nuo paukščių apdergtų palangių sklido dvokas. Kamerose nepakako ploto, ypač atsižvelgiant į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Gultai buvo nepatogūs, tarp pirmojo ir antrojo aukštų gultų tarpas buvo nedidelis, todėl pirmojo aukšto gulte nebuvo galima patogiai sėdėti (skaudėjo nugarą), pareiškėjas kartais susitrenkdavo galvą. Gultuose nėra įrengtos kopėtėlės, todėl pareiškėjui dėl fizinių savybių buvo sunku užlipti į antrojo aukšto gultą. Pasivaikščiojimo kiemelių grindinys nelygus, duobėtas, žiemą būdavo slidu, dėl šių priežasčių neįmanoma vaikščioti ir sportuoti. Pareiškėjas tvirtino 2017 m. sausio mėn. kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pažymos apie sirgimą hepatitu C ir į buhalteriją dėl pažymos apie metines pajamas išdavimo, tačiau pažymų jam neišdavė, todėl jis 2017 m. kovo 21–22 d. ir 2017 m. kovo 30 d. – balandžio 1 d. badavo, po to susižalojo ranką. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. balandžio 12 d. jam skaudėjo gerklę, dėl to prašė iškviesti gydytoją, tačiau medicinos pagalba jam nebuvo suteikta. Paskelbus badavimą, atėjo aukšto rango pareigūnas ir pareiškėjui grasino paskirti nuobaudą, parašyti melagingus parodymus. Siekdamas to išvengti, pareiškėjas buvo priverstas susižaloti kitą ranką. Pareiškėjas teigė dėl nurodytų priežasčių jautęsis pažemintas, patyręs neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinį skausmą, po susižalojimų liko randai, dėl kurių bus gėda vaikščioti laisvėje apsirengus drabužiais trumpomis rankovėmis.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taip pat iš pareiškėjo priteisti 3,42 Eur su bylos nagrinėjimu susijusioms išlaidoms atlyginti.
4. Atsakovas pateikė duomenis apie tai, kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su juo ginčo laikotarpiu, pripažino, kad kameros galėjo būti perpildytos. Atsakovas tvirtino, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Lukiškių TI-K kameros įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Kameros vėdinamos per langus. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, ne žemesne kaip 1,5 m aukščio. Atsakovo vertinimu, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos kaip ir laisvėje esantiems asmenims. 2016 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjas buvo paskelbęs badavimą, manydamas, jog yra neteisėtai suimtas, kurį nutraukė 2016 m. rugsėjo 30 d. 2016 m. lapkričio 8 d. jis vėl paskelbė badavimą, kurį nutraukė 2016 m. lapkričio 28 d. Atsakovas teigė, kad Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruoto pareiškėjo prašymo išduoti medicininę pažymą dėl jam diagnozuoto hepatito C. Lukiškių TI-K pateikė pareiškėjui atsakymus į jo prašymus dėl pažymų apie pajamas išdavimo ir nurodė, kad 2017 m. sausio mėn. pareiškėjas prašymų dėl pažymos išdavimo neteikė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 18 d. sprendime pareiškėjo S. Š. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 150 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., iš viso 117 dienų), atskaičius sanitarinio mazgo užimamą plotą (apie 0,56 kv. m), pareiškėjui minimali ploto norma nebuvo užtikrinta 66 dienas. Dalinis tualeto atskyrimas nuo likusio kameros ploto (ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele) neužtikrino pareiškėjo privatumo, juolab kad byloje nėra duomenų apie įėjimo į sanitarinį mazgą uždengimą. Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą, kliūtys atidaryti langą nenustatytos, tai atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas atmetė skundo argumentus dėl prastos pasivaikščiojimo kiemelių būklės, nes byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nėra sudarytos galimybės judėti, o vien tai, kad už kiemelių tvarkymą yra atsakingi ūkio darbus atlikti palikti nuteistieji, nepagrindžia teiginių apie netinkamą jų priežiūrą. Teismo vertinimu, 1 m atstumas tarp pirmojo ir antrojo aukštų gultų yra pakankamas, kad asmuo galėtų tinkamai naudotis pirmojo aukšto gultu, tačiau, nors teisės aktai laisvės atėmimo vietų neįpareigoja įrengti kopėtėles į antrojo aukšto gultą, įvertinus pareiškėjo individualias savybes (svorį), tikėtina, kad, naudodamasis antrojo aukšto gultu, jis galėjo patirti tam tikrų nepatogumų.
7. Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu buvo registruotas vienas pareiškėjo skundas dėl skambinimo telefonu ir trys prašymai dėl pažymų apie pajamas išdavimo, į visus juos buvo atsakyta. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje esančius įrašus, jog jis 2017 m. kovo 31 d. atsisakė maisto davinio, bet sekančią dieną badavimą nutraukė; 2017 m. balandžio 4 d. susižalojo kairįjį riešą ir dilbį. Tačiau Lukiškių TI-K nėra 2017 m. sausio mėn. įregistruotų jokių pareiškėjo prašymų dėl duomenų pateikimo ar pažymų išdavimo. Pažymos pagal pareiškėjo 2017 m. vasario 24 d. ir 2017 m. kovo 10 d. prašymus buvo išduotos dar iki badavimo pradžios (2017 m. kovo 7 d. ir 21 d.). Nė viename prašyme pareiškėjas nenurodė, jog kreipiasi pakartotinai, o priešingai, prašydavo duomenų apie skirtingus laikotarpius, nurodydavo įvairias priežastis, dėl kurių jam reikalingos pažymos. Į trečiąjį prašymą (2017 m. kovo 28 d.) pateikti duomenis apie gautas pajamas pareiškėjui atsakyta 2017 m. balandžio 5 d., t. y. per šešias dienas nuo prašymo gavimo. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas badavo ir 2016 metais, teigdamas, jog yra neteisėtai sulaikytas. Teismo vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas pažymą apie pajamas gavo tik po trijų mėnesių, o Lukiškių TI-K sureagavo į pareiškėjo prašymą tik jam susižalojus. Tuo atveju, jeigu pareiškėjo 2017 m. sausio mėn. pateiktas prašymas dėl kokių nors priežasčių nebuvo užregistruotas, jis galėjo į Lukiškių TI-K kreiptis pakartotinai, teikti skundus dėl negautos pažymos ar ginti savo galbūt pažeistas teises kitomis teisinėmis priemonėmis, tačiau nė vieno iš šių veiksmų neatliko.
8. Teismas pažymėjo, kad, nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra įrašas apie tai, kad 2017 m. balandžio 12 d., 20.10 val. jis vėl susižalojo, nėra pagrindo šį įvykį sieti su neįvardyto pareigūno abstrakčiai nurodytais galbūt neteisėtais veiksmais (nurodymu nutraukti badavimą). Pareiškėjas susižalojimo dieną (2017 m. balandžio 12 d., 14.30 val.) lankėsi pas psichiatrą, skundėsi dirglumu, miego sutrikimais ir kitais negalavimais, jam buvo paskirtas medikamentinis gydymas, todėl yra pagrindas manyti, kad pareiškėjo polinkį žalotis lėmė diagnozuoti sveikatos sutrikimai (ligos). Dėl gerklės skausmo pareiškėjas buvo apžiūrėtas 2017 m. balandžio 13 d., 11.15 val.
9. Teismas, išanalizavęs nustatytus kalinimo sąlygų pažeidimus (privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimas, ilgalaikis (66 dienos) nežymus ploto trūkumas, dėl fizinių savybių patirti nepatogumai naudojantis antrojo aukšto gultu, iš atviro sanitarinio mazgo nuolat sklindantys nemalonūs kvapai), konstatavo, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, taip pat atsižvelgęs į formuojamą teismų praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas priėjo išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui suma yra 150 Eur.
10. Teismas netenkino atsakovo prašymo Lukiškių TI-K priteisti dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų atlyginimą – 3,42 Eur, kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas, be to, Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, o ne pareiškėjo prašymu.
III.
11. Pareiškėjas S. Š. apeliaciniame skunde dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo prašo jam priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
12. Pareiškėjas pakartoja, kad jam nepakako kameroje tenkančio ploto, nes, atskaičiavus baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą, dviems asmenims likdavo maždaug 2 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad jam yra draudžiama turėti bet kokius filmavimo įrenginius, todėl jis negali įrodyti šiurkštaus, neatsakingo pareigūnų elgesio, tačiau pabrėžia, jog jis yra psichiškai sveikas, dėl malonumo nesipjausto. Pareigūnai iš tiesų nevykdė jo prašymų, be priežasties gąsdino. Priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pareiškėjo nuomone, nėra proporcinga jo kalinimo sąlygoms, kurias jis prilygina pažeminimui ir kankinimui.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas rašte, teismui išsiųstame 2017 m. lapkričio 30 d., papildomai nurodo, kad Lukiškių TI-K grubiai pažeidinėja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, išreiškia nepasitenkinimą teismo jam priteista suma. Pareiškėjo nuomone, teismas, skaičiuodamas jam tekusį plotą, nepagrįstai neišskaičiavo baldų užimto ploto (jį atskaičius, pareiškėjui likdavo apie 1,5 kv. m, nors turėjo tekti 3,6 kv. m). Pareiškėjas pakartoja, kad dėl to, jog sanitarinis mazgas nėra uždaras, jis patyrė diskomfortą, taip pat patyrė nepatogumus dėl žemai esančio antrojo aukšto gulto, sunkumus užlipant į antrojo aukšto gultą, diskomfortą dėl nesudarytos galimybės tinkamai vėdinti patalpas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
15. Atsakovo vertinimu, apeliacinis skundas yra grindžiamas ne įrodymais, bet samprotavimais, pareiškėjo nusiskundimai abstraktūs, jis neįrodo prašomos priteisti sumos dydžio.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 27 d., atlyginimo priteisimo.
17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl vėdinimo, pasivaikščiojimo kiemelių būklės, atstumo tarp pirmojo ir antrojo aukštų gultų, prašymų nagrinėjimo ir pareigūnų elgesio yra nepagrįstos, tačiau pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl savo fizinių savybių jis galėjo patirti sunkumus lipant į antrojo aukšto gultą (nesant kopėtėlių), iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas. Apeliaciniame skunde ir pateiktuose papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas iš esmės pakartoja skundo argumentus, nesutinka su jam tekusio kameros ploto apskaičiavimo būdu ir priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, lyginant su ta, kuri nustatyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto, dėl sąlygų vėdinti kamerą, dėl pareigūnų veiksmų ir dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
19. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.
20. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Lukiškių TI-K buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą.
21. Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).
22. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija (kurios dalyve Lietuva tapo ją ratifikavusi 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu), vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, nepagrįstai iš kameros ploto neišskaičiavo baldų užimamo ploto.
23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 27 d.) pareiškėjui 66 dienas nebuvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma (išskaičiavus sanitarinio mazgu užimamą plotą – apie 0,56 kv. m). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, kaip minėta, vertinant, ar pareiškėjo atžvilgiu ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktyje įtvirtinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, sanitarinio mazgo užimamas plotas iš bendro kameros ploto nėra išskaičiuojamas. Įvertinus atsakovo atsiliepime į skundą (b. l. 21–32) pateiktus duomenis matyti, kad minėta ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, jam teko nuo 3,8 kv. m iki 7,78 kv. m kameros ploto. Iš kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, todėl nekilo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Taigi, pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu nepagrįstai konstatavo neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, t. y. įstaiga veikė taip, kaip pagal teisės aktus buvo įpareigota veikti.
24. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu užfiksuotomis aplinkybėmis, nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra pritaikytos natūraliam vėdinimui per langą, o patikrinimų metu nebuvo nustatytos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės, galbūt trukdančios atidaryti kameros langą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktu, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, todėl Lukiškių TI-K pasirinktas kamerų vėdinimo būdas atitinka teisės aktų reikalavimus. Galimybė patalpas vėdinti per langus nėra ribojama metų laiku, oro temperatūra ar kitais būdais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius apie nešvarias palanges, pavyzdžiui, patikrinimo aktų, kuriuose būtų užfiksuotas tokio pobūdžio pažeidimas, arba pareiškėjo skundų dėl ant palangių esančių nešvarumų, sunkumų norint vėdinti patalpas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu buvo pagrįstai atmesti.
25. Pirmosios instancijos teismas nenustatė atvejų, kai ginčo laikotarpiu nebuvo atsakyta į pareiškėjo pateiktus prašymus, taip pat pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas badavo, žalojosi dėl netinkamų pareigūnų veiksmų (prašymų ignoravimo, grasinimų). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo išvada. Pastebėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog Lukiškių TI-K administracija atliko pareiškėjo nurodomus neteisėtus veiksmus, t. y. neatsakė į kokius nors jo prašymus, pateiktus ginčo laikotarpiu, grasinimais vertė nutraukti bado akciją. Todėl pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais (neįrodytais).
26. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (117 dienų) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, dėl savo fizinių savybių jis galėjo patirti sunkumus lipant į antrojo aukšto gultą (nesant kopėtėlių), iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).
27. Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog jis tvirtino dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs pažeminimą, fizinius ir emocinius skausmus, privalėjęs badauti ir žalotis bei kt. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad psichologai, psichiatrai ar kiti sveikatos priežiūros specialistai būtų nustatę neigiamą netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Nors pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje (išrašas, b. l. 13–20) yra užfiksuoti atvejai, kai jis buvo pradėjęs badauti, o pareiškėjas teigia tokiu būdu siekęs atkreipti administracijos dėmesį į nenagrinėjamus jo prašymus, byloje nėra duomenų apie kokius nors pareiškėjo prašymus, kurie buvo pateikti ginčo laikotarpiu ir neišnagrinėti. Asmens sveikatos istorijoje taip pat yra užfiksuoti du atvejai, kai pareiškėjas žalojosi (2017 m. balandžio 4 d. ir 12 d.), iš esmės dėl tų pačių priežasčių (papildomai nurodė 2017 m. balandžio 12 d. patyręs grasinimus iš pareigūnų), kurios nėra įrodytos. Be to, pareiškėjas 2017 m. balandžio 12 d. prieš susižalojant skundėsi dirglumu, miego sutrikimais ir kt. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.
28. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, įvertinus nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (117 dienų neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kilo sunkumai lipant į antrojo aukšto gultą (nesant kopėtėlių), iš nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo galėjo sklisti dvokas), pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas pareiškėjui priteisti 150 Eur neturtinei žalai atlyginti nelaikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Atsižvelgdama į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, be kita ko – teisingumo principo, taip pat į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydis yra didintinas iki 400 Eur.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas bei jam priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas ir priteistinas žalos atlyginimo dydis pareiškėjui didinamas iki 400 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui S. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį padidinti iki 400 Eur (keturių šimtų eurų).
Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 18 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.