Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. vasario 29 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.Pareiškėjas teigė, kad jis nuo 2012 m. lapkričio mėn. iki 2013 m. balandžio mėn. buvo laikytas Šiaulių TI netinkamomis sąlygomis. Kameros buvo perpildytos, jose šalta, drėgna, prastas apšvietimas, netinkama ventiliacija, reikalingas remontas, tualetas įrengtas netinkamai, neatitvertas. Kamerose nebuvo pakankamai spintų, kuriose būtų galima susidėti asmeninius daiktus, maistą, higienos reikmenis, taip pat džiovyklos, pakabų. Pareiškėjas patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus ir kitus nepatogumus.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė daliai jo reikalavimo taikyti ieškinio senatį, kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, jog pareiškėjui laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis (2013 m. kovo 8-14 d.), Šiaulių TI teko nuo 2,85 kv. m iki 4,57 kv. m ploto. Bylai aktualiu laikotarpiu patikrinimai kameroje Nr. 42 nebuvo atlikti. Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Teisės aktuose imperatyviai nustatyta pareiga patiems kamerose esantiems asmenims rūpintis švara ir tvarka patalpoje. Kamerų būklė priklausė pirmiausiai nuo pačių jose laikomų asmenų elgesio: nesuinteresuoti palaikyti švarą ir tvarką ar tausoti įstaigos patalpas asmenys niokojo įstaigos turtą, blogino patalpų būklę. Dėl nepakankamo finansavimo Šiaulių TI neturėjo galimybės visas gyvenamąsias kameras aprūpinti valymo inventoriumi, tačiau, esant poreikiui ir prašymui, į kiekvieną kamerą išduodamas valymo inventoriaus komplektas, kuris pasinaudojus grąžinamas pareigūnams. Kamerų remontas Šiaulių TI atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus resursus. Kamerose langai buvo skaidraus stiklo, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Šiaulių TI pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma. Visose kamerose įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Gyvenamosiose kamerose klozetai buvo įrengti, o pareiškėjo įvardijamas tariamas trūkumas nebuvo užfiksuotas patikrinimų metu. Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas, reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai taip pat susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu pareiškėjo K. J. skundą tenkino iš dalies ir iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2012 m. gruodžio 1 d. ir periodiškai laikytas iki 2013 m. kovo 14 d. Pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą laikotarpiui iki 2013 m. vasario 29 d., nes į teismą kreipėsi tik 2016 m. vasario 29 d.Teismas pažymėjo, jog, pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktą, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu (2013 m. kovo 8-14 d.) Šiaulių TI 7 dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto.Teismo vertinimu, byloje pateikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai dėl Šiaulių TI gyvenamųjų patalpų atitikimo ar neatitikimo higienos normų reikalavimams buvo tiesiogiai nesietini su pareiškėju, nes jis patikrinimų metu nebuvo laikomas Šiaulių TI. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 nurodyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (langai skaidraus stiklo). Įstaigoje nebuvo įrengta ventiliacijos sistema, todėl patalpose galėjo būti per mažas judėjimo greitis ir/ar santykinės drėgmės lygis. Šiaulių TI pastatų kompleksas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti nebuvo įmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralią apšvietą, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą. Visos patalpos šaltuoju metų laiku šildomos centralizuotai, šiluma tiekiama iš miesto tinklų. Įstaiga tiekiamo šildymo parametrų nereguliavo. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jos plotą, buvo du šviestuvai, kuriuose įstatytos 2-4 dienos šviesos lempos (lium 36W/840 613), ir dirbtinė naktinė šviesa (kaitrinė lemputė 25W). Suimtieji (nuteistieji) nuolat gadino ir laužė elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, todėl elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas neturėjo ilgalaikio efekto. Sanitarinio mazgo patalpa gyvenamose patalpose atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga. Sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamoje patalpoje buvo skirtingas, unitazų nebuvo įrengta, buvo tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Tačiau šiuo metu jau pradėta įrenginėti unitazus (klozetus) kai kuriose gyvenamosiose kamerose. Teismas konstatavo, kad atsakovas įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, kad jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, jog higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Teismas, atsižvelgdamas į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemino žmogiškąjį orumą, sukėlė dvasines kančias, į kitus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, priėjo išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik jo teisių pažeidimo pripažinimu.Teismas pastebėjo, jog pareiškėjas skunde konkrečiai dėl savo sveikatos problemų nepasisakė, nurodė, kad dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų jis patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kt. Įvertinus turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjo gydymo stacionare istorijos Nr. 1587 įrašus, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, negalima konstatuoti, kad būtent dėl ankščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata. Pastebėta, jog pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik 3 metams nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Teismas sprendė, kad pareiškėjui priteistina 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

Pareiškėjas K. J. apeliaciniu skundu (b. l. 90) nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimu ir prašo jo skundą išnagrinėti iš naujo.Pareiškėjas pažymi, kad teismas, nagrinėdamas jo skundą, vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kurie visiškai neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio. Konvencijos 3 straipsnyje nenumatytas senaties terminas dėl nežmoniškų sąlygų įkalinimo įstaigoje. Be to, minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kamerose negali būti mažesnis kaip 4 kv. m. Pareiškėjas prašo vadovautis tik tais įstatymais, kurie nepažeidžia Konvencijos.Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 94-96) prašo jį atmesti.Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovo nuomone, apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais ir reiškiamais siekiant pasipelnyti iš susiklosčiusios padėties. Tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde lakoniškai dėstomi įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai, reiškiami bendro pobūdžio nusiskundimai, nebūtinai kilę dėl jo laikymo sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui, atlyginimo.Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.). Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad, nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams. Konvencija yra tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, ir nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d. įstatymu, todėl prisiimti įsipareigojimai suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmenims suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.Teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic (pareiškimo Nr. 1474/62)). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę, kuri suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (įskaitant teismus). Šiame kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 5493/72), 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 44362/04)). Sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, asmens teisių neužtikrinimą. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į Europos Žmogaus Teisių Teismą sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01)). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negalėtų būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Ši sąveika lemia, kad, sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo, turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus. Be to, pats pareiškėjas skunde rėmėsi nacionalinės teisės aktais (Higienos norma HN 76:2010, Įsakymu Nr. V-124 ir kt.).Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, iš esmės pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. (pirmosios instancijos teismo sprendime ginčo laikotarpio pradžia – 2012 m. gruodžio 1 d. – nurodyta klaidingai) iki 2013 m. vasario 28 d., Šiaulių TI 7 dienas pareiškėjui neužtikrino minimalios ploto normos. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismo sprendimo pagrindimą įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimo tinkamą susiejimą su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos pareiškėjo skunde nurodytus pažeidimus, kurių faktiniam ir teisiniam vertinimui teismo sprendime nepritaria arba dėl kurių pirmosios instancijos teismas nepasisakė, taip pat pareiškėjo argumentus dėl jam taikytos ieškinio senaties, jo atžvilgiu taikytinos gyvenamojo ploto normos.Dėl ieškinio senaties termino Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigta ar nepagrįstai apribota pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo ir jeigu priemonės nebus proporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)). Prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskirta ir ieškinio senatis, o neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93)). Atsižvelgdama į šiuos išaiškinimus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliacinio skundo teiginiai, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą negali būti taikomas ieškinio senaties terminas, nes toks terminas nėra numatytas Konvencijos 3 straipsnyje, yra nepagrįsti. Kartu pastebėtina, jog šis apribojimas yra taikomas ne pačiai Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintai teisei, o galimybei šią teisę ginti tam tikru būdu – reikalauti atlyginti neturtinę žalą.Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą akcentavo, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (CK 6.271 str., ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2014 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-134/2014). CK 1.125 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad ginčo šaliai CK 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ieškinio senaties termino eigos pradžią sieja su subjektyviąja aplinkybe (asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005, 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009, 2015 m. liepos 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).Nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos teisės pažeidimo dieną, atsižvelgiama į apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal numanomo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą. Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl kalinimo sąlygų grindžiami neigiamais asmeniui veiksniais (patyrė gilius dvasinius išgyvenimus, trūko oro, suvaržyta galimybė judėti, sutriko miegas, prasidėjo depresija ir kt.), kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Taigi pareiškėjas, nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. kovo 14 d. laikytas Šiaulių TI kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Kadangi pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo į teismą kreipėsi 2016 m. vasario 29 d. (žyma ant voko, b. l. 5), atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, jis reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį iki 2013 m. vasario 28 d. (2013 m. vasario mėn. neturėjo 29-tos dienos) pateikti praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.).CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012, 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-9-143/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesuformulavo prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė šio termino praleidimo priežasčių. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teisės aktai, reglamentuojantys kalinimo sąlygas, yra skelbiami viešai. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjui per nuo atvykimo į Šiaulių TI iki skundo išsiuntimo teismui praėjusius daugiau nei 3 metus bet kuriuo laikotarpiu būtų buvusios sudarytos kliūtys gauti pageidaujamą informaciją arba kreiptis teisinės pagalbos, pavyzdžiui, raštiškų atsisakymų suteikti informaciją, draudimų iš bibliotekos gauti teisinę literatūrą, pareiškėjo skundų dėl nesuteikiamos informacijos. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs aktyvus ir domėjęsis jam aktualiais teisės aktais. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. vasario 28 d., todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina.Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, remiantis Europos Žmogaus Teisų Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisų Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintos teisės aktais nustatytos laikymo sąlygos, tenka atsakovui.Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisų Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (šią prezumpciją galima nuginčyti), t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui visą nagrinėjamą laikotarpį (2013 m. kovo 8-14 d.) Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (Šiaulių TI 2016 m. kovo 14 d. pažyma Nr. 60/09-9686, b. l. 27-29), su šia nustatyta aplinkybe sutinka. Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie Šiaulių TI kamerų, kuriose jis laikytas, plotą ir jose laikytų asmenų skaičių neginčijo. Taigi, ginčo laikotarpiu Šiaulių TI 7 dienas pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. įstaiga neveikė taip, kaip pagal įstatymus buvo įpareigota veikti.Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Šiaulių TI kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų, bet iš teismo sprendimo nėra neabejotinai aišku, kokiu aspektu buvo nustatytas pažeidimas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas jo privatumas, kai kuriose kamerose sanitarinis mazgas nebuvo net atitvertas sienele, sanitariniame mazge nebuvo unitazo (buvo tik „neaiškios paskirties skylė“), atskiros vėdinimo sistemos. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte įtvirtinta, kad, be kita ko, tardymo izoliatoriaus kamerų atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuriame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema. Tačiau, pagal Higienos normos HN 76:2010 2 punktą, ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto; kameroje įrengiamas praustuvas. Eksploatavimo taisyklės veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomos taip pat kaip ir Higienos norma HN 76:2010 (Eksploatavimo taisyklių 2 p.).Šiaulių TI 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 (b. l. 31-33) nurodyta, kad kamerose yra sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė, 1 komplektas patalpai), sanitarinio mazgo patalpa atitverta ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma danga, unitazų nėra įrengta, yra tik sanitariniai įrenginiai grindyse su šalto vandens nubėgimo sistema. Atsiliepime į skundą teigiama, kad praėjimas į sanitarinį mazgą atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu suimtojo (nuteistojo) privatumui užtikrinti, kadangi jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas tokį sanitarinio mazgo įrengimą vertina kaip asmens teisės į privatumą pažeidimą (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). Byloje nėra objektyvių duomenų apie tai, kad kamerose, kuriose laikytas pareiškėjas, įėjimas į sanitarinį mazgą buvo uždengtas, atitvertas durimis, užuolaida ar kitu būdu. Pripažintina, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu Šiaulių TI kamerose nebuvo užtikrinta. Be to, atvejai, kai sanitariniame mazge nėra įrengtas unitazas, yra nesuderinami su Higienos normos HN 76:2010 reikalavimais ir tinkamai neužtikrina asmenų fiziologinių poreikių. Tačiau aplinkybės, jog sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskirose patalpose, jame nebuvo įrengta atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, nelaikytinos pažeidimu (įstaigos neteisėtais veiksmais), nes tai susiję su patalpų remonto ir rekonstrukcijos darbais.Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl nepakankamų baldų kamerose, t. y. kad nepakako spintų daiktams, maistui, higienos reikmenims, nebuvo džiovyklų, pakabų. Pagal Eksploatavimo taisykles, kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7 p.), spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8 p.), šių baldų kiekis ir / ar matmenys nenurodyti. Aprūpinimo normose numatyta, kad tardymo izoliatorių kamerose turi būti spintelė (1 vnt. asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt. asmeniui), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt. asmeniui), šių baldų matmenys nenurodyti. Higienos normos HN 76:2010 21 punkte numatyta, jog, be kita ko, sanitariniame mazge turi būti tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 nurodyta, jog gyvenamosiose kamerose buvo spintelės (vienam asmeniui – 1 vnt.), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 vnt. patalpai), sieninė viršutinių drabužių pakaba (1 vnt. patalpai), tualeto reikmenų spintelė sanitariniame mazge. Dėl spintelių, lentynėlių pareiškėjas neteigė, kad jų kamerose nebuvo, bet tvirtino, jog jų neužteko. Pareiškėjui šių aplinkybių neapibūdinus detaliau, nėra galimybės įvertinti Šiaulių TI veiksmų teisėtumą šiuo aspektu. Teisės aktai nenumato reikalavimo tardymo izoliatorių gyvenamosiose kamerose įrengti džiovyklas ar kitaip sudaryti sąlygas džiovinti drabužius, todėl pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu yra nepagrįstos. Vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 64 punktu, sąlygos džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius turi būti sudarytos laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose. Pareiškėjas nenurodė, kad jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog kameroje Nr. 42 buvo įrengtos pakabos, o Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų išvados patvirtina, kad ne visose kameros buvo visi Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2016 m. kovo 16 d. pažymoje Nr. 62/08-193 išvardyti baldai. Konstatuotina, kad Šiaulių TI pareiškėjui neužtikrino tinkamo kamerų aprūpinimo baldais (pakabomis).Pirmosios instancijos teismas detaliau nevertino ir neišskyrė pareiškėjo pretenzijų dėl natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, vėdinimo, temperatūros. Pareiškėjas natūralios šviesos trūkumą siejo su ant langų esančiomis dvejomis grotomis, nevalomais langais. Byloje nėra duomenų apie sąlygų kameroje Nr. 42 atitikimą higienos normų reikalavimams. Kita vertus, Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. sausio 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-3 (b. l. 42-47) kamerose Nr. 16, Nr. 18, Nr. 57, kuriose pareiškėjas nebuvo laikytas, nustatyti neatitikimai oro temperatūros, santykinės oro drėgmės normoms, kameroje Nr. 57 – ir dirbtinio apšvietimo normai, pažymėta, kad šiose kamerose neužtikrinamas pagrindinis valymas (be kita ko, langų, palangių), tačiau, nesant galimybių rekonstruoti pastatą, natūralaus apšvietimas bei oro judėjimo greitis nevertintas. Teisėjų kolegija sutinka, kad, vadovaujantis Higienos normos HN 76:2010 2 punktu, negalima nustatyti pažeidimų dėl parametrų kamerose, susijusių su patalpų rekonstrukcijos ir kapitalinio remonto darbais. Siekiant padidinti oro judėjimo greitį, reikia įrengti vėdinimo sistemą, natūralią apšvietą – padidinti langų angas, spręsti grotų klausimą, todėl pareiškėjo pretenzijos šiais aspektais yra atmetamos. Tačiau byloje esantys duomenys nepaneigia pareiškėjo nusiskundimų dėl natūralios apšvietos (kiek tai susiję su nešvariais langais) ir dirbtinės apšvietos trūkumo, per žemos temperatūros, todėl šie pažeidimai laikytini nustatytais.Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 7 dienas teko nuo 2,86 kv. m iki 3,26 kv. m ploto (įskaitant sanitarinio mazgo užimamą plotą), tomis dienomis jis buvo laikomas su 6-7 asmenimis, pažeidimai truko visą savaitę. Byloje nėra duomenų apie sanitarinio mazgo plotą kameroje Nr. 42. Laikytina, kad pažeidimų metu pareiškėjo galimybė kameroje laisvai judėti buvo suvaržyta. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kameroje trūko baldų (pakabų, unitazo), sąlygos neatitiko apšvietimo, oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės normų. Iš byloje esančių duomenų (išrašas iš asmens sveikatos istorijos, b. l. 10-25) nematyti, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų kilusi žala pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatai. Be to, nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai būtų siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyręs jį iš kitų subjektų. Įvertinusi šias aplinkybes, itin trumpą pažeidimų laikotarpį, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai nesudarė prielaidų pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto, aprūpinimo baldais (pakabomis, unitazu), higienos sąlygų, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).Vertindama pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas tvirtino dėl privatumo naudojantis tualetu neužtikrinimo jautęs diskomfortą, dėl didelio karščio vasarą tapdavo sunku judėti ir kvėpuoti, dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo patyręs dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, sutriko miegas ir kt. Teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo nusiskundimų dėl vasarą kylančių sunkumų, nes tai išeina už nagrinėjamo laikotarpio ribų (2013 m. kovo 8-14 d.). Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodė, kad jis dėl patirtų neigiamų išgyvenimų būtų kreipęsis į psichologą ar kitus sveikatos priežiūros specialistus. Asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų apie miego sutrikimus, depresiją ar kitus pareiškėjo nurodytus negalavimus. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas dėl ginčo laikotarpiu jam galbūt neužtikrintų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Šiaulių TI 2016 m. kovo 15 d. pažymoje Nr. 61/04-604 (b. l. 30) nurodyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. balandžio 30 d. į Šiaulių TI direktorių dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Pareiškėjas skunde nurodė ne kartą kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau jo skundai nebuvo registruojami, sąlygos nebuvo pagerintos. Pareiškėjas nedetalizavo, kada ir dėl ko skundėsi, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų, neteigė dėl skundų registracijos pažeidimų kreipęsis į atitinkamas įstaigas, todėl byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas teikė skundus dėl teismui nurodytų kalinimo sąlygų, buvo aktyvus ir gynė savo teises. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo pareiškėjas patyrė sunkias neigiamas pasekmes.Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti jo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 100 Eur – laikytinas adekvačiu atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.