Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-2412-467/2021

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-11-23
Bylos Nr.: e2A-2412-467/2021
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-21660-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Dainius Rinkevičius, Alma Urbanavičienė, Visvaldas Kazakiūnas
Ieškovas: UAB „HIPOTAMUS OC“

Kategorijos

2.6.16pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-2412-467/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21660-2020-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.; 2.6.8.11.1.; 2.6.8.9.; 2.6.8.10.; 3.3.1.18.; 3.3.1.20.

(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 23 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „HIPOTAMUS OC“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „HIPOTAMUS OC“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei (toliau - AB) „OGMIOS CENTRAS“ dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „HIPOTAMUS OC“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „OGMIOS CENTRAS“, prašydama pripažinti šalių 2013 m. gegužės 31 d. sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2013/V834-561nutraukimą, apie kurį ieškovė buvo informuota 2020 m. liepos 23 d. pranešimu, neteisėtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad 2013 m. gegužės 31 d. tarp atsakovės AB „OGMIOS CENTRAS“ ir ieškovės UAB „HIPOTAMUS OC“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. NS-2013/V834-561, kuria atsakovė įsipareigojo suteikti ieškovei laikinai, nuomos terminui, naudotis ir valdyti už mokestį patalpas, esančias pastato, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini). Šalių 2018 m. lapkričio 30 d. susitarimu nuomos sutarties terminas buvo pratęstas iki 2022 m. sausio 2 d.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl COVID-19 grėsmės paskelbus karantiną buvo uždrausta ieškovės ir atsakovės veikla, kuri buvo atnaujinta tik nuo 2020 m. balandžio 23 d. Ieškovė 2020 m. balandžio 9 d. gavo sąskaitą už komunalinius mokesčius, kurie buvo paskaičiuoti visam kovo mėnesiui, nors nuo kovo 16 d. ji veiklos nevykdė, o 2020 m. liepos 14 d. ieškovei buvo įteiktas 2020 m. liepos 9 d. įspėjimas apie įsiskolinimą, kuriame nurodytas reikalavimas per 7 dienas apmokėti pradelstus įsiskolinimus 13 254,77 EUR sumoje bei 814,07 EUR dydžio skolos administravimo mokestį bei delspinigius.

4. 2020 m. liepos 23 d. atsakovė įteikė ieškovei pranešimą apie nuomos sutarties nutraukimą sutarties 6.3.4 punkto pagrindu. Ieškovės vertinimu, toks nuomos sutarties nutraukimas yra ne tik neatitinkantis nuomos sutartyje įtvirtintų jos nutraukimo pagrindų bei pažeidžiantis šalių pareigą bendradarbiauti, bet ir, atsižvelgiant į nuomos sutarties nutraukimo aplinkybes, prieštaraujantis sąžiningai verslo praktikai bei pažeidžiantis viešąją tvarką ir gerą moralę. Atsakovė nepagrįstai skaičiuoja 13 254,77 EUR dydžio skolą, o nustatytas 7 dienų terminas įsiskolinimui sumokėti yra nesąžiningai trumpas.

Šalies argumentai

5. Ieškovės teigimu, pagal šalių nuomos sutartį, jei nuomininkas negali naudotis patalpomis ilgiau nei 72 valandas, už visą laiką, viršijantį 72 valandas, kurį nuomininkas negalėjo naudotis patalpomis, nuomininkas nemoka nuomos mokesčio, mokesčio už komunalines paslaugas ir bendrų eksploatacinių išlaidų proporcingai tai patalpų daliai, kuria negalėjo naudotis. Atsižvelgiant į tai, ieškovė turėtų būti atleista nuo atsakomybės už nuomos sutarties netinkamą vykdymą, kadangi ieškovė negalėjo naudotis patalpomis dėl įvestų karantino draudimų, o tai atitinka nuomos sutarties 4.1.7 punkto sąlygas.

6. Be to, ieškovė yra atsiskaičiusi su atsakove neginčijamoje dalyje, t. y. iš nurodyto 13 254,77 EUR dydžio įsiskolinimo buvo apmokėta: 2020 m. liepos 17 d. – 1 269,64 EUR; 2020 m. liepos 28 d. – 4 800,48 EUR; 2020 m. rugpjūčio 5 d. – 1 813,24 EUR (iš kurių 552 EUR – 20 procentų liepos mėnesio nuoma). 2020 m. gruodžio 3 d. yra likusi neapmokėta 5 923,41 EUR dydžio suma, kurios ieškovė nepripažįsta, vadovaudamasi nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punktu; kaip 80 procentų dalies nuomos mokesčio 2020 m. gegužės-birželio mėn., kuriai nuolaidą yra faktiškai sutikusi suteikti atsakovė savo 2020 m. liepos 30 d. raštu; 814,07 EUR suma yra atsakovės priskaičiuoti delspinigiai.

7. Po įspėjimo apie įsiskolinimą pateikimo atsakovė suteikė ieškovei lūkestį, jog susitikimo metu bus aptarti įsiskolinimų padengimo bei pasinaudojimo valstybės kompensacijomis klausimai. Tačiau, atsakovei sąmoningai nukėlus susitikimą po nustatyto 7 dienų termino, toks jos elgesys akivaizdžiai prieštarauja bendradarbiavimo ir sąžiningumo principams bei gerai moralei. Vyriausybės paskelbti apribojimai buvo koronaviruso plitimo prevencijos tikslu, prieš tai valstybės mastu paskelbus ekstremalią situaciją, todėl, akivaizdu, jog paskelbtu karantinu buvo siekiama išvengti pavojingo įvykio, atitinkamai esama situacija patenka į nuomos sutarties 4.1.7 punkto reguliavimo apimtį; nurodytame punkte nėra jokios užuominos apie tai, kad cituota sąlyga taikoma tik tokiais atvejais, kai uždaromos konkrečiai nuomininko nuomojamos patalpos ar netaikomas tada, kai pavojinga situacija yra susidariusi visos valstybės mastu.

8. Be to, atsižvelgiant į tai, jog nuomos sutarties sudarymo metu šalys nebuvo numačiusios nei viruso grėsmės, nei to pasekmių, ieškovė yra tiesiogiai nuo COVID-19 nukentėjusi įmonė, t. y. force majeure aplinkybės pasekmės ieškovę įtakojo labiausiai, kadangi ji išvis ir jokia apimtimi negalėjo vykdyti savo veiklos, konstatuotina, jog ieškovė negalėjo vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų dėl nenugalimos jėgos.

Atsiliepimas

9. Atsakovė AB „OGMIOS CENTRAS“ su ieškiniu nesutiko, laiko, kad nuomos sutartis buvo nutraukta pagrįstai ir teisėtai, kadangi ieškovė sistemingai laiku nemokėjo nuomos mokesčio ir kitų su nuoma susijusių mokesčių, kas sudarė esminį nuomos sutarties pažeidimą, tęstinio pobūdžio pažeidimą, dėl ko atsakovė iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš nuomos sutarties, o per papildomą įspėjimo terminą šis pažeidimas nebuvo ištaisytas.

10. Ieškovė nepagrįstai sieja nuomos sutarties nutraukimą arba pareigą išsaugoti nuomos sutartį su karantino dėl COVID-19 pandemijos paskelbimu, nes ieškovės skolų istorija prasidėjo iki karantino ir skolos pagal nuomos sutartį formavimasis apskritai nėra susijęs su karantinu. Ieškovės veiklai ribojimai buvo įvesti nuo 2020 m. kovo 16 d. ir baigti taikyti 2020 m. balandžio 22 d., t. y. nuo 2020 m. balandžio 23 d. ribojimai ieškovei pagal nuomos sutartį nuomojamose patalpose vykdyti veiklą iš esmės buvo panaikinti. Be to, ieškovei nebuvo kliūčių vykdyti (ar pradėti vykdyti) savo prekių internetinę prekybą ir/ar taikyti papildomas rinkodaros, išpardavimo sąlygas. Tačiau ieškovė to nedarė.

11. Atsakovė laiko nepagrįstomis ieškovės pretenzijas pagal nuomos sutarties 4.1.7 punktą, kadangi 2020 m. kovą, Lietuvos Respublikos Vyriausybei nusprendus įvesti karantiną ir pritaikyti veiklos suvaržymo priemones, šios dėl karantino susiklosčiusios aplinkybės neatitinka minėto punkto hipotezės, nes pagal nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punktą numatyta, kad šis punktas taikomas, jei nuomotojas uždaro nuomojamas patalpas. Šiuo atveju pagal nuomos sutartį nuomojamos patalpos nebuvo atsakovės uždarytos, o buvo uždrausta parduotuvių veikla. Vadinasi, net jei ieškovės parduotuvė būtų ne atsakovės patalpose, jos veikla vis tiek būtų buvusi draudžiama.

12. Nors nuomos sutarties bendrosios dalies 6.3.4 punkte nėra numatytas konkretus įspėjimo terminas, tačiau tai neapriboja atsakovės teisės nutraukti nuomos sutartį pagal bendrosios dalies 6.3.4 punktą, – skolos apmokėjimo termino nustatymas yra atsakovės diskrecijoje. Atsakovės nuomone, ieškovei buvęs nustatytas skolos padengimo terminas – 7 dienos, yra pakankamas ir sąžiningas, teisingas ir protingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad skola nėra staiga susiformavusi.

13. Nepaisant aplinkybių dėl ieškovės nesibaigiančio įsiskolinimo ir to, kad šalims 2020 m. pavasarį nepavyko pasiekti susitarimo dėl nuolaidų taikymo, atsakovė, veikdama gera valia ir siekdama bendradarbiavimo su ieškove bei atsižvelgdama į susiklosčiusią situaciją, laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. savo vienašale iniciatyva taikė ieškovei nuolaidas: 50 procentų nuolaidą nuomos mokesčiui ir 100 procentų nuolaidą marketingo mokesčiui. Ieškovė įgijo teisę ir pasinaudojo valstybės teikiama subsidija už 2020 m. kovo-balandžio mėn. laikotarpį. Atsakovė ieškovės kreipimąsi į INVEGA dėl valstybės paramos pagal konkrečias sąskaitas-faktūras, išrašytas nuomos sutarties pagrindu, laiko ieškovės konkliudentiniais veiksmais, kuriais ji pripažįsta šių sąskaitų pagrįstumą. Šį teiginį taip pat pagrindžia aplinkybė, kad ieškovė siekė gauti ir nuolaidas už laikotarpį iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., taip siekdama pasinaudoti maksimalia nuomos mokesčio subsidija.

14. Iki papildomo termino skolai sumokėti suėjimo (atsakovės 2020 m liepos 9 d. įspėjimas apie įsiskolinimą buvo įteiktas 2020 m. liepos 14 d., papildomas terminas suėjo 2020 m. liepos 21 d.) iš 13 254,77 EUR skolos buvo padengta tik nedidelė skolos dalis – 1 269,61 EUR, likę mokėjimai atlikti jau po to, kai atsakovė pareiškė apie nuomos sutarties nutraukimą 2020 m. liepos 23 d. Kitaip tariant, 2020 m. liepos 23 d. pranešimo dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties nutraukimo pateikimo metu ieškovė buvo likusi skolinga atsakovei už laikotarpį nuo 2020 m. sausio mėn. 12 662,81 EUR, o tai sudarė prielaidą atsakovei nutraukti nuomos sutartį.

15. Iš nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punkto matyti, kad čia kalba eina apie patalpų uždarymą nuomotojui realizuojant tokią teisę pavojaus, gaisro, sprogimo ar panašiais atvejais, siekiant užkirsti kelią galimai žalai, arba atvejais, kai yra sprogimo ir/ar gaisro ar kito pavojingo įvykio pavojus, todėl, aiškinant adekvačiai šią nuostatą, pandeminė situacija nelaikytina įvykiu panašiu į gaisrą, sprogimą. Todėl ieškovės pateiktas šio punkto aiškinimas yra neteisingas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė ir paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodomos aplinkybės, jog ieškovė neturėjo pakankamai finansinių išteklių dėl paskelbto karantino ir užsakytų bei neparduotų prekių, yra teisiškai nereikšmingos ir nesudaro pagrindo ieškovei nevykdyti laisva valia prisiimtų prievolių, kadangi didžioji dalis skolos susidarė iki karantino paskelbimo, o kita dalis - po ieškovės (parduotuvės) veiklos atnaujinimo. Ieškovė yra juridinis asmuo, kurios tikslas yra pelno siekimas, todėl ieškovei, kaip verslininkei, yra keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai. Teismo vertinimu, atsakovė, nustatydama papildomą 7 kalendorinių dienų terminą, suteikė ieškovei galimybę tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus - sumokėti įsiskolinimus ir toks terminas laikytinas protingu, nes skola nebuvo susiformavusi staiga, ieškovė apie skolą žinojo, bet ignoravo.

18. Teismas darė išvadą, kad atsakovė, vadovaujantis sutarties bendrosios dalies 6.3 punktu, 6.3.4 papunkčiu ir 2013 m. gegužės 31 d. susitarimu Nr. 1, pagrįstai, teisėtai ir remiantis sutarties sąlygomis nutraukė 2013 m. gegužės 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, nes iš esmės negavo to, ką tikėjosi gauti, t. y. piniginių lėšų už negyvenamųjų patalpų nuomą, kas laikytina esminiu nuomos sutarties požymiu. Nors tarp šalių buvo sudaromi susitarimai dėl 2013 m. gegužės 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties pratęsimo, kartu išdėstant susidariusius įsiskolinimus, tačiau šalis turi teisę savo nuožiūra disponuoti jai priklausančiomis, iš sutarties kylančiomis teisėmis, taigi, ir spręsti, ar toleruoti ir kaip ilgai toleruoti kitos šalies daromą sutarties pažeidimą. Be to, atsakovė pakankamai dažnai siųsdavo ieškovei pranešimus ar pretenzijas dėl nevykdomų įsipareigojimų ir reikalavo pašalinti daromus pažeidimus, kas leidžia teigti, jog atsakovė veikė sąžiningai ir protingai.

19. Vien tai, kad ieškovė negavo pajamų laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 23 d. ir neturėjo finansinių išteklių tiek iki ribojimų, tiek atnaujinus veiklą, neatleidžia ieškovės nuo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, t. y. mokėti nuomos mokestį ir kitus mokesčius. Tai, kad atsakovė pasinaudojo teise nutraukti sutartį, nesudaro pagrindo teigti, jog toks atsakovės teisės realizavimo būdas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Be to, atsakovė tokia teise pasinaudojo ne iš karto, o ieškovė elgėsi pasyviai ir nevykdė savo pradelstų įsipareigojimų.

20. Teismas nesutiko su ieškovės aiškinimu, kad ieškovė pagal nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punktą, turėjo mokėti nuomos mokestį ir kitus mokesčius tik už 72 valandas. Teismo vertinimu, bendrosios dalies 4.1.7 punktas nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas, jeigu nuomojamos patalpos būtų uždarytos atsakovės iniciatyva, tačiau šiuo atveju Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 buvo uždrausta parduotuvių, prekybos ir (arba) pramogų centrų veikla, t. y. ieškovė negalėjo užsiimti prekyba ne dėl to, kad atsakovės iniciatyva buvo uždarytos patalpos, o dėl to, kad tuo laikotarpiu tokią veiklą (prekybą) draudė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. Tuo tarpu ieškovė ir toliau ribojimo laikotarpiu sandėliavo bei laikė prekes nuomojamose patalpose ir galėjo užsiimti internetine prekyba.

21. Teismo vertinimu, šiuo atveju, atsižvelgiant į CK 6.212 straipsnį ir į teismų praktikoje suformuotus kriterijus, kuriems esant faktinės aplinkybės gali būti pripažintos nenugalima jėga, ieškovės negalėjimas naudotis patalpomis laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 23 d. galėtų būti pripažintas ir kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, bet neįtakojanti sutarties nutraukimo.

22. Teismas darė išvadą, kad ieškovė, iki 2020 m. kovo 15 d. reikšmingai pažeisdama sutarties sąlygas, nevykdė savo įsipareigojimų, o prisidengdama paskelbtu karantinu, bandė neapibrėžtam laikotarpiui išvengti savo prievolių pagal sutartis. Taip pat yra teisiškai nereikšminga, jog 2020 m. liepos 28 d. ieškovė sumokėjo 4 800,48 EUR skolos, pasinaudojus valstybės suteikta pagalba, kadangi ieškovės mokėjimai pagal nuomos sutartį turėjo būti vykdomi sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, mokėjimai už suteiktas nuomos ir kitas paslaugas nebuvo susieti su valstybės teikiama pagalba ieškovei ir pan.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

23. Ieškovė UAB „HIPOTAMUS OC“ apeliaciniu skundu prašo bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Netenkinus šio prašymo, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, apeliantė prašo Vilniaus apygardos teismo išreikalauti iš atsakovės papildomus įrodymus: tam, kad būtų nustatyta, kokias nuolaidas taikė kitiems nuomininkams, duomenis apie visas AB „OGMIOS CENTRAS“ prekybos centro išrašytas sąskaitas faktūras už patalpų nuomą prekybos centre OUTLET PARK, 2019 ir 2020 m. vasario-rugpjūčio mėn., įskaitant bet neapsiribojant sąskaitomis už nuomą, sąskaitomis už nuomą nuo apyvartos, pritaikytas nuolaidas bei kreditines sąskaitas, sumuojant atskirai pagal kiekvieną mėnesį ir pagal atskiras parduotuves, dirbančias toje pačioje vietoje ne trumpiau kaip trejus metus; tam, kad būtų nustatyta, kiek krito pardavimai dėl paskelbto karantino: duomenis apie prekybos centre OUTLET PARK atskirų parduotuvių, dirbančių toje pačioje vietoje ne trumpiau nei tris metus, apyvartas 2019 m. gegužės-birželio mėn. ir 2020 m. gegužės-birželio mėn. pateikiant duomenis pagal kiekvieną mėnesį atskirai; duomenis apie tai, kokiomis valstybės pagalbos priemonėmis dėl COVID-19 yra pasinaudojęs; duomenis apie kitų atsakovės prekybos centro OUTLET PARK nuomininkų įsiskolinimus 2020 m. kovo-liepos mėnesių laikotarpiu.

24. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė tiek savo pareigą vertinti visus byloje esančius įrodymus bei išsakytus argumentus, tiek jų visumą ir atitinkamas išvadas padarė vadovaudamasis vien tik selektyviai atrinktais atsakovės paaiškinimais. Dėl dalies ieškovės išsakytų argumentų teismas visiškai nepasisakė, kitus byloje esančius įrodymus ir išdėstytus argumentus teismas vertino pavieniui, neatsižvelgdamas į jų įrodomąją reikšmę visų aplinkybių kontekste.

25. Apeliantės teigimu, teismas apsiribojo formaliu sprendimo priėmėjo vaidmeniu, faktiškai įvertinęs tik aplinkybes, jog ieškovė turėjo įsiskolinimą ir prieš paskelbtą karantiną ir esama skola šiuo metu. Bylos nagrinėjimo metu teismas nei aiškinosi skolos susidarymo priežastis ir jos padengimo aplinkybes, nei siūlė šalims pateikti papildomus įrodymus. Be to, neišklausęs šalių nuomonės, kaip tą numato CPK 235 straipsnio 4 dalis, ir 2021 m. sausio 29 d. neskundžiama nutartimi nutaręs skirti bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismas netinkamai įvertino bylos esmę ir praktiškai atsiribojo nuo itin reikšmingų aplinkybių vertinimo. Nors pagrindinis šios bylos klausimas yra privačių asmenų nuomos sutarties nutraukimo teisėtumas, tačiau nurodyti klausimai neišvengiamai yra susiję ir su viešojo intereso gynimu, kas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą būti aktyviu.

26. Be to, ieškovė 2020 m. gruodžio 3 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo patikslino ieškinio reikalavimus, papildomai prašydama pripažinti ieškovės teisę į nuomos mokesčio nuolaidą bei įpareigoti atsakovę suteikti ieškovei 80 proc. nuomos mokesčio nuolaidą laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas 2020 m. gruodžio 31 d. nutartimi atsisakė priimti patikslintą ieškinį, nurodęs, jog patikslintame ieškinyje nurodytas naujas reikalavimas negali būti vertinamas kaip pradinio ieškinio tikslinimas, nes patikslintu ieškiniu yra pakeičiamas ne tik ieškinio dalykas, bet ir pagrindas. Apeliantės nuomone, ieškiniu nebuvo pakeisti abu ieškinio elementai, kadangi ieškovė tik papildė ieškinio reikalavimą, tačiau ne faktinį ieškinio pagrindą. Be to, papildomas reikalavimas yra akivaizdžiai susijęs su pradiniu reikalavimu, kadangi, atsižvelgiant į ieškinyje ir dublike nurodytus argumentus, net ir nespręsdamas dėl konkretaus nuolaidos dydžio ir neįpareigodamas atsakovės ją suteikti, pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti, ar nutraukdama nuomos sutartį už skolas, kurių dydis apskaičiuotas netaikant nuomos mokesčio nuolaidos, nuomininkė galėtų pasinaudoti valstybės kompensacijomis, atsakovė nenusižengė sąžiningumo principui bei nepažeidė geros moralės principo.

27. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė pagrįstai nutraukė nuomos sutartį ir nurodo, jog teismas visiškai nepagrįstai nevertino iš nuomininko reikalaujamos skolos dydžio pagrįstumo tiek nuomos sutarties nutraukimo metu, tiek nurodomos bendros skolos šiuo metu, taip pat klaidingai nustatė naudojimąsi atsakovės patalpomis, kurių paskirtis – prekyba, taip pat nepagrįstai pripažino, jog nustatytas 7 kalendorinių dienų terminas yra sąžiningas ir teisingas.

Žemesnės instancijos teismas

28. Nustatyto 7 dienų apmokėjimo termino laikotarpiu šalys tarėsi susitikti ir aptarti skolos ir galimybių pasinaudoti valstybės kompensacijomis klausimus, tačiau pats nuomotojas susitikimą nukėlė jau po 7 dienų, tokiu būdu suteikdamas lūkestį, jog su nuomininku vyks konstruktyvios derybos ir sprendimas bus priimtas po jų. Teismo išvados dėl sutarties nutraukimo neprieštaravimo gerai moralei negali būti pagrįstos, įvertinus teismo neaptartas aplinkybes, jog į įsiskolinimo dydį buvo įtrauktas ir pilnas nuomos mokestis karantino laikotarpiu, atsakovei nesuteikiant galimybės nuomininkui pasinaudoti valstybės kompensacija nuomos mokesčiui, nors kitiems nuomininkams atsakovė darė tokias nuolaidas ir sutarčių su jais nenutraukinėjo.

29. Apeliantė kritiškai vertina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad didžioji dalis skolos susidarė iki karantino paskelbimo, t.y. 6 914,07 EUR ir kad ieškovė, prisidengdama paskelbtu karantinu, bandė neapibrėžtam laikotarpiui išvengti savo prievolių pagal sutartį. Pažymi, kad dalis šios skolos buvo sumokėta iki 2020 m. liepos 9 d. pranešimo apie įsiskolinimą gavimo, atitinkamai šiame pranešime nurodytų iki karantino išrašytų sąskaitų suminė vertė yra 5 427,64 EUR. Tačiau, kadangi į šias sąskaitas yra įtrauktos ir 2020 m. kovo 3 d. ir kovo 13 d. sąskaitos už patalpų nuomą kovo mėn., nors prekybos centras buvo uždarytas nuo kovo 16 d., matoma, jog dalis šių sąskaitų sumos yra nepagrįsta. Taigi, iki karantininės skolos sudarė ne 6 914,07 EUR, o apie 4 800,15 EUR, t. y. ne didžioji, o mažoji nuomotojos nurodytos skolos dalis.

30. Iš tariamos nuomotojos skolos ieškovė yra sumokėjusi ne 6 613,72 EUR, kaip nurodyta sprendime, o 9 855,50 EUR (įskaitant 1 972,14 EUR valstybės kompensaciją už nuomą), o likusios dalies nepripažįsta. Šalių verslo praktika rodo, kad ieškovės turimi įsiskolinimai nedarė jokios įtakos nuomos teisinių santykių tęstinumui, kadangi nuomos sutartis kelis kartus buvo pratęsta, ieškovei turint įsiskolinimų.

31. Nuomos sutarties 4.1.7 punkte nėra įtvirtinta, kad jo taikymui turi būti priimtas atskiras nuomotojos sprendimas ar kitaip išreikšta jos lemiama valia neleisti nuomininkei vykdyti veiklos, t.y. nurodytam punktui taikyti nebūtina vien tik nuomotojos iniciatyva. Nurodytas punktas reglamentuoja ir atvejus, kai nuomojamos patalpos yra uždaromos vykdant valstybės institucijų reikalavimus, kas ir buvo padaryta nagrinėjamu atveju. Be to, tiek atsakovės nurodytais atvejais, kaip gaisras ar sprogimas, tiek paskelbto karantino tikslas yra apsaugoti žmonių gyvybę ir sveikatą, atitinkamai, vertinant patalpų ir prekybos centro uždarymo tikslą ir priežastis, matoma, kad jie yra visiškai tokie patys, dėl ko nėra jokio pagrindo aiškinti šį punktą siaurinamai, jo taikymo sąlygas siejant vien tik fiziniu poveikiu patalpoms. Nuomodama patalpas atsakovės prekybos centre, ieškovė orientavosi į gyvą prekių pardavimą, didelius pirkėjų srautus, todėl atsakovės ir teismo argumentai, kad ieškovė galėjo vykdyti el. prekybą, yra visiškai nepagrįsti.

32. Šiuo atveju, siekdama išvengti nuomos sutarties 4.1.7 punkto taikymo, taip pat ignoruodama savo pareigą užtikrinti nuomojamų patalpų paskirtį, prekybos centrų ir parduotuvių uždarymo metu atsakovė nori užsitikrinti ne tik savo einamųjų išlaidų padengimą, bet ir, faktiškai neteikdama paslaugų, pajamas, o kartu ir pelną, o pirmosios instancijos teismo sprendimas leido tokią situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad patalpų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį, ieškovė nesutinka mokėti nuomos mokesčio už laikotarpį nuo 2020 m. kovo 16 d. iki balandžio 23 d.

33. Ieškovė nemato jokių pagrįstų priežasčių, dėl kurių atsakovė netaikė nuomos mokesčio nuolaidos ieškovei karantino laikotarpiu ir du mėnesius po jo. Ieškovės įsitikinimu, atsakovei piktnaudžiaujant savo teisėmis ir nebendradarbiaujant su ieškove tokiu sudėtingu laikotarpiu, kai nepriklausomai nei nuo ieškovės, nei nuo atsakovės valios buvo uždaryti prekybos centrai, tokio savo neveikimo pasekmes ir turi prisiimti pati atsakovė. Ieškovė atitiko visus keliamus reikalavimus valstybės nuomos kompensacijai gauti ir gautą 1 674,81 EUR dydžio kompensaciją kartu su PVM atsakovei pervedė, užskaitydama ją kaip 50 proc. nuomos mokestį už 2020 m. gegužės mėn. ir 25 proc. nuomos mokestį už birželio mėn.

34. Neatsižvelgęs į tai, kad atsakovė pareikalavo apmokėti nuomos sutarties sąlygoms prieštaraujančius mokesčius bei mokesčius, kuriems piktybiškai netaikė jokios nuolaidos ir kurių didžiosios dalies nuomininkė neturėjo galimybės apmokėti ne dėl savo kaltės, o dėl to, jog daugiau kaip mėnesį negalėjo vykdyti veiklos, o po jos atnaujinimo apyvartos buvo smukusios net 70 proc., bei vienašališkai suteikusi tam itin trumpą laiką, be to, nukėlusi susitikimo datą po nurodyto 7 dienų termino, nuomininkei neįvykdžius 2020 m. liepos 14 d. gauto įspėjimo, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė tai esminiu sutarties pažeidimu bei pripažino nuomos sutarties nutraukimą pagrįstu.

35. Be to, pirmosios instancijos teismas nuomos sutarties nutraukimo aplinkybių per atsakovės sąžiningumo kriterijų visiškai nevertino, todėl apeliantė laiko būtinu pakartotinai jas išskirti šiame apeliaciniame skunde, atsakovės elgesį vertinant visų bylos aplinkybių kontekste. Šie teiginiai grindžiami tuo, kad atsakovė užkirto kelią ieškovei pasinaudoti valstybės teikiamomis kompensacijomis, nors pati šiomis kompensacijomis naudojosi. Atsakovė nuomos sutartį nutraukė praėjus vos mėnesiui po paskelbto karantino pabaigos, kai parduotuvių apyvartos tik palaipsniui atsistatė į buvusį lygį, dėl ko net ir atidarius parduotuvę nuomojamose patalpose, nuomininkė dar kurį laiką patyrė nuostolius. Apeliantės žiniomis, su kitais nuomininkais panašiomis aplinkybėmis nebuvo nutraukta nuomos sutartis, t.y. nuomotoja taikė dvigubus standartus nuomininkų atžvilgiu. Teismas nevertino ir aplinkybės, kad 2020 m. liepos 21 d., t. y. dar nepasibaigus įspėjime nurodytam terminui įsiskolinimui apmokėti, atsakovė sudarė naują susitarimą su kitu nuomininku dėl ieškovės patalpų nuomos.

Atsiliepimas

36. Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė AB „OGMIOS CENTRAS“ prašo apeliacinio skundo netenkinti ir palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą, priteisti atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

37. Atsakovė nurodo, kad ji nuomos sutarties nutraukimą inicijavo pagrįstai ir esant visoms reikalingoms prielaidoms. Per laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo ieškovė tik vienintelį kartą atliko mokėjimą laiku ir šis kartas buvo 2020 m. liepos 20 d., kai jau buvo pateiktas įspėjimas apie įsiskolinimą.

38. Ieškovė, būdama verslininke, turėjo veikti apdairiai ir rūpestingai, atsižvelgdama į nustatytą papildomą 7 dienų terminą skolai padengti, tačiau jokių realių priemonių nesiėmė ir jų atsakovei nepateikė, tokiu būdu skola liko neapmokėta, kas sudarė prielaidą atsakovei inicijuoti nuomos sutarties nutraukimą. Apie tai teismas ir pasisakė. Atsakovė sutartimi nėra įsipareigojusi užtikrinti ieškovei tam tikro lankytojų (pirkėjų) srauto ar ieškovės pajamų lygio.

Šalies argumentai

39. Apeliantė skunde melagingai ir net kelis kartus pakartotinai nurodo, kad atsakovė nesuteikė nuolaidų ir/ ar nesuteikė galimybės pasinaudoti valstybės pagalba. Atsakovė laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. savo vienašale iniciatyva taikė ieškovei nuolaidas: 50 procentų nuolaidą nuomos mokesčiui ir 100 procentų nuolaidą marketingo mokesčiui, o po karantininiu laikotarpiu, t. y. nuo 2020 m. gegužės 1 d. buvo taikomas nuomos sutartyje nustatytas nuomos mokesčio skaičiavimo mechanizmas, skaičiuojant nuomos mokesčio sumą nuo minimalios nuomos mokesčio ribos. Valstybės finansinė parama neapėmė viso laikotarpio, už kurį ieškovė buvo skolinga. Ieškovės skola buvo įsisenėjusi ir sisteminga, kas buvo esminis veiksnys, nulėmęs atsakovės valią pabaigti nuomos santykius. Pasibaigus karantinui, mokėjimo situacija nepasikeitė, t. y. apeliantė ir toliau savo mokėjimo prievolių nevykdė.

40. Šioje byloje ginčas kilęs tarp dvišalės sutarties šalių – privačių asmenų dėl konkrečių tos sutarties nuostatų aiškinimo, pagrindas nutraukti tą sutartį, susiformavo dar ikipandeminiu laikotarpiu, t. y. sutarties nutraukimą nulėmė ne aplinkybės, suponuotos karantino ar kitų priešpandeminių valstybėje taikytų priemonių. Todėl pertekliniu laikytinas ir apeliantės pareiškimas, kad šios bylos nagrinėjimo metu iškelta problematika aktuali verslo subjektams, veikiantiems prekybos centruose.

41. Atsakovės nuomone, bylą nagrinėjęs teismas patikslinto ieškinio priėmimo klausimą išsprendė pagrįstai ir teisėtai. Atsakovė nesutinka su apeliantės vertinimu, kad nebuvo keičiami abu ieškinio elementai – dalykas ir pagrindas.

42. Ieškovė pasinaudojo valstybės pagalba už 2020 m. kovo 16 d.– 2020 m. balandžio 30 d. laikotarpį, pateikdama atsakovės išrašytas sąskaitas subsidijas skirstančiai institucijai, siekdama gauti nuomos mokesčio kompensaciją. Atsakovė dėjo įmanomas pastangas su ieškove bendradarbiauti, geranoriškai sprendžiant kilusius klausimus abiem šalims priimtinu būdu tiek ikiteisminėje ginčo stadijoje, tiek ginčą perdavus spręsti teismui.

43. Nėra pagrindo teigti, kad atsakovė išskiria ieškovę iš kitų nuomininkų, o nuolaidos ieškovei nebuvo pažadėtos – nuolaidos buvo teikiamos nuomininkams, kurie atitiko nuolaidos teikimo sąlygas, t. y. atliko nurodytus mokėjimus ne tik iki 2020 m. gruodžio 15 d., bet ir po 2020 m. gruodžio 16 d., kai tuo tarpu ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 18 d. mokėjimų ne tik nevykdė, bet ir laikė, kad nuomos mokestis ir mokesčiai už su nuoma susijusias paslaugas ieškovei neturi būti skaičiuojami, nepaisant to, kad patalpų ieškovė negrąžino.

44. Atsakovė, teikdama 2020 m. liepos 30 d. pranešimą, teikė geranorišką pasiūlymą bendradarbiauti ir palengvinti ieškovės padėtį, nepaisant to, šalims nepavyko susitarti, nes apeliantė laikė, kad ji išvis neturi nieko mokėti apeliantės veiklos draudimo laikotarpiu, apeliantė ikikarantininių skolų taip pat nepadengė ir neapmokėtas likutis yra iki šiol. Ieškovės argumentai, kad skola susidarė išimtinai dėl pandemijos įvesto karantino ir veiklos ribojimų, vertintini kaip ieškovės pasirinkta taktika teisme, siekiant išvengti sutartinės atsakomybės.

45. Atsakovė pažymi, kad nuomos sutarties bendrosios dalies 6.3.4 punktas nesieja nuomos sutarties nutraukimo teisės su įsiskolinimo dydžiu. Faktinės aplinkybės, buvusios 2020 m. liepos 9 d., kada buvo parengtas įspėjimas apie įsiskolinimą, taip pat 2020 m. liepos 23 d., kada buvo parengtas ir ieškovei įteiktas pranešimas dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties nutraukimo, atitiko minėtoje nuomos sutarties nuostatoje įtvirtintą nuostatą, todėl buvo visos reikalingos prielaidos atsakovei realizuoti savo teisę - vienašališka iniciatyva nutraukti nuomos sutartį.

Šalies argumentai

46. Apeliantė nepagrįstai teigia, jog atsakovės pagrindinis interesas buvo nutraukti nuomos sutartį, kad ieškovės nuomojamas patalpas galėtų perduoti naujajam nuomininkui, o ne gauti įsiskolinimo padengimą. Nuomos sutarties nutraukimas iš atsakovės pusės buvo inicijuotas ne todėl, kad atsakovė sudarė su trečiuoju asmeniu susitarimą dėl ieškovės nuomojamų patalpų nuomos, tačiau dėl to, kad atsakovė negavo iš nuomos sutarties to, ko tikėjosi gauti, ir veikdama atidžiai bei rūpestingai, iš anksto surado naują šių patalpų nuomininką, kad būtų išvengta tuščių patalpų prastovos.

47. 2020 m. kovą Lietuvos Respublikos Vyriausybei nusprendus įvesti karantiną ir pritaikyti veiklos suvaržymo priemones, šios dėl karantino susiklosčiusios aplinkybės neatitinka nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punkto hipotezės, nes joje numatyta, kad šis punktas taikomas, jei nuomotojas uždaro nuomojamas patalpas.

48. Esminės nuomos sutarties sąlygos yra negyvenamųjų patalpų nuomotojo (atsakovės) pareiga duoti daiktą kitai šaliai valdyti ir naudotis laikinai ir atlygintinai, o nuomininko (ieškovės) – mokėti nuomos mokestį. Šią pareigą atsakovė yra įvykdžiusi ir patalpos ieškovei suteiktos. Patalpos perduotos tinkamos būklės ir paskirties, o dėl įvesto karantino nei patalpų būklė, nei paskirtis, nei jokie kiti patalpų parametrai savaime nepasikeitė.

49. Atsakovė neturi pareigos atskleisti kitiems nuomininkams suteiktų nuolaidų, nes nuolaidos, jei ir buvo suteiktos, suteiktos pagal atsakovės ir trečiojo asmens sutartinius dokumentus, o tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to atsakovė nesutinka su apeliantės reikalavimu išreikalauti iš atsakovės papildomus dokumentus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

50. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

51. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta, todėl pasisakoma tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų, t. y. ginčo nagrinėjimo objektą iš esmės sudaro šalių sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties nutraukimo (ne) pagrįstumo klausimas ir su tuo susijusių įrodymų vertinimas.

52. Byloje nustatyta, kad ieškovę ir atsakovę nuo 2013 m. siejo negyvenamųjų patalpų nuomos teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė už užmokestį suteikė ieškovei naudotis negyvenamąsias patalpas, esančias ieškovės valdomame išparduotuvių centre PARKAS OUTLET Vilniuje. Patalpose (jų dydis ir lokacija nuo 2013 m. kito), ieškovė vykdė prekybos veiklą. Atsakovė 2020 m. liepos 23 d. ieškovei pateikė pranešimą dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties nutraukimo. Ieškovė nesutiko su atsakovės atliktu vienašališku nuomos sutarties nutraukimu, todėl kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti 2013 m. gegužės 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2013/V834-561, nutraukimą, apie kurį ieškovė buvo informuota 2020 m. liepos 23 d. pranešimu, neteisėtu. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo, kad atsakovė šalių nuomos sutartį nutraukė pagrįstai, teisėtai, todėl ieškinį atmetė. Ieškovė su tuo nesutinka apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais.

53. Apeliacinio skundo esminis motyvas yra pirmosios instancijos teismo procesinės ir materialiosios teisės normų pažeidimas, kas, apeliantės įsitikinimu, sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto teismo sprendimo priėmimą. Apeliantės vertinimu, pagal byloje esančius duomenis turėjo būti priimtas jai palankus teismo sprendimas arba, jeigu tokiam sprendimui priimti trūko duomenų, pirmosios instancijos teismas turėjo juos išreikalauti, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla turi ir viešojo intereso aspektą. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka.

54. Tam, kad teismo priimtas procesinis sprendimas atitiktų teisėtumo ir pagrįstumo kriterijų, įtvirtintą CPK 263 straipsnyje, sprendime turi būti atskleista bylos esmė ir kilęs teisinis ginčas išspręstas, atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir pateiktus įrodymus, tinkamai pritaikant įstatymą. Nors apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl procesinės teisės normų pažeidimo, kadangi teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus (dalies visai nevertino), nepagrįstai atsisakė priimti patikslintą ieškinį bei teismo procese nebuvo aktyvus, tačiau laikyti tokius apeliacinio skundo argumentus pagrįstais nėra pagrindo.

55. Remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi, ne bet koks, o tik esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio byla galėjo būti išspręsta neteisingai, yra pagrindas panaikinti teismo procesinį sprendimą.

56. Nagrinėjamoje byloje vienu iš proceso teisės normų pažeidimų apeliantė įvardija tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovės patikslintą ieškinį, kadangi patikslintu ieškiniu ieškovė tik papildė ieškinio reikalavimą, tačiau ieškinio faktinis pagrindas pakeistas nebuvo, t. y. pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad patikslintu ieškiniu ieškovei keičia tiek ieškinio pagrindą, tiek dalyką.

57. Vadovaujantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba ieškinio pagrindą. Tuo atveju, jeigu ieškovas keičia abu ieškinio elementus – dalyką ir pagrindą, teisiškai laikoma, kad jis ne keičia ieškinio elementus, o reiškia naują ieškinį (CPK 141 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-317-421/2019; 2019 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019).

58. Ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-684/2021).

59. Nagrinėjamu atveju ieškovė teismui pateiktu pradiniu ieškiniu siekė pripažinti, kad šalių 2013 m. gegužės 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis nutraukta neteisėtai, kadangi atsakovė, ieškovės teigimu, nutraukdama nuomos sutartį 6.3.4 punkto pagrindu, nepagrįstai skaičiavo 13 254,77 EUR dydžio skolą, vienašališkai nustatė 7 dienų terminą įsiskolinimui sumokėti, kuris yra nesąžiningai trumpas, kad nuomos sutarties nutraukimas prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei. Patikslintu ieškiniu ieškovė reiškė reikalavimą ne tik pripažinti nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, tačiau ir pripažinti ieškovės teisę į nuomos mokesčio nuolaidą bei įpareigoti atsakovę suteikti ieškovei 80 procentų nuomos mokesčio nuolaidą laikotarpiu nuo 2020 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., savo reikalavimą grįsdama tuo, kad atsakovė savalaikiai nepritaikė žadėtos 30 procentų nuolaidos, o ieškovė neturi galimybės gauti nuomos mokesčio kompensacijos (50 procentų), kurią gavus, jos mokėtina nuomos mokesčio dalis sudarytų 20 procentų sutarto mokesčio. Taigi, akivaizdu, kad papildomai pareikštas ieškovės reikalavimas, siejamas su nuolaidos ieškovės atžvilgiu taikymu, nėra pirminio ieškinio dalyko tikslinimas, kadangi jis nėra susijęs su byloje sprendžiamu nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo klausimu. Be to, ieškovė neneigė, kad įspėjimo apie sutarties nutraukimą metu (2020 m. liepos 14 d.) ji turėjo įsiskolinimą atsakovei, kuris susidarė už laikotarpį iki 2020 m. gegužės 1 d., tačiau nesutiko tik su įsiskolinimo dydžiu. Nepaisant to, ieškovės ir atsakovės galutinio tarpusavio įsiskolinimo dydis iš esmės nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, kadangi byloje nėra pareikšti atitinkami materialiniai reikalavimai, todėl reikalavimų dėl atitinkamos nuolaidos suteikimo pareiškimas laikytinas ieškinio dalyko pakeitimu, ką pagrįstai nustatė ir konstatavo pirmosios instancijos teismas.

60. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pagal pradinio ieškinio reikalavimus teismas turėjo vertinti, ar atsakovė pagrįstai nutraukė nuomos sutartį, ar vienašališkas nutraukimas neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, ar atsakovės nustatytas terminas įsiskolinimui padengti buvo protingas ir teisingas. Tuo tarpu, priėmęs patikslintą ieškinį, teismas turėtų vertinti ne tik nurodytas aplinkybes, bet ir nuomos mokesčio kompensacijos suteikimui būtinas sąlygas, jos privalomumą, valstybės nustatytas taisykles, siekiant pasinaudoti nuomos mokesčio lengvata ir panašiai. Taigi, patikslinto ieškinio pagrindas taip pat skiriasi nuo pradinio ieškinio pagrindo. Kadangi patikslintu ieškiniu ieškovė siekė pakeisti ir ieškinio pagrindą ir dalyką, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškovės patikslintą ieškinį ir tai nelaikytina proceso teisės normų pažeidimu. Be to, atsisakydamas priimti patikslintą ieškinį, pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, neužkirto ieškovei kelio įrodinėti sutarties nutraukimo (ne) pagrįstumą, kas ir buvo ieškinio teisinis rezultatas nagrinėjamoje byloje.

61. Vertinant apeliantės argumentus, susijusius su įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimu, pažymėtina, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Civiliniame procese teismas savo išvadas privalo daryti vadovaudamasis įrodymų tikėtinumo bei pakankamumo taisyklėmis. Įrodymų pakankamumo taisyklė grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2004 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

62. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dalies ieškovės argumentų visai nevertino, kitus įrodymus vertino atsietai nuo visos bylos konteksto, tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo.

63. Apeliantės tvirtina, kad byloje liko neišnagrinėti ieškovės paaiškinimai dėl priežasčių, kodėl buvo praleistas atsakovės suteiktas 7 dienų terminas neginčijamai skolai apmokėti, taip pat nevertinti argumentai dėl atsakovės pareigos užtikrinti nuomojamų patalpų paskirtį – prekybą, nuomotojos nurodomos skolos dydžio pagrįstumo nuo 2020 m. balandžio 23 d., kai buvo atnaujinta prekybos centrų ir parduotuvių veikla, o atsakovė nesuteikė galimybės ieškovei pasinaudoti valstybės kompensacijomis ir kt. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovės pozicija, kad dėl visų esminių ieškovės ieškinio argumentų, susijusių su byloje pareikštais materialiniais reikalavimais, teismas pasisakė pakankamai išsamiai, t. y. dėl nustatyto 7 kalendorinių dienų termino įsiskolinimui apmokėti pagrįstumo, dėl nuomos sutarties nutraukimo pagrindų egzistavimo, dėl nuomos sutarties nutraukimo neprieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, dėl nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punkto netaikymo. Remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais ir šalių paaiškinimais bei nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismas skundžiamame sprendime padarė išvadas dėl ieškovės pareikšto materialinio teisinio reikalavimo nepagrįstumo (ieškinį atmetė), o taip pat nurodė, kad kiti šalių argumentai bei aplinkybės, teismo vertinimu, neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų teismas plačiau nepasisako. Taigi, vien tai, jog teismo sprendime nebuvo detaliai aptarti ieškovės visi nurodyti argumentai, nesudaro pagrindo pripažinti esminius proceso teisės normų pažeidimus. Svarbu ir tai, kad teisėjų kolegija, įvertinusi apeliantės argumentus, dėl kurių atskirai sprendime nepasisakyta, juos taip pat laiko neesminiais ir neįtakojančiais iš esmės bylos išsprendimo.

64. Apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nebuvo aktyvus, nors šios bylos nagrinėjimo dalykas yra susijęs ir su viešuoju interesu, t. y., apeliantės nuomone, teismas privalėjo aktyviai aiškintis ieškovės skolos susidarymo priežastis, siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus ir pan., kadangi ieškovės bylos nagrinėjimo metu iškelta problematika yra susijusi ne tik su ieškovės interesais, bet ir susiklosčiusioje situacijoje daliai verslo aktualiais klausimais. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovės teiginiais nesutinka.

65. Viešuoju interesu paprastai laikoma tas, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Šiuo atveju ginčas vyksta tarp dviejų privačių juridinių asmenų ir vien dėl jų tarpusavio sutartinių civilinių santykių, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, tokio ginčo sprendimas negali būti pripažintas viešuoju interesu jau vien dėl to, kad galioja sutarčių laisvės principas, t. y. bet kuriuo atveju šalys yra laisvos dėl bet kurios įstatymui neprieštaraujančios sutarties sąlygos susitarimo ir atitinkamai dėl tokio susitarimo vykdymo pasekmių. Aplinkybė, kad daliai šios bylos šalių sutartinių santykių įtaką galimai padarė šalyje paskelbtas karantinas, nedaro šios bylos, turinčios viešojo intereso požymių, kadangi karantinas, nors ir palietė didžiąją dalį visuomenės, tačiau jo sukeltos pasekmės kiekvienam subjektui taikytinos individualiai pagal jo sudarytos sutarties sąlygas. Taigi, nekonstatavus šio ar kitų esminių proceso teisės normų pažeidimų, apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

66. Nenustačius proceso teisės normų pažeidimų, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, o nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas.

67. Bet kuri šalių sudaryta sutartis laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis) arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos.

68. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2020 m. liepos 23 d. atsakovė įteikė ieškovei pranešimą dėl esminio sutarties pažeidimo ir sutarties nutraukimo Nr. 1246, kuriame nurodė, kad per nustatytą terminą ieškovei nepadengus 13 254,77 EUR skolos, atsakovė, vadovaudamasi CK 6.217 ir 6.218 straipsniais bei nuomos sutarties 6 straipsnio 6.3. dalies 6.3.4. punktu, nutarė vienašališkai nutraukti 2013 m. gegužės 31 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. NS-2013/V834-561. Pranešime nurodyta, kad sutartis laikytina nutraukta praėjus 14 kalendorinių dienų nuo šio pranešimo pateikimo nuomininkei dienos.

69. Šalių nuomos sutarties 6.3 punkte nustatyta, kad ši sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai prieš terminą neteismine tvarka nuomotojo iniciatyva raštu pranešus apie tai nuomininkui prieš 14 dienų, esant šiems esminiams pažeidimams, apie kuriuos nuomininkas buvo informuotas raštu ir per nustatytą terminą jų nepašalino: <...> 6.3.4. nuomininkas po rašytinio nuomotojo įspėjimo apie įsiskolinimą nesumoka nuomos mokesčio ir/arba kitų šioje sutartyje nustatytų mokesčių, taip pat nesumoka netesybų. Iš nurodyto sutarties punkto seka, kad sutartis 6.3.4. punkto pagrindu vienašališkai atsakovės galėjo būti nutraukta esant šioms aplinkybėms: nuomininkas turi turėti įsiskolinimą už nuomos paslaugas ar kitus sutartyje nustatytus mokesčius, taip pat netesybas; nuomotojas turi būti pateikęs nuomininkui rašytinį įspėjimą apie įsiskolinimą; rašytiniame įspėjime turi būti nurodytas įsipareigojimų įvykdymo terminas; per nustatytą terminą nuomininkas įspėjime nurodytų reikalavimų neįvykdo; nuomininkui prieš 14 dienų pateikiamas rašytinis pranešimas apie vienašališką sutarties nutraukimą.

70. Vertinant ieškovės įsiskolinimo atsakovei aplinkybes, svarbu akcentuoti skirtingus skolos susidarymo etapus, kurie atsirado ne tik dėl koronavirusinės infekcijos Lietuvos Respublikoje paskelbus karantiną ir apribojus tam tikrų verslo subjektų veiklą. Taigi, šiuo atveju būtina vertinti ieškovės skolą atsakovei nuo sutarties sudarymo iki 2020 m. kovo 15 d. ir nuo 2020 m. kovo 16 d. (karantino paskelbimo dienos) iki 2020 m. liepos 23 d.

71. Atsakovės pateiktais duomenimis iki karantino Lietuvos Respublikoje paskelbimo dienos ieškovės skola atsakovei sudarė 6 914,07 EUR. Nors ieškovė nurodo, kad į šią sumą nepagrįstai buvo įtraukti mokesčiai už 2020 m. kovo mėnesį, tačiau pagal nuomos sutarties 2.7 punktą, nuomos mokestis už einamąjį mėnesį turi būti sumokamas ne vėliau kaip iki einamojo mėnesio penktos dienos. Tai rodo, kad 2020 m. kovo 15 d. ieškovė jau turėjo būti sumokėjusi mokesčius už 2020 m. kovo mėnesį. Nors ieškovė ginčija savo pareigą mokėti nuomos mokestį už laikotarpį kuomet negalėjo naudotis patalpomis (nuo kovo 16 d. iki balandžio 23 d.), tačiau neginčija įsiskolinimo pagal sutartį iki karantino paskelbimo - 4 800,15 EUR.

72. Kiti ieškovės ieškinio bei apeliacinio skundo argumentai yra susiję su ieškovės įsiskolinimo dydžio tariamu nepagrįstumu po to, kai šalyje buvo įvestas karantinas ir apribota ieškovės veikla, dėl ko ji, jos pačios teigimu, negalėjo naudotis išsinuomotomis patalpomis, bei iš karto po apribojimų verslui panaikinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmoji sutarties nutraukimo prielaida neapibrėžia skolos dydžio ar jos atsiradimo momento, todėl byloje esant nustatytai aplinkybei, kad sutarties nutraukimo dieną ieškovė turėjo neginčijamą įsiskolinimą atsakovei, susidariusį iki karantino paskelbimo šalyje ir nepriklausiusį nuo ieškovės verslo atžvilgiu taikytų apribojimų, konstatuotinas šios prielaidos egzistavimas.

73. Pažymėtina, kad ieškovės argumentai, dėl kokių priežasčių iki karantino susidarė ieškovės skola atsakovei, taip pat buvo analizuoti ir vertinti, dėl konstatuotina, kad įsiskolinimas susidarė dėl įprastinės verslo rizikos, prastos ieškovės finansinės padėties, tačiau ne dėl trečiųjų asmenų (įskaitant atsakovę) veiksmų. Be to, pagal byloje esančius įrodymus už suteiktas nuomos paslaugas ieškovės mokėjimai pradėjo vėluoti mažiausiai nuo 2018 metų. Ieškovė ir pati pripažįsta, kad ir seniau turėjo įsiskolinimų atsakovei, 2019 m. rugpjūčio mėnesį ieškovės įsiskolinimas sudarė 4 985,98 EUR, 2020 m. sausio 14 d. - 4 993,73 EUR, 2020 m. vasario 11 d. - 6 180,55 EUR, 2020 m. kovo 10 d. - 6 914,07 EUR, taigi, ieškovė ne tik kad turėjo įsiskolinimą, tačiau jis didėjo, kas galimai rodo sudėtingą ieškovės finansinę padėtį. Tai, kad, nepaisant ieškovės įsiskolinimo, atsakovė tęsė nuomos santykius, rodo atsakovės siekį bendradarbiauti, bet tai neatėmė iš atsakovės sutartyje numatytos teisės galiausiai nuomos sutartį vienašališkai nutraukti.

74. Kita vienašališko sutarties nutraukimo prielaida - įspėjimo apie įsipareigojimų nevykdymą pateikimas. Dėl šios sąlygos egzistavimo ginčo tarp šalių nėra - atsakovė 2020 m. liepos 14 d. pateikė ieškovei 2020 m. liepos 9 d. įspėjimą apie įsiskolinimą Nr. 1236, kuriame nurodė, kad ieškovė sutartimi prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdo, delsia atsiskaityti už patalpų nuomą bei kitas suteiktas paslaugas sutartyse nustatytais terminais bei tvarka. Įspėjimo rengimo dieną skolos suma yra 13 254,77 EUR ir 814,07 EUR delspinigiai (įskaitant ir administravimo mokestį). Atsakovė taip pat pareikalavo ieškovės ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šio pranešimo pateikimo dienos sumokėti susidariusias skolas. Kitu atveju atsakovė imsis teisėtų priemonių savo pažeistiems interesams apginti, įskaitant ir sutarčių nutraukimą. Taigi, atsakovė tinkamai informavo ieškovę apie susidariusį įsiskolinimą, nustatė šio įsipareigojimo įvykdymo terminą bei įspėjo apie įsipareigojimo neįvykdymo laiku pasekmes.

75. Siekiant vienašališkai nutraukti sutartį, atsakovė taip pat privalėjo suteikti ieškovei terminą sutarties pažeidimui pašalinti, t. y. šiuo atveju įsiskolinimui sumokėti. 2020 m. liepos 9 d. įspėjime buvo nustatytas septynių dienų terminas šiam įsipareigojimui atlikti. Ieškovės vertinimu, šis terminas buvo nesąžiningai trumpas, tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, nustatydama papildomą 7 kalendorinių dienų terminą, suteikė ieškovei galimybę tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus ir sumokėti įsiskolinimus, o 7 kalendorinių dienų terminas laikytinas protingu, nes skola nebuvo susiformavusi staiga, ieškovė apie skolą žinojo, bet ignoravo. Su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija sutinka ir pažymi, kad ieškovės įsiskolinimas buvo susidaręs vėliausiai 2020 m. sausio mėn., t. y. ieškovė buvo skolinga atsakovei daugiau nei už pusę metų, ieškovė yra verslininkė, apribojimai ieškovės veiklai jau buvo pasibaigę, todėl nustatytas septynių dienų terminas laikytinas protingu ir sąžiningu. Papildomai pažymėtina, kad atsakovė ir anksčiau ieškovei siųstuose pranešimuose dėl įsiskolinimo nurodydavo septynių dienų terminą įsipareigojimams padengti, todėl jis ieškovei neturėjo būti netikėtas.

76. Kita prielaida, būtina vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumui - ieškovė per atsakovės nustatytą terminą turi būti neįvykdžiusi savo įsipareigojimų, t.y. nesumokėjusi įsiskolinimo. Iš bylos duomenų nustatyta, kad, gavusi atsakovės įspėjimą, ieškovė sumokėjo nedidelę dalį skolos, tačiau visos jos nepadengė. Nors ieškovė ginčija savo pareigą mokėti dalį skolos, tačiau iki atsakovės nurodyto termino ji neapmokėjo net neginčijamos, t. y. iki karantino paskelbimo susidariusios skolos sumos.

77. Ieškovė taip pat nurodo, kad atsakovė nukėlė susitikimą, kurio metu turėjo būti aptariami įsiskolinimo klausimai į liepos 23 d., t. y. jau pasibaigus apmokėjimo terminui, todėl ieškovė ne dėl savo kaltės praleido terminą neginčijamai įsiskolinimo daliai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad, nors įspėjimas apie sutarties nutraukimą yra 2020 m. liepos 9 d., ieškovei jis įteiktas tik liepos 14 d., todėl šiame įspėjime nustatytų įsipareigojimų vykdymo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo liepos 14 d. Atsižvelgiant į tai, įsipareigojimų pagal įspėjimą įvykdymo terminas ieškovei suėjo liepos 21 d. Ir nors ieškovė apeliuoja, kad susitikimo metu turėjo būti aptariami klausimai, susiję su mokesčiais už visą laikotarpį, kai buvo draudžiama prekybos centrų ir parduotuvių veikla, taip pat nuolaidų ir kompensacijų taikymo, atsižvelgiant į valstybės siūlomą pagalbą klausimai, tačiau nenurodo, kodėl laiku neapmokėjo neginčijamos įsiskolinimo dalies. Be to, ieškovė, gavusi atsakovės įspėjimą, jokių konkrečių veiksmų, neskaitant minimo susitikimo organizavimą ir nedidelės skolos dalies grąžinimą, nesiėmė - nepateikė skolos gražinimo grafiko, neieškojo būdų, kaip pasiskolinti lėšų ir padengti bent didesnę dalį skolos. Ieškovei esant pelno siekiančiu verslo subjektu, ieškovės lūkestis dėl galimybės visus klausimus išspręsti susitikime, kuris, kaip jau minėta buvo nukeltas po termino įvykdyti prievolę pasibaigimo, laikytinas nepakankamu. Be to, ieškovė, dalyvaudama panašiuose sandoriuose jau ne pirmus metus, turėjo įspėjimo terminą vertinti objektyviai ir numanyti jo praleidimo priežastis. Dėl to neabejotinai yra įrodyta, kad ieškovė per atsakovės nustatytą septynių dienų terminą neatsiskaitė su atsakove.

78. Laiku neatsiskaičius, ieškovei 2020 m. liepos 23 d. buvo įteiktas pranešimas apie esminį sutarties pažeidimą ir nuomos sutarties nutraukimą, laikant, kad sutartis bus nutraukta praėjus 14 dienų nuo šio pranešimo įteikimo, taigi, įgyvendinta ir paskutinė sutarties nutraukimo prielaida. Atsižvelgiant į nurodytą, konstatavus visų būtinų prielaidų egzistavimą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad atsakovė teisėtai ir pagrįstai vienašališkai 2020 m. liepos 23 d. pranešimu nutraukė šalių nuomos sutartį ir tokio nutraukimo pripažinti neteisėtu nėra pagrindo.

79. Papildomai pažymėtina, kad visais atvejais, kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu. Nagrinėjamu atveju sutarties šalys, nuomos sutarties 6.3 punkte susitarė, ką laikys esminiu sutarties pažeidimu ir vienas iš tokių pažeidimų - įsiskolinimas mokėti nuomos mokestį bei kitus mokėjimus pagal sutartį. Atsižvelgiant į tai, šalims nekyla papildoma pareiga įrodinėti, o teismui vertinti, ar minėtas sutarties pažeidimas yra esminis, kadangi dėl jo yra aiškiai išreikšta šalių valia. Situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad atsakovė anksčiau galimai toleravo ieškovės atliekamus tapačius sutarties pažeidimus, nes, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, šalis turi teisę savo nuožiūra disponuoti jai priklausančiomis, iš sutarties kylančiomis teisėmis, taigi ir spręsti, ar toleruoti ir kaip ilgai toleruoti kitos šalies daromą sutarties pažeidimą.

80. Atkreiptinas dėmesys, kad, nors vienašalį sutarties nutraukimą atsakovė ieškovės atžvilgiu inicijavo pirmą kartą, tačiau nesutiktina, kad ji toleravo ieškovės atliekamus sutarties pažeidimus - buvo siunčiami nuolatiniai priminimai su reikalavimais padengti skolą arba dalį skolos, sudaromi skolos mokėjimo grafikai, skaičiuojami delspinigiai ir pan. Atsižvelgiant į tai, ieškovės argumentai, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė esminį sutarties pažeidimą, atmestini kaip nepagrįsti.

81. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vienašalis nuomos sutarties nutraukimas neprieštaravo gerai moralei ir viešajai tvarkai, be to, laiko, kad pirmosios instancijos teismas nuomos sutarties nutraukimo aplinkybių per atsakovės sąžiningumo kriterijų visiškai nevertino. Ieškovė atsakovės nesąžiningais veiksmais įvardija tai, kad: atsakovė reikalavo sumokėti visą sumą už laikotarpį, kuomet buvo draudžiama ieškovės veikla, nors pati tuo laikotarpiu neužtikrino patalpų naudojimosi pagal paskirtį galimybės; atsakovė nesuteikė atitinkamų nuolaidų nuomos mokesčiui, dėl ko ieškovė prarado galimybę pasinaudoti valstybės skiriama subsidija, be to, atsakovė manipuliavo nuolaidomis; sutartį nutraukė vos praėjus mėnesiui po ribojimų pabaigos, kuomet ieškovės apyvartos tik palaipsniui atsistatė į prieš karantiną buvusį lygį; taikė dvigubus standartus, kitiems nuomininkams suteikdama nuolaidas; nepasibaigus įspėjimo įvykdymo terminui su kitu nuomininku sudarė naują sutartį dėl ieškovės nuomojamų patalpų.

82. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumą nusako asmens psichikos būklė konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Sąžiningumo turinio reikalavimai gali skirtis, priklausomai nuo to, kokie sandoriai yra sudaromi ir kokioje situacijoje asmenys veikia (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-421/2017).

83. Nagrinėjant civilines bylas dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis pagal CK 1.81 straipsnį, sutarties šalių ketinimai turi labai svarbią reikšmę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, remiantis CK 1.81 straipsniu, turi būti įrodyta, kad pagrindinis ir vienintelis sutarties šalių ketinimas buvo skirtas tikslui, priešingam viešajai tvarkai ar gerai moralei, pasiekti. Tokius šalių ketinimus, jeigu jie nėra akivaizdūs, privalo įrodyti sutartį ginčijantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-915/2019).

84. Šiuo atveju, kadangi yra ginčijamas vienašalis sutarties nutraukimas, ieškovė privalėjo įrodyti, koks buvo tikrasis atsakovės tikslas ir kaip jis prieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, visi aukščiau išvardinti ieškovės argumentai patvirtina vienintelį atsakovės tikslą - nutraukti sutartį su ieškove, o tai savaime nėra laikytina prieštaraujančiu viešajai tvarkai ar gerai moralei tikslu. Pažymėtina, kad šalis gali laisvai disponuoti jai priklausančiomis teisėmis ir matydama, kad tam tikras sandoris jai nebeteikia tokios naudos, kurios buvo tikėtasi gauti, gali laisva valia priimti sprendimą tokį sandorį užbaigti. Jei kita sandorio šalis įvykdo esminį sutarties pažeidimą, sandorį užbaigti galima vienašaliu sutarties nutraukimu, ką ir padarė atsakovė. Kadangi ieškovė neįrodė, kad vienašaliu sutarties nutraukimu atsakovė siekė viešajai tvarkai ar gerai moralei priešingų tikslų, šis ieškovės argumentas teisingai atmestas kaip nepagrįstas.

85. Nepaisant to, kas nurodyta, teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės argumentais, kad atsakovės elgesys nutraukiant sutartį buvo nesąžiningas ir kad ji pažeidė šalių bendradarbiavimo principą. Pažymėtina, kad nuo 2020 m. sausio mėnesio, atsakovė ieškovei kas mėnesį siuntinėjo priminimus dėl vis didėjančio įsiskolinimo, iš kurių matyti, kad šalims susitarti dėl skolos mokėjimo išdėstymo nepavyksta, taigi, priešingai nei teigia ieškovė, nors atsakovė pakankamai ilgą laiką nesiėmė sutartyje numatyto savo teisių gynybos būdo (sutarties nutraukimo), tačiau akivaizdu, kad susidariusios situacijos netoleravo ir neaišku, kaip situacija būtų susiklosčiusi, jei ne šalyje paskelbtas karantinas. Nors, kaip jau minėta aukščiau, atsakovė turėjo teisėtą ir pagrįstą pagrindą nutraukti sutartį vien dėl iki karantino susidariusių įsiskolinimų, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai įvertino ir karantino įtaką šalių santykiams.

86. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punkto ir atleisti ieškovę nuo nuomos ir kitų mokesčių mokėjimo laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 23 d., kadangi lingvistinė minimo sutarties punkto analizė duoda pagrindo teigti, kad šis punktas taikomas esant potencialaus pavojaus rizikai ieškovės patalpose, kuomet atsakovė savo iniciatyva ar institucijų reikalavimu privalo uždaryti ieškovės patalpas. Šio atveju atsakovė neuždarė nuomojamų patalpų dėl potencialaus pavojaus, tačiau buvo priversta riboti patekimą į prekybos centrą dėl valstybės įvestų ribojimų. Kitaip tariant, ieškovė negalėjo vykdyti veiklos savo patalpose ne dėl to, kad atsakovė jas uždarė, o todėl, kad tokios rūšies prekyba tuo metu apskritai buvo draudžiama valstybiniu lygmeniu. Visgi, uždraudus fizinę prekybą, ieškovės darbuotojams nebuvo uždrausta patekti į nuomojamas patalpas, jose ir toliau buvo laikomos ieškovės prekės, ieškovė galėjo vykdyti prekybą internetu, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl laikino fizinės prekybos uždraudimo patalpos prarado savo tikslinę paskirtį.

87. Teisėjų kolegijos vertinimu, nelaikytinas nesąžiningu atsakovės elgesys ir dėl tariamo atitinkamų nuolaidų nesuteikimo. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. balandžio 23 d. atsakovė savo iniciatyva suteikė ieškovei nuolaidas nuomos ir kitiems mokesčiams, be to, atsakovė vieną kartą patvirtino ieškovės paraišką dėl pasinaudojimo valstybės subsidija, nuomos mokestis taip pat buvo skaičiuojamas nuo minimalios mokesčio ribos. Tai, kad ieškovei ir atsakovei nepavyko pasiekti susitarimo dėl subsidijos kitais laikotarpiais, taip pat nelaikytina nesąžiningu atsakovės elgesiu, kadangi ji neatsisakė šį susitarimą sudaryti, tačiau tik ieškovei (kaip ir kitiems nuomininkams) įvykdžius atitinkamas sąlygas.

88. Šioje vietoje pažymėtina, kad pati ieškovė, pasirinkdama savo teisių gynybos būdą, elgiasi nenuosekliai. Nors ji teigia, kad, remiantis nuomos sutarties bendrosios dalies 4.1.7 punktu, jai apskritai nekyla pareiga mokėti nuomos mokestį už laikotarpį, kuomet buvo draudžiama jos veikla nuomotose patalpose, tačiau už nurodytą laikotarpį ji pasinaudojo valstybės taikoma subsidija nuomos mokesčiui. Be to, atsakovė ieškovei nurodytu laikotarpiu taikė 50 procentų nuolaidą nuomos mokesčiui ir ieškovė pasinaudojo valstybės subsidija daliai nuomos mokesčio kompensuoti. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad ieškovė pasirinko savo teisių gynybos būdą - kreiptis dėl valstybės taikomų subsidijų ir jas gavo, todėl jos pozicija, kad už nurodytą laikotarpį nuoma apskritai neturi būti skaičiuojama, vertintina kritiškai. Aplinkybė, ar atsakovė pati pasinaudojo valstybės taikomomis subsidijomis, nėra susijusi su bylos nagrinėjimo dalyku, todėl prašymas išreikalauti iš atsakovės atitinkamus duomenis atmestinas.

89. Nelaikytina nesąžiningu atsakovės elgesiu ir tai, kad atsakovė 2020 m. liepos 21 d. su kitu nuomininku sudarė naują nuomos sutartį dėl ieškovės patalpų. Minėta sutartis buvo sudaryta paskutinę papildomo termino įvykdyti prievolę dieną, atsakovei prisiimant riziką, kad pirminė sutartis gali būti ir nenutraukta, jei ieškovė sumokėtų įsiskolinimą, tačiau patvirtinant atsakovės tikslą - nutraukti sandorį, kuris jai nesukuria to, ko buvo tikimasi jį sudarant, ir nepatirti papildomų nuostolių dėl tuščių patalpų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad sutartis buvo nutraukta praėjus mėnesiui po ribojimų prekybai panaikinimo, priešingai nei teigia ieškovė, rodo atsakovės sąžiningumą ir bendradarbiavimą, kadangi, kaip jau nustatyta byloje, prielaidos sutarties nutraukimui egzistavo dar iki karantino ir ribojimų verslui įvedimo. Dėl nurodytų priežasčių, bylai nėra svarbūs ir ieškovės argumentai dėl jos turtinės padėties, neatsistačiusių iki karantino buvusių apyvartų ir pan.

90. Pažymėtina, kad šalių sudaryta nuomos sutartis neįpareigoja atsakovės užtikrinti atitinkamą pirkėjų srautą į ieškovės patalpas ar tuo labiau atitinkamas apyvartas, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė, kaip verslo subjektas, privalo pati planuoti savo finansų srautus, prisiimti atitinkamas rizikas, o ne prisidengti karantinu, siekiant atitolinti ar išvengti savo prievolių vykdymo.

91. Tai, kad atsakovė su kitais prekybos centro nuomininkais galimai elgėsi kitaip, savaime nedaro jos veiksmų nesąžiningais ieškovės atžvilgiu, kadangi kiekvieni sutartiniai santykiai yra specifiniai ir atsakovė jais gali siekti skirtingų tikslų (pvz. išlaikyti atitinkamą nuomininką dėl jo prekės ženklo ar didesnio kiekio lankytojų prekybos centrui pritraukimo, net ir esant pastarojo skolai, atitinkamai plėsti ar mažinti nuomininkų nuomojamą plotą ir pan.). Atsižvelgiant į tai, atmestini ir ieškovės prašymai dėl įrodymų, susijusių su kitais prekybos centro nuomininkais išreikalavimo, kadangi jie neturi ryšio su nagrinėjama byla.

92. Įvertinus išdėstytus argumentus, atsakovės veiksmai, nutraukiant sutartį, nelaikytini nesąžiningais, prieštaraujančiais gerai verslo praktikai ar pažeidžiančiais bendradarbiavimo principą. Atsakovės sprendimą nutraukti nuomos sutartį lėmė ne karantino sukeltos pasekmės ieškovei, o sistemingas sutarties pažeidinėjimas dar iki karantino. Atsakovė vykdė bendradarbiavimo pareigą, vedė derybas, suteikė ieškovei nuolaidas, patvirtino jos paraišką subsidijai gauti, nenutraukė sutarties pačiu sudėtingiausiu metu (per veiklos suvaržymus), suteikė papildomą terminą išsikelti ir pan. Kartu pažymėtina, kad nuomos sutarties specialiosios sąlygos numato netesybas už sutarties nutraukimą dėl kitos šalies kaltės. Pagal 2018 m. lapkričio 30 d. susitarimo Nr. 7, 14 punktą, tokios netesybos sudaro 12 745,80 EUR, tačiau, nors sutartis nutraukta dėl ieškovės kaltės, atsakovė tokio reikalavimo ieškovei nepareiškė.

93. Nepagrįstais laikytini ir apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino atsakovės nurodytą bendrą skolos dydį, nes skundžiamu sprendimu teismas nesprendė tarpusavio įsiskolinimo tarp šalių dydžio ir bendrą įsiskolinimo dydį vertino siekiant akcentuoti ir toliau ieškovės vykdomus sutarties pažeidimus (ieškovė apeliaciniu skundu nepaneigė, kad ir šiuo metu turi įsiskolinimų atsakovei). Be to, minima bendra įsiskolinimo suma nėra teismo konstatuota, t. y. teismas nevertino šios sumos pagrįstumo. Kalbant apie galutinį skolos dydį, teismas visur pabrėžė, kad ši suma yra nurodyta atsakovės 2021 m. gegužės 5 d. rašytiniuose paaiškinimuose.

94. Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo jį panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

95. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011; kt.). Teisėjų kolegija šiuo atveju sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

96. Pažymėtina ir tai, kad šiuo atveju nėra pagrindo ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas iš esmės atskleidus bylos esmę, reikalauti ir rinkti papildomus įrodymus nėra jokios būtinybės.

97. Atmetus apeliacinį skundą, atmetamas ir ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Tuo tarpu atsakovei iš ieškovės priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios pagal teismui pateiktus dokumentus sudaro 2 088,76 EUR už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme(CPK 93 ir 98 straipsniai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės „HIPOTAMUS OC“ prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „OGMIOS CENTRAS“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „HIPOTAMUS OC“ 2 088,76 EUR (du tūkstančius aštuoniasdešimt aštuonis eurus 76 euro centus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginti.

Teisėjai Visvaldas KazakiūnasDainius RinkevičiusAlma Urbanavičienė