Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų J. L. ir O. R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. J. K. K., A. S., P. R., J. L. ir O. R. K. ieškinį atsakovei bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui Snoras dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl Investuotojų direktyvoje nustatytos draudimo apsaugos (ne)taikymo

14. Teisėjų kolegija, visų pirma, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju bankrutavus ne tik vertybinių popierių emitentui, bet ir investicinei įmonei, jos nemokumas patenka į draudžiamojo įvykio apimtį pagal Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalį.

15. Aplinkybės dėl AB banko Snoras platinamų savo paties išleistų obligacijų ir galimybė joms taikyti draudimo apsaugą jau ne vieną kartą buvo analizuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, t. y. bylose, kuriose faktinės aplinkybės ir pareikšti kitų asmenų reikalavimai buvo tapatūs (identiški) nagrinėjamoje byloje apeliantų pareikštiems reikalavimams. Kasacinis teismas išaiškino, kad nėra pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, jog šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos, kai nuostoliai atsirado ne dėl to, kad įsigyti vertybiniai popieriai (šiuo atveju obligacijos) yra prarasti ar perleisti, o dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Šiuo konkrečiu atveju apeliantai įsigijo paties banko (emitento) išleidžiamų vertybinių popierių, o bankas bankrutavo, taigi apeliantai patyrė nuostolių dėl jų nepasiteisinusios finansinės rizikos, kaip jų galėjo patirti ir įsigydami bet kurio kito subjekto (emitento) vertybinių popierių, jeigu šis būtų bankrutavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, 2016-02-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016). Minėtose precedentinėse bylose kasacinis teismas, atsižvelgęs ir į ESTT 2015-06-25 prejudiciniame sprendime Nr. C-671/13 pateiktus išaiškinimus, taip pat pažymėjo, kad vertybinių popierių emitento bankrotas neduoda pagrindo teigti, jog savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (nagrinėjamu atveju – BAB bankas Snoras) sutapo, nesudaro pagrindo kitaip aiškinti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ.

16. Pagal CPK 4 straipsnį vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Apeliantai nenurodė argumentų, kodėl jų situacija turėtų būti vertinama kitaip, nei buvo įvertinta kitose panašiose bylose, taigi pagrindo nukrypti nuo kasacinio teismo išaiškinimų tokios kategorijos bylose nenustatyta. Todėl teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamame teismo sprendime padarytai išvadai, kad ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis netaikytina Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatyta draudimo apsauga investuotojams.

17. Nagrinėjamu atveju nekyla ir jokių papildomų klausimų dėl Europos Sąjungos teisės nuostatų aiškinimo ar galiojimo, nei buvo ESTT išaiškinta, todėl, priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina apeliantai, bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui nebuvo ir šiuo metu nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimu.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės

18. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Pagal nurodyto straipsnio 5 dalį apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.

19. Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti sandorio šalies, kuri teigia buvusi apgauta, valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo arba atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-04-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; 2015-05-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329-916/2015).

20. Apeliantai apeliaciniame skunde apgaule įvardija banko tikrosios finansinės padėties ir jos veiklos perspektyvų neatskleidimą, kas būtų leidę jiems suabejoti banko patikimumu. Apeliantai apgaulę sieja su Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nustatytais banko veiklos trūkumais bei apribojimais, kurie jiems, kaip banko klientams, turėjo, bet nebuvo atskleisti, teigdami, kad pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino neteisingai ir nepagrįstai nepripažino jų apgaule. Su tokia apeliantų pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

21. Ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį remiantis suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėjo pareigą įrodyti, kad bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių su jais sudarymo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-03-03 dalinė nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016, paskesnis šios bylos Nr. 2A-3-516/2018)). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamoje byloje esantys duomenys niekaip nepagrindžia banko nemokumo ginčijamų obligacijų sutarčių su apeliantais pasirašymo momentu.

22. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir tokie apeliantų teiginiai, kad apgaulė šiuo atveju pasireiškė klaidingomis garantijomis, atsakovei prisistatant patikimu, teisės aktų besilaikančiu, pelningai veikiančiu banku, tuo pačiu nevykdant pareigos pranešti apie esminius įvykius, susijusius su Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu nustatytais veiklos ribojimais. Kaip ne kartą buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose išnagrinėjus analogiškus ginčus, vien aplinkybė, jog Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu atsakovei taikė tam tikrus ribojimus, dar nereiškia, jog bankas nebegalėjo vystyti savo veiklos, siūlyti įsigyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus; nors 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, ši aplinkybė taip pat savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą yra akivaizdžiai melagingi (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-12-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016, 2017-07-13 sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-478-178/2017, 2017-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-775-186/2017, 2018-04-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-185-464/2018).

23. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad informacija apie Lietuvos banko 2011-01-18 priimtą nutarimą buvo paskelbta viešai 2011-01-18 Lietuvos banko tinklalapyje, informacija apie atsakovės (banko) veiklos trūkumus buvo skelbiama ir visuomenės informavimo priemonėse. Apeliantai ginčo sandorius sudarė jau po nurodytos datos. Taigi, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, informacija, susijusi su banko veiklos trūkumais ir apribojimais, nebuvo slepiama, ji buvo viešai prieinama. Byloje nesama duomenų, kad apeliantai tokia informacija būtų domėjęsi ar būtų domėjęsi kita informacija, susijusia su banko finansine padėtimi. Tokiu atveju darytina išvada, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo apeliantų apsisprendimą dėl sandorių sudarymo. Tai, kad bankas viešojoje erdvėje save reklamavo kaip patikimą finansų įstaigą, savaime nelemia vertinimo, kad bankas apgavo apeliantus ir atliko nesąžiningus veiksmus, skatindamas juos įsigyti būtent obligacijas. Banko tyčinių, nesąžiningų veiksmų, apeliantams sudarant ginčo sandorius, nepatvirtina ir tokia skunde įvardijama aplinkybė, kad bankas ignoravo jį prižiūrinčios institucijos nurodymus arba kad juos vykdė formaliai.

24. Nagrinėjamu atveju taip pat reikšmingomis laikytinos ir pirmosios instancijos teismo nustatytos bei apeliantų nepaneigtos aplinkybės, susijusios su jų įgytu išsimokslinimu ir / ar turima sandorių su banku sudarymo patirtimi, leidžiančios spręsti, kad apeliantai galėjo ir turėjo suvokti savo sudaromų sandorių turinį, jų esmę ir skirtumus su anksčiau sudarytais sandoriais. Teismas pagrįstai nurodė, kad apeliantai, atsisakę bankui pateikti ir / ar pateikę nepakankamai informacijos tikslu įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų jiems tinkamumą, būdami atidūs ir rūpestingi turėjo ir / ar galėjo suvokti atsisakymo teikti informaciją pasekmes.

25. Kita vertus, apeliantai savo skunde ir neįvardija jokių argumentų, kad atsakovė juos apgavo būtent dėl sutarčių (obligacijų ir indėlių) tapatumo, t. y. kad jie dėl banko veiksmų ar pateiktos informacijos negebėjo suvokti šių finansinių priemonių skirtingumo ir banko apgauti manė, kad investavimo į banko vertybinius popierius galinti nepasiteisinti rizika yra apdrausta lygiai taip pat, kaip ir indėliai, laikomi jų sąskaitose banke.

26. Taigi, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tokio pobūdžio sandorių sudarymą lėmė pačių apeliantų ekonominis interesas gauti didesnę grąžą (didesnis tokių finansinių priemonių pelningumas), nei sudarant terminuotų indėlių sutartis, už kuriuos buvo mokamos mažesnės palūkanos. Argumentai, kad jie buvo apgauti dėl obligacijų saugumo (joms taikytino draudimo) ir kad tik ši aplinkybė buvo lemianti dabar ginčijamų sutarčių sudarymą, atitinkamai, ir CK 1.91 straipsnio taikymo pagrindas, neįrodyti.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl suklydimo ar suklaidinimo

27. Apeliantų teigimu, atsakovė tinkamai neįvykdė FPRĮ 22 straipsnyje ir IĮIDĮ 13 straipsnyje įtvirtintų pareigų dėl informacijos apie obligacijas suteikimo. Šie veiksmai (neveikimas) lėmė jų suklydimą dėl sandorių esmės – obligacijoms taikomos draudimo apsaugos, nurodant, kad apeliantams pinigų saugumas (draudžiamumas) buvo esminė aplinkybė sudarant ginčo sandorius.

28. Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis.

29. Vertinant, ar buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, patirtį, sandorio sudarymo aplinkybes, o suklaidinimo buvimas investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose nustatomas vertinant ir finansų tarpininko elgesį (ar jis įvykdė informacines pareigas ir kaip jas vykdė), ir paties investuotojo veiksmu, t. y. ar šis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-01-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016).

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad dėl banko pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, iš kurios apeliantai galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, jau buvo pasisakyta kasacinio teismo 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Šioje nutartyje konstatuota, kad bankas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius panašiais atvejais nėra atlikęs, o neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkto nuostata, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.

31. Nepaisant to, savo teiginių, kad banko darbuotojai apeliantams nurodė (garantavo), jog obligacijos apdraustos visiškai taip pat kaip ir indėliai arba, kaip jau šioje nutartyje aptarta pirmiau, teikė akivaizdžiai melagingą informaciją dėl obligacijoms taikomo draudimo sąlygų, apeliantai neįrodė (CPK 178 str.), o vien tik IĮIDĮ 13 straipsnyje nustatytos pareigos netinkamo atlikimo konstatavimas (nepakankamas informavimas), pats savaime nėra pakankamas obligacijų pasirašymo sutartims pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo.

32. Kaip buvo išaiškinta pirmiau įvardintoje kasacinio teismo nutartyje ir kaip ne kartą pasisakyta gausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys, netinkamai informuojant investuotoją, yra toks esminis, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinamos ir pačių ieškovų asmeninės savybės, t. y. jų galimybės įvertinti galimas sandorio pasekmes, jų elgesys, gyvenimiška, santykių su bankais bei investavimo patirtys ir pan., be kita ko, ir tai, ar apskritai tokia sąlyga, dėl kurios apeliantai teigia suklydę, pastariesiems asmenims buvo esminė ginčo sutarčių sudarymo metu (CK 1.90 str. 4 d. ir 5 d.).

33. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į byloje esančius duomenis apie apeliantų išsilavinimą, profesiją, kiekvieno turimą asmeninę santykių su šia kredito įstaiga patirtį (nustatyta, kad apeliantas J. L. banko klientas yra nuo 2004 m. ir yra sudaręs / pratęsęs sutartis aštuoniolika kartų, o apeliantė O. R. K. banko klientė yra nuo 2010 m. ir turėjo jame mokėjimo sąskaitos sutartį iki 2011-03-25 sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo bei obligacijų pasirašymo sutartis), apeliantai, pasirinkdami investiciją į obligacijas, o ne į terminuotą indėlį, turėjo suprasti tokių vertybinių popierių, kaip obligacijos, skirtumas nuo kito finansinėje rinkoje egzistuojančio ir neabejotinai mažesnio pelningumo, nei obligacija, finansinio produkto – terminuoto indėlio. Apeliantai, atitinkantys vidutinio vartotojo kategoriją, turėjo suprasti, kad tai yra skirtingos finansinės priemonės, kad banko siūlomos didesnės palūkanos už obligacijas, nei rinkoje esančios už terminuotus indėlius, nėra atsitiktinumas, nes didesnis pelningumas kartu reiškia ir didesnę riziką, antraip bankui objektyviai nebūtų net poreikio taikyti skirtingas pelningumo maržas (mokėti didesnes palūkanas). Jeigu prieš pasirašydami ginčijamas sutartis apeliantai jų įdėmiai neperskaitė, nesiaiškino jų turinio, įskaitant ir su investavimu į obligacijas susijusių rizikų, jų suklydimas negali būti vertinamas kaip turintis esminės reikšmės, nes tokiu atveju šią riziką apeliantai prisiėmė patys dėl savo didelio neatsargumo (CK 1.5 str., 1.90 str. 5 d.).

35. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo pačios didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 str. 5 d.). Vertinant, ar buvo iš esmės suklysta, taikytinas ir protingumo kriterijus, kuomet šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, pats privalo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015).

36. Byloje nėra jokių duomenų, kad banko darbuotojai būtų lenkę apeliantus kuo greičiau pasirašyti ginčo obligacijų sutartis ar kad apeliantai negalėjo (neturėjo galimybės) susipažinti su sutarčių projektais, įvertinti ketinamą pasirinkti investavimo būdą ir su juo susijusias rizikas, konsultuotis su profesionalais, jeigu turimų žinių nepakako sudaromoms sutartims (jų rizikai) įvertinti. Kaip minėta, obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir lydinčios emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas. Tikėjimasis, sudarant rizikingą sandorį, kad jo vykdymo metu neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui, teikiančiam teisinį pagrindą spręsti dėl tokio sandorio negaliojimo. Taigi ir aplinkybė, kad bankas bankrutavo, o apeliantai tikėjosi, jog to neįvyks, nėra pakankama pripažinti, kad jie buvo suklaidinti ar patys suklydo dėl sandorių esmės.

37. Bylos duomenys ir apeliantų procesiniuose dokumentuose išdėstyta jų pozicija nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad ginčo sandoriai buvo sudaryti laisva apeliantų valia, o galimas neįsigilinimas į visą reikiamą informaciją yra tik nepakankamas pačių apeliantų atidumas ir rūpestingumas, nelemiantis sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl esminio suklydimo ar suklaidinimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, paskirstymo

38. Nenustačius teisinio ir faktinio pagrindo apeliantų apeliacinio skundo patenkinimui, kiti byloje dalyvaujantys asmenys įgyja teisę į jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kadangi šios išlaidos atsirado dėl apeliantų inicijuoto apeliacinio proceso (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Tačiau atsakovė ir trečiasis asmuo nepateikė įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, taigi jų paskirstymo klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.