Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, e2A-478-178/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2017-07-13
Bylos Nr.: e2A-478-178/2017
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01352-2014-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Romualda Janovičienė, Antanas Rudzinskas, Alvydas Poškus
Trečiasis asmuo: valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“
Ieškovas: G. B.

Civilinė byla Nr. e2A-478-178/2017Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01352-2014-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.7; 2.9 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. liepos 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ ir trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2573-585/2016 pagal ieškovo G. B. ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas G. B. pateiktu ieškiniu, kurį patikslino, prašo pripažinti ieškovo G. B. ir atsakovės BAB banko „Snoras“ 2011 m. spalio 21 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021V990002 negaliojančia, o pagal šią sutartį sumokėtą 19 998,88 Eur sumą – ieškovo lėšomis banko sąskaitoje; priteisti ieškovui iš atsakovės ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad ginčijama sutartis pripažintina negaliojančia kaip sudaryta dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Atsakovės išleistame prospekte (toliau - Prospektas) pateikta klaidinga informacija apie atsakovę ir jos finansinę būklę, neatskleista informacija, jog atsakovei buvo taikomos poveikio priemonės – ribojama veikla, draudžiama laisvai nustatyti indėlių palūkanas ir kita. Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimas patvirtina, jog atsakovė Prospekto paviešinimo momentu turėjo ypatingai rimtų, įsisenėjusių finansinių problemų, kurios, kaip nurodo Lietuvos bankas, sudarė sąlygas moratoriumui skelbti ir bankroto procedūrai inicijuoti. Ieškovo vertinimu, atsakovei taikytos poveikio priemonės Vertybinių popierių įstatymo 2 straipsnio 10 dalies prasme laikytinos esminiu įvykiu, kuris privalėjo būti atskleistas Prospekte. Atsakovė neabejotinai žinojo apie savo finansinę būklę ir jos veiklai taikomus ribojimus. Bet ji vis tiek deklaravo, kad jos finansinė būklė yra gera. Tokie atsakovės veiksmai negali būti vertinami kitaip negu apgaulė. Taip pat nurodė, kad atsakovė pateikė ieškovui neteisėtą investavimo rekomendaciją. Ieškovui nebuvo tinkamai atskleista informacija apie rizikas, susijusias su obligacijomis. Negana to, pati atsakovė nesurinko duomenų apie ieškovą, kurie yra būtini investavimo rekomendacijai tinkamai pateikti. Todėl atsakovė apskritai negalėjo siūlyti ieškovui sudaryti ginčo sutartį.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimu patenkino ieškinį visiškai: pripažino BAB banko „Snoras“ ir G. B. 2011 m. spalio 21 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį negaliojančia ir taikė restituciją – pripažino 19 998,88 Eur sumą, sumokėtą pagal šią sutartį, G. B. lėšomis banko sąskaitoje.Teismas nurodė, kad ieškovas pirminiu ieškiniu įrodinėjo, jog jis iš esmės suklydo, sudarydamas ginčo sutartį, jam nebuvo atskleistas faktas, jog atsakovės įsipareigojimai nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu. Tačiau aplinkybę, kad ieškovas tikslino ieškinį, teismas nelaikė asmens netinkamo procesinio elgesio išraiška ar aplinkybe, patvirtinančia ieškinio nepagrįstumą.Teismas nustatė, kad Prospekte atsakovė nurodė, jog „Esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo“. Esminis įvykis – su emitentu susijęs ir jam žinomas ar privalomas žinoti įvykis, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai (Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 10 d.). Teismas vertino, jog Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu nustatytų atsakovės veiklos trūkumų, susijusių su pernelyg didelės rizikos prisiėmimu ir nevaldymu, ir priemonių šiems trūkumams pašalinti atskleidimas galėjo sukelti didesnes neigiamas pasekmes, negu tik paveikti atsakovės išleidžiamų vertybinių popierių – obligacijų – rinkos kainą, todėl tokia informacija kaip esminis įvykis platinant obligacijas privalėjo būti, tačiau nebuvo atskleista. Teismas atmetė atsakovės atsikirtimą, jog neįrodytas veiklos trūkumų egzistavimas ir Prospekto paskelbimo dieną, nes veiklos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus vykdymas nebuvo vienadienė ar trumpojo periodo praktika. Teismas rėmėsi ieškovo paaiškinimais, jog ir atsakovės darbuotojai sudarant ginčo sutartį, tvirtino, kad atsakovės finansinė būklė yra gera, nes atsakovė ir teisme laikėsi pozicijos, kad jos finansinė padėtis ginčo sutarties sudarymo dieną buvo gera. Teismo vertinimu, atsakovė tyčia nuslėpė aplinkybes, susijusias su jos veiklos trūkumais ir taikytais veiklos apribojimais. Esant Lietuvos banko nustatytam ribojimui priimti indėlius su didesnėmis nei rinkoje vidutinės palūkanomis, obligacijų su didesnėmis negu indėlių palūkanomis išleidimas rodo atsakovę išvengus tokio Lietuvos banko nustatyto draudimo. Teismo vertinimu, vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (neprofesionalus investuotojas), kokiu laikytinas ir ieškovas, žinodamas aukščiau nurodytas aplinkybes, nebūtų investavęs į tokio banko vertybinius popierius. Ieškovas tiek iki buvo sudaryta ginčo sutartis, tiek jos sudarymo metu ir vėliau veikė taip, kaip tokiomis aplinkybėmis turėtų veikti ir veiktų bet kuris kitas vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo. Informacija apie atsakovės veiklos trūkumus ir taikomus veiklos ribojimus nebuvo viešai eskaluojama. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. balandžio 19 d. lydraštis patvirtina, jog ieškovui šią dieną buvo išsiųsta 2011 m. sausio 18 d. nutarimo kopija. Atsakovė neįrodinėjo, kad ieškovas turėjo galimybę anksčiau gauti šio nutarimo kopiją.Teismo vertinimu, nėra kliūčių sutarčiai negaliojančia nuo jos sudarymo momento pripažinti (CK 1.95 str. 1 d.). Trečiasis asmuo, kaip draudimo įmonė, yra prisiėmęs draudžiamojo įvykio pasireiškimo riziką. Todėl nėra pagrindo pripažinti, jog, taikius restituciją, bus pažeistos trečiojo asmens teisės. Atsakovės kreditorių interesai nebūtų buvę pažeisti, jeigu šalys nebūtų sudariusios ginčo sutarties. Todėl, taikius restituciją, kreditorių interesai taip pat nebus pažeisti. Nors ieškovo finansinis reikalavimas buvo patvirtintas atsakovės bankroto byloje, tačiau atsakovės kreditorių ir jų reikalavimų sąrašas gali būti pakoreguotas. Todėl nėra pagrindo išvadai, jog ieškovas, taikius restituciją, nepagrįstai praturtės. Teismas, nenustatęs kliūčių restitucijai natūra taikyti, pripažino, jog pinigai, perduoti pagal ginčo sutartį, yra ieškovo lėšos banko sąskaitoje.

Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Atsakovė BAB bankas „Snoras“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas nepagrįstai sprendė, kad bankas neatskleidė reikšmingos informacijos, galėjusios nulemti ieškovo sprendimą sudaryti ginčijamą obligacijų sutartį, nes netyrė aplinkybių ir nepasisakė apie tai, kad ši informacija buvo tinkamai išviešinta įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas, vykdydamas Vertybinių popierių įstatymo nuostatas, informaciją apie Lietuvos banko atliktą inspektavimą informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri 2011 m. sausio 20 d. šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje (pridedama prie apeliacinio skundo). Taigi informacija apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą ieškovui ginčo sutarties sudarymo metu turėjo būti žinoma. Ginčo situacijoje Lietuvos bankas atliko inspektavimą ir pritaikė atsakovės veiklai apribojimus, kurių mastas ir apimtis buvo ypatingai maži ir neturintys esminės įtakos atsakovės veiklai. Teismas, spręsdamas, ar pritaikyti apribojimai buvo esminiai ieškovo apsisprendimui sudaryti ginčo sutartį, turėjo vertinti kiekvieną pažeidimą atskirai, o ne pasisakyti apibendrintai.Teismas neatskleidė bylos esmės – netyrė ieškovo elgesio, nenustatinėjo tikrųjų ieškovo ketinimų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovas yra teisininkas, užima aukštas pareigas valstybės tarnyboje, jo šeimos nariai yra aukščiausios kvalifikacijos teisininkai, ieškovas turi investavimo patirties investuojant į įvairias finansines priemones: akcijas, obligacijas, fondus ir kt. Pradiniame ieškinyje ieškovas nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis ir ginčijama obligacijų sutartis buvo sudarytos greitai, viena po kitos, nesuteikiant laiko ieškovui įsigilinti į jų nuostatas, o patikslintame ieškinyje ieškovas jau teigia, kad jis prieš sudarydamas sutartį perskaitė ir įsigilino į Prospektą.Teismas nevertino banko veiklos trūkumų, kiek šie trūkumai buvo esmingi banko mokumui vertinti, o iš esmės vadovavosi tik prielaidomis, kad Lietuvos banko nustatyti trūkumai turi esminės reikšmės. Ieškovas savo poziciją grindė banko veiklos trūkumais, turėjusiais esminę reikšmę vertinant banko mokumą, atsakovė neigė, kad tokie esminiai trūkumai egzistavo apskritai, todėl būtent ieškovas turėjo įrodyti, kad Lietuvos banko nustatyti trūkumai Prospekto paskelbimo ir ginčo sutarties sudarymo metu egzistavo, kad jie nebuvo pašalinti. Banko finansinė situacija pradėjo sparčiai prastėti, atsirado nemokumo grėsmė iš esmės tik prieš poveikio priemonės – moratoriumo – paskelbimą. Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 16 d. nutarime Nr. 03-186 dėl moratoriumo konstatavo, kad reali grėsmė, jog bankas nesugebės įvykdyti pagrįstų finansinių reikalavimų, kilo, kai apie 2011 m. lapkričio 15–16 d. pradėjo sparčiai mažėti privalomųjų atsargų.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo G. B. ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 429,29 Eur pagal byloje pateiktus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino esminio įvykio sąvoką, neatsižvelgė į Vertybinių popierių komisijos 2001 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 10 patvirtintų Informacijos apie emitentų esminius įvykius atskleidimo taisyklių 6 punktą, Viešo reglamentuojamos informacijos skelbimo ir jos perdavimo į Centrinę reglamentuojamos informacijos bazę gairių, patvirtintų Lietuvos banko priežiūros tarnybos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Nr. 241-200, 7.2 punktą. Esminiu įvykiu, remiantis šiais teisės aktais, laikytina tik iki tol viešai neatskleista informacija. Informacija apie Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu konstatuotus atsakovės veiklos trūkumus buvo plačiai skelbiama viešai. Byloje nėra įrodymų, kad ginčo sandorio sudarymo metu ar prospekto paskelbimo momentu atsakovė būtų buvusi nemoki. Lietuvos banko priežiūros tarnyba nuolat viešai skelbia pranešimus apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tikrais atvejais ir apie pritaikytas poveikio priemones, pavyzdžiui, yra paskelbusi apie kredito unijos „Gargždų taupa“ inspektavimo rezultatus ir įspėjimą dėl nustatytų teisės aktų pažeidimų. Teismas visiškai nevertino, kad Prospekte, taip pat apibendrintame finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme buvo aiškiai įvardyta banko neatsiskaitymo rizika.Teismo išvadą buvus banko tyčią apgauti ieškovą paneigia banko darbuotojų mokymų medžiaga, susietų obligacijų platinimo banke instrukcija, įrodymai, kad banko darbuotojai dalyvavo mokymuose apie banko produktus, taip pat jog jie buvo kvalifikuoti. Siekis platinti obligacijas nelaikytinas neteisėtu ir / ar apgaulingu, net ir pradėjus platinti obligacijas, dalis banko klientų ir toliau savo santaupas laikė terminuotųjų indėlių forma. Teismas visiškai neanalizavo ieškovo asmeninių savybių ir faktinių aplinkybių, susijusių su ginčo sandoriu. Ieškovas diversifikavo riziką, dalį lėšų laikydamas terminuotųjų indėlių forma, taip pat laikydamas indėlius kredito unijose, dalį lėšų investuodamas į obligacijas. Ieškovas patvirtino, kad turėjo kitų obligacijų, akcijų. Ieškovo užimamos aukštos pareigos, profesinė patirtis leidžia spręsti, kad jis viršijo vidutiniškai apdairaus ir rūpestingo asmens standartą. Teismas netinkamai įvertino ieškovo pozicijos nenuoseklumą nagrinėjamoje byloje, nes skirtingi ieškovo nurodomi sandorio ginčijimo motyvai yra tarpusavyje nesuderinami.Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla. Teismas, sustabdydamas nagrinėjamą bylą, pats konstatavo, kad šių dviejų bylų faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos.Restitucija negalėjo būti pritaikyta ieškovo prašomu būdu. Ieškovas patvirtino sandorį, pareikšdamas finansinį reikalavimą banko bankroto byloje, todėl neteko teisės jo ginčyti (CK 1.79 str. 1 d.). Nėra jokių įrodymų, kad banko draudžiamojo įvykio dieną ginčo lėšos vis dar būtų buvusios atsakovės banko sąskaitoje, o ne nukreiptos į kitus investavimo instrumentus. Ginčo lėšų atžvilgiu draudžiamasis įvykis neįvykęs – tokių lėšų nebuvo ieškovo indėlyje ar sąskaitoje draudžiamojo įvykio dieną. Sukeltos neigiamos pasekmės ginčo sandorio sudaryme nedalyvavusiam subjektui – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Restitucijos taikymas, kaip jį atliko teismas skundžiamu sprendimu, pažeidžia ir visų banko kreditorių interesus, nes lemia jiems tenkančios bankrutavusio banko turto dalies sumažėjimą.Atsiliepime į atsakovės BAB banko „Snoras“ apeliacinį skundą ieškovas G. B. prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Atsakovės argumentai dėl tinkamo pranešimo apie esminį įvykį negali būti apeliacijos objektu, nes jais nebuvo remiamasi pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.). Su skundu teikiamas naujas įrodymas prie bylos neprijungtinas, nes atsakovė nenurodo, kodėl jo pateikimo būtinybė atsirado tik dabar (CPK 314 str.). Be to, atsakovės argumentai, susiję su Lietuvos banko nutarimu Nr. 03-186 dėl moratoriumo yra nepriimtini, nes šis nutarimas yra neviešas, o į bylą toks įrodymas nebuvo pateiktas. Esminiu įvykiu laikoma net ir tokia informacija, kuri tik potencialiai gali turėti neigiamą poveikį vertybinių popierių kainai. Iš skundo argumentų spręstina, kad atsakovė sutinka, jog Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nurodyta informacija atitinka esminio įvykio sampratą. Atsakovės su skundu pateiktame išraše iš reglamentuojamos informacijos bazės neatskleistos atsakovės atžvilgiu taikomos poveikio priemonės, nurodymai atsakovei, konkretūs atsakovės veiklos trūkumai, todėl atsakovės argumentai, kad apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą buvo tinkamai pranešta, yra nepagrįsti.Atsakovė nepagrįstai teigia, jog teismas neatsižvelgė į ieškovo išsilavinimą, pareigas, investavimo patirtį, nes teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog ieškovas laikytinas vidutiniškai protingu, apdairiu ir rūpestingu asmeniu (neprofesionaliu investuotoju). Ieškovo teisė keisti ieškinio pagrindą yra nustatyta įstatyme, todėl tokios teisės įgyvendinimas savaime nesukuria jokių neigiamų padarinių proceso dalyviui.Teismas aplinkybę, kad Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nurodyti trūkumai lėmė atsakovės nemokumą, grindė Lietuvos banko 2016 m. gegužės 2 d. pranešimu, kuriame tai aiškiai nurodyta. Taigi neturi reikšmės, kokius atsakovė nutarime nurodytus veiklos trūkumus pašalino, nes likę nepašalinti buvo tokie reikšmingi, kad lėmė atsakovės nemokumą.Atsiliepime į trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą ieškovas G. B. prašo skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:Sudarydamas ginčijamą sutartį, ieškovas kliovėsi ne tik atsakovės Prospektu, bet ir valstybės institucijos patvirtinimu, jog prospekte informacija pateikta teisės aktų nustatyta tvarka – prospektą patvirtino Vertybinių popierių komisija. Jei ieškovas būtų žinojęs apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą, niekuomet nebūtų sudaręs ginčijamo sandorio. Trečiojo asmens argumentai, sietini su publikacijomis apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą, taip pat Lietuvos banko pranešimu apie kredito unijos „Gargždų taupa“ inspektavimo rezultatus, yra nauji, todėl nenagrinėtini.Ieškovas remiasi aktualiomis Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktų nuostatomis ir daro išvadą, jog Prospektas vertintinas kaip valstybės institucijų laiduojama investuotojų interesų apsaugos priemonė, kuria vadovaujantis investuotojas turėtų galimybę priimti pagrįstą ir motyvuotą sprendimą investuoti lėšas. Priešingai nei pareigos pranešti apie esminį įvykį, pareigos patikslinti Prospektą neapriboja atitinkamos informacijos paviešinimo faktas. Nutarimo turinys nebuvo tinkamai atskleistas nei atsakovės prospekte, nei trečiojo asmens nurodomame dienraščio „Verslo žinios“ straipsnyje, nei Lietuvos banko informaciniame pranešime. Manytina, jog Lietuvos bankas pasinaudojo teise neskelbti nutarimo, nes toks nutarimas būtų pakenkęs atsakovės patikimumui. Kadangi nutarimo turinys taip ir nebuvo paskelbtas, jis laikytinas esmine informacija, kurią atsakovė turėjo pareigą paskelbti. Rengdamas Prospektą, emitentas privalo investuotojams pateikti tiek viešą, tiek neviešą informaciją. Dėl to aplinkybė, jog apie nutarimo egzistavimo faktą buvo paskelbta (nors nebuvo paskelbtas jo turinys), visiškai nepaneigia atsakovės pareigos Prospekte detaliai atskleisti nutarimo turinį. Aplinkybė, kad Prospekte buvo įvardintos galimos rizikos, visai nereiškia, kad atsakovė tinkamai įvykdė pareigą atskleisti rizikos veiksnius. Atsakovė Prospekte pateikė ir žinomai melagingą informaciją apie tai, kad: 1) vykdo visus reikalavimus, nes Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime nurodytų reikalavimų atsakovė faktiškai nevykdė, 2) esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo, 3) Lietuvos banko informacija buvo perkelta tiksliai ir nebuvo praleista jokių faktų.Ginčo nėra, kad atsakovės darbuotojai buvo kvalifikuoti ir galėjo atskleisti obligacijų sutarties esmę, tačiau ginčo esmę sudaro tai, jog atsakovės darbuotojai melavo ieškovui, jog banko finansinė būklė yra gera ir neatskleidė informacijos apie Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarimą. Prievolė paskelbti Prospektą netaikoma, kai platinami vertybiniai popieriai skirti tik kvalifikuotiems investuotojams. Trečiojo asmens nurodytos aplinkybės apie ieškovo darbą nesudaro pagrindo ieškovo laikyti profesionaliu investuotoju, todėl atsakovės pareiga atskleisti Lietuvos banko 2011 m. sausio 18 d. nutarime išdėstytą informaciją Prospekte nėra niekaip ribojama. Ieškovas pradiniame ieškinyje nėra nurodęs, jog nesidomėjo atsakovės finansine padėtimi, nesusipažino su Prospektu prieš sudarydamas ginčijamą sutartį. Laikytina, kad ieškovo pozicija iki ieškinio patikslinimo ir po patikslinimo neprieštarauja viena kitai.Nagrinėjamo ginčo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) netaikytina ta apimtimi, kuria yra nagrinėjamas obligacijų sutarties negaliojimo dėl apgaulės klausimas.Ginčo objektu esanti obligacijų sutartis pagal savo turinį nėra tęstinio pobūdžio, todėl galimas sandorio pripažinimas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Su įstatymo reguliavimu suderinama ir tokia situacija, kai iki draudžiamojo įvykio dienos lėšos nebuvo faktiškai laikytos einamojoje banko sąskaitoje (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo 7 str. 4 d. 1 p.). Ieškovo finansinio reikalavimo atsakovės bankroto byloje pareiškimas negali būti laikomas ginčo sandorio patvirtinimu, nes tokia procedūra nėra nurodyta CK 1.79 straipsnyje, ieškovas neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų patvirtinęs ginčijamą sutartį.

Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2017 m. vasario 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose atkreipia dėmesį į, trečiojo asmens manymu, reikšmingą vienodos teismų praktikos formavimui Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016.Ieškovas G. B. 2017 m. kovo 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pateikiami atsikirtimai į trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2017 m. vasario 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktus rašytinius paaiškinimus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje kilo ginčas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 str.).

Dėl šalių procesinio pobūdžio prašymų

Atsakovė BAB bankas „Snoras“ kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – Centrinės reglamentuojamos informacijos bazės išrašą. Juo siekiama įrodinėti faktą, kad ginčo sutarties sudarymo metu ieškovui turėjo būti žinoma apie Lietuvos banko atlikto atsakovės inspektavimo rezultatus, nes apie juos atsakovė informavo Vertybinių popierių komisiją, kuri Vertybinių popierių įstatymo nustatyta tvarka 2011 m. sausio 20 d. šią informaciją paskelbė Centrinėje reglamentuojamos informacijos bazėje. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas turi teisę atsisakyti priimti naujus įrodymus, jei jie galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą. Apeliacinės instancijos teisme yra sprendžiami fakto klausimai, t. y. nustatomos faktinės bylos aplinkybės, todėl gali būti priimami nauji įrodymai, jeigu šalis procesu ir teise teikti įrodymus nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-695/2017). Atsakovė, teikdama minėtą įrodymą, nenurodė jokių priežasčių, kodėl šis įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau. Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, kad atsakovė pirmosios instancijos teisme aplinkybės apie atitinkamos informacijos paskelbimą viešai nenurodė ir neįrodinėjo, o teikiamas įrodymas leidžia įsitikinti apie jo paskelbimą dar 2011 m. sausio 20 d., kas suponuoja išvadą, jog nebuvo kliūčių šį įrodymą atsakovei gauti ir pateikti teismui anksčiau. Kita vertus, aptariamas įrodymas pateiktas kartu su apeliaciniu skundu, ieškovas pasinaudojo galimybe dėl jo pasisakyti atsiliepimuose į apeliacinius skundus, todėl nebūtų pagrindo vertinti, kad jo prijungimas prie bylos galėtų kaip nors jos nagrinėjimą užvilkinti. Nors ieškovas šiuo konkrečiu atveju nesirėmė aplinkybe, kad atsakovė pažeidė Vertybinių popierių įstatymo reikalavimą paskelbti jame nustatyta tvarka apie esminį įvykį, o savo reikalavimus grindė netinkamu ieškovo informavimu apie atsakovės finansinę būklę ginčijamo sandorio sudarymo metu (tam tikrų aplinkybių nutylėjimu, taip pat klaidingos informacijos pateikimu Prospekte), tačiau šis įrodymas gali turėti reikšmės vertinant ieškovo elgesį, jo apdairumą ir atidumą, kas taip pat yra svarbios aplinkybės, vertinant apgaulės (ne)buvimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia šį įrodymą prie bylos prijungti ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2017 m. vasario 2 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose teismas informuojamas apie, trečiojo asmens nuomone, ir šioje byloje aktualius Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus civilinėje byloje Nr. 2A-890-370/2016. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinio teismo praktika kitose bylose teisėjų kolegijai yra žinoma ir prieinama, todėl poreikio prijungti trečiojo asmens rašytinius paaiškinimus nėra, atitinkamai atsisakytina prijungti ir ieškovo G. B. 2017 m. kovo 20 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktus atsikirtimus į minėtus trečiojo asmens paaiškinimus.

Dėl apeliacinių skundų argumentų

Apeliaciniai skundai tenkintini.Byloje nustatyta, kad ieškovas G. B. ir atsakovė BAB bankas „Snoras“ 2011 m. spalio 21 d. sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111021V990002, kuria ieškovas įsigijo 200 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos banko „Snoras“ fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 10, LT1000401448 išleistos pagal programą, patvirtintą Vertybinių popierių komisijos 2011 m. birželio 15 d.; bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 19 998,88 Eur.Atsakovės (banko) veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu bankas pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovei iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).Ieškovas patikslintame ieškinyje įrodinėjo ginčijamą obligacijų pasirašymo sutartį sudaręs dėl apgaulės, t. y. CK 1.91 straipsnyje numatytu teisiniu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nurodė tokio pobūdžio bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, jog apgaulė gali būti sandorio šalies tylėjimas, tai yra aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais. Šie išaiškinimai atitinka suformuotą kasacinio teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013).Ieškovas, patikslinęs ieškinį, įrodinėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog atsakovė Prospekte, kuris laikytinas ginčijamos sutarties sudedamąja dalimi, nutylėjo, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 03-2 buvo nustatyti tam tikri atsakovės veiklos trūkumai (kaip pavyzdžiui, bankas nesudarė reikiamų specialiųjų atidėjinių veiklos rizikai mažinti; bankas, prieš priimdamas sprendimą skolinti klientui ir sudaręs sandorius, tam tikrais atvejais neįsitikindavo, ar kliento finansinė ir ekonominė būklė leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti sutartinius įsipareigojimus; bankas pašalino ne visus praeito inspektavimo metu nustatytus teisės aktų pažeidimus) ir skirtos poveikio priemonės. Be to, buvo pateikta klaidinga informacija apie atsakovės finansinę būklę, Lietuvos banko nurodymų vykdymą, Prospekte pateikti atsakovės finansiniai rodikliai neatitiko tikrovės. Apgaulė, anot ieškovo, pasireiškė ir atsakovės darbuotojų aktyviais veiksmais, kurie susitikimo ieškovo darbovietėje metu ne kartą pabrėžė, kad atsakovės finansinė būklė yra puiki, jokie ribojimai atsakovei nėra taikomi. Ieškovas nurodė, kad prieš sudarydamas ginčo sutartį, perskaitė ir įsigilino į Prospektą, kuris buvo patvirtintas 2011 m. birželio 16 d. Vertybinių popierių komisijos bazinio prospekto patvirtinimo pažyma Nr. 4R-10, todėl jis ginčijamos sutarties, jeigu šiame Prospekte būtų tinkamai atskleista informacija apie atsakovės finansinę būklę, apskritai nebūtų sudaręs. Ieškovas patikslinto ieškinio reikalavimus grindė taip pat ir tuo, kad iš atsakovės gavo neteisėtą investavimo rekomendaciją (pasiūlymą sudaryti ginčijamą sutartį), nes nebuvo tinkamai atskleista minėta reikšminga informacija ir atsakovė nesurinko duomenų apie ieškovo patirtį, žinias, finansinę padėtį ir investicinius tikslus.Atsižvelgus į tokiu būdu suformuotą patikslinto ieškinio pagrindą, negalima sutikti su trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, dėl kurios buvo sustabdyta nagrinėjama byla. Nurodytoje byloje buvo sprendžiama, ar atsakovė suklaidino ieškovus informuodama apie obligacijų draustumo aplinkybę ir ar būtent šiuo (suklydimo) faktiniu pagrindu sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais. Nors teismas, sustabdydamas nagrinėjamą bylą, ir pats konstatavo, kad šių dviejų bylų faktinės aplinkybės iš esmės analogiškos, tačiau, atnaujinus bylos nagrinėjimą, buvo pateiktas patikslintas ieškinys, kuriame iš esmės pakeistas ieškinio pagrindas, t. y. faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas, ieškovui teigiant, kad jis suprato obligacijų sutarties esmę, su tuo sietinas rizikas, tai, jog obligacijų įsigijimo sutartis nėra tapati terminuotojo indėlio sutarčiai (suklydimo nėra), o sandorio negaliojimo pagrindą sudaro apgaulė dėl netinkamo informacijos apie atsakovės finansinę būklę atskleidimo (2016 m. spalio 14 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 00:10:10 iki 00:11:00 val.). Šiuo aspektu kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 nėra pasisakęs, todėl sutiktina su ieškovo atsiliepimo į trečiojo asmens apeliacinį skundą argumentu, jog nagrinėjamo ginčo atveju Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties nurodytoje civilinėje byloje ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) netaikytina ta apimtimi, kuria yra nagrinėjamas obligacijų sutarties negaliojimo dėl apgaulės klausimas.Iš esmės sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad ieškinio faktinio pagrindo pakeitimas, šį procesinį veiksmą atlikus taip, kaip numato proceso įstatymas, savaime negali būti laikomas asmens netinkamo procesinio elgesio išraiška. Tačiau ginčo atveju ir nekyla klausimas dėl to, ar / kad ieškovas teisę pakeisti ieškinio pagrindą turėjo ir šią procesinę teisę realizavo tinkamai, t. y. laikydamasis proceso įstatymo numatytų reikalavimų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra reikšminga kitu aspektu – apeliantai pagrįstai atkreipia dėmesį ne į procesinės ieškovo teisės keisti ieškinio pagrindą realizavimo faktą, o į kardinaliai skirtingą ieškovo poziciją pradiniame ir patikslintame ieškinyje, kai vienu atveju teigiama, jog ginčijamą sutartį jis sudarė pats suklydęs (ar buvęs suklaidintas) dėl obligacijoms (ne)taikytino draustumo, t. y. dėl savo ar kitos šalies, neturėjusios tikslo apgauti, kaltės, kitu – sutartį sudarė kitai šaliai, panaudojus apgaulę dėl jos veiklos patikimumo ir finansinės padėties, t.y. dėl kitos šalies kaltės, pasireiškusios tyčios forma. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad CK 1.90 ir 1.91 straipsniuose įtvirtinti teisiniai pagrindai nėra suderinami. Suklydimas yra ir vieno, ir kito teisinio sandorio negaliojimo pagrindo elementas, tačiau apgaule laikomas tyčinis asmens elgesys, kuriuo siekiama suklaidinti sandorio šalį ir taip ją palenkti sudaryti sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-126/2011). Sutiktina su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į ieškovo pozicijos prieštaringumą ir nepagrįstai neįvertino jo paaiškinimų kaip įrodinėjimo priemonės patikimumo kontekste. Pradiniame ieškinyje ieškovas nurodė, jog remdamasis neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje esančia formuluote apie banko įsipareigojimų klientui draudimą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ bei patikintas atsakovės darbuotojos, sprendė, jog atsakovės bankroto atveju jis galės gauti draudimo išmoką. Esant tokiam ieškovo įsitikinimui, atsakovės nemokumo tikimybė negalėjo turėti esminės reikšmės ieškovo apsisprendimui sudaryti ar ne ginčo sandorį, nes, jo teigimu, bankroto atveju jo nuostolius kompensuotų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ mokama draudimo išmoka. Tačiau patikslintame ieškinyje ieškovas jau nurodo, kad esminę reikšmę sprendimui įsigyti ginčo obligacijų turėjo ne obligacijų draustumo aplinkybė, o atsakovės finansinė padėtis. Todėl ir šiuo aspektu ieškovo pozicija prieštaringa.Nors pradiniame ieškinyje ieškovas aiškiai ir nėra nurodęs, kad pasirašomų su ginčo sutartimi dokumentų neskaitė, tačiau jo teiginiai, kad kliento aptarnavimo sutartis ir obligacijų sutartis buvo sudarytos greitai, viena po kitos, nesuteikiant laiko ieškovui įsigilinti į jų nuostatas ar pasikonsultuoti, leidžia spręsti, kad ieškovas jų neskaitė arba bent jau nesigilino į jų nuostatas. Patikslintame ieškinyje jau teigiama, kad ieškovui buvo suteikta pakankamai laiko pasidomėti siūlomu finansiniu produktu, ieškovas prieš sudarydamas ginčijamą sutartį perskaitė ir įsigilino į Prospektą. Pažymėtina, kad ieškovo pozicija pasikeitė kaip tik tuo metu, kai Lietuvos Aukščiausiais Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, spręsdamas panašią situaciją, konstatavo, jog atsakovė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau tai ieškovo apsisprendimo sudaryti ginčijamą sandorį nenulėmė, todėl nėra pagrindo obligacijų įsigijimo sandorius pripažinti negaliojančiais dėl suklydimo, ir po paminėtos bylos išnagrinėjimo buvo atnaujinta nagrinėjama byla. Iš aptartų aplinkybių matyti, kad ieškovas ne detalizavo pirminiame ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes, o jas keitė iš esmės, dėl ko kyla pagrįstų abejonių ieškovo paaiškinimų patikimumu. Kaip minėta, apgaule galima pripažinti tik tuos tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Sutiktina su apeliantų argumentais, kad teismas skundžiamame sprendime neanalizavo ieškovo tikrųjų ketinimų, jį individualizuojančių savybių, taip pat netyrė faktinių aplinkybių, susijusių su ginčijamo sandorio sudarymu, nors ir teisingai pažymėjo tokio pobūdžio byloje nustatinėtinas aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien atsakovės veiksmų, atskleidžiant Prospekte informaciją apie atsakovės finansinę būklę, analize, tačiau iš esmės nevertinant, kokią įtaką ieškovo apsisprendimui sudaryti ginčijamą sandorį turėjo tokios aplinkybės. Pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad bet kuris vidutiniškai protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo (neprofesionalus investuotojas), žinodamas aplinkybes apie Lietuvos banko nustatytus ribojimus, nebūtų sudaręs su atsakove obligacijų pasirašymo sutarties, t. y. nebūtų investavęs į tokio banko vertybinius popierius, yra ne tik grindžiamas prielaidomis, o ne konkrečiomis bylos faktinėmis aplinkybėmis, bet ir apskritai labai abejotinas dėl savo kategoriškumo sprendžiant dėl potencialaus visų asmenų elgesio. Pagal CPK 263 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, jis negali būti grindžiamas prielaidomis.Išskyrus savo paaiškinimus, ieškovas nepateikė kitų įrodymų, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą jis būtų domėjęsis atsakovės finansine padėtimi, gilinęsis į Prospektą ir būtent jame pateikta informacija jam būtų turėjusi esminės reikšmės nusprendžiant sudaryti ginčo sandorį (CPK 178 str.). Savo teiginiams, kad atsakovės darbuotojai patikino ieškovą, jog atsakovės finansinė padėtis gera, jokie ribojimai atsakovei netaikomi, pagrįsti ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, atsakovės darbuotojų, kurie bendravo su ieškovu prieš sudarant ginčijamą sandorį, po to, kai patikslino ieškinį, liudytojais apklausti neprašė. Kasacinio teismo yra nurodyta, kad asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015). Todėl iš esmės tik ieškovo deklaratyvūs patikslintame išdėstyti ieškinyje teiginiai buvus minėtas aplinkybes, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje akivaizdžiai nepakankami, o juo labiau, kai jie yra dar ir priešingi pradiniame ieškinyje nurodytiems. Patikslintame ieškinyje ieškovas, kaip minėta, nors ir nepateikdamas kitų įrodymų, jau teigia, kad prieš pasirašant sutartį pakankamai išsamiai domėjosi jos sąlygomis. Tačiau tokiu atveju jis turėjo matyti, kad Prospekte aiškiai įvardinta jo prisiimama rizika – „investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas obligacijas, prisiima riziką, kad bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais“. Apibendrinto finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte nurodoma, kad „galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika)“. Įvertinus ieškovo pakankamai turtingą patirtį tiek dėl lėšų tvarkymo bankuose, vertybinių popierių įgijimo, tiek gyvenimišką patirtį apskritai, išsilavinimą, pareigas, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis nesuvokė galimos rizikos sudarius sutartį bet kuriuo atveju. Šiame kontekste atmestini patikslinto ieškinio teiginiai, kad ieškovas gavo neteisėtą investavimo rekomendaciją, nes labai tikėtina, kad jam jau vien dėl paminėtų asmeninių savybių pats finansinis produktas (obligacija) buvo žinomas, o investavimo rizika dar ir buvo atskleista. Todėl ieškovo patikslintame ieškinyje akcentuojamas Lietuvos banko nutarimas galėtų būti vertinamas kaip ženkliai reikšmingesnis ginčo išsprendimui tuo atveju, jei, pavyzdžiui, teikiamoje informacijoje investuotojo rizika apskritai nebūtų nurodyta arba bankas būtų deklaravęs obligacijų išpirkimo garantijas bet kokiu atveju. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas jau yra vertinęs analogiško pobūdžio ieškovų argumentus, teigiant buvus apgaulę dėl atsakovės finansinės padėties, vertinant, be kita ko, ir Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarime nustatytų atsakovės veiklos pažeidimų bei atsakovei taikytų poveikio priemonių reikšmę tokio pobūdžio bylose. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. kovo 3 d. dalinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 (Nr. 2A-3-516/2017, teisminio proceso Nr. 2-55-3-00851-2012-4), be kita ko, pažymėjo, kad ieškovai, reikšdami reikalavimą nuginčyti sandorį, remdamiesi suklaidinimu ar apgaule dėl atsakovės finansinės padėties, turėtų įrodyti, kad bankas buvo nemokus konkrečių obligacijų sutarčių sudarymo metu, ir, išsprendęs iš esmės panašų ginčą, konstatavo nesant pagrindo pripažinti ginčijamą sandorį negaliojančiu. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismas skundžiamame sprendime nemotyvavo, kodėl nukrypsta nuo minėtos Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, nors teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. dalinėje nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-4-516/2016 pažymėta ir tai, kad visuomenės informavimo priemonėse buvo ne tik atsakovei naudinga informacija, tačiau ir duomenys apie banko veiklos trūkumus, ką patvirtina ir nagrinėjamos bylos trečiojo asmens apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės (informacija Lietuvos banko tinklalapyje, dienraštyje „Verslo žinios“), banko pateikta 2011 m. sausio 20 d. Centrinės reglamentuojamos informacijos bazės išrašo kopija. Todėl pirmosios instancijos teismo išvados apie tai, kad Lietuvos banko valdybos 2011 m. sausio 18 d. nutarimas, kuriuo nustatyti atsakovės veiklos trūkumai ir atitinkami ribojimai, nebuvo viešosios diskusijos objektas, neatitinka tikrovės. Šiame kontekste galima manyti, kad paminėta ieškovui buvusi prieinama vieša informacija ne tik prieš arba pasirašant ginčo sandorį, bet ir po to net rengiant pirminį ieškinį iki patikslinto ieškinio, kuris pateiktas praėjus daugiau kaip keturiems metams nuo sandorio sudarymo, nebuvo aktuali ir nekėlė poreikio kreiptis į Lietuvos banką su prašymu pateikti informaciją apie bet kokius sprendimus banko atžvilgiu nuo pat 2008 m. Dėl šios informacijos ieškovas kreipėsi tik po kasacinio teismo bylos Nr. 3K-7-602-684/2015 išnagrinėjimo, kas netiesiogiai taip pat leidžia spręsti apie tai, kad ne informacija (ar jos trūkumas) apie banko veiklą formavo ieškovo apsisprendimą dėl sandorio sudarymo. Nepateikus pakankamai patikimesnių įrodymų, kad atsakovės veiksmai turėjo lemiamą įtaką ieškovo valiai sudaryti ginčo sandorį susiformuoti, atsakovės veiksmų, taip pat tyčios (ne)buvimo vertinimas iš esmės nebetenka prasmės, nes ginčo sandorio vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo pripažinti negaliojančiu. Tačiau pažymėtina, kad ir tokiu aspektu teisėjų kolegija, kai investuotojų rizika dėl tokių sutarčių buvo atskleista (sprendimo 31 punktas), neturi pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos banko nutarimo neatskleidimas buvo banko sąmoningai nutylėtas būtent siekiant obligacijų sutarčių sudarymo (ar lėmė konkrečiai ieškovo apsisprendimą).Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Prospekte pateiktas teiginys „Esminių įvykių, susijusių su emitentu, kurie turi esminės reikšmės vertinant emitento mokumą, nebuvo“ buvo klaidingas, nes vertino, kad atsakovės veiklos trūkumai ir šiems trūkumams šalinti Lietuvos banko nustatyti įpareigojimai yra esminis įvykis, apie kurį atsakovė turėjo nurodyti ir Prospekte. Tačiau, visų pirma, jau minėta, kad šioje byloje nėra pagrindo manyti, jog informacija apie banko veiklą ar jos trūkumas lėmė ginčo sandorio sudarymą. Be to, teismas skundžiamame sprendime iš esmės netyrė ir nevertino, ar Lietuvos banko nutarimas bei jame nustatyti įpareigojimai laikytini turėjusiu esminę reikšmę emitento mokumo vertinimui (esmingumo kriterijus). Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo išvados nelaikytinos pakankamai motyvuotomis, nes Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2016 m. gegužės 2 d. rašte, nors ir nurodyta, kad viena priežasčių atsakovės veiklos apribojimui (moratoriumui) paskelbti buvo ta, jog atsakovė ignoravo arba formaliai vykdė Lietuvos banko nurodymus mažinti veiklos riziką, tačiau vien ši aplinkybė nėra pakankama spręsti apie tai, kad būtent ji turėjo esminę reikšmę atsakovės mokumui (be to, rašte kalbama tik apie priežastis, paskatinusiais nuspręsti dėl atsakovės veiklos apribojimo, o ne nemokumo). Ieškovas nepateikė įrodymų, kad aplinkybės, turėjusios esminę įtaką atsakovės mokumui vertinti, egzistavo ginčijamo sandorio sudarymo metu, o teismo išvados, kaip minėta, negali būti paremtos tik prielaidomis. Kaip pagrįstai nurodo trečiasis asmuo, Lietuvos banko priežiūros tarnyba viešai skelbia apie kredito įstaigų inspektavimus, tam tikrais atvejais ir pritaikytas priemones, tačiau tai savaime nelemia išvados apie tokios įstaigos nemokumą ar blogą finansinę padėtį.Teisėjų kolegijos nuomone, dėl pirmiau nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jis panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.; 329 str. 1 d., 330 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

Panaikinus skundžiamą sprendimą ir priėmus naują sprendimą, pakeistinas pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 1, 5 d.). Trečiasis asmuo prašė priteisti 429,29 Eur (1 482,25 Lt) bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į pradinį ieškinį parengimą. Toks prašymas pagrįstas išlaidų dydį patvirtinančiais įrodymais. Trečiojo asmens prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 19 d.) 8.2 punkte nustatyto dydžio. Tačiau atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos pobūdį, į suteiktų teisinių paslaugų apimtį, į tai, kad trečiasis asmuo yra dalyvavęs ne vienoje analogiško pobūdžio byloje, civilinėse bylose teikė tokią pat teisinę poziciją pagrindžiančius procesinius dokumentus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d.), teisėjų kolegija trečiajam asmeniui kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 300 Eur už atsiliepimo į pradinį ieškinį parengimą. Atsakovė duomenų apie pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas.Elektroninės bylos duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo 2016 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 510 sumokėjo 600 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Tačiau CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostata, jog įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus, suponuoja vertinimą, kad trečiasis asmuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą šiuo konkrečiu atveju mokėti neturėjo. Tokį vertinimą patvirtina ir kasacinio teismo formuojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-751-687/2015; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-750-684/2015). Todėl už apeliacinį skundą trečiojo asmens sumokėtas žyminis mokestis jam grąžintinas, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3 ir 5 d.). Duomenų apie kitas apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas dalyvaujantys byloje asmenys iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl jų priteisimo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – G. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš G. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) pirmosios instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (įmonės kodas 110069451).

Grąžinti valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (įmonės kodas 110069451) 600 Eur (šešis šimtus eurų) žyminio mokesčio, sumokėto 2016 m. gruodžio 12 d. mokėjimo pavedimu Nr. 510.

TeisėjaiRomualda JanovičienėAlvydas PoškusAntanas Rudzinskas