Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Jurgio A. A. ieškinį atsakovui Š. D. dėl niekinių sandorių pripažinimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas nurodo, kad ieškovui sutarčių pasirašymo metu atsakovo atstovavimo faktas buvo atskleistas ir žinomas, sutarčių vykdymo metu ieškovas vertino G. V. kaip atsakovo atstovą ir pretenzijų dėl sutarčių galiojimo nereiškė net 8 metus. Be to, net ir vertinant, kad sutartis buvo sudaryta, G. V. už atsakovą sutartyje pasirašius be tinkamai įforminto atstovavimo pagrindo, laikytina, kad atsakovas, vykdydamas sutartis, patvirtino atstovavimo faktą ir sutarčių sudarymo faktą. Vadinasi, atsakovo parašo sutartyse nebuvimas, atsakovui pripažįstant ir vykdant sutartis, galėtų būti vertinamas nebent kaip formalus netikslumas ir jokiu būdu nepaneigia aiškios atsakovo tikrosios valios dėl sutarčių sudarymo. Remiantis CK 1.63 straipsnio 6 dalimi, esminė sąlyga dvišaliam sandoriui sudaryti yra dviejų šalių suderinta valia, kuri, vadovaujantis CK 1.64 straipsnio 1 dalimi, gali būti išreikšta tiek raštu, tiek žodžiu, tiek veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma.

Atsakovas nurodo, kad teismų praktikoje nustatyta, jog nuomos sutartis yra toks sandoris, kurio pagal turinį pripažinti negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 str. 2 d.). Atitinkamai, pripažinus nuomos sutartį negaliojančia, šalių grąžinimas į pirminę padėtį (restitucija) nėra galimas. Kai negalima šalių grąžinti į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo, tai būtina išspręsti šalių atsiskaitymo pagal sandorio sąlygas klausimą, o sandoris, kaip toks, pripažintinas negaliojančiu nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo momento. Pažymėtina, kad ieškovas sutarčių negaliojimo pagrindą sieja ne su sutarčių sąlygų teisėtumu, bet su atsakovo Š. D. parašo tikrumu (įgaliojimų viršijimu). Įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad ieškovas nesikreipė ir nesiūlė atsakovui keisti sutarčių sąlygų (nuomos mokesčio dydžio), priimdavo atsakovo sutartimis sulygto nuomos mokesčio sumos mokėjimą, atsakovas tinkamai vykdė ir vykdo šį sutartinį įsipareigojimą, ko ieškovas ir neginčija, ieškovo pasvarstymai apie žemės nuomos rinkos kainas yra nepagrįsti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi, šiuo atveju, sutartis pripažinus negaliojančiomis, nebūtų jokio pagrindo šalių tarpusavio atsiskaitymo klausimą spręsti remiantis ne sutarčių sąlygose nurodytu nuomos mokesčio dydžiu, o ieškovo patikslintame ieškinyje nurodytu nuomos mokesčio dydžiu.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas nustatė, kad 2007 m. kovo 22 d. tarp ginčo šalių – žemės sklypų savininko J. A. A. ir jaunojo ūkininko Š. D. – dešimčiai metų buvo sudarytos 12,04 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bei 27,02 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartys. Minėtos žemės nuomos sutartys yra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (terminas nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2017 m. kovo 22 d.) (b. l. 7-16). Žemės nuomos sutartyse ir Š. D. atsiliepime, kuris buvo pateiktas Šakių rajono apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. 2-633-876/2012, matyti visiškai skirtingi Š. D. parašai (b. l. 11-19). Sutartis pasirašė ne pats Š. D., o G. V., šios aplinkybės atsakovas neneigia, ją patvirtina ir liudytojas G. V.. Taigi, byloje kyla klausimas ar Lietuvos Respublikos CK 1.76 str. 1 d. reikalavimo (rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys) pažeidimas, turi būti laikomas tokiu, dėl kurio sandoriai būtų pripažinti negaliojančiais pagal Lietuvos Respublikos CK 1.80 str. 1 d.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu pateisinamas, kai interesas, kurį siekiama apginti nuo neigiamų sandorio sudarymo pasekmių, yra svarbesnis už tą, kuris būtų apgintas sandorį išsaugojus. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyviosioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką; įstatyme šių interesų apsaugai suteikiamas prioritetas civilinių teisinių santykių stabilumo ir privačių interesų atžvilgiu – imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja įstatymo pagrindu, jo negaliojimui neturi įtakos teismo sprendimas, šalys negali niekinio sandorio patvirtinti (CK 1.78 straipsnio 1 dalis) ir toks sandoris jokių teisinių padarinių, išskyrus jo negaliojimo padarinius, nesukelia ir negali sukelti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008; 2009 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2009). Tad vertinant, ar sandoris yra negaliojantis, svarbu nuspręsti ar sandorio išsaugojimas yra per daug nesuderinamas su visuomenės interesais ir viešąja tvarka.

Svarbu pažymėti, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiformavusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo prieštarautų šiam stabilumo tikslui, neatitiktų sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, taip pat teisingumo ir protingumo principų (CK 1.2, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232/2012; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2014).

Tarp tų pačių šalių Šakių rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjamas ginčas dėl tų pačių sutarčių nutraukimo (civilinė byla Nr. 2-16-876/2013). Teismas sprendimą priėmė 2013-02-18, sprendimas įsiteisėjo Kauno apygardos teismui 2013-07-08 išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus nutartį pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Lietuvos Respublikos CPK 182 str. 2 p. numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias teismo sprendimo prejudicialumo galią patvirtinančias nuostatas (byloje turi būti nustatytas jų visetas): prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2009; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306/2010; kt.; 2011 kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Nagrinėjamu atveju Šakių rajono apylinkės teismo 2013-02-18 sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-16-876/2013 turi prejudicinę galią šioje nagrinėjamoje byloje, o tai reiškia, kad tame sprendime nustatytų faktų šalys nebegali ginčyti (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Minėtame teismo sprendime nurodoma, kad: „ <...> sutarčių 1.5 p. iš tiesų nenumatytas aiškus nuomos mokesčio mokėjimo terminas <...> ir tai laikytina jų netikslumu <...> Tačiau šis netikslumas nelaikytinas esminiu šioje byloje, nes abiejose sutartyse aiškiai nustatyta, jog kiekvieno iš žemės sklypų nuomos mokestis yra 20 Lt už hektarą per metus (1.8 p.). Byloje nėra duomenų, kad šis mokestis būtų nemokamas. Atvirkščiai, iš šalių pasisakymų matyti, kad tarp jų buvo susiklosčiusi atsiskaitymo už žemės sklypų nuomą praktika – žemės nuomos mokestis ieškovui buvo mokamas pagal žodinį jo pageidavimą, paprastai po derliaus nuėmimo į rankas, paprastai jį mokėdavo atsakovo įgaliotas G. V..“ Taigi, civilinėje byloje priimtame sprendime, turinčiame prejudicinę galią, jau buvo pasisakyta apie sutarties netikslumus ir klaidas, teismas pripažino, kad netikslumų sutartyse yra, tačiau jie nelaikomi esminiais. Dėl šios priežasties teismas šioje civilinėje byloje plačiau nenagrinės ieškovo argumentų dėl sutarčių netikslumų ir klaidų, be to, šioje byloje nagrinėjamas sandorių negaliojimas dėl prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms ir todėl sutarties netikslumai dėl atsiskaitymo tvarkos nebūtų pagrindas pripažinti ginčo sandorius negaliojančiais.

Taip pat minėtame teismo sprendime nurodoma, kad: „ne tik iš atsakovo atsiliepimų, jo paaiškinimų, bet ir paties ieškovo pareiškimų teismo posėdžiuose akivaizdu, kad nuo pat sutarčių sudarymo santykius dėl žemės sklypų nuomos su J. A. A. palaikė ne tik atsakovas, bet ir G. V.. Nuo pat sutarties sudarymo J. A. A. nekilo jokių problemų dėl to, kad Š. D. praktiškai neūkininkavo, visus reikalus tvarkė jo uošvis G. V., kad nuomos mokesčio dydis, sąlygos, jo mokėjimo tvarka buvo aptarti ne su atsakovu, bet su G. V. Iš aptartų santykių matyti, kad ieškovas pripažįsta G. V. atsakovo tarpininku, jo atstovu. Tokius santykius tarp Š. D. ir G. V. patvirtina ir byloje esantis įgaliojimas (b. l. 46).“. Taigi, prejudicinę galią turinčioje byloje Š. D. atstovavimo faktas jau buvo aptartas.

Įstatymas numato numanomą atstovavimą, kai atstovo teisės suprantamos iš aplinkybių, kuriomis atstovas veikia (CK 2.133 straipsnio 2 dalis), tokiu atveju atstovavimas nėra aiškiai išreikštas. Numanomo atstovavimo atveju daugiausia netiesioginiais įrodymais siekiama įrodyti aplinkybes, patvirtinančias šalių atstovavimo santykius, nors specialaus įstatymų nustatyta tvarka susitarimo tuo tikslu ir nėra sudaryto, arba jo sudarymą įrodyti sunku. Jei asmuo nepateikia įgaliojimo arba jo kopijos (ar kito dokumento, tiesiogiai patvirtinančio atstovavimo santykius), ši aplinkybė savaime dar nereiškia, kad atstovavimo prievolinių santykių nėra. Toks įgaliojimo nepateikimas gali reikšti tik tai, kad nėra aiškiai išreikšto atstovavimo ir tai neužkerta kelio, atsižvelgiant į faktines aplinkybes, konstatuoti kitą atstovavimo rūšį – numanomą atstovavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2010). Nagrinėjamu atveju pats ieškovas nurodo faktą, kad sutarčių sudarymo reikalus tvarkė G. V., patikslintame ieškinyje nurodoma, kad jam žinoma, kad Š. D. ir G. V. yra giminės, turi bendrą gyvenamą vietą. Teismas pažymi ir tai, kad Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šakių rajono policijos komisariato nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų suklastojimo, nustatyta, kad ieškovui priklausančią žemę nuo 1995 m. iki 2007 m. nuomojo pagal sudarytą žodinę sutartį ir ją dirbo G. V.. 2007 m. Š. D. pernuomojo minėtą žemę iš ieškovo, negalėdamas pasirašyti sutarčių dėl didelio užimtumo, paprašė pasirašyti G. V.. Nutarime minima ir tai, kad ieškovas žinojo apie tamprius Š. D. ir G. V. giminystės ir ūkininkavimo ryšius, atstovavimui neprieštaravo (b. l. 21). Nutarime minimas aplinkybes patvirtina ir Š. D. bei G. V. apklausų protokolai (b. l. 98-99). Taip pat iš šių protokolų nustatyta, kad atsakovas ne kartą yra suteikęs įgaliojimus G. V. jį atstovauti sudarant pirkimo-pardavimo sutartis notarų biure, tačiau pasirašant sutartis su ieškovu, tokio įgaliojimo nebuvo, sutartys pasirašytos geranoriškai žinant ir sutinkant pačiam ieškovui. Taigi, atsižvelgiant į prejudicinėje byloje nustatytą faktą, kad ieškovas su atsakovu reikalus tvarkė, tarpininkaujant G. V., o atsakovas dėl to pretenzijų nereiškė, į tai, kad G. V. ieškovui ilgą laiką buvo žinomas dėl tarp jų anksčiau susiklosčiusių žemės nuomos santykių, į atsakovo ir G. V. giminystės ryšį, apie kurį žinojo ir ieškovas, į tai, kad ir anksčiau Š. D. pavesdavo G. V. tvarkyti įvairius reikalus, teismas daro išvadą, kad ieškovas sutarčių sudarymo metu turėjo suprasti numanomo atstovavimo faktą. Nors šis faktas ir nebuvo aiškiai išreikštas, tačiau, atsižvelgus į prieš sutarčių sudarymą susiklosčiusias aplinkybes, negalima daryti išvados, kad atstovavimo prievolinių santykių nebuvo. Vėliau sutarčių vykdymas, o ypač tai, kad nuomos mokestį ieškovui mokėdavo G. V., tik patvirtina aplinkybę, kad ieškovas pripažino G. V. atsakovo atstovu. Nors ieškovas nurodė, kad jam pasirašius sutartis, G. V. prižadėjo sutartis perduoti pasirašyti Š. D., tačiau šios aplinkybės neįrodė.

Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nuomos sutartys sudarytos 2007 metais ir ketverius metus, t.y. iki 2011 metų, kaip nurodė liudytojas G. V., su atsakovu nesutarimų nebuvo. Vėliau, kaip minėta, tarp šalių buvo nagrinėjama byla dėl sutarčių nutraukimo. Ir tik likus mažiau nei dviem metam iki sutarčių pabaigos, ieškovas kreipėsi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Kaip pažymi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas: „Tais atvejais, kai šalių sudarytas susitarimas nėra absoliučiai negaliojantis ir egzistuoja teisinė galimybė jį išsaugoti, jis turi būti išsaugomas siekiant civilinių santykių pastovumo, teisinio tikrumo ir apibrėžtumo bei laikantis sutarties stabilumo (favor contractus) principo. <...> Gerbiant šalių valios autonomijos principą pirmenybė turi būti teikiama ne formaliems sandorio negaliojimo argumentams, bet šalių valiai sukurti jų siekiamus civilinius teisinius santykius, jeigu šie iš esmės nepažeidžia įstatymo reikalavimų ir gali teisėtai egzistuoti bei sukelti atitinkamus teisinius padarinius“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013). Šiuo atveju šalys siekė sukurti žemės nuomos teisinius santykius, jų valia buvo suderinta, ilgą laiką sutartys buvo vykdomos, iš esmės nepažeidžiant įstatymo reikalavimų ir gali toliau teisėtai egzistuoti ir sukelti atitinkamus teisinius padarinius, sandorio išsaugojimas nėra per daug nesuderinamas su visuomenės interesais ir viešąja tvarka. Sandorio pripažinimas negaliojančiu remiantis vien tuo, jog sutartį pasirašė ne pats Š. D., o G. V., ignoruojant šalių valią bei sutarties sudarymo tikslus, pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumą, reikštų neproporcingą kišimąsi į šalių sutarties laisvės principą, ir vien tik formalių pažeidimų iškėlimą aukščiau už šalių valią. Atsižvelgdamas į tas aplinkybes, teismas aukščiau išdėstytais motyvais vertina, kad ieškovo reikalavimas pripažinti nuomos sutartis, sudarytas su atsakovu, niekinėmis dėl suklastotų atsakovo parašų yra nepagrįstas ir atmestinas. Taip pat atmestinas ir ieškovo reikalavimas taikyti vienašalę restituciją, kadangi restitucija yra sandorių negaliojimo pasekmė ( Lietuvos Respublikos CK 1.80 str. 2 d.).

Atmetus patikslintą ieškinį, iš ieškovo į valstybės biudžetą išieškotinos 8,11 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Respublikos CPK 96 str. 2 d.).

Taip pat iš ieškovo išieškotinos atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti (CPK 93 str. 1 d.), kurios pagal pateiktą prašymą ir jį pagrindžiančius dokumentus (b. l. 74-77; 130-131) sudaro 2867,70 Eur ir, teismo vertinimu, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (TAR, 2015, Nr. 2015-03968 redakcija) patvirtintus maksimalius dydžius, bylos sudėtingumą, nagrinėjimo trukmę, faktines advokato darbo ir laiko sąnaudas, būtinybę vykti į kitą, nei registruota advokato darbo vieta, vietovę, į šalių elgesį proceso metu, nėra per didelės.

Įvertindamas tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 88, 96, 270 str., Lietuvos Respublikos CK 1.76 str. 1 d., 1.80 str. 1 d., 2.133 str. 2 d., teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovui Š. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo J. A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2867,70 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis eurus 70 ct) advokato pagalbos išlaidų.

Priteisti iš ieškovo Jurgio A. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo valstybei (ši suma sumokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, įmokos kodas – 5660).

Sprendimas per 30 d. nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Šakių rajono apylinkės teisme.