- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-12
- Bylos Nr.
- 1A-344-449/2024
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Jūratė Jakubonienė, Virginija Liudvinavičienė
- Nuteistasis
- A. V.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 3 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją) 280 MGL dydžio (14 000 Eur) bauda,
pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakciją) 180 MGL dydžio (9 000 Eur) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinus bausmių dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta 400 MGL dydžio (20 000 Eur) bauda.
Nustatytas paskirtos baudos savarankiško sumokėjimo terminas 24 (dvidešimt keturi) mėnesiai nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Iš nuteistojo A. V., vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, kaip nusikalstamos veikos rezultatą nuspręsta konfiskuoti 55 085,95 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu A. V. nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, t. y. jis, nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. balandžio 11 d., užimdamas UAB „P“ direktoriaus pareigas, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę valdyti ir disponuoti jam patikėtu įmonės turtu, laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 30 d. iš UAB „C“ pagal UAB „P“ vardu išrašytus kasos pajamų orderio kvitus: 2018 m. sausio 2 d. Serija P Nr. 0004 – 5 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 4 d. Serija P Nr. 0005 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 9 d. Serija P Nr. 0006 – 6 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 15 d. Serija P Nr. 0007 – 4 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 18 d. Serija P Nr. 0008 – 1 300 Eur sumai, 2018 m. sausio 19 d. Serija P Nr. 0009 – 2 500Eur sumai, 2018 m. sausio 22 d. Serija P Nr. 0010 – 2 500 Eur sumai, 2018 m. sausio 23 d. Serija P Nr. 0011 – 2 500 Eur sumai, 2018 m. sausio 24 d. Serija P Nr. 0012 – 2 700 Eur sumai, 2018 m. sausio 25 d. Serija P Nr. 0013 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 26 d. Serija P Nr. 0014 – 2 900 Eur sumai, 2018 m. sausio 29 d. Serija P Nr. 0015 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 30 d. Serija P Nr. 0016 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. sausio 31 d. Serija P Nr. 0017 – 2 800 Eur sumai, 2018 m. vasario 1 d. Serija P Nr. 0018 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. vasario 5 d. Serija P Nr. 0019 – 2 900 Eur sumai, 2018 m. vasario 6 d. Serija P Nr. 0020 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. vasario 7 d. Serija P Nr. 0021 – 2 818,61 Eur sumai, 2018 m. vasario 8 d. Serija P Nr. 0022 – 300 Eur sumai, 2018 m. vasario 13 d. Serija P Nr. 0023 – 1 150 Eur sumai, 2018 m. vasario 19 d. Serija P0024 Nr. P0024 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. vasario 21 d. Serija P0025 Nr. P0025 – 3 000 Eur sumai, 2018 m. vasario 23 d. Serija P0026 Nr. P0026 – 1 852,59 Eur sumai, 2018 m. kovo 30 d. Serija P Nr. 0027 – 364,75 Eur sumai, grynais pinigais gavo priimdamas viso 65 585,95 Eur, iš kurių, 55 085,95 Eur, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi iškėlus UAB „P“ bankroto bylą, teismo paskirtajam bankroto administratoriui UAB „R“ 2019 m. balandžio 16 d. pareikalavus perduoti turtą, neperdavė, tokiu būdu pasisavino didelės – 55 085,95 Eur vertės svetimą UAB „P“ priklausantį turtą.
2. Be to, A. V. nuteistas ir už tai, kad apgaulingai organizavo ir vykdė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. balandžio 11 d., t. y. jis, nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. balandžio 11 d., užimdamas UAB „P“ direktoriaus pareigas, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatas, numatančias, kad už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, 4 straipsnio nuostatas, numatančias, kad ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, būdamas atsakingas už UAB „P“ apskaitos organizavimą ir tvarkymą:
pažeisdamas minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kad ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose, laiku nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2019 m. balandžio 11 d., kai įmonės „P“ apskaitos netvarkė joks kitas buhalteris, sąmoningai neužtikrino būtinų UAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo – nesudarė registro „Didžioji knyga“, visų buhalterinių registrų už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2019 m. balandžio 11 d., dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 31 d. iki 2019 m. balandžio 11 d.;
pažeisdamas minimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalies reikalavimą, kad apskaitos dokumentai, apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą, sąmoningai neužtikrino buhalterinės apskaitos dokumentų (UAB „P“ 2016 m. rugsėjo 9 d. – 2017 m. spalio 31 d. laikotarpio registro „Didžioji knyga“ suvestinių visų buhalterinių sąskaitų – turto (ilgalaikio ir trumpalaikio), piniginių lėšų apskaitos, nuosavo kapitalo, tiekėjų ir pirkėjų skolų apskaitos, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų apskaitos – registrų bei pirminių apskaitos dokumentų) saugojimo, o juos nenustatytu laiku bei vietoje, tačiau ne anksčiau nei 2017 m. lapkričio 6 d. (kuomet iki 2017 m. spalio 31 d. apskaitą tvarkiusi UAB „A“, atstovaujama direktorės G. R., perdavė, o UAB „P“, atstovaujama direktoriaus A. V., perėmė), įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų, dėl ko negalima visiškai nustatyti UAB „P“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. iki 2019 m. balandžio 11 d.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Nuteistojo A. V. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2024 m. balandžio 29 d. nuosprendį pakeisti, A. V. pagal BK 183 straipsnio 3 dalį išteisinti. Šio prašymo netenkinus, nuteistojo gynėjas prašo sumažinti A. V. pasisavintų piniginių lėšų sumą ir atitinkamai perkvalifikuoti jo veiką pagal kitą BK 183 straipsnio dalį ir sumažinti paskirtą bausmę bei konfiskuotinų pinigų sumą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pagal BPK 304 – 307 straipsnių nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Skunde nurodoma, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-222-697/2016, Nr. 2K-79-976/2016, Nr. 2K-109-746/2017, Nr. 2K-7-174-303/2019). Šių nuostatų nesilaikymas gali būti pripažįstamas esminiu pažeidimu, jei nustatoma, kad dėl to buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 183 straipsnį nepagrįstai. Teismas, vertindamas bylos įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus.
3.2. Skunde nurodoma, kad A. V. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu neigė pasisavinęs UAB „P“ pinigines lėšas ir parodė, jog jas panaudojo bendrovės reikmėms – mokėjo neapskaitytą darbo užmokestį darbuotojams, kurie buvo ukrainiečių ir baltarusių tautybės, bei pirko statybines medžiagas. Ukrainiečius darbuotojus susirasdavo per ukrainietį, vardu V., o baltarusius – per baltarusį D. KR.. Vien pastarajam už jo atsiųstų darbuotojų darbą yra perdavęs 55 000 – 60 000 Eur grynaisiais pinigais. Nors skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad be deklaratyvių A. V. teiginių, kiti bylos duomenys nepatvirtina, jog jis pinigines lėšas panaudojo darbuotojams už jų atliktus darbus, tačiau pats teismas nurodo ir apie tai, kad iš liudytojų parodymų matosi, jog objektuose, kuriuose UAB „P“ atliko statybos darbus, dirbo nuo trijų iki dešimties asmenų įvairiais laikotarpiais iki kelių mėnesių, taip pat sutiko su tuo, kad UAB „P“ statybos objektuose nuolat naudojo nelegalų darbą. Teismas nurodė ir apie tai, kad nors toks veiklos pobūdis yra neteisėtas, tačiau turintis reikšmę sprendžiant, ar iš UAB „C“ gautus pinigus A. V. panaudojo bendrovės reikmėms. Tačiau teismas padarė išvadą, kad, išskyrus A. V. parodymus, kiti duomenys šių aplinkybių nepatvirtina. Toliau nuosprendyje teismas išdėstė A. V. parodymus, kad statybininkai uždirbdavo apie 1 500 Eur. Liudytojas K. L. parodė, kad dirbdami keturiese per dvi – tris savaites uždirbo 6 000 Eur. Liudytojas A. M. parodė, kad už dvi darbo dienas buvo sutarta 100 Eur atlygis, tai per mėnesį sudarytų virš 1 000 Eur. Teismas nurodė, kad A. V. parodė, jog jis ir sau nelegaliai išmokėdavo tokį pat atlyginimą, t. y. apie 1 500 Eur. Minėta suma yra tikėtina, tokia pati ar panaši į darbo užmokesčio sumas, kokias nurodė ir apklausti liudytojai, dirbę statybos objektuose. Nuteistojo A. V. gynėjas nurodo, kad liudytojų parodymais nustačius, jog UAB „P“ objektuose vienu metu dirbo iki dešimties žmonių, ir žinant, kad nebuvo laikotarpio, jog oficialiai šioje bendrovėje, išskyrus A. V., būtų dirbę daugiau nei du darbuotojai, daroma išvada, kad vienu metu bendrovėje galėjo dirbti iki aštuonių nelegalių darbuotojų. Įvertinant tai, kad teismas sutiko su aplinkybe, jog 1 500 Eur mėnesio atlyginimas statybų sektoriuje yra adekvatus, gynėjo nuomone, galima teigti, jog UAB „P“ kiekvieną mėnesį galėjo išmokėti iki 12 000 Eur neapskaityto darbo užmokesčio. Tai reiškia, kad tuo tikslu kaltinime nurodyta suma galėjo būti išleista per 4,5 mėn.
3.3. Nuteistojo gynėjas nurodo, kad aptartos aplinkybės patvirtina, jog A. V. parodymai apie pinigų panaudojimą įmonės reikmėms pagrįsti ne tik jo teiginiais, bet ir konkrečiais duomenimis, t. y. skundžiamame nuosprendyje nurodytų liudytojų parodymais.
3.4. Skunde nurodoma, jog kaltinamajame akte buvo nurodyta, kad A. V. pasisavino 65 585,95 Eur vertės UAB „P“ priklausantį turtą, teismas šią sumą sumažino iki 55 085,95 Eur. Gynėjas nurodo, kad nors sutartis dėl statybos darbų vadovo paslaugų, kurias atliko tik atitinkamą kvalifikaciją turintis A. V., buvo pasirašyta 2017 m. sausio 1 d., tačiau sąskaita faktūra Nr. P 0014 už šias paslaugas buvo išrašyta tik 2017 m. lapkričio 30 d. Be to, mokėjimai pavedimu pagal ją atlikti 2017 m. lapkričio 28 d. – 864 Eur, 2017 m. gruodžio 6 d. – 1 956 Eur, 10 880 Eur užskaityta su iš UAB „C“ įsigytoms medžiagoms pagal sąskaitas – faktūras, o likusi 41 380 Eur suma išmokėta grynais nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. vasario 1 d., t. y. per kaltinime nurodytą laikotarpį. Tai, pasak gynėjo, reiškia, kad A. V. už 2017 metais suteiktas statybos darbų vadovo paslaugas neapskaitytą darbo užmokestį galėjo išsimokėti tik 2018 metais.
3.5. Nuteistojo gynėjas daro išvadą, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, už kurį A. V. 2018 m. galėjo išsimokėti neapskaitytą darbo užmokestį. Kaip jau minėta, už per visus 2017 metus atliktus darbus gavęs apmokėjimą tik 2018 m. pradžioje, A. V. galėjo išsimokėti papildomai 18 000 Eur (12 x 1 500 Eur) neapskaityto darbo užmokesčio. Be to, pažymima, kad teismas netiksliai pacitavo liudytojo K. L. (K. L.) parodymus. Šis liudytojas parodė, kad apie 6 000 Eur sumokėjo keturiems žmonės, tačiau atsakydamas į teismo klausimus jis nurodė, kad jiems, keturiems, sumokėjo apie 6 000 – 8 000 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami kaltininko naudai, gynėjo nuomone, teismas A. V. pasisavintų pinigų sumą turėjo sumažinti ne 6 000 Eur, o 8 000 Eur.
4. Teismo posėdyje nuteistojo A. V. gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, patikslino, jog prašo sumažinti A. V. pasisavintų pinigų sumą 20 000 Eur, nuteistasis A. V. prašė jo gynėjo apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl nuteistojo A. V. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 3 dalį
6. Iš paduoto nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matosi, kad apeliaciniame skunde neginčijamas nuteistojo pripažinimas kaltu ir nuteisimas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo gynėjas nesutinka tik su A. V. nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, todėl prašo jį pagal šį BK straipsnį išteisinti bei nurodo alternatyvų prašymą – sumažinti A. V. pasisavintų piniginių lėšų sumą ir nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 183 straipsnio 3 dalies į kitą BK 183 straipsnio dalį, tos dalies prašyme nenurodo, atitinkamai sumažinti paskirtą baudą ir konfiskuotinų piniginių lėšų sumą. Esminis nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodytos piniginės lėšos, apelianto nuomone, buvo išmokėtos kaip darbo užmokestis užsienio piliečiams, kurie oficialiai bendrovėje įdarbinti nebuvo, taip pat ir pačiam A. V., be to, šios piniginės lėšos buvo panaudotos ir statybinių medžiagų pirkimui. Skunde nurodoma, kad tokiu būdu A. V. pinigines lėšas panaudojo bendrovės reikmėms. Šie skundo argumentai yra nepagrįsti ir juos teisėjų kolegija atmeta.
7. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų matyti, kad klausimas dėl pinginių lėšų panaudojimo bendrovės darbuotojų, kurie oficialiai įdarbinti nebuvo, taip pat ir pačiam A. V. darbo užmokesčiui išmokėti bei statybinių medžiagų pirkimui, buvo keliamas ir išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme. Tokios nuteistojo A. V. pateiktos versijos buvo atmestos, detaliai ištyrus ir išanalizavus byloje esančius įrodymus bei jų visumos pagrindu padarius pagrįstas ir įtikinančias išvadas. Išnagrinėjus šią bylą apeliacine tvarka, atlikus įrodymų tyrimą ir papildomai apklaustus patį nuteistąjį A. V., teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje spręsdamas A. V. kaltės ir nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, padarė išvadas, kurios atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes ir dėl to tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
8. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Pagal to paties BK straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, o pagal to paties BK straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį labai didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Šiuo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (esančiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas, ir taip padaroma žala turto savininkui. Turto pasisavinimo sudėtis yra materialioji, todėl veika, kuria pasisavinamas kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas, besąlygiškai sukelia nusikalstamus padarinius – turtinę žalą. Nusikalstami padariniai – tai nukentėjusiojo materialaus turto ar turtinės teisės netekimas arba jos apimties sumažėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-175-1073/2019, Nr. 2K-136-489/2023, Nr. 2K-59-1073/2024). Ši nusikalstama veika padaroma tiesiogine tyčia, kai kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-150-628/2018, Nr. 2K-322-1073/2019).
9. Byloje nustatyta, kad skundžiamame nuosprendyje nustatytomis ir aprašytomis aplinkybėmis A. V., eidamas UAB „P“ direktoriaus pareigas, šių užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisę valdyti ir disponuoti jam patikėtu bendrovės turtu, pasisavino labai didelės vertės (55 085,95 Eur) svetimą (UAB „P“) turtą – pinigines lėšas.
10. Byloje nėra ginčo, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 30 d. iš UAB „C“ pagal UAB „P“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius A. V., kaip pastarosios bendrovės direktorius, gavo grynuosius pinigus, o būtent – 65 585,95 Eur. Visas abejones jau įvertinęs kaltinamojo naudai, teismas padarė išvadą, kad A. V. pasisavino ne visus tuos pinigus, o 10 500 Eur mažesnę pinigų sumą, t. y. 55 085,95 Eur. Esminis ginčas, kylantis šioje byloje, yra tas, ar A. V. dalį šių piniginių lėšų (55 085,95 Eur) irgi panaudojo UAB ,,P“ naudai, t. y. išmokėjo sau ir oficialiai neįdarbintiems darbuotojams kaip atlyginimą bei pirko statybines medžiagas, ar šias lėšas jis pasisavino. Visuma išnagrinėtų įrodymų paneigia šių piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms.
Žemesnės instancijos teismas
11. Pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. V. parodė, kad UAB „C“ laimėdavo konkursus mažomis kainomis, o jo bendrovė UAB „P“ turėdavo dar mažesnėmis kainomis atlikti statybos darbus, todėl jis turėjo ir oficialiai neįdarbintų darbuotojų. Tam, kad kuo pigiau atliktų darbus, jis kvietė Ukrainos ir Baltarusijos piliečius, jiems mokėjo grynaisiais pinigais. Jis vėluodavo su jais atsiskaityti, bet atsiskaitydavo, gavęs pinigų iš užsakovo. X g. kotedžuose dirbo penki – šeši ukrainiečiai, su jais už atliktus darbus atsiskaitė grynaisiais pinigais. Jų darbą reikėjo perdaryti, todėl jis susirado baltarusius. Atsiskaitymo dokumentų nėra, nes visas sumas mokėjo grynaisiais pinigais. Po 2018 m. sausio 2 d. jis atsiskaitė ir padengė apie 55 000 – 60 000 Eur skolą (atlyginimai darbuotojams už darbus ir medžiagas) D. KR.. Jis parodė, kad su V. ir D. atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Tos pačios apklausos metu A. V. parodė, kad ir 10 000 Eur, ir 12 000 Eur perduodavo žmonėms, kuriems D. KR. pasakydavo perduoti. Jis perduodavo, o po to pasirašydavo kasos pajamų orderį. Apskaitos dokumentus, kol tvarkė buhalterė, ji laikydavo savo ofise, o po to jis šiuos dokumentus išvežė į tėvų sodą. Būdavo atvejų, kai sode apgyvendindavo darbuotojus, po to dokumentų nerado. Kai buhalterės jau nebuvo, jis tęsė darbus, rinko dokumentus, tačiau netvarkė buhalterijos. Jis turėjo užrašus kam ir kiek sumokėjo, tačiau jų neliko. Be to, jis sau išsimokėdavo 1 500 Eur atlyginimą.
12. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti ir kaltinamojo A. V. parodymai, kuriuos jis davė ikiteisminio tyrimo metu (t. 9, b. l. 4).
13. Pirmos ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. V. parodė, kad UAB „P“ oficialiai dirbo keturi darbuotojai – S. K., D. K., P. P. ir L. S.. Šioje bendrovėje dirbo ir UAB „P“ oficialiai neįdarbinti Ukrainos piliečiai, kurie buvo įdarbinti Lenkijos įmonėje. Šios įmonės pavadinimo neprisimena (t. 7, b. l. 104–106). Kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu nuteistasis jau parodė, kad UAB „P“ neoficialiai samdėsi ne tik tris – keturis Ukrainos piliečius, įdarbintus Lenkijos įmonėje, su kuria jo bendrovė buvo sudariusi sutartį, šios įmonės direktoriui V. grynaisiais pinigais pagal kasos išlaidų orderius mokėdavo už jų darbą, bet ir keturis Baltarusijos piliečius, kuriems jis taip pat mokėdavo atlyginimus grynaisiais pinigais. Iš jų jis paimdavo raštelius, kad jie pinigus gavo. Šiuos raštelius, taip pat ir kasos išlaidų orderius, laikė kartu su UAB „P“ buhalterinės apskaitos dokumentais, kurie dingo ir jų pateikti negali. Be to, statybines medžiagas pirkdavo grynaisiais pinigais iš Lenkijos, kartais iš Lietuvos įmonių, tačiau šių pirkimo dokumentų pateikti negali, nes jie taip pat buvo laikomi kartu su UAB „P“ dokumentais, kurie dingo (t. 7, b. l. 109–110). Vėlesnės ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. V. parodė, kad UAB „P“ oficialiai nebuvo įdarbinusi Ukrainos ir Baltarusijos piliečių, jie dirbo pagal jo bendrovės ir Baltarusijos įmonės, kurią atstovavo D. KR., sutartį. Už atliktus statybos darbus pagal kasos išlaidų orderius grynaisiais pinigais jis mokėdavo D. KR. įmonei, o šis vėliau atsiskaitydavo su statybininkais. Šie kasos išlaidų orderiai dingo kartu su UAB „P“ dokumentais. Statybų objektuose dirbdavo apie dešimt ir daugiau darbuotojų. Tų Ukrainos ir Baltarusijos piliečių, kurie dirbo UAB „P“ objektuose, asmens duomenų nežino ir negali nurodyti. Be to, pagal kasos išlaidų orderius grynieji pinigai buvo panaudoti ir atsiskaitymams už medžiagas, kurios buvo panaudotos statybos objektuose. Šie orderiai taip pat dingo kartu su bendrovės dokumentais. A. V. paaiškino, kad nors statybos objektai buvo priduoti 2018 m., tačiau už medžiagas liko skolos, kurias reikėjo apmokėti (t. 7, b. l. 135–136). Dar kitos ikiteisminio tyrimo apklausos metu A. V. parodė, kad Baltarusijos piliečiams atlyginimus mokėjo per D. KR. pagal jo pateiktus dokumentus, galimai ir pats pildė kažkokius dokumentus, tačiau jų irgi neranda. Jis parodė ir apie tai, kad statybines medžiagas pirko tiek UAB „P“, tiek UAB „C“, tiek ir patys Baltarusijos piliečiai atsiveždavo medžiagas, o jis jiems sumokėdavo grynaisiais pinigais pagal pateiktus dokumentus (t. 7, b. l. 149–150). Kitų ikiteisminio tyrimo apklausų metu A. V. pateikė telefono numerius asmenų, kurie oficialiai įdarbinti UAB „P“ nebuvo, tačiau atliko statybos darbus. Jis parodė, kad šiems asmenims jis mokėjo grynuosius pinigus be jokių dokumentų (t. 7, b. l. 181–182, 185–186, 189–190).
14. Perskaičius šiuos ankstesnius parodymus, A. V. paaiškino, jog mano, kad tie parodymai yra teisingi.
15. Apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas ir nuteistasis A. V. papildomai apklaustas dar kartą. Jis parodė, kad iš UAB „C“ gavo grynuosius pinigus už atliktus statybos darbus. Jis pats atliko vadovaujančius darbus, taip pat turėjo autobusiuką, teikdavo ir medžiagų pristatymo paslaugas. Be to, samdydavo neoficialius darbuotojus – ukrainiečius ir baltarusius. Jokių sutarčių su jais nesudarė. Už darbus jiems mokėjo neoficialiai, todėl nėra apskaitos dokumentų. Jis parodė dar ir apie tai, kad pasiimdavo atlyginimą ir sau, 2018 m. persivesdavo atlyginimą į banko sąskaitą. Apie tai nėra jokių dokumentų. Tos pačios apklausos metu A. V. parodė dar ir apie tai, kad neturėjo oficialaus atlyginimo, net ir tų 1 500 Eur nebuvo, tiek, kiek likdavo nuo išlaidų, tiek sau išleisdavo. Tos pačios apklausos metu, papildomai apklaustas apie jo įmonės buhalterinių apskaitos dokumentų dingimo aplinkybes, A. V. taip pat parodė, kad tarp dingusių bendrovės dokumentų buvo ir jo neoficialūs užrašai. Vis dėlto nuteistasis aiškiai ir konkrečiai apie tai, kokius dokumentus, kaip sudėtus ir supakuotus, kokioje konkrečioje vietoje (nurodo, kad D.) buvo palikęs, kada suprato, kad tie dokumentai dingo ir kokiomis aplinkybėmis tai įvyko, A. V. paaiškinti nesugebėjo. Patvirtino, kad dėl tų dokumentų dingimo (vagystės) į policiją nesikreipė. Nuteistasis savo kaltės pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neginčija. Vis dėlto, A. V. parodymus apie buhalterinės apskaitos dokumentų dingimą (vagystę) teisėjų kolegija vertina kaip neįtikinančius. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia dokumentų tariamo dingimo (vagystės) versija nuteistasis tiesiog bando aiškinti bent apie kažkokią vykdytą buhalterinę apskaitą, kurios nebuvo iš viso. Pažymėtina, kad tai svarbu sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą ne tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (dėl to apeliacinis skundas nepaduotas), bet ir pagal BK 183 straipsnį.
16. Taigi, viso proceso metu nuteistasis A. V. nuosekliai neigia pasisavinęs UAB „P“ priklausantį turtą – pinigines lėšas ir teigia, kad visas kaltinime nurodyta pinigines lėšas panaudojo bendrovės interesams, t. y. atsiskaitymui su oficialiai neįdarbintais darbuotojais, išsimokėdamas atlyginimą sau bei pirkdamas statybines medžiagas.
17. Teismų praktikoje dėl atsakomybės už svetimo turto pasisavinimą pagal BK 183 straipsnį labai svarbus išaiškinimas yra išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-78/2012. Joje išaiškinta, kad kasacinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, ne kartą pabrėžta, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas. Pažymėtina, kad tuo atveju, kai pats bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas pagal išlaidų orderį paima pinigus iš bendrovės kasos ir juos panaudoja ir nėra išlaidas pagrindžiančių dokumentų (arba pateikti suklastoti), šis veiksmas gali būti vertinamas kaip įmonės turto pasisavinimas arba iššvaistymas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-202/2006, Nr. 2K-213/2006, Nr. 2K-47/2007, Nr. 2K-108/2008, Nr. 2K-61/2009). Be to, pasisavinimu gali būti pripažintas ir įmonės pinigų pervedimas į kitos įmonės sąskaitą pagal fiktyvius sandorius, vėliau juos paimant atgal grynaisiais pinigais ir panaudojant ne įmonės reikmėms, o kitiems tikslams. Kaltininko tvirtinimai, kad bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, Nr. 2K-368/2008, Nr. 2K-163/2009). Kita vertus, tokio pobūdžio bylose būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas.
18. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje aiškinant BK 183 straipsnio sudėtyje esantį žalos požymį, taip pat tyčios turinio (kryptingumo) nustatymo reikšmę, aiškinama, jog jei kaltininkas paima jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą ir jį panaudoja turto savininko interesais, tai tokie jo veiksmai nereiškia pasisavinimo ir tokiuose jo veiksmuose nėra žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-261-648/2017, Nr. 2K-211-895/2017). Tokie veiksmai turi būti įrodyti patikimais įrodymais, tačiau dažniausiai juos patvirtina tik parodymus apie tai duodančio asmens pasakojimas. Aiškinant šių požymių nustatymo kriterijus teismų praktikoje yra nurodyta, kad kaltininko parodymai, jog bendrovės lėšos buvo paimtos ir naudotos jos reikmėms, to nepagrindžiant konkrečiomis aplinkybėmis ir nesant kitų jo parodymus patvirtinančių įrodymų, savaime nėra pakankamas pagrindas paneigti turto pasisavinimo sudėties buvimą jo padarytoje veikoje. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiomis aplinkybėmis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti jam patikėtu svetimu turtu tokio turto savininko interesais (naudai), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis) neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pvz., siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-158-719/2019).
19. Šios bylos duomenys patvirtina, jog, išskyrus deklaratyvius nuteistojo A. V. aiškinimus, jokių faktinių duomenų, kad nagrinėjamu laikotarpiu iš UAB „C“ gautus grynuosius pinigus nuteistasis panaudojo UAB „P“ reikmėms, į bylą nebuvo pateikta. Nuteistasis A. V. nepagrindė savo versijų dėl bendrovei priklausančių grynųjų pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad pinigai buvo naudojami UAB „P“ poreikiams tenkinti, bendrovės interesais. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo A. V. versijas dėl grynųjų pinigų panaudojimo bendrovės interesais išsamiai patikrino ir aptarė.
Žemesnės instancijos teismas
20. Pirmosios instancijos teismas atmetė A. V. versiją dėl grynųjų pinigų panaudojimo perkant statybines medžiagas. Kaip minėta, nuteistasis parodė, kad statybines medžiagas pirkdavo grynaisiais pinigais iš Lenkijos, kartais iš Lietuvos įmonių, tačiau šių pirkimo dokumentų pateikti negali, nes jie buvo laikomi kartu su UAB „P“ dokumentais, kurie dingo. Taigi, nuteistasis A. V. nepateikė jokių rašytinių duomenų, kad būtent iš UAB „C“ gautus grynuosius pinigus panaudojo pirkdamas statybines medžiagas, kurios buvo naudojamos darbams atlikti. Tokios jo versijos nepatvirtina kiti bylos duomenys.
21. Iš ikiteisminio tyrimo metu liudytojo UAB „C“ direktoriaus L. B. parodymų matosi, kad pagal rangos sutartis visus darbus UAB „P“ turėjo atlikti savo medžiagomis. Liudytojas parodė, kad UAB „P“ statybines medžiagas dažniausiai pirkdavo iš UAB „C“ sumokėtų avansinių mokėjimų, o po to išrašydavo PVM sąskaitas – faktūras už rangos darbus kartu su medžiagomis. Būdavo, kad ir pati UAB „C“ nupirkdavo statybines medžiagas, o vėliau UAB „P“ pateikdavo PVM sąskaitas – faktūras už šias medžiagas. UAB „C“ su UAB „P“ pilnai atsiskaitė už visus darbus ir medžiagas iki 2018 m. sausio mėn. 2018 m. UAB „P“ jokių darbų neatliko (t. 3, b. l. 155–156, 159–160, t. 5, b. l. 141–142). Šiuos savo parodymus liudytojas L. B. patvirtino teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu UAB „C“ direktorius pateikė finansinius dokumentus (PVM sąskaitas – faktūras), jog UAB „C“ pirko statybines medžiagas, kurios buvo naudojamos UAB „P“ darbams atlikti (t. 4, b. l. 36–78). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. parodė, kad visos sutartys buvo įvykdytos iki 2018 m. Šiuos savo parodymus jis patvirtino pirmosios instancijos teisme. Apžiūros (dokumentai, susiję su UAB „C“ ir UAB „P“ sudarytomis sutartimis, tarpusavio atsiskaitymais, PVM sąskaitos – faktūros) protokolai patvirtina, kad paskutinis atliktų darbų aktas surašytas 2018 m. sausio mėn. (t. 5, b. l. 1–7, 20–27). Kitos UAB „G“ direktorius liudytojas A. L. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jo bendrovė teikė medžiagas UAB „P“ ir už tai išrašydavo sąskaitas. Jo bendrovė mokėjo už statybines medžiagas. 2018 m. UAB „P“ jokių darbų neatliko, jokių defektų netaisė. Be to, ir kita jo bendrovė UAB „A“ taip pat tiekė medžiagas objektuose, kuriuose dirbo UAB „P“.
22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima sutikti, jog tarp UAB „P“ ir UAB „C“ buvo susiklosčiusi įvairi praktika dėl statybinių medžiagų, kurios buvo naudojamos statybos objektuose, pirkimo. Tačiau svarbu tai, kad tiek L. B., tiek A. B. parodė, kad 2018 m. UAB „P“ jokių darbų jų bendrovės objektuose jau neatliko. Kaip jau buvo nurodyta, paskutinis atliktų darbų aktas surašytas 2018 m. sausio mėn. Kitų bendrovių direktorius nurodė, kad jo bendrovės pačios pirko medžiagas, taip pat nurodė, kad 2018 m. UAB „P“ irgi neatliko jokių darbų jo bendrovių objektuose. Todėl teisėjų kolegija sutinka, kad A. V. galėjo ir pats pirkti statybines medžiagas UAB „C“ darbams atlikti, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu UAB „P“ jokių darbų jau neatliko, todėl logiška, kad bendrovei nereikėjo įsigyti ir statybinių medžiagų. Atsižvelgiant į šiuos bylos įrodymus, teisėjų kolegija nuteistojo A. V. deklaratyvius aiškinimus dėl iš UAB „C“ gautų grynųjų pinigų panaudojimo UAB „P“ perkant statybines medžiagas darbams atlikti, nepateikiant jokių duomenų, atmeta, tokios jo versijos nepatvirtina bylos duomenys, todėl tokius nuteistojo aiškinimus vertina tik kaip paneigtą jo gynybinę poziciją.
23. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir A. V. versiją dėl grynųjų pinigų panaudojimo atsiskaitymams su UAB „P“ oficialiai neįdarbintais užsienio piliečiais. Kaip minėta, nuteistasis parodė, kad iš UAB „C“ gautus grynuosius pinigus panaudojo atsiskaitymams su užsienio piliečiais, kurie neoficialiai dirbo UAB „P“. Iš jau išdėstytų nenuoseklių nuteistojo parodymų nėra žinoma nei užsieniečių konkretūs duomenys, kam jis mokėdavo atlyginimus, nėra aišku, nei kaip jiems mokėdavo, ar pats, ar per tarpininkus, nei kokiais laikotarpiais, nėra aišku, nei kokias sumas tariamai mokėjo ir už kokius jų atliktus darbus.
Žemesnės instancijos teismas
24. UAB „P“ darbuotojai S. ir D. K., P. P., E. M., L. L. bei liudytojas A. L. parodė, kad užsienio piliečiai nedirbo bendrovės objektuose. Liudytojas A. M. parodė, kad bendrovės objekte dirbdavo vakarais, todėl, kai jis ateidavo, būdavo likę tik du – trys asmenys, tačiau apie šiuos asmenis jokių konkrečių aplinkybių daugiau nenurodė. Kiti liudytojai A. ir L. B., L. S. parodė, kad UAB „P“ objektuose dirbdavo ir Ukrainos bei Baltarusijos piliečiai. Iš bylos duomenų matosi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 6 d. nutarimu A. V. baustas už L. S. nelegalų darbą. Šiame nutarime nurodyta, kad iš vaizdo įrašų matosi, kad atėjus inspektoriams į mokyklą, A. V. per kitą išėjimą išvedė šešis asmenis, tarp kurių buvo G. M. ir A. M.. Atsižvelgus į šiuos bylos duomenis, teisėjų kolegos vertinimu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad objektuose, kuriuose UAB „P“ atliko statybos darbus, įvertinant legaliai įdarbintų darbuotojų skaičių (kaip pats A. V. parodė, dirbo keturi darbuotojai), jų darbo laikotarpius, UAB „P“ naudojo nelegalų darbą ir tai buvo ne epizodiškai, o nuolat. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde, atsižvelgdamas į nelegalių darbuotojų skaičių, į nagrinėjamų įvykių metu statybos sektoriuje buvusį atlyginimą, pateikia savo skaičiavimą, pagal kurį nurodo, kokią sumą UAB „P“ galėjo išleisti kaip neapskaitytą darbo užmokestį nelegaliems darbuotojams.
25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nėra ginčo, jog statybos objektuose UAB „P“ naudojo nelegalų darbą, tačiau jokie bylos įrodymai nepatvirtina fakto, kad šiems nelegaliai dirbusiems asmenims A. V. iš tikrųjų sumokėjo atlyginimus grynaisiais pinigais, gautais iš UAB „C“ pagal kasos pajamų orderius, išrašytus nuo 2018 m. sausio 2 d. iki 2018 m. kovo 30 d., t. y. grynaisiais pinigais, nurodytais kaltinime.
26. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu A. V. parodė, kad užsienio piliečiams mokėdavo grynaisiais pinigais. Iš jau išdėstytų jo parodymų matosi, kad Ukrainos piliečiai buvo įdarbinti per V. įmonę, o Baltarusijos – per D. KR. įmonę. A. V. parodymai apie neoficialiai dirbusiems užsienio piliečiams mokėtus atlyginimus ir tokių atsiskaitymų tvarką yra nenuoseklūs. Jis parodė, kad šiems asmenims mokėdavo per tų įmonių atstovus, jiems sumokėdamas grynaisiais pinigais, kuriais tie atstovai atsiskaitydavo su darbininkais. Iš pradžių A. V. teigė, kad grynuosius pinigus kaip neoficialų atlyginimą mokėdavo pagal kasos išlaidos orderius, kurie dingo, vėliau – kad paimdavo raštelius, jog jie pinigus gavo, dar vėliau jau nurodė, jog grynuosius pinigus perduodavo be jokių dokumentų. Tik teisminio nagrinėjimo metu, pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, A. V. parodė apie turėtus neoficialius užrašus. Jis parodė, kad ranka rašydavo, kam ir kiek sumokėjo, tačiau ir šių jo užrašų neliko. Pirmosios instancijos teisme A. V. parodė, kad D. KR. po 2018 m. sausio 2 d. sumokėjo apie 55 000 – 60 000 Eur skolą darbuotojų atlyginimams ir už medžiagas.
27. Iš bylos medžiagos matosi, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu buvo imtasi visų priemonių apklausti D. KR. (t. 7, b. l. 1–20, t. 8, b. l. 158–164, 195, 201, t. 9, 1–2, 3), tačiau to padaryti nepavyko. Kito A. V. nurodo asmens, vardu V., apskritai nustatyti nepavyko. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis iš pradžių teigęs, kad Ukrainos ir Baltarusijos piliečių, kurie dirbo UAB „P“, asmens duomenų nežino ir negali jų pateikti, vėlesnių apklausų metu jis pateikė savo telefoną, kuriame, jo teigimu, yra šių asmenų kontaktai. Tarnybiniai pranešimai (t. 4, b. l. 87, 89) patvirtina, kad vėlesnių ikiteisminio tyrimo apklausų metu pateiktais A. V. visais kontaktais asmenų, kurie, pasak jo, nelegaliai dirbo UAB „P“, buvo skambinta, tačiau arba šiais kontaktais niekas neatsiliepė, arba nebuvo galimybės su jais susisiekti, arba atsiliepę asmenys nurodė, kad A. V. nepažįsta ir UAB „P“ objektuose nedirbo, buvo ir tokių atvejų, jog, paskambinus nurodytais kontaktais, nustatyta, kad apskritai tokių numerių nėra.
28. Taigi, išnaudojus visas galimybes, apklausti D. KR. nepavyko, o kito A. V. nurodomo asmens, kaip Ukrainos piliečių darbdavio, apskritai nustatyti nepavyko. Nepavyko nustatyti ir apklausti pačių užsienio piliečių, kurie, kaip nurodė A. V., nors ir nebuvo oficialiai įdarbinti UAB „P“, tačiau atliko statybos darbus ir už tai gavo atlyginimus. Todėl, nors ir tikint, kad UAB „P“ statybos objektuose nelegaliai dirbo užsienio piliečiai, tačiau nėra jokių konkrečių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti nuteistojo A. V. deklaratyvius parodymus, kad šiems asmenims nuteistasis mokėjo atlyginimus grynaisiais pinigais, gautais 2018 m. sausio 2 d. – 2018 m. kovo 30 d. iš UAB „C“ pagal UAB „P“ vardu išrašytus kasos pajamų orderius. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. V. parodymai, jog iš UAB „C“ gautais grynaisiais pinigais buvo atsiskaitoma su baltarusiais ir ukrainiečiais, dirbusiais UAB „P“ statybos objektuose, be tai patvirtinančių dokumentų, vertinami kaip niekuo nepagrįsti ir tik kaip jo gynybinė versija. Priešingai, visuma išnagrinėtų įrodymų tikimybę, kad būtent kaltinime nurodytu laikotarpiu gautais grynaisiais pinigais A. V. atsiskaitė su nelegaliai dirbusiais asmenimis, kaip tik paneigia.
29. Abejones, kad tokiems nelegaliai dirbusiems asmenims apskritai buvo mokami atlyginimai, sustiprina ir aplinkybė, jog net UAB „P“ oficialiai dirbusiems darbuotojams, kaip parodė patys bendrovėje dirbę liudytojai S. ir D. K., P. P., nebuvo sumokėti oficialūs atlyginimai. Todėl, nesant jokiems kitiems duomenims, tikėti, kad A. V. grynaisiais pinigais, gautais iš UAB „C“, sumokėjo neoficialiai dirbusiems užsienio piliečiams, kurių nuteistasis net teisingų kontaktų neturi, nėra pagrindo. Juo labiau, nėra pagrindo tikėti, jog A. V., kaip jis parodė tik pirmosios instancijos teisme, po 2018 m. sausio 2 d. D. KR. sumokėjo apie 55 000 – 60 000 Eur skolą darbuotojų atlyginimams. Jeigu nuteistasis nemokėjo net oficialių atlyginimų, kurie nebuvo itin dideli, tai nėra logiška, kad būtų sumokėjęs tokio dydžio sumą nelegaliems darbuotojų už jų atliktus darbus. O byloje trūksta duomenų net apie tai, kad tie nenustatyti nelegalūs darbuotojai iš užsienio šalių, jeigu ir dirbo, tai kad dirbo būtent A. V. įmonėje.
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog liudytojai A. ir L. B. parodė, kad UAB „P“ visus darbus pagal su UAB „C“ sudarytas sutartis baigė iki 2018 m. sausio mėn. L. B. parodė, kad atsiskaityti su UAB „P“ nevėlavo, nebent kažkiek vėlavo paskutiniai atsiskaitymai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad A. V. aiškinimai, jog grynieji pinigai, gauti iš UAB „C“, buvo panaudoti atsiskaitymams su oficialiai neįdarbintais užsieniečiais, taip pat neįtikinami ir jų bylos duomenys nepatvirtina.
31. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad A. V. parodymai apie piniginių lėšų panaudojimą įmonės reikmėms yra abstraktūs, nekonkretūs, nėra pateikta nei dokumentų, nei jokių rankraštinių ar kitokių įrašų, raštų apie pinigų gavimą ar kt., kuriuose būtų pateikti paskaičiavimai, kiek jis sumokėjimo grynais pinigais baltarusiams ir ukrainiečiams už jų atliktus darbus.
32. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ir nuteistojo A. V. versiją, kad iš UAB „C“ gautus grynuosius pinigus panaudojo išsimokėdamas atlyginimą ir sau. Kaip minėta, A. V. parodė, kad išsimokėdavo sau atlyginimą apie 1 500 Eur per mėnesį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs paties nuteistojo parodymus, iš esmės nesant jokių jo parodymus patvirtinančių dokumentų, atsižvelgęs į nagrinėjamu laikotarpiu mokamus atlyginimus bei priedus statybos sektoriuje, padarė išvadą, kad nors oficialus A. V. darbo užmokestis buvo minimalaus dydžio, tačiau jis galėjo sau išsimokėti po 1 500 Eur. Taigi, teismas, jau įvertinęs visas abejones kaltinamojo naudai, padarė išvadą, kad nagrinėjamu laikotarpiu A. V. darbo užmokesčiui galėjo būti išleista 4 500 Eur (kaltinime nurodyto laikotarpio trys mėnesiai po 1 500 Eur) ir tokiu dydžiu sumažino pasisavintų piniginių lėšų sumą.
33. Teisėjų kolegija sutinka, kad UAB „C“ ir UAB „P“ 2017 m. sausio 1 d. sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 2017/X/X, kuria vykdytojas (UAB „P“) įsipareigojo atlikti statybos darbų vadovo funkcijas nurodytuose objektuose (t. 3, b. l. 172–175, t. 5, b. l. 20–47). UAB „P“ 2017 m. lapkričio 30 d. išrašė PMV sąskaitą – faktūrą Nr. P 0014 – 58 080 Eur sumai (t. 2, b. l. 134) ir pagal ją UAB „P“ iš UAB „C“ pagal kasos pajamų orderius Nr. P 0005, Nr. P 0006, Nr. P 0007, Nr. P 0008, Nr. P 0009, Nr. P 0010, Nr. P 0011, Nr. P 0012, Nr. P 0013, Nr. P 0014, Nr. P 0015, Nr. P 0016, Nr. P 0017, Nr. P 0018 kaltinime nurodytu laikotarpiu gavo grynuosius pinigus (t. 2, b. l. 132). Atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra pagal šią sutartį surašytų darbų atlikimo akto/aktų. Jokių dokumentų ar duomenų apie tai nepateikė ir pats A. V.. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis apie tai, kad ir už šias funkcijas išsimokėjo sau atlyginimą iš UAB „C“ gautų grynųjų pinigų, nenurodė. Priešingai, papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. V. netgi nurodė, kad ir tų 1 500 Eur, apie kuriuos nurodė pirmosios instancijos teisme, sau neišsimokėdavo, jo atlyginimas būdavo toks, kiek likdavo po susidariusių išlaidų. Taigi, apie tai, kad ir už minėtas funkcijas išsimokėjo sau atlyginimą, nurodoma tik nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde. Pats A. V. neparodė ir nepateikė jokių dokumentų ar duomenų, jog nagrinėjamu laikotarpiu jis išsimokėjo sau atlyginimą dar ir už statybos vadovo paslaugas. Todėl nėra pagrindo A. V. pasisavintas pinigines lėšas dar labiau mažinti.
34. Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. V. inkriminuojamą pasisavintų UAB „P“ piniginių lėšų sumą sumažino ne tik nuteistojo sau išsimokėtu atlyginimu aktualiu laikotarpiu (t. y. 4 500 Eur), tačiau šią sumą sumažino dar ir 6 000 Eur kaip išmokėtu atlyginimu kitiems bendrovėje dirbusiems darbuotojams.
35. Pirmosios instancijos teisme K. L. parodė, kad už statybos darbus keturiems asmenims A. V. sumokėjo 6 000 Eur. Kaip nurodoma nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde, tos pačios apklausos metu liudytojas parodė ir tai, kad keturiems asmenims sumokėjo apie 6 000 – 8 000 Eur. Liudytojas parodė, kad šis mokėjimas vėlavo, bet sumokėjo grynais pinigais. Tai vyko 2017 m., o galbūt 2018 m. lapkričio mėn. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog 6 000 Eur buvo sumokėti vėliau, kaip parodė liudytojas, padarė išvadą, kad šiems asmenims už atliktus statybos darbus nuteistasis galėjo sumokėti iš inkriminuojamu laikotarpiu UAB „C“ gautų grynųjų pinigų, todėl šia suma irgi sumažino A. V. pasisavintų piniginių lėšų sumą. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pasisavintų pinigų sumą turėjo sumažinti ne 6 000 Eur, o 8 000 Eur, nes liudytojas K. L., atsakydamas į teismo klausimus, nurodė, jog jiems A. V. sumokėjo 6 000 – 8 000 Eur. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisiamojo posėdžio metu liudytojas parodė apie abi šias sumas. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šis liudytojas nurodė, jog už statybos darbus, už kuriuos jiems buvo sumokėta, atliko per dvi – tris savaites. Iš paties nuteistojo parodymų matosi, kad aktualiu laikotarpiu tokius darbus atliekantiems darbuotojams buvo mokamas apie 1 500 Eur per mėnesį atlyginimas. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, jau įvertinęs visas abejones nuteistojo naudai, sumažino A. V. pasisavintos sumos dydį 6 000 Eur. Teisėjų kolegija daryti kitokias išvadas ir dar labiau mažinti pasisavintų pinigų sumą neturi pagrindo.
36. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai, taip pat ir papildomai apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis A. V. nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir pagrindo kitaip vertinti A. V. pasisavintų piniginių lėšų dydį nėra. Kaip jau buvo nurodyta, pagal teismų praktiką kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuteistasis A. V., teigdamas, jog UAB „P“ priklausančius grynuosius pinigus panaudojo bendrovės interesams, turi pagrįsti duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK nustatyta tvarka, savaime nereiškia nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nurodytais proceso veiksmais; todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis; tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju nuteistasis A. V. nepateikė ne tik konkrečių, bet apskritai jokių duomenų, jog grynuosius pinigus, gautus iš UAB „C“, panaudojo bendrovės UAB „P“ interesams. Visi jo tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, jog šie pinigai buvo panaudoti atlyginimams oficialiai neįdarbintiems užsieniečiams bei sau, pirko statybines medžiagas, buvo atmesti dar kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. A. V. neturi jokio pateisinimo, kur šiuos grynuosius pinigus panaudojo. Nors skundžiamo nuosprendžio dalis dėl nuteistojo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nėra tikrinama, tačiau ši dalis turi reikšmę sprendžiant klausimą dėl A. V. kaltės pagal BK 183 straipsnio 3 dalį. Jis pripažintas kaltu, kad apgaulingai organizavo ir vykdė UAB „P“ buhalterinę apskaitą, sąmoningai neužtikrino būtinų bendrovės buhalterinių apskaitos dokumentų tvarkymo, be to, jis sąmoningai neužtikrino buhalterinių apskaitos dokumentų (taip pat ir piniginių lėšų apskaitos) saugojimo. Nuteistasis A. V. viso proceso metu iš esmės teigė, jog UAB „P“ buhalterinius dokumentus prarado. Jis nurodė, kad tokius bendrovės dokumentus nuvežė į tėvų sodo namelį ir ten paliko, po to jų nerado. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad nors nemoka vesti buhalterinės apskaitos, tačiau rinko dokumentus. Pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose jis parodė, kad turėjo ir užrašus, kuriuose fiksavo, kiek ir kam sumokėjo, tačiau šie užrašai dingo. Apeliacinės instancijos teisme A. V. negalėjo nurodyti tikslios vietos, kur tokius dokumentus padėjo. Jis negalėjo nurodyti ir kokie bei kiek tokių dokumentų buvo. Be to, pats nuteistasis pripažino, kad tarp prarastų dokumentų nebuvo tokių, kuriuose atsispindėtų sau išsimokėtas atlyginimas. Galiausiai A. V. parodė, jog tik dabar suvokia, kad bendrovės turtas nėra jo asmeninis turtas. Teisėjų kolegijos nuomone, išdėstyti nuteistojo parodymai patvirtina, kad faktiškai jokių buhalterinių ar net rankraštinių įrašų nuteistasis neturi, tokių net nebuvo. Todėl ir šios aplinkybės patvirtina nuteistojo kaltę pasisavinus bendrovės pinigines lėšas. Bylos įrodymai patvirtina, kad A. V. patikėtą svetimą UAB „P“ turtą – 55 085, 95 Eur grynuosius pinigus – nuteistasis pavertė savo turtu ir padarė realią žalą bendrovei. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad A. V., paimdamas bendrovei priklausančius grynuosius pinigus, jų bendrovei negrąžino, kitaip jų neatlygino ir tuos pinigus pavertė savo turtu, t. y. pasisavino. Nėra abejonių, kad A. V. veikė tiesiogine tyčia, t. y. jis veikė aiškiai suvokdamas, kad savo žinioje esantį UAB „P“ turtą (pinigines lėšas – 55 085,95 Eur) savinasi neteisėtai ir neatlygintinai, numatė, kad dėl tokių jo neteisėtų veiksmų teisėta turto turėtoja UAB „P“ jo neteks, ir to norėjo. A. V. pasisavintas turtas (piniginės lėšos) yra labai didelės vertės, nes jo vertė viršija 900 MGL dydžio sumą (BK 190 straipsnio 1 dalis). Netenkinus nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo ir nesumažinus A. V. pasisavinto turto vertės, nėra pagrindo jo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į kitą BK 183 straipsnio dalį. Nuteistojo A. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 3 dalį kaip labai didelės vertės jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K-169-976/2022 ir kt.). Tolesni kaltininko veiksmai su svetimu turtu (padovanojimas, pardavimas ir pan.) šios veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl nenustačius sumanymo disponuoti paminėtu bendrovės turtu UAB „P“ naudai (interesais), kvalifikuojant nuteistojo veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 straipsnis), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) šis turtas buvo naudojamas.
37. Teisėjų kolegija vis dėlto atkreipia dėmesį į tai, kad ši byla buvo perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje A. V. kaltinant ne pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, o pagal ankstesnės redakcijos BK 183 straipsnio 2 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakciją). A. V. buvo kaltinamas, o skundžiamu nuosprendžiu ir nuteistas už tai, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą – 55 085,95 Eur. Apie būtent didelės vertės svetimo turto pasisavinimą nurodoma skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad A. V. pripažįstamas kaltu pagal šiuo metu galiojančios redakcijos BK 183 straipsnio 3 dalį, numatančią atsakomybę už pasisavinimą ne didelės, o labai didelės vertės svetimo turto. Tačiau prieštaravimų tarp šių nuosprendžio dalių nėra. A. V. pasisavinto turto vertė viršija 900 MGL sumą, todėl pagal BK 190 straipsnio 1 dalį toks turtas yra labai didelės vertės. Nusikalstama veika atitinka šiuo metu galiojančios redakcijos BK 183 straipsnio 3 dalies, numatančios atsakomybę už labai didelės vertės svetimo turto pasisavinimą, sudėtį. Tačiau šiuo metu galiojančios redakcijos BK 183 straipsnio 3 dalies sankcija (mažesnė terminuoto laisvės atėmimo bausmė, taip pat numatyta ir kitos, švelnesnės rūšies bausmė – bauda) yra švelnesnė už nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusios redakcijos BK 183 straipsnio 2 dalies sankciją. Todėl teismas pagrįstai perkvalifikavo A. V. nusikalstamą veiką į šiuo metu galiojančios redakcijos 183 straipsnio 3 dalį, šį sprendimą motyvavo ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
38. Nuteistojo gynėjas prašo sumažinti ir A. V. paskirtą bausmę. Iš apeliaciniame skunde suformuluotų prašymų matosi, kad šis prašymas siejamas su kitu prašymu – sumažinti A. V. pasisavintų bendrovės piniginių lėšų sumą ir dėl to perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo nurodyta, toks prašymas yra atmetamas. Todėl skunde nurodomais argumentais nėra pagrindo ir švelninti nuteistajam paskirtą bausmę pagal BK 183 straipsnio 3 dalį.
39. Bausmė yra skiriama vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies nuostatomis apie bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.
40. Pirmosios instancijos teismas įvertino, kad A. V. padarė sunkų nusikaltimą nuosavybei. Jokių nuteistojo nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių pagal BK 183 straipsnio 3 dalį nenustatė. Teismas įvertino ir kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, kad A. V. anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka. Be to, atkreipė dėmesį, kad nuo nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas.
41. BK 183 straipsnio 3 dalies sankcija numato baudą arba laisvės atėmimą iki aštuonerių metų. Pagal BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punktą už sunkų nusikaltimą nustatoma bauda nuo 150 iki 6 000 MGL dydžio. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aptartas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, padarė išvadą, kad BK 41 straipsnyje nurodyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta nuteistajam paskyrus baudą ir už šios nusikalstamos veikos padarymą A. V. paskyrė 280 MGL dydžio baudą, kurios dydis artimas BK 47 straipsnio 3 dalies 4 punkte numatytos baudos minimaliam dydžiui.
42. Teisėjų kolegijos nuomone, už baigtą, sunkų nusikaltimą paskirta A. V. bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti pagrindo nėra. Ši bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Be to, ši paskirta bausmė ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė (bauda) subendrinta bausmių dalinio sudėjimo būdu, ir galutinė subendrinta bausmė A. V. paskirta 400 MGL dydžio bauda. Teismas, įvertinęs paskirtos galutinės bausmės – baudos dydį, A. V. finansinę padėtį, konfiskuotino turto dydį, nustatė ilgesnį – 24 mėnesių – baudos sumokėjimo terminą.
43. Apeliaciniame skunde prašymai dėl subendrintos bausmės švelninimo neišdėstyti. Vis dėlto teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas paskyrė nuteistajam teisingas bausmes ne tik pagal BK 183 straipsnio 3 dalį, bet ir pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, o taip pat teisingą galutinę subendrintą bausmę. Ir už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės, ir dalinio sudėjimo būdu paskirta galutinė subendrinta bausmė ir rūšimi, ir dydžiu nėra aiškiai per griežtos ir tas bausmes švelninti pagrindo nėra.
Dėl turto konfiskavimo
44. BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais (BK 72 straipsnio 3 dalis). Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 75 straipsnio 5 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformuotoje praktikoje yra išaiškinęs, kad iš nusikalstamos veikos gautas turtas (uždraustos veikos rezultatas) konfiskuojamas, jeigu kaltininkas iš nusikalstamos veikos neteisėtai praturtėjo, o byloje nereiškiamas civilinis ieškinys ar nėra duomenų, jog neteisėtai užvaldytas turtas buvo grąžintas nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-138/2014, Nr. 2K-497-511/2015, Nr. 2K-243-942/2016).
45. Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. V. pasisavino jo žinioje buvusias svetimas UAB „P“ pinigines lėšas – 55 085, 95 Eur, jos nebuvo panaudotos UAB „P“ reikmėms, taip pat nebuvo grąžintos bendrovei. Be to, šios lėšos jau ir negali būti grąžintos UAB „P“, nes pagal Lietuvos teismų sistemos Liteko duomenis Vilniaus apygardos teismas 2020 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą bankrutavusios UAB „P“ veiklą pripažinti pasibaigusia ir išregistruoti ją iš juridinių asmenų registro. Byloje nepareikštas civilinis ieškinys. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos pagrįstai iš nuteistojo A. V. konfiskavo 55 085,95 Eur. Nėra pagrindo šią sumą sumažinti. Be to, toks nuteistojo gynėjo prašymas buvo siejamas tik su kitu prašymu – sumažinti pasisavintų pinigų sumą ir nuteistojo nusikalstamą veiką perkvalifikuoti. Kaip jau buvo nurodyta, šie prašymai atmesti. Pažymėtina, kad taikant A. V. turto konfiskavimą teismas galėjo vadovautis ne tik BK 72 straipsnio 2 dalimi, bet ir 5 dalies nuostatomis. Tačiau keisti šioje dalyje nuosprendį irgi nėra pagrindo, nes, visų pirma, dėl to apeliacinis skundas nepaduotas, o be to, pats sprendimas konfiskuoti A. V. turtą ir iš jo konfiskuojamą pinigų sumą yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. V. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.