- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-01
- Bylos Nr.
- e2A-613-368/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-36-3-01839-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Mockevičius, Irena Stasiūnienė, Rasa Bartašienė
- Ieškovas
- V. K.
- Atsakovas
- J. M. P.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (pirmininko ir pranešėjo), Irenos Stasiūnienės ir Rasos Bartašienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. K. ieškinį atsakovei J. M. P. dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. K. prašė teismo priteisti iš atsakovės J. M. P. 8252,00 Eur kaip atsakovės be teisinio pagrindo įgytas lėšas, 921,28 Eur palūkanų, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad mokėjimo pavedimais (10 kartų) laikotarpyje nuo 2015-08-19 iki 2015-12-17 į atsakovės sąskaitą pervedė viso 8 952,00 Eur. Atsakovė 2016-11-07 mokėjimo pavedimu ieškovei grąžino 700,00 Eur, liko 8 252,00 Eur negrąžinta dalis. Tarp šalių nebuvo sudaryta jokia sutartis, susitarimas ar kitokio pobūdžio dokumentas, kurio pagrindu tarp šalių būtų susiklostę kokie nors teisiniai santykiai. Į atsakovės sąskaitą pervedinėjo pinigus kotedžo, adresu (duomenys neskelbtini) remonto darbams, nors remonto darbai iš tų pinigų nebuvo daryti. Kotedžo įsirengimui pasiėmė 26000,00 Eur kreditą iš banko. Tuo metu draugavo su G. P., kuris yra atsakovės J. M. P. sūnus ir kuris pasisiūlė jai padėti supirkti reikalingas statybines medžiagas remontui, ir tuo tikslui ji jam pervedinėjo pinigus į jo mamos, atsakovės J. M. P. sąskaitą. Vėliau paaiškėjo, kad niekas nebuvo pirkta. Darydama pavedimus mokėjimo paskirtyje nurodydavo tokią paskirtį, kokią pasakydavo G. P.. Viso G. P. grynais ir mokėjimo pavedimais perdavė apie 28000,00 Eur. Ieškinį pareiškė, nes Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose yra nagrinėjama civilinė byla dėl nuostolių atlyginimo, kurioje ieškovas G. P. prašo iš jos priteisti nuostolių atlyginimą dėl būsto įrengimo. Būstas yra įrengtas, kokią sumą išleido G. P. jo įrengimui nežino, taip pat nežino už kokią sumą nupirkta įranga ir atlikti įrengimo darbai, nupirktos medžiagos.
Atsiliepimas
2. Atsakovė J. M. P. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškinyje ieškovė V. K. visiškai iškraipo faktines aplinkybes, teigdama, jog į atsakovės sąskaitą laikotarpyje 2015-08-19 iki 2015-12-17 pervestos lėšos yra įgytos be jokio pagrindo. Ieškovė yra buvusi jos sūnaus G. P. sugyventinė. Dar 2015 m. V. K. pirko namą, ruošėsi kartu gyventi su jos sūnumi, sūnus supažindino V. K. su ja, ji buvo porą kartų atvykusi pas atsakovę. Vieno vizito metu ji pasiteiravo, ar negalėtų paskolinti pinigų trumpam laikotarpiui, apie 10000,00 Eur. Kam skolinosi tiksliai nepamena, bet kažkas susiję su namu ir jo įrengimu. V. K. per sūnų, kuris siejo savo gyvenimą ateityje su ieškove, perdavė 9 000,00 Eur, o pastaroji vykdydama savo pažadą, gavusi banko paskolą, jai skolą grąžino bankiniais pavedimais. Ką ji rašydavo pavedimų paskirtyje, nežiūrėdavo. Gavusi iš teismo dokumentus ir patikrinusi savo elektroninę bankininkystę, pamatė, jog pavedimų paskirtyse ieškovė nurodydavo „skolos grąžinimas remontui (adresu: duomenys neskelbtini), kas ir patvirtina, jog tarp jų buvo paskoliniai santykiai, t. y. mokėjimo nurodymas į jos sąskaitą yra prilygintinas skolos grąžinimo dokumentui, patvirtinančiam būtent paskolintų pinigų gražinimą ir pačius buvusius paskolinius santykius, nors rašytinė paskolos sutartis tarp jų ir nebuvo sudaryta.
3. Tretysis asmuo G. P. nurodė, kad su ieškove planavo bendrą ateitį, tačiau kartu negyveno, bendro ūkio nevedė. Ieškovė planavo nusipirkti kotedžą, tačiau jai reikėjo lėšų pradiniam įnašui, kad bankas suteiktų paskolą. UAB „Talmedis“ jo prašymu pervedė ieškovei 8000,00 Eur pradiniam įnašui, kad ji sąskaitoje turėtų lėšų. Po to bankas suteikė ieškovei kreditą ir ji nusipirko kotedžą. Kotedžas buvo neįrengtas, dėl ko ieškovė prašė jo padėti jį įsirengti. Kadangi ieškovė pati lėšų neturėjo, prašė, kad paskolintų jo mama. Mama sutiko ir paskolino V. K. 9000,00 Eur. Susitarė, kad skolą gražins dalimis į mamos banko sąskaitą, konkretaus laiko, kada turi būti paskola grąžinta, nesusitarė. Mama jam perdavė visus pinigus, kuriuos jis perdavė ieškovei. Ieškovė savo lėšų išvis neturėjo, banko pervestas kreditas buvo panaudotas tik skoloms dengti. Remontas vyko viso apie 4 mėnesius. Jam pinigų ieškovė iki šiol negrąžino, dėl ko jis iškėlė bylą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose tik dėl tų lėšų, kurias pavyko įrodyti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. gegužės 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie pinigų perdavimą ieškovei, todėl laikė, kad byloje neįrodyta, jog paskolos dalykas (9000,00 Eur) ieškovei buvo realiai perduotas. Dėl šių priežasčių teismas pripažino, kad paskolos sutartis nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis). Nesant nustatyto paskolos sutarties sudarymo fakto, teismas laikė, jog ieškovė neįrodė, kad atsakovė pinigus įgijo be teisėto pagrindo.
6. Teismas nurodė, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ginčo sumą pervedė būtent savo interesais, t. y. už pervestas lėšas G. P. turėjo nupirkti jos būsto įrengimui reikalingų medžiagų. Ieškovė, turėdama pretenzijų dėl pervestos ginčo sumos ar jos panaudojimo, turėtų kreiptis į trečiąjį asmenį G. P., o ne į atsakovę. Aplinkybę, jog atsakovė turtą gavo be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis), todėl jai nurodžius pinigų perdavimo teisinį pagrindą – susitarimą, kuris pateisina pinigų gavimą, jos nurodytas ieškinio pagrindas (turto įgijimo be pagrindo) įrodymais nėra patvirtintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
7. Apeliaciniu skundu apeliantė V. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
7.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovei mokėjimo pavedimais pervesti pinigai neva tai buvo panaudoti apeliantės gyvenamajam būstui įrengti. Su trečiuoju asmeniu siejo draugystė, pasitikėjimas, todėl jokie susitarimai nebuvo sudaromi, jokios ataskaitos apie pinigų panaudojimą apeliantei nebuvo teikiamos, o to ji ir pati nereikalavo, nesuprasdama ir nepagalvodama, kad ateityje tretysis asmuo gali iš jos reikalauti piniginių lėšų (Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų civilinė byla Nr. e2-2208-375/2018). Tik prasidėjus teisminiam procesui Kauno apylinkės teisme, suprato, kad buvo apgauta ir kad į atsakovės banko sąskaitą pervesti pinigai nebuvo panaudoti jos būstui įrengti, t. y. nebuvo panaudoti pagal paskirtį ir susitarimą.
7.2. Teismui konstatavus, kad atsakovė apeliantei paskolos nesuteikė ir jų nesiejo jokie teisiniai santykiai, o atsakovei nurodžius, kad pinigų ji savo sūnui neperdavė, akivaizdu, kad jie ir negalėjo būti panaudoti apeliantės būstui įrengti. Šios dvi aplinkybės (tai, kad tretysis asmuo pareiškė ieškinį Kauno apylinkės teismui, aiškindamas, kad iš savo lėšų įrenginėjo apeliantės būstą ir tai, kad atsakovė patvirtino, kad pinigus panaudojo sau) aiškiai ir neginčytinai patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo apeliantės sąskaita ir privalo grąžinti tai, ką gavo nesant teisėto pagrindo, t. y. 8 252 Eur bei palūkanas.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimu į apeliacinį skundą, J. M. P. prašo skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiuo esminiu argumentu:
8.1. Apeliantė savo skunde dėsto tą patį, ką dėstė ir ieškinyje, nors visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau yra įvertinęs ir dėl to pasisakęs savo sprendime. Ieškovė pageidavo, kad jai būtų grąžinti pinigai, kuriuos ji pervedinėjo į atsakovės sąskaitą remonto darbams, kadangi anot apeliantės, remonto darbai iš tų pinigų nebuvo daryti, nors pačios ieškovės (apeliantės) pozicija dėl pinigų panaudojimo nuolat kito. Proceso pradžioje neneigė, jog jie buvo naudojami jos reikmėms, vėliau pradėjo tai neigti. Pačios apeliantės pozicijos nenuoseklumas kelia abejonių dėl jos sąžiningumo. Ginčo suma buvo paskolinta apeliantei, kuri pažymėdama mokėjimo paskirtyje, jog „“ juos atgal dalimis grąžino atsakovei. Šiais pavedimais apeliantė pati patvirtino buvusius skolinius santykius. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad apeliantė neįrodė, jog pinigai įgyti be teisėto pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės (ieškovės) V. K. apeliacinis skundas atmestinas.
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Byloje kilo ginčas dėl teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Bylos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2015-08-20 iki 2015‑12‑17 ieškovė į atsakovės banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pervedė 3687,00 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodant „Skolos grąžinimas remontui (adresu: duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2015-09-07 iki 2015-10-23 į tą pačią atsakovės banko sąskaitą pervedė 5265,00 Eur sumą mokėjimo paskirtyje nurodant „Pavedimas“ (9, 46-49 b. l.). Iš V. K. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo matyti, kad laikotarpiu nuo 2015-07-27 iki 2015-12-22 jai pagal kredito sutartį Nr. 03A1518211448-89 buvo išmokėta viso 29500,00 Eur kreditas (2015-07-27 – 8158,00 Eur, 201‑08‑24 – 7650,00 Eur ir 2015-12-22 – 13692,00 Eur) (63-71 b. l.).
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį, atsižvelgė į šalių nurodytas faktines aplinkybes, surinktus įrodymus ir savo išvadas grindė CK 6.870 straipsnio 2 dalimi, 6.875 straipsnio 3 dalimi, 6.237-6.242 straipsniais, CPK 177 straipsniu, 185 straipsniu rėmėsi teismų praktika analogiškose bylose.
13. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantė teigia, kad teismui konstatavus, kad atsakovė apeliantei paskolos nesuteikė ir jų nesiejo jokie teisiniai santykiai, o atsakovei nurodžius, kad pinigų ji savo sūnui neperdavė, tai reiškia, kad jie ir negalėjo būti panaudoti apeliantės būstui įrengti. Šios dvi aplinkybės (tai, kad tretysis asmuo pareiškė ieškinį Kauno apylinkės teismui, aiškindamas, kad iš savo lėšų įrenginėjo apeliantės būstą ir tai, kad atsakovė patvirtino, kad pinigus panaudojo sau) aiškiai ir neginčytinai patvirtina, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo apeliantės sąskaita ir privalo grąžinti tai, ką gavo nesant teisėto pagrindo, t. y. 8 252 Eur bei palūkanas.
14. Pažymėtina, kad atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinio apeliacinio skundo argumento.
15. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.242 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. Šios teisinės normos paskirtis - įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko.
16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje numatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita. Teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankišku prievolės atsiradimo pagrindu, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje dažnai nurodomas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2012; 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014).
17. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016).
18. Kasacinio teismo jurisprudencijoje taip pat išsamiai pasisakyta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo (actio de in rem verso), turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovė yra praturtėjusi dėl ieškovės veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovės praturtėjimą atitinkantis ieškovės turto sumažėjimas (atsakovė turi būti praturtėjusi ieškovės sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisti negalima, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovės turto sumažėjimo ir atsakovės praturtėjimo. Ketvirta, atsakovės praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovė turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011; 2015 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-40-690/2015; 2016 m. balandžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-236-611/2016 ir kt.).
19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovė V. K. iš esmės pripažino, kad pinigų pervedimai į atsakovės sąskaitą buvo vykdomi tikslingai, t. y. būsto įsirengimo išlaidoms dengti, kas reiškia, jog reikalaujami grąžinti pinigai buvo pervedami ne dėl klaidos. Ieškovė žinojo ir suprato, jog pinigai pervedami į atsakovės sąskaitą, tam, kad kad tretysis asmuo G. P. atliktų atitinkamus veiksmus ieškovės naudai - pirktų jos būsto įrengimui medžiagas. Tai, kad ieškovės pervesti pinigai galimai nebuvo panaudoti pagal paskirtį, t. y. ji pervedė daugiau lėšų nei tretysis asmuo G. P. panaudojo būsto įrengimui, nereiškia, kad tarp šalių nebuvo susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai ir ieškovė pinigus gali išreikalauti remdamasi be pagrindo įgyto turto institutu, kuris, kaip nurodyta aukščiau paminėtoje kasacinio teismo praktikoje, taikomas tik tuo atveju, kai turto įgijimas negali būti pagrįstas teisės aktu, sandoriu (kurie būna ne tik rašytinės formos) ar kitokiu civilinių teisių atsiradimo pagrindu.
20. Kaip matyti iš teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, vertinant tarp šalių susiklosčiusius santykius, reikšminga tai, kad ieškovė ieškinį 2017-11-13 pateikė teismui tik tuomet ir tik dėl to, jog tretysis asmuo G. P. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2017-10-16 pareiškė ieškinį, kuriuo prašo teismo priteisti iš V. K. 7820,44 Eur nuostolių atlyginimo. Taigi, iki pat 2017-10-16, kuomet teismui buvo pateiktas ieškinys, ieškovė V. K. jokių pretenzijų dėl dar 2015 metais į atsakovės sąskaitą pervestų pinigų neturėjo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2208-375/2018 pateiktame atsiliepime ieškovė V. K. nurodo, kad G. P. prašymu ji į jo mamos J. M. P. vardu atidarytą banko sąskaitą pervesdavo pinigų, iš kurių G. P. pirko medžiagas, buitinę techniką, kitus namų apyvokos daiktus ieškovės įsigytam būstui. Atsiliepime nurodyti tie patys mokėjimo pavedimai, kaip ir šioje byloje, pabrėžta, jog būtent iš šių pervestų per atsakovės sąskaitą pinigų, tretysis asmuo G. P. įrenginėjo ieškovės būstą ir būtent ieškovės reikmėms leido jos pervestus pinigus.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacijos instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė pinigus įgijo be teisėto pagrindo. Tai, kad ieškovės ir atsakovės nesiejo tiesioginiai prievoliniai ar kitokie santykiai, nereiškia, jog piniginės lėšos buvo įgytos be pagrindo. Teismų informacinės sistemos Liteko (civilinėje byloje Nr. e2-2208-375/2018 esantys elektroniniai dokumentai) duomenys ir bylos aplinkybės patvirtina, jog ieškovė ginčo sumą pervedė būtent savo interesais, t. y. už pervestas lėšas G. P. turėjo nupirkti jos būsto įrengimui reikalingų medžiagų. Taigi, ieškovė, turėdama pretenzijų dėl pervestos ginčo sumos ar jos panaudojimo, turėtų kreiptis į trečiąjį asmenį G. P., o ne į atsakovę, juo labiau, kad tarp šalių jau yra nagrinėjamas ginčas kitoje byloje dėl prievolinių santykių ir piniginių lėšų.
22. Aplinkybę, jog atsakovė turtą gavo be teisinio pagrindo, turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei teismų informacinėje Liteko sistemoje bei šioje byloje esančius duomenis, sprendžia, kad visų nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, jog apeliantei nurodžius pinigų perdavimo teisinį pagrindą – susitarimą, kuris pateisina pinigų gavimą, jos nurodytas ieškinio pagrindas (turto įgijimo be pagrindo) įrodymais nėra patvirtintas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamu atveju spręsti dėl atsakovės nepagrįsto praturtėjimo apeliantės (ieškovės) sąskaita teisinių prielaidų nėra.
23. Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, nenukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, bylos aplinkybes vertino objektyviai ir visapusiškai. Įvertinusi aplinkybių visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2018 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.