Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Nuteistojo M. B. gynėjo advokato R. Girdziušo ir nuteistojo K. L. gynėjos advokatės R. Kalkauskienės apeliaciniai skundai atmetami.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, įvertinusi byloje surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus bei skundžiamame nuosprendyje aptartus įrodymus bei M. B. ir K. L. gynėjų apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Skundžiamas nuosprendis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o teismo išvados dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymo aplinkybių bei bendravykdžių M. B. ir K. L. kaltės yra pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais bei yra motyvuotos. Taip pat pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, nepažeidė baudžiamojo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių bausmės skyrimą, ir nuteistiesiems paskyrė teisingas bei proporcingas bausmes už jų padarytą nusikalstamą veiką. Keisti skundžiamą nuosprendį nuteistųjų M. B. ir K. L. gynėjų apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

M. B. gynėjo apeliaciniame skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas, nurodant, kad teismo išvados dėl M. B. kaltės buvo grindžiamos nepatikimais liudytojų J. L., A. M., E. Ž. parodymais, dėl ko pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymų šaltiniais, šiurkščiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus. Su šiais apeliacinio skundo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Duomenys, iki juos pripažįstant įrodymais, yra tikrinami BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka atliekant proceso veiksmus ir tik tokiais teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais gali būti grindžiamas teismo nuosprendis (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę, bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Nuteistojo M. B. gynėjo apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nužudymas padarytas bendrais M. B. ir K. L. smurtiniais veiksmais ir kad abu nuteistieji vertintini kaip bendravykdžiai, teigiant, kad nukentėjusiojo E. S. mirtis yra išskirtinai K. L. veiksmų rezultatas, todėl M. B. veiksmai – smūgiai į nosį, į žandą bei spyris į šoną, turėtų būti kvalifikuojami pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus bei pirmosios instancijos teismo ištirtus ir nuosprendyje aptartus įrodymus, apeliacinės instancijos teisme dar kartą apklaususi nuteistuosius M. B. ir K. L., išklausiusi ekspertės M. K. paaiškinimus bei apklaususi liudytoją K. L., kuris nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, neturi pagrindo sutikti su šiais nuteistojo M. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentais. Tuo tarpu nuteistojo K. L. gynėjos apeliaciniame skunde nei kaltės, nei nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimai neginčijami.

Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nužudė žmogų. Atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį kyla esant tiek tiesioginei, tiek netiesioginei tyčiai. Esminis skirtumas tarp tiesioginės ir netiesioginės tyčios glūdi valiniame elemente: jei asmuo nori pavojingų padarinių, tai jis veikia tiesiogine tyčia, jeigu jų nenori, bet sąmoningai leidžia jiems atsirasti, – veikia netiesiogine tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-498-746/2015). Teismų praktikoje kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011, Nr. 2K-97-693/2015, Nr. 2K-483-976/2015, Nr. 2K-P-498-746/2015, Nr. 2K-79-489/2017). Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį.

Byloje ištirtais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad 2022 m. vasario 7 d. nuo pietų iki tos pačios dienos vakaro nuteistojo K. L. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), dalyvaujant K. L., M. B., A. M., J. L. ir E. S., buvo gausiai vartojami alkoholiniai gėrimai. Išgertuvių metu tarp M. B., K. L. ir E. S. kilo žodinis konfliktas dėl neva pavogto J. L. mobiliojo ryšio telefono (E. S. buvo apkaltintas jo pagrobimu), kuris netrukus peraugo į M. B. ir K. L. smurtinius veiksmus, nukreiptus E. S. atžvilgiu. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nukentėjusiajam E. S. išgertuvių metu rankomis ir kojomis buvo suduota mažiausiai dvylika smūgių į galvą, kaklą ir ne mažiau kaip trys smūgiai į šonus, krūtinę, dėl ko, po patirtos sunkios galvos smegenų traumos, pasireiškusios kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, daugybiniais galvos smegenų sumušimais, kraujo išsiliejimu po voratinkliniu galvos smegenų dangalu ir į galvos smegenų skilvelius, ir kilus komplikacijoms – galvos smegenų suspaudimui ir pabrinkimui, transtentoriniam galvos smegenų kamieno strigimui, antrinei galvos smegenų išemijai, progresuojančiam kvėpavimo funkcijos nepakankamumui, acidozei, sepsiui, sepsiniam šokui, 2022 m. vasario 11 d. 18.10 val. E. S. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose mirė.

Nuteistojo M. B. apeliaciniame skunde neginčijama, kad M. B. išgertuvių metu kartu su nuteistuoju K. L. prieš nukentėjusįjį vartojo fizinį smurtą, tačiau teigiama, kad konflikto metu M. B. suduoti trys smūgiai į nosį, žandą bei spyris į šoną negalėjo būti nukentėjusiojo E. S. mirties priežastimi. Padariniai, pasak M. B. gynėjo, kilo būtent dėl nuteistojo K. L. žymiai intensyviau vartoto smurto E. S. atžvilgiu po to, kai M. B. pasišalino iš įvykio vietos. Teisėjų kolegija su šiomis apeliaciniame skunde nurodytomis įvykio aplinkybėmis neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, jos prieštarauja tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų J. L. ir A. M. parodymams, taip pat liudytojo E. Ž. parodymams, specialistų išvadoms bei medicinos ekspertės M. K. paaiškinimams. Antra, paties nuteistojo M. B. versija dėl smūgių sudavimo aplinkybių baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli.

Nuteistasis M. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, patvirtino, kad K. L. namuose 2022 m. vasario 7 d. nuo pietų kartu su K. L., A. M., J. L. ir E. S. vartojo alkoholinius gėrimus – gėrė „samagoną“, alų. Jiems sėdint prie stalo, matė kaip E. S. bandė pavogti J. L. mobilųjį telefoną. Jis tylėjo ir nieko nesakė, tačiau kuomet J. L. pradėjo jo ieškoti, jam sukilo pyktis ir nieko nesakęs sudavė E. S. kumščiu į žandą. Tuomet E. S. ištraukė iš kišenės telefoną ir padėjo ant stalo. Kai E. S. jau norėjo eiti, jis dar kartą jam sudavė kumščiu į nosį. Po suduoto smūgio nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas. J. L. nusivedė E. S. į vonią ir ėmė plauti kraują. Jis tik dar labiau susinervino ir koridoriuje ne mažiau kaip vieną „pliauską“ sudavė E. S. į žandikaulį, po to kumščiu į veidą, spyrė dar ir į šonkaulius. Kai grįžo į kambarį, A. M. jau buvo iššokęs pro langą. Nurodė, kad iš J. L. namų išėjo apie 18.00 val. ar vėliau. Prisimena, jog prieš tai į lauką dar išnešė mobilųjį telefoną ir padavė A. M., kurį jis buvo palikęs išgertuvių metu kambaryje. Tvirtino, kad smūgius sudavė tik jis, nematė, kad K. L. būtų atlikęs kokius nors veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Šios pozicijos nuteistasis M. B. iš esmės laikėsi visų trijų 2022 m. vasario 8 d., 2022 m. kovo 15 d. ir 2022 m. gegužės 25 d. apklausų ikiteisminio tyrimo metu (t. 6, b. l. 47–49, 53–55, 61–62).

Tuo tarpu duodamas parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis M. B. iš dalies pakeitė ankstesnius parodymus ir nurodė, kad žodinis konfliktas prasidėjo būtent po to, kai K. L. pradėjo reikšti pretenzijas nukentėjusiajam E. S. dėl galimai pavogto jo motinos J. L. telefono. Tada jis (M. B.) pirmas sudavė nukentėjusiajam į veidą, po ko K. L. pastarajam taip pat sudavė delnu, tada jis sudavė dar vieną stiprų smūgį delnu į nosį ir koja į šoną. Tvirtino, kad iš viso E. S. sudavė tris smūgius – du kartus į veidą kambaryje ir vieną spyrį koridoriuje. Tuo metu, kai K. L. mušė E. S., jis tik stovėjo ir žiūrėjo. Kiek tiksliai K. L. sudavė smūgių nukentėjusiajam, negalėjo pasakyti, bet buvo ne vienas ir ne du, suduota buvo ir į galvą. Įvykio metu E. S. nebuvo praradęs sąmonės, po visko dar išgėrė kartu su juo, K. L. ir J. L.. A. M. tuo metu jau nebuvo, kadangi, prasidėjus muštynėms, jis iššoko pro langą. Kai jis apie 16.00 val. išėjo iš K. L. namų, E. S. tuo metu dar buvo gyvas. Tuo tarpu „greitoji“ E. S. buvo iškviesta tik apie vidurnaktį (t. 7, b. l. 105–115). Nuteistasis M. B., apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu, nurodydamas išėjimo iš K. L. namų laiką ir suduotų smūgių skaičių galėjo klysti dėl psichologinės ir abstinencijos būsenų dėl per didelio ir per ilgai vartojo alkoholio, tačiau dabar įvykio detales prisimena gerai ir yra dėl jų tikras. Žino, kad daugiau trijų smūgių nukentėjusiajam E. S. konflikto metu negalėjo suduoti. Tvirtino, kad konflikto metu K. L. prie jo jokių smūgių E. S. nesudavė ir jo nemušė (t. 8, b. l. 122–124).

Palyginus nuteistojo M. B. parodymus, duotus baudžiamojo proceso metu, matyti, kad nesutapo ne tik aukai suduotų smūgių skaičius, bet ir kitos E. S. sužalojimo aplinkybės. Nuteistasis M. B. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, jog kilus konfliktui aukai sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius (mažiausiai keturis smūgius į galvą ir smūgį į šoną), o bylos teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad aukai galėjo suduoti tik tris smūgius (du į galvą ir vieną į šoną). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. B. teigė, kad K. L. nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo žymiai intensyviau nei jis, tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme tvirtino, jog K. L. konflikto metu smūgių nukentėjusiajam E. S. iš viso nesudavė. Nesutapo parodymai ir dėl pasišalinimo iš įvykio vietos laiko – ikiteisminio tyrimo metu M. B. tvirtino, jog iš K. L. namų išėjo apie 18.00 val. ar netgi vėliau, o bylą nagrinėjant teisme teigė, kad 16.00 val. Taigi atsižvelgiant į nuteistojo parodymų kaitą baudžiamojo proceso metu, nėra pagrindo besąlygiškai vadovautis M. B. parodymais dėl E. S. sužalojimo aplinkybių, todėl jo parodymai tiek, kiek jie prieštarauja kitiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms byloje, vertinami kaip jo gynybinė versija, siekiant palengvinti savo teisinę padėtį.

Visų pirma, nuteistojo M. B. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytą versiją dėl trijų smūgių sudavimo nukentėjusiajam E. S. bei versiją, kad K. L. intensyviau vartojo smurtą aukos atžvilgiu jam išėjus iš pastarojo namų, paneigia tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų J. L. ir A. M. parodymai, kurių nurodytos aplinkybės, sugretinus jas tarpusavyje bei su kitais byloje ištirtais įrodymais, leidžia byloje nustatyti objektyvią tiesą apie nukentėjusiojo E. S. sužalojimo aplinkybes.

Liudytoja J. L., apklausiama teisiamojo posėdžio metu, patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nurodė, kad tuo metu įvykio aplinkybes prisiminė geriau (t. 6, b. l. 49–54). Apklausiama netrukus po įvykio, t. y. 2022 m. vasario 8 d., J. L. parodė, kad jos namuose, sūnaus kambaryje (svetainėje) vyko išgertuvės – ji gėrė alų, K. L., M. B., E. S., A. M. – degtinę. Išgertuvių metu apie 14.30 val. jai sugrįžus iš parduotuvės, matė, kaip M. B. ne kartą sudavė šalimais sėdėjusiam E. S. į nosį, M. B. paaiškinimu dėl to, jog nukentėjusysis pasikėsino pavogti jos mobilųjį telefoną. Po suduotų smūgių E. S. iš nosies pradėjo bėgti kraujas ir ji nuvedė jį į vonią. Kai E. S. norėjo išeiti, jos sūnus K. L. ir M. B. koridoriuje jį užsipuolė ir abu kumščiais pradėjo mušti E. S. per veidą, galvą, nugarą. Nukentėjusysis E. S. nesigynė, nešaukė ir nieko jiems nesakė. Dar A. M. ji prašė juos išskirti, tačiau pastarasis pabėgo. Po to visi trise nuėjo atgal į „salioną“, kur toliau gėrė. Netrukus ir vėl prasidėjo muštynės. Ji grįžusi iš virtuvės pamatė, kaip M. B. kartu su K. L. jau kojomis spardė kambaryje ant žemės gulintį E. S.. Abu spardė „konkrečiai“ – K. L. galėjo spirti ne mažiau dešimties smūgių, M. B. - ne mažiau penkiolikos smūgių į įvairias kūno vietas. Paskutiniai smūgiai nukentėjusiajam galėjo būti suduoti apie 15–16 val. dienos. Vėliau ji nuėjo į savo kambarį prigulti. Apie 18.00 val. grįžus sugyventiniui K. L. į namus, matė, kaip sūnus K. L. žiūrėjo televizorių, praeinant pro svetainę kitų asmenų nepastebėjo. Apie 19.00 val. kažkas beldėsi į duris ir į langą, tačiau ji durų neatidarė, įtarė, kad tai galėjo būti M. B.. Apie 23.00 val. vesdama šunį į lauką pamatė prie buto durų gulintį E. S. ir paskambino 112. Kaip E. S. ten atsidūrė, negalėjo pasakyti, tačiau ji nepadėjo jo ištempti iš buto (t. 1, b. l. 139–142). Apklausiama 2022 m. kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjos, liudytoja J. L. patvirtino ankstesnius parodymus ir nurodė, jog po žodinio konflikto pirmas smūgius E. S. į veidą sudavė M. B., jiems visiems būnant svetainėje, po ko nukentėjusiajam iš nosies pasipylė kraujas. Antras kartas buvo koridoriuje, kai M. B. kartu su K. L., pribėgę prie E. S., sudavė pastarajam kelis kartus į veidą. Trečias smurto epizodas buvo ir vėl svetainėje. Grįžusi iš virtuvės pamatė, kaip K. L. ir M. B. po kelis kartus spyrė jau gulinčiam E. S. į nugarą ir į šoną. Smūgių neskaičiavo, tačiau nemano, kad buvo suduota po dešimt ar penkiolika smūgių, kaip nurodė ankstesnėje apklausoje. Nežinojo, kaip E. S. atsidūrė laiptinėje (t. 1, b. l. 172–176). Iš esmės analogiškas aplinkybes, kaip ir ankstesnių apklausų metu, liudytoja J. L. nurodė ir apklausiama pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, patvirtindama, kad M. B., kilus konfliktui dėl jos neva pavogto telefono ir būdamas įtūžęs, sudavė E. S. į nosį. Po suduoto smūgio nukentėjusiajam pradėjo bėgti kraujas ir ji jį nuvedė į vonią nusiprausti. Vėliau E. S. M. B. ir jos sūnaus K. L. buvo užpultas ir sumuštas koridoriuje. Nors ji bandė jį ginti, tačiau į galvą dar gavo ir pati. Po kiek laiko jie ir vėl pradėjo daužytis, trankytis, būdami kambaryje, tuomet jiems liepė „čiuožti iš čia“. Matė, kaip jos sūnus K. L. ir M. B. nukentėjusį mušė rankomis ir kojomis, sudavė ir į veidą. M. B. buvo bokso čempionas, tai daugiau mušė rankomis, K. L. – labiau kojomis, kadangi jo ranka buvo sulūžusi. Jai atrodė, jog smūgių buvo daug. Patvirtino, kad konflikto metu nukentėjusįjį mušė ir vienas, ir kitas. Kiek kartų buvo nukentėjusiajam buvo suduota, negalėjo prisiminti, bet abiejų nuteistųjų buvo pataikyta ir į galvą. Kada iš buto išėjo M. B., negalėjo tiksliai pasakyti, bet kai ji buvo atsikėlusi, tai jo bute jau nebuvo. E. S. iš buto tikriausiai irgi išėjo pats. Jos sugyventinis K. L., apie 18.00 val. grįžęs iš darbo, miegojo kartu su ja (t. 6, b. l. 49–54).

Sutiktina, kad byloje yra duomenų, jog liudytoja J. L., duodama pirminius paaiškinimus į iškvietimo vietą atvykusiems policijos pareigūnams, iš tikrųjų neigė bet kokias su nagrinėjamu įvykiu susijusias aplinkybes, tačiau, priešingai nei teigiama M. B. gynėjo apeliaciniame skunde, tai jos parodymų nedaro nepatikimais, kadangi iš aptartų liudytojos parodymų matyti, kad jau pirmosios apklausos metu J. L. išsamiai ir detaliai atskleidė esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, t. y. patvirtino, kad muštynių metu smūgius nukentėjusiajam į galvą ir kitas kūno vietas sudavė ne tik jos sūnus K. L., bet ir nuteistasis M. B.. Nors J. L. baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli dėl suduotų smūgių skaičiaus nukentėjusiojo atžvilgiu, tačiau visų apklausų metu patvirtino, kad smūgių buvo daug ir kad jie buvo suduoti abiejų nuteistųjų skirtingose buto vietose (koridoriuje ir svetainėje). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes liudytoja nurodė ir kitų apklausų metu. Taigi teisėjų kolegija, atsižvelgusi į liudytojos J. L. parodymų nuoseklumą viso baudžiamojo proceso metu, nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų galima abejoti liudytojos parodymų patikimumu. Vien aplinkybė, jog liudytoja yra nuteistojo K. L. motina, savaime nepatvirtina, jog J. L. yra suinteresuota apkalbėti nuteistąjį M. B.. Iš liudytojos parodymų matyti, kad J. L. kaltinančius parodymus davė ne tik nuteistojo M. B., bet ir savo sūnaus atžvilgiu, kai tuo tarpu pats nuteistasis M. B. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme teigė priešingai ir nurodė, kad K. L. konflikto metu jokių smūgių nukentėjusiajam apskritai nesudavė. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija nuteistojo M. B. gynėjo skundo argumentus dėl liudytojos J. L. suinteresuotumo apkalbėti M. B. bei liudytojos parodymų nenuoseklumo atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, kaip minėta anksčiau, jos parodymus dėl esminių įvykio aplinkybių patvirtina kito tiesiogiai įvykį mačiusio liudytojo A. M. parodymai.

Liudytojas A. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad įvykio metu jis buvo girtas, todėl patį įvykį prisimena miglotai, tačiau patvirtino, kad išgertuvių metu, jiems būnat pas K. L. namuose, prieš E. S. smurtavo K. L. ir M. B.. Pirmas veiksmas buvo kambaryje, po to jie visi trise (K. L., M. B. bei E. S.) atsirado koridoriuje. J. L. liepė juos išskirti, tačiau jis pats išsigando būti sumuštas ir iššoko pro langą. Kiek smūgių ir į kurias vietas sudavė K. L. ir M. B., A. M. negalėjo prisiminti, taip pat nesuprato priežasčių, dėl kurių buvo mušamas E. S.. Perskaičius jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, liudytojas A. M. juos patvirtino kaip teisingus (t. 7, b. l. 99–101). Apklausiamas netrukus po įvykio, t. y. 2022 m. vasario 8 d., A. M. parodė, kad išgertuvių metu K. L. pradėjo kabinėtis prie E. S., K. L. ir M. B. prisiartino prie E. S. ir K. L. ėmė mušti E. S. – kumščiais sudavė šiam mažiausiai keturis smūgius į veidą. M. B. taip pat ėmė smurtauti – kumščiais sudavė smūgius nukentėjusiajam į veidą ir krūtinę. Kiek smūgių sudavė M. B., tiksliai negalėjo nurodyti. Dėl kokios priežasties E. S. buvo mušamas, jis nesuprato. Prieš tai jokio ginčo negirdėjo. J. L. prašė jo atskirti K. L. ir M. B. nuo E. S., tačiau jis išsigando ir E. S. nepadėjo. Norėjo iš buto pasišalinti, nes matė, kaip K. L. ir M. B. buvo „užsivedę“, t. y. „norėjo kuo daugiau mušti E. S.“, tačiau K. L. išeiti iš buto jam neleido, paėmė už peties, pastūmė jį atgal į kambarį bei pagrasino smurtu: „(duomenys neskelbtini) (A. M. pravardė), tu būsi sekantis po „(duomenys neskelbtini)“ (E. S. pravardė). Būdamas kambaryje, A. M. matė E. S. koridoriuje, atsirėmusį į sieną tarp vonios ir tualeto kambarių durų. K. L. ir M. B. stovėjo priešais E. S., neleido šiam išeiti ir abu trankė E. S. kumščiais. Išsigandęs jis atidarė kambario langą ir iššoko laukan. Tada nubėgo pas savo brolio kaimyną S. (S. B.). Po kurio laiko pastebėjo, kad K. L. bute paliko savo mobilųjį telefoną. Apie 16.48 val. programėle „Messenger“ paskambino J. L. ir paprašė surasti jo mobilųjį telefoną. J. L. apie 16.52 val. pranešė, kad telefoną jam perduos M. B.. Po to jis su S. B. nuėjo atsiimti telefono. M. B. jo laukė kieme. Matė, kad šio kairė ranka „ties krumpliais“ buvo kruvina. Su M. B. trumpai pakalbėjo ir išėjo (t. 2, b. l. 2–4). Liudytojas A. M., 2022 m. kovo 4 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjos, parodė, kad įvykio metu jis buvo girtas ir nesuprato, kaip ten viskas vyko. Atsimena, kad išgertuvių metu K. L. trenkė E. S. į nosį. Po to ir M. B. trenkė E. S., galimai į veidą ir į nosį. Dėl kokios priežasties prasidėjo muštynės, jis nežino. Matė, kad E. S. gulėjo koridoriuje ant grindų ir buvo spardomas. Po to, kai K. L. jam pasakė: „(duomenys neskelbtini), tu būsi sekantis“, jis iššoko pro langą ir pasišalino. Nurodė, kad E. S. M. B. ir K. L. buvo mušamas kambaryje ir koridoriuje. Pirminius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnei, laikė teisingais ir juos patvirtino (t. 2, b. l. 10–12).

Nors M. B. gynėjo apeliaciniame skunde bandoma selektyviai atrinkus aplinkybes sumenkinti liudytojų J. L. ir A. M. parodymų patikimumą teigiant, kad liudytojai dėl savo neblaivumo būsenos negalėjo nurodyti tikslių aplinkybių apie E. S. sužalojimą, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad abu liudytojai, kaip ir nuteistieji M. B. ir K. L., įvykio metu iš tiesų buvo neblaivūs, tačiau sugretinus liudytojų J. L. ir A. M. parodymus matyti, kad jų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje ir vieni kitiems neprieštarauja. Sutiktina su M. B. gynėjo apeliacinio skundo argumentais, kad liudytojas A. M. iš tiesų negalėjo detaliai nurodyti įvykio eigos, taip pat klydo dėl pirmojo smūgio sudavimo aplinkybių, tačiau analogiškai, kaip ir J. L., patvirtino, jog E. S. išgertuvių metu buvo mušamas abiejų nuteistųjų svetainėje ir koridoriuje, nukentėjusiajam E. S. smūgius į veidą (galvą) sudavė ne tik K. L., bet ir M. B.. Nė vienoje apklausoje liudytojas A. M. neišskyrė M. B. kaip mažiau smurtavusio nukentėjusiojo atžvilgiu ar kaip apskritai nedalyvavusio E. S. mušime. Priešingai, matydamas M. B. ir K. L. veiksmus koridoriuje, A. M. juos abu apibūdino kaip „užsivedusius“, t. y. kaip norinčius suduoti kuo daugiau smūgių nukentėjusiajam E. S.. Vien aplinkybė, jog liudytojas A. M. muštynių metu iššoko pro langą, patvirtina, jog pastarasis jautė didžiulę grėsmę dėl savo gyvybės ir sveikatos, o tai taip pat leidžia pagrįstai manyti, jog smurtas E. S. atžvilgiu iš tiesų buvo intensyvus. Šias liudytojo A. M. nurodytas aplinkybes netiesiogiai patvirtino ir policijos pareigūnas E. Ž., kuris iš karto po įvykio bendravo su liudytoju A. M.. Liudytojas E. Ž., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, parodė, jog sulaikius liudytoją, pastarasis nors ir neakcentavo smūgių skaičiaus ir konkrečių smūgių sudavimo aplinkybių, tačiau tvirtino, kad nukentėjusįjį E. S. mušė K. L. kartu su M. B.. Teigė, jog kilus konfliktui, mušdami E. S. koridoriuje, jie buvo „užsivedę“, todėl po to, kai A. M. buvo pasakyta, kad jis bus sekantis, jis išsigando ir iššoko pro langą. A. M. jam nurodė, kad smūgių buvo daug. Liudytojo neblaivumo būsena nesutrukdė suprasti įvykio aplinkybių (t. 7, b. l. 83–84). Iš esmės analogiškas aplinkybes liudytojas E. Ž. nurodė ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 64–66).

Taigi sugretinus tiek tiesioginių įvykio liudytojų J. L. bei A. M. parodymus, tiek netiesioginio liudytojo E. Ž. parodymus, kurie yra išvestiniai iš A. M. jam nurodytų aplinkybių, ir juos susiejus į vieningą visumą, matyti, kad liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo tarpusavyje ir vieni kietiems neprieštaravo, todėl teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl J. L. bei A. M. parodymų teisingumo. Tiek liudytoja J. L., tiek liudytojas A. M. viso baudžiamojo proceso metu nuosekliai teigė, kad prieš nukentėjusįjį E. S. smurtą vartojo ir smūgius į galvos sritį bei kitas kūno vietas sudavė abu nuteistieji M. B. ir K. L.. Abu liudytojai matytą fizinį smurtą apibūdino kaip muštynes, o ne pavienius kažkurio nors vieno nuteistojo veiksmus. Patvirtino ir tai, kad konflikto metu E. S. buvo suduota daug smūgių. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, kad smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo intensyvus, o streso būsena, išgertas alkoholio kiekis bei smūgių gausa liudytojams neleido įsidėmėti kiekvieno nuteistojo nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiaus. Nesutiktina su M. B. gynėjo argumentais, kad nesutapo liudytojų J. L. ir A. M. nurodytos vietos, kuriose buvo mušamas E. S.. Abu įvykį matę liudytojai parodė, kad pirmi smūgiai E. S. buvo suduoti svetainės kambaryje, o vėliau smurtas persikėlė į koridorių. J. L. parodė, kad buvo ir trečias smurto vartojimo atvejis vėl svetainės kambaryje, bet jau po to, kai A. M. iššoko pro langą ir pabėgo iš įvykio vietos. Liudytoja J. L. patvirtino, kad grįžusi iš virtuvės matė, kaip M. B. ir K. L. nukentėjusįjį spardė svetainėje, jau gulintį ant grindų. Liudytojos J. L. pavartotas išsireiškimas: „E. S. M. B. ir K. L. buvo spardomas konkrečiai“, teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad trečią kartą nukentėjusiojo atžvilgiu vartotas abiejų nuteistųjų fizinis smurtas buvo toks pat intensyvus, kaip ir smurtas, vartotas koridoriuje. Vien aplinkybė, jog liudytojas A. M., priešingai nei liudytoja J. L., teigė, jog pirmas smūgius nukentėjusiajam sudavė K. L., o ne M. B., nesuteikia pagrindo abejoti kitų liudytojo A. M. nurodytų aplinkybių teisingumu. Kitaip tariant, šis nustatytas nesutapimas tarp liudytojų parodymų nelaikytinas esminiu, kadangi anksčiau aptartais abiejų liudytojų parodymais nustatyta, kad smurtiniai veiksmai E. S. atžvilgiu buvo tęsiami ir toliau, ir būtent ši liudytojų parodymų dalis sutapo tarpusavyje. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad liudytojų J. L. ir A. M. neblaivumo būsena nesutrukdė liudytojams įsiminti matytų K. L. ir M. B. veiksmų, atliktų nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu. Antraip, kaip minėta, liudytojų parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių, o būtent dėl to, kad E. S. buvo mušamas bendrais abiejų nuteistųjų veiksmais, nebūtų galėję sutapti tarpusavyje. Taigi teisėjų kolegijai nenustačius esminių prieštaravimų tarp liudytojų parodymų, M. B. gynėjo argumentai dėl liudytojų parodymų nepatikimumo atmetami kaip nepagrįsti.

Minėtas liudytojų aplinkybes dėl nukentėjusiojo E. S. sužalojimo aplinkybių patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. kovo 16 d. specialisto išvadoje Nr. M 170/2022(02) nurodyta, kad E. S. mirties priežastis – sunki galvos smegenų trauma: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, daugybiniai galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu bei į galvos smegenų skilvelius. Tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, transtentoriniu galvos smegenų kamieno strigimu, antrine galvos smegenų išemija, progresuojančiu kvėpavimo funkcijos nepakankamumu, acidoze, sepsiu, sepsiniu šoku. E. S. mirtis konstatuota 2022 m. vasario 11 d. 18.10 val. E. S. konstatuota: 1) sunki galvos smegenų trauma: kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu virš abiejų pusrutulių, daugybiniai galvos smegenų sumušimai, kraujo išsiliejimas po voratinkliniu galvos smegenų dangalu bei į galvos smegenų skilvelius; poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose, dešinės akies vokuose, pereinanti į dešinį žandą, odos nubrozdinimai nosyje, dešiniame žande, pareinant į nosį, nubrozdinimas viršutinės lūpos gleivinėje, muštinė žaizda viršutinėje lūpoje, pogleivio kraujosruvos lūpose ir apatinių dantų dantenose, odos nubrozdinimas ir poodinė kraujosruva kairiame žande; minkštųjų audinių kraujosruvos kairiame smilkinyje, akių vokuose, dešiniame skruoste, žande, pažandėje, kaktoje, kakle, dešiniame smilkininiame raumenyje; nosies kaulų lūžis, padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau dvylika trauminių poveikių, keleto valandų iki patekimo į stacionarą laikotarpyje; 2) poodinės kraujosruvos šonuose, dešinio aštunto šonkaulio lūžis su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse, padaryti trimis ar daugiau trauminiais poveikiais, artimu galvos traumos padarymui laiku. E. S. galvos traumavimo metu, tikėtina, buvo veidu į jį žalojusius asmenis (vertikalioje ar horizontalioje padėtyje – pasakyti negalima). Poodinės kraujosruvos šonuose, dešinio aštunto šonkaulio lūžis su kraujosruvomis tarpšonkauliniuose raumenyse galėjo būti padaryti E. S. būnant įvairiose padėtyse. Specialisto išvadoje konstatuota, kad sužalojimų padarymo eiliškumo nustatyti negalima. Jėgos, kuria buvo padaryti sužalojimai, skaitinės išraiškos nustatyti taip pat nebuvo galima. Sužalojimų, būdingų savigynai, nekonstatuota. Galvos sužalojimai griuvimui taip pat nebūdingi. Ar po patirtų sužalojimų E. S. galėjo atlikti kokius nors savarankiškus veiksmus, apsprendžia jo sąmonės būklė, apie kurią tuoj po sužalojimų padarymo duomenų nebuvo (t. 3, b. l. 175–180).

Apklausta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu medicinos ekspertė M. K., atlikusi E. S. kūno tyrimą, patvirtino minėtas išvadas ir paaiškino, kad nors buvo nustatyti ir kiti kūno sužalojimai, tačiau pagrindinė E. S. mirties priežastis buvo galvos smegenų trauma, kuri buvo padaryta ne mažiau kaip dvylika trauminių poveikių. Mirtis galėjo įvykti tiek nuo trauminių poveikių visumos, tiek mirtį galėjo sukelti vienas ar keli trauminiai poveikiai į nukentėjusiojo galvą. E. S. suduoti smūgiai į nosį ir į žandą, ekspertės vertinimu, taip pat galėjo turėti įtaką mirčiai, kadangi tam, kad lūžtų nosis, smūgis turi būti stiprus. E. S. patirta galvos smegenų trauma galėjo išsivystyti tiek nuo vieno smūgio, tiek nuo jų visumos (t. 8, b. l. 120–121).

Be kita ko, liudytojų J. L. ir A. M. parodymus patvirtina ir įvykio vietos 2022 m. vasario 8 d. protokole ir jo priede (nuotraukose) užfiksuoti duomenys, iš kurių matyti, kad kraujo dėmės buvo užfiksuotos koridoriuje ant grindų, sienų, taip pat ant koridoriuje stovėjusio dviračio rato, ant vonios kambario durų, ant vonios krašto; kraujo dėmės rastos ir svetainės kambaryje ant grindų, svetainėje stovėjusio staliuko, minkštasuolio, servetėlių, peilio, pagalvės bei mėlynos spalvos batų (t. 1, b. l. 69–71). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2022 m. gegužės 12 d. specialisto išvadoje Nr. S 204/2022(01) nurodyta, kad ant peilio geležtės, nuoplovose nuo grindų koridoriuje prie tualeto durų, nuo grindų koridoriuje prie kambario durų, nuo vonios kambario durų, nuo vonios krašto, nuo grindų svetainės kambaryje prie durų, ant pagalvės rasti kraujo pėdsakai, atlikus DNR tyrimą, sutampa su E. S. DNR profiliu (SI Nr. S 123/2022(01)) (t. 4, b. l. 50–60). Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos 2022 m. balandžio 6 d. specialisto išvadoje Nr. S 123/2022(01) nurodyta, kad ant K. L. džinsinių kelnių su diržu, M. B. bliuzono, striukės, kairio bato; juodos striukės, paimtos kambaryje nuo sofos, dešinio sportinio bato, paimto nuo grindų kambaryje rastas kraujas, atlikus DNR tyrimą, sutampa su E. S. DNR profiliu. Taip pat M. B. kairės rankos nagų nuokarpose, nors žmogaus kraujo nerasta, tačiau atlikus DNR tyrimą, gautas mišrus ne mažiau dviejų asmenų DNR profilis, kuriame galima išskirti dominuojantį DNR profilį, kuris sutampa su paties M. B. DNR profiliu, ir nepilną DNR priemaišos profilį, kuris sutampa su E. S. DNR profiliu (t. 4, b. l. 20–41). Taigi, šie duomenys taip pat patvirtina liudytojų J. L. ir A. M. parodymus, kad E. S. buvo mušamas bendrais abiejų nuteistųjų K. L. ir M. B. veiksmais liudytojų nurodytose vietose – svetainės kambaryje ir koridoriuje.

Nors M. B. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad E. S. buvo sumuštas nuteistojo K. L. po to, kai M. B. apie 16.00 val. pasišalino iš K. L. ir J. L. namų, nurodant, kad šias aplinkybes patvirtina kito nuteistojo K. L. bei liudytojų E. B. ir R. B. parodymai, tačiau teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais neturi pagrindo sutikti, kadangi tiek nuteistojo K. L., tiek liudytojų E. B. ir R. B. parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

Sutiktina, kad nuteistasis K. L., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, iš tiesų nurodė, jog jis sumušė E. S. dar ir po to, kai M. B. išėjo iš jo namų, tačiau ši jo versija baudžiamojo proceso metu nebuvo nuosekli. Nuteistasis K. L., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nurodė, jog po kilusio konflikto dėl neva pavogto jo motinos mobiliojo telefono smūgius nukentėjusiajam sudavė ir jis, tačiau, priešingai nei ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad konflikto metu jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurtavo žymiai intensyviau nei M. B., bei nurodė, kad M. B. konflikto metu galėjo suduoti tik tris smūgius – vieną į nosį, kitą į žandą bei vieną kartą spyrė, taip pat nurodė naujas aplinkybes, kad M. B. išėjus iš jo namų, jis susistumdė su nukentėjusiuoju svetainėje, pastarasis nukrito ant grindų ir jis pradėjo jį spardyti – sudavė tris ar keturis smūgius į šonus, spyrė ir į veidą, po ko nukentėjusysis nejudėjo ir atrodė kaip negyvas. Teigė, kad po visko E. S. jis išspyrė iš namų į laiptinę, dėl ko pastarasis pagriuvo ant krūtinės ir prasibraukė veidą (t. 7, b. l. 109–111). Nors šios versijos K. L. bandė laikytis ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, tačiau nurodė, kad išėjus M. B., jis nukentėjusiajam sudavė septynis ar aštuonis smūgius, po to numetė jį ant žemės ir spyrė dar du kartus nukentėjusiajam į kaktą. Teigė, kad vėliau į laiptinę E. S. išnešė jis pats (t. 8, b. l. 124–125). Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis K. L. nurodė kardinaliai priešingas aplinkybes, tvirtindamas, kad nukentėjusiajam E. S. smūgius į galvą sudavė tik M. B., tuo tarpu jis konflikto metu sudavė tik porą smūgių į šoną, bei nurodė, kad po to, kai M. B. išėjo iš buto, jis buvo savo kambaryje ir žiūrėjo televizorių, o nukentėjusysis taip ir liko gulėti ant grindų. Vėliau, pamatęs, kad E. S. nesikelia, su motina J. L. išvilko jį į laiptinę ir J. L. paskambino 112 (t. 5, b. l. 13–17, 21–22, 27–28).

Sugretinus nuteistojo K. L. parodymus tarpusavyje matyti, kad nuteistasis K. L. nė vienos apklausos metu nedavė tikslių ir nuoseklių parodymų apie nukentėjusiojo E. S. sužalojimo aplinkybes, o jo nurodyta įvykio eiga ir atlikti veiksmai nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iš dalies prieštaravo jau aptartiems liudytojų J. L. ir A. M. parodymams. Pažymėtina, kad liudytoja J. L. nė vienos apklausos metu nenurodė tokių aplinkybių, jog K. L. būtų mušęs E. S. dar ir po to, kai iš jų namų išėjo M. B.. Priešingai, liudytoja J. L. visų apklausų metu tvirtino, kad fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu abiejų nuteistųjų buvo vartojamas tris kartus iki tol, kol M. B. buvo jų namuose. Vėliau J. L. matė sūnų žiūrintį televizorių bei miegantį. Todėl neįtikėtina, jog liudytoja J. L., būdama tame pačiame bute, tik kitame kambaryje, nebūtų išgirdusi iš naujo kilusio triukšmo ir muštynių garsų, juo labiau, kai pats nuteistasis K. L. teigė, kad jis su nukentėjusiuoju susistumdė, E. S. griuvo, o jis ne vieną kartą jam sudavė rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, po ko išvilko jį į laiptinės koridorių. Be to, iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad nei K. L., nei M. B. neprašė liudytojos J. L. patikslinti E. S. sužalojimo aplinkybių ir klausimų liudytojai apskritai neturėjo (t. 7, b. l. 84–86). Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad versija, jog E. S. buvo sumuštas jau po to, kai M. B. išėjo iš K. L. namų, abiejų nuteistųjų K. L. ir M. B. buvo nurodyta tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, anksčiau nė vienoje apklausoje nei K. L., nei M. B. šių aplinkybių nebuvo nurodę.

Minėtos versijos, o kartu ir nuteistojo K. L. parodymų, jog nukentėjusysis E. S. pastarojo buvo sumuštas vėliau, t. y. nuo 16.00 val., išėjus M. B. iš jo namų, nepatvirtina ir kiti bylos įrodymai. Visų pirma, šią versiją paneigia liudytojos J. L. telefone rastos nuotraukos. Iš 2022 m. vasario 17 d. apžiūros protokolo bei jo priede užfiksuotų duomenų matyti, kad apžiūrėjus 2022 m. vasario 8 d. J. L. savanoriškai pateiktą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung A12“, viename iš telefono aplankų buvo rastos su nagrinėjamu įvykiu susijusios keturios nuotraukos. Šiose nuotraukose matyti ant kambario grindų šonu gulintis nukentėjusysis E. S. su nusmauktomis kelnėmis ir apnuogintais sėdmenimis ir šalia jo užfiksuotas nuteistasis M. B., kairėje rankoje laikantis morką, pridėtą prie E. S. sėdmenų ties išange. Visos keturios nuotraukos darytos įvykio metu, t. y. 2022 m. vasario 7 d. 16.33 val. ir 16.44 val. (t. 2, b. l. 152–153, 154; t. 3, b. l. 110–117). Taigi nuotraukose užfiksuoti duomenys ir jų padarymo laikas paneigia M. B. apeliaciniame skunde keliamą versiją, jog nuteistasis M. B. 16.00 val. jau buvo išėjęs iš K. L. namų, o kartu šie duomenys patvirtina liudytojo A. M. nurodytas aplinkybes, jog M. B. K. L. namuose galėjo būti iki 18.00 val., kadangi, A. M. teigimu, M. B. į kiemą išnešė jo mobilųjį telefoną maždaug po valandos laiko, kai A. M. su liudytoja J. L. apie 16.52 val. susitarė dėl jo perdavimo (t. 2, b. l. 2–4). Be kita ko, šios aplinkybės atitinka ir M. B. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kurių metu jis taip pat patvirtino, jog iš K. L. namų jis išėjo apie 18.00 val. (t. 6, b. l. 53–56).

Taigi teisėjų kolegija, nesant jokių objektyvių įrodymų, galinčių patvirtinti nuteistojo K. L. nurodytas aplinkybes dėl vėlesnių jo smurtinių veiksmų E. S. atžvilgiu bei objektyviais įrodymais paneigus liudytojų E. B. ir R. B. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodytas aplinkybes, jog M. B. iš K. L. namų išėjo 16.00 val. (t. 7, b. l. 99, 105–106), nuteistojo K. L. parodymus vertina kaip siekį padėti savo vaikystės draugui M. B. sušvelninti pastarojo baudžiamąją atsakomybę ir jo parodymais, grįsdama nuteistojo M. B. kaltę, nesivadovauja. Atsižvelgiant į tai, M. B. gynėjo keliama įvykio versija taip pat atmetama kaip nepagrįsta.

Pagal BK 129 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Sprendžiant priežastinio ryšio buvimo klausimą, turi būti nustatyta, ar kaltininko padaryta veika sukėlė padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamoje byloje Nr. 2K-15-387/2023). Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai nukentėjusiajam smūgius suduoda ar kitokius smurtinius veiksmus atlieka keli asmenys ir padariniai nukentėjusiajam atsiranda nuo smūgių ar kitų smurtinių veiksmų visumos, visi bendrininkai baudžiamojon atsakomybėn turi būti traukiami pagal tą patį BK straipsnį, dalį ar punktą. Sunkiausiems padariniams kilus nuo vieno ar kelių atskirų smūgių (smurtinių veiksmų), baudžiamosios atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas nustatant kiekvieno iš smurtą naudojusių asmenų kaltės (tyčios) turinį. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-580/2011, Nr. 2K-482-139/2015, Nr. 2K-292-693/2017, Nr. 2K-126-495/2021 ir kt.). Inkriminuojant nužudymą, padarytą bendrininkų grupe, pakanka nustatyti, kad du ar daugiau asmenų bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje susitarė šią nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, ir toks susitarimas nebūtinai turi būti išreikštas žodžiu. Susitarti įmanoma ir konkliudentiniais veiksmais, pavyzdžiui, rodant pritarimą kito asmens smurtavimui, prisidedant prie smurtinių veiksmų, slepiant nusikaltimo pėdsakus ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2011). Teismų praktikoje pabrėžiama, kad tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti, ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikytini nužudymo bendravykdžiais ir tokiu atveju nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus; pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Tokia pat išvada paprastai daroma ir aukos mirtimi pasibaigusio grupinio intensyvaus smurtavimo atveju, nors bendrininkai ir neturėjo apibrėžto tikslo atimti gyvybę, tačiau numatė tokios baigties galimybę ir demonstravo visišką abejingumą nukentėjusiojo likimui. Tokiais atvejais visų tokio smurto dalyvių pripažinimą nužudymo bendravykdžiais lemia tai, kad jie vieni kitų intensyvaus smurto veiksmams pritarė, vienas su kito minėtais veiksmais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią – norą žiauriai smurtauti, suduoti kuo daugiau smūgių, keršyti ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-485/2008, Nr. 2K-252/2011, Nr. 2K-437-696/2016, Nr. 2K-51-788/2022 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje surinktais ir teismo posėdžiuose išnagrinėtais įrodymais nustatyta, kad įvykio metu, būdami K. L. ir J. L. namuose, visi išgertuvėse dalyvavę asmenys: M. B., K. L., E. S., J. L. ir A. M. vartojo alkoholinius gėrimus. Po kilusio žodinio konflikto dėl neva pavogto J. L. mobiliojo telefono, t. y. apkaltinus E. S. jo pagrobimu, prieš jį buvo pradėtas vartoti intensyvus fizinis smurtas – pirmus smūgius nukentėjusiajam į nosį bei žandą sudavė M. B., po to prie jo prisijungė ir nuteistasis K. L.. Byloje nustatyta, kad tiek M. B., tiek K. L. muštynių metu sudavė E. S. daugybinius smūgius kumščiais bei kojomis į gyvybei pavojingas vietas – galvą, krūtinę. Nukentėjusiajam sužalojimai padaryti ne mažiau kaip penkiolika tiesioginių trauminių poveikių, tačiau mirtį sukėlę sužalojimai padaryti E. S. sudavus ne mažiau kaip dvylika smūgių į galvą. Nuo patirtos sunkios galvos smegenų traumos ir kilusių komplikacijų nukentėjusysis praėjus keturioms dienoms ligoninėje mirė.